"Scanpix" nuotr.

Nuo 2003 m. ilgiau nei dešimtmetį pasaulio ekonomiką veikė vis brangstanti nafta ir dujos. Tuo naudojosi šias žaliavas išgaunančios valstybės, tokios kaip Azerbaidžanas. Dabar situacija smarkiai pasikeitė, kainos smuko iki rekordinių žemumų. Ką Azerbaidžanui pavyko nuveikti per dešimtmetį ir kaip šalis pasiruošusi gyventi kitokiomis ekonominėmis sąlygomis?

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Naftos tėvynė

Kiek pasaulis žino naftą, tiek žino ir Kaspijos pakrantės „degančią žemę“. Jau 2600 m. prieš Kristų buvo žinomas „degantis vanduo“, kurį vėliau naudojo graikai, o arabai vadino „graikiška liepsna“. Beveik neabejojama, kad nafta graikus pasiekdavo iš dabartinių Baku apylinkių, kur ji atvirai telkšodavo žemės paviršiuje. Tą patį paliudijo ir garsusis keliautojas Markas Polas, šias vietas aprašęs XIV amžiuje.

1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano.

1846 m. Azerbaidžane, daugiau kaip dešimtmečiu anksčiau nei JAV, buvo išgręžtas pirmas pasaulyje naftos gręžinys ir prasidėjo naftos amžius. 1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano. Nuolat auganti gavyba, sparti su tuo susijusi pramonės plėtra ir plūstantys pinigai skatino atvykti tūkstančius darbininkų ir laimės ieškotojų. Tarp jų buvo ir vėliau išgarsėjęs Alfredas Nobelis, su broliais išplėtojęs didelį verslą Baku.

Nafta turėjo didžiulį poveikį vietos ekonomikai. Carinėje Rusijoje Baku tapo ketvirtu pagal dydį miestu, nusileisdamas tik Maskvai, Sankt Peterburgui ir Kijevui. Nafta buvo svarbus faktorius, todėl bolševikai po Pirmojo pasaulinio karo greitai likvidavo bandymus sukurti nepriklausomą Azerbaidžaną ir prijungė šalį prie SSRS.

„Aukso puodo“ sindromas

Vis augant naftos gavybai, 1999 m. Azerbaidžane buvo įkurtas valstybinis naftos fondas, į kurį pervedami iš naftos ir dujų uždirbami pinigai. Fondo tikslas yra finansuoti strateginius šalies tikslus. Tai sutapo su pasauliniu naftos brangimu, ir Azerbaidžaną užplūdo pinigai. Valstybės BVP visą dešimtmetį augo vidutiniškai po 13,5 procento. Politikai dosniai finansavo kariuomenę, socialines programas, buvo investuojama į kelius ir kitą viešąją infrastruktūrą. 2005 m. atidarytas naftotiekis iš Baku į Turkiją. Buvo smarkiai pakeltos pensijos ir atlyginimai, faktiškai nebeliko nedarbo problemos. Tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad skurstančių žmonių skaičių pavyko sumažinti per pusę.

Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava, buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių.

Tačiau ne visus politikų veiksmus būtų galima pavadinti racionaliais ir pagrįstais. Kaip ir kitoms Azijos bei Artimųjų Rytų valstybėms, Azerbaidžanui irgi būdinga didybės manija ir noras pasipuikuoti. Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava (tiesa, dabar ją aplenkė dar aukštesnė Tadžikijoje), buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių. Tai tik simboliniai veiksmai, po jų ėjo daug brangesni – Europos žaidynės, kurių vien atidarymas kainavo 100 mln. dolerių, o tai dukart daugiau nei Londono olimpinių žaidynių atidarymas, „Eurovizijos“ konkursas, „Formulės 1“ etapas ir daug kitų. Tokius veiksmus galima palyginti su kai kurių „Aukso puodo“ laimėtojų istorijomis, kai staiga atsiradę pinigai švaistomi neatsakingai.

Naftos gavyba Azerbaidžane nustelbė visus kitus verslus, buvo per daug susikoncentruota į vieną sritį. 95 proc. šalies eksporto – nafta ir dujos, o importuojama beveik viskas, net miltai duonai kepti. Trys ketvirtadaliai valstybės išlaidų priklauso nuo žaliavų. Atrodė, kad pinigai iš naftos niekada nesibaigs.

Lūkesčiai buvo nepamatuoti

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas labai taikliai apibūdino smukusias žaliavų kainas – „psichologiškai sudėtingos“. Taip vaizdžiai įvardintas šokas, kurį patyrė Azerbaidžano politikai ir visuomenė. Juk buvo tikėtasi visai ko kito, buvo kuriami visai kitokie planai ir projektai.

Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Smukus naftos ir dujų kainoms, sumažėjo Azerbaidžano biudžeto įplaukos ir problemos greitai persimetė į kitus sektorius. Žlugo keli bankai, krito vietos valiutos manato vertė, vien per 2015 m. 52 proc., pradėjo augti valstybės skola, paaštrėjo socialinės problemos. Valstybė buvo priversta kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Sausio mėnesį ekonominės bėdos peraugo į protestus prieš valdžią, į tai administracija atsakė pensijų ir algų padidinimu bei mokesčių mažinimu duonai. Tai kainuoja, Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Naftos kainų korekcija privertė Baku politikus rimčiau pasižiūrėti į šalį kamuojančias problemas, tokias kaip korupcija, lėšų švaistymas, ir ieškoti alternatyvų naftos pramonei.

Azerbaidžanas išlaiko potencialą

Pasaulio įvykiai smarkiai supurtė Baku politinį ir ekonominį gyvenimą, tačiau nesužlugdė valstybės sistemos. 2015 m. Azerbaidžanas, nors ir pavėluotai, ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Didelis dėmesys skirtas žemės ūkio plėtrai. 2015-ieji paskelbti Žemės ūkio metais. Labiau stengiamasi plėsti transporto sektorių ir susisiekimą. Įgyvendinamas Šilko kelias prekybai su Kinija, sujungiant geležinkelius tiek šalyje, tiek kaimynėse bei uostus prie Kaspijos. Tokios priemonės leido išlaikyti 1,1 proc. metinį ekonomikos augimą ir, žvelgiant į visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugos regioną nuo Baltarusijos iki Tadžikijos, „degančios žemės“ šalis, atrodo, turi daug geresnę perspektyvą nei jos kaimynės.

Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Baku politikai vėl atsiminė ryšius su Europa ir pareiškė, kad norėtų tartis su Europos Sąjunga dėl strateginės partnerystės sutarties. O juk dar neseniai vadovų susitikime Rygoje Azerbaidžanas paskutiniu momentu atsisakė prisijungti prie bendros šalių deklaracijos, pripažįstančios kiekvienos šalies pasirinktą europinę perspektyvą. Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Kai kas Azerbaidžane vis dar tyliai tikisi, kad naftos bei dujų kaina greit grįš į ankstesnį lygį, ir visos problemos savaime susitvarkys, tačiau viešumoje vis labiau suprantama, kad viską statyti tik ant naftos kortos buvo klaida. Šalis gavo brangią pamoką ir dabar ėmėsi tų pačių priemonių ūkiui stiprinti, kurios išbandytos kitose šalyse, kur niekada nebuvo atrasta naftos.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 30 d.

Armen Sargsjanas / D.A.Dent nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Šiomis dienomis armėnai pagal seną krikščionišką tradiciją mini savo žuvusiuosius per balandžio pradžioje netikėtai įsiplieskusį karą. Daugiau nei 90 sūnų, vyrų ar tėvų negrįžo ir į azerbaidžaniečių šeimas. Praėjo šiek tiek daugiau kaip mėnuo nuo vadinamojo Keturių dienų karo. Už ką padėjo galvas maždaug du šimtai žmonių iki šiol „įšaldytu“ laikytame Kalnų Karabacho konflikte, kuris tik akimirkai patraukė pasaulio dėmesį ir tuoj pat buvo pamirštas, nors bet kada gali atsinaujinti su nauja jėga?

