Tie, kurie pastaraisiais metais lankėsi Birštone, negali atsistebėti, kaip į gera pasikeitė šis kurortinis miestas. Reikia pripažinti, kad tai įvyko dėl savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės ambicijos šį kurortą prikelti naujam gyvenimui.

Austė MERKYTĖ

Merė turi aiškią viziją, kad reikia išnaudoti Birštono pranašumus, o ne blaškytis po įvairias sritis. Visi savivaldybėje įgyvendinami darbai vykdomi kompleksiškai derinant sporto, sveikatinimo, apgyvendinimo sąlygų gerinimo projektus. Bene reikšmingiausiu pastarųjų dienų įvykiu galėtume pavadinti sausio 15 d. vykusią iškilmingą Daugiafunkcio sporto komplekso simbolinės kapsulės įkasimo ceremoniją Birštone. Aukščiausių šalies vadovų dalyvavimas ceremonijoje įrodo šio projekto ir paties kurortinio miesto statuso svarbą.

„Kurorto gyventojai, svečiai, mėgstantys sportą ir sveiką gyvenimo būdą, dažnai klausdavo, ką Birštone veikti žiemą. Mieste sukurta visa reikalinga infrastruktūra – apgyvendinimo vietos, baseinai, stadionas, parkai, trūko tik uždarų sporto salių. Pastačius naują sporto kompleksą situacija pasikeis, – sako Birštono savivaldybės merė N.Dirginčienė. – Naujajame sporto centre sportuoti ir aktyviai leisti laisvalaikį galės Birštono gyventojai ir svečiai, o sportininkams bus užtikrintos sąlygos siekti dar geresnių rezultatų ir garsinti Birštoną bei visą šalį.“

Sporto komplekso cokoliniame aukšte numatoma įrengti 50 metrų bėgimo takelių patalpą, kuri būtų pritaikyta ir lazerinei šaudyklai. Centre veiks kūno rengybos treniruoklių patalpa su sunkiaatlečiams skirta zona, Rytų kovų ir aerobikos salė, pritaikoma įvairioms parodoms bei konferencijoms. Vienu metu čia galės treniruotis apie 300 žmonių. Šiame aukšte taip pat numatoma įrengti 4 erdvias rūbines su dušais, turkišką garinę pirtį.

Pirmame pastato aukšte bus įrengta 1500 kv. m sporto salė su 350 vietų mobiliomis tribūnomis, skirtomis žiūrovams.

Antrasis aukštas skirtas administracijos patalpoms, universaliai sporto salei (šokių, stalo teniso), dviem skvošo aikštelėms.

Daugiau nei 4 tūkst. kv. m ploto, per 5 mln. eurų kainuojantį projektą planuojama baigti 2019 m.

Kasmet pasipildo naujais objektais

Birštonas lankytojus pasitinka atnaujintu sanatorijos „Eglė“ sveikatingumo kompleksu, kuriame papildomai sukurta 100 darbo vietų. Šiemet planuojama sutvarkyti visus apleistus pastatus, esančius „Eglės“ sanatorijos teritorijoje, ir atidaryti dar vieną gyvenamąjį korpusą, galėsiantį priimti 300 svečių.

Pernai kurorte buvo intensyviai įgyvendinami mineralinio vandens panaudojimo poilsiui ir turizmui projektai. Miesto centriniame parke išdygo unikalus mineralinio vandens garinimo bokštas „Druskupis“, atidarytas Kneipo sodas, atstatytas istorinis Birutės šaltinis ir sutvarkyta Druskupio upelio dalis. Žvėrinčiaus miške šalia dviračių trasų įrengtos aktyvaus laisvalaikio vietos skatina gyventojus poilsiauti aktyviai.

