Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas ir Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius kol kas miega ramiai. Jo avių bandą aptvaruose sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės, bet artėjant rudeniui vilkų išpuoliai dažnėja. „Vilkai užsuka naktimis, tad naktinių sargybos valandų tenka ir man“, – apie beveik dvidešimties metų gyvenimą avių ūkyje pasakoja ūkininkas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iš Vilniaus kilęs Anykščių ūkininkas gyvenimą kaime pasirinko po veterinarijos studijų Kaune. Tačiau į Pasusienio kaime Kavarsko seniūnijoje esančią motinos tėviškę 43-ejų Ž.Augustinavičius grįžo ne iš karto: dar studijuodamas vienus metus dirbo avių ūkyje Airijoje. Ten geriau susipažinęs su avių auginimu nusprendė: ir jis kurs avių ūkį.

100 km nuo Vilniaus įsikūrusiame Ž.Augustinavičiaus ūkyje gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. 280 hektarų ūkio ganyklose ganosi per 1500 avių. Dalis jų skerdienos, kaip ir ankstesniais metais, bus eksportuota į Latviją, kita dalis – į Vokietiją ir tik nedidelė dalis liks Lietuvoje.

Dar ne taip seniai pats užaugintus ėriukus pjovęs ir avienos pardavimu rūpinęsis ūkininkas prieš pusmetį su 9 bendraminčiais įkūrė kooperatyvą „Avininkas“, kuriame šviežios ėrienos ir avienos netrūksta kasdien.

Ūkininkų laikas teka kitaip

„Galbūt žmogui iš miesto sunku patikėti, bet gyvenimo tempas kaime šiandien ne mažiau greitas nei Vilniuje. Diena ilga, o savaitė – be laisvadienių. Karvių nemelžiu, su saule keltis lyg ir nebūtina, bet darbų kartais ir per 12 valandų neįveikiu“, – dėsto studentus į avių ūkį atlikti praktikos priimantis Ž.Augustinačius. Veterinarijos akademijos studentai ūkyje ir semiasi praktikos, ir smulkesnius darbus atlieka.

Mėsinių ir pieninių avių augintoja iš Biržų Kristina Milišiūnienė, pažįstanti Ž.Augustinavičių daugiau nei dešimtmetį, apibūdina jį kaip nuoširdų, visada į pagalbą ateinantį jų asociacijos vadovą: „Kadangi jis – veterinarijos gydytojas, kilus reikalui skambiname ir patarimų prašome bet kokiu paros laiku.“

Matydama sutuoktinio įsitraukimą, ūkininko žmona Neringa juokauja: „Ūkininko žmona negali žiūrėti į laikrodį, o juo labiau priekaištauti vyrui, kad šis per anksti išėjo ar per vėlai namo grįžo. Paleidęs darbininkus, jis pats dar kelias valandas prie avių sukasi. Namų duris įprastai praveria su tamsa.“

Iki vėlumos tvarkydamasi ūkyje trijų vaikų motina vienatvės nejaučia: prasidėjus mokslo metams dirba etikos mokytoja šalia esančioje mokykloje, o vasarą įsisuka į darbus ir namų ruošą.

Sekmadieniais visa Augustinavičių šeima keliauja į bažnyčią, po pamaldų sėda prie stalo, bendrauja. Kurti šeimos gyvenimo tradicijas atokiau nuo Vilniaus, Žilvino žmonos vertinimu, paprasčiau: viskas šalia, kieme, regis, net kvėpuoti nuo erdvės pojūčio lengviau.

Ūkiai tarpusavyje nekonkuruoja

Tokių ūkininkų kaip Ž.Augustinavičius ar Giedrius Prakopavičius pastangomis Lietuvos avių augintojai atvertė naują avininkystės puslapį – pritraukė mėsinių ir pieninių avių augintojų, kurie nedrįso ateiti į asociaciją anksčiau, ėmė rūpintis teisiniu avininkystės reglamentavimu. Kaip tikina Ž.Augustinavičius, Lietuvos avių augintojai tarpusavyje nekonkuruoja, nes avininkystė dar tik stojasi ant kojų.

„Mėgstu kartoti – visiems bus geriau, kai Lietuvoje bus sukurta avininkystės infrastruktūra. Mūsų šalyje dar nėra tiek avių augintojų, kiek buvo tarpukariu, kai avys augintos kiekviename ūkyje“, – pasakoja Ž.Augustinavičius.