Apie tai – „Veido“ interviu su Kaukazo ekspertu, žinomu Ar­mė­nijos žurnalistu iš Armėnijos medijų iniciatyvų centro Armenu Sarg­sjanu, kuris pats ne kartą lankėsi Kalnų Ka­ra­ba­che tiek prieš Keturių dienų karą, tiek per jį ir po to. Pasak pašnekovo, šis smurto protrūkis sugriovė bet kokias viltis, kad jau daugiau nei dvi dešimtis metų rusenančiame konflikte bus pasiekta taika.

Už tai atsakomybę turi prisiimti ne tik tiesiogiai viena į kitą ginklus nutaikiusios pusės, bet ir nuolat „labai sunerimusi“, bet nieko nedaranti tarptautinė bendrija, savo egoistinių interesų paisančios didžiosios šalys. Tarp jų svarbiausia – abi puses ginkluojanti ir „valdomu konfliktu“ suinteresuota Rusija.

– Informacija apie Keturių dienų karą ir padėtį Kalnų Karabache – gan prieštaringa. Kaip šį konfliktą mato Armėnijos pusė? Kas įvyko pirmosiomis balandžio dienomis šiame Kaukazo regione? Ir kokios to pasekmės?

– Pasak oficialios Armėnijos pozicijos, tai buvo Azerbaidžano agresija prieš Kalnų Karabacho Respubliką, (tarptautinės bendrijos nepripažinta – red. past.). Kalbant paprasčiau, balandžio 2 d. Azerbaidžano armija pradėjo Kalnų Karabacho puolimą dviem kryptimis – šiaurės ir pietryčių. Per pirmą dieną azerbaidžaniečių kariuomenė perėmė kelių pozicijų ir Tališo kaimo, esančio fronto linijoje, kontrolę. Keturi civiliai jo gyventojai buvo žiauriai kankinami, paskui nužudyti: nukirstos galvos, nupjautos ausys. Dvylikametis berniukas žuvo per artilerijos ataką.

Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerabaidžaniečių kariai.

Tai šokiravo Armėnijos visuomenę, nes nuo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų, tai buvo pirma reali karo grėsmė. Kalnų Karabacho pajėgos bandė sustabdyti azerbaidžaniečių blickrygą, kaip tai pavadino pati Azerbaidžano žiniasklaida. Galiausiai armėnai sugebėjo susigrąžinti daugumą pozicijų, tarp jų ir Tališo kaimą.

Abi kariaujančios pusės naudojo sunkiąją ginkluotę – tankus ir artilerijos sistemas. Azerbaidžano pusė naudojo sraigtasparnius, vieną jų numušė aštuoniolikmetis armėnų karys. Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerbaidžaniečių kariai.

– Kiekvieną kartą, kai įsiliepsnoja konfliktas, ypač jei jis netikėtas, ekspertai pradeda klausti, kam jis naudingas. Ką laimėjo ar galėjo tikėtis laimėti Azerbaidžano vyriausybė, o gal konflikto atsinaujinimu galėjo būti suinteresuota Armėnijos valdžia?

– Pasižiūrėję į konflikto istoriją matome tris suinteresuotas puses: Kalnų Karabacho gyventojai nori nepriklausomybės ir neįsivaizduoja saugaus gyvenimo Azerbaidžano sudėtyje; Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko savo dalimi, o Armėnija visada stengėsi padėti etniniams Kalnų Karabacho armėnams. Būtų nuostabu, jei egzistuotų tik šios suinteresuotos pusės, nes jų pozicijas galima būtų derinti, tačiau veikia ir kiti interesai, todėl sutarimo nematyti. Pietų Kaukazas matomas kaip didžių interesų sankirta, kalbant geopolitiniais terminais. Labai daug šalių – nuo Kinijos iki JAV turi čia savo interesų. Vis dėlto aktyviausia žaidėja yra Rusija – Armėnijos strateginė partnerė ir pagrindinė ginklų tiekėja Azerbaidžanui. Skamba šiek tiek keistai, ar ne?

Pranešta, kad Rusija sustabdė Keturių dienų karą jos premjero ir užsienio reikalų ministro pastangomis. Jie tuo metu lankėsi Armėnijoje bei Azerbaidžane ir, žinoma, gavo dozę kritikos iš abiejų pusių.

Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sukurta Minsko grupė, kurioje veikia JAV, Prancūzija ir Rusija, yra atsakinga už derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Ši grupė bando derinti JAV ir NATO, ES ir Rytų partnerystės, Rusijos ir Eurazijos Sąjungos interesus. Dar pridėkime Iraną ir, žinoma, Turkiją, kurios priešiškumas Armėnijai tęsiasi jau šimtmetį, o su Azerbaidžanu sieja artimi ryšiai. Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

– Kaip prognozuotumėte Kalnų Karabacho konflikto eigą? Teigiama, kad Keturių dienų karas galėjo būti tik repeticija – ginklų, taktikos išbandymas.

– Konfliktas tęsiasi ir tęsis. Kiekvieną dieną pa­sienyje žūsta kariai ir civiliai. Po paliaubų paskelbimo ten aktyviai veikia snaiperiai. Ar­mė­nija pasiūlė ESBO stebėti snaiperių veiklą ir pa­reikalauti, kad abi pusės patrauktų juos iš pasienio, bet Azerbaidžanas nesutiko.

Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Be to, Azerbaidžano vadovas Ilhamas Ali­je­vas aiškiai pagrasino, kad jei armėnų kariai nenori mirti, jie turi palikti savo pozicijas. Kalnų Ka­rabacho valdžia savo ruožtu bando išlaikyti pasienio liniją, kuri nubrėžta pagal jų Konstituciją. Šis dokumentas remiasi visuotinai pripažintu tarptautinės teisės principu, kad kiekviena tauta turi teisę apsispręsti dėl savo ateities. Taigi tai konfliktas, peraugantis į karą, kurio liudininkai esame mes visi.

– Iš pranešimų matome, kad Azerbaidžanas per Keturių dienų karą naudojo labai modernią ir sudėtingą ginkluotę. Ar ši taktika pasiteisino kalnuotoje ir sunkiai prieinamoje vietovėje?

– Šio karo metu buvo panaudota visa moderni Izraelio ir Rusijos gamybos ginkluotė. Ne­sle­pia­ma, kad Rusija, Turkija ir Izraelis yra pagrindiniai ginklų tiekėjai Azerbaidžanui. Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Armėnijos prezidentas pranešė, kad mes naudojame praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio tankus. Tai labai supykdė mūsų visuomenę. „Jei mūsų oligarchai važinėja 2016 m. automobiliais, tuomet ar normalu, kad mūsų tankai yra pra­ėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio?“ – klau­sė žmonės.

"Scanpix" nuotr.

Bet kokiu atveju pranešama, kad Rusija, Iz­rae­lis ir Turkija toliau tieks ginklus Azer­bai­džanui. Armėnija taip pat tęs savo armijos modernizaciją. Pagrindiniai mūsų tiekėjai yra ta pati Rusija, Urugvajus ir Kinija.

Vis dėlto skirtumas tarp gynybos biudžetų yra milžiniškas: prieš metus Azerbaidžano finansų ministerija pareiškė, kad nepaisant smunkančių naftos kainų išlaidos gynybai didės ketvirtadaliu ir sieks 4,8 mlrd. JAV dolerių. Visas Armėnijos biudžetas yra 3,2 mlrd. dolerių, o gynybai skiriama 430 mln. dolerių.