Birštono kurorte daugėja ir apgyvendinimo įstaigų – atidaryta vila „Klasika“, į kurią investuota beveik 0,5 mln. eurų. Kurhauzo komplekso teritorijoje esančioje viloje studijų tipo kambariuose vienu metu gali apsigyventi 22 žmonės. Atnaujinta ir istorinė, daug metų Birštone veikiančios „Tulpės“ sanatorijos Baltoji vila. Rekonstruotoje Baltojoje viloje įrengtas 31 kambarys, arba 63 apgyvendinimo vietos.

Centriniame parke atidarytas naujas viešbutis „Pušynė“. Svečiams siūloma apsistoti jaukiuose klasikinio stiliaus kambariuose. Pro daugelio kambarių langus atsiveria nuostabūs šalia esančio pušyno vaizdai. Papildomai svečiams siūlomos pirčių komplekso, sūkurinės vonios, masažo bei maitinimo paslaugos.

Iš miesto centro – į kaimiškąsias teritorijas

Birštono savivaldybė rodoma pavyzdžiu kitoms savivaldybėms, kaip renovuoti ne tik atskirus pastatus, bet ir ištisus kvartalus. Vadinamoji kvartalinė renovacija akimirksniu keičia miesto veidą, o gyventojams gerina jų gyvenimo kokybę, nes ne tik apšiltinami daugiabučiai gyvenamieji namai, bet ir sutvarkomi kiemai, įrengiamos rekreacinės zonos, vaikų žaidimo aikštelės.

Savivaldybė plečiasi į kaimiškąsias teritorijas, tvarkydama jų infrastruktūrą: vandentiekio ir nuotekų tinklus, vietinės reikšmės kelius, nes tai ne tik tarnauja vietos gyventojų patogumui, bet ir yra miesto vizitinė kortelė.

„Šiais metais numatoma rengti darnaus judumo planą Birštono savivaldybėje, apimsiantį nemažai įvairių priemonių ir projektų, susijusių su eismo saugos gerinimu, automobilių stovėjimo aikštelių įrengimu, dviračių takų plėtra, elektromobilių įkrovimo stotelių planavimu, vandens transporto, susisiekimo komunikacijų plėtra ir daugeliu kitų dalykų“, – ateities darbus planuoja merė, įžvalgiai nuspėdama, kad būtent transporto ir su juo susijusių klausimų sprendimas bus naujas rimtas iššūkis gerinat miestelėnų ir svečių gyvenimo kokybę.

Ateityje Birštonas turi ir kitų ambicingų planų: birželį duris atvers SPA kompleksas „Vytautas Mineral SPA“, planuojama sutvarkyti ir rekreacijai pritaikyti Vytauto parką, sutvarkyti istorinį, legendomis apipintą Vytauto kalną. Daugelį projektų pavyksta įgyvendinti pritraukiant privačių investicijų.

Birštonas kaip tekantis Nemuno vanduo – nestovi vietoje. Lankytojas, užsukęs į šį miestą po kurio laiko randa naujų pramogų ar sveikatinimo paslaugų, naujų vietų ramiam ar intensyvesniam poilsiui.

Užs. Nr. 1S-018

Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, šiemet tiesiogiai išrinktas vadovauti savivaldybei, mero regalijas užsidėjo dar 2000 m. Jau penktą kadenciją dirbantis savivaldybės vadovas planuoja darbus, kurie ne tik gerins gyvenamąją aplinką, bet ir skatins emigrantus grįžti į gimtąjį miestą.

Austė Merkytė

– Marijampolė atsidūrė tarp tų miestų, per kuriuos reikėjo tiesti naująją europinę „Rail Baltica“ vėžę. Kaip susitvarkėte su šiuo nelengvu iššūkiu?

– Turėtume padėkoti Visagaliui, kad šis nepliūptelėjo daug lietaus. Mieste buvo atliekami grandioziniai pervažų ir tunelių įrengimo darbai. Iš miesto reikėjo išvežti tūkstančius tonų grunto, kurį lietus būtų nuplovęs ir užteršęs aplinką. Aišku, gyventojai patyrė daug nepatogumų, bet turėčiau jiems padėkoti už kantrybę.

