Ukrainoje – kopimas į apleistus pastatus ar klajonės po bene ilgiausias pasaulio katakombas, Makedonijoje – nakvynė istoriniame viduramžių forte ar Albanijoje – alyvmedžių giraitėje, netoliese skalijant gaujai benamių šunų, pašėlęs vakarėlis viename prabangiausių Stambulo biurų, o kur dar sutikti pakeleiviai ir svetingi šeimininkai kaip iš Emiro Kusturicos filmų. Tai tik keli įspūdžių trupiniai iš 86 dienų kelionės autostopu po 20 Europos šalių.

Daiva Urbienė

Vos išlaikęs abitūros egzaminus, keliautojas, geolobių ieškotojas devyniolikmetis ekstremalas Juozapas Žygas susikrovė kuprinę ir patraukė į kelionę, kurią pavadino „Avantiūra 2014“. „Buvo laiko, buvo pinigų, nesinorėjo sudėjus rankų sėdėti. Keliaudamas sutikau šimtus nuostabių žmonių, kurie buvo pasirengę padėti, išgirdau daugybę įdomių istorijų, paragavau nemažai vietinių patiekalų, išgyvenau keliasdešimt keistų nutikimų, nužingsniavau kelis šimtus, o autostopu nuvažiavau tūkstančius kilometrų“, – šypsodamasis pasakoja vaikinas.

Kelionė truko 86 dienas, jos maršrutas nusidriekė per 20 šalių: tai Lietuva, Lenkija, Ukraina, Moldova, Rumunija, Bulgarija, Turkija, Graikija, Albanija, Makedonija, Serbija, Kosovas, Juodkalnija, Bosnija, Kroatija, Vengrija, Slovakija, Čekija ir vėl Lenkija. Kelionei vaikinas išleido 2–3 tūkst. Lt, dažniausiai keliaudavo autostopu, tik kartais įšokdamas į visuomeninį transportą, tarkim, Ukrainoje, kur traukiniais keliauti labai pigu – traukiniu nuvažiuoti apie du šimtus kilometrų kainuoja apie keturis litus, ar Stambule, kuriame kursuoja keltai, keliantys žmones vos už kelis litus.

Ir nakvynei brangių viešbučių ar nakvynės namų Juozapas neiškojo: nakvodavo palapinėje, apsistodavo pas draugus, pažįstamus bendrakeleivius arba naudodavosi „Couchsurfing“ tinklo paslaugomis. „Yra daug žmonių, kurie mėgsta keliauti, tačiau negali dėl darbų, pinigų trūkumo ar kitos priežasties, o kartais vienišiems žmonėms trūksta draugijos, tai jie su malonumu nemokamai priima keliautojus pernakvoti vieną naktį ar kelias, kartais ir ilgiau. Keliautojai paprastai atsidėkoja įspūdžiais, bendravimu, paruošia kokį nors savo šalies patiekalą, kiti veža ir suvenyrų. Tokiu būdu šeimininkai tarsi keliauja – susipažįsta su įvairiomis kultūromis ir šalimis. Tai savotiški mainai – už įspūdžius ir bendravimą gauni nakvynę“, – trumpai „Couchsurfing“ esmę apibūdina Juozapas ir priduria, kad toks nakvynės būdas – ir puiki galimybė susipažinti su pačiais įvairiausiais bei keisčiausiais pasaulio žmonėmis.

Pavyzdžiui, Ukrainoje, Frankivsko miestelyje, vaikiną ir dar kelis keliautojus pagyventi savo bute priėmusi vietinė mergina patikino, kad jie galį gyventi, kiek jiems reikia. Svečiai šeimininkės grįžtant laukdavo su paruošta vakariene. Pasak Juozapo, kartą pasakojant apie Zakopanę mergina, pasidžiaugusi gražiomis nuotraukomis, staiga parodė savo plaštaką su keturiais pirštais ir papasakojo, kad ji ten buvusi vos dešimt minučių ir netekusi piršto – akmenys užkritę ant rankos ir jį nutraukę. „Po poros valandų šeimininkė ištraukė stiklainį su skystyje plūduriuojančiu pirštu ir juokdamasi sako: „Čia mano būsimam vyrui“, – prisimena Juozapas makabrišką istoriją ir priduria, kad ji – tik viena iš daugelio panašių.

