BFL

Pristatydama, jos galva, tinkamai nuveiktus savo darbus, Prezidentė ypač akcentuoja tuos, kai ji kažką nubaudė, atleido, pakeitė, švarino, kapojo.

Lietuvos Konstitucijos 84 straipsnis, be kita ko, pabrėžia, kad šalies prezidentas “daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką”. Tad nors dažnai primenama, kad Daukanto aikštė tiesiogiai nėra atsakinga už ekonominius ar socialinius klausimus, tai jos neatleidžia nuo prievolės nuolat intelektualiai apmąstyti šalies kelionę. Kur einame? Kokias kelio ženklais vadovaujamės? Ar klumpame, ir jei taip – kokie akmenys turėtų būti pastumti į šoną?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės jau du perskaitytus metinius pranešimus sieja pasikartojantis valdžios bei “paprasto” žmogaus santykių leitmotyvas bei gana aiškiai akcentuojama šių laikų skirtis. Valstybė matoma kaip “nužmogėjusi”, pametusi žmogaus viršenybės principą, užkrėsta “ilgalaikio įsitvirtinimo poste sindromu”, “visagalyste”, nebaudžiamumu, klaniniu teisingumu, o teisingumą privalanti realizuoti teismų sistema “sustabarėjusi”, “profesionaliai degradavusi”, “arogantiška”.

Jei dar prisiminsime įstatymų leidėjus, kurie priima grupelių užsakytus, korupcija ar net kvailybe dvelkiančius įstatymus, ir valstybės tarnybos žmones, prekiaujančius leidimais, sprendimais, nuosprendžiais ir net žmonių pasitikėjimu valstybe, išvada, kad tauta turi pažinti savo niekdarius, nemokšas ir parsidavėlius, skambės labai įtikinamai. Belieka anuos demaskuoti, ką labai nuoširdžiai ir daro Prezidentė (prokurorė?). Vis dėlto kiek teisingas ir kiek – tai dar svarbiau – vaisingas toks klausimo matymas ir toks, galia ir prievarta grįstas, problemų išrišimas?

Pirma akivaizdi panašaus samprotavimo bėda ta, kad, atskiriant aną mažą žmogų ir valdžią, ši matoma kaip kažkoks “geriesiems” primestas išorinis, svetimas, su anais “mažutėliais” nesusijęs darinys. O jei taip, tai, pasitelkus pastarojo pranešimo retoriką, nuo šunvotės nutraukus klano užmestą paslapties šydą, ji pratrūksta į išorę, ir tai reiškia – valomės. Prezidentės vartojami kalbos įvaizdžiai vienaip ar kitaip demaskuoja moralines bėdas, kurios suvokiamos tik kaip ataugos ant iš esmės vaisingo (va ir krizę suvaldėme “daug geriau nei kai kurios Europos senbuvės”) socialinio ekonominio kūno. Tad ir pristatydama, jos galva, tinkamai nuveiktus darbus Prezidentė išties ypač akcentuoja tuos, kai ji kažką nubaudė, atleido, pakeitė, švarino. Kapojo. Taigi valė užkratą. Bet ar sveikas pats organizmas, kurį tos šunvotės apsėda?

Politekonominė logika (o juk Prezidentė gavo sisteminį tokios pakraipos išsilavinimą) sakytų, kad nuolat atgimstanti ir vis plačiau plintanti liga kalba apie pažeistas gilumines socialines ekonomines sistemos proporcijas. Beje, taip manyti leistų ne tik intelektualinė proceso sklaidos analizė, bet ir vis aiškesni kasdienybės faktai – išgyvenimo negarantuojančios daugumos šalies gyventojų pajamos, nelėtėjanti emigracija, didėjanti atskirtis, plintantis išlaikytinių sindromas, visuomenės pasimetimas, vainikuojamas bevaisėmis gelbėtojų paieškomis. Vertinant idealistiškai, sistema galbūt neveiksni, nes pasirinktos netinkamos vertybės. Vertinant materialistiškai, gal negebame sukurti tokios sistemos, kuri garantuotų darnų visos visuomenės turtėjimą. Kad ir kaip žiūrėsi, jei ligos puola nuolat ir vis plačiau, verta giliau kapstytis.

Prezidentė D.Grybauskaitė (kaip ir jos pirmtakai) tokios analizės vengia. Sunku pasakyti, kas tai lemia. Vis dėlto pranešimų (ir ypač pastarojo) padrikumas ir vaikiško susierzinimo tonas panašius klausimus (labai įprastus ir kasdieniškus senosios demokratijos valstybėse) legitimuoja.

Kad ir kas rašytų prezidento pranešimo tekstą, tikėtina, kad pagrindinės idėjos priklauso jį skelbiančiam asmeniui, ir tai leistų pabandyti analizuoti mąstymo ir kalbėjimo struktūras. Sunku pasakyti, kokias knygas skaito mūsų prezidentai, ir D.Grybauskaitė čia ne išimtis. Vis dėlto keli pastarojo pranešimo pasažai bent mane nuteikia niūriai. Turiu galvoje Prezidentės išvedžiojimus apie kultūrą.

Kultūra tekste pateikiama kaip kažkoks antrinis darinys, kuriam optimizmo suteiktų atsigaunanti ekonomika (?). Toliau dar keisčiau. Dabar jau valstybė pateikiama kaip tas institucinis fenomenas, kurio prievolė sudaryti galimybes visiems pažinti “mus vienijantį veiksnį – kultūrą – ir tapti jos kūrėjais”. Tad nebeaišku, kas, D.Grybauskaitės galva, vienija – ar ekonomika, kuri jau suteikia galimybes atsigauti kultūrai (pirma tezė), ar pati kultūra (antra tezė).

Jei būtų pasirinkta viena šių iš esmės viena kitą neigiančių tezių, tai leistų vertinti, kaip valstybės vadovė suvokia tikrovę. Prieštaringas kratinys galimybę naikina, tad gal neatsitiktinis ypatingo lėkštumo apibendrinimas, kad “būtina užtikrinti galimybę skaityti knygas, lankyti muziejus, teatrus, filmus ir koncertus”. Kas turi užtikrinti? Valstybė?

Pajamos? Ar tas minimalus darbo užmokestis, “dėl kurio turime būti apdairūs, tačiau negalime būti užsispyrę”? Kad ir kaip komiškai skambėtų šis pasažas, jis labai gerai parodo Prezidentės mąstymo nenuoseklumą – jei norite, kultūrą vartosite po to, kaip praturtėsite (būsite apdairūs), jei norite – kultūra jus vienys (nebūkite užsispyrę).

Dauguma pasaulio mąstytojų kultūrą plačiąja prasme vis dėlto mato kaip visuomenę formuojantį ir ją stabilizuojantį veiksnį, ir ne kas kita, bet tam tikros kultūrinės struktūros ir strategijos sukuria tam tikrus ekonominius darinius. Tad praradus kultūrinę orientaciją, o kultūrą vertinant kaip vartojimo, o ne buvimo pasaulyje atributą, nereikia stebėtis itin primityvia pačios šalies ekonomikos sandara, kur vis liepiama (pastarasis pranešimas ne išimtis) – “padėkime verslui”, tarsi jis būtų koks negalios prispaustas klipata, o kiekvienas dirbantysis – vien verslo malone gaunąs teisę save realizuoti ano sukurtoje “darbo vietoje”.

Pranešimų nenuoseklumas ir minties stygiaus dangstymas rūsčia retorika kelia dar vieną – prezidento komandos, jos aplinkos klausimą. Kas padeda šiai Prezidentei girdėti? Mąstyti? Priimti sprendimus? Kas galų gale jai pasako nemalonią tiesą? D.Grybauskaitė išdidžiai praneša neturinti laiko žiūrėti “Dviračio žinių”. O vertėtų. Pamatytų apygriežtę, vienišą panelę, lydimą poros (nuo šiol, matyt, vieno) juokdarių, kurie liūdnai ir ironiškai žvelgdami kalba nedaug, bet priversti tampyti lyg ir budelio kalavijus, lyg ir portfelius. Bet kur platu kirvukams, siaura minčiai.

"Veido" archyvas

Tiems, kas bent truputį domisi ekonomika, Aušros Maldeikienės pristatyti nereikia. Šios moters pilna visur: televizijoje, spaudoje. Ji dėsto ekonomikos vingrybes studentams ir moksleiviams, rašo vadovėlius ir verčia knygas.

Visiems ponia Aušra pažįstama kaip ryžtinga, niekada nesutrinkanti ir, kaip pasakytų žemaičiai, drebianti tiesą iš peties. Tačiau kalbai pasisukus apie anūkėlį Povilą, moters griežtumas lyg rūkas išsisklaido – nuo veido nedingsta šypsena, o balsas ima virpėti.

Ilgai įkalbinėti leistis į pokalbį apie močiutės pareigas ponios Aušros nereikia – ji netgi nudžiunga sužinojusi, kad šįkart pokalbis kryps ne apie progresinius ar nekilnojamojo turto mokesčius. Tačiau vieną prašymą ji vis dėlto turi – kad prieš tai atsiklaustume jos sūnaus ir marčios, ar jie neprieštaraus. Juk kalba suksis apie jų sūnų Povilą. Pasak ponios Aušros, močiutės – tik tėvų pagalbininkės. Dėl visko, kas susiję su jų vaikais, turi spręsti tėvai. Taigi ir dėl to, ar jų pipiras turėtų puikuotis žurnalo puslapiuose, ar ne.

Pačios ponios Aušros įvaizdis žiniasklaidos sukurtas, švelniai tariant, ne visai pilnas. “Nesakyčiau, kad visai netikras, nes ne kas kitas, o aš pati užsikuriu ir susakau viską taip, kad per maža nepasirodo… Bet man atrodo – jeigu nepasakysiu aš, tai kas gi kitas pasakys? Gal nelabai kam įdomu, kad iš tikro aš esu labai naminė moteris, mamiška natūra. Man svarbu visos didžiosios K – kinder, kchen, kirchen – vaikai, virtuvė, bažnyčia, kurios sąvoka, mano nuomone, apima ir bendruomenės reikalus. Man net išėjimas iš namų taip pat yra buvimas su vaikais ir dėl jų. Ačiūdiev, mano šeima tai supranta, o ir humoro jausmas jai nesvetimas. Sūnūs, pažiūrėję laidą, kurioje plaiksčiausi, juokiasi: “Gerai mama šįvakar pavarė!”

Kokia meilė be pagarbos

Pašnekovė sako visada gerbusi savo sūnų Mato ir Mykolo sprendimus: ir kai šie buvo dar maži berniūkščiai, ir paauglystėje, ir juo labiau dabar, kai Matas pats augina savo sūnų. “O kaip gi kitaip? – klausiamai tarsteli. –  Žmonės be reikalo meilę artimui painioja su noru savintis jį. Gal todėl tėvai kartais jaučiasi tarsi savo vaikų šeimininkai.” Pasak ponios Aušros, gal net svarbiau už meilę yra pagarba, kurią gali užsitarnauti ne kuo kitu, o tik tokia pačia pagarba kitam, net jei jis dar vaikas. Ir jokia beržine koše jos neįkrėsi. “Nė karto nesu pakėlusi prieš savo vaikus rankos. Tiesa, kartą, kai anais deficitų laikais Matui už kelis dolerius pavyko nupirkti gražias kelnytes, o jis, vos išėjęs į kiemą, jas ištepė, ketinau. Sustojau išgirdusi vyro juoką – jis teigė nieko kvailesnio už tai nėra matęs”, – linksmai nusijuokia pati.

