Kanada – milžiniška šalis. Jos turistinėms įdomybėms, gamtos bei kultūros objektams apžiūrėti prireiktų ne vienų metų. Todėl jau prieš kelionę reikėtų susitaikyti su mintimi, kad visko neapžiosi, ir šalimi mėgautis po truputį, niekur neskubant.

Kanada – antra pagal plotą pasaulio valstybė. Todėl dažnas turistas, panoręs aplankyti šią šalį, susiduria su problema, kaip susidėlioti maršrutą ir susiorganizuoti kelionę, kad pamatytum pačias įdomiausias vietas. Paprasčiausias problemos sprendimas būtų pirkti kelionę iš agentūrų.
Tiesa, lietuviškose agentūrose dviejų savaičių kelionė nepigi, kainuoja nuo 7 tūkst. iki 10 tūkst. Lt ir dar papildomai tektų mokėti už dalį pramogų bei paslaugų. Be to, neretai į programą įtraukiama ir viešnagė JAV. Nors Kanados turistiniams objektams skiriama nedaug laiko, bet aplankomas Niagaros krioklys, apžiūrimas Torontas, Monrealis ar kiti miestai, užsukama ir į vieną kitą nacionalinį parką.
Na, o turistai, kurie mėgsta keliauti savarankiškai, ne tik kelionės maršrutą gali susiplanuoti pagal savo pomėgius, bet ir pati kelionė jiems kainuoja šiek tiek pigiau. Lėktuvo bilietai iš Vilniaus į Torontą ir atgal kainuoja apie 2,6 tūkst. Lt, o miestuose galima rasti ir visai nebrangią nakvynę viešbutyje ar jaunimo namuose.
Šiaip jau Kanadoje neverta sukiotis tik apie vieną miestą – įdomiau aplankyti skirtingus šios šalies regionus. Greičiausia keliauti lėktuvais, skrydis iš Toronto į Vankuverį ir atgal kainuoja apie 1,7 tūkst. Lt, o mažesnius atstumus geriausia važiuoti autobusu. Beje, taupantiems reikėtų atkreipti dėmesį, kad kelionės traukiniu brangesnės nei skrydžiai lėktuvu.
Be to, svarbu nusiteikti šioje šalyje neskubėti: juk gera pamedituoti ant ledyno Banfo ar Džasperio nacionaliniame parke, atsipūsti prie krioklių Wels Grey ar Shannon Falls parkuose, leistis į kelias dienas trunkančius žygius laukinėje Algonkinų nacionalinio parko gamtoje. Net ir dinamiškuose, kontrastais svaiginančiuose miestuose geriau sulėtinti tempą ir pasimėgauti netikėtais įspūdžiais.

Per pusdienį – aplink pasaulį
Paprastai didmiesčiai su styrančiais stikliniais dangoraižiais vadinami betono džiunglėmis, tačiau viešint Kanadoje šį stereotipą tenka pamiršti. Štai kontrastingojo Toronto, verslo ir finansų centro, dangoraižių šešėlyje veši puikiai prižiūrimi parkai ir sodai, o Ontarijo ežero paplūdimiuose siaučia atostogų dvasia. Įdomu miestu pasigrožėti keliais rakursais: iš viršaus – nuo „CN Tower“ bokšto, iš šono – nuplaukus į kurią nors ežero salą.
Toronte galima keliauti ne tik po skirtingas istorines epochas – pasivaikščioti po elegantišką XIX a. britų karalienės Viktorijos epochos Cabbagetown rajoną ar šiuolaikinį dangoraižių mišką, bet ir per pusdienį ar dieną aplankyti skirtingas šalis. Pasivaikščiojęs po Mažąją Italiją, Kinų miestą, graikų, portugalų, japonų, indų, korėjiečių ir kitų tautų kvartalus, kurių kiekviename vyrauja tik tai šaliai būdinga atmosfera, pasijunti apsukęs ratą aplink Žemės rutulį.
