Sukaktis. Kai kuriuos jų šiandien vadintume iškiliais verslininkais, kai kuriuos – vagimis. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos verslas nuėjo stulbinamą transformacijų kelią, leidžiantį nenubraukti praeities ir matyti ateitį.

„Mes labai dažnai nesugebame įvertinti savo patirties ir nepagalvojame, kuo esame unikalūs. O užsieniečiai, pabendravę su mūsų verslininkais, įmonių vadovais, išgirdę apie jų patirtį, stveriasi už galvos, sakydami, kad, palyginti su lietuviais, jie visą gyvenimą gyveno absoliučios ramybės sąlygomis“, – taikliai pastebi ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas, kalbėdamas apie Lietuvos verslo paveikslą ir jo pokyčius per ketvirtį amžiaus.

Pasak jo, tai, ką užsieniečiai vadina organizacijų pokyčiais, yra pokyčiai stabilioje aplinkoje. O lietuviai išmoko dirbti, taikyti vakarietiškus vadybos ir verslo modelius nesibaigiančios transformacijos sąlygomis, kai keičiasi vertybės, socialinė, politinė, ekonominė aplinka. Tie, kurie užsiėmė verslu Lietuvoje pokyčių laikotarpiu, turi neįkainuojamos unikalios patirties. Nebūtinai žmogus pats išgyveno tuos pokyčius – jis tiesiog matė, kaip juos išgyveno jo tėvai, matė, kaip kasdien keitėsi sąlygos ir aplinka. Todėl A.Chmieliausko nestebina, kodėl universiteto absolventai šiandien nesunkiai pritampa Vakaruose. Jie neturi autoritetų baimės, yra užgrūdinti ir drąsūs, nebijantys pokyčių ir nebijantys pralaimėti.

„Aš prisimenu pirmuosius seminarus, kuriuos organizavome nepriklausomybės aušroje tuometiniams verslininkams. Jie mandagiai išklausė paskaitos apie modernius finansinius instrumentus, tačiau seminaro pabaigoje neišlaikė: kam jiems reikalingi 5–10 proc. pelną padidinti galintys finansiniai instrumentai, kai jiems geras metinis pelnas – 300 proc. Tiesa, ir infliacija tuomet buvo tokio paties lygio“, – juokiasi ISM rektorius.

Nepriklausomybės pradžioje verslas dažniausiai priklausė nuo vieno žmogaus. Ką ir kaip jis sugalvodavo, tą dažniausiai ir padarydavo. Lietuva tuomet buvo virtusi brangiųjų metalų eksporto lydere Europoje. Neapsiplunksnavęs apsukrus jaunuolis, iš Rusijos parsigabenęs vagoną vario laužo, per naktį galėjo tapti milijonieriumi. Užteko nusipirkti ir parduoti, o geriausiai veikė verslo modelis „grieb ir bėk“. Nuolatinė verslo būsena balansavo tarp „liksi gyvas ar ne“, „pavyks ar nepavyks“. Toks pažeidžiamas ir neurotiškas verslas traukė ir labai specifinius žmones. Kai kurie jų, sugebėję šalta galva nardyti tame audringame laukinio kapitalizmo vandenyne, užsidirbo pinigų „normaliam“ verslui ir šiandien yra gerbiami bei turtingi verslininkai.

Tačiau nepriklausomybės laikų verslo pradžia neatsiejama nuo dar ankstesnių laikų –  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“, kurios viena sudedamųjų dalių buvo dalinis privataus verslo legalizavimas kooperatyvų pavidalu.

Kaip sako knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas ir vienas autorių Liudvikas Gadeikis, Lietuvoje niekada nebuvo pavykę visiškai eliminuoti privataus verslo, kuris veikė dažniausiai nelegaliai.

„Nepriklausomos Lietuvos verslininkai gimė iš spekuliantų – būtent taip buvo vadinami verslo daigai sovietiniais laikais ir su jais aršiai kovojama. TSKP CK sekretoriaus Jurijaus Andropovo valdymo metu (1982–1984 m.) ryžtinga kova buvo paskelbta su alkoholizmu ir spekuliantais. Moldavijoje kirto vynuogynus, o Kėdainiuose griovė šiltnamius“, – pasakoja L.Gadeikis.

Pirmoji verslininkų karta užaugo begalinio deficito sąlygomis, ir kai tik buvo šiek tiek atleisti varžtai, daugybė žmonių, niekada nieko bendro neturėję su verslu, garažuose, sandėliukuose ar butuose puolė siūti, megzti, paniro į kitus namudinius verslus. Gaminius gabeno į visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Iš Lenkijos, Jugoslavijos ir kitų šalių jie vežė įvairiausias prekes į Lietuvą.

„Tada pralobti galėjai staiga, nes visko trūko. Vienam užtekdavo atgabenti vagoną vyno, ir jau praktiškai jis – milijonierius. Tas laikas buvo labai trumpas ir labai pavojingas. Išliko tie, kurie po pirmo antro karto sugebėjo sustoti, nes trečias galėjo būti ir kai kam buvo mirtinas“, – sako L.Gadeikis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nebuvo kada mokytis verslo – jo reikėjo tiesiog imtis. Iš esmės pakitus sąlygoms – planinei ekonomikai transformuojantis į rinkos ekonomiką, dešimtys tūkstančių verslių tautiečių užsidegė entuziazmu dirbti sau. Šalyje masiškai pradėtos kurti įmonės. Kreditų biuro „Creditinfo“ ir Registrų centro duomenimis, 1990 m. Lietuvoje įsteigta 11 tūkst. įmonių, 1991 m. – beveik 40 tūkst., 1992 m. – 34 tūkst., 1993-iaisiais – per 25 tūkst.

Dalis pirmaisiais nepriklausomybės metais atsiradusių įmonių sėkmingai gyvuoja iki šių dienų, bet dauguma išsikvėpė jau po kelerių veiklos metų. Nieko nuostabaus, juk receptų, kaip pereiti iš socializmo į kapitalizmą, tuo metu niekas negalėjo pasiūlyti. Žlungant planinei ekonomikai, iširo per sovietinį laikotarpį nusistovėję gamybos, prekybos ryšiai, visiškai pasikeitė žaliavų bazė, galų gale atsivėrus sienoms plūstelėjo importinės produkcijos srautas. Lietuvos, kaip ir visų kitų iš sovietinio lagerio išsivadavusių šalių, ekonomika staigiai krito žemyn. Mat verslo pionieriai klaidžiojo it rūke: paklausos tyrimų nebuvo, produkcijos asortimentą lėmė sukauptos žaliavų atsargos. Rezultatas – realusis BVP 1994 m. sumažėjo net 45 procentais.

Tuo laikotarpiu sparčiausiai dygo prekybos įmonės. Tarkim, 1993-iaisiais iš beveik 26 tūkst. naujų bendrovių 13 tūkstančių užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba. Principą „perki pigiau – parduodi brangiau“ lietuviai perprato dar sovietiniais laikais, nors tada ši veikla, tapusi galimybe prisidurti papildomų pajamų prie „valdiško“ atlyginimo, buvo draudžiama ir net nusikalstama. Tad nebelikus draudimų spekuliantai – taip paniekinamai buvo vadinami „perku – parduodu“ versliukus sukę apsukruoliai – suskubo ją legalizuoti. Staigūs jų praturtėjimai buvo grįsti pažintimis su „reikalingais žmonėmis“ ir milžinišku kainų tarp Rytų ir Vakarų skirtumu.

Užsidirbę pirmuosius milijonus, naujieji lietuviai nelabai žinojo, ką su jais daryti. Persiorientuoti ir pakloti pamatus stabiliam verslui daugeliui jų tiesiog pritrūko kvalifikacijos.

Atskiras ir išskirtinis fenomenas tuomet buvo ir Gariūnų turgus, kuriame prekiavo ir apsipirkinėjo visa Lietuva. Tai buvo masinio verslininkavimo laikai, kai, norėdami prisidurti prie infliacijos apkandžioto atlyginimo, Gariūnuose prekiavo ir mokytojai, ir medikai, ir mokslų daktarai.

Panašiu metu prasidėjo ir sandėlinė prekyba bazėse – miesto pakraščiuose esančiuose sandėlių masyvuose. Ten savo verslą pradėjo ne vienas solidus šių dienų verslo veteranas. Lentynos tose bazėse lūždavo nuo įvairiausių prekių, kai miesto parduotuvėse trūko visko.

Ilgai drausta energija prasiveržė su didžiule jėga. Buvo leista kurtis ir  kooperatyvams. Tiesa, iš pradžių, 1987–1988 m., jų Lietuvoje buvo užregistruota palyginti nedaug – vos keturiolika. Žmonėms tiesiog sunku buvo patikėti, kad privačiu verslu leidžiama verstis legaliai.

Šiandien žmonių, galinčių pasigirti, kad jų kooperatyvas buvo pirmasis Lietuvoje, yra ne vienas. Registruojami jie buvo pagal žmogaus gyvenamąją vietą. Pirmuosius kooperatyvus, pažymėtus Nr.1, Vilniuje įregistravo verslininkas Šarūnas Davainis, Kaune – Arvydas Štašaitis. „Stiklių“ savininkų Romo Zakarevičiaus, Anos ir Aleksandro Ciupijų šeimos kooperatyvas Vilniuje buvo antras, o „Garsų pasaulio“ savininko Vytauto Vainikonio užregistruotas penktu numeriu.

Š.Davainio, kuris daugeliui dabar asocijuojasi pirmiausia su prabangiu gintaro pasauliu, verslas iškilo ant Sąjūdžio bangos. Trispalvės vėliavėlės, lipdukai, gairelės didžiųjų mitingų laikais buvo ta prekė, kurią žmonės stvarstė kaip šviežias bandeles. Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose jis įkurdino ir pirmąjį Lietuvoje prekybos kioską.

„Vos tik Gorbačiovas leido, kitą dieną nuėjau ir įregistravau. Buvo 1989-ieji. Man nuo vaikystės rūpėjo turėti savą kapeiką. Visko teko išbandyti – ir anglis kroviau, ir džinsais, plokštelėmis prekiavau. O rimtesni reikalai prasidėjo, kai susidomėjau šilkografija. Ant paprastų marškinėlių spausdindavau įvairius užrašus, tuo metu populiarių atlikėjų atvaizdus“, – prisimena Š.Davainis. Būtent šilkografija, įvaldyta dar gūdžiu sovietmečiu, „perestoikos“ laikais padėjo jam susikrauti pradinį kapitalą.

Š.Davainiui pažįstami fizikai sukonstravo stakles priklijuojamiems vienkartiniams „klipsams“ (auskarams) gaminti. Vienu kartu išeidavo atspausti 50 vienetų, o pora kainavo tris rublius. „Dabar užsiimu išskirtiniais dalykais, bet tuo metu vadovavausi principu: geriau už mažiau, bet dideliais kiekiais. Tuos „klipsus“ man klijavo pusė Vilniaus, o pažįstami žydai išvežiodavo po visos Sovietų Sąjungos galanterijos parduotuves. Beje, jie apie mane sakydavo: tu blogiau nei žydus, tu – kaip du žydai, – juokiasi verslininkas. – Man būdavo gėda eiti į paštą atsiimti pinigų. Pensininkei atskaičiuoja 60 ar 80 rublių, o man – 200 tūkstančių. Susitardavau su paštininke, ji trumpam uždarydavo skyrių ir aš ramiai, be pašalinių akių, pasiimdavau savo pinigus. Susidėdavau juos į polietileninį maišą – visada taip nešiodavau pinigus, kad neišsiskirčiau.“

Dar vieną verslininkų tipą ir sluoksnį suformavo 1990–1991 m. prasidėjusi čekinė privatizacija, kai valstybės turtą buvo nuspręsta „visiems po lygiai“ išdalyti čekių pavidalu ir taip sukurti privatų sektorių. Tačiau, kaip yra sakęs pats Privatizavimo komisijos pirmininkas ekonomistas prof. Eduardas Vilkas, privatizacija Lietuvoje davė vieną visiškai nelauktą rezultatą – didelį kapitalo koncentracijos laipsnį: „Atrodė, kad čekinė privatizacija sukurs „liaudies kapitalizmą“, tačiau realiai kapitalas susikoncentravo keliolikos pramoninių finansinių grupių rankose. Atrodo, kad tam nėra kito paaiškinimo, kaip netikėtai atsiradusi galimybė užsidirbti daug pinigų iš Rusijos žaliavų reeksporto esant didžiulėms kainų žirklėms.“

Kol dauguma nepriklausomos Lietuvos piliečių kraipė galvą ir nežinojo, ką daryti su tais už dyką gautais čekiais, lyg grybai po lietaus ėmė kurtis neformalios investicinės akcinės bendrovės (IAB), pusvelčiui supirkinėjusios investicinius čekius ir urmu privatizavusios įmones visoje Lietuvoje. Garsiausios iš jų buvo EBSW, „Inbūstas“, „Hermis“, Lietuvos Vakarų pramonės ir finansų grupė, vienintelė iki šių dienų iš jų išlikusi „Invalda“. Šios šešios pagrindinės grupės kontroliavo apie 42 proc. visų IAB įsigyto privatizuoto valstybinio turto.