Kijevas iš viršaus

Maidanas, Janukovyčiaus vila, Maskvos tiltas

„Apskritai Ukraina man labai patinka, ten buvau jau tris kartus ir tikrai važiuosiu dar ne kartą. Ten viskas atrodo paprasčiau – žmonės ir gyvenimo būdas. Visi draugiški ir pasirengę padėti. Tiesa, rusiškai nemoku, tačiau keliaudamas pramokau – kai reikalas prispaudžia, pradedi klausytis, po truputį dėlioti žodžius, frazes, sakinius, ir galų gale pradedi kalbėti“, – sako Juozapas.

Ukrainoje keliautojas praleido daugiausiai laiko – apie 40 dienų, užkopė į aukščiausią šalies kalną, aplankė Meilės tunelį, savaitę padirbėjo stovykloje mokydamas vaikus anglų kalbos, bastėsi milžiniškose Odesos katakombose, o Kijeve karstėsi po aukščiausius apleistus pastatus ir kranus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kelionės autostopu – vienas pigiausių būdų iš arti pažinti kitų šalių kultūrą bei žmones, tačiau tai ir didelė avantiūra, kuriai ryžtasi retas.

Užkietėję autostopininkai įsitikinę, kad keliauti stabdant automobilius gali ne kiekvienas, nes dažnai neaišku, kur teks nakvoti, kiek reikės stovėti laukiant, kol kas pavėžės, kartais net tenka keisti maršrutą. Vis dėlto pasirinkusieji tokį keliavimo būdą nė už ką nenori sėsti į lėktuvą, autobusą ar traukinį. Visiems “Veido” kalbintiems pašnekovams autostopas tapo gyvenimu būdu. Patiriamus sunkumus bei išbandymus keliaujant pakeliui važiuojančiais automobiliais jie vadina nuotykiais, dėl kurių ir leidžiasi į kelią, bei geriausiu būdu pažinti svetimos šalies kultūrą.

Maršrutą pasirenka ir pagal vėjo kryptį

Su 32-ejų metų vilniečiu Viliumi Puidoku kalbėjomės, vos jam pakeleivingu automobiliu pervažiavus Lietuvos ir Lenkijos sieną. Jis grįžo namo po mėnesį trukusių klajonių Ukrainoje. Vyras planavo nusigauti net iki Rusijos Tolimuosiuose Rytuose įsikūrusio Vladivostoko, tačiau vietiniai keliautoją perkalbėjo, mat rugsėjo pabaigoje ten jau būna šalta. Tad praleidęs penkias dienas Kryme, pasuko atgal.
Pasak V.Puidoko, bene labiausiai toks keliavimo būdas jį žavi tuo, kad dažniausiai iš anksto nežinai, ne tik kokiame mieste, bet ir kurioje šalyje atsidursi. Štai vienąsyk buvo nusprendęs iš Belgijos nuvykti į Paryžių, bet sustojęs pavėžėti vairuotojas važiavo į Ispaniją – taip Vilius pasiekė šios šalies pietus. “Kartais nežinau, į kurią pusę traukti, tai pasirenku maršrutą pagal vėjo kryptį. Niekuomet neplanuoju kelionių. Sugalvoju, kad noriu išvykti, ir po kelių dienų jau esu kelyje. Pavyzdžiui, nuvykęs į Barseloną užsimaniau į Niujorką, tada dar “nutranzavau” iki Floridos”, – pasakoja aktyviai pastaruosius dvejus metus autostopu keliaujantis vyras.
Norėdamas aplankyti kuo daugiau šalių jis net metė darbą JAV ir prieš trejus metus aštuonis mėnesius lėktuvais bei autobusais keliavo po pasaulį. O autostopu susižavėjo 2010-aisiais, dalyvaudamas autostopo varžybose aplink Lietuvą. Nors tada visos trasos neįveikė, tačiau suprato, kad stabdant automobilius galima keliauti net per visai mažus kaimelius. “Po šių varžybų autostopu nuvykau iki Žalgirio mūšio vietos Lenkijoje, o paskui užsikabinau užrašą, kad važiuoju bet kur ir keliavau po visą šalį, pasiekiau Vengriją, Austriją. Mėnesį pabuvęs Lietuvoje išsiruošiau į Prancūziją, aplankiau ir Olandiją, Liuksemburgą. Taip pat esu keliavęs po Italiją”, – vardija V.Puidokas.
Keliaujant jam svarbiausia patirti kuo daugiau nuotykių. Tad tokie išbandymai, kaip italas vairuotojas, su kuriuo neįmanoma susikalbėti, arba sustojęs pavežti kunigas, visą kelią aiškinantis teologines tiesas, o paskui dar paprašantis pinigų, Viliaus neapsunkina. Atvirkščiai – suteikia kelionei žavesio.
Vyras sunkumais nevadina ir tokių situacijų, kai stovint vienoje vietoje tenka praleisti tris keturias valandas arba kelyje užklumpa naktis. “Tokie atvejai, kai pasigailėjau, kad neturiu palapinės, per metus buvo tik keturi. Viešbučiuose taip pat retai tenka apsistoti. Dažniausiai priima vietiniai, kurie interneto puslapyje couchsurfing.org siūlo užsieniečiams nemokamai apsistoti savo namuose”, – pasakoja V.Puidokas.
Pasak jo, didžiausią pavojų taip keliaujant kelia girti arba pavargę vairuotojai. Kartą Vilius net pasisiūlė pats pavairuoti, nes matė, kad vairuotojas jau pervargęs. Taip pasikeisdami jie nuvažiavo beveik du tūkstančius kilometrų. “Manęs pažįstami vis klausia, ar nebijau “tranzuoti”. Tačiau aš įsitikinau, kad 90 proc. vairuotojų yra puikūs žmonės, blogi tiesiog pravažiuoja pro šalį”, – mano V.Puidokas.