Siauroji europinio geležinkelio vėžė driekiasi tuo pačiu pylimu, kuris buvo nutiestas senajai, tarybinei geležinkelio vėžei. Nors mes ir siekėme, kad geležinkelis aplenktų miestą, tačiau ankstesnė Vyriausybė nusprendė kitaip. Tad teko suktis iš padėties ir kitomis priemonėmis pasiekti, kad naujoji vėžė nepablogintų miestelėnų gyvenimo kokybės.

Daugelyje vietų driekiasi sugretintos plačioji ir siauroji geležinkelio vėžės, tačiau tam tikrose jautriausiose arterijose – trijose sankryžose – nuspręsta daryti viadukus. Vienu eismas jau paleistas, šiemet laukia darbai kitose dviejose pagrindinėse miesto sankryžose. Taip pat vietoj panaikintos vienos pervažos, pamėgtos pėsčiųjų, įrengta šiuolaikiška požeminė perėja.

Be šių grandiozinių darbų, įrengta nemažai aplinkkelių, nukreipiančių automobilių srautus iš miesto centro.

– Šiemet pavasarį Marijampolės laisvoji ekonominė zona jau priims naujų investuotojų. Kokios tai įmonės?

– Praėjusiais metais Marijampolės laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) atlikti visi infrastruktūros darbai: vandentiekio, kanalizacijos, elektros, kelių tiesimo. Atsivėrė galimybės šioje LEZ investuoti tiek vietos, tiek užsienio kapitalui. Pavasarį šioje teritorijoje jau turėtų atsirasti naujų fabrikų.

Pirmiausia tai danų įmonė, norinti apimti beveik visą LEZ teritoriją ir įdarbinti apie 1500 žmonių. Šioje teritorijoje taip pat ketina kurtis durpių, medžio, geležies apdirbimo įmonių. Šiuo metu su potencialais investuotojais vyksta derybos. Iš viso LEZ būtų įdarbinta apie 2 tūkst. darbuotojų.

Matome, kad darbo jėgos trūks. Be tų, kurie sugrįš į Lietuvą, bus labai sunku. Savivaldybės teritorijoje nedarbas nedidelis, ir tik maža dalis darbuotojų iš darbo biržos tinka naujoms įmonėms.

Prieš nukreipdami investicijas darbdaviai vertina, ar yra galimybė darbuotojus perkvalifikuoti. Marijampolėje veikia aukštoji mokykla – kolegija, yra ir profesinio rengimo centras, galintys perkvalifikuoti darbuotojus. Turėdami nemažai veikiančių pramonės įmonių, iš anksto esame pagalvoję apie juos ir apie ateities investuotojus.

Ir žinoma, laukiame grįžtančių emigrantų.

– Kaip ketinate jų privilioti?

– Išvykusių iš Marijampolės, kaip ir visoje Lietuvoje, yra daug. Žmonės žvalgosi norimo ir geriau apmokamo darbo. Jei atsiras daugiau įmonių, tikėtina, kad ir geresnio darbo bus daugiau. Nemaža dalis emigrantų jau dabar statosi namus ir ketina kurtis Marijampolėje.

Tačiau mes pirmiausia pradėjome nuo to, kad čia būtų smagu gyventi. Jau prieš keletą metų imtas gražinti miesto centras, įrengti trys šiuolaikiški parkai, sutvarkytas senamiestis, pastatytas bene šiuolaikiškiausias Lietuvoje kultūros centras, į kurį atvyksta koncertuoti geriausi atlikėjai.

Mūsų krašte nesunyko pramonės įmonės. Veikia didžiausias fabrikas Baltijos šalyse „Marijampolės pieno konservai“. Kai aplinkinėse valstybėse bankrutavo putliųjų verpalų fabrikai, Marijampolėje išliko vienintelis toks regione, ir gana gerai laikosi. Šaldytos tešlos gaminių fabrikas „Mantinga“ eksportuoja produkciją į 18 valstybių. Veikia užsienio kapitalo įmonės. Viena tokių gamina automobilių variklių velenus.

