Visuomenės apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojams automobilis yra itin vertingas turtas. Pagal vertę ir svarbą automobilį lenkia tik būstas. Mašinas perka ir žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės.

Draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ užsakymu atliekamo tyrimo dalyvių buvo prašoma įvardyti, kokį turtą jie turi sukaupę. Remiantis atsakymais, beveik ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų (24 proc.) kaip turimą turtą įvardijo automobilį.

„Automobilis Lietuvoje yra laikomas reikšmingu turtu. Nepaisant to, kad Lietuvos automobilių parkas, žvelgiant Europos mastu, yra pakankamai senas, mūsų visuomenėje automobilis yra ir tam tikras statuso ženklas, žmogaus turtingumo simbolis. Automobilių Lietuvoje iš tiesų turime pakankamai – pagal užregistruotų automobilių skaičių šeimai tenka net iki 2 mašinų. Šia prasme kiek skiriamės nuo Vakarų europiečių, kurie įvertina ir automobilio išlaikymo kaštus. Mūsų šalyje mašinai išlaikyti skiriamų pinigų žmonės kol kas dar nevertina kaip per didelių ir neatitinkančių pajamas“, – sako „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius Jundulas.

Jo teiginį patvirtina tyrimo duomenys – beveik 19 proc. gyventojų, kurie gauna iki 500 Lt, turi automobilius. Mašiną turi ir 16 proc. bedarbių (skurdo rizikos riba Lietuvoje – 831 Lt vienam asmeniui).

Dažniausiai automobilį kaip turtą įvardijo 1000-1500 Lt gaunantys žmonės – jie sudaro 35 proc. Šie asmenys turi mažiau nekilnojamojo turto, tačiau daugiau automobilių.

Rečiau automobilį kaip turimą turtą įvardijo tie asmenys, kurie gauna iki 1000 Lt, ir tie gyventojai, kurie gauna daugiau kaip 1500 Lt. Tyrimas rodo, kad pastarieji turi daugiau nekilnojamojo turto, t.y. jie savo investicijas pirmiau skiria būstui.

Automobilis akivaizdžiai reikšmingesnis yra jauniems žmonėms. Vidutinio amžiaus žmonės (36-45 m.) ir pagyvenę žmonės (perkopę 56 metus) rečiau automobilį laiko turtu – jie dažniau kaip turtą įvardija būstą.

„Nenuostabu, kad automobiliui didesnę reikšmę suteikia tie žmonės, kurie turi ilgiau taupyti mašinai ir kuriems finansiškai sunkiau ją įsigyti. Šiems žmonėms automobilis atrodo kur kas didesnės vertės turtas nei tiems, kam automobilį suteikė darbovietė ar kas galėjo jį nesunkiai įsigyti iš savo pajamų. Todėl nenuostabu, kad verslininkai rečiau automobilį laiko reikšmingu savo turtu, o  tarnautojai, vidurinės ir žemesnės grandies darbuotojai, namų šeimininkės teigia, kad mašina yra viena svarbiausių jų investicijų“, – svarsto „PZU Lietuva“ generalinis direktorius.

Jis atkreipė dėmesį, kad iki 20 proc. pensinio amžiaus gyventojų turi automobilį. Beje, daugiausiai garažų mašinoms laikyti turi bedarbiai, pensininkai ir namų šeimininkės.

Vyrai kiek dažniau nei moterys automobilį įvardija kaip savo turtą. Šeimas turintys žmonės dažniau nei nevedę sako turį automobilį. Miestų gyventojai turi daugiau automobilių (26 proc.) nei kaimuose gyvenantys žmonės (19 proc.).

Žiemą automobilių vairuotojams be neužšąlančio langų plovimo skysčio sunku išsiversti, tačiau chemikai ir gydytojai perspėja, kad kai kurios jo rūšys gali būti pavojingos sveikatai ir net gyvybei.

Mat langų plovimo skysčio sudėtyje yra metanolio ir izopropanolio – toksinių medžiagų, priklausančių cheminei alkoholių grupei. Beje, jų gali būti ir kitose buityje naudojamose medžiagose.
„Pavojingiausia, jeigu metanolis ir izopropanolis yra geriamas. Pusė stiklinės – mirtina dozė. Vis dėlto ir įkvėpus šių medžiagų garų galima apsinuodyti. Pavyzdžiui, kai žmogus daug kartų ant lango užpurškia plovimo skysčio, o paskui dar ilgai valo, gali skaudėti galvą, pykinti, prasidėti traukuliai. Jeigu pažeidžiama rega, gresia laikinas apakimas, o laiku nesuteikus pagalbos galima ir visiškai apakti“, – aiškina Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytoja klinikinė toksikologė Gabija Dragelytė.
Pasak Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prodekano Lino Mikniaus, metanolis kur kas pavojingesnis nei izopropanolis. „Jeigu buityje naudojamų priemonių sudėtyje yra keli procentai izopropanolio, jis nepakenks. Daugelyje alkoholinių gėrimų, pavyzdžiui, brendyje, viskyje, šios cheminės medžiagos taip pat yra. Tačiau metanolio reikėtų vengti“, – perspėja L.Miknius.
G.Dragelytė pataria nenumoti ranka, jeigu panaudojus langų valymo priemonę pradėjo svaigti galva ar pykinti. „Dažnai žmonės nesusieja šių simptomų su valymo priemonėmis, todėl į gydytojus net nesikreipia. Vis dėlto su mediku reikėtų pasikonsultuoti bent telefonu“, – pabrėžia gydytoja.