Pasak E.Vilko, daugelis privatizuotų įmonių buvo netinkamai naudojamos ir sužlugo per keletą mėnesių. Kai kurie privatizuotojai ir negalvojo jų naudoti pagal paskirtį, tikėdamiesi uždirbti perparduodami jas užsieniečiams, kurių dalyvavimas privatizavime tuomet buvo ribojamas. Kai to nepavyko padaryti, apsukresnieji gavo pinigų iš bankų, naudodami įmones kaip užstatą, kuris paskui pasirodė nieko vertas, nes įmonės nustojo funkcionavusios.

„Negalima sakyti, kad priimant privatizacijos įstatymus 1991 m., Lietuvoje niekas nesuprato, jog valstybės turto išdalinimas „veltui ir po lygiai“ savaime užprogramuoja ekonominį neefektyvumą. Tačiau čekių išdalinimas po lygiai nereiškia lygių turto dalybų. Juos galima palyginti su bilietu, duodančiu teisę įeiti į patalpą, kurioje vyksta dalybos. O ten – kas ką pagriebs“, – yra sakęs E.Vilkas.

Taip iš dalies viskas ir vyko: griebė, kas ką gali. Vieni milijonieriais jautėsi ilgiau, kiti trumpiau.

Viena stambiausių tikros kapitalistinės sėkmės figūrų tapo A.Stašaitis. Lietuvos verslo aušra neatskiriama nuo šio prieštaringai vertinamo verslininko. Jo pavardė kone kasdien buvo linksniuojama per televiziją, dienraščių puslapiuose mirgėte mirgėjo su šiuo verslininku siejamos istorijos.

Pirmuosius didesnius pinigus A.Stašaitis uždirbo „kaunietiškai“ – augindamas nutrijas, lapes, audines ir pardavinėdamas jų kailio kepures bei kailinius Rusijoje. Vėliau į verslo aukštumas jis ėmė kopti ne po žingsnelį, o peršokdamas po kelis laiptelius. Ir sparčiai pasiekė jo olimpą.

„Kokios buvo aplinkybės? Revoliucija su naujos santvarkos pažadu. Tačiau revoliucionieriams nebuvo kada jį tesėti, tad kaip pakeisti santvarką, galvas sukome mes kartu su bendraminčiais. Buvo juridinių problemų – dar ilgai galiojo kai kurios anos santvarkos baudžiamojo kodekso nuostatos. Be to, nebuvo jokios bankinės sistemos. Kaip atsiskaityti su Rusijos, Vokietijos įmonėmis? Buvo tik galimybė susikrauti į lagaminą pinigus, auksą ar deimantus, ir vykdavome su jais į vieną ir į kitą pusę. Įstatymų požiūriu buvome nusikaltėliai, kontrabandininkai. Bet aš ir kiti entuziastai nenorėjome sėdėti ir laukti, kol bus priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, kol Lietuva prisijungs prie SWIFT’o. Norėjome daryti verslą, užsidirbti – vieni dėl to žuvo, kiti buvo pasodinti į kalėjimą ar juo gąsdinami“, – taip laukinio kapitalizmo etapą prisimena A.Stašaitis.

Lagaminai su pinigais jam neatrodė pati geriausia atsiskaitymo su užsienio partneriais galimybė, tad ėmėsi pats kurti finansinę infrastruktūrą – įkūrė Žemės banką, daugybę kitų finansinių bendrovių (Kapitalistų klubą, JAV ir Lietuvos įmonę „Baltikam“, draudimo kompanijas „Sveik-uoliai“, „Mūsų senoliai“ ir kt.). A.Stašaitis ne dienomis, o valandomis turtėjo iš jų renkamų indėlių – milijonieriumi tapo vos per dvejus metus. Žlugus Žemės bankui, kurio valdybos pirmininkas jis buvo, atsibudo Lietuvos teisėsauga. Skandalingojo verslininko finansinės bylos sugulė į storiausius tomus. Daugelyje to meto tiriamų finansinių aferų figūravo ir jo pavardė.

Prie tuometinio verslo elito save priskyrę veikėjai demonstravo šiais laikais jau sunkiai įsivaizduojamą panieką valstybei. Buvo deklaruojama, kad mokesčių mokėti nereikia, esą jie patys, be valstybės tarpininkavimo, nuspręs, kam ir kaip padalyti pinigus. Dėl atsisakymo mokėti mokesčius A.Stašaitis 1994-aisiais atsidūrė už grotų ir nelaisvėje praleido penkerius su puse metų. Vėliau jis pabandė išsiplauti savo mundurą – 2002 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre laimėjo bylą ir iš Lietuvos prisiteisė daugiau nei 100 tūkst. Lt.

Išėjęs iš kalėjimo A.Stašaitis stengėsi grįžti į rimtesnį verslą – bandė privatizuoti Birštono sanatoriją „Versmė“, tačiau, kaip pats teigė, to padaryti neleido Algirdo Brazausko Vyriausybė, išbraukusi sanatoriją iš privatizuojamų objektų sąrašo, tad dirbo Ukrainoje – tiek su Vladimiro Romanovo, tiek su „Vilniaus prekybos“ projektais.

Šiandien didysis kapitalistas sakosi ramybės uostą suradęs Birštone – čia jis jau kelinti metai turi nedidelę įmonę „Birštono Nemunas“, kurioje pats moko žmones irkluoti bei vairuoti upėmis plaukiojančius laivus. Širdžiai miela veikla, tačiau mastais nė iš tolo neprilygstanti prieš du dešimtmečius užaugintai verslo imperijai.

„Ant nieko nepykstu. Tokia buvo aplinka, tokia verslo terpė. Galėjau nebent emigruoti, kurti verslą ten, kur tam buvo normalios sąlygos. Kodėl neišvažiavau? Čia man buvo įdomu. Net ir išėjęs iš kalėjimo priėmiau sprendimą, kad lieku Lietuvoje, nesvarbu – žūsiu ar kitaip būsiu sunaikintas, bet lieku. Kliūtys man reiškia ne baimę, ne nusivylimą. Žinau, kad žmogaus stiprybė atsiranda jas įveikiant, kad didžiausias pamokas suteikia klaidos ir pralaimėjimai. Sunkumai man yra natūralus vystymosi procesas“, – tikina A.Stašaitis.

Beje, verslininko praeities byloje taškas dar nepadėtas, tad šokinėti per kliūtis jam tenka ir šiomis dienomis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir prokurorai išsiaiškino, kad 2001–2006 m., būdamas Neįgaliųjų sporto draugijos prezidentu ir viceprezidentu, A.Stašaitis iš 44 neįgaliųjų sportą remiančių bendrovių surinko beveik 14 mln. Lt ir juos iššvaistė. 58-erių metų Lietuvos kapitalizmo pradininkas gali vėl atsidurti už grotų.

Kitaip investiciniais čekiais pasinaudojo ir pagrindus savo verslo imperijoms sukūrė „VP dešimtuko“, koncerno „MG Baltic“ ir kitų šiandien klestinčių lietuviško verslo korporacijų savininkai – tuomet jauni, išsilavinę žmonės, greičiausiai ne be verslininko gyslelės ar talento.

Pasinaudoję privatizacija į savo rankas stambias žaliavų įmones – Jonavos trąšų gamyklą „Azotas“, „Akmenės cementą“ tuomet perėmė jų vadovai. Jie sugebėjo ne tik išsaugoti įmones, bet ir jas išplėtoti, paversti konkurencingomis laisvosios rinkos sąlygomis.

Tačiau didžioji dalis privatizuotų įmonių, pasak L.Gadeikio, neturėjo jokių šansų išgyventi rinkos sąlygomis, nes buvo negyvybingos, milžiniškos, pritaikytos uždarai sovietinės ekonomikos sistemai, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis buvo pasmerktos. „Struktūriškai didžioji dalis pramonės, kaip ir kolūkiai, buvo pasmerkta sugriūti. Išliko viena kita įmonė, ir tai nemaža dalimi lėmė talentingi vadovai, tokie kaip „Achemos“ koncerno prezidentas Bronislovas Lubys, buvęs „Snaigės“ generalinis direktorius Antanas Andriulionis ar „Švyturio“ vadovas Algimantas Stanaitis, sugebėjęs darbuotojus įtikinti neparduoti savo akcijų, kol jų nenupirks investuotojai iš užsienio. Todėl po to, kai Danijos alaus bendrovė „Carlsberg AS“ už akcijas sumokėjo beveik 200 mln. Lt, Klaipėdoje atsirado keliolika milijonierių daugiau“, – pasakoja L.Gadeikis.

Panašiu metu kartu su nepriklausomybės atkūrimu savo verslus nuo stalo kabinete pradėjo kurti į verslą iš samdomo darbo pasukę Robertas Dargis, „Eikos“ grupės valdybos pirmininkas, Arvydas Avulis, „Hanner“ vadovas, veterinarijos gydytojo specialybę įsigijęs, bet niekuomet pagal ją nedirbęs įmonių grupės „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Darius Zubas, 1991 m. įkūręs įmonę „Linas ir viza“ ir pradėjęs lietuviškų rapsų eksportą į Vakarų Europą, bei kiti tos kartos verslininkai.

Kaip sako L.Gadeikis, tie naujieji verslai radosi taisyklingai, tai yra radę nišą ir savo kelią. Kaip vėliau ir lietuviškos aukštųjų technologijų – biotechnologijų, lazerių, informacinių technologijų įmonės, naujausius mokslo, technologijų pasiekimus sugebėjusios paversti konkurencingu verslu.

„Pavyzdžiui, metalo konstrukcijų įmonė „Arginta“. Atrodytų, tokia tradicinė pramonės šaka, bet sugeba konkuruoti pasaulyje, konstrukcijas gamina net Indijos metro stočiai. Arba Danas Tvarijonavičius ir jo įmonė „Amilina“. Žmogus sugebėjo rasti savo verslo pranašumą – nepardavinėti grūdų kaip žaliavos, bet gaminti iš jų krakmolą, sirupą ir taip kurti pridėtinę vertę“, – sėkmingo verslo pavyzdžius mini L.Gadeikis.

Iš tiesų šie žmonės, kaip ir dauguma ne vienus metus „Veido“ renkamų Metų vadovų bei kandidatų į juos, yra savo verslo kūrėjai, ne tik atradę unikalių verslo idėjų, bet ir sugebėję jas įgyvendinti, pasinaudodami naujausiais mokslo laimėjimais sukūrę inovatyvias technologijas ir radę joms rinkų. Jie – šiuolaikiniai antrepreneriai, savo idėjas paverčiantys verslu, kuriančiu visuomenei pridėtinę vertę.

Ar galima to išmokti?

A.Chmieliauskas sako, kad yra įvairių požiūrių ir jie visi turi teisę gyvuoti. Kai kurios verslininkui būdingos savybės yra įgimtos, kai kurių dalykų galima išmokti. Bet svarbiausia – reikia nebijoti pabandyti.

„Jei manai, kad gali būti geras vadovas ar verslininkas, – pabandyk. Kam galvoti, ar tai įgimta, ar įgyjama. Reikia pabandyti. Todėl geros verslo mokyklos, taip pat ir ISM, sudaro galimybę studentams išbandyti savo verslo idėjas. Turime įkūrę inovacijų bazę, čia studentai gali įkurti savo įmonę ir idėją įgyvendinti nuo pradžių iki galo“, – pasakoja A.Chmieliauskas.

Pasak jo, dabar kyla poreikis būsimuosius verslininkus mokyti ne tik matematikos, finansų, ekonomikos – dalykų, kurie leistų jiems priimti teisingus techninius sprendimus. Verslo sprendimai šiandien turi būti ne tik teisingi aritmetiniu požiūriu, bet ir atitikti visuomenės vertybes bei interesus. „Didžiųjų duomenų („Big date“) amžiuje žmogui reikia duoti ne tik techninių instrumentų. Didelę prasmę įgyja pamatai, ant kurių jis stovi. Nes kartais geriausias techninis sprendimas nebūna geriausias moraliniu, politiniu, etiniu, socialiniu požiūriu. Tuos dalykus šiuolaikinis verslininkas turi išmanyti. Todėl prasmę įgyja socialiniai, humanitariniai mokslai, kurie ir moko bendrų vertybinių pagrindų. Tada žmonės supranta, kad negali priimti sprendimų, kurie būtų geri tik jiems ar būtų trumpalaikiai“, – sako ISM rektorius.

Verslo vadyba šiandien negali apsiriboti savo srities studijomis. Šalia vadybos, ekonomikos, politikos disciplinų būtini mokslai, formuojantys žmogaus principus, etiką, moralę, požiūrį. Vienas be kito šiandien tai negali egzistuoti. Kaip ir verslininkas, neturintis kūrybiškumo ir nesugebantis jo atskleisti kituose žmonėse. Todėl neatsitiktinai ISM studentai studijuoja meną, o jų nutapyti paveikslai kabo ant  universiteto koridorių sienų.