Stengiamės ne tik pritraukti naujų darbo vietų, bet ir skatinti plėsti jau veikiančias. Manome, kad nauja įmonė nesukurs tiek daug naujų darbo vietų, kiek paleista nauja gamybos linija.

– Kokių tikslų keliate sau šiais metais?

– Svarbiausias uždavinys – baigti rekonstruoti sankryžas.

Pernai gana sėkmingai pradėjome namų renovaciją. 16 namų jau renovuota ir apie 8 bus baigti netrukus. Projektai pateikti ir renovacijos laukia dar 80 namų.

Tačiau šiam procesui keliame šiek tiek didesnius reikalavimus. Norėtume atlikti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų renovaciją. Bandome įtikinti žmones, kad reikia renovuoti ir namus, ir aplinką prie jų. Tai ypač aktualu dėl automobilių stovėjimo aikštelių, nes čia automobilių turbūt daugiausia Lietuvoje: juk Marijampolėje prekyba naudotais automobiliais buvo vienas svarbiausių verslų.

Rūpinamės ir miesto ekologiškumu. Kursuoja autobusai, kurie varomi dujomis ir neteršia aplinkos. Miesto gyventojams kartais patogiau naudotis viešuoju transportu, o ne automobiliais. Beveik visą miestą šildome biokuro katilinėmis.

– Kuo jums asmeniškai svarbūs pastarieji metai?

– Praėjusiais metais pirmąkart buvo surengti tiesioginiai mero rinkimai. Daug metų dirbau miestui, todėl nebūčiau įsižeidęs, jei žmonės mane būtų pasodinę ant atsarginių žaidėjų suolelio. Tačiau jų pasitikėjimas mane įpareigojo ir toliau dirbti jų labui.

Džiaugiuosi savivaldybės komanda, specialistais – gerais savo sričių profesionalais, tarybos nariais, turinčiais ilgametę patirtį. Manau, kad visi kartu galime nuveikti daug.

Užs. Nr. VPL1206

Sauliaus Žiūros nuotr.

Biomasės energetikos sektorius Lietuvoje sparčiai auga. Mūsų šalyje veikia daugiau nei 20 įmonių, projektuojančių, gaminančių ir diegiančių naujausias biomasės technologijas, taip pat daugiau nei 100 įmonių, gaminančių ir tiekiančių biokurą. Vis daugiau mūsų įmonių sprendimų įgyvendinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač besivystančiose šalyse, ieškančiose energetikoje alternatyvų brangioms dujoms. Apie šio sektoriaus ateitį ir eksporto plėtrą kalbamės su Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentu Virginijumi Ramanausku.

Austė MERKYTĖ

– Kokias matote biomasės gamybos įmonių produkcijos eksporto plėtros galimybes?

– Biomasės energetikos pramonė Lietuvoje gamina keleto rūšių produkciją. Tai medžio skiedros, kurios beveik visos lieka Lietuvoje. Medienos granulės, kurių mūsų įmonės pagamina apie 350 tūkst. tonų ir apie 300 tūkst. tonų eksportuoja, daugiausia į Vakarų Europą – Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją. Trečioji Lietuvoje gaminamo biokuro rūšis – tai agrogranulės, kurių pagaminame apie 100 tūkst. tonų ir kurių daugiausia eksportuojame į Lenkiją. Didelė šios produkcijos dalis naudojama gyvūnų pakratams gaminti, nors pirminė paskirtis – energetinis kuras.

Medžio granulių pramonės apyvarta galėtų siekti apie 40 mln. eurų per metus. Šiaudų granulių – apie 10 mln. eurų.

Kita, ypač reikšminga biomasės energetikos pramonės dalis, – technologinė įranga. Lietuvos gamintojų produkcijos rinka labai plati, apimanti visą Europą ir posovietines valstybes: Kazachstaną, Rusiją, Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją.