Verta pamatyti ir Vankuverį, didžiausią Kanados uostą, vieną pagrindinių Šiaurės Amerikos prekybos centrų. Šis miestas įkurtas itin vaizdingoje Ramiojo vandenyno pakrantėje, išraižytoje fiordų ir iškyšulių, su tolumoje baltomis sniego kepurėmis tviskančiais Pakrantės kalnais. Nors kalnų grožį vis dėlto nustelbia stiklinių dangoraižių panoramos blizgesys. Mieste, pavadintame XVIII a. britų keliautojo ir tyrinėtojo George’o Vancouverio garbei, reikėtų užsukti į Vankuverio meno galeriją.
Stebėtina, kad dauguma Kanados miestų, net ir tokių skirtingų, kaip Kalgaris, kuriame vyko 1988 m. žiemos olimpinės žaidynės, ar Viktorija su nuostabiu senamiesčiu ir įspūdingais Parlamento rūmais, panašūs savo daugiakultūriškumu. „Toks daugiakultūriškumas susijęs ir su kanadiečių požiūriu, ir su valstybės politika, orientuota į kiekvieno žmogaus tautybę. Kanadiečiai skatina išlaikyti ir puoselėti savo senelių ar prosenelių kultūrą, parodyti kitiems jos unikalumą. Toks požiūris labai skiriasi nuo JAV, tikro katilo, kuriame viskas išlydyta į vieną bendrą masę. Kanada – kaip salotos, kurių kiekvienas ingredientas išlaiko savo skonį“, – pasakoja Veronika Kulikauskaitė, Kanados lietuvė, jau keletą metų gyvenanti Lietuvoje, ir priduria, kad kanadiečiai didžiuojasi savo šalies daugiakultūriškumu, taip kaip lietuviai didžiuojasi krepšiniu.
Ypač svarbu tai, kad Kanados valstybė remia šeštadienines tautines mokyklas ir netgi jas iš dalies finansuoja. Vis dėlto įvairių tautybių žmonės čia negyvena izoliuotai, pavyzdžiui, mokyklas lankantys vaikai pristato savo atstovaujamas šalis, papročius, bendraujama ir domimasi kitomis kultūromis.
Užtat tarp dviejų šalies regionų – prancūzakalbių ir anglakalbių egzistuoja nedidelė įtampa, sena kaip pati Kanados valstybė. Kanadoje yra įteisintos dvi valstybinės kalbos – anglų ir prancūzų, jų mokoma mokyklose, maisto produktų aprašai bei oficialūs dokumentai rengiami abiem kalbomis. Tačiau yra išimtis – Kvebeko provincija, kurioje vienintelė ofiaciali kalba tėra prancūzų, o anglų kalba neprivaloma. Anglakalbiai Kanados gyventojai paprastai paburba, kodėl kvebekiečiai tokie išskirtiniai, kad jiems užtenka prancūzų kalbos, paburnojama ir dėl garsiojo referendumo, rengto dėl Kvebeko atsiskyrimo nuo Kanados. Na, o Kvebeko gyventojai irgi kartais niurzga, kad jiems labai sunku būnant Kanados sudėtyje išsaugoti savo išskirtinę kultūrą.

Indėnų praeitis – prekė
Kai kalbama apie dabartinę Kanados politiką įvairių tautų atžvilgiu, nori nenori tenka prisiminti praeitį – indėnų istoriją. Tačiau tai, kas demonstruojama turistams, – spalvingi vigvamų miesteliai pramogų parkuose, įvairūs folkloriniai šou, kuriuose rodomi šokiai ar dainos, žavūs rankdarbiai, – tėra paklausi prekė, dažnai su tikruoju indėnų dvasiniu pasauliu menkai tesusijusi. Keliautojai nori pamatyti tą romatizuotą indėnų gyvenimą, kurį prisimena iš vaikystėje skaitytų knygų ar žiūrėtų filmų (beje, dažniausiai filmuotų Ispanijoje, Almerijos dykumoje), tačiau tikrovė visiškai kitokia.