Pagarba grįstus santykius moteris ketina puoselėti ir su anūkėliu. Sako, Poviliukas turės tokią močiutę, kuri visada prireikus stengsis jam padėti, nepamokslaudama ir nemoralizuodama – juk jo klaidos bus jo, kaip ir jos klaidos yra jos.

O dabar kol kas turbūt nelieka nieko kito kaip tik lepinti? Ponia Aušra juokiasi, kad ne ji anūkėlį lepinanti, o jis – močiutę, dovanodamas šypsenas, leisdamas kartu su juo pažaisti, pabėgioti ar tiesiog savo kalba rėždamas tik jam vienam suprantamą prakalbą, pasak jo mamos, kaip močiutė gestikuliuodamas rankomis. O šioji neseniai nusipirkusi ir perskaičiusi keletą vaikiškų knygų, laukia nesulaukia, kada galės jų išmintimi pasidalyti su Poviliuku.

Galėtų prašyti padėti dažniau

Pašnekovė įsitikinusi – jei teisingai užauginai savo vaiką, tai dėl anūkų auklėjimo sukti galvos jau ir nebereikia. Vienintelio, ko nedrąsiai yra paklaususi sūnaus, tai ar Poviliukas yra paskiepytas – juk dabar madinga vaikų neskiepyti ir taip rizikuoti jų sveikata. “Bepigu taip elgtis, kai neskiepytųjų kol kas dar nėra labai daug – tikimybė, kad vaikas pasigaus vieną ar kitą bjaurią ligą, nedidelė. Tačiau kas bus, kai tokių bus gerokai daugiau?”, – leidžiasi į apmąstymus. Vaikų atsakymas leido lengviau atsikvėpti, bet net jei ir būtų priešingai – vaikų sprendimo ji vis tiek nebūtų garsiai vertinusi.

Na, o kiek ji, kaip ekonomistė, yra įsisukusi pamokslauti jaunai šeimai apie jų šeimos biudžetą? Pasirodo, vienintelis jos, kaip specialistės, pasiūlymas buvęs sūnui butą nuomotis, o neimti paskolos ir pirkti. Sako, paklausęs.

Tačiau nemanykite, kad taip ponia Aušra kratosi atsakomybės ar noro padėti jaunai šeimai. Anaiptol. Sako niekada neatsisakanti pabūti su Poviliuku – juk jaunai porai labai svarbu pabūti dviese, kažkur išeiti kartu. Tik vaikai nepiktnaudžiauja anūkėlį palikdami močiutei. “Nors galėtų ir dažniau…, – negaili gerų žodžių tiek sūnui, tiek marčiai. – Nesuprantu tų močiučių, kurios sakosi esančios pernelyg užsiėmusios ir dėl to nerandančios laiko anūkams. Mielai abu su vyru pasikeisdami su juo liktume ir mamai išėjus į darbą, kad tik nereikėtų tokio mažučio, vos dvimetuko, išleisti į darželį. Juk universitete studentams paskaitas skaitau vos pusmetį, mokytojos darbo galiu atsisakyti, o knygas galiu versti ir naktimis.” Pasak jos – viso pasaulio neišgelbėsi, o savus – gali. Ir netgi reikia.

Nemigo naktis miegant

O paklausta apie nemigo naktis, praleistas prie Poviliuko lovelės, ponia Aušra šypteli, kad taip ir neteko… Nors ketinimai buvo tikrai geri. Mat anūkėlis pirmąsias savaites pamiegodavęs vos valandą ir savo verkimu vis primindavęs apie save. Pašnekovei tada pagailo vaikų ir vieną vakarą,  juos nuvariusi miegoti į kitą kambarį, pasisiūlė pačiūčiuoti per naktį anūkėlį pati. Bet kaip pasiguldė jį pilvuku vėlai vakare ant savo krūtinės, taip ir pabudo abu tik ankstų rytą, ir tai ponia Aušra tik todėl, kad buvo labai nepatogu ilgesnį laiką su tokiu “kroviniu” vienoje pozoje išgulėti. O kito karto budėti prie nemiegančio anūkėlio taip ir neprireikė – užteko tėveliams jį pasiimti pas save į lovą, ir nemigo naktys nebebuvo tokios sunkios.

Kiaulystė per kiaulių gripą

Ponia Aušra neslepia dar prieš sužinodama, kad taps močiute, vis pasvajodavusi apie anūkėlį. Todėl kai sūnus, pakvietęs ją į kavinę, pranešė, jog jos svajonė pagaliau išsipildys, sako buvusi be galo laiminga. Nors iš pradžių ir mažumėlę jautėsi apglušusi. Nenuostabu – juk sūnus buvo dar nevedęs ir ji nepažinojo būsimos marčios. Tačiau dar tą patį vakarą susipažino ir su sūnaus išrinktąja, ir su anūkėliu, tiksliau – keliais mažais taškeliais ir brūkšneliais, kuriems tebuvo vos penkios savaitės, nuotraukoje, kurią saugo iki šiol. Tik tas tikrasis ilgai lauktas susitikimas su anūkėliu, net Poviliukui jau gimus, močiutei šiek tiek prailgo. Pats likimas kyštelėjo kiaulę – anūkėlis pasirinko gimimo datą per patį kiauliškąjį gripo įkarštį, kuris ir močiutę buvo parvertęs į lovą. Ir čia pyk nepykęs, burbėk neburbėjęs, nieko nebepakeisi.

Kuo mamos nepakeis močiučių

Kokia močiutė griežtajai Maldeikienei atrodo pati geriausia? Šioji net nesudvejoja – ta, kuri tėvams padeda auginti vaiką. Mamos, pasak jos, turi būti jaunos, o kad jaunos galėtų auginti vaikus ir tuo pat metu visko siekti gyvenime, šalia jų turi būti padėti pasirengusios močiutės. Juk ir jai, pirmagimį pasigimdžiusiai vos devyniolikos, kiek galėdama padėjo auginti mama. “Niekada neturėjau privilegijos būti tik mama – iš pradžių studijavau, paskui daug dirbau. Tačiau mamai atleistina neturėti daug laiko ir patirties. Juk ji vaikui turi duoti daugiau nei sriubos ar košės. O tam, kad galėtų daug duoti, mama ir pati turi suaugti ir subręsti kaip asmenybė. Kas kita – močiutė. Ji visada privalo rasti laiko anūkėliui. Juk močiutės amžius – tai laikas, kai pamažu išeini iš pasaulio ir turi kažkuo pasidalyti, net jei tai bus tik pyrago receptas”, – dėsto moteris, nuolat Dievuliui dėkojanti už keturis vyrus – du sūnus ir anūkėlį. Net ir katinas – ir tas jų giminės. Tad prasitaria svaigstanti dėl anūkėlės – ji jau būtų išvis kažkas tooookio! Na, o Motinos dienos ponia Aušra nelinkusi sureikšminti – švęsi ar ne, vis tiek  kasdien būsi mama. Tačiau savo mamą visada sveikina, nes jai ši diena – labai svarbi. O juk kas svarbu mamoms, tas svarbu ir jų vaikams.

BFL

Pernai birželio 8 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė metinį pranešimą. Jei dar pamenate, tada p. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad svarbiausiu politikos akcentu turi tapti paprastas žmogus ir jo poreikiai. Na, suprantate, – tada sakė prezidentė, – “žmogus turi tapti pirmuoju prioritetu ir vieninteliu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims. Tik ŽMOGAUS viršenybės principas padės mums rasti atsakymus į daugelį klausimų.”

Kas tas paprastas žmogus, bent man visada buvo didelis klausimas, tad malonu, kad nekantriai laukdami antrojo šios prezidentės pranešimo gavome ir aiškesnius jos pasaulio sampratos rėmus. Kažkokioje įmantriu pavadinimu padabintoje klestinčioje Pabradės gamykloje ji paaiškina, kad Lietuvoje gerai (?) “gyventi ir uždirbti gali tik tie, kurie dirba daug, kokybiškai ir gerai. Bet daug”. Ir toliau: “O mes dirbame mažai, skatiname nedirbti, švęsti, gyveni iš išmaldos ir socialinių išmokų – tai visiškai neskatina žmogaus dirbti.”

Tiesa, po poros valandų jau kitoje Pabradės vietoje, šįkart socialinės globos namuose, ji priduria, kad čia “vaikai yra mylimi vaikai, jaučiamas didžiulis visų darbuotojų atsakomybės jausmas, darbuotojų, kurie už labai nedidelį atlyginimą, tai yra 800–900 Lt per mėnesį, dirba taip nuoširdžiai, kad vaikai nori čia likti”. Matyt, sutiksime, kad tuo prezidentė patvirtino, jog tos moterys dirba daug, kokybiškai ir gerai, vis dėlto, akivaizdžiai paneigdama ankstesnius išvedžiojimus apie tai, kad toks darbas leidžia ir užsidirbti, ji pasakė, jog minėti 800–900 Lt yra visa, kuo gali “padėti valstybė”, mat “dar tikrai keliamės iš ekonominės duobės, taigi visi turime suprasti, kad valstybė neturi pakankamai lėšų”.

Tokia logika man labai panaši į dar vienos Lietuvos žmonių grupės – smulkiųjų verslininkų aiškinimus, kad mokėti darbuotojui daugiau nei minimalią algą neįmanoma, nes nėra galimybių. Lyg žmonės su 680 Lt rankose turi galimybių gyventi ir išgyventi, o verslininkas (?) neturi.

Prezidentės ir tariamų verslininkų, kurių idėjas ji kartoja, kalbos analizė įstringa ties dviem žodžiais – “galimybės” ir “padėti”. Darinys “valstybė negali padėti”, kai žodis “padėti” tampa junginio “mokėti už sunkų ir gerai atliekamą darbą” sinonimu, akivaizdžiai naikina bet kokią ekonominę rinkos, sistemos, kuri remiasi atlygiu už visus naudojamus išteklius, logiką, tad iškelia klausimą: kokioje socialinėje ekonominėje sistemoje gyvename?

Lietuvoje valstybė perskirsto labai panašią BVP dalį kaip JAV, Japonija ar Šveicarija. Taigi vos daugiau nei 30 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų virsta valstybės pajamomis, kurios jau gali virsti socialine parama ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlygiu. Palyginimas su minėtomis šalimis Lietuvai lyg ir daro garbę, mat kalbame tikrai ne apie kokias pasaulio atsilikėles. Vis dėlto rimtesnė analizė parodys ir esminį Lietuvos bei ano trejeto skirtumą.

JAV, Šveicarijoje ar Japonijoje samdomo darbo pajamos (o modernioje XXI a. realybėje dirbančių tokį darbą yra absoliuti dauguma) sudaro gerokai daugiau nei 60 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų, o Lietuvoje – vos 40 proc. Atitinkamai kapitalo kilmės pajamos (pelnai, savarankiškai dirbančiųjų pajamos) anose kapitalizmo tvirtovėse sudaro 20–30 proc. BVP, o Lietuvoje – beveik 50 proc. (ketvirta vieta ES po Bulgarijos, Graikijos ir Slovakijos).