Beveik 8 tūkst. litų – tiek vidutiniškai išleidžiama lėšų Lietuvoje įsigyjant 1996-2000 metų gamybos automobilį.

Tokius duomenis pateikia lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt ekspertai, išanalizavę šių metų sausio-rugsėjo mėnesiais parduotų automobilių duomenis.
Populiariausių Lietuvoje automobilių vidutinė kaina apskaičiuota remiantis Autoplius.lt parduotų automobilių statistika, o dešimt populiariausių minėto laikotarpio gamybos automobilių markių („Volkswagen“, „Renault“, „Opel“, „Audi“, „Ford“, BMW ir kt.) pasirinkta pagal Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ duomenis.
Viktoras Daukšas, Autoplius.lt vystymo vadovas, teigia, kad šių metų sausio – rugsėjo mėnesiais per Autoplius.lt buvo parduoti 27 tūkst. 1996-2000 m. gamybos automobilių, kurių vidutinė kaina siekia 7,9 tūkst. litų.
Pasak jo, kas trečias Lietuvos keliais riedantis automobilis yra būtent minėto laikotarpio gamybos: ,,Nepaisant to, kad naujas automobilis yra vidutiniškai net aštuonis kartus brangesnis už 10-15 metų amžiaus automobilį ir kainuoja apie 66 tūkst. litų, visgi 1996-2000 m. vidutinė automobilio kaina yra lygi penkiems vidutiniams lietuvio atlyginimams „į rankas“. Tad daugeliui net ir mąstant apie senesnį automobilį, tenka nemenkai pataupyti”.
Įdomu tai, kad lyginant populiariausių minėto laikotarpio gamybos automobilių vidutines kainas, pirkėjai daugiausiai mokėjo už „Mercedes Benz“ (11,6 tūkst. litų), BMW (10,7 tūkst. litų) ir „Audi“ (9,9 tūkst. litų) markės automobilius. Pigiausiomis iš populiariausių 1996-2000 metų gamybos automobilių markėmis galima laikyti „Renault“ (4,9 tūkst. litų), „Mazda“ (5,2 tūkst. litų), „Peugeot“ (5,6 tūkst. litų) ir „Ford“ (5,8 tūkst. litų).
Naujesniems vidutiniškai išleidžia 18 tūkst. litų
Autoplius.lt ekspertai analizavo ir už kiek vidutiniškai lietuviai įsigyja kitų dviejų laikotarpių – 2001-2005 ir 2006-2010 metų – gamybos automobilius.
Verta pastebėti, kad 2001-2005 m. gamybos automobilių vidutinė pirkimo kaina yra 18 tūkst. litų, o tai yra daugiau nei dvigubai daugiau už ankstesnio minėto laikotarpio automobilius.
,,Sausio-rugsėjo mėnesiais per Autoplius.lt buvo parduoti beveik 38 tūkst. 2001-2005 m. gamybos automobilių. Nepaisant to, kad šių gamybos metų parduotų automobilių skaičius viršija 1996–2000 metų parduotų automobilių skaičių, toks automobilis Lietuvos keliuose tik kas septintas,’- situaciją pristato V. Daukšas.
Lietuvių nuomone, vertingiausiais tarp populiariausių 2001-2005 m. gamybos automobilių – BMW (vidutinė kaina – 29,5 tūkst. litų). Toliau rikiuojasi „Mercedes Benz“ (24,1 tūkst. litų), „Toyota“ (22,5 tūkst. litų), „Audi“ (22,2 tūkst. litų), „Volkswagen“ (19 tūkst. litų).
Mažiau už vidutinę minėto laikmečio kainą pirkėjai įsigijo šių markių automobilius: „Citroen“ ir „Renault“ (abu 11,2 tūkst. litų), „Peugeot“ (12,2 tūkst. litų), „Ford“ (12,3 tūkst. litų) ir „Opel“ (13,3 tūkst. litų).
Naujausi – daugiau nei 33 tūkst. litų
Naujausių – 2006-2010 m. gamybos – automobilių vidutinė pirkimo kaina viršija 33,6 tūkst. litų.
Viktoro Daukšo teigimu, sausio-rugsėjo mėnesiais per Autoplius.lt buvo parduoti beveik 17 tūkstančių 2006 -2010 m. gamybos automobilių. Lietuvoje toks automobilis – tik kas dvyliktas.
Lyginant populiariausių pastarojo penkmečio gamybos automobilių vidutines kainas, brangiausiai pirkėjams atsiėjo „Nissan“ (36,2 tūkst. litų), „Honda“ (35,1 tūkst. litų) ir „Toyota“ (33,9 tūkst. litų), pigiausiai – „Citroen“ (21,4 tūkst. litų), „Ford“ (23,4 tūkst. litų) ir „Opel“ (23,5 tūkst. litų).
Iš viso šių metų sausio-rugsėjo mėnesiais per Autoplius.lt parduotų automobilių suma viršija 1,46 milijardo litų.

Pasirinkimas elementarus – arba trečios kartos hibridinis „Toyota Prius“, arba 10 tūkts. Lt. brangesnis „Lexus CT 200h“. Abu šie bene pažangiausio pasaulyje automobilių gamybos koncerno „Toyota Motor Corp.“ automobiliai yra techniniai dvyniai.

