Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

A.Šėmienės nuotr.

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

Scanpix

Kelionės. Kažkas Turkijos kurortą Alaniją yra pavadinęs narkotiku. Kartą paragavęs šios vietos, apsvaigsti ir nori sugrįžti čia vėl. Gal todėl daugelis lietuvių Alanijoje yra įsigiję butus.

Alanija iš pirmo žvilgsnio – paprasčiausias pajūrio miestas. Čia per dienas galima tingiai gulinėti paplūdimiuose, sočiai ir skaniai valgyti, o vakarais zulinti gatves. Gatves… Betgi tie prekybininkai! Taip, prekybininkai tarsi įkyrios musės zyzia į ausis, bet tik tada, jei į juos žvelgi iš aukšto, o kai įsižiūri atidžiau, kiekviename pamatai įdomų žmogų.

Dyrinu pagrindine senamiesčio ~Damlata?~ gatve, kuri nuo Kleopatros paplūdimio veda į uostą, ir iš kiekvienos parduotuvėlės skamba pardavėjų  balsai: „Lady, lady, look at me!“ Kur ten žiūrėsi, kai jų tiek daug, o aš neketinu nieko pirkti. Užtat mano dėmesį patraukia du dideliausi ant šaligatvio drybsantys šunys. Sustoju prie jų, atrodo draugiškai nusiteikę. Vienas prikiša nosį – imu kasyti jam paausį ir jis suakmenėja. „Tai Sivos kangalas, – girdžiu balsą, – piemenų šuo. Tokie padeda suginti į aptvarus avis.“

Šalia stovi moteris. Netrukus paaiškėja, kad Siva – tai Rytų Anatolijos miestas, esantis netoli mums geriau žinomos Kapadokijos. Iš ten ir kilo šie šunys. O kangalas – tai aviganių rūšis. Šie šunys labai sargūs, bet geraširdiški. Suaugę patinai gali sverti net 70 kilogramų! Toks meitėlis dabar ir trina nosį į mano delną.

Pokalbį tęsiame mažulytėje parduotuvėlėje, kuri nuo grindų iki lubų prikrauta prieskonių, pasieniuose riogso didžiuliai maišai vyšnių, arbūzų, mangų, citrinų, apelsinų ir kitokių arbatų miltelių. Parduotuvės šeimininkai – mane užkalbinusi Ayten Ertekin ir jos vyras Hamdis Ertekinas. Ayten man į rankas įbruka stiklinaitę su gėrimu. Gurkšteliu ir kūną užlieja maloni šiluma.

Kas nors kartą buvo Turkijoje, neabejotinai ragavo nepakartojamo skonio obuolių arbatos. Ertekinų šeima jau keturiasdešimt metų gamina ne tik obuolių, bet ir dar 15 rūšių vaisių arbatas. Tiesa, pastaruoju metu gamyba jau užsiima Ertekinų vaikai, o vyresnieji dienas leidžia parduotuvėje.

Šių arbatų gamybos procesas gana sudėtingas. Iš pradžių tris mėnesius vaisiai džiovinami, tada smulkiai malami. Gauta pudra maišoma su cukrumi. Man ponia Ayten paruošė obuolių arbatos su cinamonu, imbieru, ženšeniu, pipirais bei kinrožių žiedlapiais. Tikrai gardu. O šeimininkė aiškina, kad jei gerčiau šią arbatą šešias dienas iš eilės, visos ligos praeitų. Žiemai Ertekinai arbatas pastiprina eukaliptų ištraukomis – jos padeda nuo peršalimo ir slogos.

Iš tolo priešingoje gatvės pusėje matau mojantį Turgay‘ių Öl Güveną. Jis kartu su bičiuliu Mehmetu Sahu Özgenu Alanijoje prekiauja odiniais drabužiais. Vyrai pasitinka mane ant „Dideri“ parduotuvės slenksčio ir kaip tėvai paeiliui bučiuoja į abu skruostus.

Bičiuliai prie Izmiro turi odos drabužių fabriką, kuriame dirba apie 40 žmonių. Šiame fabrike atliekami visi odos apdirbimo darbai – nuo rauginimo iki dažymo. Du mėnesiai praeina, kol oda tampa minkšta, švelni ir tinkama drabužiams siūti.

