2016-ųjų lapkričio 20 d. dešiniųjų pažiūrų prancūzai, besitelkiantys apie Respublikonų partiją (Les Républicains, LR), balsavo už savo kandidatą į 2017-ųjų prezidento rinkimus. Šis momentas Prancūzijoje laikytinas vienu svarbiausių visoje rinkimų kampanijoje.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ

Dešiniųjų intriga

Balsuota aktyviai ir gausiai. Antrajame ture dalyvavo 10 proc. visų balsavimo teisę turinčių šalies piliečių. Prancūzai troško parodyti nebenorintys būti dabartinio šalies vadovo Fran?ois Hollande‘o pragaištingos politikos įkaitais. Šis, tiesa, liaudies jam siųstą žinią suprato ir pareiškė 2017-aisiais savo kandidatūros nekelsiąs.

Nuostabu, kad dešiniųjų kandidato rinkimuose dalyvavo ir dalis kairiųjų pažiūrų piliečių. Jie, žinoma, nebalsavo už trečią vietą užėmusį buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy. Nors dabartinis šalies prezidentas F.Hollande‘as gal būtų džiaugęsis jo laimėjimu. Kodėl? Rinkimų finale už šalyje vis dar nepopuliarų N.Sarkozy nebūtų balsuojama, vadinasi, liktų daugiau šansų F.Hollande‘o socialistų partijos (Parti socialiste, PS) kandidatui.

Buvo ir antras tąsyk gausiai balsavusiųjų tikslas: išrinkti solidų politiką prieš stiprią kraštutinių dešiniųjų partija laikomo „Nacionalinio fronto“ (Front national, FN) kandidatę Marine Le Pen. Balandžio 23-iosios rinkimų pirmojo turo kampanijos metu politikė šaipėsi iš konkurentų Fran?ois Fillono (LR) ir nepriklausomo kandidato Emmanuelio Macrono – vadino juos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „vištaičiais“, mat šie palaiko Europos Sąjungą. M.Le Pen vylėsi, kad šie prezidento rinkimai parodys, ką per penkerius metus prancūzai suprato apie savo valstybę.

Paskutiniai F.Hollande‘o kadencijos metai buvo ypač chaotiški. Iš vadovo parankės vienas po kito pasitraukė finansų ministras E.Macronas bei pats premjeras Manuelis Wallsas. Abu teisinosi valdžioje nebeatpažįstą savo partijos vertybių.

Teisybė, socialistai šiandien akligatvyje, tačiau tikroji atsistatydinimų priežastis kita: abu dezertyrai planavo būti kandidatais į prezidentus. Buvęs ministras sėkmingai griebėsi naujos perspektyvos – tapo nepriklausomu centristu ir įkūrė judėjimą „Pirmyn!“ („En Marche!“). Prezidento rinkimuose jis dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas. Ekspremjerą M.Vallsą sėkmė aplenkė: kairieji panoro, kad PS šalies vadovo rinkimuose atstovautų ne jis, o Beno?t Hamonas.

Keturi favoritai

Šiemet Prancūzijoje į prezidento postą pretendavo vienuolika kandidatų. Ryškiausiai išsiskyrė keturi, nors rinkimų kampanijos pradžioje tai nebuvo aišku.

Gerą toną praėjusių metų gale davę dešinieji greitai suklupo: pelnytai, nors netikėtai, išrinkto dešiniųjų kandidato F.Fillono kampaniją sujaukė korupcijos skandalas. N.Sarkozy prezidentavimo laikotarpiu premjero pareigas ėjęs F.Fillonas kaltintas tuo, kad fiktyviai įdarbino savo žmoną.

