Iliustratorė, animatorė, knygų autorė Rasa Joni ką tik pristatė sudėtingas temas ironiškai, intelektualiai ir kartu šmaikščiai gvildenantį komiksų serialą jaunimui „Pink is White“ ir tikisi Lietuvoje toliau laužyti komiksų žanro ledus.

Ieva PRUNSKAITĖ, Rima JANUŽYTĖ

„Anglų kalba parašytas komiksas „Pink is Whi­te“ nemokamai platinamas ne tik Lie­­­­­tuvoje (www.pinkiswhite.com), bet ir vi­­­sa­me pasaulyje – per tokias platformas kaip „amazon.com“ ar „iTunes“. Juk geriausi dalykai gyvenime yra nemokami: draugystė, meilė, savitarpio supratimas“, – šypsosi platesnę auditoriją sudominti siekian­ti skaitytojams ką tik pristatyto komikso autorė Rasa Joni.

Pink is White

Jei kažkas pavogtų spalvas, ar eitum jų ieškoti?

„Pink is White“ – istorija apie tėvų apleistus pa­auglius vaikus. Tai komiksas, kuris paliečia daugelį vai­kams ir tėvams aktualių problemų, pradedant ben­dravimo sunkumais, baigiant valgymo sutrikimais. Tačiau komikso žanras leidžia šias jautrias te­mas nagrinėti per humorą, saviironiją, neverkšlenant. Meilė – tarsi pavogtos gyvenimo spalvos, ku­rios šiame komikse išsitrina, susilieja, pradingsta, o jų paieškos tampa svarbiausia pirmosios serijos he­rojų – princesės ir vienaragio – uždaviniu“, – sako ko­m­ikso autorė.

„Vaikams reikia ne tik maisto, bet ir meilės. Ko­miksas anksčiau Lietuvoje neišbandytomis formomis atskleidžia, kas dedasi jauno žmogaus viduje, jeigu jis negauna meilės“, – priduria Rasa Joni.

Šis komiksas turtingas ir išskirtinis ir savo grafine raiš­ka. Jį kuriant panaudota įspūdinga technika, ku­rioje dera piešiniai, nuotraukos, tapyba. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje anksčiau populiarumo nesulaukdavęs žanras atranda vis daugiau  vadinamosios Y kartos skaitytojų.Pasakodama, kodėl pasirinko būtent tokį žanrą, autorė teigia, kad komiksai, nors Lietuvoje iki šiol ne itin populiarūs, vis dėlto yra viena tinkamiausių for­mų pasakoti istorijas paaugliams ir jaunimui. Ži­noma, jei tai daroma su išmone ir skoniu.

(ištrauka pateikiama straipsnio apačioje. Visą komiksą galite parsisiųsti ČIA)

„Gertrūdos“ drama

Pastaruoju metu komiksų niša Lietuvoje išties at­gyja. Visai neseniai daug dėmesio sulaukė grafinė no­­­velė „Gertrūda“, kurios dramatišką likimą lėmė pa­­­tys skaitytojai. Kūrinio autorė komiksų kūrėja, „Pa­­­triotų“ premijos laureatė Gerda Jord po nesėkmin­gų bandymų išleisti kūrinį džiaugiasi sulaukusi lei­­dyklos „Obuolys“ pasiūlymo išbandyti „Knygs­tar­­te­rio“ finansavimo būdą. Tai visame pasaulyje populia­riu minios finansavimo („crowdfunding“) principu paremto „Kickstarter“ projekto lietuviška versija.

Įsitikinti, kad komiksai Lietuvoje randa savo skai­­­­tytoją, leidžia ne tik „Gertrūdos“ „Knyg­star­te­rio“ sėk­­mė, bet ir didelio susidomėjimo sulaukęs pa­va­­­sarį Vilniuje surengtas pirmasis tarptautinis ko­mik­­­sų festivalis Lietuvoje „Komiksų dienos“ ar šių me­­­tų rugsėjį vykęs tryliktasis edukacinis mokslo festi­­valis „Erdvėlaivis Žemė“, kai moksleiviai galėjo lankytis komiksų dirbtuvėse.