Apie šiuolaikinio vadovo savybes ISM rektorius sako nieko labai naujo negalintis pasakyti. Kai kurios vadovo savybės nesikeičia tūkstantmečiais – keičiasi tik sąlygos, kuriomis tenka dirbti. Lyderystė, charizma – tai tos amžinosios vadovo savybės, kurios tiesiog turi būti priderintos prie nuolat besikeičiančių sąlygų. „Vadovo, verslininko paveikslas nėra gėlė su penkiais lapais. Jis nėra baigtinis, o įvairus, kaip įvairūs yra žmonės“, – apibendrina A.Chmieliauskas.

L.Gadeikis mano, kad verslininkai – išskirtinis visuomenės sluoksnis, sparčiausiai kintantis ir priverstas keistis, nes gyvena nuolatinių pokyčių sąlygomis.

Laukinio kapitalizmo sąlygomis ir verslo bruožai buvo laukiniai, ir verslininkams reikėjo tam tikrų būdo savybių. Pirmieji verslininkai turėjo būti avantiūristai, reikėjo daug drąsos, netgi nutrūktgalviškumo, įžūlumo, nes grėsė būti apgautam, netekti pinigų, net gyvybės. Dabar versle reikia kitokios drąsos – investuoti ir rizikuoti pinigais, ne gyvybe, matyti toli į priekį, būti išradingiems.

Jei anksčiau verslininkai buvo uždari, nekalbūs – iš dalies todėl, kad buvo reketuojami, vėliau jie ėmė puikuotis savo brangiais žaisliukais: mašinomis, namais, vilomis, medžioklėmis, moterimis. Tačiau laikai keičiasi, pokyčius išgyvena  visuomenė, keičiasi ir verslininkai. Netgi tie, kurie kažkada puikavosi prabanga, dabar jau kur kas mieliau kalba apie savo darbus visuomenės labui.

L.Gadeikis labiau linkęs tikėti teorija, kad verslumas yra prigimtinė savybė. Pasak jo, šiais laikais talentingiausiems verslininkams dirba labiausiai išsilavinę vadybininkai. Verslininkui reikia turėti idėją, o vadybininkui – mokėti tai realizuoti. „Tam ir reikalingi harvardai (prestižinis JAV Harvardo universitetas – aut. past.). Bet gali ir dešimt harvardų baigti – jei neturi sugebėjimo priekyje matyti gulinčių pinigų, joks prestižinis universitetas to neišmokys“, – įsitikinęs L.Gadeikis.

Pasak jo, versle visuomet reikėjo ir reikia to paties – matyti galimybę. Praeityje tas galimybes mes visi pastebime, o štai tikri verslininkai jas mato žvelgdami į priekį ir ten, kur jų nemato kiti.

Beje, sakoma, kad verslumas laikomas pačiu brangiausiu ištekliu pasaulyje.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Finansai. Estijos parlamentas antrą kartą atmetė siūlymą riboti smulkiųjų, arba greitųjų, kreditų palūkanas, o Japonijoje ir Baltarusijoje tokie kreditai iš viso uždrausti. Lietuvoje šis verslas taip pat griežtai ribojamas ir reguliavimą ketinama tik griežtinti.

Tokios niūrios perspektyvos gąsdina šio verslo atstovus, kurių teigimu, jau šiuo metu galiojantys apribojimai kreditais neleidžia pasinaudoti nemažai daliai žmonių, varžo ir silpnina pačias finansų įstaigas. O reguliavimą sugriežtinus dar labiau, šis verslas iš viso bus stumiamas iš rinkos,  vartotojai neteks galimybės pasiskolinti pinigų tuomet, kai to labiausiai reikia.

Estai atvirkščiai – nusprendė palikti neribotą metinę smulkiųjų vartojimo kreditų palūkanų normą ir atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta pakeisti Civilinį kodeksą ir numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu joje numatyta metinė palūkanų norma daugiau nei tris kartus viršija vidutinę komercinių bankų gyventojams išduotų vartojimo kreditų metinę palūkanų normą. Šią normą kas šešis mėnesius apskaičiuoja Estijos bankas. Praėjusių metų pabaigoje Estijoje taip apskaičiuota riba siekė 101,5 proc.

Estijos parlamentas taip pat atmetė pasiūlymą dėl įstatymo, numatančio apribojimus sprendžiant ginčus tarp kredito bendrovių ir jų klientų arbitražo teisme. Bet estai vis dar svarsto galimybes apriboti smulkiųjų vartojimo kreditų reklamą per televiziją ir radiją, yra rengiamas kreditų teikėjų priežiūros įstatymas.

Maždaug prieš metus Estijos parlamentas atmetė suvaržymų projektą, remdamasis vyriausybės išvada, kuri nepalaikė pernelyg griežtų apribojimų verslui ir siekė užtikrinti sutarties laisvės principą, kad šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.

Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Paulius Astromskis giria estus sakydamas, kad jie adekvačiai įvertino kreditų palūkanų normos ribojimo pasekmes, kurios Lietuvoje jau yra akivaizdžios. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) negali viršyti 200 proc., delspinigiai negali būti didesni nei 0,05 proc., o įmokos už kreditus negali viršyti 40 proc. mėnesio pajamų.

„Tokie ribojimai varžo verslą, mažina konkurenciją ir paslaugų pasirinkimą vartotojams. Siekiant laikytis nustatytų apribojimų teikiamos didesnės paskolos ilgesniam laikotarpiui ir žmonės galiausiai sumoka daugiau, nes yra priversti pasiskolinti didesnę sumą, nei jiems reikėjo“, – aiškina P.Astromskis, neseniai smulkiųjų kreditų tema parašęs disertaciją.

Gauti tokį kreditą šiais laikais labai paprasta, net nereikia išeiti iš namų. Galima skolintis internetu, trumpąja SMS žinute, spaudos kioskuose, prekybos centruose, pašte.

„Ar aš proto netekau?!“ – paklausti, ar prireikus skolintųsi pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, atsako daugelis žmonių ir purtosi vien nuo minties apie juos. Tačiau yra nemažai žmonių, besinaudojančių šia paslauga, nors už tai tenka mokėti tikrai didelę kainą. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidento Liutauro Valicko duomenimis, maždaug 14 proc., arba apie 400 tūkst., Lietuvos gyventojų esant reikalui naudojasi šia paslauga.

Vienas tokių – 52-ejų metų vilnietis Modestas K. (vardas ir inicialas pakeisti) „Veidui“ papasakojo savąją istoriją. Greituoju kreditu jis susigundė tuomet, kai nedidelėje įmonėje dirbdamas darbų vadovu buvo pasiųstas į komandiruotę kitame mieste, kur netikėtai prireikė atsiskaityti už projekte nenumatytus žemės kasimo darbus. „Staiga prireikė 500 litų, o juos pervesti įmonė galėjo tik po tam tikro laiko. Laukti negalėjau, nes degė darbai, todėl prekybos centre esančiame bendrovės „SMS kreditai“ biure užpildžiau paraišką, ten pat esančiame banko skyriuje iš savo sąskaitos kredito davėjams pervedžiau reikalaujamą vieną centą ir kol parėjau namo, telefonu gavau pranešimą, kad į mano sąskaita jau pervesti 800 litų“, – pasakoja Modestas K.

Nors tiek jam nereikėjo, vyras pasiskolino daugiau, nes palūkanos nuo didesnės sumos buvo mažesnės. Paskolą jis paėmė pusės metų laikotarpiui, planavo vos gavęs iš įmonės 500 Lt iš karto atiduoti kreditoriams, tačiau, anot jo, reikėjo gyventi, todėl įmonės pervestus pinigus panaudojo savo reikmėms, o už kreditą kas mėnesį mokėjo beveik po 200 Lt. Kadangi vieną mėnesį nesumokėjo, paskola dar labiau pabrango, ir iš viso po pusmečio jis sumokėjo 1200 Lt, arba 400 Lt brangiau, nei pasiskolino.

„Ką darysi, reikėjo suktis iš padėties, tačiau tų pinigų kaina iš tiesų yra didžiulė. Kai geriau pagalvoji, tikrai nebuvo verta taip daryti, tačiau tuomet man atrodė, kad trumpam pasiskolinsiu ir gavęs iš karto atiduosiu. Tai nieko nekainuos. Bet gyvenime atsitinka įvairiausių dalykų, kurių negali numatyti, skolintojai primygtinai siūlo skolintis daugiau, nei reikia, nes neva pigiau. Taip ir įklimpsti“, – svarsto vyras, vėliau dar du kartus pasinaudojęs greitaisiais kreditais.

Mat greitųjų kreditų bendrovių tinkluose atsiradęs potencialus klientas tiesiog „užmėtomas“ pasiūlymais. Pasiūlymų jis gauna ne tik iš tos bendrovės, iš kurios skolinosi, tačiau ir iš kitų greitųjų kreditų įmonių.

Antrą kartą Modestas K. pusei metų skolinosi tūkstantį litų iš bendrovės „Vivus LT“, kai įmonėje, kurioje dirbo, vėlavo atlyginimas. Tačiau pranešimus apie pervestą kreditą Modesto K. elektroniniame pašte atsitiktinai perskaitė žmona, ir šeimoje kilo didžiulis skandalas. Žmona ir sūnus neteko žado sužinoję, kad vyras, negaudamas atlyginimo, pragyvenimui brangiai skolinasi iš greitųjų kreditų bendrovės. Tuomet suaugęs sūnus jam paskolino pinigų ir kreditas skubiai buvo grąžintas skolintojams, todėl nieko papildomai nekainavo. Tačiau tai vyro nesustabdė, ir po kurio laiko, vėl pritrūkęs pinigų, jis dviem mėnesiams pasiskolino 500 Lt, už kuriuos, kaip prisimena, sumokėjo 632 Lt.

„Visą laiką nuo šeimos slėpiau, kad skolinuosi. Buvo gėda, tačiau atlyginimas nuolat vėlavo, trūko pinigų, o gyventi reikėjo. Bet tai nėra išeitis, nes kreditai kainuoja brangiai ir problemą išsprendžia tik trumpam. Sukiesi užburtame rate, ir viskas“ – sako Modestas K. ir tikina daugiau neketinantis lipti ant to paties grėblio.

Beje, pasiūlymų skolintis į savo elektroninį paštą ir telefoną jis vis dar gauna ir šiandien. Kaip ir sveikinimų gimtadienio proga. Pavyzdžiui, neseniai apie save jam priminė „Paskolos LT“, siūlydamos vartojimo kreditus nuo 500 (1726,40 Lt) iki 3 tūkst. (10 358,40 Lt) eurų. Jei vyras pasiskolintų tūkstantį eurų (3452,80 Lt) dvejiem metams su fiksuota metine 55,76 proc. palūkanų norma, per mėnesį jis mokėtų 70 eurų (241,70 Lt) įmoką, o per dvejus metus sumokėtų 1680 eurų (5800,70 Lt). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 72,47 proc.

Taigi greitieji kreditai – gėris ar blogis, o juos siūlantys verslininkai – lupikautojai ar gelbėtojai? Kalbantis šia tema, vidurio nėra.

Ekonomikos analitiko, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonė šiuo klausimu griežta ir kategoriška: šią antisocialinę veiklą reikia uždrausti, ir taškas. Visuomenei nuo to būtų tik geriau. „Nuo žilos senovės lupikavimas buvo arba uždraustas, arba smarkiai reguliuojamas. Pagrindinis klausimas čia yra etinis. Paprastai greituosius kreditus ima tie žmonės, kurie iš esmės nebeturi kitos galimybės arba itin neturi valios. Natūralu, kad sektorius, kuris teikia tokias paskolas, išnaudoja tą žmonių silpnumą arba sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes. Tokį išnaudojimą aš tiesiai šviesiai laikau antisocialine veikla, nes žmonės, kurie susiduria su šiuo sektoriumi, smarkiai nukenčia, prisidaro nepakeliamų finansinių įsipareigojimų. Kad jų nepersekiotų antstoliai, turi išeiti iš formalios darbo rinkos, ir tada jų išlaikymo sąnaudas turi prisiimti visuomenė. Tačiau problema niekur neišnyksta, ji perkeliama ant visuomenės pečių, o naudos gauna greitųjų kreditų skolintojai“, – aiškina R.Kuodis.

Jam pačiam teko ne kartą šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie neturėdami pajamų naudojosi greitaisiais kreditais, pavyzdžiui, prisipirko mobiliųjų telefonų, o paskui šią problemą užkrovė tėvams arba prasiskolino, įsisuko į skolų karuselę, skolindamiesi iš vienų, kad padengtų kreditus kitiems skolintojams. „Tai tik gražios pasakos, kad žmonės skolinasi investicijoms ar bėdai ištikus. Tokie atvejai yra reti, palyginti su tuo, kad žmonės praranda saiką, neturi valios ir prisidaro gyvenime didelių bėdų, o paskui nežino, ką su jomis daryti“, – šiuo klausimu R.Kuodis nepalenkiamas.