Turgay‘ius vedžioja po parduotuvę ir moko, kaip atskirti ėriuko odą nuo karvės, natūralią – nuo dirbtinės. Turkai dažniausiai išdirba ėriukų ir karvių odą, ožkeną, pastaroji – pigiausia. Iš jų siuvami drabužiai, rankinės. Rečiau naudojama kupranugarių oda. Ji tinka tik diržams.

Bičiuliai turi ir kailinių drabužių – jiems siūti lapių ir triušių kailių vežasi net iš Argentinos. Tiesa, šiuos drabužius mėgsta tik rusai, o vakariečiai, pasak parduotuvės savininkų, perka „normalius“.

Turgay‘ius liūdnas. Pavasaris į Turkijos rivjerą vėluoja, todėl turistų mažai. Vyras dūsauja, kad dabar odininkams nepalankūs laikai – prieš penkiolika metų jų įmonė pagamindavo 10–15 tūkst. vienetų odinių drabužių. Prieš penkerius metus gamyba susitraukė iki 3–5 tūkst. vienetų, tačiau didžioji dalis produkcijos vis dar keliaudavo į Rusiją. O ir iš Alanijos apie 80 proc. pasiūlos išsiveždavo pirkėjai iš Rusijos bei Ukrainos. Dabar, papūtus šaltam vėjui iš Rytų, rusų turistų nebeliko, tad bičiuliai sėdi be darbo.

„Nulis“, – apie prekybą savo vyras. „Ką darysite?“ – klausiu. „Eisim gatvių šluoti“, – atšauna jis. Bet aš netikiu – vis tiek ką nors sugalvos. Tylėdami iš mažyčių stiklinaičių geriame kvapią turkišką arbatą.

Kitą dieną bičiulis Kemalis Özenas mane pažindina su Pinar Kiymaz. Ši moteris gyvenimo prasmę mato gaivindama senolių tradicijas. Jos mažulytėje dirbtuvėlėje „Art mine“, kuri rymo prie Archeologijos muziejaus, gaudžia senovinės audimo staklės. „Žmonės užmiršo, kas yra šilkas, kaip jis gimsta. Tradicija nyksta, nes rankomis austi – per didelis darbas“, – atsidūsta Pinar.

Dar visai neseniai Alanijoje kiekvienuose namuose stovėjo audimo staklės ir visos moterys mokėjo austi. Audė ir abi Pinar močiutės.

Pinar universitete baigė ekonomikos studijas ir devynerius metus dirbo prekybos rūmuose. Bet vieną dieną suprato, kad gali būti laiminga tik kažką darydama savo rankomis. Idėjos, kaip pakeisti gyvenimą, ilgai ieškoti nereikėjo – šilko audimas buvo įrašytas jos genuose.

Moteris užaugo name Alanijos tvirtovėje. Tai didžiulė teritorija su daugybe senovinių pastatų, kuriuos supa 6,5 kilometro sienos, jie stovi ant toli į jūrą įsiterpiančios kalvos. Tvirtovė buvo pradėta statyti XIII amžiuje ir miesto gynybai naudota iki pat XIX amžiaus. Dar visai neseniai čia namus turėjo 8 tūkst. įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Dabar tvirtovėje belikę 2 tūkst. gyventojų.

„Anksčiau, kai eidavai gatve, pro visų namų atvertus langus sklisdavo staklių gausmas, – prisimena audėja. – Mano tėvas buvo siuvėjas. Vestuvėms mamai ir sau buvo pasiuvęs nuostabius šilkinius naktinius.“

Pinar išsaugojo močiutės stakles ir jomis audžia taip pat, kaip Alanijos moterys šimtus metų audė iki jos: be ornamentų, kartais audinius pagražindama spalvomis.

Moteris ne tik audžia šalikus, skaras, audinius suknelėms ir palaidinėms. Ji yra ir unikalios tradicijos sergėtoja – iš šilkverpių kokonų kuria gėles. Šio ypatingo meno ją išmokė devyniasdešimtmetė močiutė Bergüzar Afyoncu, kuri mirė vos prieš keturis mėnesius.