Jei kalbėsime apie taktiką kalnų regione, šį kartą tai nebuvo pėstininkų su lengva ginkluote karas. Rusų raketinė sistema „Smerch“ gali pa­siekti taikinius už 90 km ir tiesiogine žodžio prasme išdeginti 67 hektarų teritoriją. Tai tik vienas pavyzdys. Panaudota dešimtys „Kamikaze“ dronų. Vienas jų atakavo autobusą, žuvo aštuoni žmonės. Taigi taktika pakito.

– Grįžkime prie „nematomų“ žaidėjų šiame konflikte. Ko siekia Rusija, tiek būdama strategine Armėnijos partnere, tiek tiekdama ginklus Azerbaidžanui? Kaip vertinama mintis dislokuoti Rusijos taikdarius konflikto vietoje?

– Aš pridėčiau dar vieną klausimą: ar Rusija nori ilgalaikės taikos Kaukaze? Nėra abejonių, kad Rusija nori dislokuoti čia savo karinius dalinius. Todėl manau, Rusijai yra geriau „valdomas konfliktas“, nei išspręstas konfliktas. Ar būtų priimtinas karinių pajėgų buvimas regione, kuriame vyrauja taika?

Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas.

Šiuo metu Armėnijoje yra Rusijos pasienio kariuomenė, nes baiminamasi Turkijos agresijos. Kitos priežasties nėra. Neseniai Armėnijos preziden­tas Seržas Sargsijanas naujienų tarnybai „Bloomberg“ aiškiai pareiškė, kad taikdariai yra tie, kurie palaiko taiką vykstant deryboms: „Ar matėte kažką panašaus: tarkim, mes deramės – jie kariauja?“ – retoriškai klausė prezidentas. Prieš tai jis pareiškė didelį nerimą dėl rusiškų gink­lų, kurie „žudo Armėnijos karius“, tiekimo.

Aš sakyčiau, kad Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas. Šis karas bus sustabdytas, kai bus pasiektas kompromisas. Jei bus rastas sprendimas, tuomet nereikės rusų taikdarių, užteks tarptautinių garantijų. Bet tai vėlgi derybų klausimas.

– Kaip konfliktas Kalnų Karabache veikia padėtį visame Kaukaze?

– Turkija dar kartą parodė savo atsidavimą Azerbaidžanui, kaimyninė Gruzija pasiskelbė esanti neutrali, Iranas išreiškė norą padėti derybose, Rusija pademonstravo savo dvejopus standartus, o Azerbaidžanas – kad bet kada pasirengęs pulti, Kalnų Karabacho gyventojai – kad greičiau mirs, bet negrįš į Azerbaidžano sudėtį, Armėnija – kad visada rems armėnus Karabache.

Kas dar? ES ir ESBO išleido pranešimus – tradicinė praktika, kuri nieko nekeičia, nes jie visada išreiškia „didelį susirūpinimą“.

Didžiausias pokytis – ginklų kokybė ir kiekybė. Jie geresni žudymui, įsiveržimui ir šnipinėjimui.

"Scanpix" nuotr.

– Kaip Keturių dienų karas paveikė Kalnų Karabacho ir Armėnijos visuomenę? Kaip tai atsiliepė šalies ekonominei ir politinei situacijai?

– Visų pirma – šokas dėl 90 žuvusių ir 125 sužeistų. Taip pat mes pajutome visą karo žiaurumą. Matėme nukirsdintus žmones. Matėme, kaip Armėnijos kario Kyaramo Sloyano (jazidų tautybės – juos persekioja „Islamo valstybė“) galva buvo nunešta į Azerbaidžano kaimus ir vietiniai fotografavosi su ja, vėliau platino nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tarptautinis Raudonasis Kryžius pranešė, kad visi nužudytieji prieš mirtį buvo kankinami. Tai labai panašu į tai, ką daro „Islamo valstybė“. Mes niekada iki šiol nejautėme, kad radikalizmas yra taip arti mūsų.

Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti.

Vėliau pajutome nacionalinę vienybę, ir tai buvo netikėta, turint omeny paplitusios korupcijos ir skurdo kontekstą. Kariai, kurie gyvena skurdžiai, atliko žygdarbius tiesiogine to žodžio prasme. Jie sugebėjo sustabdyti „blickrygą“, turėdami tik pėstininkų ginklų. Jie pašaudavo sraigtasparnius, tankus ir dronus neturėdami reikiamos ginkluotės. Tai irgi buvo tam tikras šokas – juk teigta, kad ši karta niekam tikusi, bet, pasirodo, jos atstovai gali pasipriešinti specialiosioms pajėgoms ir moderniai ginkluotei.

Trečia, atsivėrė korupcijos žaizda. Kad korupcija yra didelė problema, žinoma jau seniai, bet pasipiktinimas ja dabar labai sustiprėjo. Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti. Žmonės pradėjo skelbti aukštų pareigūnų žmonų pajamas ir lyginti jas su dronų ir kitos ginkluotės kainomis (beje, dronų kaina mažesnė).

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane.

Šis Keturių dienų karas suteikė antrąjį kvėpavimą kovai su korupcija. Be to, „Panamos dokumentų“ skandalas kilo pačiu laiku ir privertė atsistatydinti kai kuriuos pareigūnus. Linksma, kad vienas atsistatydinusių pareigūnų pareiškė, esą negali susitaikyti su faktu, jog jo vardas minimas kartu su Alijevo vardu. Jis net neužsiminė, kad turėjo monopolinį verslą ir slėpė milijonus „ofšoruose“.

Prezidentas taip pat atleido kelis aukštus Gynybos ministerijos pareigūnus. Kai kurie jų buvo atsakingi už armijos aprūpinimą.

Trumpai tariant: mes liūdime ir mes didžiuojamės, bet kartu esame pikti.

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane. Aš pastebėjau ramybę Kalnų Karabache. Nauja karta, kuri negyveno sovietiniame Azerbaidžane, yra laisva ir pasitiki savimi, o vyresnė karta, kuri jau pergyveno karą, mąsto panašiai.

– Visus konfliktus lydi propagandos, informacijos suvaržymo šešėlis. Ar Armėnijos vyriausybė darė kokį spaudimą žiniasklaidai, kaip ši turėtų informuoti visuomenę? Kitaip tariant, ar žmonės turėjo galimybę gauti objektyvią informaciją?

– Greičiau buvo informacijos trūkumas, nei propaganda. Beje, tie dalykai panašūs. Mes turėjome būti kritiški. Kilus karui visi bandėme prisiskambinti kareiviams – draugams ar giminaičiams, esantiems fronte. Tai sukėlė grėsmę, nes abie­jų pusių žvalgyba seka telefonų skambučius. Be to, buvo atvejų, kai informacija pasklido so­cialiniuose tinkluose. Todėl vyriausybė išplatino pareiškimą, įspėjantį apie tokių skambučių grėsmę.

Tad vienintelis informacijos šaltinis – tik valdžia. Mes nežinojome apie dingusius, žuvusius karius ir civilius. Taigi dalis informacijos buvo slepiama.

Vis dėlto šią informacijos blokadą armėnų žurnalistams pavyko pralaužti. Kalnų Ka­ra­ba­chas neuždarė užsienio žurnalistams įvažiavimo į jo kontroliuojamas teritorijas. BBC, „Al Jazeera“ ir kitos tarptautinės žiniasklaidos kompanijos siuntė savo korespondentus į konflikto vietą.

Taigi propagandinio spaudimo nebuvo, o trū­ko informacijos, bet kai žurnalistai atsidūrė konflikto vietoje, pavyko pasiekti balansą.

– Jūsų patirtis nušviečiant šį konfliktą – didelė. Rengėte reportažus, kalbinote abi konflikto puses – tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus. Ar po šio Keturių dienų karo matote taikaus konflikto sprendimo perspektyvų?