Tik kas kam labiau patinka ar paprastesnis ir mažiau judesius kaustantis „Lelijos“ kostiumas (šiuo atveju – „Toyota Prius“), ar ankštesnis, bet gerokai prabangesnis ir vertingesnis, žmogaus statusą parodantis „D&G” ar “Hugo Boss”. Toks yra “Lexus CT 200h”.

Žinia, „Toyota“ koncernas pasaulyje buvo pirmas, serijiniu būdu pradėjęs leisti mašinas su hibridine (benzininis ir elektrinis varikliai) technologija. Pirmos kartos „Prius“ Europoje net nebuvo pardavinėjamas, nes automobilio savikaina buvo daugiau kaip 20 tūkst. JAV dolerių. Kiek patobulinus technologijas ir sumažinus savikainą, antros kartos „Prius“ pasiekė ir Europą ir surado savo pirkėją, nors ir kainavo 93 tūkst. Lt. Trečia „Prius“ karta pasirodė 2009 m.

Japonų koncerno prabangių mašinų padalinys iš pradžių per daug nesižavėjo hibridinėmis technologijomis, bet rinkai siūlė hibridinį džipą „RX 450h“. Tiesa, pastarojo kaina kandžiojosi. Todėl ir buvo priimtas strateginis sprendimas sukurti prabangų kompaktinį hibridinį hečbeką, panaudojant „Toyota Prius“ technologijas. Išėjo tikrai prabangus, iš kokybiško audinio ir tvirtais siūlais susiūtas kostiumas. Ir tik maždaug 10 tūkst. brangesnis už techninį dvynį. Renkantis automobilį tai tikrai nėra dideli pinigai. Jei skaičiuojant tiksliai, tai brangesnis 7 500 Lt, jei renkiesi patį pigiausią CT 200h variantą („Comfort Eco“) .

Kokie „Lexus“ privalumai?

Teigiamų emocijų pliūpsnis užpuola ir pamačius, kiek degalų sunaudoja hibridiniai modeliai. Tiesa, norint džiaugtis mažomis benzino sąnaudomis, reikia tinkmai valdyti hibridines mašinas: nespausti greičio pedalo “iki dugno”, iš anksto numatyti savo veiksmus ir  artėjant prie raudona spalva šviečiančio šviesoforo pavarų svirtelę iš pozicijos D perjungti į B. Taip pasielgus elektrinis variklis/generatorius geriau stabdo mašiną ir stipriau įkrauna baterijas. Visą tai ir garantuoja mažas degalų sąnaudas. Juk testo metu „Toyota Prius“ 100 km kelio vidutiniškai sudegino 5,4 l benzino, o „Lexus CT 200h“ – 5,5 l. Tai tikrai puikūs rezultatai, nes tos pačios klasės vien benzinu “mintantys” automobiliai sudegina keliais litrais daugiau. O būtent tai ir yra hibridinių modelių privalumai, kuriuos abu broliai puikiai įvaldė.

„Lexus“ atstovybė Kauno regione – „Autotojos“ bendrovė iš „CT 200h“ tikisi nemažai. Ne veltui šalia salono stovi net du tokie bandomieji automobiliai. Įsėdus į vieną iš jų, pabandžiau sau atsakyti į svarbiausią klausimą – kokie jo pranašumai prieš „Prius“, mat ir šio hibrido pigiu „barškaliuku“ pavadinti negali. Apie modernius techninius sprendimus nėra ko ir kalbėti, nes tai sudėtingos, brangios ir mažai kam iki galo suprantamos technologijos. Galima pasakyti tik apie pagrindinį tokio automobilio veikimo principą – po variklio gaubtu yra du varikliai, kurie veikia vienas kitą pakeisdami ir pagelbėdami vienas kitam. Startuojama visada tik elektriniu varikliu – taip taupomi degalai, tačiau juo tegalima nuvažiuoti tik apie 2 kilometrus ir tai tik iki 45 km/h greičiu. Kitu metu važiuojama benzininiu (1,8 l, 99 AG) varikliu. Elektrinį variklį (60 kW) suka baterijų „armija“, kuri įdėta už galinės sėdynės nugarėlės. Šios mašinos krauti nereikia, akumuliatoriai pasikrauna patys.

Modelyje sumontuoti nikelio-metalų vandenilio  akumuliatoriai ir elektra valdoma CVT (Continously Variable Transmission) transmisija, iki 100 km/h automobilis įsibėgėja per 10,3 sek., o maksimalus greitis siekia 180 km/h.

Sąnaudos – nedidelės

Vairuotojas teigiamų emocijų sulauks ir pamatęs, kiek degalų sunaudoja hibridiniai modeliai. Tiesa, norint džiaugtis mažomis benzino sąnaudomis, reikia tinkamai mokėti valdyti hibridines mašinas: nespausti greičio pedalo “iki dugno”, iš anksto numatyti savo veiksmus ir  artėjant prie raudona spalva šviečiančio šviesoforo pavarų svirtelę iš pozicijos D perjungti į B. Taip pasielgus elektrinis variklis/generatorius geriau stabdo mašiną ir stipriau įkrauna baterijas. Visą tai ir garantuoja mažas degalų sąnaudas. Nors gamintojai skelbia apie 4 l/100 km vidutines degalų sąnaudas, tokio rezultato nepavyko pasiekti – mažiausios jos buvo 6,0 l/100m km. Tačiau ir tai tikrai puikūs rezultatai, nes tos pačios klasės vien benzinu “mintantys” automobiliai sudegina keliais litrais daugiau. O būtent tai ir yra hibridinių modelių privalumai, kuriuos abu broliai puikiai įvaldė.