Leidyklos atsargios

Komiksų kūrėja „Patriotų“ premijos laureatė Mig­­lė Anušauskaitė sako, kad leidyklų požiūris į komiksus – atsargus. „Atsižvelgiant į mažą skaity­­tojų ratą ir dar mažesnį pačių komiksų, grafinių no­­­velių ar romanų perkamumą, jų leidyba yra rizikinga. Ne paslaptis, jog knygos leidyba reikalauja di­de­lių investicijų, todėl nieko nuostabaus, kad leidykla vietoj komikso dažnai pasirenka kito žanro literatūros kūrinį, kurio išleidimas, tikėtina, labiau atsipirks“, – aiškina komiksų autorė.

Tačiau išimčių pasitaiko vis dažniau. Bendras M.Anu­­­­­šauskaitės ir G.Jord kūrinys „10 litų“ sulaukė sėk­mės – leidykla „Aukso žuvys“ padėjo kūrėjoms iš­leisti pasakojimą apie Steponą Darių ir Stasį Gi­rėną. Būtent šis kūrinys ir buvo apdovanotas „Pa­triotų“ premija, kasmet skiriama pilietinę ir patriotinę valią ugdančioms knygoms.

Be to, M.Anušauskaitė kartu su kitais kūrėjais (As­­­ta Did, Akvile Magicdust, Viktorija Ežiukas ir Vi­­ku Vikutausku) bendradarbiavo su leidykla „Ki­to­kia grafika“, padėjusia išspausdinti komiksų rinkinį „Miestų istorijos“. Ši leidykla buvo viena iš ne­dau­gelio sutikusių rizikuoti. Beje, autorei teko pa­tuštinti ir savo kišenę leidžiant ziną* „Books will tear us apart“ (liet. „Knygos mus išskirs“).

Komiksų žanro sunkumai Lietuvoje – ne atsitiktiniai. Ne veltui daugeliui sunku suprasti tokius reiškinius, kaip „Charlie Hebdo“ ar populiarųjį Pran­cū­zijos metro triušį Le Lapin, šioje šalyje žinomą ge­riau nei pas mus – Peliukas Mikis.

Europoje komiksų niša vystėsi gana tolygiai, ta­čiau aplenkė visas Sovietų Sąjungos šalis, taip pat ir Lietuvą. Pirmieji lietuviški komiksai pradėti leisti tik 1967 m.

Pirmieji lietuviški komiksai pradėti leisti tik 1967 m., tad ne veltui daugeliui lietuvių vis dar sunku suprasti tokius reiškinius, kaip „Charlie Hebdo“ ar populiarųjį Pran­cū­zijos metro triušį Le Lapin, šioje šalyje žinomą ge­riau nei pas mus – Peliukas Mikis.

Jie buvo labai trumpi ir publikuojami tik laik­raščiuose ar žurnaluose. Vienu pirmųjų komiksų lai­komas Romo Palčiausko „Širdis, peilis ir koltas“, spaus­­dintas žurnale „Šluota“. Vakarietiškų komiksų, tokių kaip „IksMenai“ ar „Žmogus voras“, vertimai mūsų šalyje pasirodė tik XXI a.

Tuomet visuomenėje įsigalėjo stereotipas, esą ko­­mik­sai skirti tik vaikams. Kultūros vadybininkė, li­­te­ra­tė Ieva Krivickaitė ma­no, kad šis stereotipas pa­grįs­tas, nes iki šiol didžioji dalis lie­tuviškai prieina­mų ko­mik­sų, išskyrus trumpus hu­moristinius šaržus laikraš­čiuo­se, buvo skirti vaikams. Tad komiksų ku­l­tūros ats­tovai neriasi iš kailio, mėgindami atsikra­tyti tokios eti­ketės.