Taigi samdomas darbas Lietuvoje patenka į labai savotiškus spąstus: pajamos yra itin kuklios (vidurkis apie 1500 Lt), o viešosios paslaugos vis sunkiau pasiekiamos, nes ta 1500 Lt suma (kalbėkime apie vidurkį, kad būtų ne taip liūdna) tikrai nesuteikia galimybių atsidėti pensijai, įpirkti privatų sveikatos draudimą ir taip padengti bent dalį mokamų sveikatos paslaugų, kurių ratas plečiasi, arba kas mėnesį atidedant po šimtinę kitą sukaupti tinkamesniam vaikų išsilavinimui aukštojoje, kur valstybės finansuojamų vietų kasmet mažėja (ir mažės, nes valstybė “padėti” negali, tą patvirtina skaičiai). Padėtis priešinga JAV ar Šveicarijai, kur vidutines pajamas gaunantis samdomas darbuotojas, elgdamasis taupiai ir atsakingai, tikrai gali atsidėti sunkesnei dienai.

Lietuvoje kuriamas socialinis modelis esmingai skiriasi ir nuo įprasto Europos Sąjungoje. Daugumoje ES valstybių (ir praktiškai visose senosiose) samdomo darbo pajamos vidutiniškai sudaro apie 50 proc. BVP ir yra gerokai mažesnės nei JAV ar Japonijoje. Bet yra vienas dalykas, kuris labai akivaizdžiai atkuria pusiausvyrą, – tai vidutiniškai per 50 proc. perkopianti valstybės perskirstoma pajamų dalis. Ir tai reiškia, kad, tarkime, kokios Austrijos valdžios galva ne tik moraliai nedrįstų tyčiotis iš socialinių darbuotojų, reikalaudamas dirbti nemokamai, mat negali “padėti”, o realiai turėtų ir galimybių (kurios visada yra sveiko proto ir išmanymo pasekmė) mokėti uždirbtus pinigus.

Tarsi šito nebūtų gana, anos JAV, Japonija, Šveicarija, pasirinkusios mažesnės valstybės modelį, ir dauguma ES valstybių, pasirinkusių socialiai labiau orientuotą ekonomikos modelį, turi ir progresinį pajamų (kalbama apie visų pajamų, o ne darbo užmokesčio) apmokestinimą, leidžiantį esmingai sumažinti mokesčio naštą tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirenka gyvenimą, kuriame pinigai nėra visa ko pradžia ir pabaiga.

Bet Lietuva ir šioje srityje bando išradinėti dviratį. Čia darbo užmokestis iki pastarojo laikotarpio buvo apmokestintas vienais didžiausių tarifų Europoje, o valstybės pajamos mažiausios. Tendencija išlieka ir sumažinus darbo užmokesčio apmokestinimo lygį, nes dauguma kapitalo kilmės pajamų apmokestinamos gerokai mažesniu tarifu ar neapmokestinamos apskritai. Tad iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės valstybei moka daug, o mainais iš jos gauna tik kuklią socialinę apsaugą, nuskurdusių gydymo ir viešosios tvarkos įstaigų paslaugas bei prezidentės įžeidinėjimus. Tuo tarpu net mažiau savo valstybei mokantys Europos gyventojai jos yra aprūpinti adekvačiomis paslaugomis nuo lopšio iki karsto.

Net labai kukli skaičių analizė leidžia aiškiai pasakyti, kad Lietuvos pasirinktas socialinis ekonominis modelis yra visiška aklavietė. Moderniame pasaulyje (nebe XIX amžius) neįmanoma suderinti dalykų, kurie nesuderinami, – itin mažų atlyginimų daugumai šalies gyventojų ir labai mažos valstybės. Arba maža valstybė ir santykinai dideli atlyginamai bei rimtesnė asmeninė atsakomybė, arba didelė valstybė ir santykinai kuklesni (nors, žinoma, išgyvenimą garantuojantys) atlyginimai. Trečias kelias – emigracija, mat sistemos neefektyvumas ir neteisingumas akis bado.

2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, pasiektas daugiausia dėl to, kad buvo mažinami atlyginimai.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje labai paaštrėjo diskusijos slidžia santykio tarp produktyvumo ir darbo užmokesčio tema. Neatsakingai ir nežinia iš kur traukus skaičius mesta vieno banko ekonomikos veikėjo frazė apie ypač mažą Lietuvos žmonių darbo našumą (kuris esąs net 4–6 kartus mažesnis nei normalaus europiečio) įskėlė labai pozityvią diskusiją. Ar uždirbame mažai, nes nemokame dirbti ir esame labai tingūs? O gal uždirbame mažai, nes mums mažai moka, nors sukuriame ne taip jau mažai tos vertės?

Oficiali ES statistika teigia, kad vidutiniškai vienas Lietuvos dirbantysis sukuria apie 45 proc. to, ką sukuria 15-os senųjų ES narių dirbantieji. Ką sako šis rodiklis? Skaičius gaunamas padalijus naujai sukurtą vertę iš valandų, per kurias ta naujoji vertė ir buvo generuota (rodikliai skaičiuojami eliminuojant kainų skirtumus). Patys statistikai gana griežtai primena, kad kalbama apie bendrą įspūdį. Taip yra todėl, kad daugelyje sektorių (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, finansų, socialinio darbo ar viešojo administravimo) niekaip kitaip negalima apskaičiuoti naujai sukurtos vertės, kaip tik išlaidas padalijus iš dirbusiųjų skaičiaus. Ir tai reiškia, kad jei atlyginimai sumažėjo, tai mokytojai (socialiniai darbuotojai, gydytojai…) sukūrė mažiau vertės, net jei padaugėjo mokinių klasėje ir daugiau buvo atlikta operacijų. O va jei koks bankas labai smarkiai padidina savo paslaugų įkainius (pastarųjų metų Lietuvos realybė), o jo analitikas gauna didelį atlyginimą, nors jo mokslinių darbų nė su žiburiu nerasi, tai ir vertės tas bankas sukuria labai labai nemažai. Jūs tuo rimtai tikite?

Tad bet kuris solidesnis statistikos tyrimas nepamiršta pabrėžti, jog panašūs išvestiniai rodikliai reikalingi tik tam, kad būtų galima numanyti bendrą situaciją, tad tikėtina, jog kokia Vokietija (110 proc. vidurkio), Prancūzija (113 proc.) ar JAV (118 proc.) yra daugiau ar mažiau našesnės nei ES vidurkis, o Lietuva, Estija (52 proc.), Latvija (39,5 proc.) – ne tokios produktyvios. Na, o išskirtinį produktyvumą demonstruojančiame Liuksemburge (166 proc.) išties tiek daug sukuriama tik todėl, kad šioje šalyje itin didelė labai gerai apmokamų finansininkų koncentracija.

Čia paminėtos metodinės subtilybės, žinoma, nepanaikina dvejopos ypatingos produktyvumo klausimo svarbos. Viena vertus, produktyvumas yra vienas esminių veiksnių, generuojančių ilgalaikį augimą, kita vertus, jo analizė išties svarbi ir kai kalbama apie naujai sukurtos vertės pasidalijimą. Gyventojų skaičius lemia, kiek darbuotojų turės valstybė, o produktyvumas, arba gamyba vienam darbuotojui, apibrėžia, kiek uždirbs kiekvienas darbuotojas. Kad šalis būtų turtinga, o jos vidutinis pilietis galėtų mėgautis aukštu gyvenimo lygiu, būtina (nors nepakankama!) sąlyga yra ir didelis produktyvumas, t.y. gebėjimas našiau pasinaudoti turimu kapitalu, darbu bei gamtos ištekliais ir pagaminti daugiau reikalingų daiktų.

Lietuvoje kalbant apie nedidelį ir lėtai didėjantį produktyvumą paprastai susitelkiama ties darbuotojo indėliu į naujos vertės kūrimą. Vis dėlto tos ar kitos šalies darbuotojų produktyvumas nėra vien jų pačių išsilavinimo ar įgūdžių pasekmė: produktyvumą generuoja ir aplinkos socialinė, ekonominė bei politinė infrastruktūra, pasitikėjimą užsitarnavę garbingi teismai, kurie priverčia vykdyti kontraktus ir sprendžia ginčus tarp vartotojų ir tiekėjų.

Našesnė ta ekonomika, kai darbuotojai aprūpinti didesniu kapitalo kiekiu arba, tai reiškia tą patį, daugiau investuojama į žemę, pastatus ar įrangą. Labai panašiai ekonomikos produktyvumą didina ir naujos idėjos: vienaip ar kitaip derindami kapitalą ir darbą, taikydami naujas technologijas, kurdami ir teikdami rinkai naujus gaminius, galime pagaminti įvairesnių ar geresnių gaminių mažesnėmis sąnaudomis.

Lietuvoje beveik neprisimenamas produktyvumą generuojantis valstybės vaidmuo. Siekiant našios ekonomikos negalima pamiršti švietimo ir lavinimo. Pavyzdžiui, Pietų Korėja vos per vienos kartos gyvenimą iš trečiojo pasaulio valstybės virto išsivysčiusia šalimi daugiausia dėl labai rimto vaikų ugdymo ir geros aukštojo mokslo sistemos.

Nors Lietuvoje įkyriai peršama mintis, kad maža vyriausybė yra geriau nei didelė, tačiau efektyviai ekonomikai išties svarbu ne tiek dydis, kiek kokybė. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybė išleidžia daugiau nei pusę šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o Meksikos – tik ketvirtį BVP. Bet Švedijos vyriausybė yra efektyvi ir garbinga, šalis turtinga, tuo tarpu Meksikos – neefektyvi, korupcija paplitusi, o šalis skursta.

Itin svarbi ir rinkų laisvė: visuomenė gali turtėti tada, kai atsiranda pigesnių prekių gamybos būdų, tad turtėjimo procesas tuo pačiu metu yra ir kai kurių verslų išstūmimas iš rinkos.

Žinoma, realus darbuotojo atlyginimas (t.y. atlyginimas, įvertinus infliaciją) priklauso nuo produktyvumo. Kuo daugiau darbuotojas pagamina vertės savo darbdaviui, tuo daugiau jis uždirba. Ilgainiui, kai kompanija savo darbuotojus aprūpina geresne įranga ir tos įrangos susikaupia daugiau, jų darbo užmokestis didėja. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė. Dėl didėjančio produktyvumo visai nebūtinai išlošia pats darbuotojas. Jei darbuotojo derybinė galia nedidelė, jo darbdavys gali darbo užmokesčio nekeisti, bet padidinti pelno dalį. Labai silpnos, o tam tikra prasme ir korumpuotos bei nuo Lietuvos valdžios labai priklausomos didžiosios šalies profsąjungos tikrai nesugeba deramai atstovauti savo darbuotojų interesams. Tai rodo ir skaičiai. Per pastaruosius porą metų kompensacija dirbantiesiems (t.y. bendros dirbančiųjų pajamos) sumažėjo 11 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos pernai santykinai jau sugrįžo į 2007 m. lygį.

Lietuvoje 2010 m. darbo kaina įvertinus produktyvumą (apskaičiuojama kaip darbo vieneto sąnaudos arba, atsižvelgiant į infliaciją, kaip reali darbo kaina) smuko 10 proc., ir tai didžiausia nuosmukis visoje Europoje. Be kita ko, tai reiškia, kad 2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, daugiausia buvo pasiektas būtent piginant darbo kainą (t.y. mažinant atlyginimus). Toks vidinės devalvacijos kelias pasakoja ir apie tai, kad nors vertės pernai buvo sukurta daugiau, darbo dalis pajamose toliau mažėjo. Tad kalbos apie didėjantį darbo jėgos išnaudojimą tikrai nėra iš piršto laužtos. Diskutuoti galime nebent apie tai, ar esama Lietuvos viešojoje erdvėje pakankamai panašių profesionalių diskusijų.