Apie dizainą. „Prius“ iš priekio „užneša“ į piktoką azijiečio veidą, o iš galo – susikūprinusį savimi nepatenkintą pensininką su milžiniškais žibintais. Kad ir dvidešimt kartų apeisi aplink „Prius“, neįprasto dizaino įspūdis neišnyks. Todėl apsispręsti pirkti būtent tokią mašiną nėra lengva.

CT 200h dizaino prasme – mažiau „problematiškas“: kėbulo linijos užapvalintos, labiau malonesnės akiai. Kita vertus, jis neišsišoka iš bendros modernių šiuolaikiškų automobilių minios. Ir „Lexus“ salone nesurasi tarpgalaktinių bei kosminių daikčiukų. Bene pats įmantriausias „CT 200h“ – modernaus kompiuterio detalę primenanti automatinė pavarų perjungimo svirtelė.

Čia viskas subtilu ir paprasta. Įdomu tai, kad įjungus sportinį rėžimą, įkrovimo indikatoriaus vietoje pasirodo tachometras, o mėlynas prietaisų skydelio apšvietimas paraudonuoja. Nulenkiamame ekrane matyti ne tik navigatorius ir radijo stotys, bet ir hibridinės sistemos energijos sąnaudos.  Šis ekranas valdomas panašiai kaip kompiuteris – pele.

Salono medžiagos – prabangios, surinkimo kokybė puiki, sėdynės – komfortiškos ir patogios. Vietos tiek priekyje, tiek gele – pakankamai. Tiesa, „Prius“ salonas yra šiek tiek erdvesnis. Ir bagažinės „Lexus“ norėtųsi kiek erdvesnės, nes čia daug vietos užima akumuliatoriai.

Pasinaudojęs „Prius“ technika, „Lexus“ įžengė į kompaktinių hibridinių modelių klasę. „CT 200h“| sužavės prabanga ir komfortu, bet jis nėra tikras nugalėtojas, nes „Toyota Prius“ šiandien dar yra– hibridinių modelių etalonas.

Šiandien dauguma hibridinių mašinų mėgėjų su nekantrumu laukia kitokios hibridinės technologijos – dyzelinio ir elektrinio variklių sąveikos, kurią netrukus pasiūlys „Peugeot“.

Iš esmės mūsų miestai labiau primena amerikietišką modelį, kuris pritaikytas ne vaikščioti po jį pėsčiomis ar naudotis visuomeniniu transportu, o susisiekimui automobiliais.
Darbas, gyvenimas ir poilsis vis dažniau planuojamas vienoje zonoje
„Pagal urbanizacijos laipsnį, arba miestų užstatymo tankumą, Lietuvos rodikliai yra žemesni už daugumos Europos valstybių. Miestų kompaktiškumas, didesnė urbanizuotų teritorijų koncentracija leistų taupiau, mažesnėmis sąnaudomis jas eksploatuoti ir prižiūrėti. Išdrikę Amerikos miestai bent jau pritaikyti susisiekimui automobiliais, ten netgi pėsčiųjų takų daug kur nėra. Tuo tarpu mūsų miestai faktiškai yra neekonomiški. Juos reikėtų tankinti, tačiau tankinimas, aišku, susilaukia gyventojų pasipriešinimo.
Kita vertus, mūsų žalio miesto įvaizdis yra išskirtinis ir pabrėžiamas kaip išskirtinis užsienio turistams, todėl visgi reikėtų ieškoti aukso vidurio“, – svarstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas Sigitas Čereškevičius.

Urbanizacijos fenomenas

Anot jo, urbanistinių sistemų ir miestų vystymosi fenomenas gyvuoja per 5 tūkst. metų. Miestai – tai gyvi organizmai, kuriuose daug procesų vyksta nepriklausomai nuo mūsų, pagal objektyvius dėsnius – miestai auga, keičiasi plano struktūra, kinta atskiros funkcinės zonos ir jų dydžiai, sudėtingėja gatvių tinklas, aptarnavimo infrastruktūra. Tačiau daugelį procesų miestų raidoje įtakoja ir subjektyvios priežastys: politikai, ateinančios didelės investicijos, konkretūs specialistai mokslininkai, urbanistai ir architektai.
Pašnekovo teigimu, racionaliausias yra kompaktiško miesto su integruota funkcine struktūra modelis. Kadangi atsiranda vis daugiau netaršių darbo vietų, jos integruojamos į gyvenamąją struktūrą.
Taigi darbo vietos priartinamos prie gyvenimo, poilsio, aptarnavimo zonų, kuriami centrai, kuriuose yra viskas, ko žmogui gali prireikti. Tai ir yra vienas iš darnios plėtros principų. Tuo tarpu Vilnius nėra kompaktiškas miestas, be to, pakankamai nevienalytis. Jį sudaro mišrių funkcijų centrinė dalis su periferiniais gyvenamaisiais miegamaisiais rajonais bei kompleksiniai pramoniniai gyvenamieji rajonai (Naujoji Vilnia, Grigiškės).
Anot S. Čereškevičiaus, didelį postūmį miestų funkcinės ir erdvinės struktūrų kaitai davė Antrasis pasaulinis karas.
Senieji pramoniniai rajonai, kurie, išaugus miestų teritorijai, iš esmės tapo miestų centrinių dalių sudėtine dalimi, nebetenkino naujų poreikių, tačiau diegti naujas technologijas senose įmonėse neapsimokėjo, todėl gamyklos išsikeldavo į miestų pakraščius, o buvę pramoniniai rajonai tapo apleistomis dykromis su savo socialinėmis problemomis. Taigi iškilo problema, ką daryti su tomis teritorijomis.
Vieni statiniai būdavo rekonstruojami į netaršias įmones, kiti tapdavo mokyklomis, darželiais, bibliotekomis, jaunimo centrais. Dalį pastatų tiesiog nugriaudavo ir palikdavo žalias erdves. Bet kuriuo atveju atsirasdavo labiau humaniškos erdvės su ekologiškomis gyvenimo sąlygomis, kurios ypač būdavo patrauklios menininkams.
Tokie miestų centre esantys kvartalai modernizuojami iki šiol. Jiems stengiamasi suteikti daug funkcijų, išryškinant specifines išskirtines zonas ar erdves, kurios pritrauktų žmones.