Kai Bergüzar buvo jauna, uoste sutiko kiprietes, kurios iš šilko kokonų gamino gėles. Mergaitė buvo pakerėta jų grožio – ėmė maldauti tų moterų, kad šio amato išmokytų ir ją, tačiau moterys buvo nesukalbamos. Tada Bergüzar pasiskolino vieną gėlelę ir ėmė tyrinėti, kaip ji padaryta. Ji prisiekė sau, kad padarys panašią. Po daugybės bandymų Bergüzar ne tik pavyko pakartoti šilko gėlių grožį, bet mergaitė netgi pranoko savo įkvėpėjas: Kipre vestuvėms daromos vienspalvės gėlelės, o Bergüzar jas ėmė dažyti natūraliais dažais, išmoko įtaisyti kuokelius, lapelius.

Žiūriu, kaip Pinar rankose palengva skleidžiasi apelsino žiedas. „Šikinių gėlių galima pagaminti įvairiausių – tereikia fantazijos“, – sako menininkė ir priduria, kad šilko pakerėtoms turistėms ji kartais rengia gėlių gamybos pamokas.

Jei nusprendėte atostogas praleisti Alanijoje, jums neišvengiamai teks susidurti su kelionių visureigiais į kalnus organizatoriais. Tai viena populiariausių pramogų šiame kurorte. Į kelionę išsirengiu su kompanija „Intercity off road“. Tai viena didžiausių visureigių safarius rengiančių kompanijų Alanijoje. Ji bendradarbiauja su tokiais turizmo paslaugų milžinais, kaip „Tuj“, „Corendon“, „Mastour“ ir pan. Be to, jos vadybininko Nurhako Karakulako įsitikinimu, yra patikimiausia ir už prieinamą kainą siūlo geriausią pramogų paketą.

Į kalnus vienu metu pajuda net 13 visureigių. Perlėkę per miestą, visi sustoja prie Alanijos tvirtovės. Nuo jos kuorų miestas kaip ant delno: matyti siauros senamiesčio gatvelės su daugybe parduotuvėlių, mečečių minaretai, Raudonasis bokštas – gynybinis įtvirtinimas, po kojų į juodas uolas daužosi Viduržemio jūros bangos. Ten, žemai, yra keturios olos, prie kurių galima atplaukti laivu ir nardyti po akmeniniais skliautais. Šią tvirtovę mėgsta lankyti istorijos mėgėjai ir įsimylėjėlių porelės, ieškančios, kur pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių.

„Šiandien į Alaniją žvelgsime iš įvairių pusių“, – sako kompanijos savininkas Mehmetas Nedanli, pats vadovaujantis iškylai.

Alaniją nuo šiaurių vėjų saugo Tauro kalnai, jais ir lėksime. Dėl kalnų formuojamo švelnaus klimato turizmo sezonas šiame mieste trunka aštuonis mėnesius ir net žiemą vidutinė oro temperatūra nenukrinta žemiau nei 14 laipsnių, o jūros vanduo išlieka apie 18 laipsnių. Gegužės pradžioje termometro stulpelis čia jau rodo apie 27 laipsnius karščio, vandens temperatūra pakyla iki 22–25 laipsnių. O prie Egėjo jūros, kur yra Bodrumo, Izmiro turistinės teritorijos, vasara prasideda tik gegužės antroje pusėje.

Visureigiai vėl pajuda: perlėkę slėnyje esantį miestą, jie riaumodami ropščiasi į kalnus. Nurhakas, vokiečių iš Berlyno šeimynėlė ir aš sėdime pirmajame, kelią rodančiame visureigyje, kuriame meistriškai nesaugumo jausmą šokinėdamas iš važiuojančio automobilio ir bėgiodamas palei bedugnės kraštą kuria animatorius Leventas Ka?anas.

Muzikos grotuvo garso rankenėlė pasisuka iki galo, ir mes stovėdami atvirame automobilyje plėšiame kone visą pasaulinės šiuolaikinės muzikos repertuarą – nuo „Queen“ iki indiškų filmų ir, žinoma, turkų žvaigždės Tarkano. Bendrakeleivė iš Berlyno tarpais alpsta pažvelgusi nuo skardžių žemyn. Apsidairau ir suprantu, kad iš tiesų turistams kraują labiau kaitina jų vaizduotė nei realus pavojus. Užtat vairuotojų veiduose atsispindi nemaža įtampa. Aplink turistus kaip bitės zuja ir kompanijos darbuotojai, ir pats savininkas.