Jo teigimu, visuomenės švietimas ir moralizavimas tokiais atvejais retai padeda. Jei tai yra sisteminio lygio problema, ją geriau spręsti tiesiogiai. Vienos šalys visai uždraudžia greituosius kreditus, kaip antisocialinę veiklą, kitos renkasi reguliavimą nuo visiškai liberalaus iki labai griežto ir smarkiai riboja šį sektorių, kad žmonėms tokie kreditai būtų kuo sunkiau prieinami. „Sveiko proto žmogui akivaizdu, kad tai yra kilpa ant kaklo, nes mokėti po keliasdešimt ar šimtą procentų metinių palūkanų nėra pakeliama. Tokios veiklos žala yra gerokai didesnė nei nauda, todėl, mano nuomone, ją reikėtų uždrausti“, – įsitikinęs R.Kuodis.

Finansų ekspertas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos finansų ir ekonomikos konsultantas Stasys Jakeliūnas smulkiųjų ir greitųjų kreditų verslą taip pat be užuolankų vadina lupikavimu. Šio verslo esmė – įtraukti žmogų į skolinimosi karuselę.

„Jie reklamuoja, kad pirma paskola ar pirmas paskolos pratęsimas – nemokami. Už to slypi sumanymas, kad paskola bus refinansuojama ir tuomet jau bus skaičiuojamos visai kito lygio palūkanos. Tai toks pat klientų viliojimas, koks vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai lengvatinėmis vieno procento metinėmis palūkanomis suviliotiems žmonėms po kurio laiko teko mokėti rinkos palūkanas (4–5 proc.). Taip ir greitųjų kreditų atveju: iš pradžių – nulinės palūkanos, o vėliau – siekiančios 50 ir daugiau procentų. Ir jei žmogus refinansuoja savo kreditą keletą kartų, o Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. maždaug 30–40 proc. tokių paskolų buvo refinansuojamos ne po vieną kartą, jo kaina smarkiai išauga“, – aiškina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, šioje grandinėje vyksta paskolų refinansavimas ir susidaro iliuzija, kad viskas lyg ir gerai, tačiau jei staiga ši grandinė būtų nutraukta, beveik pusė jos dalyvių nesugebėtų grąžinti kreditų. S.Jakeliūno teigimu, tie žmonės yra pakabinti ant kabliuko, kurį praryja, kai susivilioja, pavyzdžiui, reklama apie pirmą nemokamą paskolą. „Tai finansiniai narkotikai, prie kurių žmonės yra pratinami ir jaukinami. Jų reklamos apie pirmą paskolą nemokamai – tai pirmoji narkotikų dozė, kurią suvartojus, kai gyvenimas priverčia pratęsti paskolą, žmonės yra pasirengę mokėti 50 ir 100 proc. metinių palūkanų siekiančią kainą, kad vartotų toliau“, – su narkotikų verslu greituosius kreditus lygina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, greitųjų kreditų skolintojų verslo modelis paremtas tuo, kad išduodama daug smulkių paskolų su didžiulėmis palūkanomis ir iš tos masės žmonių surenkama solidi palūkanų marža, nes pinigai rinkoje yra pigūs. „Net jei vidutinė jų gaunamų metinių palūkanų norma yra apie 50 proc., tos įmonės savo klientų atžvilgiu užsiima finansiniu lupikavimu, kurį Lietuvoje esame įteisinę“, – tvirtina S.Jakeliūnas, kurio teigimu, sveiko proto riba, kai kalbama apie tokių kreditų palūkanų normą, baigiasi ties 15–20 proc. Visa kita – lupikavimas.

Lietuvos banko duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 Lt) vidutinė metinė palūkanų norma praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo 96 proc.

Prieš kurį laiką dirbęs vienoje iš kredito unijų finansų analitikas sako, kad ieškodami išeities greitųjų kreditų bendrovių klientai kreipiasi ir į kredito unijas, prašydami mažesnėmis palūkanomis refinansuoti jų greituosius kreditus. Taip žmonės trumpam tarsi išsprendžia savo problemas.

S.Jakeliūnas įsitikinęs, kad bet kokį skolinimą būtina licencijuoti ir griežtai prižiūrėti. Nevaldomas ir neprižiūrimas skolinimas sukelia pasaulines krizes, kaip tai atsitiko 2008 m., kai komerciniai bankai nežabotai dalijo paskolas gyventojams ir verslui. „Nevaldomas ir neprižiūrimas komercinių bankų skolinimas sukėlė pasaulinę finansų krizę, o skolinimas lupikavimo palūkanomis yra dar didesnė problema ir rizika. Potencialiai tai didelė socialinė bomba, nes jei tie žmonės nebūtų refinansuojami, taptų nemokūs“, – mano S.Jakeliūnas.

O mokslinį darbą apie smulkiųjų ir greitųjų kreditų rinką parašęs P. Astromskis, remdamasis savo tyrimais, teigia, kad tokia paslauga vartotojams yra reikalinga ir paklausi, tačiau netinkamai reguliuojama tampa vis labiau neprieinama.

Aiškindamasis, dėl kokių priežasčių žmonės skolinasi, kokių alternatyvų turi, kaip jiems sekasi grąžinti paskolas, ar skolindamiesi jie prasiskolina, mokslininkas apklausė 1700 greitųjų kreditų vartotojų. 800 iš jų sakė, kad kreditai padėjo jiems išspręsti problemas.

„Grietųjų kreditų rinkoje rasite ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kaip ir bankiniame ar kredito unijų sektoriuose. Mano tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vartotojų yra patenkinti ir sakė, kad greitoji paskola jiems padėjo išspręsti esamas problemas. Be abejo, viena problema keičiama kita, tai yra įsiskolinimu. Bet įsiskolinimas daugeliu atvejų vartotojui buvo mažesnė problema nei ta, dėl kurios jis skolinosi pinigus“ – sako disertacijos autorius.

P.Astromskio teigimu, greitaisiais kreditais naudojamasi tada, kai pinigų reikia tuojau pat – ištikus finansiniam šokui ir kai nėra kitų alternatyvų. Tyrimas parodė, kad paskolos iš bankų ar kredito unijų kaip alternatyva vartotojams buvo neprieinamos. Didžioji dalis apklaustųjų kaip alternatyvą nurodė kaimynus ir artimuosius, tačiau paklausti, kodėl nesiskolino iš jų, žmonės sakė, kad buvo gėda ir nesmagu prisipažinti apie savo finansines problemas.

Tačiau kas baisiau: gėda ar didžiulė paskolos kaina?

„Žinote, tas greitųjų paskolų procentų skaičiavimas yra didžiulis nesusipratimas. Tiek metinės palūkanų normos, tiek bendrojo vartojimo kredito kainos metinės palūkanų normos yra metiniai rodikliai, preziumuojantys, kad žmogus kreditu naudosis mažiausiai metus. Bet greitųjų kreditų atveju skolinamasi kur kas trumpesniam laikotarpiui. Įskaičiuojant ir tipinius kreditų pratęsimus, didžioji dalis vartotojų juos grąžina po dviejų trijų pratęsimų maždaug per tris mėnesius. Todėl ta formulė, pritaikyta bankams, visiškai netinka greitiesiems kreditams ir neatspindi realybės“, – tikina P. Astromskis.

Jo teigimu, problema ta, kad į greitųjų kreditų sektorių žiūrima kaip į bankinį. Tačiau tai esą visiškai skirtingi produktai. Dabar turime situaciją, kai į vieną lentyną ir pomidorai, ir apelsinai sudėti tik todėl, kad jie apvalūs. Jų negalima dėti į vieną lentyną vien todėl, kad greitųjų kreditų skolinimosi priežastys, terminai, skaičiavimo ir valdymo principai, skolų išieškojimo būdai yra visiškai kitokie. Į banką ar kredito uniją žmogus eina siekdamas kažkokio pagerinimo, naujo daikto, būsto ar mašinos, o į greitųjų kreditų bendroves eina ne su plėtros, o su išgyvenimo strategija.

Mitas yra ir tai, kad greitaisiais kreditais žmonės naudojasi norėdami atostogauti ar pramogauti. Kaip parodė tyrimas, trys didžiosios priežastys – komunaliniai mokesčiai, maistas ir netikėtos išlaidos. „Žmonės taip išsprendžia einamąsias problemas. Turime tai, ką turime: oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 60–70 proc. namų ūkių neturi lėšų pakankamam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir negalėtų padengti 230 eurų (800 Lt) netikėtų išlaidų“, – sako P.Astromskis.

Tačiau ar spręsdami šias savo kasdienes problemas žmonės nepatenka į dar didesnę bėdą, įsisukus skolų ratui?

P.Astromskis aiškina, kad vidutinė skola yra maždaug 100 eurų ir maždaug per tris mėnesius 90 proc. pasiskolinusių su pratęsimais kreditus grąžina. Kad tai būtų reguliuojama dar griežčiau, mokslininkas disertacijoje siūlo įvesti privalomą įmokų amortizaciją, tai yra reikalavimą kartu su pratęsimo mokesčiu dengti ir dalį pagrindinės skolos.

Viena svarbiausių jo disertacijos išvadų: smulkieji vartojimo kreditai turėtų būti reguliuojami atskiru teisės aktu ir kitaip nei bankinis sektorius, o pats reguliavimas turėtų būti grindžiamas ne emocijomis ir interpretacijomis, kaip yra šiuo metu, o racionaliu skaičiavimu ir moksliniais tyrimais.

„Lietuvos bankui yra pateikta mano disertacija, pasiūlymai, kaip galima būtų sureguliuoti šį sektorių, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir skolininko bei kreditorių interesų apsauga. Tačiau jokių diskusijų nėra. Užuot įsigilinus, kodėl vartotojai skolinasi, ar turi kitų alternatyvų, siekiama tik dar labiau riboti arba apskritai uždrausti smulkiuosius vartojimo kreditus. Bet tai nepanaikins poreikio, tik perkels į visiškai nereguliuojamą šešėlį, kuriame galioja jau visai kitos taisyklės“, – teigia P.Astromskis.

Dėl šiuo metu nustatytų apribojimų tenka ilginti skolinimo terminus ir didinti sumas. Todėl žmonėms tenka skolintis daugiau, nei jiems reikia, ir ilgesniam laikotarpiui. Paslauga tampa brangesnė ir neatitinkanti realių poreikių.

Be to, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad visas reguliavimas yra sukoncentruotas į paskolų davėjus, visiškai užmirštant pačių paskolų vartotojų atsakomybę. Kreditavimas susideda ne tik iš atsakingo skolinimo, bet ir iš atsakingo skolinimosi. Todėl būtina imtis priemonių, kurios reikalautų vartotojo atsakomybės, teikiant informaciją apie save, ir, žinoma, priverstų prieš imant paskolą susimąstyti, ar iš tiesų jos reikia.

„Dar viena problema – reklama. Greitieji kreditai skirti problemoms spręsti, todėl jų reklamose negalima rodyti, kaip smagu yra skolintis. Nes iš tiesų skola nėra geras dalykas. Todėl, kaip ir dėl rūkalų, turėtų būti įspėjama, kad tai gali pakenkti, ir raginama skolintis atsakingai“, – apie tai, ką reikėtų tobulinti, kalba P.Astromskis.

O štai Lietuvos bankas patvirtina, kad nėra nusiteikęs diskusijoms. „Lietuvos bankas, kaip reguliuotojas, savo poziciją vartojimo kreditų rinkos atžvilgiu yra suformavęs dar 2013 m., parengdamas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, ir ši pozicija nėra pasikeitusi“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Pasak jo, reguliavimas bus griežtinamas, nes Lietuvos bankas mano, kad vartotojų interesų apsauga šiuo metu nėra pakankama. Parengtame įstatymo projekte Lietuvos bankas siūlo mažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, taip pat nustatyti vadinamąjį atvėsimo laikotarpį, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant. Jie pirmiausia turėtų pateikti prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų pasirašyti sutartį. Taip būtų siekiama, kad žmogus geriau apsvarstytų visus galimus finansavimo šaltinius (galimybes sutaupyti ar atsisakyti nebūtinų išlaidų) ir pagalvotų prieš apsispręsdamas imti paskolą.

Be to, pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja vadinamosios internetinės tarpusavio skolinimo platformos (angl. ~peer-to-peer lending~), sudarančios galimybę vartotojams pinigų skolintis tarpusavyje. Lietuvos bankas šią veiklą taip pat siūlo reglamentuoti, kaip ir vartojimo kreditus.

Šiuo metu vartojimo kreditų reguliavimo tobulinimu užsiima Seime sudaryta darbo grupė ir Lietuvos banko atstovai tikisi, kad į jų siūlymus dėl reguliavimo griežtinimo bus atsižvelgta.

Kol kas bendros kalbos su Lietuvos banku nerandančios smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės, susivienijusios į asociaciją, pačios stengiasi siekti civilizuotų ir etiškų santykių su savo klientais. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas L.Valickas pripažįsta, kad tenka dėti daug pastangų, bandant atsikratyti įvairių šio verslo atstovams klijuojamų etikečių, ir, žinoma, keistis patiems.