– Dabar, kai atsakinėju į jūsų klausimus, armėnų miestas Kalnų Karabache Martakertas yra apšaudomas. Žuvo keli kariai. Žinau, kad armėnų armija taip pat apšaudo Azerbaidžano miestus ir žūsta civiliai.

Armėnijos prezidentas pareiškė, kad laukia labai konkretaus tarptautinės bendruomenės, turint omeny ES, ESBO ar Rusiją, pareiškimo. Paaiškinsiu: tai reiškia, kad Armėnija nori tarptautinio tyrimo, kuris išaiškintų, kas pradėjo karą. Tai mums svarbu, nes Azerbaidžanas užpuolė Kal­nų Karabachą, bet tarptautinė bendruomenė ragina mus visus išlikti ramius. Tai siutina tiek politikus, tiek žmones. Helsinkio susitarimo dėl Kalnų Karabacho trys pagrindiniai punktai yra tokie: nepradėti karo ar grasinti panaudoti karinę jėgą; spręsti klausimą vadovaujantis valstybių teritorinio integralumo principu; spręsti klausimą vadovaujantis tautų apsisprendimo laisvės principu.

Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai.

Visi trys punktai buvo pažeisti. Kai aš susitiksiu su savo kolegomis iš Azerbaidžano, mes kalbėsimės apie kartų skirtumus. Mes esame karo, kuris baigėsi prieš 22 metus, karta. Mums lengva kalbėtis ir diskutuoti. Dar lengviau tai būtų daryti naujajai kartai, tiems, kurie gimė po karo ir dabar yra 22 metų amžiaus. Bet jie vėlgi tapo kito karo, kitų žudynių liudininkais, ir visas per tuos metus sukurtas įdirbis buvo sunaikintas per keturias dienas.

Mes galime ruoštis karui arba taikai. Abu variantai įmanomi. Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai. Tai mano asmeninė nuomonė, asmens, kuris jau ilgą laiką dirba žurnalistu šiame konflikte.

Jei nesame pasiruošę taikai, kita galimybė – karas. Taigi dabar taikos idėja nužudyta ir subombarduota, kaip mūsų visų – tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių – kaimai ir miestai.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto gal galime baigti interviu šiek tiek pozityvesne gaida? Armėnai visada garsėjo kaip turintys puikų humoro jausmą, optimistai. Ar žmonės dar juokauja gatvėse?

– Tikriausiai minėjau, kad po kiekvieno susirėmimo ESBO Minsko grupė ar kokia kita tarptautinė organizacija išplatina pranešimą, kuriame ragina Armėniją ir Azerbaidžaną laikytis paliaubų ir siekti taikos. Šie pareiškimai – visada vienodi, todėl niekam neįdomūs. Taigi keli armėnų programuotojai sukūrė programėlę, kuri ESBO pareigūnams „palengvina“ darbą: iš žodžių „mes“, „taika“, „baigti“, „politinis“, „nedelsiant“, „dialogas“, „problemos“, „Armėnija“, „Ka­ra­ba­chas“, „Azerbaidžanas“, „ragina“ ši programa nuo­lat formuoja skirtingus sakinius, tačiau sakinių esmė nesikeičia – tik naudojami sinonimai, keičiamos žodžių vietos sakiniuose. Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Dar viena linksma istorija – kaip 2,5 mln. dolerių kainuojantį azerbaidžaniečių droną pašovė piemuo. Jis paaiškino: „Pamačiau virš savęs droną ir nusprendžiau, kad jis yra azerbaidžaniečių. Nusiėmiau nuo peties savo medžioklinį šautu­vą ir pašoviau.“ Socialiniuose tinkluose kilo „pa­sipiktinimo“ banga – esą piemuo visiškai neišprusęs, nes nesuprato, kad šiems dronams numušti būtina speciali ginkluotė, visas procesas, o ne vien tik senas medžioklinis šautuvas.

Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Taigi žmonės nenustoja juokauti net ir tokiu sunkiu metu. Iš dalies tai galima paaiškinti žmonių pasididžiavimu Armėnijos armija ir ypač kariais. 18–19 metų amžiaus besišypsantys vaikinai nuotraukose padarė tai, kas, atrodytų, neįmanoma, – sustabdė gerai parengtą agresiją. Daug žmonių bandė atvykti ir padėti jiems. Daug žmonių vežė į Kalnų Karabachą maisto, cigarečių ir drabužių. Net keletą kartų Kalnų Karabacho valdžia pranešė, kad visko užtenka, bet tai nesustabdė žmonių. Pats savo akimis mačiau sunkvežimius, lengvuosius automobilius, prikrautus daiktų bei maisto, vykstančius prie fronto linijos.

Kalnų Karabacho premjeras paskelbė, kad agresijos nuostoliai siekia 400 mln. armėniškų dramų (730 tūkst. eurų), bet per dvi dienas buvo suaukota tris kartus didesnė suma – 1,4 mlrd. dramų (300 mln. eurų).

***

Azerbaidžanietiška perspektyva: Rusija – didžioji Kalnų Karabacho problema

Į klausimus atsako žurnalistas, daugelį metų nušviečiantis Kalnų Karabacho konfliktą, azerbaidžanietis Kenanas Aliyevas.

– Ar matote galimybę taikiai išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą netolimoje ateityje?

– Visada yra taikos galimybė. Paprasčiausiai nėra politinio noro visose konflikto pusėse. Bet kokia taika reikalaus didelių kompromisų. Taip sprendžiami visi konfliktai. Kalnų Karabacho konfliktas tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius ir buvo išnaudotas didžiųjų kaimynų, nes jie mato tame galimybes įsikišti į nepriklausomų šalių vidaus reikalus.

– Turite omeny Turkiją, Rusiją…

– Šiuo atveju sakyčiau – Rusiją. Tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai, ką matėme po vadinamojo Keturių dienų karo, patvirtina mano spėjimus. Juk Rusija netruko prisistatyti kaip taikdarė. Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos. Aš bandau pasakyti, kad Kalnų Karabachas – tai didelė problema, ji gali būti išspręsta, bet tam reikia stipresnių tarptautinių pastangų bei stipresnio visų konfliktuojančių pusių politinio noro.

– Ar matote žingsnių šia linkme?

– Esu vis mažesnis optimistas. Šį konfliktą nušviečiu jau beveik 15 metų, buvau beveik visuose miestuose, kuriuose vyko derybos dėl taikos. Kiekvieną kartą, kai šalys pasistūmėja taikaus susitarimo link, kažkas nutinka.

Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos.

Azerbaidžanas reikalauja, kad jo okupuotos teritorijos būtų grąžintos ir Karabachas liktų Azerbaidžano sudėtyje. Šią Azerbaidžano teisę pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė. Armėnijos pusė reikalauja nepriklausomybės. Ir šioje vietoje derybos įstrigo.

Dabar šis įšalęs konfliktas gali virsti aktyviu konfliktu. Viena priežasčių – Rusija, kuri parduoda ginklus abiem konflikto pusėms ir pelnosi iš šio konflikto. Gaila, bet realybė tokia.

Vis dėlto tikiu, kad vieną dieną bus taika, nes šios tautos taikiai sugyveno praeityje. Žvilgtelėję į Kaukazą matome tris konfliktus: Karabachas, Abchazija ir Osetija – visur Maskvos vaidmuo, rusų taikdariai. Tai ir yra didžioji pro­blema.

***

Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

• Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.
• Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano židiniu.
• Devintajame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę.
• Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.
• Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Karas nusinešė 20–30 tūkst. gyvybių.
• Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo nekontroliuoja. Armėnija po Keturių dienų karo susiruošė pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.

"Scanpix" nuotr.

Praėjusį savaitgalį atsinaujinę mūšiai vėl atkreipė pasaulio dėmesį į Kalnų Karabachą. “The Washington Post” pateikia 5 dalykus, kuriuos turite žinoti apie šį konfliktą.

1. Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu.

Apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę. Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo visiškai nekontroliuoja.

2. Kalnų Karabachas nėra užšaldytas konfliktas. Jis yra rusenantis

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas Ukrainoje.

Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, bet taikos sutarties nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, o kariaujačias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų tinklai, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo  daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių. Tiesa, Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija.

3. Kalnų Karabachas priešinasi bet kokiam kompromisui

Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.  Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.

4. Kalnų Karabacho gyventojai nėra tikri, kad taikos derybos pavyks ir mano, kad privalo būti pasiruošę kovoti už save

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nebuvo pasiekta.

5. Kalnų Karabacho konfliktas atrodo lokalus, tačiau į jį gali įsitraukti pasaulio didžiosios valstybės

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną. Nukritusios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vadovo Ilhamo Alijevo režimą. 2015 m. gruodį vyriausybė buvo priversta devalvuoti valiutą manatą. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt režimas tikisi, kad karas Kalnų Karabache atitrauks dėmesį. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt irgi tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė, bet ginklus tiekia ir Azerbaidžanui, ir Turkijos, Azerbaidžano sąjungininkės, santykiai. Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusiją ir Turkija – NATO narė ir JAV sąjungininkė.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Naktį iš praėjusio penktadienio į šeštadienį ginčijamame Kalnų Karabacho regione po 22 metų pertraukos įvyko keli Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų susirėmimai. Juos analitikai jau suskubo pavadinti daugiau nei tik regioniniu konfliktu, kuriame grumiasi Rusijos ir Turkijos, taip pat krikščionių ir musulmonų interesai.

Azerbaidžano gynybos ministerija skelbia, kad per parą trukusius susirėmimus žuvo 12 jos karių, Armėnija praneša apie daugiau nei 100 žuvusiųjų.

Armėnijos gynybos ministerija išplatino pareiškimą, kuriame skelbia, kad Azerbaidžano karinės pajėgos panaudojo karo lėktuvus, tankus ir artileriją, bandydamos įsibrauti į Kalnų Karabacho regioną. Baku skelbia, kad šį įsiveržimą išprovokavo galingas apšaudymas mortyromis ir didelio kalibro artilerija.

Tiesa, jau balandžio 3 d. Azerbaidžanas paskelbė apie „vienašališką“ ugnies nutraukimą, tačiau pagrasino smogti Armėnijai, jei ši puls Azerbaidžano pajėgas. Armėnijos remiamų Kalnų Karabacho kovotojų gynybos ministerijos atstovas Davidas Babajanas pareiškė, kad kovos palei fronto liniją tęsiasi.

Nors konfliktas įsiplieskė taip pat netikėtai, kaip ir vėl nuslopo, ekspertai ragina šį regioną stebėti akylai ir neatmeta grėsmės, kad kariniai veiksmai gali vėl atsinaujinti.

Kalnų Karabachas nuo 1994 m. yra kontroliuojamas Armėnijos karinių pajėgų, tačiau Azerbaidžanas ginčija šią jo priklausomybę, o pastaruoju metu įtampa nuolat stiprėja.

Kalnų Karabachas, kurio daugumą gyventojų sudaro etniniai armėnai, yra armėnų kontroliuojamas anklavas Azerbaidžano teritorijoje. 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę ir ketinimą jungtis prie Armėnijos. Dėl to kilo karas, per kurį žuvo 30 tūkst. žmonių. 1994 m. Armėnijai jėga užėmus Kalnų Karabacho teritoriją tarp Azerbaidžano ir Armėnijos buvo sudarytos paliaubos. Azerbaidžanas ir Turkija Kalnų Karabacho nepripažįsta.

Azerbaidžano ambasadorius Rusijoje Poladas Biulbiulogly pareiškė, kad Azerbaidžanas Kalnų Karabacho reikalus spręs ne diplomatiniu, o kariniu keliu. Savo ruožtu Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pareiškė, kad užtikrins Kalnų Karabacho saugumą. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad Turkija palaikys Azerbaidžaną.

Lietuva remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybomis ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupės kopirmininkų tarpininkavimo pastangas taikiai sureguliuoti konfliktą, remiantis esminiais Jungtinių Tautų chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais jėgos nenaudojimo, žmonių apsisprendimo ir teritorinio vientisumo principais.

"Scanpix" nuotr.

Pietų Kaukazas – nuostabios gamtos, šimtamečių vienuolynų ir savitos kultūros regionas. Kerintis vietinis vynas ir rūke paskendusių kalnų kontūrai dažnam turistui čia leidžia pabėgti nuo įtempto Vakarų pasaulio ritmo. Tačiau vietiniams gyventojams tokia ramybe čia nė iš tolo nekvepia – taika šiame regione taip ir neįsivyravo. Nors iš Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho šūviai kurį laiką ir nebeaidi, tačiau, kaip pastebi Amerikos užsienio reikalų tarybos vyresnysis patarėjas Europos ir Eurazijos klausimais E. Wayne Merry, iki paliaubų čia daug toliau nei iki naujo atviro konflikto. O tai, kad pastarajame geopolitiniame cikle dauguma karštųjų pasaulio taškų pasislinko Vidurio ir Artimųjų Rytų kryptimi, ramybės Pietų Kaukaze tikrai nepridės.

Vilius Milašius, geopolitika.lt

Kalnų Karabachas – kitoks Pietų Kaukazo konfliktas

Analizuojant tris paminėtus konfliktus bendrų bruožų galima rasti daugiau nei skirtumų: pradedant separatistinių teritorijų siekiu priklausyti savo etninei valstybei ir baigiant kariniais konfliktais bei iki šiol neišspręstais de facto pripažinimais. Kita vertus, žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, vienas atvejis gali būti laikomas išskirtiniu. Tai 4400 km² teritorijos (pagal senąsias administracines ribas) tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – Kalnų Karabacho – konfliktas.

Nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Šio konflikto paradoksalumas atsiskleidžia lyginant jo eigą kitų dviejų įtampos taškų Pietų Kaukaze kontekste: Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktuose nekvestionuojama šios posovietinės erdvės galia Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį, o Kalnų Karabacho atžvilgiu ji taip niekad ir nesugebėjo net suformuluoti principinės pozicijos. Žinoma, skirtingai nei pirmųjų dviejų separatistinių teritorijų, Kalnų Karabacho tikslas nėra tapti Rusijos satelitu, o ir gyventojų daugumos rusai čia nesudaro. Tai greičiausiai reikštų menkesnį Rusijos interesą, tačiau tuomet kyla klausimas: nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Konflikto specifika

Bandant atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia suvokti, ką Rusija iš tiesų gali padaryti sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą. Istorija rodo, kad tokiuose konfliktuose kaip Gazos Ruožas ar Kalnų Karabachas tarptautinės bendruomenės pastangos yra gana ribotos. Ką jau kalbėti apie ESBO forumą ar Minsko grupę – net ir didžioji regiono galia Rusija Kalnų Karabache negali džiaugtis įtakos monopoliu.

Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas.

Kova dėl Kalnų Karabacho yra tokia sudėtinga ir įsisenėjusi, kad gali būti laikoma kone armėnų ir azerų tautinės sąmonės dalimi. Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas. Įtampos šaltinio tarp armėnų ir azerų netgi negalima apibrėžti viena dimensija. Jis kyla tiek iš skirtingo tarptautinės teisės traktavimo, tiek iš etninių ir religinių, tiek iš istorinių sankirtų. Todėl kad ir kokių veiksmų imsis Rusija, aukščiausio lygio Baku ir Jerevano bendradarbiavimas yra absoliučiai esminė derybų sąlyga. Sąlyga, kurios per du dešimtmečius nė viena sostinė nepasirodė norinti įvykdyti.