Visureigiai vingiuotais kalnų keliukais lekia vis aukštyn, kol vienoje lomoje randa patvinusias balas. Mūsų vairuotojas spaudžia akceleratorių iki galo ir iš po ratų tyška okeanai purslų. Vargas važiuojantiems po mūsų! Netoliese esančiam restoranėlyje pusryčiaujame šlapi kaip antinai.

Netrukus vėl maudomės purvo voniose, ir vienam iš automobilių, ilgai tarnavusiam Turkijos kariuomenėje, nebeišlaiko „širdis“. Turistai spėriai pergrupuojami, ir vėl lekiame kalnais iki senovinio miestelio ~Mahmutseydi~.

Nors miestelis mažas, jame yra muziejus, restoranas ir turgelis, kuriame vietiniai gyventojai parduoda ką pagaminę. Vienas populiariausių suvenyrų – sudžiovinti ir ištapyti moliūgai.

Pasislėpusi tarp senovinių namelių ir pakibusi ant skardžio rymo XIII amžiaus mečetė. Sugužame vidun pasigėrėti per amžius išlikusiu interjeru. Žvelgiu į arabų kaligrafijos šedevrus – įrėmintus senovinius Korano puslapius. „Jei atidžiai pasižiūrėsi, pamatysi, kad kiekviena sura prasideda nuo sakinio: „Vardan Alacho, Gailestingojo, Maloningojo.“ Tai kvietimas taikai“, – sako prisigretinęs bendrakeleivis iš Pakistano. „Gaila, kad daug žmonių nebelanko mečetės, tai užmiršta“, – priduria Nurhakas.

Sužinau, kad iki šiol mečetėse Koranas cituojamas arabiškai ir daugelis Turkijos vyresnių žmonių moka jį perskaityti, bet visiškai nesupranta, ką skaito. Tai religinio mokymo palikimas. Jaunoji karta mažiau religinga. Ir nereikia apsigauti: skaromis apsidangsčiusios merginos nebūtinai yra tikinčios – daugelis jų tiesiog nenori pyktis su tėvais.

Dar pora valandų lėkimo kalnais, taškymosi po balas, ir jau sėdime restorane „?amlibel Piknik Restourant“. Jis įrengtas ant kalnų upės, kurios vanduo suka vandens malūno ratus, kranto. Stalai sustatyti taip, kad gali įmerkti kojas į ledinį vandenį, pėdas kutena praplaukiantys upėtakiai.

Kol dengiamas stalas, su Nurhaku einame pasivaikščioti palei upę – kalba sukasi apie mūsų patirtis ir apie politiką, pasaulyje kylančią įtampą.

Kai vėl susėdame į automobilius, kalnuose staiga apsiniaukia, ima griaudėti ir trankytis žaibai. Tačiau vietoj lietaus veidą pradeda čaižyti ledo gabalai, dydžio sulig pupele. Iššokę iš visureigio Nurhakas ir Leventas spėriai dengia stogą, o mes rieškučiomis nuo sėdynių semiame ledą. Per dešimtį minučių kalnai nusidažo baltai, o vairuotojų veidai tampa dar rūstesni. Mūsiškis spausdamas pedalus bando stabdžius ir padangas, ar neslysta.

Valandėlei iššokę iš automobilių turistai ima kaišioti ledą vieni kitiems į užantį. Bendrakeleivis iš Berlyno tik su trumparankoviais marškinėliais šypsosi iki ausų, o aš imu kalenti dantimis. Oi, praverstų ponios Ayten obuolių arbata su eukaliptais! Pakeleiviai iš Pakistano net staugia nuo emocijų pertekliaus.

Kitą dieną Nurhakas vėl veža į kalnus. Vos 12 kilometrų nuo Alanijos centro, prie Dim upės, yra antra pagal dydį Turkijos ola. Ją 1986 m. atrado gamtininkas dr. Nuri Güldali.