„Asociacija, kuriai šiuo metu priklauso 11 įmonių (iš viso registruotų yra 60, aktyviai rinkoje veikiančių – apie 40), prieš šešerius metus, galima sakyti, šio verslo Lietuvoje ištakose, buvo įkurta, kad vienytų etiškai dirbančias įmones. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – rasti pusiausvyrą  tarp vartotojų ir kredito įmonių interesų“, – sako L.Valickas ir vardija asociacijos iniciatyva atsiradusius vartotojams skirtus projektus:  kredito akademiją, skirtą klientų mokymams, informacinius interneto puslapius ~www.apiekredita.lt~, ~www.skaidruskreditas.lt~.

Maždaug prieš metus įkurtas kreditų arbitražas, sprendžiantis tarp vartotojų ir kredito įmonių kylančias problemas. Asocijuotos įmonės yra įsipareigojusios pripažinti arbitražo sprendimus. Tačiau, pasak L.Valicko, arbitražui kol kas neprireikė susirinkti, nes visi klausimai buvo išnagrinėti ikiarbitražinėje komisijoje. „Tai reiškia, kad įmonės ieško sprendimų ir juos randa, konfliktai būna išsprendžiami“, – pabrėžia L.Valickas.

Į asociacija pernai kreipėsi apie du šimtus žmonių. Didžioji dalis jų buvo tretieji asmenys, kurie teiravosi, ar galėjo įmonės išduoti kreditus jų artimiesiems: vaikams, tėvams, žmonai, vyrui, seseriai ar broliui. Žmonės taip pat prašė tarpininkauti grąžinant kreditus, teiravosi, ar teisingai buvo skaičiuojamos palūkanos, ar laikomasi įstatymų. Buvo ir skundų dėl įstatymo pažeidimų, pavyzdžiui, taikant didesnius mokesčius. Asociacija vartotojams teikia ir nemokamas teisines konsultacijas.

L.Valickas tikina, kad smulkusis vartojimo kreditų sektorius keičiasi pats ir keičiasi jo įvaizdis. Todėl nerimą kelia nuožmus Lietuvos banko siekis dar labiau varžyti verslo įmones ir riboti paslaugų prieinamumą vartotojams.

„Lietuvos bankui įvedus 40 proc. pajamų ir išlaidų taisyklę, apie 70 proc. greitųjų paskolų klientų neteko galimybės skolintis. Kadangi kredito kainą valstybė yra apribojusi, o duomenų bazių, kuriose tikrinamas kliento mokumas („Sodros“, Gyventojų registro tarnybos, Hipotekos), įkainiai yra dideli, kredito davėjas nedidelės paskolos žmogui suteikti nebegali, nes jam neapsimoka. Suteikti 100 eurų (345 Lt)  mėnesiui įmonė gali ne didesne nei 9,5 euro (32,8 Lt) kaina, ir nė centu daugiau, nes yra nustatyta metinė norma. Įmonės už duomenų bazių informaciją moka didžiulius pinigus, o mėnesinės tokio kredito palūkanos sudaro maždaug 8 proc., arba vidutiniškai 96 proc. metinių palūkanų. Žodžiu, 100 eurų kreditas mėnesiui išeina minusinis, todėl įmonės atsisako jį suteikti. Tada žmogus priverstas imti 300 eurų dviem mėnesiams arba naudotis šešėlinio verslo paslaugomis“, – aiškina L.Valickas.

Jo teigimu, šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriuje jaučiama stagnacija, rinka nesiplečia, naujų klientų neatsiranda. Dėl didžiulės konkurencijos kreditų kainos mažėja.

Asociacijos duomenimis, visame smulkiųjų vartojimo kreditų, išduotų per ketvirtį, portfelyje yra tik 7 proc. klientų, po 90 dienų vėluojančių grąžinti paskolas. Tačiau skolininkai, kurie bendrauja su kreditoriais, niekuomet nesulaukia antstolio.

Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė taip pat tvirtina, kad tarp visų antstolių išieškojimų greitųjų kredito įmonių skolininkai sudaro labai maža procentą. „Kol kas tikslių duomenų neturime, tačiau šie skolininkai tikrai sudaro nedidelį procentą. 60–70 proc. visų išieškojimų sudaro skolos valstybei (baudos, žyminiai mokesčiai, nepriemokos), likusi dalis – privačių kreditorių skolos (komunaliniai mokesčiai, pradelsti mokėjimai už telekomunikacines paslaugas, žalų išieškojimas). Tarp jų yra ir nedidelė dalis greitųjų kreditų skolininkų, tačiau didelio tokių bylų antplūdžio antstoliai tikrai nejaučia. Jei kyla problemų, pačios įmonės ieško būdų atgauti pinigus, ir jei žmonės siekia jas išspręsti, apsieinama be antstolių“, – tikina D.Satkauskienė.

Aušra Pocienė

Nors dažnai greitųjų kreditų verslas laikomas aukso kasyklomis, grynasis pelningumas, palyginti su bankais, neatrodo labai įspūdingai.

Bankų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    58

2012 m.    36

2013 m.    38

Kredito unijų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    –13

2012 m.    –44

2013 m.    –30

Mažųjų vartojimo kreditų teikėjų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    24

2012 m.    25

2013 m.    26

Šaltinis: R.Astromskio pateikti duomenys

Inovacijos. Lietuvoje turime penkis integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus, tačiau Europos Silicio slėniu pramintas tik vienas – Kauno „Santakos“ slėnis. Kuo nusipelnė šio skambaus vardo kauniečiai?

„Visi nori būti Silicio slėniu, mes – taip pat. Dedame visas pastangas, kad būtume tokie ir geresni už juos“, – sako Kauno technologijos universiteto mokslo prorektorė prof. dr. Asta Pundzienė, paklausta, už kokius nuopelnus Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnis vadinamas Silicio slėnio broliu dvyniu.

Pasak jos, Silicio slėnis Amerikoje – tai šimtą kilometrų besitęsianti teritorija, kurioje sutelkta apie dvidešimt universitetų, daugybė inovatyvių įmonių ir visa joms bendradarbiauti reikalinga infrastruktūra. „Santakos“ slėnis – tarsi garsiojo Silicio slėnio užuomazga Kauno regione, vienijanti keturias itin pajėgias mokslo institucijas: Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetus, Lietuvos energetikos institutą bei 39 inovacijomis grįstas įmones – startuolius.

„Kadangi mes pirmieji pradėjome judėti ta linkme, tą gražų vardą pirmieji ir gavome. Pirmieji 2012 m. įsteigėme universitetinį Inovacijų ir verslo centrą, kuris pradėjo kurti inovatyvias įmones, sukūrėme atvirosios prieigos centrą, veikiantį vieno langelio principu, patogų mokslininkų ieškančioms įmonėms, ir, galima sakyti, klasikinę mokslo instituciją transformavome į verslui suprantamą formą“, – sako A.Pundzienė.

Reikia pripažinti, kad Silicio slėnio pavadinimas kauniečiams lengvai prilipo to to, kai praėjusių metų pabaigoje duris atvėrė vienas įspūdingiausių ne tik „Santakos“ slėnio, bet ir Kauno miesto pastatų, kuriame įsikūrė KTU Mokslo ir technologijų centras bei Technologinio verslo inkubatorius.

Architektų Gražinos Janulytės-Bernotienės, Rimantės Lydytės ir Eriko Klinavičiaus sukurtas modernus statinys simbolizuoja ta kuriančią jėgą, kuri gimsta iš mokslo ir verslo sinergijos. Pasak G.Janulytės-Bernotienės, du šio pastato korpusai – vienas baltas horizontalus, kitas juodas vertikalus – tarsi įkūnija in ir jang filosofiją, kai iš pirmo žvilgsnio skirtingos ar net viena kitai priešingos jėgos, veikdamos kartu, papildo viena kitą.

Pratęsiant šią mintį galima pasakyti, kad ir aukšto lygio architektūra reikšmingai papildė šią verslo ir mokslo sąjungą, suteikdama jai daug papildomų taškų.

A.Pundzienė pripažįsta, kad naujasis centras iš tiesų žymi naują slėnio veiklos etapą, kai jaučiamasi ne tik geresniais, gražesniais, bet ir realiai įgijusiais kur kas didesnių galimybių kurti mokslą ir naujas technologijas, atlikti tyrimus.

„Akivaizdu, kad nauja įranga suteikia naujų galimybių, leidžia didinti veiklos efektyvumą, atlikti tokius tyrimus, kokių anksčiau negalėjome, nes tiesiog neturėjome tokios įrangos. Tačiau pastatas tėra pastatas, kad ir koks gražus būtų. Esmė yra slėnio veikla, kurią mes jau seniai esame pradėję, tikrai daug nuveikę ir kuri neapsiriboja naujojo centro sienomis“, – aiškina mokslo prorektorė.

Pasak jos, naujajame slėnio centre įsikūrė ypač perspektyvių sričių – darniosios chemijos ir biofarmacijos, ateities energetikos ir mechatronikos, informacinių ir komunikacinių technologijų mokslininkai, šalia kurių kuriasi pažangios, glaudžiai su mokslo institucijomis bendradarbiaujančios verslo įmonės.

Beveik 13 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas aiškiai padalytas į dvi dalis – du vienas su kitu kontrastuojančius tūrius: horizontalų penkių aukštų pastatą, skirtą mokslinei veiklai, ir vertikalų aštuonių aukštų verslo įmonių pastatą. Abi šias dalis jungia universalių viešųjų erdvių intarpas, kuriame yra vestibiuliai, ekspozicinės erdvės, informaciniai centrai.

Mokslo laboratorijoms skirtas pastatas – šviesus, lengvų konstrukcijų, stiklinėmis sienomis ir pertvaromis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralų apšvietimą. Mokslinių tyrimų infrastruktūrai skirta 9 tūkst. kv. metrų.

Verslui skirtame 3,5 tūkst. kv. metrų ploto pastate, kuris vadinamas Technologinio verslo inkubatoriumi, šiuo metu veikia devynios įmonės: bendrovės „Singletonas“, „SEMS Technologies“, „Sonaro“, „Energetikos projektai“, „Sofneta“, „Rubedo sistemos“, „Virtustream LT“, rizikos fondas „Practica Capital“ ir viešoji įstaiga Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA).

Numatoma, kad per trejus metus Technologiniame verslo inkubatoriuje įsikurs ir savo verslą plėtos 40 jaunų technologinių įmonių. Šio inkubatoriaus veiklą koordinuoja KTU regioninis mokslo parkas.

Taip pat čia veikia atvirosios prieigos verslo laboratorijos, jaunimo verslumo skatinimo erdvės. Technologijų demonstravimo centro erdvėje rodomi mokslininkų ir inovatyvių įmonių sukurti produktai ir jų prototipai.

Iš viso naujajame „Santakos“ slėnio centre įrengta apie 350 darbo vietų, o investicijos į projektą siekia daugiau nei 43 mln. Eur, įrangos vertė – 28 mln. Eur.

Šiandien čia, bendradarbiaujant mokslui ir verslui, atliekami užsakomieji tyrimai, plėtojamos pasaulinio lygio technologijos, gimsta naujos idėjos. Vienos jų taip ir lieka genialiomis mokslo idėjomis, kitos virta kūnu ir keliauja į gyvenimą.

Naujajame centre įsikūrė Medžiagų mokslo institutas, kuris jau ne vienus metus kuria ir gamina specialiąsias optines apsaugos priemones, pavyzdžiui, hologramas, skirtas įvairiems dokumentams, tarp jų ir pasams. Vienas šio instituto mokslininkų sukurtų ateities gaminių – holograminė 3D žmogaus nuotrauka, kuri į pasus bus dedama vietoj įprastos fotonuotraukos, siekiant dar labiau apsaugoti juos nuo padirbinėjimo.

Institute įrengtas pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje „Švarusis kambarys“, kurio kaina siekia apie pusę milijono eurų, o visoje Europoje tokių kambarių – vos keturi penki. Šioje specifinėje mokslinių tyrimų laboratorijoje atliekami nanotechnologijų, puslaidininkių ir mikroelektronikos elementų tyrimai, atitinkantys aukščiausius kokybės reikalavimus. Instituto partneriai – tokios įmonės, kaip pasaulyje pripažintus daugiaspalvius lazerius gaminanti mokslinė gamybinė bendrovė „Šviesos konversija“, bendrovė „Precizika“, spaudos ir leidybos įmonės, metrologinės patikros laboratorijos.

Mokslininkai, įsikūrę naujajame centre, džiaugiasi ir naujuoju galingu branduolių magnetiniu rezonanso aparatu, leidžiančiu ypač giliai ištirti medžiagų struktūrą. Unikali laboratorinė įranga leidžia atlikti tikslesnius tyrimus ir sulaukti daugiau užsakymų tiek iš vietinių, tiek iš užsienio verslininkų.

Pavyzdžiui, Sintetinės chemijos institutas jau daugiau nei penkiolika metų kuria vaistų komponentus pagal tarptautinių biofarmacinių įmonių užsakymus, o Medžiagų mokslo instituto mokslininkai dalyvauja kuriant biologinį širdies stimuliatorių kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Valstybiniu mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centru ir JAV Kolumbijos universitetu.