Technologijos.lt

Reaguodami į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją dėl Vidaus reikalų ministerijai ir vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui metamų kaltinimų, informuojame, jog ji yra netiksli, šališka, klaidinanti ir šmeižikiška, praneša VRM.

Skelbiami faktai esą „vidaus reikalų ministro R. Palaičio tarnybinis automobilis sekmadienį užfiksuotas lekiantis maždaug 160 km per valandą greičiu“ yra išgalvotas ir niekuo nepagrįstas. Tarnybiniu automobiliu vežamas vidaus reikalų ministras visuomet griežtai laikosi Kelių eismo taisyklių – per pastaruosius metus važiuojant šiuo automobiliu nebuvo fiksuota jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kad ir pats vidaus reikalų ministras asmeniškai nė karto per pastaruosius metus nebuvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, straipsniuose vartojamas epitetas „kelių „erelis“ yra ne tik klaidinantis, bet ir žeidžiantis garbę ir orumą.

Skirtingai nei skelbiama žiniasklaidoje, praėjusį penktadienį Tauragėje vyko ne vidaus reikalų viceministro Gintaro Stepono Vyšniausko gimtadienis, o susitikimas su Tauragės regiono savivaldybių vadovais ir savivaldybių administracijų atstovais įvertinti ir aptarti Europos Sąjungos fondų lėšų, numatytų Tauragės regionui pagal Vidaus reikalų ministerijos administruojamas 2007–2013 m. veiksmų programų prioritetų priemone, panaudojimo eigą ir kylančias problemas. Šiame susitikime dalyvavo ne tik Vidaus reikalų ministerijos, bet ir Viešųjų pirkimų tarnybos, Europos socialinio fondo agentūros, Centrinės projektų valdymo agentūros atstovai. Žurnalistų įžvalgos, prielaidos ir fantazija dėl atšvęsto gimtadienio puotos prasilenkė su realybe: minima delegacija net ir norėdama nebūtų galėjusi dalyvauti viceministro gimtadienyje, kadangi jis šiuo metu atostogauja ir minimo vizito metu net nebuvo Lietuvoje.

Vieno iš šmeižikiškų straipsnių autoriaus įžvalgos dėl tą patį penktadienio vakarą Nidoje vykusio pasieniečių renginio apie Lietuvos sienas istorijos eigoje taip pat labai paviršutiniškos. Šiame renginyje vidaus reikalų ministro R. Palaičio galėjo nepastebėti tik tie, kurie nedalyvavo šiame renginyje arba nežino, kas šiuo metu eina vidaus reikalų ministro pareigas ir kaip ministras atrodo.

Akivaizdu, kad prieš Vidaus reikalų ministeriją ir ministrą R. Palaitį rengiama šmeižikiška kampanija, kurios autoriai yra visiems gerai žinomi. Šmeižikiškos kampanijos faktą įrodo dviejų visiškai nesusijusių laikraščių žurnalistų „bendradarbiavimas“: vieno laikraščio žurnalistei siųsti atsakymai į labai specifinius klausimus tikriausiai tik atsitiktinai galėjo atsidurti kito laikraščio žurnalisto straipsnyje.

Atsižvelgdama į išdėstytą informaciją, Vidaus reikalų ministerija ketina kreiptis į atitinkamų žiniasklaidos priemonių leidėjus dėl klaidinančios ir šmeižikiškos informacijos paneigimų, taip pat į žurnalistų etikos kontrolės institucijas. Vidaus reikalų ministras R. Palaitis taip pat ruošiasi privačiai ginti garbę ir orumą teisme.

 

Rekordines aukštumas Lietuvoje šturmuojančios degalų kainos įtakos neturi beveik dešimtadaliui didžiųjų šalies miestų vairuotojų. Jei degalų kainos ir toliau didės, beveik penktadalis respondentų planuoja iš viso atsisakyti nuosavo automobilio, atskleidė savaitraščio “Veidas” užsakymu atlikta didmiesčių gyventojų apklausa.

Tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” duomenimis, 61,4 proc. respondentų jau dabar mažiau važinėja automobiliu, nes degalai yra pabrangę. Kuro kainų kilimas automobilio atsisakyti verčia 18,8 proc. apklaustųjų, to padaryti ateityje neatmeta 12,4 proc. didmiesčių gyventojų.

Tuo tarpu 7,4 proc. apklaustųjų tikino, kad degalų kainos nelemia automobilio naudojimo intensyvumo.

“Prime consulting” 500 Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausė balandžio 11-13 dienomis.

Šiuo metu litras benzino kainuoja per 4,7 lito, o dyzelino – 4,4 lito.