Dauguma avių augintojų jas augina dėl mėsos, bet ne dėl vilnos. Ūkininko teigimu, norint iš to sukurti verslą reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet Lietuvos klimatinės sąlygos nėra tam tinkamos: žiemą vilna užsiteršia, mažos vilnos supirkimo kainos. Jei ją pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, būna labai gerai.

Pasak Ž.Augustinavičiaus, tikrai nereikia pavydėti lenkų kirpėjams uždarbio už avių kirpimą, nes šis darbas labai sunkus. Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – du kartus per metus.

Vokietijos juodgalves ir mišrūnes Anykščių ūkininkas perka užsienyje. Už ėriuką po 200 eurų mokantis ūkininkas sako, kad kol jis užauga, mėsos kaina taip pat šokteli. Tai lyg ir paaiškina, kodėl aviena, palyginti su kiauliena ir vištiena, tokia brangi.

Laukuose ganomos Ž.Augustinavičiaus avys į ganyklas išvaromos pavasarį, o į tvartą pargenamos rudenį. Mažesniame ūkyje galima avis dieną laikyti lauke, o naktį tvarte, bet didesniame ūkyje net didžiulis tvartas bus per mažas.

Ūkį kūrė kelerius metus

Paklaustas, kiek laiko prireikia norint pastatyti avių ūkį ant kojų, Ž.Augustinavičius mini kelerius metus: „Anksčiau kreditų sąlygos bankuose buvo sudėtingesnės, tačiau atsiradus garantiniam paskolų fondui gauti paskolą ir pradėti verslą tapo lengviau.“

Jau pusmetis, kai Lietuvos avių augintojai įkūrė kooperatyvą ir išsinuomojo skerdyklą. „Iki tol tekdavo skerdieną pačiam į Vilnių gabenti, o dabar keliai jau ir į Latviją atsivėrę – latvių įmonės užsiima avių ir ėriukų skerdimu, ten dalį produkcijos eksportuojame“, – džiaugėsi ūkininkas. Eksportuojamai avienai reikalavimai keliami  didesni nei vidaus rinkoje.

Krankliai pavojingesni už vilkus

Pokalbiui pasisukus apie vilkus ir kitus rizikos veiksnius, Ž.Augustinavičius atkreipia dėmesį, kad ne vien vilkai yra jo ir kolegų galvosūkis, nors gerai išalkę jie ir elektrinio piemens saugomą teritoriją įveikia. Dar vienas avininkystė priešas – krankliai. Nors kranklių Lietuvoje nėra daug, tik apie 200 ar 300, nėra metų, kad jie nepadarytų žalos avių augintojams.

„Krankliai gal net daugiau nuostolio padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, joms akis iškapoja. Kovoti su jais ūkininkams šiandien padeda garsinės patrankos, bet ilgainiui ir prie jų plėšrūs paukščiai pripranta: apsukę ratą nusileidžia ir vėl tyko avių. Nereikėtų pamiršti ir parazitinių ligų. Tik iš pažiūros auginti avis atrodo paprasta: iš tiesų jas puolančių bjaurybių netrūksta“, – apibendrina ūkininkas.

Vyrauja maži avių ūkiai

„Atskirti savo ūkį nuo visuomeninių reikalų Žilvinui nepavyksta, juk iš tokių ūkių kaip mūsų ir susideda avių augintojų bendruomenė“, – svarsto N.Augustinavičienė.

Perpus 280 hektarų teritoriją padalijęs Ž.Augustinavičius sako, kad vienoje jo pusėje ganosi avys, o kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. Visa tai ūkininkas eksportuoja į Vokietiją ir Austriją.

Lietuvos avių augintojų asociacija vienija per 150 ūkininkų, tačiau ūkiai nedideli. Vidutinis Lietuvos avių ūkis – 16,7 avies. „Šioje srityje vis dar smarkiai atsiliekame. Negalime konkuruoti nei su Didžiosios Britanijos, nei su Škotijos ūkiais, kur avių vidurkis ūkyje skaičiuojamas šimtais“, – lygina pašnekovas.

Tačiau kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas džiaugiasi, kad ūkininkai vis palankiau vertina avių auginimą: šalyje jau auginama apie 163 tūkst. avių.