KTU Realaus laiko kompiuterinių sistemų centro mokslininkų sukurti daiktai ir technologijos šiandien jau sėkmingai pritaikytos gyvenime. Vienas tokių daiktų – išmanusis šaldytuvas. „Pirmąjį tokio šaldytuvo prototipą pradėjome kurti maždaug prieš dešimt metų. Išsprendėme gausybę su tuo susijusių techninių problemų, pavyzdžiui, kaip įmontuoti į dureles kompiuterį, kad jis kaisdamas nesugadintų viduje esančių produktų, kaip kompiuterį, diegiant jį pramonėje, sujungti su įmonės apskaitos sistema“, – pasakoja Realaus laiko kompiuterinių sistemų centro vadovas prof. Egidijus Kazanavičius.

Šiandien šie išmanieji šaldytuvai stovi mokslo tyrimų bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ centruose visame pasaulyje. Juose dirbantiems mokslininkams nebereikia stebėti, kada baigiasi vienos ar kitos tyrimams reikalingos medžiagos, siųsti užsakymų, bendrauti su tiekėjais – viską atlieka išmanieji šaldytuvai.

Tą pačią idėją mokslininkų komanda pritaikė kuriant inovatyvų daugelio sekcijų šaldytuvą, kuriame bus galima pasiimti iš anksto užsakytas maisto prekes. Šią idėją įgyvendins bendrovė „LL Optic“.

Šio centro mokslininkų sukurta sveikatinimo sistema „Gudris“, realiu laiku stebėdama žmogaus fiziologinius parametrus jam intensyviai sportuojant, perspėja, kada gresia persitempimas. Ne mažiau garsi ir išmanioji „Gala“ televizija, kuri buvo sukurta bendradarbiaujant su šio centro mokslininkais.

Savo eilės laukia ir vis labiau populiarėjantys išmanieji žiedai, skirti komunikuoti su kitais išmaniaisiais daiktais. Juo užsimovus ant piršto galima valdyti įrenginius namuose, daryti pristatymus.

E.Kazanavičius sako, kad mokslo potencialo sukoncentravimas po vienu stogu yra didelis kokybinis šuolis visam „Santakos“ slėniui. „Tai, kad mes fiziškai esame arti vieni kitų, sudaro sąlygas glaudesniam bendradarbiavimui – bendriems projektams, optimaliam turimos modernios įrangos išnaudojimui. Tokie centrai gimdo mokslo ir verslo sinergiją“, – džiaugiasi mokslininkas, kurio teigimu, naujasis „Santakos“ slėnio centras kokybe nė kiek nenusileidžia panašiems mokslo ir verslo centrams Danijoje, Švedijoje ar kitose šalyse.

Aušra Pocienė

KTU „Santakos“ slėnyje įsikūrę Mokslo centrai ir institutai

Prof. K.Baršausko ultragarso mokslo institutas

Medžiagų mokslo institutas

Biomedicininės inžinerijos institutas

Sveikatos telematikos mokslo institutas

Realaus laiko kompiuterinių sistemų centras

Sintetinės chemijos institutas

Šaltinis: KTU

.

Vadovas. Lygiai pusė Vakarų laivų gamyklos generalinio direktoriaus Arnoldo Šileikos gyvenimo susieta su šia bendrove, kurioje karjeros laipteliais pakilo nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus, o buvusią sovietinę įmonę pavertė viena moderniausių Baltijos šalyse.

Šiuo metu Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupei priklauso aštuoniolika įmonių. Prieš kurį laiką jų buvo net dvidešimt trys, tačiau audringame verslo vandenyne, jei nori ne tik išsilaikyti paviršiuje, bet ir plaukti visu greičiu į priekį, neišvengiami pokyčiai.

Arnoldas Šileika – vadovas, kurio žvilgsnis krypsta toli už horizonto. Jis – didžiulio laivo kapitonas, ir jei mato, kad kažkuri veikla nėra efektyvi, imasi atsakomybės ir veiksmų, kurie dažnai nėra labai lengvi, nes susiję su žmonėmis. „Tuos sprendimus priimti nėra lengva, tačiau būtinybė verčia judėti į priekį, ieškoti optimalių valdymo sprendimų. Jei nieko nedarysi, gali būti per vėlu, neefektyvi veikla gali virsti didžiuliais nuostoliais“, – sako A.Šileika, kuriam jau ne kartą teko imtis ryžtingų sprendimų dėl antrinių įmonių restruktūrizavimo ar jų jungimo.

Kai prieš dvidešimt penkerius metus, vos baigęs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą ir įgijęs laivų inžinieriaus specialybę, tuometėje Vakarų laivų remonto įmonėje pradėjo dirbti meistro padėjėju, ši buvo specializuota žvejybinių laivų remonto įmonė. Vėliau A.Šileika tapo cecho meistru, viršininko pavaduotoju, cecho viršininku, gamybos direktoriumi ir galiausiai, 2001 m. Estijos koncernui „BLRT Grupp“ privatizavus įmonę, buvo paskirtas generaliniu direktoriumi, kuriam teko tikras iššūkis iš buvusios sovietinės laivų remonto įmonės išauginti naujos kokybės įmonių grupę, pajėgią konkuruoti globalioje laivybos rinkoje. Taip atsirado įmonių grupė Vakarų laivų gamykla, kurios savarankiškų įmonių veikla prasideda įspūdinga laivų statyba ir baigiasi kur kas proziškesnėmis laivų valymo paslaugomis.

Šiandien įmonių grupė tvirtai stovi ant keturių kojų – laivų statybos, laivų remonto, metalo konstrukcijų gamybos bei krovinių krovos ir sandėliavimo paslaugų. Būtent toks veiklų diversifikavimas ir jų sinergija VLG leido išgyventi sunkiausius įmonės istorijoje 2012–2013 metus. Tuomet laivybos sektorius, glaudžiai susijęs su viso  pasaulio ekonomika, patyrė sunkią krizę.

„Laivybos sektorius – labai globalus verslas, atspindintis globalios ekonomikos pokyčius. Apie 90 proc. krovinių pasaulyje yra pervežami laivais. Ir jei šlubuoja pasaulio ekonomika, problemų patiria ir laivybos sektorius – sumažėja krovinių srautai, laivų poreikis. Laivų savininkai nebeuždirba pinigų, neturi galimybių investuoti. Visa tai veikia mūsų verslą – tų, kurie aptarnauja, remontuoja laivus ir juos stato. Sumažėjus užsakymų didėja konkurencija, visa tai kerta per kainas“, – pasakoja A.Šileika.

Vidiniai Lietuvos ekonomikos sunkumai daugiausia iš eksporto gyvenančios įmonės nepalietė, tačiau globalūs pasaulio uraganai aptalžė gana smarkiai. 2012–2013 m. krizė laivybos versle buvo didžiojo ekonomikos burbulo pasekmė, kai pakilimo bangos pagauti verslininkai investavo ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į laivų statybą. Buvo pristatyta daug laivų, o krovinių jiems ėmė trūkti. Tuomet krito laivų nuomos kainos, įmonės bankrutavo, daug laivų buvo parduota, supjaustyta į metalo laužą. Didžiausią nuosmukį VLG įmonių grupėje tuomet patyrė laivų statybos verslas, o išgyventi pavyko kitų veiklų sąskaita.

Sėkmingai audras atlaikęs A.Šileika sako, kad 2014-ieji buvo pakankamai geri ir įmonių grupė pernai dirbo pelningai, daugėjo naujų laivų statybos užsakymų, geri pagrindai buvo padėti ir šiems metams. „Turime nemažai užsakymų ir į ateitį žvelgiame optimistiškai“, – džiaugiasi vadovas.

Vadovauti tokio dydžio įmonių grupei, kurioje dirba daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, – didžiulis iššūkis. Tačiau jį priimti nėra jau taip sunku, kai dirbi mėgstamą darbą ir šalia turi profesionalų komandą, kuria gali pasitikėti kaip pats savimi. „Turiu puikią vadovų komandą, labai ja džiaugiuosi ir esu jai dėkingas. Reikėjo ne vienų metų, kol tokia komanda buvo suformuota, išugdyta, kartu mokėmės ir tobulėjome“, – tvirtina A.Šileika.

Tomas Pauliukas šios komandos nariu tapo būdamas 25-erių. Tuomet vos trejus metus įmonėje dirbusį jaunuolį A.Šileika paskyrė vadovauti didžiulės įmonių grupės buhalterijai. „Tai iš tiesų buvo gana drąsus sprendimas, bet A.Šileika nepabijojo suteikti man tokių įgaliojimų, pasitikėjo ir leido imtis didžiulės atsakomybės“, – sako dabartinis įmonių grupės finansų ir ekonomikos direktorius.

Pasak T.Pauliuko, A.Šileika visuomet pasižymėjo drąsiais sprendimais, jam vadovaujant įmonė išgyveno didžiules mentaliteto, veiklos transformacijas. „Įsivaizduokit, tai buvo tik siauroje laivų remonto srityje veikianti buvusi sovietinė įmonė, kuri vadovaujant A.Šileikai buvo suskaidyta į atskiras įmones, turinčias savarankiškai dirbti ir užsidirbti. Buvo pradėti visiškai nauji laivų statybos, metalo konstrukcijų ir krovos verslai. Dabar pajamos iš laivų remonto sudaro vos 18 proc. grupės pajamų. Visa kita – nuo nulio išauginti verslai, dabar sudarantys VLG branduolį“, – pasakoja T.Pauliukas.

Jo teigimu, A.Šileika – užsispyręs gerąja prasme, ambicingas ir darbštus vadovas, didelius reikalavimus pirmiausia keliantis sau, o tada ir kitiems. Jis turi nuomonę, bet girdi ir kitus, diskutuoja ir skatina diskusijas. „Jei ateini su gera idėja, visuomet palaikys, nenužudys iniciatyvos. Rankos visada atrištos darbui – tik eik, daryk, duok rezultatą. Žinot, aš esu jaunas, bet kartais ir mane stebina generalinio direktoriaus energija, užsidegimas. Stovėti vietoje jam tas pats, kas kristi atgal. Todėl visą laiką eina ir mus veda į priekį, yra smalsus, novatoriškas ir nuolat siekiantis pažangos“, – gerų žodžių vadovui negaili kolega.

Pats A.Šileika sako, kad darbe tenka būti visokiam: jei reikia, būna ir labai griežtas. „Šiuo metu mano vadovavimo stilius yra demokratiškas, ugdantis. Bet skirtingais įmonės gyvavimo etapais tenka elgtis skirtingai. Nežinau, kas gali nutikti rytoj“, – juokiasi jis.

Šiemet penkiasdešimtmetį švęsiantis VLG vadovas savo pirmojoje ir vienintelėje įmonėje jau išdirbo ketvirtį amžiaus, bet sako turįs dar daug nepadarytų darbų ir galimybių tobulėti. Savęs jis neįsivaizduoja jokioje kitoje srityje. „Mes esame inžinerinės pramonės įmonė ir čia reikalingos žinios, kad nepadarytume klaidų. Procesų gausa ir projektai, kuriuos vykdome, yra gana sudėtingi. Kai gali derinti savo profesinį inžinerinį išsilavinimą ir verslo patirtį, rezultatai išeina neblogi. Vienodų dienų pas mus nebūna ir nuobodžiauti nėra kada. Kiekviena diena pilna atradimų, pokyčių. Judėjimas ir verslo dinamika – didžiulė“, – apie savo kasdieninį darbą kalba  A.Šileika.

Beje, šiemet įmonių grupė ir jos vadovas sulaukė ne vieno solidaus įvertinimo. Lietuvos pramonininkų konfederacija Metų gaminio aukso medaliu apdovanojo VLG  pastatytą laivą, laikomą vienu moderniausių žvejybinių laivų visoje Europoje. Taip pat už pasiekimus plėtojant laivų statybos pramonę Lietuvoje, mokslo ir verslo bendradarbiavimo iniciatyvas, mecenatinę veiklą Petro Vileišio vardo garbės apdovanojimas buvo įteiktas ir VLG įmonių grupės generaliniam direktoriui A.Šileikai.

Neseniai VLG įmonių grupę pasiekė dar viena džiugi žinia – ji tapo Ūkio ministerijos surengto Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurso laimėtoja didelių įmonių kategorijoje. Šis prizas rodo, kad įmonė atitinka itin aukštus vadybos reikalavimus. Skiriant šį prizą vertinama įmonės vadovo, kaip lyderio, veikla, įmonės politika ir strategija, procesų ir išteklių valdymas, taip pat klientų, darbuotojų poreikių tenkinimas.