Iškart pranešu, kad apskritai esu progresinių mokesčių šalininkė, vis dėlto labai nenorėčiau, kad dabar socialdemokratų siūlomas tokių mokesčių variantas virstų realybe. Pagrindinė priežastis paprasta – mokesčiai nėra tikslas, jie viso labo priemonė. Tuo tarpu siūlomas variantas mažai ką keičia, mat žmonės, kurių pajamos nedidelės, kaip negalėjo šitoje šalyje virsti visateisiais ekonomikos žaidėjais, taip ir negalės (mat jų anekdotiškai mažos pajamos ir toliau bus apmokestinamos), nors būtent tai praktiškai visada yra pagrindinis tokios sistemos formavimo pagrindas.

Tad ko siekiama? Manyčiau, žaidimas labai paprastas – artėjant rinkimams ir vėl savo rinkėjams duoti žinią, kad va kokie mes geri, nors mums ir vėl nepasisekė.

Vis dėlto net šis nevykęs bandymas leidžia priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo (progresinio taip pat) sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi individai ar šalys, norėdamos nupešti žąsis taip, kad tos tyliau gagentų. Nors variantų gali būti begalė, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, o beapeliaciškai tvirtinant, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos Adamo Smitho “Tautų turte”, o dabar tai gana populiari amerikietiškų liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Vis dėlto demagogijos elementas čia akivaizdus: na, ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas “pajėgumas mokėti” neturi jokio realaus turinio. Juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos, tiesa, galima rimtai aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks verslininkas iš viešbučio, sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti, nes nepajėgia, taigi teikiame jam lengvatas…, o kažkas, ko nemėgsti (na, koks kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), pajėgia, tad jam mokesčius verta didinti.

Panašia logika paremtas Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai nusipirksime po trečią jachtą? Būtent konkrečių gebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsiausius mokesčių sistemų tyrėjus, kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas, ir privertė ironiškai apibendrinti: “Nėra čia turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjančiai retorikai.”

Kita, Lietuvoje, matyt, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantieji aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo iniciatyvas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pusiau oficialia pasiūlos skatinimo ekonomine religija, aiškinančia, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t.y. verslo) pusės. Lietuvoje šūkį puikiai retransliuoja Eligijus Masiulis su “sveiko” proto liberalais, Laisvosios rinkos instituto “ekspertai”, o JAV – Respublikonų partijos šulai.

Ironiška, kad jokie faktai (išskyrus nuoširdų tikėjimą) nepatvirtina, jog esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pvz., 2007–2008 m.). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai šalį valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas Didžiosios Britanijos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuoto 1965–1973 m. laikotarpiu, kai tas produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonės augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.).

Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo, daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas – taip pat tik gražios retorikos, o ne tikrovės vaizdinys. Išties, kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tols? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausiai prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai Rusijos revoliucijos pasikartojimu ir nuvarymu nuo žemės.

Trečioji – vienodo apmokestinimo ideologija – remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami taip pat. Idėja irgi iš esmės neturi vidinio turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vadinamąjį plokščią apmokestinimą: vienodos pajamos – toks pat mokestis. Vis dėlto logika sugriūva, kai prisimeni, kad gal vienas esą analogiškų pajamų gavėjas turi įgimtą negalią, tad jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Taigi dar iki veiksmo tektų labai aiškiai identifikuoti, kas turi būti vertinamas lygiai, ir tik po to kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti argumentai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir “randama” priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestinti jie pabėgs ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai), jau skamba “rimtai”. Todėl interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kurie pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai – mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia tai, jog dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie “kosmines ekonomikos tiesas”, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia jėga – vartotojai, bet Lietuvoje ji dar silpnoka.

Pastarosiomis dienomis premjeras Andrius Kubilius aktyviai aiškino apie atsigaunančią ekonomiką, nuolat tą atsigavimą pateikdamas kaip ekonomikos augimą. Atsigavimas ir augimas – net kalbos požiūriu sąvokos toli gražu ne tapačios. Ekonomistų ausims – tuo labiau.

Atsigavimas – tai ekonomikos pagyvėjimas, kalbantis apie tai, kad ekonomika daugiau ar mažiau padidina savo apimtis. Na, sukuriama daugiau BVP. Su tuo ginčytis sunku. Tiesa, pernai sukurta BVP vertė buvo keturiais milijardais litų mažesnė nei 2007 m., tačiau trimis milijardais viršijo 2009 m. lygį. Taigi turime svyravimą, o dabar sūpuoklės kyla į viršų.

Pažiūrėkime, kokia jėga stumtelėjo mūsų ūkį. Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia ekonomiką veikianti jėga – vartotojai. Jų išlaidos paprasti gerokai perkopia per 60 proc. visų šalyje išleistų pinigų, vis dėlto pernai Lietuvoje jos sumažėjo beveik 2 mlrd. Lt. Šios išlaidos priklauso nuo namų ūkių pajamų ir jų turimo turto. Kai būstų kainos ar akcijų kursai kyla, vartotojai pasijunta turtingesni, o jų išlaidos didėja. Priešingai, kai būstų kainos ir akcijų kursai krinta, vartotojai išlaidauja mažiau, o ekonomika silpsta. Būstų kainos vis dar labai nestabilios, o akcijų rinkų atsigavimas netvarus, tad čia kažko ypatingo tikėtis nebuvo galima.

Kita vertus, pernai daugumos Lietuvos gyventojų pajamos mažėjo: kompensacija gaunantiesiems darbo užmokestį per metus sumažėjo per 2 mlrd. Lt ir “pakilo” iki 2005 m. lygio. Kitokia padėtis gaunančiųjų pelnus bei mišriąsias pajamas (šiomis džiaugiasi vadinamieji savininkai, kurie patys save įdarbina). Jų pajamos tikrai padidėjo nuo 27,6 mlrd. iki 32 mlrd. Lt ir sugrįžo gerokai arčiau – į kokius 2007-uosius.

Žinodami, kad šiuo atveju netiesiogiai vertiname turtingesnių (gyvenančių iš nuosavybės, verslo) žmonių, kurių, beje, gerokai mažiau nei pirmoje grupėje, ir įvertinę iš esmės regresinį Lietuvos pajamų apmokestinimą galime sakyti, kad šios grupės gyventojai krizę jau baigia perkopti, bet jų vartojimas vargu ar yra labai didelė parama Lietuvos ekonomikai: dalį savo pajamų jie sutaupo, o mes už tai jiems grąžiname pajamų mokesčio, dalį išleidžia kitose valstybėse – gal keliaudami, gal pirkdami anų kraštų importines prekes. Pirmosios grupės žmonių pajamos tikrai neskatino vidaus vartojimo, o jų mažėjimas ir toliau griovė smulkųjį šalies ūkį, vis sunkiau randantį pirkėjų.

Vartotojų išlaidas taip pat veikia ir toks efemeriškas dalykas, kaip pasitikėjimas. Kuo pesimistiškiau vartotojai vertina savo ateitį, tuo atsargiau leidžia pinigus. Ar Lietuvos žmonės tapo didesni optimistai? Matydami sąskaitas už šildymą ir didėjančias maisto kainas bei girdėdami valdžios ir verslo kalbas, kad šildymas dar brangs, jie turi labai mažai pretekstų optimistiškai paišlaidauti.

Verslo investicijos yra antra po vartotojų išlaidų BVP dalis. Daugybė veiksnių lemia verslo investicijas: tai ir padidėję pelnai, aukštesni akcijų kursai, mažesnės palūkanų normos, ir tikėtinas investicijų pelningumas. Vis dėlto, be jokios abejonės, pagrindinis verslo investicijų variklis – tikėtina ateities pardavimų prognozė. Jei vartotojų paklausa didėja labai sparčiai, tai reaguodamas verslas plečiasi. O jei vartotojų paklausa atsitraukia, tai galiausiai taip pat elgiasi ir verslas. Būtent investicijos yra savotiškas akceleratorius, kuris ekonomiką gali pastūmėti pirmyn arba, atvirkščiai, sustabdyti. Pernai investicijos išaugo, ir tikimasi, kad šiemet tas prieaugis bus dar didesnis. Vis dėlto labai menka vidaus rinka, tikėtina, išliks tvaraus investicijų augimo stabdžiu.

Vyriausybės išlaidos 2010 m. taip pat sumažėjo ir absoliučia suma (nuo 20,1 mlrd. iki 18,9 mlrd. Lt), ir santykinai (nuo 21,9 iki 19,9 proc. BVP). Tie prarasti 400 mln. Lt panašiai tokia pat apimtimi sumažino vidaus vartojimą, ir tai dar viena prasta žinia verslui, kuris norėtų dirbti Lietuvos rinkoje.

Na, ir pasiekėme ketvirtąjį, ir dabar jau, atrodo, tikrai atsigavimą lėmusį veiksnį – eksportą. Pernai eksporto apimtys tikrai padidėjo gana gražiais 14,5 mlrd. Lt, iki 64,5 mlrd. Lt. Bet ką išties kalba šie skaičiai? Žinoma, daugiau Lietuvos žmonių turėjo darbo ir galbūt vieną kitą ilgesnį litą. Tai gerai. Vis dėlto – ar eksporto augimas pakankamas, kad ekonomika ramiai ir be ypatingų šuolių eitų pirmyn? Kokiu laipsniu eksporto augimas priklausomas nuo pigios darbo jėgos Lietuvoje, t.y. nepabijokite pasakyti tiesiai – nuo kartais atviro darbuotojų išnaudojimo?

Kad nebūčiau apkaltinta tuščia fraze, primenu, kad “Lelija” savo darbuotojoms už 192 val. darbo per mėnesį pernai lapkritį pavėluodama mokėjo 513 Lt ir taip netgi sugebėjo savo verslo naudai nusirašyti Lietuvos socialinio draudimo lėšas, kurias skyrėme šios esą verslo bendrovės sąnaudoms darbo jėgai dengti. Taigi kas bus su Lietuvos eksportu, jei jam teks mokėti realesnę darbo kainą? O jei dar sumažės fondų upeliai iš Europos?

Ir va dabar apie augimą. Ekonominiam augimui būtina normali sveika paklausa ir atitinkama pasiūla. Lietuvos ūkio paklausa, visada buvusi labai nestabili, per krizę buvo iš esmės pažeista. Didelės problemos kamuoja ir pasiūlos erdves.

Tiesą sakant, daugybė veiksnių lemia šalies sėkmę ir tai, ar verta investuoti į jos bendroves. Infliacija ir palūkanų normos, vartotojų išlaidos ir verslo pasitikėjimas labai svarbūs trumpu laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu šalies turtėjimas ar stagnacija priklauso nuo tuo, ar tinkamas jos gyventojų, kapitalo ir idėjų derinys. Jei šie dalykai deramai susieti, trumpo laikotarpio svyravimai nebus itin didelė bėda. Bet ar tai Lietuvos pavyzdys?

Dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir tragiškos emigracijos Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius traukiasi. Mažėjantis darbingų gyventojų skaičius riboja tai, kiek gali pagaminti ekonomika. Esminiai dalykai, kurie lemia, kiek tie darbuotojai produktyvūs, – kapitalas, idėjos, teisinė ir kultūrinė aplinka. Vien pernai netekome 2,6 proc. savo žmonių, darbo našumas sumažėjo (!), apie kažkokias naujas itin efektyvias idėjas negirdėti. Vien norint kompensuoti darbo jėgos praradimą būtinas ypatingas produktyvumo šuolis, nes liekant dabartinėms tendencijoms gresia smukti žemyn. Bet gal premjeras rašys naujas ne tik ekonomikos, bet ir matematikos knygas?

Mane gąsdina viena Lietuvos verslo tendencija. Kalbu apie vis aktyvesnius bankų emisarus laikraščiuose, radijuje ar televizijoje. Pastaruoju metu jie jau nusitaikė į mokyklas. Štai aną savaitę mano paštą pasiekė, atrodytų, mielas kvietimas iš VšĮ Socialinių mokslų kolegijos, kuri kviečia prisidėti prie nacionalinio mokinių finansinio raštingumo ugdymo projekto “Valdau savo finansus – esu laisvas”.

Dabar, matyt, nustebote? Taigi puiki idėja ir šaunus konkursas. Ir aš pritarčiau, jeigu nematyčiau pagrindinio rėmėjo “DnB Nord” banko logotipo. Aš tikrai nemanau, kad tas bankas koks “blogietis” ir jo kažkaip reikėtų vengti. Atvirkščiai, jau greit dešimtmetis mokykloje vaikams aiškinu, koks bankų vaidmuo visuomenėje, kodėl be finansinių tarpininkų neišgyventume ir kodėl be stiprių bankų nėra ekonomikos, o ir valstybės augimo. Vis dėlto ir toliau tvirtinu – bankų veikėjus į mokyklas įsileiskime tik tada, kai vaikai jau išmokyti skirti informaciją ir reklamą. O žinodama, kad daugybė ekonomikos pamokų Lietuvos mokyklose išties yra gana deklaratyvių tezių apie verslo žavesį bei reklamos grožį surogatas, kurį pateikia specialių žinių stokojantys mokytojai, rimtai perspėju mokytojus ir tėvelius – bijokite danajų, dovanas nešančių.

Beje, skeptiškai vertinti bet kokią suinteresuotos pusės informaciją privalu ne tik mokykloje. Tai, kad informavimo apie sudėtingus investicinius produktus erdvę uzurpavo patys paslaugos teikėjai, yra prasta žinia, kalbanti ir apie tai, jog žiniasklaida šioje srityje kol kas nėra pajėgi, o, leisdama spausdinti dažnai paslėptą reklamą, pridengtą švelniu informavimo ar komentavimo šydu, pačiam paslaugos teikėjui, dar ir pagilina vieną imanentišką rinkos ydą. Ta yda – informacijos asimetriškumas.

Pirmasis bankas, aktyviai pradėjęs veikti asmeninių finansų lankose, buvo SEB bankas, kurio atstovė visuomenei pateikia išties neblogų paaiškinimų. Vėliau prabilo ir “Swedbankas”, net įsteigęs specialų asmeninių finansų institutą. Ir vėl – informacija gana aiški, netauškiama nesąmonių, mokoma būti atsakingam ir taupiam. Instituto vadovė netgi televizijos laidą, kurią labai mėgau, vedė ir aiškino žmonėms, kad nereikia kvailai skolintis ir kuo tai gali baigtis.

Bet vis tiek kartoju – be specialių paaiškinimų ir didelės įžangos neleiskite tų ar kitų bankų žmonių į mokyklas. Arba bent jau priverskite juos dalyvauti debatuose, kai oponuojantis asmuo įvardija kiekvieno privalumo kainą (riziką). Kodėl? Ogi todėl, kad šiuo atveju bankas visada stipresnis, nes jis apie sudėtingą parduodamą prekę žino daugiau, tad pateikdamas informaciją ir nutylėdamas tam tikrus momentus (arba išskaidydamas juos smulkiu šriftu sutarties platybėse) gali įvelti į labai nenuspėjamus žaidimus.

Prieš keletą mėnesių mano draugei, seniai įžengusiai į septintą dešimtmetį, “Swedbanko” darbuotoja pasiūlė įsigyti… antros pakopos pensijų draudimą (?). Nesąmonė, sakysite. Bet banko tarnautoja aiškino, kad privatus kaupimas labai naudingas, ir net nepasidomėjo, ar klientė apskritai turi kitų, be pensijos, pajamų. Ir dar atrodė, kad toji banko tarnautoja net neįtaria, kiek prieš ją stovinčiai moteriai metų.

Kita istorija liūdnesnė. Jau minėtas “DnB Nord” bankas 2007 metų birželį–liepą platino su Pasaulio banko akcijomis susietas obligacijas. Klientams buvo dalijami lankstinukai, kuriuose aiškinta: “garantuotas prieaugis – net 6 proc. per metus”, “obligacijų išpirkimo metu gausite visas savo investuotas lėšas ir prieaugį, kuris priklausys nuo padidėjusios akcijų vertės”, “jei indeksų krepšelio vertė nukris – jums garantuojamas ne mažesnis kaip 6 proc. prieaugis”. Ką girdite?

Ogi viskas bus nuostabu, tik gerai ir jokių trūkumų, nes nė žodžio apie rizikas, apie tai, kad galite prarasti viską, o jei investuosite skolintas lėšas, tai dar ir iki ausų prasiskolinti.

Reklamoje nenurodyta, kad investuotojas gali negauti finansinės priemonės teikiamų palūkanų ar kitos finansinės naudos; kad gali prarasti dalį ar visą investuotą kapitalo sumą; kad investuodamas skolintas lėšas (o bankas skolino pinigus šiai aferai…) netgi gali įgyti papildomų įsipareigojimų, kurie viršija investuoto kapitalo sumą. Minėtos rizikos buvo ir yra siūlomo įsigyti investicinio produkto esminės savybės, tad informacija buvo pateikta taip, kad žmogus nežinojo, kokią katę bankas slepia maiše. Buvo pažeistas ir reklamos koncentruotumo principas, nurodantis, kad informacija apie naudą ir riziką privalo būti skelbiama viename reklamos vienete. Taigi vidutinis vartotojas buvo skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis gal nebūtų priėmęs.

Rezultatas – daugybė bylų teismuose, šimtatūkstantinės kai kurių klientų skolos bankui, aiškinimasis apie profesionalius ir vadinamuosius vidutinius klientus bei tarpusavio kaltinimai. Akivaizdu, kad ta banko reklama buvo nekorektiška, melaginga, sąmoningai neprofesionali ir tikrai galėjo klaidinti vidutinį, neprofesionalų vartotoją, bet aišku ir tai, kad tas menkai ekonomiką išmanantis, naivus ir itin patiklus žmogus tikrai pasirašė sutartį, kurioje ta rizika jau buvo išdėstyta itin komplikuotų formulių pavidalu.

Aukštesnės ekonominės ir finansų kultūros šalyse kiekvienas bent kiek save gerbiantis leidinys (ypač ekonominis) turi savo nuosavą (ar net kelis) asmeninių finansų patarėjus, kurie nėra įvelti į interesų konfliktą ir atstovauja ne paslaugos tiekėjui, o vartotojui. Šie žmonės rašo ir kalba visų pirma ne apie privalumus, o apie galimas grėsmes ir rizikas.

Ypač svarbu ir tai, kad, priešingai nei bankų ekspertai, nepriklausomi finansų patarėjai prisimena ne vien bankų klientų elgsenos trūkumus. Pavyzdžiui, panagrinėkite SEB ar “Swedbanko” interneto svetaines, skirtas asmeninių finansų valdymui. Galima įtarti, kad jas rengiančios ponios įsitikinusios, jog netinkama ir neracionali yra tik bankų klientų, kurie pernelyg švaisto ar, atvirkščiai, pernelyg taupo, elgsena, o va bankas tai visada ir kiekvienu atveju yra racionalios, atsakingos ir socialiai atsakingos elgsenos etalonas. Betgi netikiu, kad jos nežino, jog ir bankai daro klaidų, ir bankus (tiksliau, jų vadovus) kamuoja žmogiški godumo priepuoliai, kurie, pavyzdžiui, dabar visam pasauliui neša bėdas ir kančias.

Jei A.Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos.

Visą mėnesį atlikinėjau nedidelę ir tikrai nereprezentatyvią apklausą. Per tą laiką 53 žmonių paklausiau, kaip jie mano, ar tikrai mums čia Lietuvoje reikia taip taupyti, kad turėtume jei ne subalansuotą, tai bent labai mažą biudžeto deficitą. Na, kaip “kokie estai, kurie, žinia, dėl to mažo deficito jau ir eurą turi, ir prie skandinavų prisigretino, ir per krizę geriau gyveno, nes valstybės pinigų perteklių iki krizės buvo sukaupę”.

Taigi 47 apklaustieji iš esmės sutiko, kad jei lietuviai mažintų savo viešąsias išlaidas, tai šalis tik išloštų. Trys samprotavo, kad mažas išlaidas turinčių estų elgesys netinka Lietuvai, nes Lietuvoje ir taip labai mažos pensijos, ir gal jas reikėtų didinti. Du buvo įsitikinę, kad reikia kaip Estijoje kuo greičiau įvesti progresinį pajamų apmokestinimą (beje, estai neturi…). Vienas (vienas!) žmogus paklausė, o kiek ten tie estai išleidžia ir kiek daugiau išleidžiame mes.

Prisipažinsiu, klausdama tikrai domėjausi ne estais ir jų esą tinkamu gyvenimu, o tuo, ar lengva mulkinti “normalų” lietuvį. Taigi mano nuojauta pasitvirtino: jei tvirtu tonu kalbėsi bet kokią nesąmonę (kaip šiuo atveju apie labai mažą Estijos viešąjį sektorių), tai gali į galvas ją labai lengvai įmušti.

Dabar keli faktai. Estijos viešasis sektorius yra gerokai didesnis nei Lietuvos. Šios šalies vyriausybės pajamos 2009 m. buvo 43,4 proc., kai Lietuvos – tik 34,5 proc. (euro zonos vidurkis 44,5 proc.). Estijos vyriausybės išlaidos tada sudarė 45,2 proc., Lietuvos – 43,6 proc. (euro zonos vidurkis – 50,8 proc.). Taigi, jei mes norime artėti prie Estijos (jei norime, pabrėžiu), tai turime didinti ir vyriausybės išlaidas, ir jau, be jokios abejonės, labai rimtai didinti jos pajamas. O jei mūsų pajamos būtų panašios kaip estų, o išlaidos dabartinės, tai Lietuvos biudžeto deficitas artėtų prie nulio.