Todėl Rusijos vaidmuo Kalnų Karabache tampa dviprasmiškas: viena vertus, vien Rusijos iniciatyva konfliktas tikrai nebus išspręstas, tačiau lygiai taip pat jis nebus išspręstas ir be Rusijos.

Realpolitik ir racionalus pasirinkimas

Tokioje situacijoje lemiamu tampa klausimas, kiek Rusija nori investuoti į konflikto sprendimą. Kad tą suvoktum, neišvengiamai reikia apsibrėžti, kokiu atveju Rusija gali laimėti daugiausia, pralaimėdama mažiausiai. Neabejotinai blogiausias scenarijus – ginkluotas armėnų ir azerų konfliktas. Tačiau, siekdama sumažinti šio įvykio tikimybę iki minimumo, Rusija rizikuoja prarasti daugiau, t.y. jei Baku ir Jerevanas nerodys iniciatyvos konfliktą išspręsti, forsuodama įvykius Rusija turės naudoti savo įtaką proteguodama vieną valstybę. Tačiau iš Rusijos pusės tai nebūtų racionalu.

Optimaliausia situacija Maskvai – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Viena vertus, Armėnija yra Rusijos inicijuotos KSSO narė ir ilgalaikė partnerė, kita vertus, per sieną su pietine Rusijos respublika Dagestanu į Azerbaidžaną eina daug prekybos kelių. O kur dar grėsmė, kad, remiant Armėniją, Azerbaidžanas kartu su Kaspijos jūros nafta ims gravituoti link Turkijos įtakos zonos.

Taigi, kol neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas netrukdo Rusijai tenkinti savo politinių ir ekonominių interesų nei Armėnijoje, nei Azerbaidžane, ji tikrai nebus linkusi investuoti savo resursų į jo sprendimą. Optimaliausia situacija Maskvai, skirtingai negu Vakarų valstybės suvokiančiai Armėniją ir Azerbaidžaną kaip racionalius veikėjus, nelinkusius pradėti ginkluoto konflikto, – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Vakarų pozicija ir Maskvos reakcija

Kita vertus, reikia paminėti, kad nors Rusija ir palaiko status quo, kartu ji niekada nesistengė ir blokuoti Vakarų įtakos Kalnų Karabache – netrikdė nei ESBO, nei Prancūzijos veiklos ir netgi neprieštaravo JAV siekiui 1994-aisiais dislokuoti taikos palaikymo misiją 250 kilometrų nuo Rusijos sienos.

Priežastis paprasta – iš esmės Rusijai išspręstas konfliktas yra geresnė opcija nei status quo. Tačiau turi būti įvykdyta viena sąlyga – Rusija neturi būti ta valstybė, ant kurios kris armėnų arba azerų neapykanta dėl galutinio sprendimo Kalnų Karabache. Tačiau, kaip pažymi S.Markedonovas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone kviestinis ekspertas, nors Vakarų lyderiai turi visas galimybes įsitraukti į konflikto sprendimą taip aktyviai, kaip to nori, realiai jų pozicija tokia pat statiška kaip ir Rusijos.

Tai jai leidžia ir toliau išlaikyti esamomis sąlygomis palankiausią variantą – status quo, o kritikams atsakyti pasitelkiant klasikinę what aboutism politiką: taip, jums įšaldyta situacija nepatinka, tačiau kodėl patys nenaudojate savo resursų siekdami ją pakeisti ir išspręsti konfliktą?

Konflikto perspektyvos

Bandyti prognozuoti šio konflikto eigą nėra prasminga, tačiau ji priklausys nuo dviejų pagrindinių veiksnių. Artimiausioje perspektyvoje svarbiausias klausimas – kaip dabartinių neramumų regione nuotaikos persiduos Jerevano ir ypač Baku pozicijoms. Regioninis pakrikimas ir senųjų galios struktūrų Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose perkonstravimas sukuria labai rimtas prielaidas kariniam konfliktui įsiplieksti.

Žinoma, tarptautinė aplinka pati savaime jo nesukels, tačiau iš veikėjų gali atimti ir taip gana ribotą jų racionalumą. Maža to, dauguma kitų saugiklių šiuo metu taip pat yra abejotini. Visų pirma, po 2011-aisiais žlugusio paskutinio derybų etapo valstybės nepalaiko jokio dialogo. Visų antra, status quo formuotoja Rusija, šiuo metu įsivėlusi į beprecedentį lošimą Sirijoje, kur dėl savo ginklų tiekimo B. al Asaado režimui spėjo ne tik stipriai komplikuoti santykius su Turkija, bet ir tapti radikaliųjų musulmonų prieše. Todėl vargu ar šioje situacijoje ji galėtų būti svarbiu sulaikomuoju faktoriumi.

Taigi jei Azerbaidžanas šįkart nenuspręs paimti Kalnų Karabacho jėga, tai galės reikšti tik du dalykus: arba jis vis dar nėra tikras dėl savo karinio dominavimo, nors jau kelerius metus aktyviai didina karinį biudžetą, stato karines gamyklas ir stiprina ginkluotąsias pajėgas, arba tai, kad, nors retorika ir arši, nei I.Alijevas, nei gynybos ministras iš tiesų nėra linkę naudoti karinės jėgos, kol negaus tam tikrų garantijų iš savo sąjungininkų – visų pirma iš Turkijos.

Antrasis faktorius yra siejamas su ilguoju konflikto sprendimo laikotarpiu ir Maskvos pozicija. Jei karinis konfliktas neįvyks tol, kol tam yra susiklosčiusi palanki geopolitinė situacija regione, greičiausiai vėl bus stengiamasi armėnus ir azerus pasodinti prie derybų stalo. Galima numanyti, kad nė viena iš šių valstybių per artimiausius metus savo stabiliai priešiškų nuostatų nekeis, bet dabartinės Kremliaus pozicijos negalima laikyti konstanta.

Tam pretekstą suteikia istorinė perspektyva. Pavyzdžiui, po SSRS žlugimo decentralizuotoje Rusijoje atsirado per daug suinteresuotų verslo ir politikos grupių, turinčių skirtingų interesų Armėnijoje arba Azerbaidžane, kad Kremlius būtų pajėgus konsoliduoti savo poziciją konflikto klausimu. Iki pat antrosios V.Putino kadencijos Rusijos siekių ir preferencijų pokyčiai labiau atspindėjo jos vidaus politikos kovas nei reakcijas į konflikto eigą. Žinoma, tikimybė, kad po prezidento rinkimų pasikeitęs politinis elitas Rusijoje ims aktyviai organizuoti taikos derybas, nėra didelė, tačiau ji vis tiek yra labiau tikėtina nei Armėnijos ir Azerbaidžano dvišalis dialogas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2012 m. lapkričio 30 d.

Kelionės. Susiruošus keliauti į Azerbaidžaną neverta studijuoti Baku ar turistinių vietų žemėlapių – gerokai įdomiau patraukti ten, kur atvykėliai retai užsuka. Mat tik čia pamatysi tikrąją šalį ir jos papročius.

„Turistai, susiruošę į Azerbaidžaną ir pasukę turistiniais keliais, nepamatys nieko panašaus, ką matėme ir patyrėme mes“, – pradeda pasakojimą Tomas ir Renata Jurgelevičiai, Azerbaidžane ne tik aplankę įspūdingiausius ir įdomiausius istorinius bei gamtos paminklus, bet ir keliavęs po kaimus, į kuriuos keliautojai retai teužsuka.

Tokį neįprastą maršrutą keliautojai pasirinko dėl vienos priežasties: Tomo senelis yra kilęs iš Azerbaidžano, tad vyriškis įgyvendino savo seną svajonę ir pagaliau išsiruošęs į Azerbaidžaną aplankė bene visus seniai matytus giminaičius.