Nesunku nuspėti, kad iš visų didžiulės įmonės veiklų A.Šileikai mieliausia laivų statyba. „Iki rakto“ pastatyti laivai – neabejotinai didžiausias visos įmonių grupės pasididžiavimas. „Laivų statyba pagal projektų sudėtingumą prilyginama kosminių raketų pramonei. Laivų statybos „iki rakto“ projektai reikalauja labai daug vadybos, inžinerijos, technologinių žinių, taip pat finansų. Įmonė turi būti gerai pasirengusi tokio lygio projektams: laiku juos įgyvendinti, viską kokybiškai atlikti, atitikti visus reikalavimus. Tai tikrai nėra paprastas verslas, ir man pačiam džiugu, kad Lietuvoje jis yra, o tokio lygio ir masto įmonė kaip mūsų – vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse“, – didžiuojasi A.Šileika.

Didžiausia Lietuvoje inžinerinės pramonės įmonių grupė Vakarų laivų gamykla  garsina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vardą ir pasaulyje. Lietuvių pastatyti laivai plaukioja visame pasaulyje, o pagrindiniai jų užsakovai – danai, vokiečiai, suomiai. Pernai įmonių grupės antrinė įmonė Vakarų Baltijos laivų statykla pastatė ir pirmą laivą lietuvių užsakovams – tai mokslinių tyrimų laivas „Mintis“, skirtas Klaipėdos universitetui. 39 metrų ilgio ir 12 metrų pločio katamarano tipo laivas bus naudojamas tiek moksliniams tikslams, tiek įvairių jūrinio sektoriaus veiklų poreikiams: stebės jūrinę aplinką, atliks žuvų išteklių tyrimus, reaguos į taršos incidentus, vykdys palaidoto cheminio ginklo taršos monitoringą.

Vakarų laivų gamykla nesiorientuoja į masinių krovininių laivų gamybą, o stato specializuotus laivus: jūrinius vilkikus, uosto gilinimo laivus, laivus, skirtus vėjų parkams jūroje statyti, automobilių, keleivių keltus. Pernai buvo pastatytas išskirtinis žvejybinis laivas, kurį Lietuvos pramonininkų konfederacija ir apdovanojo Metų gaminio aukso medaliu. Pasak A.Šileikos, šis vienai Danijos kompanijai pastatytas laivas pernai buvo didžiausias ir moderniausias tokio tipo laivas Europoje. Jis yra skirtas gaudyti žuvims, kurios laivo viduje suleidžiamos į specialias talpyklas, bet neužšaldomos, o atšaldomos jūros vandeniu ir gyvos atkeliauja į žuvų perdirbimo gamyklas.

„Galime didžiuotis projektais, kurie garsėja visoje Europoje, – sako A.Šileika. – Vieni pirmųjų Europoje pastatėme vėjo jėgainių montavimo ir aptarnavimo jūroje laivą. Unikaliame laive sumontuoti keli kranai, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė ir kita moderniausia įranga. Taip pat atlikome keletą puikių laivų korpuso pailginimo projektų. Turėjome ir daugiau įdomių projektų, kai galėjome pademonstruoti, ką sugebame.“

Pagrindiniai lietuvių konkurentai laivų statybos versle – Lenkijos laivų statybos įmonės. Tačiau kadangi verslas globalus, tenka konkuruoti ir su kitų Europos šalių laivų statybos ir remonto įmonėmis, taip pat ir su Azijos šalių laivų statybos kompanijomis. „Vien Europoje yra 300 laivų statybos ir remonto įmonių. Daug jų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Dėl kiekvieno užsakymo vyksta kova, ir norėdamas jį gauti turi būti geresnis nei kiti. Mūsų esminiai konkurenciniai pranašumai – darbų atlikimo terminai, kokybė ir kaina“, – pasakoja A.Šileika.

Jis pripažįsta, kad ir ateityje laukia nemažai iššūkių. Šiandien laivybos sektoriuje statomi vis didesnių parametrų ir tonažo laivai, todėl norint išlikti konkurencingiems būtina prisitaikyti prie šių rinkos poreikių. Įmonei būtina pagerinti uosto infrastruktūrą, įsirengti didesnius laivų dokavimo pajėgumus. Į Klaipėdos uostą atplaukiančių laivų skaičius  mažėja arba išlieka toks pat, o krovinių daugėja. Tai rodo, kad laivų parametrai, tonažas didėja, todėl būtina adekvačiai reaguoti į rinkos paklausą. Įmonei prireiks ir nemažų investicijų, siekiant išplėsti savo galimybes laivų statybos, remonto ir krovos versle.

„Mūsų strategija – kokybiškas įmonės šuolis į kitą lygą, kurioje įmonė būtų pajėgi atlikti didelio tonažo ir gabaritų laivų remonto, pertvarkymo darbus. To nori ir laukia ne vienas mūsų klientas, dažnai klausiantis, kada gi mes būsime tam pasirengę“, – ateities planais dalijasi A.Šileika.

VLG grupės ateitis nemažai priklauso nuo bendrų Klaipėdos uosto plėtros tendencijų. Per pastaruosius metus uoste įvyko daug pokyčių, daug investuota ir į uosto plėtrą. Visa tai didina uosto patrauklumą, augina krovinių srautus, kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę. Prie Klaipėdos uosto patrauklumo nemažai prisideda ir įmonių grupės VLG siūlomos paslaugos, nes į uostą su kroviniais atplaukę laivai gali pasinaudoti ir laivų remonto bei statybos paslaugomis.

„Aš manau, kad Klaipėda – labai konkurencingas uostas. Jis nėra labai didelis, bet gerai tvarkomas, saugus, jame teikiamos aukštos kokybės paslaugos, generuojama didžiulė pridėtinė vertė. Klaipėdos uostas tarp Baltijos valstybių neabejotinai yra lyderis. Gerėjant santykiams su kaimynais, keičiantis geopolitinei situacijai, krovinių srautai didės, todėl didės ir uosto reikšmė, galimybės bei svoris“, – įsitikinęs A.Šileika.

Aušra Pocienė

Apie Vakarų laivų gamyklos įmonių grupę

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 110 mln., 2014 m. – 96 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 1641

Eksporto apimtys: 2013 m. – 81 mln., 2014 m. – 60 mln. Eur

Eksporto šalys: Danija, Vokietija, Suomija

Labdara: 2013 m. – 94 tūkst., 2014 m. – 102 tūkst. Eur

Arnoldas Šileika

Amžius: 49 metai.

Profesija: laivų inžinierius.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (Klaipėdos fakultetas).

Darbo patirtis: įmonė „Vakarų laivų remontas“, įmonių grupė Vakarų laivų gamykla.

Šeima: žmona Diana turi savo floristikos verslą, sūnus Mažvydas dirba SEB banke, duktė Kotryna Vilniaus universitete studijuoja mediciną.

Pomėgiai: darbą pradėti 6 val. ryto, žaisti tenisą ir klausytis muzikos.

Visuomeninė veikla: Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas.

Vilniuje jau veikia dvi kačių kavinės, o neseniai duris atvėrė ir pirmasis darželis, skirtas šunims. Didelių turtų iš tokio verslo nesukrausi – jauni žmonės jo ėmėsi labiau iš idėjos ir malonumo, nei dėl pinigų.

Skeptikai, žinoma, piktinsis, sakydami, kad ne šunims, o vaikams darželių reikia. Ir tikrai labai reikia. Bet mūsų augintiniams taip pat reikia vietos, kur jie galėtų smagiai leisti laiką, kol šeimininkai būna darbe, komandiruotėje ar atostogauja. Kad neliūdėtų vieni namuose, nestaugtų ir nelotų, nedraskytų baldų ar negraužtų batų.

„Muffin & Berry“ (anglų k. – keksiukas ir uogytė) – tikrai išskirtinė vieta, nes čia šunys ne dresuojami, o mokomi bendrauti tarpusavyje ir su žmonėmis. Prižiūrimi „auklėtojos“ jie čia žaidžia su žaislais, siaučia tarpusavyje, per pietus eina nusnausti, paskui pasivaikščioti parke ar prie Neries. O vakarop pasiimti jų iš darželio atėję šeimininkai neretai stebisi, kad jų augintiniai nepuola jiems į glėbį.

„Ar neliūdėjo be manęs?“ – klausia jie, o darželio šeimininkės Aira Serafinaitė ir Jūratė Juršėnaitė gerai žino, kokį atsakymą labiausiai norėtų išgirsti šeimininkai. Bet iš tiesų darželyje nėra kada liūdėti.

Ir dabar interviu vyksta „darželinukų“ apsuptyje: šiandien čia laiką leidžia mopsas Monika, arba Mona, Briuselio grifonas Berry ir mišrūnas Grizlis. Iš pradžių, žinoma, jie mane aplojo, apuostė, paskui draugiškai aplaižė ir įsitaisė netoliese ant minkštų pagalvių.

Mona, pasirodo, – tikra žvaigždė, reklaminis „Muffin & Berry“ veidas, besipuikuojanti ant bendrovės reklaminių atvirukų, interneto puslapyje ir feisbuke. Mažoji Berry taip pat mėgsta fotografuotis, o Grizlis – baikštus ir neramus. Šiandien jo pirmoji diena darželyje, todėl jis šiek tiek liūdi ir vis veržiasi prie vartelių. Kažkada šeimininkai jį paėmė iš prieglaudos, o ten pabuvę šunys yra labai prieraišūs, sunkiai skiriasi su savo geradariais. Jam, pasak merginų, reikia daug dėmesio.

Savo verslą A.Serafinaitė ir J.Juršėnaitė pradėjo prieš dvejus metus nuo drabužių, skirtų šunims. Abi augino ne vieną šunį ir pastebėjo, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujama kiniškais sintetiniais šunų drabužiais, su kuriais dar šalčiau nei be jų. Šiais laikais Lietuvoje yra daug veislių šunų, atvežtų iš tolimų, gerokai šiltesnių kraštų, todėl jiems iš tiesų čia šalta. Jaunosios verslininkės nusprendė šunims siūti ir megzti originalius, stilingus drabužius iš natūralių siūlų ir audinių – vilnos, lino, šilko. „Žmonės mėgsta vieną ar kitą stilių ir paprastai savo augintinius nori rengti panašiai. Todėl sukūrėme klasikinio, skandinaviško ir žaismingo stiliaus kolekcijas (megztukų, paltų) iš natūralios vilnos audinių ir siūlų. Prie jų pritaikėme to paties stiliaus rankines, skirtas šunims nešioti“, – pasakoja jos.

Iš vilnonių siūlų drabužius mezga Jūratė, o samdoma siuvėja siuva juos pagal merginų sukurtą dizainą.

Pirmąją drabužių kolekciją merginos kūrė maždaug pusę metų. Tuomet išsiruošė į zooparodą  Vokietijos mieste Niurnberge. Tuomet dar nežino, kad tai viena didžiausių tokio pobūdžio parodų, joje dalyvauja garsiausi šios pramonės dalyviai iš viso pasaulio. „Buvo labai juokinga, kai tarp didžiulių „fūrų“ stovėjo mūsų lengvasis automobilis, iki lubų prikrautas daiktų: iš Lietuvos vežėmės ir lentų stendui įrengti, pačios jį susirinkome. Šalia buvę parodos dalyviai labai nustebo, kai kitą rytą į stendą atėjome jau kaip parodos dalyvės, nes manė, kad esame aptarnaujantis personalas“, – prisimindamos savo debiutą versle juokiasi merginos.

Debiutas joms pačioms netikėtai buvo sėkmingas: stendas, įrengtas kaip namų svetainė linksmomis taškuotomis sienomis (pačios ant medžiagos klijavo taškelius), išsiskyrė visame parodos fone. Žmonės jį fotografavo, stebėjosi rankų darbo iš natūralių medžiagų sukurtais stilingais drabužiais. Tuomet jaunosios verslininkės gavo ir pirmąjį užsakymą Vokietijoje.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Merginos nedidelėmis partijomis kūrė originalius drabužėlius, ieškojo partnerių Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje. Užsienyje ir susižavėjo šunų darželių idėja. „Važinėdamos po Europą pastebėjome, kad ten labai populiaru augintinius vesti į tokius darželius, nepalikti jų vienų namie, net jei išeinama vos kelioms valandoms. Gyvūnas šiais laikais daugeliui žmonių yra daugiau nei tik šuo“, – sako Jūratė.

Požiūris į augintinius keičiasi ir Lietuvoje, todėl merginos nusprendė pabandyti atidaryti šunims skirtą parduotuvę su darželiu, viešbučiu ir net kirpykla.

Tiesa, išsinuomoti patalpas nebuvo paprasta. Žmonės, išgirdę tokio verslo idėją, net į kalbas nesileidžia, nes įsivaizduoja nemalonius kvapus, šunų nuniokotas patalpas, triukšmą. „Bet viskas juk priklauso nuo požiūrio, atsakomybės – nuniokoti gali ir žmonės“, – mano Jūratė.

Merginos įrodė, kad net šunims skirtos patalpos gali būti stilingos ir jaukios. Svarbiausia, pačios jas ir įsirengė: dažė sienas, sukalė baldus. Konsultavę statybininkai iš pradžių šaipėsi, fotografavo netikusiai gruntu padengtą sieną, kreivai įgręžtą vinį, bet vėliau pripažino, kad tokias darbininkes priimtų dirbti kartu.