Kaip tie estai viešosioms reikmėms surenka tokį nemažą kiekį pinigų? Na, pirmiausia jie nesugalvojo, kad galima turėti tokį keistą dalykėlį, kaip verslo liudijimas, kai sumokėjęs kelis šimtus gali gauti bet kiek (arba negauti nieko), o iki 2009 m. net jokių socialinių mokesčių mokėti nereikėjo, tad veikė nerašyta tiesa, kad to verslo liudijimo turėtojas visas viešąsias gėrybes gaus šiaip, “už dyką” (o rimčiau kalbant – kitų mokesčių mokėtojų sąskaita). Estijoje taip pat nėra ir nebuvo kažkokio ypatingo įstatymo autoriams ar notarams. Ten yra visiems (ir samdomam darbui, ir verslui) vienodas 21 proc. mokestis (kuriuo neapmokestinamas tik reinvestuotas pelnas) ir 20 proc. dydžio PVM. Tiesa, dar visi estai moka ir socialinio draudimo įmokas, ir specialią nedarbo draudimo įmoką.

Va ties tuo nedarbu ir stabtelėkime. Lietuva, kaip žinome, antroje 2009 m. pusėje krizei įsisiūbavus nutarė, kad per krizę bedarbių maitinti nereikia, nes Lietuvoje veikia kažkoks naujas ekonomikos dėsnis (matyt, vienas iš tų Kubiliaus dėsnių, apie kurį mokslininkai rašys vadovėlius), kad krizė tai yra, o va bedarbiai, iki krizės gal ir buvę bedarbiais, dabar pavirto tinginiais. Kadangi tinginiams mokėti net negražu, tai tuomet buvo labai smarkiai sumažintos nedarbo draudimo išmokos ir maksimali riba labai smarkiai paslinkta žemyn – nuo 1041 iki 650 Lt. Kalbėkime tiesiai: iš žmogaus, kuris gal dešimtmečius mokėjo socialinio draudimo įmokas, taigi ir nedarbo draudimo įmoką, tiesiog pavogė sutartą išmoką.

Estai taip “gudriai” netaupė. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomąją nedarbo draudimo įmoką (taip pat ir savarankiškai dirbantys). 2009 m. rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 iki 1,4 proc. dirbantiesiems (ar dirbantiems savarankiškai). Paaiškinta paprastai – toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja. Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje krizės laikotarpiu daugėjo bedarbių, o ne tinginių.
Ko tie bedarbiai ten gali tikėtis? Nedarbo draudimo išmoka, jei žmogus įmokas mokėjo ne mažiau nei 56 mėnesius (beveik 5 metus), mokama pusę metų, jei įmokos mokėtos iki 110 mėnesių (beveik 10 metų) – 270 dienų, o jei daugiau nei 111 mėnesių – tai metus. Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis), o vėliau 40 proc. buvusios algos. Senųjų Europos Sąjungos valstybių ir net JAV mastais išmokos labai kuklios, bet nepalyginamos su mūsų.

Beje, nuo 2011 m. sausio maksimali mokama nedarbo draudimo išmoka Estijoje padidėjo 51 euru. Estija nepamiršta ir tų, kurie negali gauti nedarbo išmokų. Tie, kurie nebuvo apsidraudę bent metus, arba tie, kurie per išmokos mokėjimo laiką nerado darbo, be pajamų nelieka – jie gali gauti vadinamąją valstybės nedarbo išmoką, kurią iš specialiai sukauptų lėšų moka Nedarbo draudimo fondas. Ir jau visai mūsų valdžios ir visuomenės akimis keistas dalykas – bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškotis darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.
Lygindama galiu paminėti, kad Lietuvoje, jei nedarbo draudimo stažas mažesnis negu 25 metai, nedarbo draudimo išmoka mokama šešis mėnesius, jei nuo 25 iki 30 metų – septynis, jei nuo 30 iki 35 metų – aštuonis, jei 35 ir daugiau metų – devynis.

Kokios “tyrimo” išvados? Nemanau, kad estai yra visa ko pradžia ir pabaiga, tačiau aiškiai pastebiu, kad jie turi daugiau sveiko proto. Bent jau suvokia, kad krizė yra krizė ir net per krizę valgyti reikia, nors darbo labai sumažėja. Galiu numatyti ir ateitį po kelerių metų. Kai ta krizė baigsis, Estija nelakstys po visą svietą ieškodama, kas sutiktų ten atvažiuoti dirbti, nes nebus taip baisiai iššvaisčiusių savo turimų išteklių. Ir tada jau koks nors postkubilius ten neaiškins, kad kas galėjo pagalvoti, jog darbo jėgą per krizę reikia saugoti, nes (koks stebuklas!) krizė, kaip ir pakilimas, kada nors baigiasi.

O va Lietuvos žmonių (valdžia – tik mažas sraigtelis) sveiku protu vis dėlto abejočiau dėl vienos paprastos priežasties – itin didelės nemeilės skaičiams ir įvairiausių “savų, lietuviškų” ekonomikos dėsnių paieškų. Ir jei toks Andrius Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos. O tai ne šiaurės vakarai, o kažkur tarp rytų ir pietų.

Statistikai paskelbė, kad, išankstiniais duomenimis, pernai Lietuvą paliko per 83,5 tūkst. gyventojų, atvyko per 5 tūkst. imigrantų, tad prarasta daugiau kaip 78 tūkst. žmonių. Skaičiai atrodo dar grėsmingiau, kai kalbama apie emigravusios darbo jėgos savybes, mat Lietuva praranda jaunus ir darbingo amžiaus žmones. Jaunesnių nei 35 metų emigrantų dalis pastaruosius kelerius metus viršija 65 proc. Daugiausia (apie penktadalį išvažiavusiųjų) emigruoja 25–29 metų amžiaus Lietuvos gyventojai.

Kad ir kaip vertinsi, dideli jaunos ir gerai išsilavinusios darbo jėgos praradimai reiškia, kad vidutiniu, o ypač ilgu (per 10 metų) laikotarpiu norėdama išlaikyti ekonomikos augimą bei skatinti ūkio konkurencingumą Lietuva bus priversta ieškoti išorinės darbo jėgos. Taigi vis svarbesnė sąmoninga tinkamos kvalifikacijos, o neretai ir amžiaus, imigruojančių asmenų paieška.

Jei žiūrėsime formaliai, Lietuvos politinė valdžia tai, regis, supranta – priimtos “Lietuvos imigracijos politikos gairės” (toliau “Gairės”), kuriose bandoma formuluoti keletą imigracinės politikos momentų. Vis dėlto jei geriau pažiūrėsime, matyt, ir šį sykį šalis paliekama be rimtesnio būsimų sudėtingų socialinių bei ekonominių iššūkių aptarimo.

Oficialiuose Lietuvos dokumentuose, didelės dalies politikų kalbose imigracijos politika itin dažnai suvokiama tik kaip jau veikiančio verslo išimtinai gamybinius interesus aptarnaujantis veiksnys, kažkokia abstrakti darbo jėga (pasinaudojame, kol ekonomika kyla ir trūksta darbuotojų, kai ekonomika smunka, remiamės apykaitinės migracijos, kitaip išvarymo, nuostata), o ne imigranto žmogaus su visomis jam priskirtomis žmogaus teisėmis samprata. Itin mažai dėmesio skiriama net pamatinėms imigrantų žmogaus teisėms, pavyzdžiui, itin ribotos ir taikomos labai siauram ratui galimybės atvažiuoti dirbti kartu su šeima, neapibrėžtos socialinės šių darbuotojų teisės ir pan.

Vis dėlto žmogus, norime to ar ne, yra žmogus su visomis jo apibrėžtimis, tad imigraciją mažų mažiausiai reikia nagrinėti ne tik kaip ekonominį, bet ir kaip socialinį bei politinį reiškinį. Netiesiogiai įstatymų leidėjai tai jaučia, tačiau labai savotiškai: analizuodami imigraciją, pavyzdžiui, jau minėtose “Gairėse” kalba apie dvi iš esmės prieštaringas perspektyvas. Čia imigracija suprantama kaip Lietuvos darbo jėgos papildymo šaltinis, tačiau akcentuojama ne atitinkamos kokybės darbo jėgos paieška, o šalies užsienio politikos prioritetinių interesų tenkinimas, “teisingų” imigrantų iš “teisingų” (Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Pietų Kaukazo valstybės) šalių pritraukimas.

Imigraciją matydami tik kaip esamo verslo poreikių tenkinimo veiksnį pražiopsome jos įtaką šalies technologinės kokybės auginimui. Prarasdami išsilavinusius žmones turime siekti analogiškos išsilavinusios imigracijos. “Gairėse” prioritetinis aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir protų pritraukimas į Lietuvą nėra teisiškai įformintas ir tokiai darbo jėgai nesudaromos išskirtinės imigracijos sąlygos. Štai itin pabrėžiamas šios darbo jėgos išsiuntimo iš šalies suėjus nustatytam gana trumpam laikotarpiui momentas, tačiau nevertinama jos pasilikimo ir adaptavimo šalyje ilgesniam laikotarpiui ekonominė nauda. Konkurencinėje kovoje dėl aukštos kvalifikacijos imigrantų neįvertinama gerovės valstybės teikiamų privilegijų, be kurių Lietuva pralaimės bet kuriai solidesnes socialines garantijas generuojančiai ES valstybei, svarba. Neanalizuojama galimybė pasinaudoti užsienio studentų studijomis Lietuvos aukštosiose mokyklose, kaip šalies ūkiui potencialiai reikalingos itin kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimo galimybe.

“Gairėse” bent jau tiesiogiai niekur neformuluojamas Lietuvos santykis su tais imigrantais, kurie į šalį atvyksta steigti ir plėtoti savo verslo. Nors ir pabrėžiama, kad imigracija gali būti susijusi su noru užsiimti verslu, vis dėlto nekalbama nei apie tokios veiklos skatinimą, nei apie jos ribojimą. Minėto dokumento logika akivaizdžiai paremta nuostata, kad imigracija Lietuvai įdomi tiek, kiek ji atitinka jau susiklosčiusios ūkio struktūros poreikius. Abejotina, kad tokia mąstymo logika generuoja visapusiškai naudingą imigracijos pavidalą. Tą, beje, patvirtina ir skaičiai, rodantys, kad per pastarąjį laikotarpį nuo Lietuvos įstojimo į ES šalyje užsienio piliečiai įregistravo tik apie 2000 įmonių.

Vertinant imigraciją neanalizuojamos jos socialinės sąnaudos, tarp jų galimas didesnis išnaudojimo laipsnis, sumažėję nekvalifikuotos, o atskirais atvejais ir kvalifikuotos darbo jėgos darbo užmokesčiai, galima ilgesnė, nei oficialiai leidžiama, darbo trukmė ir pan. Daugėjant nepretenzingų imigrantų darbdaviai mažiau investuoja į darbo jėgos kvalifikaciją, o tai reiškia, kad išlieka didelė tik imigrantus traukiančių darbo vietų su nepatraukliomis darbo valandomis pasiūla. Atvykėliai dažniausiai uždirba mažiau ir pasiryžę dirbti itin sunkiai, tačiau jie linkę leistis išnaudojami, o tai paveikia ir vietinių darbo sąlygas, galimybes įsidarbinti bei jų pajamas.

Ilgu laikotarpiu imigracijos poveikis šalies ekonomikai irgi nevienareikšmis. Imigracija gali padidinti šalies ekonomikos potencialą, jei, pavyzdžiui, imigrantai darbininkai yra lankstesni, turi tinkamų įgūdžių, taigi yra elastingesni darbo jėgos teikėjai, pasižymintys didesne motyvacija ir patikimumu. Vis dėlto jei imigruojančios darbo jėgos kvalifikacija maža, tai ilgu laikotarpiu negalima tikėtis nei didesnio darbo našumo, nei rimtesnio ekonomikos augimo, tačiau labai tikėtinos didelės išlaidos švietimui (pavyzdžiui, kalbos problema), socialinei imigrantų integracijai, o tai neigiamai veiktų šalies finansus.