Iš tiesų, net trims apklausose pirmaujantiems kandidatams buvo kilę „skaidrumo“ problemų, tačiau vienintelis F.Fillonas patyrė didžiausių nuostolių. Nors skandalas vadintas politiniu susidorojimu, kandidatui padaryta žala beveik nepataisoma: prarastas rinkėjų pasitikėjimas, per vėlai atėjusi LR parama, gynybai tuščiai iššvaistytas rinkimų laikas…

„Reikia palikti žemus dalykus merdėti jų pačių nuoduose“, – panašaus skandalo metu yra sakęs prezidentas Valéry Giscard‘as d’Estaing‘as, šaliai vadovavęs 1974–1981 m. Prieš 40 metų prezidentas galėjo sau leisti ignoruoti priešininkus. F.Fillonui tai buvo neįmanoma, mat šiandien daug kas pasikeitė: informacijos plitimo greitis, žiniasklaidos įtaka visuomenei, rinkėjų įpročiai, politinių įsitikinimų patvarumas… Respublikonų kandidatui teko daug aiškintis.

Pasinaudojęs sumaištimi, į priekį prasimušė jauniausias kandidatas į prezidentus E.Macronas. Sklido gandai, kad jis ir inspiravęs F.Fillono skandalą.

Kritikai buvusį ekonomikos ministrą E.Macroną vadina per didelio ego kandidatu arba kandidatu „iš principo“. Nors jam prikišama aiškių politinių vertybių stoka, o vėlyva rinkimų programa vertinama kaip tuščia, sekli ir neaiški, vos 39-erių E.Macronas pirmavo daugelyje apklausų. Politikos ekspertai neatlyžo: laimėti rinkimus nepakanka. Kas būtų tie, kurie valdytų sykiu su prezidentu? Juk E.Macronui akivaizdžiai stinga patirties, solidžių pažinčių. Be to, tik ką jo sukurta partija nebrandi.

Svarbiausia – saugumas

Likus keletui dienų iki pirmojo rinkimų turo svarbiausia tema, kuria buvo diskutuojama ir kuri turėjo įtakos rinkimų rezultatams, – saugumas šalyje. Vykstant rinkimų kampanijai niekas neketino liaudies raminti. Priešingai – buvo nuolat kalbama apie tai, kad visam tam siaubui dar ne galas… Lyg tyčia balandžio 18 d. Marselyje teisėsaugininkai užbėgo už akių teroro aktui, kurį ruošėsi įvykdyti du kalėjime islamistų radikalizuoti asmenys. Norėta atakuoti rinkimų proga. Turėtas ir taikinys – kandidatas F.Fillonas. Tiesa, jis po pribloškiančios žinios patikino nebijantis ir nė per milimetrą nesitrauksiantis nuo žmonių.

Balandžio 20-ąją Paryžiuje vis dėlto nuaidėjo šūviai. Eliziejaus Laukuose islamistas nušovė policininką.

Dramatiškos aplinkybė itin palankios FN kandidatei M.Le Pen. Ši, labiausiai eskaluodama saugumo šalyje problemą, tikino, kad jai valdant taip niekados nebūtų atsitikę!

Koks tas neįveikiamas saugumo skydas, kurį siūlo ponia M.Le Pen? Tapusi prezidente ji esą papildomai įdarbintų 15 tūkst. policininkų, įsteigtų 40 tūkst. darbo vietų kalėjimuose ir nieko nelaukdama iš Prancūzijos ištremtų visus šalies saugumui kenkiančius asmenis. Esą gyventi būtų saugiau vien dėl to, kad legalių emigrantų, kurių kasmet atvyksta apie 200 tūkst., srautas sumažėtų vos iki 10 tūkst., o pabėgėlių nebebūtų iš viso.

Panašiais skaičiais operuoja ir kiti kandidatai į prezidento postą, bet liaudis nepatikli: Prancūzijoje ir Europoje saugu nebus tol, kol nebus išspręsta Sirijos problema.

Bėda ta, kad, specialistų nuomone, tarptautinė politika – silpniausia vieta visų kandidatų programose. Nė vienas pretendentas į prezidentus aiškiai nepasakė, ką Prancūzijai privalu daryti Sirijos konflikto atžvilgiu. (Nuo 2011-ųjų ten žuvo 310 tūkst. žmonių.) Nuolatos pabrėžiama, kad norint gyventi saugiai reikia sutriuškinti teroristus. Tačiau prancūzai nori žinoti, kaip tai padaryti be karo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

Sausio 11-oji neabejotinai pateks į Prancūzijos istorijos vadovėlių puslapius. Praėjusį trečiadienį teroristinių išpuolių sudrebinta šalis, netekusi 17 savo piliečių, parodė neįtikėtiną solidarumą.