Koncerno “Lukoil Baltija” prezidentas Ivanas Paleičikas prognozuoja, kad vasarą litras benzino kainuos netgi 5 litus.

Pusė Lietuvos gyventojų dažniausiai naudojasi automobiliu, o 30 proc. svarbiausia transporto priemonė yra viešasis transportas, rodo naujos apklausos rezultatai.

Eurobarometro apklausos duomenimis, lietuviai nedaug skiriasi nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kur 53 proc. gyventojų svarbiausia transporto priemonė yra automobilis, o 22 proc. – viešasis transportas.

ES vidutiniškai 72 proc. gyventojų skundėsi, jog jiems visuomeninis transportas nepatogus dėl prastų jungčių. Lietuvoje tokių buvo tik 51 proc.

Visoje ES atlikto tyrimo metu Lietuvoje apklausti 1006 žmonės.

Netikslus manevravimas, prakiurę vamzdeliai, sugadinti stiklo valytuvai, niekam tikusi variklio alyva – tai ne katastrofos, o tik žemos temperatūros pasekmės. Apskaičiuota, kad eismo įvykiai, kurių priežastis – bloga automobilio techninė būklė, sudaro apie 5 proc. visų nelaimingų atsitikimų kelyje. Pavasaris yra tinkamiausias laikas paruošti automobilį saugiam vairavimui.
„Automobiliu reikėtų rūpintis visus metus, bet po žiemos turėtume skirti ypatingą dėmesį jo techninei būklei. Pavasarį vairuotojai leidžiasi į ilgesnes keliones, kurioms automobiliai gali būti tinkamai neparuošti dėl ilgo laiko, praleisto esant nepalankioms oro sąlygoms“, – konstatuoja „Renault“ vairavimo mokyklos direktorius Zbigniew Weseli.
Žiemą vairuotojai savo transporto priemonėmis tinkamai nepasirūpina. Taigi, atšilus orams, jas patikrinti reikėtų atidžiau. Visų pirma automobilį reikėtų kruopščiau plauti bei valyti ir nepamiršti, kad priežiūros reikalauja ne tik jo kėbulas. Žiemą ant važiuoklės patenka druskų, kurios gali sukelti koroziją, todėl profesionalus šios automobilio dalies plovimas yra būtinas. Svarbu nepamirši, kad žiemą automobiliui kenkia ne tik druska, bet ir ledo ar sniego gabalai, kurie gali jį pažeisti mechaniškai. „Tai, kad automobilis yra apgadintas, sufleruoja ne toks tikslus manevravimas, barškesys važiuoklėje ar girgždesys sukant vairą“, – paaiškina „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai.
Sningant ar važiuojant apsnigtu keliu, intensyviau naudojamas vienas svarbiausių automobilio elementų – jo stabdžiai. Dažnas stabdymas, purvas, druska, intensyvesnis ABS ir ESP naudojimas bei žema temperatūra neigiamai veikia stabdžių sistemą. Pavasario pradžia yra idealus laikas patikrinti automobilio stabdžius.
Vairuojant itin svarbus matomumas, taigi nepamirškite pasikeisti valytuvų, kurie po žiemos gali būti sugadinti. Jie nėra skirti tam, kad nuvalytų sniegą nuo priekinio stiklo, tačiau nemažai vairuotojų savo rytinį apsnigto ir apledėjusio automobilio valymo ritualą pradeda būtent įjungdami valytuvus, tai, žinoma, pagreitina jų susidėvėjimą.
Kitas svarbus dalykas – padangos. Žinoma, skubėti nereikėtų, nes šiuo metų laiku oras dažnai kinta ir pasitaiko apledėjusių kelių. „Vasarinės padangos efektyviausios esat aukštesnei nei 7o C temperatūrai. Keičiant padangas svarbiausia atkreipti dėmesį į jų protektorių“, – pataria „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai. 20,8 proc. visų eismo įvykių, kurių priežastis – bloga transporto priemonės techninė būklė, nutinka dėl padangų defektų.
Nepamirškite ir kitų automobilio dalių, pavyzdžiui, pagamintų iš gumos, nes jos žemai temperatūrai neatsparios. Taip pat pakeiskite tepalus, alyvą, stiklo plovimo skystį. Pastarąjį rinkitės tokį, kuris efektyvesnis esant aukštesnei temperatūrai.

Automobilių spūstys, stovėjimo vietų stygius, stresinės situacijos kelyje, o šiuo metu ir rekordiškai didelės degalų kainos – argumentai, skatinantys prieš sėdant prie vairo dukart pagalvoti. Tačiau dažniausiai galutinis sprendimas būna vienas: važiuoti. Daugeliui lietuvių automobilis yra neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, namažai daliai ši transporto priemonė – svarbi jų asmenybės ir saviraiškos dalis. Paanalizuokime išsamiau, kokiais automobiliais važinėjame ir kodėl dažnam jie reiškia tiek daug.

Automobilių parkas – didelis, bet senas

Priminsime, kad 1997 m. Lietuvoje vienas automobilis tekdavo penkiems žmonėms, šiuo metu – dviem. Šalies autoparkas nuolat plėtojasi, nepaisant kintančios ekonominės situacijos ir europietiškų degalų kainų, bet neeuropietiškų atlyginimų. Transporto priemonių registro “Regitra” duomenimis, per 2010 m. Lietuvoje įregistruota dar 161 tūkst. lengvųjų automobilių – 17,6 proc. daugiau nei 2009 m. Bendras šalies automobilių skaičius metų pradžioje siekė 1,73 mln. Pagal tai, kiek automobilių tenka tūkstančiui gyventojų, Lietuva patenka tarp 25 pasaulio lyderių ir lenkia kaimynus latvius, estus ir lenkus, taip pat tokias šalis kaip Danija, Čekija, Vengrija (sąrašo viršuje – JAV ir Liuksemburgas).