BFL

Lietuvoje avininkystė vis tvirčiau stojasi ant kojų, bet vilnos apdirbimo pramonė to nefiksuoja. Užuot apdirbę vietinių avių vilną, lietuviai ją perka iš Škotijos ir Naujosios Zelandijos, o lietuviškų avių vilna eksportuojama į Lenkiją.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Lietuviškų avių vilna ne tokia kokybiška, kokios reikia pramonei, tai lyg ir atsakymas, kodėl ji nėra naudojama ir vargu ar kada bus naudojama“, – nukerta Anykščiuose veltinius nuo 1940 m. gaminančios bendrovės „Fetras“ vadovas Raimondas Biliūnas. – Nukirpta avių vilna turi būti išplauta, o Lietuva net plovyklos neturi. Pavieniai verslininkai ją karšia, plauna, suka siūlus, vienu metu ir mes pabandėme, bet supratome, kad atsivežti iš Škotijos ar Naujosios Zelandijos yra kur kas patogiau.“

Lietuviškos vilnos reikalai taisytųsi, jei tik atsirastų mobilių, į ūkius atvykstančių konteinerinių plovyklų, tačiau ir vėl – apskaičiuota, kad tokioms plovykloms prireiktų apie 0,6 mln. eurų, o visa Lietuvoje nukirpta avių vilna būtų išplauta vos per 8 dienas.

Todėl Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Gyvulininkystės skyriaus vedėjas Vaidotas Prusevičius kol kas džiaugiasi tik pakilimą jaučiančiu avių pieno ir mėsos sektoriumi, o apie vilnos perdirbimą ar ėrienos konservus Lietuvoje, jo nuomone, kalbėti dar per anksti.

Vilną karšia ir plauna lietuviai, avis kerpa lenkai

Vis dėlto kasmet vos ne po 30 proc. didėjanti bendra šalies avių banda griauna stereotipus. Šiurkšti avių vilna šiek tiek naudojama medicininiams tikslams, pavyzdžiui, vilnos gaminiai tinka kraujotakai aktyvinti. Tačiau prisimindami avininkystės pradžią šalyje Molėtų rajono Ūtos seniūnijos ūkininkai Giedrius ir Birutė Prakapavičiai lygina kitaip – ūkininkai prisimena, kad prieš 15 metų, kai jie nusprendė keltis į kaimą auginti avių, net avienos dar niekam nereikėjo.

„Vilną apskritai labai ilgai kaupėme dideliuose maišuose, kailius sūdėme ir tik pasibeldus pasaulinei finansų krizei toks atsargų kaupimas pravertė. Vieni iš mūsų kailius pirko, kiti ėmė svarstyti, kaip vilną panaudoti, o šiemet Lenkijos pirkliai jau net labai mūsų vilna domisi, tik jiems, žinoma, reikia didelio kiekio“, – pasakoja iš avių ir ožkų pieno sūrius su vyru gaminanti ir turguje juos pardavinėjanti B.Prakapavičienė.

Iš Prakapavičių ūkio avių vilnos perkantys žmonės siuva šiltus apklotus, velia šlepetes, o jurtomis susidomėjęs žemaitis Antanas Poška net jurtoms velti vilnos buvo iš ūkininkų užsisakęs. Tačiau ūkio šeimininkai sutinka, kad avių vilna vis dar tebelaikoma subproduktu, o rinkoje įsitvirtino tik aviena ir sūriai.

Edukacinių programų nauda

Bendrovės „Litwool“ vadovas Algirdas Pupšys, priklausantis Lietuvos veltinio amatininkų gildijai, sutinka, kad iš vilnos karšimo Lietuvoje milijonų neuždirbsi, tačiau duonai pakaks.

Nuo 2008 m. Ukmergės rajono Inkilų kaime vilnos karšimo, verpimo ir vėlimo paslaugas teikianti įmonė prekiauja ir vilna iš kitų regionų. „Galime iškaršti ne tik avių, bet ir šunų, kupranugarių ar lamų vilną“, – intriguoja A.Pupšys.

Pagrindinė „Litwool“ veikla – verpalų gamyba. Tai senas amatas, tačiau mažai įmonei išlikti rinkoje sunku. Tiesa, ir tokios situacijos A.Pupšys nevadina tragiška. Pasak jo, dar prieš penkerius metus šalyje net nebuvo kam avių kirpti, o dabar jau ir keli lietuviai tuo užsiima, nors didžioji šios rinkos dalis vis dar priklauso Lenkijos avių kirpėjams. Per kelias minutes vieną avį apkerpantys lenkai kirpėjai nėra brangininkai, todėl jų paslaugos vertinamos, jie laukiami Lietuvos avių ūkiuose.