Taikiose manifestacijose visoje šalyje, nepaisydami rizikos dėl galimų naujų teroristinių atakų, dalyvavo apie 4 mln. žmonių. Vien Prancūzijos sostinėje susirinko beveik pusantro milijono. Istorikų teigimu, tokio masto liaudies susitelkimas buvęs tik per Paryžiaus išlaisvinimą 1944-aisiais. Prancūzai atnaujino pilietinius įsipareigojimus, pasitikrino nacionalinių vertybių reikšmę. Svarbiausia, pasisakė už žodžio laisvę – vieną iš būtiniausių demokratijos sąlygų. Kalbinami eitynių dalyviai tikino jaučiantys poreikį burtis. Taigi, į Paryžių iš atokiausių šalies pakraščių suvažiavo keturios prancūzų kartos. Jaudinančios skanduotės, netilstantis himnas, plojimai policijos pareigūnams… Patys prancuzai prisipažįsta seniai šitaip besididžiavę savo valstybe.
Šią istorinę sekmadienio popietę manifestavo ne tik šalies gyventojai, bet ir turistai bei specialiai į Paryžių atvykę užsieniečiai. Žmonėms nebuvo svarbu, nei kaip reikės sugrįžti namo, nei kur teks praleisti naktį.
Pirmose eitynių gretose žygiavo Prancūzijos politikai, įvairių religijų, profsąjungų atstovai, kultūros, meno žmonės. Šalies prezidentą F. Hollande supo 44 pasaulio valstybių atstovai – Vokietijos kanclerė A. Merkel, Palestinos prezidentas M. Abbas’as, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas D. Cameron‘as, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahou ir t.t Vis dėlto tarp įtakingų asmenų pasigesta svarbių atstovų iš JAV – viceprezidento arba bent valstybės sekretoriaus. Būta ir atsisakiusių dalyvauti taikiame žygyje. Štai Maroko užsienio reikalų ministras S. Mezouar’as neprisidėjo esą dėl islamą pašiepiančių karikatūrų “Charlie Hebdo” savaitraštyje.
Aukų artimieji laikėsi romiai, neskatino neapykantos agresoriams, ragino neužsidaryti baimėje, nors tą kruvinąjį trečiadienį teroristai žudė karo ginklais… Kol kas nacionalinio susibūrimo jaudulys slopina galimus neapykantos ir netolerancijos protrūkius. Vėliau bus neišvengiamai eskaluojamos valstybę skaldančios problemos: pernelyg didelė imigracija, naujos antisemitizmo apraiškos, islamizacijos grėsmė.
Ne paslaptis, kad pastarosiomis dramatiškomis aplinkybėmis gali būti pasinaudota ruošiantis 2017-ųjų prezidento rinkimams. Kampanija tarsi prasideda. Aiškėja ir potencialūs kandidatai – Nacionalinio Fronto (FN) lyderė M. Le Pen bei dešiniųjų (UMP) vadas, buvęs šalies prezidentas N. Sarkozy.
Kol prancūzai raminasi milijoniniuose sambūriuose, atsakingieji už šalies saugumą aiškinasi teroristinio išpuolio detales. Juolab, kad pasak kai kurių politologų, praėjusios savaitės teroristines atakas buvo galima prognozuoti. Šį rytą prezidentas F. Hollande sušaukė pasitarimą šalies saugumo klausimu.
Prancūzija gedės visą šią savaitę. Šiandien karo muziejaus kieme bus surengta ceremonija visų sausio 7-osios teroristinio išpuolio aukų atminimui. Antradienį Paryžiaus policijos prefektūra pagerbs savo kritusius pareigūnus.
Prancūzai nekantriai laukia trečiadienio. Tikimasi Fenikso skrydžio iš pelenų – “Charlie Hebdo” numerio 1 mln. egzempliorių tiražu!