2014 m. iš Lietuvos eksportuota maždaug 60 mln. eurų vertės biokuro įrenginių. Technologijų pardavimas, palyginti su 2013 m., ūgtelėjo apie du kartus.

Kaip matyti, bendras biomasės energetikos pramonės gaminių eksportas 2014 m. viršijo 100 mln. eurų, panaši tendencija išlieka ir 2015 m. Iš kur toks proveržis? Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje susiformavo stiprūs gamintojai, produkcija aprūpinantys visą Lietuvos rinką. Laikui bėgant užaugo gana tvirtas inžinerinių sprendimų stuburas, buvo sustyguota gamyba. Įmonės diegė vadybos kokybės sistemas, dėl to buvo eliminuotos klaidos. Užsienio klientai mus pastebėjo, įvertinę gerą kainos ir kokybės santykį.

– Į kokias valstybes galėtų būti nukreiptas eksportas?

– Vienas pavyzdžių – Ukraina, turinti tokią pačią cen­tralizuotą šildymo sistemą, priklausoma nuo kaimyninio dujų tiekėjo, bandanti sekti Europos šalių pavyzdžiu ir skatinti energijos gamybą naudojant vietinius išteklius. Nuo Lietuvos Ukrainą skiria tai, kad jos dydis, poreikis ir potencialas dešimteriopai didesnis nei mūsų, o tai reiškia didžiules galimybes Lietuvos įmonėms įėjus į šią rinką.

Ukrainos biomasės energetikos asociacijos UABIO duomenimis, iki 2020 m. planuojama įdiegti daugiau nei 13 200 MW šilumos ir elektros energijos iš biokuro. Tarp Ukrainos planų ir 1800 kondensacinių ekonomaizerių/rekuperatorių įdiegimas – investicija, siekianti beveik 100 mln. eurų.

Jau surengėme daugybę konferencijų, susitikimų su minėtų posovietinių valstybių atstovais ir mūsų gamintojais. Visos šios šalys neturi iškastinio kuro arba turi jo labai mažai. Driekiasi, kaip ir mes, šaltoje klimato zonoje, kur šildymo sezonas trunka 6 mėnesius. Jos paveldėjusios sovietinių laikų centralizuotą šildymo sistemą, kurią reikia atnaujinti. Pavyzdžiui, Ukrainos gyventojai tik nuo šiol už šildymą pradės mokėti realią kainą. Natūralu, kad atsiras poreikis piginti jos gamybą. Kaip tik tuomet į pagalbą su savo patirtimi galės įsitraukti Lietuvos gamintojai, galintys pritaikyti paslaugas ir žinias, pradedant projektavimu ir baigiant įrangos tiekimu.

Tačiau tokių šalių trūkumas, kad jos nėra turtingos, negali pasinaudoti ES fondais, o bankų paskolos brangios.

– Koks galėtų būti mūsų valstybės vaidmuo, padedant Lietuvos biokuro gamybos įmonėms plėsti eksporto rinkas?

– Europoje inžinerinės pramonės įmonės pagamina daugiau kaip 75 proc. visos ES eksporto produkcijos, šiai pramonei tenka 80 proc. visų Europos mokslo ir technologijų plėtros investicijų. Prekybos apyvarta siekia 1825 mlrd. eurų.

O Lietuvos inžinerinės pramonės įmonių apyvarta sudaro penktadalį šalies ekonomikos (23 proc.), tačiau yra didžiausia pagal gaminamą BVP apdirbamosios pramonės šaka. Lietuvoje beveik 70 proc. visos realizuotos produkcijos buvo eksportuota ir tik 30 proc. suvartota vidaus rinkoje. Tai rodo, kad Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės beveik nekonkuruoja vidaus rinkoje – mūsų įmonių varžovai ir partneriai yra užsienio įmonės. Dėl dar neatskleistų, tačiau potencialiai didžiulių rinkų ir už ES ribų tiek ūkio subjektai ES viduje, tiek pačios ES valstybės suinteresuotos mažinti eksporto sandoriuose egzistuojančią riziką. Vienas tokios rizikos valdymo instrumentų yra eksporto kreditų draudimas.