„Mums labiau apsimoka pirkti jau išplautą vilną, o ne patiems tuo užsiimti, juolab kad ir vilna nevienarūšė“, – aiškina A.Pupšys.

Tiek jis, tiek kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai džiaugiasi, kad avininkystė Lietuvoje atsikuria, nors dar ne taip seniai jai buvo prognozuojama mirtis. Sutikdamas su mintimi, kad ši sritis atsikuria, „Šeduvos avininkystės“ direktorius Rimantas Kairys sako, kad avių vilna domina vis daugiau verslui ir šiaip veiklai neabejingų žmonių.

Dienomis greitosios pagalbos automobilį vairuojantis klaipėdietis Algirdas Uščinas vakarais ir savaitgaliais jau 15 metų karšdamas vilną ne tik prie algos prisiduria, bet ir ne vienam ūkininkui išsprendžia galvosūkį, ką veikti su avių vilna.

Nuo rugpjūčio iki vasario ūžianti A.Uščino vilnos karšimo mašina, kurią jis pirko iš linų fabriko ir pritaikė avių vilnai karšti, prityla tik pavasarį, bet darbo klaipėdietis sako nepritrūkstantis ištisus metus. Į jo namų duris beldžiasi 20 skirtingų avių rūšių augintojų ir jis nė vienam neatsako. „Viena vilna lengviau pasiduoda, kita sunkiau, bet viskas įveikiama“, – šypsosi daugiau nei 33 metus vilnos karšimo paslaugą teikiantis žemaitis.

Lietuviškos vilnos gaminiai pasiekia ir JAV

„Prireiks nemažai laiko, kol mūsų ūkininkai atras savo ūkiuose auginamų avių vilną. Kol kas avys kerpamos tada, kai ūkininkui patogu, tačiau tvartuose pabuvusių avių mėšlina vilna jau mažai ko verta. Perauklėti avių augintojus nėra paprasta“, – atsidūsta alytiškė prekės ženklo „Labos nakties“ sumanytoja Daina Zenkevičienė.

Jai prireikė gerų metų, kad suprastų, jog Lietuvos rinka pasižymi maža perkamąja galia, o to pakako, kad iš avių vilnos siūtos jos antklodės ir pagalvės būtų pradėtos eksportuoti.

Nuo 99 iki 124 eurų už pačios siūtą ir avių vilna užpildytą natūralią antklodę prašanti alytiškė paaiškina, kad rankų darbas nėra pigus. Jai net būtų nelengva apskaičiuoti, kiek ji praranda laiko rankiodama šapus iš jau nukirptos vilnos, taip pat naikindama specifinį vilnos kvapą.

Mintį, kad galima būtų verstis iš vilnos, D.Zenkevičienei pasiūlė avis vienkiemyje auginanti jos pačios motina. Pradėjusi domėtis avininkyste moteris pamatė, kad veiklos niša išties yra: didžioji dalis Lietuvoje nukerpamos avių vilnos išmetama, taigi tereikia ją iš ūkininkų susirinkti, išvalyti, nuvežti į karšyklą ir ką nors iš jos pagaminti.

Paprastai alytiškė dairosi švelniavilnių avių vilnos, nes šiurkščiavilnės jos gaminiams netinka. Kol kas ji sau atlyginimo dar nemoka, bet viliasi, jog po metų kitų pavyks ir uždirbti, juolab kad vartai į elektroninę prekybą jau atverti ir ji jaučianti susidomėjimą iš JAV.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius lietuviškų avių vilną apibūdina kaip pigią: „Norint iš vilnos sukurti verslą, reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet mūsų klimatinės sąlygos nėra tokioms visai tinkamos – žiemą vilna užsiteršia nuo lietaus.“

Pasak Ž.Augustinavičiaus, jei ūkininkas pardavęs vilną susigrąžina pinigus už kirpimą, tai jau gerai: „Bet aš nepavydžiu avių kirpėjams iš Lenkijos uždarbio – tas darbas labai sunkus.“ Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – dukart per metus.

Pašnekovas taip pat teigia, kad Lietuvoje vis dar mažai kam reikalinga tiek vilna, tiek avikailiai. Anksčiau būta mėginimų gaminti apklotus, bet ir to nebeliko.

„Todėl neverta stebėtis, kad didžioji dalis mūsų vilnos išgabenama į Lenkiją“, – sako „Šeduvos avininkystės“ direktorius R.Kairys. Kodėl į Lenkiją?