Imigracija, kaip kompleksinis reiškinys, ne tik teikia ekonominę naudą, bet kartu yra susijusi ir su papildomomis sąnaudomis. Vertinant imigracijos poveikį viešiesiems finansams pirmiausia reikia pabrėžti, kad legalūs dirbantys imigrantai generuoja didesnes valstybės biudžeto įplaukas. Kita vertus, ji ilgainiui didina spaudimą šalies biudžetui ir socialinei sistemai: išmokos šeimoms, švietimas, pavyzdžiui, kalbos mokymas, imigrantų vaikų lavinimas ir integravimas į šalies švietimo sistemą, apgyvendinimas, sveikatos apsauga ir t.t. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai galiausiai gali būti priversti mokėti už didėjantį valstybės išlaidų lygį.

Kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Iš tikrųjų yra.

Skirtinguose pasaulio kraštuose – JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje šiomis dienomis vykstančių diskusijų temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio. Išties visas tas kalbas vienija aiški gija – visuomenės sau pačiai nuolat užduodami klausimai, ką jai reiškia solidarumas ir ar, pamynus šią fundamentalią vertybę, įmanoma išgyventi šaliai bei šeimai.

Tad amerikiečiai jau keli mėnesiai azartiškai aiškinasi, kaip ir kokia apimtimi verta vykdyti besibaigiančias George’o W.Busho administracijos iki 2011 metų sausio 1 dienos suteiktas mokesčių lengvatas tos šalies turtingiesiems.

Daugiausia ginčų kelia klausimas, ar panaikintos mokesčių lengvatos nebus pernelyg skaudžios vidurinei klasei, nes Baracko Obamos kabinetas siūlo kelti mokesčius toms šeimoms, kurios per metus gauna daugiau nei 250 tūkst. dolerių pajamų, o Respublikonų partijos atstovai ribą norėtų kilstelėti iki 1 mln. dolerių. Jei būtų priimtas B.Obamos projektas, manoma, JAV biudžetas per kitą dešimtmetį pasilipdytų 700 mlrd. dolerių, kitu atveju būtų gauta apie 400 mlrd. dolerių.

Didžiojoje Britanijoje grupė ekonomistų, vadovaujamų Nobelio premijos laureato, beje, 1996 m. apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, Jameso Mirrleeso, griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos. Ši grupė neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai teigia, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t.y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms); antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t.y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia – ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būti sprendžiami problemą vertinant holistiškai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos.

Pernelyg nesigilindami į amerikietiškas ir britiškas teorines peripetijas (nors tikrai vertėtų…), vis dėlto pažiūrėkime, kaip panašios diskusijos vyksta Lietuvos padangėje, juolab kad ir biudžetą kaip tik šiomis dienomis priimame.

Pirmiausia keli skaičiai, atskleidžiantys esamą situaciją. 2009 m. visi šalies gyventojai gavo 36,7 mlrd. Lt pajamų ir nuo šių pajamų sumokėjo 3,98 mlrd. Lt gyventojų pajamų mokesčių.

Kokios išvados? 2010 m. pirmąjį ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 Lt “ant popieriaus” (tarp jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 Lt “ant popieriaus”). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės (kaip ir beveik 100 proc. pensininkų) neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna, viena ar kita forma suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokesčių sistemos bruožą: tai akivaizdžiai regresinė sistema, kai procentiškai didžiausius mokesčius moka samdomi darbuotojai, gaunantys mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Mokslininkai teigia, kad visos pajamos, nepaisant jų kilmės, turi būti vertinamos vienodai. Lietuva ir čia žaidžia savo atskirą žaidimą, nes pas mus mokesčių tarifai tiesiogiai siejasi su tuo, už ką juos gauni, ir svyruoja nuo 0 proc. (pajamos už indėlius bankuose) iki standartinio gyventojų pajamų mokesčio. Pavyzdžiui, 2008 m. 262 Lietuvoje dirbantys notarai gavo vidutiniškai po 383 552 Lt pajamų per metus (metais anksčiau po 517 504 Lt per metus), bet, priešingai nei samdomiems darbuotojams, jiems tereikėjo mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį ir nereikėjo mokėti “Sodrai”. O jei kas čia pradėtų piktintis, kodėl prisiminti indėliai bankuose, nuraminu – tose pačiose JAV palūkanos, gautos iš panašių investicijų, tėra viena iš pajamų rūšių, niekuo nesiskirianti nuo samdomo darbo pajamų.

Beje, neapmokestinant palūkanų bankuose ir vėl didinamas regresyvumas, mat žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui mažesnės ir kurie priversti viską paversti išlaidomis (neretai tik maistui ir komunaliniams mokesčiams), netaupo ir nuliniu mokesčių tarifu džiaugtis negali. O va turtingieji (ir šiaip itin dažnai mokantys mažesnius mokesčius) gali.

Beje, mes nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokesčių lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir procentiškai daugiau grąžiname už įmokas studijoms.

Taigi kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Šitie Lietuvos biudžetai labai geri turtingiesiems. Ir tai rodo skaičiai, kuriuos turi Finansų ministerija ir tikrai pateiktų premjerui, jei jam taip labai nereikėtų tarnauti tiems, kurie įtakingi.

Trečias tinkamos apmokestinimo sistemos bruožas – paprastumas. Lietuva itin didžiuojasi teturinti vieną gyventojų pajamų tarifą. Tiesa, pamirštamas esminis dalykas – tuo tarifu apmokestinamos tik samdomojo darbo pajamos, o daugybė gudročių turgeliuose ir notarų kontorėlėse metų metais mėgaujasi jiems asmeniškai sukurtais mokesčių tarifais. J.Mirrleeso pranešimas gali pagelbėti ir čia – jis teigia, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne atskiras kuris mokestis. Lietuvos atveju vertėtų pasakyti, kad imti mokesčius iš žmogaus, kurio pajamos 800 Lt “ant popierius”, net ne nusikaltimas, o paprasčiausia didelė kvailystė. Juk vis tiek iš tokių pinigų, dabar patenkančių į rankas tiems, kurie gauna minimumą, išgyventi neįmanoma. Intuityviai mąstydami ekonomiškai, žmonės renkasi išgyvenimą – emigruoja, tempia kontrabandą, perka kontrabandą…

Moralas, matyt, labai paprastas. Valdžios ponai, nebeišradinėkime dviračių, ypač prisiminę, kad neturite elementarių ekonominių, matematinių bei politekonominių žinių. Tarnaukite turtingiesiems, jei kitaip neišgalite, bet nepamirškite, kad kvailystėmis kertate ir savo, ir verslo galvas. Naivu tikėtis, kad mokėdamas minimalią ar vos didesnę algą rasi pirkėjų. Juk ir kiti temoka minimumą. Ratas užsidaro.

Statistiniai skaičiai geriausiai parodo įvairiausių vizijų, svajų ir pažadų tuštybę.

Yra toks žmonių (dažniau vyrų) tipas. Jie visą gyvenimą seka sakmes apie kažkada gražioje ateityje būsiantį nuostabų gyvenimą – jaukius namus, atostogas prie jūros, vakarienes prie žvakių. Jų gyvenimo pakeleiviai, žiūrėdami į varvančius čiaupus, perpučiamus langus ir nerimaudami dėl kažkur gatvėje besiblaškančių vaikų, puikiai supranta, kad visa ta graži ateitis tikrai bus, bet beveik garantuotai ne jos (jo) šeimoje. Ne visai krikščioniškas, bet, matyt, šiuo atveju vienintelis racionalus patarimas būtų – bėk, vaikeli, bėk. Palik tą pasakorių ir bėk, kol išgali.

Lietuvių tauta protinga – ji taip ir daro: kraunasi daiktus ir bėga. Kasmetės, švelniai tariant, kvailokos dabartinio premjero vizijos apie kažkada nušvisiantį rožinį gyvenimą jau nebejuokina ir net nekelia pykčio. Beje, ir tas klejojantis premjeras tikrai ne vienas pasakas kuria.

Kai dar sovietiniais metais renkant būsimą Aukščiausiąją Tarybą tuometis kandidatas ponas Artūras Zuokas tada dar 22-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje atsainiai mestelėjo: ekonominių problemų nepriklausomoje Lietuvoje nebus, tereikia įvesti litą, – iš pradžių nustėrau, paskiau juokiausi. Kiek liūdniau skambėjo tuometinės profesoriaus ekonomisto pono KęstučioGlavecko kalbos, esą Lietuvoje reikėtų taikyti Pietryčių Azijos tigrų patirtį. Tada dar naiviai tikėjau, kad ekonomisto diplomas reiškia ir pasaulio ūkio raidos bei ekonominės minties plėtros išmanymą. Baisu buvo ir tada, kai ėmėme žaisti lietuvišką “Monopolijos” variantą, vadintą įmantriu pirminės privatizacijos už investicinius čekius vardu. Šitas žaidimas Lietuvai kainavo ne vieną milijardą, tačiau net ne pinigai – moraliniai nuostoliai svarbiausia.

Po to ekonomines problemas sprendėme laisvosiomis ekonominėmis zonomis ir niekaip iš Zoknių nepakylančiais boingais, importuotojų ir investuotojų pamaloninimu įvedant valiutų valdybą, kalbėjome apie Airijos pavyzdžio kopijavimą (nespėjome tik britų ir jų rinkos atitempti į Baltarusiją).

Dabartinis vizionierius Andrius Kubilius prieš dešimtmetį aiškino, kad viena santykinai nedidelė amerikiečių bendrovė Lietuvoje ir naftos problemas išspręs amžiams, ir į NATO nuves, ir atgaivins vidaus rinką (1999-ųjų pabaigoje jo aiškinta, kad atgimdama “Mažeikių nafta” sukurs daug papildomų darbo vietų Lietuvoje, mat čia leis pinigus, tuo tarpu net mūsų locmanų paslaugų buvo atsisakyta). 2001 m. pabaigoje A.Kubiliui nušvito klasteriai (kitaip, kaip tada aiškino šitas ponas, – “hubs” ar “žinių ekonomikos branduoliai”). Žinia, kai įmantru, daug neaiškių ir dar angliškų žodelių (Lietuvoje anglų kalba rodo, kad kalbantis žmogus išprusęs aiškiaregys), tai ta žiopla žmonelė jau iš karto patiki – va dabar tai verslo planas, va dabar tai būsim turtingi.

Svajos vis apie tą patį – įvyks kažkoks vienas, netikėtas, nuo viso realaus Lietuvos gyvenimo atsietas, šiaip stebuklinis dalykas. Paprastas ir aiškus. Beveik nieko nekainuojantis (bent jau neteko girdėti, kad kokia vizija vertintų tokias ekonomistų sugalvotas “nesąmones” kaip nauda ir sąnaudos). Po to kažkokių ateivių sukurta visuomenė prigamins labai aukštos kokybės ypatingų gaminių, labai pakils darbo našumas, švietimas klestės, bus daug pinigų, baigsis smurtas šeimoje ir viešojoje erdvėje, visi bus laimingi ir šiltai aprengti.