Būtent nuolatinis bendravimas su vietiniais gyventojais atokesniuose kaimuose Tomui leido ne tik pamatyti kitokį, nei vaizduojamas turistinėse brošiūrose, Azerbaidžaną, susipažinti su senoviniais papročiais, kurie ir šiandien dar gajūs, bet ir stebėti kasdieninį paprastų žmonių gyvenimą, patirti netikėtų nuotykių ir linksmų ar net nejaukiai priverčiančių pasijusti nesusipratimų, kylančių iš papročių nežinojimo. „Azerbaidžaniečių kultūra ir gyvenimo tradicijos kaip dangus ir žemė skiriasi nuo mūsų ar kitų europiečių“, – įspėja Tomas ir priduria, kad žmonės ten labai draugiški ir mielai bendraujantys.

O kokia kalba pavyko susikalbėti? Mūsų pašnekovas atkreipia dėmesį, kad dauguma vidutinio amžiaus žmonių puikiai kalba rusiškai, tai susišnekėti su jais keliautojams, dar mokantiems rusų kalba, labai paprasta. „Tačiau norint pasikalbėti su jaunimu gali kilti sunkumų – rusiškai jie jau nebemoka, o angliškai dar nemoka“, – sako Tomas.

Įdomu, kad dar didesnis chaosas tvyro rašytinėje kalboje. Pasak Tomo, azerbaidžaniečiai iki revoliucijos ir kurį laiką po jos naudojo arabiškus rašmenis, šaliai atsidūrus Sovietų Sąjungos glėbyje buvo pradėta naudoti kirilica, o dabar rašoma lotyniškomis raidėmis.

„Jaunimas naudoja lotyniškas raides, vidutinio amžiaus ir truputį vyresni – kirilicą, o ilgaamžiai senukai rašo ir skaito arabiškai. Mums buvo smalsu, kokia yra norminė gramatika. Tačiau atrodo, kad problema sprendžiama paprastai: kaip kas moka, taip tas rašo arba kaip girdi, taip ir rašo“, – pasakoja Tomas ir priduria, kad net gatvėse užrašai ir pavadinimai rašomi gana įvairiai – ir kirilica, ir lotyniškomis raidėmis.

Beje, susiruošus keliauti į Azerbaidžaną tenka sugaišti daugybę laiko ieškant lankytinų vietų ir norint susidaryti kelionių maršrutą. Internete yra daug informacijos apie Baku, bet apie kitas vietas – tik skurdžios nuotrupos. O juk šioje šalyje – gausybė gamtinių ir istorinių įdomybių.

Netoli nuo Baku yra Liepsnojantis kalnas. Čia apsilankius jau galima įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti pragaro vartai. Mat šioje vietovėje gamtinės dujos susitelkusios labai arti paviršiaus, todėl pro žemėje esančius plyšius kyščioja liepsnų liežuviai.

Vos 30 kilometrų nuo Baku yra labai gerai išlikusi zoroastristų Ugnies šventykla – ~Ateshgah~, pastatyta XVIII a. Akmeniniuose karavansarajuose šios religijos išpažinėjai ne tik melsdavosi, bet ir atlikdavo kitus ritualus – badaudavo, degindavo kūną žarijomis ir pan. Pasak Renatos, galima apžiūrėti vidinį kiemą, celes, altorių. Įdomu, kad daug kur pastatytos vaškinės zoroastristų figūros.

Dar viena įspūdinga vieta netoli sostinės – Gobustanas, etnografinis rezervatas ir muziejus po atviru dangumi, saugomas UNESCO. Čia galima apžiūrėti priešistorinius akmens amžiaus piešinius ant uolų. Kai kurie piešiniai skaičiuoja kelias dešimtis tūkstančių metų. Labai įdomu pamatyti ne tik žmonių ar gyvūnų figūrėles, bet ir piešiniuose įamžintas medžioklės, kovų ar keistų ritualų scenas. Iš viso atrasta daugiau nei 6 tūkst. piešinių.

Beje, vaikštinėjant vien į uolas su piešiniais spoksoti nepatartina – čia visur pilna ženklų, įspėjančių apie nuodingas gyvates. Tad reikia ir po kojomis žiūrėti, kad kokiai ant uodegos neužliptum.

Gobustano regionas unikalus ne tik dėl priešistorinių piešinių, bet ir dėl purvo vulkanų. Šie panašūs į ugnikalnius, kurie spjaudosi lava ir pelenais, tačiau vietoj magmos prapliumpa milijonais kubinių metrų angliavandenilio dujų ir purvo. Beje, šis reiškinys dar labai mažai tyrinėtas. Mokslininkai sako, kad purvo išsiveržimai vyksta dėl seisminių procesų, susijusių su žemės drebėjimais, ir greičiausiai yra savotiškas ženklas, rodantis, kad žemėje glūdi naftos ar dujų atsargos.

Įdomu, kad visoje planetoje yra apie 800 žinomų purvo vulkanų ir apie pusę jų – Azerbaidžane. Kasmet įvyksta apie du, tris ar keturis išsiveržimus. O pačių purvu pratrūkstančių kalnų aukštis siekia iki 400 m aukščio. „Įspūdingas vaizdas. Vien dėl purvo ugnikalnių verta vykti į Azerbaidžaną“, – sako Renata.

Nors įdomybių aplink Baku netrūksta, verta dėmesio ir pati sostinė. Per pastarąjį dešimtmetį dėl naftos ir dujų gavybos Azerbaidžano BVP augo milžinišku greičiu, didžiulės investicijos ir šiaip gražuolį Baku pavertė itin prašmatniu ir tviskančiu miestu, kuriame daugybė fontanų, parkų, gėlynų. Kartais net giriamasi, kad Baku pradėjo kvėpuoti į nugarą pačiam Dubajui: čia kyla bokštai, miestas puoselėjimas ir dabinamas. Įdomiausia, kad šiuolaikinės architektūros stebuklai neužgožia, o atvirkščiai – tarsi paryškina senovinio paveldo šedevrus.

Jei susidarytum sąrašą, ką Baku privaloma pamatyti, čia tikrai būtų įtraukti tokie objektai, kaip XV a. Širvanšacho rūmai, XII a. Mergelės bokštas, kuris esą galėjęs būti zoroastristų statinys. Mokslininkai spėja šiame bokšte buvus ir observatoriją, kurioje senovės astronomai galėdavę stebėti dangaus kūnus ir nuspėti saulės ar mėnulio užtemimus. O kur dar paslaptinga Ugnies šventykla ar bent keli XIII–XV a. karavansarajai. Sostinėje apstu įdomiausių muziejų, pradedant kilimų, baigiant šiuolaikinio meno.

Beje, dažnai Baku liaupsinamas ir dėl to, kad čia kylantys šiuolaikiniai pastatai ne tik puikiai dera prie senovinių paminklų, bet ir patys yra įdomūs tiek architektūriniu, tiek estetiniu požiūriu. Pavyzdžiui, kilimų muziejaus pastatas atrodo kaip suvyniotas kilimas, o naujuoju miesto simboliu tapę stikliniai dangoraižiai, pavadinti Liepsnos bokštais, iš tikrųjų primena ugnies liežuvius.

Tai trijų itin plastiškos formos dangoraižių grupė, kuri sutems sušvinta spalvomis, ryškiai išsiskirdama iš miesto peizažo. Simboliška, tačiau naujieji Liepsnos bokštai atkartoja ne tik Liepsnojančio kalno ugnies liežuvius ar purvo ugnikalnių išsiveržimus, bet ir tarsi primena, kad šiose teritorijose kažkada gyveno ugnies garbintojai, kurių istoriją tegalime prisiminti apsilankę senovinėse šventyklose (kurių Azerbaidžane netrūksta) ir keistų ritualų tylos bokštuose. Na, ir, aišku, į juos žvilgtelėjęs iš karto prisimeni pagrindinę Azerbaidžano prekę – naftą ir dujas.