Vakarėja, turistai seniai išsilakstė, tad į olą leidžiamės dviese su Kemaliu. Pakeliu akis – iš juodos kiaurymės leidžiasi įvairiausių spalvų stalaktitai, vieni vilnija kaip draperijos, kiti sminga kone aštriais spygliais, treti primena ledų kūgius. Iš apačios kyla stalagmitai ir viskas susilieja į kone kosminių vaizdų simfoniją. Tylu. Vienintelis garsas drumsčia ramybę – kapt kapt. Paliečiu ranka akmenį – šlapia. Visur šlapia. Vanduo atsiranda tarsi iš niekur ir dingsta į niekur. Tolumon nuvilnija mūsų žingsnių aidas.

Dim ola susiformavo prieš milijoną metų. Jei nuo įėjimo suki dešinėn, ola palengva leidžiasi žemyn apie 50 metrų, jei suki kairėn, nutįsta apie 350 metų, o jos gale laukia staigmena – nedidelis požeminis ežeriukas. Bet norint iki ten nusigauti reikia būti neprastos fizinės formos, nes takelis vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn.

Per metus vanduo ant stalaktitų suneša vos vieną milimetrą sąnašų. „Gerai pagalvojus, jei čia sugrįšime prieš savo gyvenimo pabaigą, niekas nebus pasikeitę“, – draugiškai sutariame su Kemaliu.

Bičiulis turi dar vieną idėją – važiuojame pažiūrėti, ką iš stalaktitų galima padaryti. Netrukus visi trys labinamės su Ali R?za Akta?u. Jis – onikso meistras, Alanijos pakraštyje turintis akmenų dirbtuvę „Akta? onyx“.

Su akmeniu menininkas dirba jau beveik keturis dešimtmečius. Dažniausiai iš onikso gamina vazas, skulptūrėles, papuošalus. Pagal legendą, šis akmuo atsirado iš Veneros nagų, kuriuos jai miegant nukirpo meilės dievas Kupidonas. Tačiau Ali dirbtuvėje galima rasti dirbinių ir iš kitokių akmenų. Šios šalies žmonių pasididžiavimas – turkis. Tai vienintelis akmuo pasaulyje, kuriam vardą davė Turkija.

Turkai tiki, kad žydras mineralas neša laimę, suteikia harmoniją ir pilnatvę. Turkis traukia turtus, sėkmę, draugystę bei meilę, tačiau praradusiems moralę gali virsti nelaimių akmeniu. Turkis taip pat yra apsauginis akmuo, suteikiantis drąsos ir mažinantis įtampą, todėl tradiciškai iš turkio turi būti pagamintas mėlynas karoliukas „Nazar Boncugu“. Kai eisi šioje šalyje, į tave žiūri tūkstančiai akių. Tos akys ne visuomet draugiškos, tad „Nazar Boncugu“ gali apsaugoti. Tiesa, dabar šie karoliukai dažniau daromi iš plastmasės nei iš turkio.

Menininkas papuošalus kuria ne tik iš turkio. Jo dirbtuvėje galima rasti įvairiausių dirbinių ir iš hematito – juodo akmens, kuris, sakoma, padeda nuo įtampos, taip pat iš koralų, iš perlų.

Ali veda rodyti, kaip jis dirba. Pasirodo, akmentašio studijos prasideda nuo paprasčiausio kiaušinio: jei mokinys išmoksta jį padaryti, gauna teisę imtis sudėtingesnių darbų.

Vakarėja, netrukus sugužame į galeriją „Arti Painting Gallery“ pas tapytoją Nihatą Kele?ą. Ant stalo atsiranda arbatos, Kemalis kampe randa sazą. Tai tradicinis styginis instrumentas. Jam padaryti reikia išmanymo. Korpusui būtinas šilkmedis, jis turi turi veikti kaip rezonatorius, mat odinės membranos šiame instrumente nėra. Grifas gaminamas iš vyšnios, o atitvara – iš riešutmedžio. Stygų gali būti įvairiai: dideliuose sazuose – aštuonios–vienuolika, vidutiniuose – aštuonios devynios, mažuose – nuo keturių iki septynių.

Skamba senovinė daina, o aš apžiūrinėju Nihato paveikslus.

Aušrinė Šėmienė

Specialiai „Veidui“ iš Turkijos