Nuolatiniai “Veido” rubrikos “Skaitiniai” skaitytojai teigia joje pasigendantys lietuvių autorių. Taigi šį kartą bandome užpildyti šią spragą ir kartu su ledykla “Tyto alba” pristatome ištrauką, o tiksliau – dvi noveles iš Aušros Matulevičiūtės novelių romano “Ilgesio kojos”. Beje, akylesniems mūsų savaitraščio skaitytojams A.Matulevičiūtė jau turėtų būti pažįstama, nes ji “Veidui” yra parašiusi per dešimt straipsnių.

"Veido" archyvas

Ne, Žadas – nėra nukrypimas nuo normos. Jis pusprotis, todėl eina laukais. Kaip ir dera puspročiams. Arba viduriu kelio, nes šaligatvius užėmę protingieji.

Jis tyli arba šneka (nebūtinai apie save), kai neišvengiamai reikia išlieti širdį. Būna, kad nesileidžia pertraukiamas, nepaliaujamai kalba apie savo laukus ir vidurį kelio – papliūpom liejasi jo gyvenimo poezija. Jis nevaizduoja oratoriaus, nes nežino, kas tai yra vaidyba, bet apie viską kalba lyg paskutinį kartą.
Dar Žadas piešia. Komiksus. Tai kitiems trukdo mažiau negu jo proginės kalbos. Nepasitaręs su Eliotu (bet šis Žado beveik niekad ir nesiklauso), prašo Inesos:

– Inesa, būk mano personažė.

Inesa apsąla nuo jai suteiktos garbės, bet vis dėlto nori sužinoti, kodėl pasirinko ją. Žadas sąžiningas: tokių kaip ji čia daugiau nėra. Ir išvis, negi savo šalies moterį su tokiu nacionaliniu charakteriu galėtų perkelti į komiksus? Jie visi nujautrėję po užsitęsusių karų. Kone kas dešimtas tautietis be kojų ar rankų. Galėtų būt nebent didvyriais, tik Žado tikslas ne toks… Ir Inesa sutinka.

Bet užvis labiausiai Žadas trokšta šokti! Jis šoka vieną, na, du kartus per metus, kai atsiranda drąsių partnerių. Ne ilgiau kaip penkiolika minučių. Šoka pasiutusiai. Taip, kad gyvenimas įgauna šimteriopos vertės. Specialistai pasakytų, kad šitaip jis socialėja. Kitaip tariant, užlipa ant šaligatvio.

Kartais jo partnere sutinka būti Inesa. Iš pradžių šoka įsitempusi, bijodama atrodyti kvailai. Bet nuolat drąsina save, kad tai kilnus ir naudingas poelgis. Žadas griozdiškas. Kaip koks uždrėkęs malūnas, vos ne vos įsukantis sparnus – rankas. Net apšilusio judesiai neritmiški, ištęsti ir nedarnūs. Tačiau greit įsišėlsta, įrausta lyg kaitinama geležis – drąsiai sukasi, akys dega it sąmokslininko. Paskui stoja tyla. Palikęs porininkę, Žadas nueina sau. Jokio dėkingumo ašarotomis akimis, jokio “aš tau lieku skolingas” arba “prašyk, ko panorėjusi”.
Inesa grįžteli artimiausio keliuko pusėn, tikėdamasi išvysti jį strykčiojantį iš inercijos. Bet Žadas ramus. Kaip visada eina viduriu kelio. Po šokio jis tarsi numiršta. Lieka tik pasaulis be infrastruktūrų – šaligatviais neužtiesti laukai. Juose – nuo visų karų likę sprogmenys: daugybė rankinių granatų, artilerijos sviedinių, aviacinių bombų, prieštankinių, priešpėstinių minų, šovinių, raketų… Kažkas suskaičiavo, kad gali būti apie du milijonus.

Tik Žadas šito nežino ir niekada nebesužinos, vieną popietę su dulkėmis išskridęs pas savo Dievą.

***
Nuo to laiko Eliotas visada žiūri po kojomis. Turbūt ne minų saugosi – jų čia nėra, bent jau remiantis statistiniais duomenimis, – bijo užminti ant šaligatvio sudūrimų. Vis dėlto brolis dvynys…

Ir nebemoka klausytis žmonių ar žiūrėti jiems į akis. Siurbikiški Berenikės vyzdžiai dar ištveriami, juose tik domesys iš pareigos, bet tik ne ilgesingas Inesos žvilgsnis… Inesa veltui akimis kabinasi į mylimojo profilį, primenantį marmure iškaltą vilko snukį (toks atitykina į Elioto sapnus).