Mūsų pašnekovei šešis mėnesius teko gyventi Princo Alberto miestelyje, esančiame Saskačevano provincijoje, valanda kelio nuo Saskatūno miesto. Indėnai šiame mieste sudaro apie 40 proc. gyventojų, tad Veronika iš arti susipažino su kri (cree) tautos gyvenimu.
Indėnams per visą Kanados valstybės kūrimosi laikotarpį padaryta nemenka žala: jie ne tik apgaule ar smurtu išstumti iš savo žemių, bet juos buvo bandoma ir per prievartą asimiliuoti. Tam tikslui buvo įkurtos rezidencinės mokyklos, į kurias buvo grūdami indėniukai, atskirti nuo savo šeimų. Vaikams buvo draudžiama laikytis savo papročių, kalbėti savo kalba. Šios mokyklos veikė iki praėjusio amžiaus vidurio, ir tik suvokus, kokią žalą jos padarė visoms indėnų tautoms, buvo uždarytos. Kanados valstybė oficialiai atsiprašė indėnų ir nukentėjusiems skyrė pašalpas.
Deja, padaryta žala didžiulė ir sunkiai pataisoma, mat tokia politika sunaikino pamatines vertybes – ryšį su tauta ir šeima. „Dėl to kai kurie indėnai stokoja socialinių įgūdžių, pavyzdžiui, turi vaikų, bet nežino, kaip juos prižiūrėti. Dalis indėnų įniko į alkoholį. Jaunimas beveik nemoka savo tautos kalbos, tarpusavyje bendrauja angliškai“, – pasakoja Veronika ir pabrėžia, kad jokios pašalpos tokių problemų neišspręs.
Autentiškos indėnų apeigų ceremonijos nuo turistų paprastai slepiamos. „Jei nori matyti tai, kas gyva, reikia būti labai atsargiam ir nepažeisti žmonių privatumo. Esu dalyvavusi kai kuriose dvasinėse apeigose, bet tie dalykai negali būti vien turistų pramoga. Indėnams pirties ir pypkių rūkymo ceremonijos šventos. Jei pašaliečiai vis dėlto pakviečiami, jie gali stebėti, tačiau tai turi daryti itin pagarbiai, nes šių ceremonijų tikslas yra malda“, – aiškina pašnekovė.
Jei keliautojai iš tiesų domisi indėnų kultūra, Veronika pataria apsilankyti „Pauwau“ – indėnų šokių ir dainų festivalyje, kuriuos skirtingos tautos rengia skirtingu metu. „Tai gyva indėniška kultūra ir viską galima pagarbiai stebėti, grožėtis“, – sako Veronika.
Svarbu žinoti, kad pypkė ir tabakas indėnams šventi. Pypkių ceremonija yra dalis pirties ceremonijos. Priešingai paplitusiai ir tikriausiai filmų suformuotai nuomonei, kad atsisakymas rūkyti pypkę yra baisus indėnų įžeidimas, iš tiesų pypkės gali nerūkyti, bet turi ja paliesti savo širdį ir siųsti toliau. Toks gestas prilyginamas pypkės rūkymui. Beje, į pypkę kemšamas tabakas sumaišytas su žolelėmis, turinčiomis sakralinę reikšmę.
Taigi Kanada žavi savo kontrastais – pašėlusio gyvenimo miestais ir idiliška gamta, daugybe žmonių, suvažiavusių iš skirtingų šalių, tačiau nepraradusių šaknų, ir, žinoma, indėnų tautų istorija. Čia kiekvienas turistas galės rinktis, kur keliauti, ką pamatyti ir ko išmokti.

Faktai apie Kanadą
Kanada – Šiaurės Amerikos valstybė
Plotas – 9,9 mln. kv. km
Gyventojų skaičius – daugiau nei 33 mln.
Sostinė – Otava
Kanada padalyta į 10 provincijų ir 3 teritorijas
Kanada pasaulyje pirmauja pagal imigrantų skaičių