„Ilgo metražo lietuviškų komiksų (grafinių ro­ma­­nų, grafinių apysakų ir kitų didesnės apimties kū­ri­nių) knygynuose pastaruosius 20 metų tikrai nebuvo, o ir prieš tai komiksų samprata apsiribojo „seriali­­ne“ forma – komiksai buvo leidžiami trumpomis is­­­to­ri­jo­mis po puslapį ar kelis, – pasakoja I.Kri­vic­kait­ė. – Tai, kad dabar kiekviename dideliame knygy­ne galima ne tik įsigyti lietuvišką komiksą, bet ir pa­­sirinkti iš kelių, rodo, jog susidomėjimas didėja: jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.“

***

Ištrauka iš komikso „Pink is White“

Pink is White (37)

Pink is White (38)

Pink is White (39)

Pink is White (40)

Pink is White (41)

Pink is White (42)

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Jaunosios kartos dailininkė, knygų vaikams autorė Lina Žutautė puikiai žinoma savo mažiesiems skaitytojams. Ji yra išleidusi jau spėtas vaikų pamėgti, pačios autorės iliustruotas knygeles vaikams apie „Kakę Makę ir Netvarkos nykštuką“ bei „Du paršelius“. Pasak Linos, piešti knygas vaikams ji pradėjusi visiškai atsitiktinai.

„Piešti vaikams nuo vaikystės tikrai nenorėjau – iš tiesų tai net neįsivaizdavau, kad užaugus galima piešti vaikams. Man atrodė, kad užaugus reikia būti gydytoja arba siuvėja, na, dar mokytoja. O kaip atsiranda knygos ir piešiniai jose? Man turbūt atrodė, kad jie tiesiog atsiranda, ir nėra čia reikalo dėl to smarkiai sukti galvos. Labiau norėjau kurti animacinius filmus. O pradėjau piešti gal ir atsitiktinai, nors tikiu, kad atsitiktinumų nebūna“, – sako L. Žutautė.

Kaip tapote vaikų knygelių autore, kas pastūmėjo?

Gal ir keistai nuskambės, bet turiu būti dėkinga ekonominei krizei. Nutiko taip, kad keli užsakymai buvo atšaukti, naujų nebebuvo, taigi tarsi liko tik liūdnai žiūrėti pro langą arba krapštyti nosį. Bet, žinia, nosį krapštyti negražu, o ilgai žiūrėti pro langą pabosta, taigi nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti įgyvendinti vieną seną savo svajonę – sukurti paveikslėlių knygą. Juolab kad turėjau puikios medžiagos – kas vakarą turėjau sukurti po vieną naują istoriją savo sūnui. Buvom taip susitarę.

Tapti vaikų dailininke – drąsus žingsnis, kaip jį vertino aplinkiniai?

Ar tai drąsus žingsnis, tikrai nesvarsčiau. Be to, juk nebuvo taip, kad vieną dieną einu į darbą, o kitą jau visiems pareiškiu, kad nuo šiandien tampu dailininke. Tai atėjo palaipsniui. Be to, visada sau kartojau, kad per savo gyvenimą žmogus daugiausia laiko praleidžia darbe, todėl būtų tikras gyvenimo švaistymas dirbti tai, kas nemiela. Pasirodo, tai kartodavau ne tik mintyse, bet ir garsiai, todėl vyras su tuo susitaikė daug anksčiau, nei tai nutiko. Ir, žinoma, visada mane palaikė.

Ar nebuvo baisu, kad nepasiseks ar kad nukentėsite finansiškai tapusi vaikų dailininke?

Kiek pamenu, tai pradžioje kažkodėl nė karto nesusimąsčiau apie pinigus. Matyt, dėl to, kad tiesiog džiūgavau atsikračiusi nuobodaus darbo. O paskui buvo visko – bet tikrai nė kartelio nepasigailėjau. Manau, drąsos egzaminą išlaikiau. Iš tiesų baisiausia buvo ne dėl finansinio saugumo, o dėl to, ar man tikrai pavyks. O dabar kuo puikiausiai gyvenu iš kūrybos.

Kokia buvo jūsų pirmoji knyga, kokia paskutinė? Kuri geresnė?

Pirmoji mano iliustruota grožinės literatūros knyga buvo G. Morkūno „Grįžimo istorija“. Kai gavau pasiūlymą ją iliustruoti, supratau, kad pagaliau svajonės pildosi. Geras jausmas! Paskutinės dar nesukūriau. Ji turėtų būti po kokių 15–20 metų. Tada ir pasakysiu, kuri geresnė!