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad visi tie 1,73 mln. automobilių kasdien ir važinėja šalies keliais. Kaip skelbia Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija “Transeksta”, automobilių, kurių techninis pasas šiuo metu galioja, yra 1,18 mln. Vadinasi, beveik trečdalį šalies autoparko sudaro nenaudojami (arba naudojami neteisėtai) automobiliai.

Kalbant apie techniškai tvarkingus ir naudojamus automobilius galima išskirti du pagrindinius šalies autoparko bruožus. Tai yra transporto priemonių senumas ir vokiškų automobilių gausa.

“Transekstos” duomenimis, trys iš penkių automobilių Lietuvoje yra daugiau nei dešimties metų senumo, o dešimtadalis jų pagaminti dar iki 1990-ųjų. Vidutinis automobilio amžius Lietuvoje – 14 metų. Automobilio senumas ypač juntamas atliekant techninę apžiūrą, kurią iš pirmo karto pereina tik kas antra transporto priemonė. Dažnai tai padaryti trukdo per ilgą eksploatavimo laiką susidėvėjusi stabdžių ir išmetamųjų dujų sistema, blogai sureguliuotos šviesos.

Naujos transporto priemonės Lietuvos keliuose yra ir turbūt dar ilgokai bus retenybė. Per pastaruosius trejus metus pagaminti automobiliai sudaro menkus 0,7 proc. šalies autoparko apskritai. Pagrindinė to priežastis, kaip žinoma, yra automobilių kaina, kuri daugumai šalies gyventojų neįkandama. “Autoplius barometro” duomenimis, vidutinė parduoto automobilio kaina šalyje pernai buvo 10 tūkst. Lt. Nauji automobiliai kainuoja bent triskart brangiau, be to, jie iškart gerokai nuvertėja vos išvairuoti iš salono. Kita vertus, krizės itin stipriai paliesta naujų automobilių rinka pamažu atsigauna. Kaip skelbia bendrovė “AutoTyrimai”, pernai per mėnesį būdavo parduodama iki 500 tokių automobilių, šiemet šis skaičius padvigubėjo.

Populiariausi Lietuvoje – vokiški automobiliai

Kita itin ryški mūsų autoparko savybė – automobilių, pagamintų Vokietijoje, populiarumas. “Volkswagen” (VW), “Audi” ir “Opel” markių automobiliai pirmauja tiek pagal pardavimo, tiek pagal atliktų techninių apžiūrų skaičių. Už jų rikiuojasi prancūziški “Renault”, japoniški “Mazda” ir “Toyota”. Vokiškų automobilių paklausą taip pat didina BMW ir “Mercedes-Benz”, tačiau šių markių modeliai mūsų keliuose nėra labai jau dažni.

Pats populiariausias automobilis Lietuvoje – “VW Passat”. Jis yra pirmoje pozicijoje pagal “Autoplius barometro” (pagal tai, kiek šio modelio automobilių buvo parduota) ir “Transekstos” (pagal tai, kiek jų atliko techninę apžiūrą) statistiką. Tiesa, po vienu “Passat” vardu telpa ir senieji, 9-ame dešimtmetyje pagaminti šio automobilio modeliai, ir tie, kuriuos VW į rinką paleido pernai. Iš viso nuo 1973 m. yra sukurtos šešios “VW Passat” kartos.

Vokiškieji automobiliai tradiciškai sietini su kokybe, BMW ir “Mercedes-Benz” atveju – ir su prestižu. Tačiau automobilininko gido “Autoreviu.lt” redaktorius Vidmantas Misevičius mato daug pragmatiškesnę jų populiarumo Lietuvoje priežastį. “Turėti vokišką automobilį yra praktiška. Jei vairuoji “Volkswagen” ar “Opel” ir jis tau sugenda, gali nuvažiuoti į bet kurį servisą – kiekvienas mechanikas žinos, kaip tokį automobilį pataisyti. Atsarginių dalių taip pat bus daug, jos kainuos pigiau. Tuo tarpu jei sugenda, sakykim, “Lancia”, ją tvarkys mažiausiai mėnesį, o kaina bus nepalygiti didesnė”, – teigia V.Misevičius.

Vairavimo kultūra pamažu gerėja

Verta atkreipti dėmesį ir į socialinį automobilio aspektą, kuris Lietuvoje yra labai ryškus. Retam vairuotojui jo automobilis yra tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B.

“Kadaise buvo sakoma, kad Lietuva – žemės ūkio šalis. Dabar dažnai tvirtinama, kad – Lietuva krepšinio ir alaus kulto šalis. Tačiau beveik nekalbama apie tai, kad vienas svarbiausių kulto objektų atkurtos nepriklausomybės Lietuvoje – automobilis”, – teigia fotografas Mindaugas Kavaliauskas, pristatydamas savo parodą “Autoportretai ir autopeizažai”.