– Kuris čia iš judviejų? – apsimeta neatpažinusi vyro keturmečių dvynių fotografijoje. Tos pačios garbanos, vienodi drabužiai.

Paprastai Eliotas neatsako klausiamas, apsimeta neišgirdęs. Šįkart baksteli pirštu:

– Šitas, su blizgančiom sagom apsiauste – Žadas.

Bet į kitus klausimus atsakys tik taip:

– Nevaryk manęs.

Jis nori būti nepakenčiamas, net šlykštus. Jam būtų geriau žvelgti į nepraustą Inesos veidą, ruožais nuo nešvaros patamsėjusius plaukus – tik ne tokius raudonus. Atleisk, Inesa, tavo šiltas moteriškas grožis bejėgis ką nors pakeisti.

“Ir ką gi man daryti?” – Inesa užspaudžia klausimą mintyse, kaip ir daugybę paguodai skirtų žodžių.
Ir ką gi jai daryti?

“Ramybe, – meldžia Inesa už Eliotą, – Ateik”.

Inesa

Manęs laukia nebloga scenaristo ateitis, jei, anot mano dėdės, bent iki dvidešimt aštuonerių suprasiu, kad ne tik amerikietiškame filme galima nudobti policininką. Kol toji valanda ateis, dar keletą metų būsiu akylai saugomas besikeičiančių guvernančių.

Dabartinės auklės kalbėsena, pasak mano tėvų, idealiai dera prie mūsų šeimos charakterio: akcentas nerėžia ausies, balso tonas ramus, o tembras – it raminanti bangų mūša – ypač jaudina tėtį, kilusį nuo pajūrio. Auklės vardą irgi nėra sunku ištarti. Inesa. Šiokiadieniais, o kartais ir savaitgalį, ji turi atstoti intensyviai dirbančią mūsų mamą.

Iš pradžių mes, visi trys vaikai, purkštavom ir maištavom, tačiau dabar – Inesa, ir that’s it! Tiek jau išmokau per metus anglų kalbos pamokų, mūsų rajone jos – prestižo reikalas, arba klaaasė, kaip eidama pro dizainerių vitrinas ilgesingai nutęsia mano sesuo.

Taigi Inesa punktuali, paprasta, dėmesinga, viską žino apie gyvūnus ir prancūzų dailininkus (o aš maniau, kad tose šalyse, iš kurių žmonės bėga pas mus, vaikai nieko nesimoko).

Tiesa, tėvai man draudžia klausinėti Inesos apie jos krašto istoriją. Ypač po to sykio, kai ji bandė man aiškinti, kodėl pas juos niekas nenori gyventi Sibire. Ten juk tiek daug neišnaudotos erdvės dideliems namams statyti! Japonai ten perka žemės rėžius ir savo malonumui augina daržoves. Tačiau mamytė tada nukirto: “Ne tavo amžiui!” Aš taip nemaniau. Inesa, ko gero, irgi, tačiau nepuolė ginčytis, mat ji visada taktiška ir mandagi (net džiaustydama skylėtas mūsų tėčio glaudes).

Per šiuos porą metų aš jau praaugau Inesos sėdmenis. Jie labai apvalūs, todėl kartais nesusilaikau ir prisėlinęs žaibiškai sugriebiu – tok! Bet klykteli ne auklė, o mama – esą taip elgtis nemandagu. Mano treniruočių auka tik atlaidžiai šypsosi. Nepaisant visų nepatogumų, tai puiki proga patikrinti, kiek apima mano vis didėjantys pirštai.

Inesa labai aukšta, puriom raudonom garbanom ir itin šviesaus gymio. Mano antakiai tankesni (esu suskaičiavęs 184 plaukelius), bet jos skaisčiam veide jie ryškūs lyg pirmieji mūsų kiemo vijoklių daigai. Turbūt dėl to daug kas į Inesą ilgai žiūri. Tik mano auklė labai kultūringa, todėl niekada nieko nesako, neliepia liautis spoksoti. Be to, ji nešioja akinius, tad galimas daiktas, kad apskritai nepastebi į ją spoksančių. Net senelis, kuris skundžiasi pavargusiomis akimis, negali atplėšti nuo jos žvilgsnio. Kai vienąsyk paklausiau mamos, kodėl taip yra, ji kiek sumišo, bet paskui atsakė: matyt, todėl, kad Inesa labai… graži?