Daugelis Vakarų europiečių bijo autostopininkų

Vilniaus A.Mickevičiaus gimnazijos informacinių technologijų mokytojas Andžejus Milošas taip pat mano, kad keliauti autostopu yra saugu. Nuo 2004 m. taip keliaujantis vyras prisimena, kad jam tik vieną kartą teko sprukti nuo girto ir itin dideliu greičiu lekiančio vairuotojo. Beje, tai buvo Lietuvoje. Tačiau nuo kelionių pakeleivingomis mašinomis 28-erių metų vilniečio šis nemalonus atsitikimas neatbaidė. “Dar nesu atradęs geresnio būdo pažinti kitas šalis, nei keliaujant autostopu. Didžiausias autostopo privalumas, kad iš vairuotojų labai daug sužinai apie tas vietas, pro kurias važiuoji”, – dėsto A.Milošas.
Patyręs keliautojas sako per dieną dažniausiai nuvažiuojantis apie 500 km, tad į keliones autostopu leidžiasi ne tik per kiekvienas vasaros atostogas – kelionėms į kaimynines šalis skiria ir ilguosius savaitgalius. Vėluoti į darbą pedagogui dar neteko, nes ilgiau įstrigęs vienoje vietoje buvo tik kartą, Bulgarijos ir Serbijos pasienyje. Tada 120 km važiavo tris paras, nes automobilių teko laukti po šešias–aštuonias valandas.
A.Milošas sako, kad visada keliauja iš anksto suplanavęs, ką nori vienoje ar kitoje šalyje pamatyti. Štai pirmoji jo kelionė buvo į Atėnų olimpines žaidynes, po metų jis keliavo aplink Baltijos jūrą per Skandinavijos šalis, tada aplankė ir dalį Rusijos. Ši šalis autostopininkui padarė didžiausią įspūdį, todėl kitais metais jau nuvyko iki Baikalo ežero. A.Milošas yra aplankęs ir visas Balkanų šalis. Keliaudamas mėnesį dviračiu po Gruziją, tris dienas dar sugalvojo ir “patranzuoti”, kad sužinotų, kaip veikia autostopo sistema šioje šalyje.
“Iš Vakarų Europos šalių buvau tik Vokietijoje. Šis regionas manęs nežavi, nes čia niekas nesikeičia. Tai pernelyg nušlifuotas kraštas”, – mano Vilniaus A.Mickevičiaus gimnazijos mokytojas. Ir priduria, kad lengviausia keliauti autostopu jam buvo Rusijoje bei Gruzijoje. Šiose šalyse vairuotojai greitai sustoja, dažnai pasiūlo ir nakvynę. Rusijoje dažniausiai nuveža po keturis šimtus kilometrų.
O štai Turkijoje buvę sunku susikalbėti su vietiniais. “Jie labai norėjo padėti, bet nesuprasdami tokio keliavimo būdo nuveždavo į miesto stotį. Tada reikėdavo gaišti laiką, kol ištrūkdavau į miesto pakraštį, kur patogiausia stabdyti automobilius”, – pasakoja A.Milošas.
V.Puidokas pastebėjo, kad greičiausiai vairuotojai sustoja Rytų Europoje, nes čia taip keliaujančiųjų gana nemažai. O, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje daugelis bijo pavežti autostopininkus, nes nežino, kad žmonės tokiu būdu keliauja.
Toma Kvederaitė, autostopu keliavusi po Ispaniją, Graikiją, Italiją, taip pat dažnai iš vairuotojų girdėjo pasirinkusi labai keistą būdą aplankyti šalį. “Veronoje visą dieną niekas nesustojo, teko pernakvoti ir vėl pusdienį stovėti iškeltu nykščiu. Sunku ir išsigauti iš didelio miesto, taip pat susiorientuoti nepažįstamoje šalyje, kuriuo keliu važiuojančias mašinas stabdyti. Tačiau tokia nežinomybė, kelionės nenuspėjamumas labiausiai ir traukia. Juk niekada nežinai, kas sustos, ką įdomaus papasakos. Taip geriausiai pajauti šalies dvasią. Be to, ir pigiai pakeliauji”, – tvirtina 24-erių metų mergina, studijuojanti veterinariją.

Parsiveža naujų idėjų

Į pirmą kelionę autostopu T.Kvederaitė išvyko atšventusi aštuonioliktą gimtadienį. Vilniaus autostopininkų interneto puslapyje radusi skelbimą, kad mergina ieško bendrakeleivės, Toma per porą dienų susiruošė į kelionę po Kroatiją. Kitąmet viena išvyko į Ispaniją. Ši šalis ją taip sužavėjo, kad susirado darbą viešbutyje ir pasiliko pusmečiui Sevilijoje, Pietų Ispanijos mieste. Pradėjusi ilgėtis namų grįžo, tačiau be kelionių neilgai ištvėrė. “Kitąmet su mokyklos laikų drauge mėnesiui išvykome į Italiją, o praėjusią vasarą keliavome po Graikiją”, – aplankytas šalis vardija T.Kvederaitė.
Mergina tvirtina niekada nejautusi baimės stabdyti pakeleivingas mašinas. Labiau nerimavo tėvai, tačiau dabar jau ir jie įprato. “Kai pažįstami sužino, kad keliauju autostopu, dažnai net neįsivaizduoja, kaip tai įmanoma vienai arba dviem panelėms, tačiau viskas labai paprasta. Žmonės nėra tokie blogi, kaip kartais atrodo. Atvirkščiai, visi sutikti vairuotojai buvo labai geranoriški, dažnai vaišindavo pietumis, aprodydavo miestą”, – pasakoja autostopininkė.
Atvykusios į miestą, merginos palikdavo apie penkiolika žinučių interneto puslapyje couchsurfing.org ir visada atsirasdavo žmogus, kuris priimdavo pernakvoti.
Toma pripažįsta, kad keliavimas autostopu yra gana ekstremalus būdas pažinti kitą šalį, tačiau važiuodamas autobusu ar traukiniu niekuomet nepatirsi tiek įspūdžių. “Vieną kartą pabandžiau ir negaliu sustoti. Grįždama iš kelionių parsivežu naujų idėjų, pamačius, kaip žmonės gyvena, formuojasi kitoks požiūris į daugelį dalykų, plečiasi akiratis”, – mano T.Kvederaitė.
V.Puidokas sako, kad grįžęs iš kelių mėnesių ar ilgesnių klajonių po svečias šalis dar ilgai į aplinką žiūri tarsi iš 40 km atstumo. “Visos kasdienės problemos atrodo labai menkos”, – atskleidžia keliautojas.
O A.Milošui kelionės autostopu yra geriausias būdas ne tik atitrūkti nuo kasdienybės, pažinti tikrąjį šalies gyvenimą, bet ir patyrus savo kailiu nemažai išbandymų praturtinti savo sielą.