“Per pastaruosius dvidešimt metų lietuviui automobilis buvo naujo gyvenimo, laisvės ir rizikos pajautimo, kasdienybės, atostogų ir švenčių, būtinybės, stiliaus, saviraiškos, gyvenimo būdo atspindys, darbo įrankis ir prabangos atributas. Šalia gausaus automobilių kiekio vienam gyventojui, šiandieninė Lietuva ypatinga dideliais tarpžemyninės automobilių prekybos, priežiūros, remonto, autodalių ir kitų verslų mastu, kurie šalyse kaimynėse vos pastebimi”, – tęsia fotografas, mintis iliustruodamas nuotraukomis, kurias šį mėnesį galima išvysti Kauno fotografijos galerijose ir miesto automobilių turguje.

Svarbu tai, kad automobilio kultas – reiškinys, pasitaikantis ne tik tarp mažesnes pajamas gaunančiųjų, bet ir tarp verslininkų. Pastariesiems prabangus ir, pageidautina, didelis automobilis yra statuso įrodymas – nesvarbu, kad tokia transporto priemonė yra nepatogi mieste, o jos savininko vairavimo kultūra menka. “Važiuoju ir matau, kaip visureigį vairuoja poniutė, kuriai šis reikalingas tik iki parduotuvės nuvažiuoti. Atrodo, kad vyras mašiną nupirko vien tam, kad parodytų, jog ne tik žmoną turi, bet gali jai ir brangias dovanas dovanoti”, – ironizuoja “Autoreviu.lt” redaktorius.

Geriausiai vairuotojo prestižą parodo ne transporto priemonė, o vairavimo kultūra. Lietuvoje vis dar įprasta į vairavimą žiūrėti kaip į kovą, kur nuolat viršijamas greitis, apstu nepagarbos kitiems eismo dalyviams. Psichologo Mariaus Daugelavičiaus nuomone, toks vairavimo stilius – savotiškas “garo išliejimas”. “Lietuvoje vairavimo kultūra dar tik formuojasi. Reikia išgyventi dabartinį chaotišką etapą, kol suprasime, kad vairuoti gatvėje nėra lenktynės, o kiti vairuotojai – ne varžovai”, – teigia jis. Situacija pamažu gerėja – kitas “Veido” pašnekovas V.Misevičius pastebi, kad vis dažnesnė vairuotojų pagalba vieni kitiems, atsiranda tarpusavio supratimas, pavyzdžiui, praleidžiamas iš kiemo į judrią gatvę norintis įsukti vairuotojas, užmiestyje pamačius sugedusį automobilį sustojama pažiūrėti, kas atsitiko.

Viešasis transportas pralaimi

Analizuojant lietuvių santykį su automobiliais – iškalbinga yra naudojimosi viešuoju transportu statistika. 2009 m. “Eurobarometro” duomenimis, į darbą automobiliu važiavo 51 proc. vilniečių, viešuoju transportu – 36 proc.

Palyginkime: Paryžiuje automobiliu į darbą vyksta tik 13 proc. gyventojų. Didžioji dalis jų – net 67 proc. – renkasi metro, autobusus ar kitą miesto transportą. Vilniečių prisirišimas prie automobilio gerokai skyrėsi ir nuo Rygos (automobiliu į darbą važiavo 24 proc., viešuoju tranportu – 60 proc.), ir nuo Talino (atitinkamai 39 ir 52 proc.) ar Varšuvos (34 ir 60 proc.) gyventojų.

Žinoma, Vilniuje nėra metro, o sąlygos miesto autobusuose ar troleibusuose kartais būna antisanitarinės. Tačiau prasta viešojo transporto kokybė nėra pagrindinė jo nepopuliarumo priežastis. Situacijos ištakų reikėtų ieškoti gyventojų mentalitete. “Lietuvis yra individualistas, žmogus, vertinantis privatumą. Viešasis transportas verčia derintis prie grafiko, o automobilis asocijuojasi su nepriklausomybe, laisve”, – sako M.Daugelavičius, pastebintis, kad ateinant pavasariui, dalį žmonių iš automobilių gali išlaipinti kita transporto priemonė – dviratis.

Gruodžio 15 dieną finišavo Lietuvos žurnalistų autoklubo jau keturioliktą kartą paeiliui surengtas konkursas „Metų automobilis 2011“, kuriame šiemet dalyvavo 32 naujausi, Lietuvą ką tik pasiekę automobiliai.
Visus ateinančius metus Lietuvos „Metų automobiliu“ bus tituluojamas 46 balus surinkęs ir laurus nuskynęs „Ford C-Max” vienatūris, kuris nepaprastai atkaklioje kovoje, savo verdiktą paskelbus tik paskutiniajam iš devynių vertinimo komisijos narių, 4 balų persvara aplenkė antrąją vietą užėmusią „Opel Meriva”.

Kompanijos Toyota sukurtas vienam žmogui skirtas automobilis i-unit buvo žurnalo “Time” išrinktas vienu iš originaliausių šių metų išradimų pasaulyje.
Akumuliatoriaus varomas automobilis sukonstruotas taip, jog sunaudotų kuo mažiau energijos ir užimtų kuo mažiau vietos. Važiuojant lėtai jo ilgis yra 1,1 m, o aukštis 1,8 m, bet pradėjus važiuoti greičiau jis pailgėja ir pažemėja. Didžiausias automobilio pasiekiamas greitis yra 50 km/h. Automobilyje yra įrengtos kelios elektroninės sistemos, leidžiančios automatiškai pritaikyti jo sėdynės formą prie vairuotojo.Sistema bendrauja su vairuotoju garso, šviesos ir vibracijų signalais.
Tokijuje vykusioje automobilių parodoje Toyota pademonstravo ir triratį naujojo automobilio variantą – i-swing.