Džiaugiuosi, kad Ūkio ministerija ėmėsi iniciatyvos Lietuvoje įsteigti eksporto draudimų fondą ir sukurti veikiantį mechanizmą. Tai ypač naudinga įmonėms, ketinančioms eksportą plėsti į Rytų Europos valstybes, kurios rizikingesnės dėl politinio, ekonominio nestabilumo.

Kaip tai veikia praktiškai? Suradęs klientą ir ketindamas su juo bendradarbiauti, nešu kontrakto pavyzdį į atitinkamą valstybinę įstaigą, kuri įvertina riziką ir išduoda draudimo polisą 90 proc. nuo kontrakto vertės maksimaliam dvejų metų laikotarpiui. Tada einu į banką, ir bankas man išduoda paskolą projektui įgyvendinti. Už tuos pinigus pastatau objektą, pavyzdžiui, ukrainiečių įmonei, o ši įsipareigoja atsiskaityti per dvejus metus. Tai turėtų ypač veikti tokių produktų, kurie leidžia taupyti išteklius, efektyvinti gamybą, atžvilgiu. Nes būtent iš šių sutaupymų ir vyks realus kliento atsiskaitymas. Modelis būtų toks: Lietuvos įmonės moka mokesčius ir išsaugo darbo vietas, o valstybė iš sumokėtų mokesčių skiria dalį lėšų į fondą, skirtą tokiam draudimui. Labai tikimės, kad toks fondas bus kitų metų pradžioje. Tai reikšminga Ūkio ministerijos pagalba verslui.

Galimybę mūsų įmonėms pačioms atrasti ir įsitvirtinti naujose rinkose sunkina tai, kad beveik šimte pasaulio valstybių veikia nacionalinės užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemos. Nors šios sistemos kiekvienoje šalyje yra specifinės, visais atvejais jų pagrindą sudaro užsienio prekybos santykių egzistavimas ir su šiais santykiais susiję finansų srautai.

Užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemoje dalyvauja pelno siekiantys ūkio subjektai – eksportuotojai ir importuotojai, kurie ir vykdo užsienio prekybą, bei prekiaujančių šalių finansų institucijos, dalyvaujančios užsienio prekybos sandorių finansavimo (rizikos mažinimo) procese nuo pat produkcijos gamybos pradžios iki visiško atsiskaitymo už parduotas prekes.

– 2016 m. Lietuvoje vyks viena didžiausių tarptautinių biomasės energetikos konferencijų. Ko tikitės iš šio tarptautinio renginio?

– Jau dabar konferencija sulaukė didelio susidomėjimo, o didžiausia ji bus dalyvių skaičiumi, artėjančiu prie 300. Visas pažangus pasaulis svarsto, kaip keisti iškastinį kurą į alternatyvą. Vakarų šalių pranešėjai, mokslininkai, pažangių įmonių atstovai dalysis patirtimi su Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos suinteresuotomis pusėmis, kad ir šios šalys perimtų pažangą ir prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje. Lietuva atliks tarpininko vaidmenį, ir, žinoma, gamintojai nepraleis progos perimti geriausią patirtį.

Tai jau penkta tokio aukšto lygio tarptautinė konferencija, kuri iš Skandinavijos valstybių pastaraisiais metais persikelia į Baltijos šalis. Tris dienas vyksianti „Nordic Baltic Bioenergy 2016“ išeis už įprastinės konferencijos ribų. Dvi pirmosios konferencijos dienos bus skirtos Baltijos jūros regiono valstybių pasiekimams, naujas technologijas gaminančių ir biomasę tiekiančių įmonių patirčiai pristatyti bei aptarti, nuošalyje nebus palikti ir politiniai sprendimai, skatinantys valstybėse šio sektoriaus plėtrą. Trečioji konferencijos diena bus skirta pasidalyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje: dalyviai lankysis šalies biomasės energetikos šilumos tiekimo ir pramonės sektoriaus įmonėse, įgyvendinusiose pažangiausius sprendimus.