2001-aisiais, kai žinių visuomenė jam rodėsi klasterio pavidalu, A.Kubilius aiškino, kad apie 2010 metus Lietuvoje slėnio nerasi, kur koks klasteris nežydės. Dairausi. Matau prakiurusius langus. Atleiskite, tikslinu: matau mirusią politiką, iš šalies bėgančius žmones, per TV regiu mažo protelio ir didelių dirbtinių krūtų bei paaugintų raumenų pasaulį, kuris, kaip mane kasdien tikina, šoka. Apyžlibiai tiki – jie tikrai juda. T.y. šoka. Bet kur čia žinios, informacija, kur klasteriai?

Dabar A.Kubilius jau kažkokiais klasteriais nebežaidžia – dabar jau nauja suknelė: kokiais 2019 m. Lietuva pralenks Europą. Tik tiek. Širdimi jaučiu – kažkas itin girdėta, bet trūksta vienos detalės. Bato trūksta. Kai Nikita Chruščiovas septintojo dešimtmečio pradžioje pareiškė tuoj pralenksiantis Ameriką, tai jis turėjo batą. Batas įėjo į istoriją. N.Chruščiovas ją paliko.

Klausantis visų tų kalbų, tų vizijų ir klejonių galvoje nuolat kirba vienas klausimas – kodėl tie vizionieriai taip mūsų negerbia?

Atsakymas, deja, paprastas. Auka labai dažnai kvailinama tik todėl, kad ji pati pasąmonėje nori tikėti, jog viskas iš esmės pasikeis, nepasikeitus jai pačiai. Tauta, ne kas kita, pagimdo savo didvyrius ir savo svajotojus. Norintis būti apkvailintas visada sulauks savo greitos greitų paskolų bendrovės, savo šokančio, iš jo besityčiojančio, jam pasakas apie pralenktą Europą ir per 1111 dienų sutvarkytą pasaulį sekančio politiko (kad ir kaip žiūriu, ir A.Kubilius, ir Viktoras Uspaskichas abu labu tokiu). Nenorėdama galvoti tauta atveda tuos, kurie stato esą valdovų esą rūmus ir pamiršta išvietes. Bet yra vienas daiktas, kuris labai lengvai išgaudo visas tas svajonių palytėtas galveles. Tas daiktas vadinasi skaičiai. Statistika.

Daugybė įvairiausių skaičiukų, kuriuos žino ir skelbia pasaulio statistikai, atima pagrindinį tuščių svajonių ramstį. Atkreipkite dėmesį tie, kurie tikrai nenorite būti sugauti melo tinklais: jei koks politikas kalba pamiršdamas tikrovę, skaičius ir savo pasiūlymų kainą, jis išties yra anas biblinis tuščiai skambantis puodas.
Kai koks A.Kubilius pradeda dėstyti, kaip po dešimtmečio pralenksime Europą, tegul iš pradžių paaiškina, kaip čia yra, kad per laikotarpį nuo 2005 iki 2008 m. informacinių technologijų sektoriaus sukurta bendros pridėtinės vertės dalis sumenko nuo 2,8 iki 2,3 proc., o šio sektoriaus BVP dalis – nuo 2,6 iki 2,1 proc. Ir gal vis dėlto ponas A.Kubilius, aktyviai kovodamas dėl žinių visuomenės sklaidos, nebuvo toks jau romantiškas, o labai pragmatiškai proteguodamas mokesčių lengvatas kompiuterių pirkėjams (lygu jų pardavėjams, kurie jį rėmė per rinkimus) labai padidino parduotų kompiuterių skaičių (IT importo rinka nuo 2005 iki 2008 m. padidėjo milijardu litų).

Mąstant ir vertinant skaičiais, apimtimis, vizijos parodo savo tikrąjį kūną ir gebėjimą šokti.

Aušra Maldeikienė yra socialinių mokslų daktarė

Aną dieną išgirdęs, kad savivaldybės prašo papildomų pinigų įstatymo numatytoms socialinėms išmokoms, premjeras nustatė Lietuvos ligą. Pasirodo, šalį kamuoja išlaikytinių sindromas.

Diagnozavus ligą, prabilta ir apie vaistus. Visos išmokos esą tuoj pat sumažės, kai tik bus atsijoti simuliantai. Deja, premjero argumentai klampoki ir nenuoseklūs. Paskelbęs, kad visokia parama turi būti atimta iš tų, kurie jos gviešiasi neteisėtai, jau kitame sakinyje premjeras aiškino, jog “pinigų šiaip jau pakelėse nesimėto ir Vyriausybė neturi galimybių išeiti į laukus ar miškus bei tuos pinigus surinkti”. Pirmu atveju problemos ištakų ieškoma praskydusiose tautos vertybėse ir jos polinkyje sukčiauti, antruoju – prakiurusioje valstybės piniginėje. Vis dėlto, jei ligos sukėlėjas neaiškus, vaistus tenka skirti apgraibomis.

Pernai rudenį valdžia nutarė, kad bedarbis tris mėnesius gali išgyventi gaudamas vos per 600 Lt, po to jis jau taip užsigrūdina, kad ir nepilnų 400 Lt visiškai užtenka, tad vienu ypu praktiškai dvigubai sumažino nedarbo socialinio draudimo išmoką. Žmogiškai kalbant, pavogė iš tų, kurie garbingai mokėdami mokesčius “Sodrai” užsidirbo tuo metu galiojusio dydžio nedarbo socialinio draudimo pašalpą.

Kita vertus, net tokią kuklią nedarbo pašalpą gauna vos per 50 tūkst. iš daugiau nei 320 tūkst. Lietuvos bedarbių. Tokia gaunančių mizerišką ir negaunančių jokių valstybės išmokų proporcija – puiki terpė šešėlinei veiklai klestėti. Ir neatsitiktinai jai pritariančiųjų Lietuvoje auga kaip ant mielių. Ironiškai galima pastebėti, kad dauguma iš tų negaunančių nedarbo pašalpos, bet prašančių varganų vos per 300 Lt socialinės paramos, už kurią niekaip neišgyvensi, tikrai nedemonstruoja išlaikytinių dvasios – juk jie kažkaip verčiasi. Kitas klausimas, ar tie jų pinigų uždirbimo būdai yra teisėti.

Netiesiogiai panašia logika dvelkia ir tai, kad, pavyzdžiui, potencialių statybininkų darbo biržose ieškantys darbdaviai jų sunkiai randa, nors užsiregistravusių statybininkų profesijas turinčių žmonių nemažai. Ir darbdaviai piktinasi, ir visuomenė viešai nepatenkinta. Bet tie patys darbdaviai tikrai suvokia, kad jeigu Lietuvoje šeimos vyras gaus vos per tūkstantį litų, nors be vargo ta pati visuomenė, nenorėdama mokėti PVM, tą statybininką samdys už 3 tūkst. Lt per mėnesį vokelyje, tokio vyro nesupras nei šeima, nei visuomenė ir net pats darbdavys. Juolab kad išgyventi už tūkstantį oficialių litų Lietuvoje, ypač jei turi vaikų ir neturi nuosavo būsto, neįmanoma.

Drastiškai apkarpiusi nedarbo išmokas ir sumažinusi visas socialines išmokas, vienoje kišenėje pinigų valdžia lyg ir sutaupė, bet va kita prasivėrė plačiau. Teigti, kad visi užsiregistravę darbo biržoje tyri kaip ašara ir nuo ryto iki vakaro svajoja gauti bet kokį darbą, būtų naivu. Vis dėlto šalyje, kur per metus ekonomika susitraukia beveik 15 proc., kalbėti apie tai, kad bedarbiai nedirba, nes nenori dirbti, – tai tas pats, kas sakyti, jog mes turime rinką, bet ta rinka be krizių ir nedarbo.

Kita vertus, aiškinti, kad šeimos žmogus, auginantis ikimokyklinukų vaikų, yra tinginys, nes nemato prasmės dirbti už minimalią algą (nepilni 700 Lt per mėnesį), – nusikalstama. Jei toks žmogus eitų dirbti, sumokėjęs už darželį, darbui reikalingą geresnę aprangą ir kelionės bilietus, savo rankose laikytų gerokai mažiau, nei sėdėdamas be darbo namie ir gaudamas socialines išmokas. Kitaip tariant, gaudamas socialinę paramą jis bent jau pavalgo, šiaip ne taip susimoka už skurdų būstą, bent jau mato savo vaikus ir dar turi bent teorinę galimybę kur nors prisidurti. Pradėjęs dirbti už minimalią algą, jis nematys savo vaikų, bent jau mieste žiemą neturės jokių galimybių susimokėti už būstą ir bus priverstas badmiriauti. Antruoju atveju žmogus bent jau parodo, kad jis, priešingai nei valdžia, remdamasis sveiku protu sugeba susiskaičiuoti ir palyginti gaunamą naudą ir patiriamas sąnaudas.

Tai ką daryti? Žinoma, galima prisidėti prie didelio ekonomistų ir žurnalistų choro, tvirtinančio, kad išlaikytinių nuotaikas pravalytų smulkiojo verslo skatinimas ir bandymai padėti žmogui imtis įvairiausių darbų, įsigijus, pavyzdžiui, verslo liudijimą.

Praėję metai šiems žmonėms buvo tikrų iššūkių metas. Tarifas padidėjo beveik iki 2,5 proc., o pajamos sumažėjo. Teko prisiminti, kad privalu prisidėti prie šalies medicinos sistemos ir pradėti mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ar tie 72 Lt daug? Kaip žiūrėsi. Jei verslo liudijimas per mėnesį duoda vos kelis šimtus litų pelno, tada labai daug. O jei daugiau nei milijoną per metus – tada tiesiog juokinga. Nors, žinoma, anksčiau nemokėta, taigi mokesčių našta padidėjo ir galime samprotauti apie prastėjančią smulkiojo (ar visada?) verslo padėtį.

Vidutinė mokesčių našta savarankiškai dirbantiems žmonėms Lietuvoje 2007 m. sudarė apie 3 proc. (mažiausiai Europoje). Taip skelbia oficialūs “Eurostato” skaičiai. Pavyzdžiui, 2006 m. Vilniaus meras Vilius Navickas su verslo liudijimu deklaravo uždirbęs 117 207 Lt, o jo mokesčiai sudarė 1051 Lt. Jei koks mokytojas tais metais būtų tiek uždirbęs, jis būtų sumokėjęs 37 530 Lt gyventojų pajamų mokesčių ir dar “Sodrai” pervedęs 39 851 Lt. Taigi V.Navicko 1051 Lt mokesčiai būtų lygintini su 77 381 mokytojo valstybei sumokėtų litų.

Politikų ir jų ideologų viešai deklaruojama logika tokia: meras buvo verslininkas, jis gavo pajamų už nuomą ir verslo liudijimą. Mokytojas – samdomas darbuotojas. Jį “išlaiko” verslininkai. Taigi jis turi jiems atsilyginti bent jau mokydamas jų vaikus ir tempdamas pinigus į biudžetą. Merui reikia gatvių, jis turi motociklą, automobilį (gal net ne po vieną), vaikų. Ir viešos paslaugos jam reikalingos. Kas už jas moka? Tas, kuris jas teikia.

Ar vis didėjančios paramos prašytojų gretos rodo, kad tauta linkusi sukčiauti? Greičiau jau liudija, kad, kitaip nei valdžios galvos, žmonės gyvena realiame pasaulyje ir bandydami išgyventi kaip sugeba, taip ir sukasi.