Lenkija, kaip ir Latvija, yra išsaugojusi karšyklų ir verpyklų, todėl nei lenkams, nei latviams nekyla rankos vilnos išmesti. Norvegai bet kokią vilną panaudoja pastatų sienoms šiltinti. Žinoma, kaip priduria R.Kairys, viskam reikalingas apdirbimas, bet, pasak jo, vilna – vis tiek puiki žaliava, kurią ir mūsų ūkininkai galėtų realizuoti, o ne išmesti kaip netinkamą daiktą.

Avininkystė atvertė naują puslapį

Iki 1994 m. Lietuvoje avininkystės beveik nebuvo, tačiau įsiliejus naujai ūkininkų kartai, tokiems ūkininkams kaip Ž.Augustinavičius ir G.Prapakavičius, ši žemės ūkio šaka atvertė naują puslapį.

„Šie žmonės metodiškai kūrė ūkius, atsivežė naujų veislių avių, sugebėjo pritraukti nemažai naujų avių augintojų, kurie anksčiau nedrįso ateiti į asociaciją, taip pat rūpinosi teisiniu avininkystės reglamentavimu“, – paprašyta apibūdinti avininkystę pasakoja 25-erius metus avis su vyru Joriu Biržų rajone auginanti Kristina Milišiūnienė.

Tiesa, Lietuvoje ir šiandien dar nėra tiek avių augintojų, kiek jų buvo tarpukariu, kai avis augino kiekvienas ūkininkas. Tačiau jau per 150 avių augintojų vienijanti asociacija toliau plečiasi. Vidutinis avių ūkis Lietuvoje siekia 16,7 avies.

Kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas tvirtina, kad kasmet šis skaičius ūgteli net 30 proc., o iš viso avių Lietuvoje jau yra apie 163 tūkst.

Molėtų rajone sūrinę įsirengę Prakapavičiai jau nusprendė nuo mėsinės avininkystės pereiti prie pieninės. „Kai nevalgai mėsos, nekyla ranka ir avių skersti. Nors mums patiems tai kurį laiką buvo pragyvenimo šaltinis“, – sako G.Prakapavičius.

Paklaustas, kaip vertina gausėjančias avininkų gretas, ūkininkas neslepia, jog ne visi avių augintojai – idėjiniai žmonės, nes dalis ateina svajodami gerai uždirbti, tačiau taip jau yra, kad vieni pradeda, kiti pabaigia.

Patyrę avių augintojai šaiposi, kad daugelis šios srities naujokų klaidingai įsivaizduoja, jog aviai pakaks tik žolės, jie nepagalvoja apie avių priežiūrą, apsaugą nuo puldinėjančių vilkų ir kranklių, kurių atakos ypač suaktyvėja rudenį.

„Mes su vyru esame avininkystės fanatikai – būna, kad kartais ir nuostolingai dirbame, bet žinome, kad avis nėra gyvulys, kuriam nieko nereikia. Aviai reikia pašarų, šiaudų, aptvarų. Per dieną vienai aviai, atmetus savo darbą, išeina nuo 5 iki 8 eurų“, – vertina K.Milišiūnienė.

Avieną atranda iš naujo

Etnologas Libertas Klimka, paprašytas priminti, ar dažnai aviena patekdavo ant lietuvio stalo praeityje, pripažįsta, kad jos mūsų protėviai valgydavo palyginti mažai: dėdavo į šiupinį, gardindavo kopūstienę. Užtat dabar avininkystė išgyvena tikrą pakilimą.

„Šiandien daugelis atranda avieną – itin mėgstami avienos troškiniai, šašlykai, pamarinuoti šonkauliai“, – pasakoja Dagestane gimęs, Kaune šviežia aviena prekiaujantis 32 metų Magomedas Velijevas.

Nuo vaikystės per šventes ir savaitgaliais avienos patiekalus namie valgęs pašnekovas netruko išsiaiškinti, kad Lietuvoje trūksta šią sritį išmanančių žmonių. Iš avių augintojų mėsą pirkti pradėjęs M.Velijevas įkūrė savo parduotuvę. Šiandien nemaža dalis jo pirkėjų – Lietuvos musulmonai.