Trijų dienų renginio dalyvių taip pat lauks parodų erdvė, kurioje prisistatys biomasės sektoriuje veikiančios Lietuvos ir užsienio įmonės, vyks verslo kontaktų susitikimai, o renginį užbaigs iškilminga vakarienė ir ekskursija Lietuvos valdovų rūmuose.

Bus teikiamos garantijos nedraudžiamai eksporto rizikai sumažinti

Ūkio ministras Evaldas Gustas

Eksporto kredito garantijų ar draudimo agentūros vienokia arba kitokia forma veikia visose ES valstybėse (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą), todėl Lietuvos eksportuotojams sudarytos nevienodos sąlygos kitų šalių atžvilgiu skverbiantis į naujas rinkas, užmezgant naujus komercinius santykius su potencialiais klientais iš neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių.

Atsižvelgiant į verslo išreikštą poreikį ir Ūkio ministerijos siekius skatinti eksportą bei matant, kad kitose ES šalyse vienokia ar kitokia forma valstybės remiamos eksporto kredito draudimo sistemos veikia sėkmingai, Ūkio ministerija taip pat planuoja įgyvendinti instrumentą eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti.

Planuojama, kad INVEGA teiks tiesiogines valstybės garantijas Lietuvoje veikiantiems SVV subjektams dėl nedraudžiamos eksporto rizikos sumažinimo.

Pagal šį instrumentą garantijos (iki 90 proc. sandorio sumos) už sandorius, kurių atidėjimo mokėjimo terminas – iki 2 metų, būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos ar paslaugų eksporto sandorius, taip skatinant lietuvišką produkciją ar paslaugas eksportuojančių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų plėtrą.

Lietuvos įmonei (eksportuotojui) būtų garantuojama tik už neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių pirkėjų nemokumo riziką (šalys, kurios nėra nei ES, nei EBPO narės, pavyzdžiui, Ukraina, Kazachstanas ir pan.).

Iš pradžių minėto instrumento įgyvendinimui planuojama skirti iki 7 mln. eurų Ūkio ministerijos (valstybės) lėšų.

Didins specialistų ir verslininkų kompetencijas

Energetikos ministras Rokas Masiulis

Biomasės sektorius Lietuvoje, galima sakyti, susikūrė nuo nulio. 2000-aisiais šilumos tiekėjai iš biokuro pagamino vos 2 proc. visos šilumos. 2015 m. ši dalis perkopė 40 proc., o per penkerius artimiausius metus turėtų pasiekti ir 70 proc. Skamba paradoksaliai, bet labiausiai už biomasės pramonės augimą turime padėkoti Rusijos koncernui „Gazprom“. Neproporcingai pakilus dujų kainai, šilumos tiekėjai rado dujoms alternatyvų kurą, o įrangos gamintojams atsivėrė verslo galimybės. Dabar galime sakyti, kad biokuro ruošimas bei įrangos gamyba yra stipri pramonės šaka, išsikovojusi pozicijas tiek vietos, tiek eksporto rinkose. Per artimiausius penkerius metus eksporto apimtys galėtų išaugti dvigubai.

Verslas jau suspėjo įgyti unikalių žinių, tačiau norint dar geriau išnaudoti potencialą būtina pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Manau, kad tarptautinė „Nordic Baltic Bioenergy“ konferencija, kuri 2016 m. bus rengiama Vilniuje, suteiks galimybę didinti mūsų specialistų ir verslininkų kompetencijas. Biomasės srityje ypač didelę patirtį turi Švedija, kurios pasiekimai mums labai įdomūs. Tačiau neabejoju, kad Lietuvos biomasės sektorius taip pat turės ką parodyti svečiams iš užsienio.