Kad auklė patinka mano dziudo treneriui, supratau pats, be niekieno pagalbos. (…)

Inesos mums pavydi beveik visų klasės draugų mamos. Nežinau, ar dėl to, kad ji labai graži, ar kad visada pasiruošusi už mus guldyti galvą. “Jūsų auklė – likimo dovana!” – šitaip sako mūsų mamai ir tėčiui. Beje, Inesa visai nemoka priimti dovanų. Aš matau, kaip tėvai sutrinka, ką nors jai įteikdami, pavyzdžiui, per Kalėdas. Tėtis nuolat brauko savo didelę galvą, o mama nežino, kur dėti rankas, ir prityla, nors, patikėkit, ji – kalbėjimo čempionė! Be to, Inesa niekuomet neskaito laiškų Kalėdų Seneliui. Taigi man jos tikrai niekada neprimins automatas su plastmasiniais šoviniais ar Hario Poterio stebuklingoji lazdelė. Keista… Kaip ir tai, kad auklės namiškiai neturi nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio – “kad bendravimas nevirstų tokia pat rutina kaip dulkių valymas”, – girdėjau ją aiškinant mano seneliui, tėčio tėčiui.

Na, bent mano mama be telefono tikrai neišsiverstų! Ji labai daug keliauja. Dėl to mūsų namai pilni įvairiausių daikčiukų iš visų pasaulio kraštų. Štai mano kambaryje ant medinių spintelių – visa Olandija su įvairaus dydžio klumpėmis ir mėlynais vėjo malūnais. Brolis kaišioja visiems po nosimis kokakolos butelių atidarytuvą iš Briuselio – anot senelės, nediskretiškai sisiojantį berniuką. Viskas, kas parvežta iš Kinijos – tėvų kambaryje. Mama darbo reikalais lankėsi ir Rusijoje, taigi medinių lėlių, vadinamų matrioškomis, irgi turime sočiai…

Apie autorę

Asm. archyvo nuotrauka

“Kad išvykėliais jų gimtosiose šalyse būtų domimasi, reikia atrodyti nelabai laimingai – pavyzdžiui, gyventi neaiškioje santuokoje su kitataučiais, nemokyti savo vaikų gimtosios kalbos, dėl jų priimti svetimą (parankesnę) pilietybę… Arba atvirkščiai – turtais kompensuoti visus prieš tai išvardintus “trūkumus”, – taip savo pirmajame novelių romane “Ilgesio kojos” rašo Aušra Matulevičiūtė, lietuvaitė, gyvenanti Paryžiuje. Kaip ir jos romano herojė Inesa.

Šį romaną sudaro trisdešimt novelių, kurias sieja veiksmo vieta (Paryžius) ir pagrindiniai herojai – du išeiviai – lietuvė Inesa ir jos vyras libanietis Eliotas. Kiekviena novelė – atskira istorija: įvykis, portretas, prisiminimas. Temos labai įvairios: meilė, šeima, kaimynų bendravimas, artimųjų tragedijos. Pagrindinės knygą vienijančios problemos – žmogus svetimame jam pasaulyje, galimybė (ar negalimybė) susikalbėti, emigranto santykis su savo kultūra ir kalba.

Gyvenimas ir žmonės stebimi iš trijų kultūrų pozicijų – lietuvių, prancūzų ir libaniečių. Pasirinktas novelių romano žanras tam ypač tinka. Išskirtiniai kūrinio bruožai – subtili autoironija, charakterių psichologiškumas, įdėmus žvilgsnis ne tik į lietuvį pasaulio akivaizdoje, bet ir į patį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko, nei ašarų. Nepaisant įvairių patirčių, romano veikėjai išsaugo tyrą, bemaž vaikišką požiūrį į visa, kas dedasi aplinkui.