Dagestaniečio nuomone, lietuviai avienos ir ėrienos valgo dar mažai, tačiau tai palengva keičiasi. Prekeivis svarsto, kad nors avių augintojų jau nebetrūksta ir šalies rinka prisotinta, ateityje gali kilti rimtų sunkumų, nes dalis avių augintojų keičia profilį pereidami prie pieninės avininkystės.

Kilogramą ekologiškos ėrienos po 7,5, o avienos – po 4,5 euro didžiųjų miestų restoranams tiekiantis Ignalinos rajono ūkininkas Mindaugas Ralys, kurio ūkyje ganosi per 1500 avių, priešingai, pastaruoju metu investuoja į bandos gerinimą. Savo skerdyklą įsirengęs ūkininkas tiki mėsinės avininkystės ateitimi.

Šeduviškis R.Kairys, veisiantis ir parduodantis Lietuvos juodgalves ūkininkams, sako, kad iki šiol per mažai dėmesio skirta avienos kokybei ir veislėms gerinti: „Mūsų selekcinis darbas yra atsilikęs, todėl mūsų avys vis dar kergiamos kiekvienai ėriavėdei parinkus atskirą aviną. Mes didžiausią dėmesį skiriame prieaugliui, išsiskiriančiam vilnos ilgumu, tankumu, mėsinėmis savybėmis ir vislumu, gerinti. Esame Lietuvos genofondo saugotojai, iš mūsų avis perka visos šalies avininkai, todėl vis primename, kad jų priežiūrai būtina skirti atitinkamą dėmesį – profilaktiškai apžiūrėję, ar sveiki avių „bateliai“ (užtikrinę jų nagų priežiūrą), ūkininkai gali užkirsti kelią daugeliui ligų“, – dėmesį į avių auginimo problemas kreipia šeduviškis.

Kinta ir mėsos valgytojų įpročiai

„Veido“ kalbinti avių augintojai sutinka, kad aviena dėl specifinio skonio ne visiems patraukli, bet pabrėžia, kad dabartinė aviena skiriasi nuo mūsų protėvių augintų avių mėsos. Mėgstantiems liesesnę mėsą Ž.Augustinavičius pataria rinktis ėrieną, o aviena, jo manymu, turėtų tikti itin šią mėsą mėgstantiems valgytojams.

Bene daugiausia avių ES augina Airija, kur kasmet paskerdžiama per 4 mln. ėriukų, taip pat Ispanija, Italija ir Anglija. Minėtose šalyse vienas gyventojas per metus suvalgo iki 8 kg ėrienos, o europietis vidutiniškai – apie 3,5 kg šios mėsos.

Tarpukariu Lietuva augino apie 1,5 mln. avių, o jas skersdavo tik po Šv. Baltramiejaus. Tuo metu vienam lietuviui per metus tekdavo po 20 kg ėrienos. Šių dienų statistika kuklesnė: kol kas vidutiniškai vienam lietuviui per metus tenka vos po 0,06 kg ėrienos.

„Vos keleri metai, kai mūsų produkcija ima labiau domėtis miesto gyventojai. Norėdami sumažinti cholesterolio kiekį žmonės atranda mūsų ūkį“, – pasakoja gardžius kepsnius iš avienos savo šeimai ruošianti K.Milišiūnienė.

Ūkininkė pripažįsta, kad daugelį potencialių pirkėjų atbaido avienos kaina. Ji svarsto, kad daugelis nemėgstančiųjų avienos iš principo gal dar mena anksčiau Lietuvoje augintų šiurkščiavilnių avių mėsos skonį, tačiau dabar auginamos kitos veislės. „Jų mėsa yra kitokio skonio, be to, skoniui įtakos turi ir gyvulio amžius, ir laikymo, ir skerdimo sąlygos. Riebalai pradeda kauptis tik aviai sulaukus metų ar pusantrų. Galų gale daug kas priklauso ir nuo mėsos paruošimo būdų. Svarbiausia jos neperkepti, nes tada ir ėriuko mėsa taps guminė. Apskritai dėl skonio nesiginčijama. Čia kaip su varlių šlaunelėmis – vieni į jas pažiūrėti negali, o kitiems tai delikatesas“, – lygina  K.Milišiūnienė.

"Moters savaitgalio" archyvas

Giliame dubenyje sumaišykite marinatui skirtus produktus. Sudėkite mėsos gabalėlius ir marinuokite ne trumpiau kaip pusvalandį. Suverkite mėsą ant iešmų ir iškepkite ant grotelių. Patiekite su marinuotomis daržovėmis, biriai virtais ryžiais.