Kokia apskritai jūsų mylimiausia knyga, kurią pati sukūrėte?

Mylimiausia turbūt ta, kuri dar bus sukurta. Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai rašau ar iliustruoju knygą, visa esybe įsijaučiu į tai, ką darau, o kai padarau, tarsi belieka tik stebėti rezultatą iš šono. Aišku, metams bėgant keičiasi piešimo technika, ieškau kažko naujo, įdomesnio, galvoju, kaip geriau pateikti tai, ką aš įsivaizduoju, todėl paskutines knygas myliu labiau nei senesnes. Čia, matyt, kaip šeimoje – pirmas vaikas visada bus pirmas, bet jis taip pat ir sulauks daugiausia kritikos, o paskutinis – pagrandukas – visada bus mieliausias iš visų. Taigi, lauksiu pagranduko.

Kaip gimsta jūsų knygos, iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo labai neieškau. Idėja knygai ateina tiesiog savaime. Kitaip sakant, perfrazuoju vieną rusišką patarlę: ką matau – tą ir vaizduoju. Tiesa, seniai pastebėjau, kad daug dalykų matau šiek tiek kitaip, todėl toli neieškoti nereikia – užtenka pamatyti kokią komišką situaciją, nugirsti juokingą pokalbį arba priimti nestandartinį sprendimą, ir žiūrėk – jau galvoje atsiranda koks vaizdelis su nauju personažu. Manau, viena svarbiausių žmogaus savybių yra fantazija, ir ji svarbi visiems: ir menininkams, ir matematikams, ir namų šeimininkėms. Jei mokėsime ja tinkamai naudotis, gyvenimas tikrai taps geresnis ir linksmesnis.

Kaip atsirado „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Du paršeliai“? Ar šie personažai turi prototipus?

Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis. Apie ją sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kūriau kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos išeina visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė. Konkretaus prototipo ji neturi, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėj – jos buvo pačios mėgstamiausios. Tik be užrašo „Kakė Makė“.

O paršelius sugalvojau pati, plaudama indus. Matyt, nuobodus darbas mane visada verčia ieškoti ko nors netikėto, kokių nuotykių ir linksmybių. Tokie ir tie paršeliai – nenustygstantys vietoje, išradingi ir išdykę. Visai kaip paprasti vaikai. Ir visai kaip vaikams, jiems reikia mamos, nesvarbu, ką veiktų visą dieną.

Ar kurti knygas padeda šeima, kitos vaikų knygos, kurias galbūt skaitėte vaikystėje?

Būna visaip. Pagrindinė knyga, kuri tarsi svarbiausias atskaitos taškas, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ kartu su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ji turbūt padarė lemiamą darbą, kad dabar esu tuo, kas esu. Ją pavartau mažiausiai kartą per mėnesį.

Kokių sulaukiate atsiliepimų apie savo knygeles iš skaitytojų, gal yra kokių neįprastų?

Ypač džiugina tie atsiliepimai, kuriuose mamos pasakoja, kaip vaikas visą dieną ar savaitę negali išsiskirti su mano knyga ir net su ja miega. Gaunu laiškų ir su tokiais prašymais – ką daryti, mano vaikas visai nebijo Netvarkos nykštuko, padėkite! Tada atsakau, kad to nykštuko ir nereikia bijoti, juk jis ne koks pabaisa. Geriausia su juo susidraugauti ir taikiai susitarti. O prajuokino toks atsiliepimas – kai dingus fotoaparatui namuose vaikas beveik įtikino mamą, kad šį išsinešė Netvarkos nykštukas. Aš ir pati kartais taip pagalvoju, kai po skalbimo skalbyklėje būtinai trūksta vienos kojinės. Bet greičiausiai tai kokio Skalbimo nykštuko darbas.

Ką veikiate šiuo metu, su kokiais projektais dirbate?

Šiuo metu iliustruoju kelias knygas, viena kurių bus apie Kakės Makės ausis.

Kokie ateities planai, ko vaikai gali tikėtis artimiausiu metu?

Na, jie tikrai gali tikėtis, kad aš dar ilgai nemesiu savo darbo, neemigruosiu ir būtinai sugalvosiu ką nors labai linksmo!