Patalpos Vašingtono aikštėje pačiame Vilniaus centre iš tiesų įrengtos labai stilingai, kokybiškai ir skoningai. Čia net gėlės vazonėliuose gyvos, o sienas puošia didžiulės mylimų augintinių nuotraukos, veidrodis puošniais rėmais, stovi minkštasuolis.

Anksčiau čia veikė meno galerija, vėliau – vestuvinių drabužių salonas. Šių patalpų savininkų įtikinėti ilgai nereikėjo, nes žmonės patys laiko ir myli šunis, todėl patikėjo merginomis, įsileido.

Dabar jau aišku, kad patalpų reikėtų erdvesnių. Geriausia būtų nedidelis nuosavas namas su kiemu. Bet tokį variantą miesto centre rasti sunku, o darželis būtinai turi būti centre, kad žmonėms būtų patogu iš ryto atvažiavus į darbą palikti, o vakare pasiimti augintinius.

„Mes norime socializuoti šunis, išmokyti juos bendrauti tarpusavyje, su žmonėmis. Ir iš esmės keisti požiūrį į šunį ar žmogų su šunimi. Lietuvoje vedžioti šunis būtina su pavadžiu, antsnukiu, o, tarkim, Vokietijoje net vilkšuniai be jokio pavadžio vaikštinėja. Ten niekas nepuls drausminti vaiko, norinčio paglostyti šunį, nes šunys ten niekam nekelia baimės, nėra agresyvūs, nes nuo mažens pratinami bendrauti“, – pasakoja merginos.

Darželyje jos stengiasi per dieną priimti ne daugiau kaip keturis–šešis šunis, kad galėtų tinkamai pasirūpinti, skirti kiekvienam dėmesio. Priimdamos įsitikina, kad šunys potencialiai galėtų sutarti, būtų skiepyti, sveiki, turėtų dokumentus. Į grupę stengiamasi parinkti panašaus dydžio šunis. Didelių, kuriems, pavyzdžiui, reikia voljero, čia ir neatvesi. Tačiau net visiškai nedideli šunyčiai čia jaučiasi kaip namie. Vienas toks trijų mėnesių, kol namie nebūdavo šeimininkų, apversdavo visus namus, mėgdavo apkandžioti ir namiškius. Po pirmos dienos darželyje į namus grįžęs nieko nenorėjo – tik miegoti, šeimininkai negalėjo atsistebėti, kas atsitiko jų augintiniui. O jis tiesiog visą dieną buvo su šunimis, išmoko žaisti, išsilakstė, pavargo.

Dar vienas „darželinukas“, suaugęs šuo Oma, visiškai negali būti vienas ir paliktas namie staugia. Jo patirtis ypatinga – šunų darželį jis lankė Niujorke, kai su šeimininke gyveno Amerikoje.

Merginos pastebi, kad konservatyvumu pasižymintys lietuviai pamažu keičiasi, ypač po pasaulį pavažinėję žmonės ima vertinti originalius daiktus, palankiai priima ir mažiau įprastas paslaugas.

Ateityje merginos darželyje norėtų įrengti ir bėgimo takelį, baseiną šunims, kad jie galėtų sportuoti, mesti svorį. Šiais laikais antsvoris vargina ne tik žmones, laikytis dietos, sportuoti tenka ir jų augintiniams. Neseniai figūrą buvo praradęs ir mopsas Mona, tačiau sureguliavus maisto racioną fotomodelis nesunkiai atgavo formas.

Parduotuvėje galima įsigyti ir šunų ėdalo, stilingų indų, ekologiškų žaislų, kitų aksesuarų. Lentynose išdėlioti drabužėliai, dalis jų kabo ant dailių fanerinių pakabų su logotipu, kurias sukūrė pačios merginos. Drabužiai taip pat pažymėti nedideliu firminiu ženkleliu iš faneros. Merginos sako visas savo idėjas įgyvendinusios nesunkiai, nes, jų nuostabai, Lietuvoje yra labai daug gabių ir verslių žmonių, smulkių įmonių, kurių kūrybingi ir įvairiausioms idėjoms atviri darbuotojai gali daug ką pagaminti.

„Norėtume ir iš užsienio atvežti kuo daugiau kokybiškesnių, stilingesnių daiktų, kurie nėra labai brangūs ar prabangūs, įperkami vidutinių pajamų žmonėms, tačiau įdomesni ir originalesni. Dalyvaudamos parodose matome labai daug tokių daiktų, bet Lietuvoje jų nėra, nes jie nėra tinkami masinei prekybai, didelio antkainio jiems nenustatysi, daug neuždirbsi. Mūsų idėja – turėti nedidelę išskirtinių prekių parduotuvę, tokį butiką, skirtą gyvūnams“, – sako jaunosios verslininkės ir svajoja, kad Lietuvoje, kaip daugelyje užsienio šalių, vėl atgimtų įvairiausios paskirties nedidelės parduotuvės, kavinės, manufaktūros. Miestų centre, senamiestyje Vokietijoje, Italijoje jos įsikūrusios viena šalia kitos, vieni sumuštinius parduoda, kiti – segtukus į plaukus, bet visi išgyvena, iš valstybės nieko neprašo.

Lietuvoje nei pradėti verslą, nei išsilaikyti nėra lengva. Labiausiai, pasak merginų, slegia mokesčiai. Stabilių pajamų nėra, dar nieko neuždirbi, bet jau turi mokėti nemažus mokesčius. Pavyzdžiui, Anglijoje ar JAV mažiau uždirbi – mažiau ir mokesčių moki. Kodėl taip negalėtų būti ir pas mus?

„Draugai mums sako: kiek dar žaisite, ką čia toje Lietuvoje padarysi? Bet nenuleidžiame rankų, nes tai, ką darome, mums labai patinka. Jei turi idėjų, kantrybės ir įdedi darbo – rezultatas turi būti. Matome, kad pamažu daugėja užsakymų, klientų“, – džiaugiasi merginos.

Naujausi jų klientai – net iš tolimosios Japonijos ir Singapūro. Juos atrado dalyvaudamos gyvūnų parodoje Japonijoje, kur žmonės dėl augintinių tikrąja žodžio prasme eina iš proto: ne tik šunis, bet ir ožkas vežiojasi vaikiškuose vežimėliuose, šunims klijuoja dirbtines blakstienas, lakuoja nagus. Vidutiniškai vienas šeimininkas turi keturis, penkis dažniausiai vienos veislės šunis.

„Mus labiau nustebino, kad Japonijoje labai daug pigių kiniškų prekių. Tačiau tikrus, kokybiškus dalykus jie moka vertinti. Japonams padarė įspūdi mūsų kuriami drabužiai, teko duoti interviu televizijai, nes patekome tarp parodos naujienų“, – pasakoja Aira.

Jaunosios verslininkės svajoja aplink save suburti ratą klientų, bendraminčių, kurie be streso sau ir šunims galėtų joms patikėti savo augintinius. „Norėtume, kad šunys ir žmonės pas mus jaustųsi kaip namie. Neskubėtų išeiti, pasėdėtų, išgertų kavos, suvalgytų pyragėlį“, – idėjomis dalijasi merginos. Jos norėjo parduotuvėje įrengti ir kavinę, tačiau Lietuvoje tą padaryti nėra lengva.

Tuo įsitikino ir pirmųjų kačių kavinių Lietuvoje steigėjai, vis dėlto pralaužę ledą ir net sugebėję įtikinti valdininkus atšaukti draudimus bei pakeisti taisykles.

Vienas „Cat cafe“ kavinės savininkų Tautvydas Bitinas pasakoja, jog užsidegę idėja keturi draugai ėmėsi iniciatyvos, kad pagaliau būtų pakeistos laikyti, atsivesti gyvūnus į viešojo maitinimo įstaigas draudžiančios taisyklės. Sunku patikėti, bet tai įvyko. Žinant Lietuvoje vyraujantį požiūrį į gyvūnus ir valdžios inertiškumą, galima sakyti, vyrai atliko tikrą žygdarbį.

Dabar Vilniaus centre, kaip ir daugelyje Europos miestų – Vienoje, Budapešte, Madride, Berlyne, Londone, Paryžiuje, veikia kačių kavinė, kurioje gyvena dvylika kačių (greitai jų bus penkiolika), kurios dar neseniai buvo gyvūnų prieglaudos gyventojos. Dabar jos gyvena karališkai, įsitaisiusios specialiuose gultuose miega arba žaidžia su kavinės lankytojais, padavėjais. Kita kačių kavinė Vilniuje „Murrr…Cafe“ įsikūrusi Pylimo gatvėje.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė devynių mėnesių. Vyrai įkūrė mikroįmonę ir net sugebėjo gauti valstybės paramą, skirtą smulkiajam verslui ir administruojamą „Invegos“ (bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“). Jauniesiems verslininkams buvo suteikta paskolos garantija ir iš dalies kompensuojamos palūkanos.

T.Bitinas pasakoja, kad iš pradžių mikroįmonę verslui pradėti pasirinko dėl akivaizdžių pranašumų: tokiai įmonei nereikia įstatinio kapitalo, liberaliau reguliuojami darbo santykiai, neprivaloma samdyti buhalterio, o svarbiausia – taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau, kaip žinome, nuo šių metų pradžios jos buvo panaikintos ir ant kojų dar neatsistoję smulkieji verslininkai yra priversti mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir rinkos senbuviai.

Beje, trys iš keturių verslo partnerių yra išėję iš savo „normalių“ darbų ir stačia galva nėrę į naująjį verslą. „Jokios verslo patirties anksčiau neturėjome. Draugai atkalbinėjo, patardami nesivelti į šią avantiūrą, sakė, kad po kelių mėnesių teks mums visiems čeburekus pardavinėti. Bet nėrėme stačia galva ir plaukiame“, – juokiasi T.Bitinas.

Tiesa, jo teigimu, verslo čia labai mažai – daugiau sentimentų. Nemažai kainuoja kasdienis kačių išlaikymas, priežiūra, gydymas. Visas jas, paimtas iš prieglaudos, reikėjo sterilizuoti, kastruoti, skiepyti. Kad kavinė netaptų muziejumi, nuspręsta įvesti minimalią trijų eurų įmoką, kuri gali būti pravalgoma ar kitaip kavinėje panaudota.

Atidaryti tokią kavinę vyrus paskatino noras padėti beglobiams gyvūnams ir siekis pakeisti žmonių požiūrį į juos, ugdyti toleranciją ir meilę gyvūnams. Vyrams, regis, tikrai pavyko, nes kavinėje lankytojų netrūksta, o feisbuke jau susibūrė dvylika tūkstančių kavinės draugų. Savaitgaliais netgi iš anksto gali tekti rezervuoti staliuką, vis daugiau pasitaiko ir norinčiųjų kavinėje švęsti gimtadienius.

Eilinės darbo dienos pavakare, skambant džiazo muzikai, kavinėje iš tiesų šurmuliavo nemažai jaunimo. Čia galima ne tik smagiai praleisti laiką kačių apsuptyje, bet ir užkąsti, išgerti, taip pat ir alkoholio. Maisto galima nupirkti ir katėms. Tiesa, į kavinę lankytojai negali atsivesti savo augintinių, nes sunku prognozuoti, kaip į jas reaguotų kavinės gyventojos, be to, tai rizikinga ir dėl galimybės užsikrėsti ligomis. Į kavinę taip pat neįleidžiami ir vaikai iki šešerių metų.

„Žmonėms tai tarsi savotiška terapija. Jie gali kates glostyti, laikyti arba tiesiog stebėti, kaip jos dūksta ar miega. Žmonės pas mus atsipalaiduoja, pailsi po darbų. Jie nėra įpareigoti gyvūnu rūpintis, gali tik džiaugtis ir gauti gerų emocijų“, – sako T.Bitinas.

Beje, pirmosios kačių kavinės buvo įkurtos būtent dėl gyvūnų pamišusioje Japonijoje dar 1998-aisiais, o dabar šioje šalyje jų yra beveik pusė šimto.

Aušra Pocienė

Kiek kainuoja diena šunų darželyje

Vienkartiniai apsilankymai

Kaina eurais

Darbo dieną

12

Savaitgalį

15

Mėnesiniai abonementai

5 darbo dienos per mėnesį

49

10 darbo dienų per mėnesį

89

20 darbo dienų per mėnesį

135

Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.

Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.

Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.

Dėl euro didėja valstybės rizika?

Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos  padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.

Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.

Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.

„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.

„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.

Kas tas ŠER?

Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.

Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.

Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.

Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.

Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.

Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.

„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.

Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.

„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.

Lietuvos bankas: pažeidimų nėra

Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.

Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė   Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.

„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.

Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.

„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.

Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.

Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.

Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.

„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.

Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė

Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.

Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.

I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.

„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.

Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų  sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.

Kas vertas medalio?

O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.

„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.

Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti  „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.

Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.

Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių  komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.

Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.

Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.

Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir  B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.

Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.

„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.

Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.

Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.

Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.

Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.

„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.

Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?

Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.

Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.

Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.

„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.

Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.

Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.

Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.

Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.

Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.

Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.

O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“

Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto  reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.

Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis