BFL

Arūnas MILAŠIUS

Gediminas Žiemelis, „Avia Solutions Group“ valdybos pirmininkas, vienas garsiausių ir kartu prieštaringiausių Lietuvos verslininkų. Su jo vardu siejamas „flyLAL“ bankrotas ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, triukšminga „Agrowill Group“ konsolidacija, kai masiškai buvo superkamos žemės ūkio bendrovės. Kita vertus, G.Žiemelis – vienas iš nedaugelio lietuvių, kurie sugebėjo įsitvirtinti pasaulinėje griežtai reguliuojamoje aviacijos rinkoje.

Su verslininku kalbamės ne tik apie jo verslą, nusidriekusį nuo Vilniaus iki Džakartos, bet ir apie tai, kokios Lietuvos, kaip valstybės, galimybės globaliame ir sparčiai kintančiame pasaulyje, ir apie tai, ar jis pats ryšis konkuruoti su tokiomis pigių skrydžių bendrovėmis, kaip „Ryanair“ ir „Wizz Air“.

– Kaip sekasi jūsų įmonėms? Rusijai, kurioje jūsų investicijos gana didelės, šiandien ne patys lengviausi laikai.

– Balandžio pirmą savaitę pradėsime skrydžius naujame Ramenskojės Maskvos oro uoste. Jį pastatėme savo lėšomis, be kreditų. Pasisekė, nes nuvertėjo rublis. Darbai baigti, tvarkome dokumentus paskutiniams leidimams gauti. Turime visus  sertifikatus ir esame pripažinti kaip tarptautinis oro uostas.

Mūsų oro uostas pastatytas išplečiant bandomosios aviacijos objektą, kuris turėjo du nusileidimo takus. Per metus jame teoriškai galima aptarnauti daugiau nei 16 mln. keleivių. 45 ha sklype sukūrėme infrastruktūrą, leisiančią aptarnauti 4,5 mln. keleivių per metus. Šiemet planuojame 1,9 mln. keleivių. Palyginimui, Maskvos Domodedovo oro uostas suteikia paslaugas 32 mln. žmonių.

Tačiau dabar dėl krizės Rusijoje rinka sumenkusi, dingo turistiniai skrydžiai į Egiptą ir Turkiją, bankrutavo keli vežėjai. Mums prieš akis baltas lapas, nes neaišku, kaip Rusijos rinka vystysis, ir ten galime sėkmingai rasti savo nišą.

Savo vaikus taip pat mokysiu kiniškai, nes tai ateitis. Anglų kalbą išmoks ir taip, rusų šiandien jau nėra tokia būtina ir jos galima pramokti bendraujant buityje.

Mūsų tikslas – pritraukti vieną ar du strateginius vežėjus, ir tai padarysime, nes galime pa­siūlyti pigesnes ir kokybiškesnes paslaugas nei kiti Maskvos oro uostai. Palaikome puikius santykius su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) ir Azijos vežėjais. Metų pabaigoje bus aišku, kas ateis kaip bazinis vežėjas. Mūsų stiprioji pusė ta, kad, kitaip nei Rusijoje įprasta praktika, mūsų pačių bendrovės šiame oro uoste neturės prioriteto. Jos kaip lygios konkuruos su bet kuriais kitais tiekėjais. Tenykščiam verslui tai patrauklu.

– Ar verta imtis tokių ilgalaikių projektų nestabiliose rinkose?

– Mes tikime oro uostų infrastruktūros verte. Įsukti ir apkrauti objektai parduodami už milijardus JAV dolerių. Pavyzdžiui, Londono Sičio oro uosto, kuriame per metus aptarnaujama tik 4,3 mln. keleivių, savininkai prieš kelias savaites už šį objektą gavo  2 mlrd. svarų (2,6 mlrd. Eur). Todėl tikimės, kad ateityje po krizės mūsų projektas turės vertę.

Vis dėlto oro uosto statyba nėra pagrindinis ar prioritetinis projektas. Darome daugybę kitų: viena iš mūsų veiklos sričių – bemuitė prekyba. Vieną parduotuvę jau turime ir planuojame dar dvi bei tolesnę plėtrą, deramės dėl jau veikiančių bendrovių įsigijimo.

Be to, šiuo metu statome farmacijos fabriką, viešbutį, biurų pastatą, lėktuvų remonto angarus, gyvenamuosius namus, kuriame kelionių operatoriaus tinklą Pabaltijyje. Laikas parodys, kuri iš sričių duos didžiausią grąžą.

– Kaip sekasi Vilniaus oro uoste – ten taip pat norėjote plėsti veiklą?

– Leidimo statyti naują angarą negavome. Mums pigiau ir efektyviau būtų vystyti remonto paslaugas čia, Lietuvoje, kur turime pagrindinį biurą. Šiandien tokius objektus turime Indonezijoje, Tailande, juos siūlo pirkti ar statyti Lenkijoje. Lėktuvų remonto paslaugų vystymas mus vilioja, nes jos duoda ir papildomų pajamų: iš detalių prekybos, mokymų, lėktuvų perpardavimo.

– Toliau plėsitės Rusijoje?

– Mes matome visą pasaulį – Kiniją, JAV, Indoneziją, Turkiją, Ukrainą, Lenkiją ir kitas Europos valstybes. Fiziškai mūsų darbuotojai dabar dirba dvidešimtyje valstybių.

Tik sėdint Lietuvoje susidaro įspūdis, kad Rusija – pati didžiausia ir svarbiausia rinka. Šiandien, kai rublis nuvertėjęs, ten verta tik pirkti, o pati rinka mažesnė negu Indonezijos. Nemažą savo pajamų augimą ateityje matome pastarojoje valstybėje. 250 mln. gyventojų ir 18 tūkst. salų turinti šalis pastaraisiais metais užsakė daugiausia lėktuvų pasaulyje. O keleivių pervežimo oru rinkos išsivystymas gerokai atsilieka nuo kitų pasaulio kraštų. Tuo pačiu metu mūsų įmonės, priešingai nei ES, ten turi tik kelis konkurentus.

– Kokie grupės finansiniai rezultatai?

– „Avia Solutions Group“ pernai suformavo 12 mln. eurų rezervus blogoms skoloms ir balansinio turto nuvertėjimui. Dėl to pagal tarptautinius apskaitos standartus veikla buvo nuostolinga, nors bendra apyvarta augo 24 proc. – vyko aktyvi visų mūsų segmentų plėtra. Šiemet planuojame dirbti pelningai, nes tikimės, kad nebebus nurašymų ir rezervų formavimo. Mūsų stiprioji pusė ta, kad verslas gana diferencijuotas, seniai esame rinkoje, kur reikia daugybės licencijų, leidimų, patvirtinimų, – naujokų šiame sektoriuje randasi lėtai.

Vien Lietuvoje mūsų grupėje dirba 1500 žmonių. Daugiausia lietuviai, tačiau visose padaliniuose – daugiau nei 40 tautybių žmonės.

Dabar mes – aktyvioje verslo vystymosi stadijoje, ir maksimalus pelnas bus 2018 m. Tikėtina, kad šiemet vien „Avia Solutions Group“ įmonių metinė apyvarta viršys 350 mln. eurų. Auga visos mūsų įmonės. Vien Lietuvoje mūsų grupėje dirba 1500 žmonių. Daugiausia lietuviai, tačiau visose padaliniuose – daugiau nei 40 tautybių žmonės. Mums reikia būti kosmopolitais, tik tada pavyks į Lietuvą atvežti pinigų iš viso pasaulio.

– Negi viskas taip paprasta?

– Svarbu atsisakyti kompleksų. Parduoti savo paslaugas bet kur pasaulyje gana paprasta. Pavyzdžiui, mes savo grupės pristatymus, vizitines korteles, interneto puslapius išvertėme ne tik į aštuonias pagrindines užsienio kalbas, bet ir į kinų kalbą, ir tą padarė žmonės, dirbantys mūsų įmonėse. Taip pat elgiasi olandai, prancūzai.

– Pats mokotės kalbėti kiniškai?

– Aš pats tam neturiu laiko, tačiau artimiausios mano aplinkos žmonės privalo tai daryti. Maskvoje ir Vilniuje samdomi korepetitoriai. Keletą žmonių siųsime gyventi į šią valstybę. Norėdamas gerai parduoti savo paslaugas turi gyventi kliento gyvenimą, mokėti kalbą, žinoti kultūrą.

Savo vaikus taip pat mokysiu kiniškai, nes tai ateitis. Anglų kalbą išmoks ir taip, rusų šiandien jau nėra tokia būtina ir jos galima pramokti bendraujant buityje.

Be to, kinų nesustabdysi, tai ateitis, nors jie ir gyvena tarsi atskirame pasaulyje. Ten neveikia „YouTube“, „Facebook“, „Gmail“, „LinkedIn“. Reikia taikytis prie kitų žaidimo taisyklių.

Mes deklaruojame, kad Lietuva – tranzito šalis, tačiau kol kas aukštosiose mokyklose rengiame ne keliomis kalbomis laisvai kalbančius transporto vadybininkus, tarptautinius prekeivius, turizmo specialistus ar inžinierius, bet teisininkus, kurie baigę mokslus siekia tapti valdininkais.

Iš kitos pusės, kitaip nei Kinijoje, pas mus kol kas viskas ypatingai gerai: fantastiška ir neužteršta gamta, maži miestai. Reikia tik kelių pakeitimų, ir gyvensime kaip šveicarai. Svarbu neleisti politikams daryti nesąmonių.

– Gražiai kalbate, o kur Lietuvoje pats investuojate?

– Investuoju į savo įmonių grupės valdymą, žmones, procesus, verslo valdymo įrankius, mokymų centrus. Lietuvoje – pagrindinis mūsų paslaugų ir užsienio rinkų aptarnavimo centras, ir čia jis liks. Tikiu lietuvių darbštumu ir kvalifikacija. Pavyzdžiui, jei kas nors siūlo užsiimti sporto klubais, sakau, kad tai gal ir verta daryti, tačiau ne Vilniuje, o Londone. O valdyti užsienio verslą galima ir iš Lietuvos. Lietuvoje vystome daugiau nei 12 tūkst. kv. m „Saltoniškių“ verslo centrą, 130 kambarių viešbutį, keletą kitų projektų.

Kad ir kaip būtų viešai manipuliuojama „flyLAL“ bankroto priežastimis, tai nebuvo blogas valdymas ar kriminalinė veika.

Vis dėlto aviacija išlieka patraukliausia dėl savo globalumo, sudėtingų skraidančių mechanizmų, technologijų ir, be abejo, verslo masto. Pavyzdžiui, Airijoje, turinčioje 5 mln. gyventojų, aviacijos sektoriuje dirba iki 60 tūkst. žmonių, įsteigtas milijardines apyvartas generuojantis „Ryanair“, registruotų lėktuvų skaičius viršija 1,7 tūkst. (8 proc. pasaulio lėktuvų parko). Lietuvoje aviacijoje jau dirba daugiau nei 5 tūkst. darbuotojų, registruota daugiau nei 40 lėktuvų, bendra Lietuvoje registruotų su aviacija susijusių įmonių apyvarta per metus viršija 600 mln. eurų. Vien mūsų grupėje – apie 1,5 tūkst. žmonių. Prieš 10 metų tokių darbuotojų buvo tik tūkstantis, lėktuvų – mažiau nei 10. Augimas didelis.

Kad ir kaip būtų viešai manipuliuojama „flyLAL“ bankroto priežastimis, tai nebuvo blogas valdymas ar kriminalinė veika: Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl 23 mln. eurų žalos iš neteisėtomis priemonėmis konkuravusio ir lietuvišką aviakompaniją prie bankroto privedusio „airBaltic“ priteisimo tai galutinai įrodė.

– Galbūt grįšite į skrydžių rinką?

– Lietuvoje ne. Kitur neatmetu tokios galimybės. Viena tokiu nišų atsirado Europoje kritus degalų kainoms – matau erdvę dar vienai pigių skrydžių bendrovei, dirbančiai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose senose ES valstybėse. Tačiau yra vienas niuansas – pigių skrydžių bendrovė turi už ką nors nemokėti ir konkuruoti ne pigiu maistu ar nepatogiomis sėdynėmis. Pavyzdžiui, „Ryanair“ nemoka už lėktuvus, nes gamintojui, tam, kad nestabdytų gamybos, reikėjo bet kokia kaina parduoti orlaivius. Mes taip pat laukiame panašios progos. „Boeing“ jau pasirinko „Ryanair“, „Airbus“ – „EasyJet“, bet galbūt kuriam nors kitam lėktuvų gamintojui reikės „savo“ flagmano – kitos pigių skrydžių bendrovės. Tik tokiu būdu galėsime skraidyti Europoje. Tokios įmonės veikla turi būti aptarnaujama iš Lietuvos.

Rinka auga. Už ES pinigus pastatyta daugybė oro uostų, kuriems trūksta skrydžių ir jie siekia bet kokia kaina pritraukti avialinijų. Kartais joms net primoka už buvimą. Todėl yra galimybė nemokėti už naudojimąsi oro uostų infrastruktūra ir sėkmingai konkuruoti su senbuviais.

Su „flyLAL“ atėjęs į skrydžių rinką aš su pa­rt­neriais praradau apie 30 mln. eurų, tačiau tai buvo pamokos, be kurių nebūtų gimusi „Avia Solutions Group“. Blogai tik tai, kad bankrutavus „flyLAL“ nesuvaldėme viešosios nuomonės ir faktai buvo kraipomi, kaip kam norėjosi. Tačiau realybė tokia, kad per 10 metų sukurta ir išvystyta didžiulė Lietuvai svarbi verslo šaka.

– Kaip vertinate savo veiklą „Agrowill Group“?

– Tai geras pavyzdys, kad mes – socialiai atsakingi žmonės ir profesionalai, kurie sugebėjo suvaldyti krizę, neišvogti, nepasisavinti turto, nors galėjome pasinaudoti vadinamuoju fenikso sindromu, kai sukeliamas tyčinis bankrotas ir perimamas įmonės turtas. Mes išsaugojome bendrovės ir kitų akcininkų turtą, atkūrėme „Agrowill“ įmonę bei akcijų kursą. Visi kreditoriai, kurie tikėjo ateitimi, atgavo savo pinigus. Akcijos vertė nuo 0,04 euro 2008 m. padidėjo iki 0,40 euro 2016 m. ir šiuo metu yra didesnė, nei buvo susijungus su „Baltic Champs“.

„Agrowill Group“ į sunkią padėtį pateko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl agresyvios plėtros, nes pirkome bendroves, ėmėme kreditus, o grūdų ir pieno, kurie duodavo didžiausias pajamas, kainos staiga krito du kartus. Bendrovės paskolos tiesiog tapo per didelės, palyginti su gaunamomis pajamomis. Keletas kreditorių nesutiko su mūsų pasiūlytu planu, ir norėdami apsaugoti grupę nuo sunaikinimo paskelbėme restruktūrizaciją. Nors kurti „feniksą“ būtų buvę kur kas paprasčiau. Kaip minėjau, visi kreditoriai, kurie laukė, atgavo savo pinigus.

– Antrą kartą investuotumėte į žemės ūkį?

– Mes investuotojai, ieškome nišų, konsoliduojame atskirus sektorius ir uždirbame iš jų vertės didėjimo, kai verslai auga. Bendroves ir kuriame, ir perkame. „Agrowill Group“ buvo sektoriaus konsolidavimo pavyzdys. Pirminis žemės ūkio gamybos verslas ypač sunkus – nederlius, vagystės. Po šitos patirties nusprendėme, kad šiame sektoriuje investicijų nedidinsime.

– Kaip sekasi statyti farmacijos gamyklą Baltarusijoje?

– Gamyklą statome ir Baltarusijos vaistų regis­tre jau turime 12 registruotų generinių preparatų. Iš viso jų turėsime 32. Dalyvaujame valstybiniuose pirkimuose. Kol statome gamyklą, vaistus Baltarusijai su mūsų prekės ženklu tiekiame užsakydami gamybą kitų pasaulio šalių gamyklose.

Šis projektas mums įdomus tuo, kad tai įėjimas į farmacijos pramonę, kur plėtros perspektyvos – milžiniškos.

– Kokios Lietuvos perspektyvos globaliame pasaulyje?

– Mano hobis – analizuoti įvairius procesus per skaičius. Taip dingsta emocijos ir galima tiksliai įvertinti situaciją. Pavyzdžiui, žiūrint į statistinius duomenis aišku, kaip per keletą metų Lietuvą paversti klestinčia valstybe. Nereikia netgi nieko investuoti.

Lietuvoje per metus į biudžetą iš įvairių mokesčių surenkama maždaug 5,2 mlrd. eurų. Dar tiek pat įplaukia ES paramos. Daugiau kaip pusė biudžeto įplaukų – iš mokesčių PVM, kuris iš esmės priklauso nuo darbo užmokesčio ir dirbančių gyventojų skaičiaus. Jei Lietuvoje žmonių mažėja, didinti PVM surinkimo neįmanoma. Nėra iš ko. Nepadės sąskaitų tikrinimai ir kova su šešėliu bei paskutinių „sulčių“ iš Lietuvoje likusių gyventojų spaudimas. Nuo 2008 iki 2015 m., nors PVM padidėjo nuo 18 iki 21 proc., ekonomika augo po 4–5 proc. per metus, PVM surinkimas, mano žiniomis, padidėjo tik 14 proc. Jei atmestume ekonomikos augimą, realiai PVM surinkimas mažėjo.

– Kai sakote šiuos skaičius, turite ir pasiūlymą, ką keisti?

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose iš 10 mln. gyventojų piliečių tėra 1,5 mln., 6 mln. – aptarnaujantis personalas iš vadinamųjų pigių šalių. Tačiau beveik 3 mln. ten registruotų žmonių – tai leidimą nuolat gyventi turintys asmenys, kurie yra pripažįstami mokestiniais rezidentais. Tai pasiturintys žmonės iš viso pasaulio, paprastai daug keliaujantys, valdantys verslus keliose šalyse ir nė vienoje valstybėje per metus nepraleidžiantys daugiau kaip 183 dienų. Kalbame ne tik apie verslininkus, bet ir apie didesnes pajamas gaunančius asmenis: tai orlaivių pilotai (kurie daugiau nei 180 dienų per metus keliauja), jūreiviai, mobilūs energetikos, naftos platformų darbuotojai. Šie Dubajuje registruoti rezidentai turi teisę ten gyventi, nemoka gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių. Tuo pačiu metu jie savo šalyse išsiregistruoja kaip mokesčių mokėtojai. Todėl, nenorėdami prarasti savo mokestinio rezidento statuso, privalo du kartus per metus atvažiuoti į Emyratus vien tam, kad gautų žymą pase. Vien dėl to šalis savo oro uostuose sulaukia daugiau nei 6 mln. keleivių.

Siekiant neprarasti rezidento statuso, sąlygos ypač griežtos – leidimas gyventi gali būti atimtas už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Svarbi detalė, kad sulaukus 62 metų rezidento statusas naikinamas – šalis tiesiai šviesiai deklaruoja: mes nesirūpinsime jūsų senatve ir gydymu, mes jums suteikėme mokesčių lengvatų, kol jūs gyvenote aktyvų gyvenimą.

Lietuva taip pat gali eiti šiuo keliu – kviesti turtingus buvusios Sovietų Sąjungos, Azijos šalių piliečius, kurie ne tik būtų rezidentai, susimokėtų už tai, bet ir taptų papildomais „privalomais“ turistais ir vartotojais, mokančiais PVM. Juos trauktų tai, kad kartu su leidimu gyventi gautų ir Šengeno vizą.

– Ką mums duotų tūkstančiai rezidentų iš kitų šalių?

– Išnaudotume sutvarkytą Lietuvos infrastruktūrą, kuri dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus nėra pakankamai apkrauta. Be to, pas mus atvažiuos 200–300 tūkst. turtingų migrantų, iš kurių galima reikalauti įsteigti įmonę laisvojoje ekonominėje zonoje, atvykti į Lietuvą bent du kartus per metus, susimokėti oficialią metinę rinkliavą į mūsų biudžetą, tarkim, 10 tūkst. dolerių per metus. Be to, kartu su jais atvažiuos ir šeimos. Tai papildomai keli šimtai tūkstančių turistų, kurie pas mus paliks pinigus.

Modelis, kaip veikia ši sistema, jau sukurtas. Jungtiniuose Arabų Emyratuose rezidentų sistemą suformavo britai ir tenykštė valdžia. Dabar tikimasi, kad pajamos iš šio sektoriaus, kartu su bankų plėtra ir turizmu, iki 2060 m. pakeis pajamas iš naftos.

– Tačiau mes atkakliai priešinamės migrantams, o jūs siūlote jų kviesti.

– Visuose aštuoniuose Emyratuose veikia 29 laisvosios ekonominės zonos. Asmuo, kuris nori tapti rezidentu, ten įkuria įmonę, sumoka 10 tūkst. dolerių metinį mokestį (už veiklos licenciją) ir gauna ne tik įmonės pažymėjimą, bet ir, kaip įmonės savininkas, leidimą nuolat gyventi šalyje. Dar 7–8 tūkst. dolerių paima laisvoji ekonominė zona, kurioje steigiama įmonė, teisininkai, įvairios valstybinės institucijos. Bendrovė ir jos savininkas apmokestinami nuliniu tarifu ir gali vykdyti bet kokią legalią veiklą. Tačiau už leidimą gyventi (o praktiškai – už tapimą mokestiniu rezidentu) ir licenciją kasmet tenka mokėti po 10 tūkst. dolerių. Emyratams tai milijardinės pajamos, juk tokių „piliečių“ daugiau nei 3 mln. Be to, tie žmonės, kurie negyvena šalyje, privalo bent du kartus per metus atvažiuoti į valstybę ir ten išleidžia papildomų pinigų.

Pavyzdžiui, Latvija 2005–2011 m. daugiau nei 200 tūkst. kitų šalių piliečių suteikė leidimą nuolat gyventi šalyje. Praktiškai todėl jie per krizę iš Tarptautinio valiutos fondo skolinosi tik 1,5 mlrd. eurų ir šiuos pinigus jau grąžino. Lietuva gali pritraukti 200 tūkst. turtingų rezidentų iš Ukrainos, Kazachstano, kitų NVS šalių. Šiandien tai būtų gana lengva užduotis, nes jiems reikia Šengeno vizos.

Įdomu tai, kad šie procesai šiandien jau vyksta. Mano žiniomis, juodojoje rinkoje nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje kainuoja iki 100 tūkst. dolerių. Šios sumos atitenka juodosios rinkos veikėjams. Tam reikia steigti įmones, įdarbinti žmonių. Kodėl to negalima daryti tvarkingai, imti pinigus į biudžetą, išnaudojant mūsų buvimą Šengeno zonoje, ir atgaivinti merdinčias laisvąsias ekonomines zonas?

– Galbūt šis kelias nepriimtinas ES valstybei?

– Europoje tą daro Jungtinė Karalystė, Danija, Olandija, Kipras, Malta, Vengrija, Slovakija, Latvija, Estija, tačiau apie tai garsiai nekalba. Jos tyliai konkuruoja. Atkreipiu dėmesį – tose šalyse nėra pabėgėlių, migrantų krizių ar sukeliamų neramumų. Jos kažkaip išsigina joms siunčiamų nemokių, nereikalingų ir ateityje valstybės išlaikymo prašysiančių emigrantų.

Panaši sistema galioja Nyderlanduose, Danijoje, tačiau ten biudžeto pajamos kur kas didesnės nei mūsų ir įplaukos iš tūkstančių rezidentų nėra matomos. Latvijoje norint gauti nuolatinį leidimą gyventi reikia pirkti nekilnojamąjį turtą arba į komercinį banką padėti ne mažesnį kaip 70 tūkst. eurų indėlį. Tačiau visose šalyse galioja taisyklė, jog lengvatinis apmokestinimas netaikomas vietos gyventojams, kad jie nepiktnaudžiautų.

Valstybių biudžetai nenukenčia dėl mokesčių sumažėjimo iš vietos mokesčių mokėtojų. Kol mes „beišsivaikštančioje Lietuvoje“ nepritrauksime papildomų vartotojų ir alternatyvių biudžeto pajamų, tol Lietuvos mokesčių inspekcija griežtės, mokesčiai augs ir verslas trauksis į kitas šalis dėl labai paprastos priežasties: Lietuvoje užimtų ir veiklių vartotojų mažėja, o pensininkų ir valstybės tarnautojų – ne, ir dėl to biudžeto deficitas tik didės. Jeigu dar mus privers priimti, tarkim, 10 tūkst. emigrantų, visus juos reikės išlaikyti. Geriau priimti tuos, kurie susimokės, ir ES papasakoti, kad savo dalį atvykėlių mes jau priėmėm.

Mūsų privalumas tas, kad esame maža šalis, kurioje procesus keisti galima gana lengvai ir greitai. Netgi klaidas galima greitai pataisyti.

– Tačiau šie žmonės šalia pabėgėlių, kuriuos turėsime priimti, pakeis mūsų etninę sanklodą.

– ES mes galime argumentuoti, kad priimame pabėgėlius, pavyzdžiui, iš Ukrainos, todėl negalime priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Taip bus mažiau kultūrinių problemų, vietoj išlaidų gausime pajamų. Slavai ir net azijiečiai, su visa pagarba Artimųjų Rytų gyventojams, lengviau įsilies tarp mūsų. Didžiausia tikimybė, kad Lietuvoje jie ilgiau neužsibus, tačiau naudosis mūsų jurisdikcijos privalumais.

– Pakalbėkime ne tik apie emigrantus, bet ir apie mūsų verslo ekspansiją. Mes veržiamės į Kiniją. Kiek tai patrauklu?

– Mūsų grupės įmonės jau penkerius metus dirba su kinais. Esame pasirašę 2,5 mlrd. dolerių vertės sutartis dėl lėktuvų įsigijimo finansavimo, pirkome dalį įrangos farmacijos gamyklai. Jie nelankstūs, konservatyvūs ir plečiasi ne dėl inovacijų, bet dėl savo dydžio. Ten, kaip ir bet kurioje valstybėje, svarbu asmeniniai ryšiai. Radus tinkamą vietinį partnerį visa Lietuvos pieno pramonė galės dirbti vienam jų miestui.

Maisto kokybė Kinijoje bloga ir mėsos ar miltų gaminių mes į ten nenuvešime – negalėsime konkuruoti kaina, nes mūsų gaminiai kokybiškesni ir kartu brangesni. Išimtis – tik pieno produktai, kurie po kelių garsių skandalų pradėti ypač griežtai kontroliuoti. Tai mūsų galimybė. Žinoma, pompastiškas Tibeto lyderio Dalai Lamos priėmimas Lietuvoje mūsų verslininkų ėjimą į Kiniją nutolino keleriems metams.

Aš manau, kad šiandien reikia mokytis kinų kalbos. Tai ateitis. Tuo labiau kad Kinijoje leista turėti antrą vaiką, ir po 20 metų gyventojų skaičius gali siekti 2,5–2,7 mlrd. Klausimas tik vienas – kokiose teritorijos ir valstybėse apsigyvens šie šimtai milijonų kinų. Savo šalyje jie paprasčiausiai netilps.

– Lietuvai tai šansas ar grėsmė?

– Kinai daug investuoja Afrikoje. Ten naudingos iškasenos, derlingos žemės, santykinai didelės ir tuščios teritorijos, kuriose nėra infrastruktūros: nutiesus savo kelius, pastačius mokyklas, ligonines, naftos perdirbimo įmones galima įdarbinti ir kiniškas įmones bei faktiškai kolonizuoti ištisas valstybes. Europiečiai šiame žemyne, priešingai nei kinai, praranda įtaką. Pavyzdžiui, šiandien vien Nigerijoje, neoficialiais duomenimis, kinų gyvena daugiau nei 10 mln.

Jie nesustoja ir Europoje. Baltarusijoje, netoli Minsko, pastatė 300 tūkst. gyventojų miestą, skirtą darbininkams iš savo šalies. Jie, kitaip nei europiečiai, skolino Minskui ir Kijevui. Tiesa, Ukrainoje kinai už paskolą valstybei buvo susitarę nuomotis 1 mln. ha juodžemio su galimybe ją apdirbti kinų žemdirbiams, bet buvo apgauti. Baltarusiai savo žodžio laikosi.

– Klausantis jūsų apima nerimas, kad greitai pratinsimės dėvėti kinų tautinius drabužius…

– Mes galime pasinaudoti galimybe ir, pavyzdžiui, surinkinėti jų prekes savo teritorijoje, tose pačiose laisvosiose ekonominėse zonose, suteikdami laikiną leidimą gyventi, kurį bet kada galėsime panaikinti. Nors ES mėgina riboti kinų ekonominį veržimąsi, mums reikia žiūrėti savo nacionalinių interesų ir tuo pasinaudoti. Tačiau kinams leisti kurtis taip kaip Baltarusijoje – gal ir rizikinga, reikalingos griežtos kvotos. Į Jekaterinburgą Rusijoje prieš 10 metų atvažiavo pirmi trys kinai, o šiandien jų gyvena 80 tūkst. Tačiau, iš kitos pusės, susitarus su vienu kuriuo nors Kinijos regionu ir įsteigus tiesioginį skrydį per metus į mūsų šalį gali atvažiuoti daugiau nei milijonas turistų. Ekonomikai tai būtų šuolis.

– Jūsų paties gyvenimas nedvelkia ramybe – konkurencija, ikiteisminiai tyrimai.

– Visi mes žmonės. Kai nuolat esi kviečiamas į apklausas, juodinamas spaudoje, psichologiškai tai veikia. Kita vertus, tai formuoja stipresnį charakterį.

Įdomu tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Finansinių nusikaltimų tarnybą, su kuriomis tenka nuolat susidurti, 1996 m. įsteigė mano tėtis Vidmantas Žiemelis, būdamas vidaus reikalų ministru. Aš tuo metu buvau dar moksleivis.

Jei kalbame apie tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, tai yra verslo žlugdymas. Užtenka paskelbti, kad žmogus kuo nors įtariamas, ir tarptautinėse rinkose iš karto priklijuojama etiketė. Kai kurios korporacijos, jei patenki į tokią duomenų bazę, iš karto braukia iš partnerių sąrašo.

Pasaulyje yra keletas įmonių, kurios specializuotai renka ir kaupia duomenis apie didžiausius verslininkus. Bet koks paminėjimas fiksuojamas, ir atsikratyti etiketės, nesvarbu, kad bylos nutraukiamos, teismas išteisina, kainuoja šimtus tūkstančių dolerių. Kartais prireikia ir teisminių ginčų.

Manau, kad, pavyzdžiui, vien neigiamas paminėjimas mūsų spaudoje „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkui Dainiui Dunduliui ir Vidmantui Janulevičiui, UAB „Baltic Solar Energy“ vadovui, sukels sunkumų bendraujant su užsienio partneriais. Mūsiškiams bus sunku gauti tarptautinę paskolą ar Vakarų banke atidaryti sąskaitą. Lietuvos biudžetas nukentės.

Nesuprantu tarnybų, kurios skelbia ikiteisminio tyrimo duomenis. Paskelbus įtarimus, viešai atlikus kratas – žmogus prieš visuomenę jau kaltas be teismo sprendimo. Kuo byla baigiasi, vėliau visuomenei ne taip svarbu. Tuo labiau kad dažnai teismai išteisina verslininkus, nors kriminalinės tarnybos kartais siekia kriminalizuoti elementarius civilinius santykius. Žlugdomas verslas, kuris Lietuvai moka mokesčius. Tyrėjai ir politikai už šias pasekmes neatsako.

Man pačiam teko nueiti šį kelią. Kai pradėti ikiteisminiai tyrimai, gauti leidimus ir sertifikatus, kurie būtini aviacijos pramonėje, sudėtinga. Mes esame oficialūs NATO tiekėjai. Patikros ten rimtos.

– Koks jūsų asmeninis gyvenimas?

– Trečdalį laiko keliauju. Esu aplankęs visas „Avia Solutions Group“ rinkas ir pagrindinius klientus. Skraidau įprastinėmis avialinijomis. Nors grupės įmonė „Klasjet“ valdo tris verslo klasės lėktuvus, kuriuos nuomoja, pats jais neskraidau, nes tai itin brangus malonumas.

Turiu tris kabinetus Vilniuje, Varšuvoje ir Maskvoje (nuo rudens bus ir Bankoke). Visuose ant sienų kabo vienodos nuotraukos, kad nesijausčiau, kur esu.

Iš esmės versle veža kūryba, aistra, bendravimas su žmonėmis, keliavimas ir žinios, kurių nuolat gauni. Labiausiai mane versle užkabina bendravimas su žmonėmis bei konkuravimas. Svarbu kūryba. Kai lieka tik skaičių lentelės, tai nebeįdomu. Dabar „Avia Solutions Group“ dirba daugybė jaunų žmonių, kurie pas mus grįžta iš užsienio, nes galime jiems pasiūlyti įdomų ir, svarbiausia, globalų darbą. Tuo aš labai džiaugiuosi.