Vis dėlto Baku, pasak Tomo, nuo likusios šalies dalies skiriasi kaip diena ir naktis. Provincijoje mažiau blizgesio, daugiau skurdo. Renata siūlo palyginti: pakelis sviesto kainuoja daugiau nei du eurus, pakelis pieno – apie du, kilogramas mėsos – kiek mažiau nei 20 eurų, o vidutinis atlyginimas tesiekia 150–200 eurų. Tokį atlyginimą gauna mokytojai, gydytojai, dėstytojai ir kt. Klesti nedarbas ir korupcija: jei nori kur nors gauti darbą, turi duoti kyšį, dešimt kartų didesnį nei tavo būsimas mėnesio atlyginimas.

Dar viena mums jau egzotiška keistenybė, į kurią atkreipė dėmesį keliautojai, ta, kad Azerbaidžane labai brangus taksi, gerokai pigiau važiuoti autobusu ar traukiniu. Vienas kelionės kilometras taksi kainuoja vieną eurą. Pasak Tomo, tokia kaina visai ne dėl brangių degalų, kaip galima pamanyti, o dėl to, kad šioje šalyje automobiliai kainuoja didžiulius pinigus, mat labai brangus muitas ir automobilio išlaikymas, ypač užsieninio, – jų čia niekas nemoka taisyti.

„Todėl gatvėse darda 20–30 metų senumo „žiguliukai“, jų kaina tiesiog pasakiška – du trys tūkstančiai dolerių. Pas mus nuvaręs tokią lūženą į metalo laužą gali gauti apie šimtą eurų“, – pabrėžia Tomas ir priduria, kad dar įdomiau, jog detales šiems seniems trantams gamina kinai, mat kitur tokių senienų jau nebegausi. Tačiau kiniškos detalės labai brangios ir labai greitai lūžta, tad automobilio išlaikymas ir remontas kainuoja daug.

Apskritai šioje šalyje kainų ir atlyginimų santykis stebinantis. Aišku, nepamirštama girtis, kad auganti ekonomika leido iš skurdo išsivaduoti daugeliui žmonių, tačiau tai tik oficiali versija. Gyventi šalyje nėra pigu, daugelis žmonių skursta.

Galbūt dėl to, kad kaimuose žmonės gyvena skurdžiau nei iščiustytoje sostinėje, čia galioja keista mada: azerbaidžaniečiams įdomu tik tai, kad nauja, blizga ir švyti. Vyrai mūvi masyvius auksinius žiedus, šypsenos sušvinta auksiniais dantimis, namai išdabinti blizgiais audiniais ir t.t.

Ir net klausiantiems apie vietines įdomybes keliautojams azerbaidžaniečiai bus prastoki patarėjai. Mat paklausti, kur kokių įdomybių galima pamatyti, vietiniai atvykėlius pasiųs žiūrėti kokios naujos gyvenvietės ar švytinčio Baku, o ne į senovine dvasia alsuojančią vietą. Tai esą sena ir skurdu, tad kam tokias negražias vietas rodyti šalies svečiams? „Pasirodo, galioja neoficialus valdininkų draudimas vežti keliautojus į senus autentiškus kaimus, mat gėda parodyti senovę, kad tik atvykėliai nepamanytų, jog azerbaidžaniečiai blogai gyvena“, – stebisi Tomas.

Pasak mūsų pašnekovo, yra labai įdomus kalnų kaimas – ~Chanalyk~. Žmonės čia verčiasi augindami karves. Kaime namai statomi iš mėšlo, tiksliau, jis sumaišomas su specifiniu juodu smėliu ir naudojamas kaip plytas ir akmenis sutvirtinanti medžiaga, žemė tręšiama mėšlu, išdžiovintas mėšlas naudojamas būstui apšildyti ir kt.

„Apžiūrėję visas įdomybes kaimo gyventojų paprašėme, kad leistų ir namų vidų pamatyti. Toks prašymas sukėlė paniką – atbėgo baisiausiai persigandęs kaimo pirmininkas ir nusivedė mus apžiūrėti savo namo. Tačiau ten nieko įdomaus nepamatėme, nes jo namas čia naujausias. O apžiūrėti senųjų namų buities, kuri mums būtų buvusi gerokai įdomesnė, mūsų taip ir neįleido“, – apgailestauja keliautojas.

Nors ir kaip knieti apsilankyti kaimuose, yra ir įdomių miestų, į kuriuos verta užsukti. Toks buvo Renatos ir Tomo aplankytas jaukus Šeki miestelis, apsuptas kalnų ir ąžuolynų. Šis miestelis šimtmečiais garsėjo čia auginamais šilkaverpiais, kurie priviliodavo daugybę pirklių ir jų pinigų.

Miestą įkūrė iraniečiai, vėliau čia viešpatavo osmanai, gruzinai ir kiti. Ir nors XVIII a. miestą nusiaubė galingas upės potvynis, istorinis paveldas neblogai išliko, o ir šiandien miesto grožis nė kiek nenublankęs. Čia stūkso VIII a. tvirtovė, pirtys ir grakštūs minaretai.

Neblogai išsilaikę ir du iš penkių čia buvusių karavansarajų, viename jų, pastatytame XVIII a., įsikūręs viešbutis, kurį keliautojai pasirinko nakvynei. Pasak Renatos, tai buvo viena gražiausių miesto vietų, o nakvynės kaina buvo viena pigiausių Azerbaidžane – vos 30 eurų.

Įdomu aplankyti ir chanų vasaros rūmus, statytus prieš porą šimtų metų. Truputį keista, kad chanas puikiai išsitekdavo nedideliame pastate, turinčiame tik šešis kambarius.

„Keliautojams norėčiau parekomenduoti užsukti į Jurijaus Gagarino vardu pavadintą restoraną. Kodėl taip pavadintas, nežinau, tačiau ten labai skanus maistas“, – šypsosi mūsų pašnekovas ir priduria, kad apie maistą galima kalbėti be galo.

Pasak Tomo, jie su žmona neseniai buvo viešėję Gruzijoje, tai įsivaizdavo, kad azerbaidžaniečių maistas bus panašus į gruzinų. Nieko panašaus. Gruzinai mėgsta patiekalus gausiai skaninti gausybe prieskonių, o azerbaidžaniečiai praktiškai jų nenaudoja – tik pipirus ir druską. Gagarino restorane keliautojai ragavo tradicinio Šeki patiekalo – ~piti~.

„Pavyzdžiui, mums įprastas pirmas patiekalas yra sriuba ir antras – koks nors mėsos ar žuvies kepsnys. Abu šie valgiai gaminami atskirai. Azerbaidžaniečiai valgo kitaip. Ant stalo atnešamas puodas, kuriame garuoja stambiais gabalais supjaustytos bulvės, kitos daržovės, mėsa ir visa tai dar plaukia į sultinį panašioje sriuboje. Tada atnešamos dvi lėkštes – gili ir plokščia. Visų pirma iš puodo nusipili sultinį ir jį suvalgai, tada valgai mėsą su daržovėmis. Taigi du patiekalai viename. Didžioji dalis jų tautinių patiekalų yra būtent tokio pavidalo“, – sako Tomas.

Jis būtinai rekomenduoja paragauti avinžirnių, kaštainių, bulvių ir mėsos troškinio, patiekiamo nedideliame moliniame indelyje su dangteliu (panašiame gaminamas gruziniškas patiekalas – čanachai), ir ,aišku, nepamiršti azerbaidžanietiškų šašlykų, kurie labai skiriasi nuo mums įprastų gruziniškų.

Azerbaidžaniečiai naudoja molinę statinės pavidalo krosnį – tandyrą, kurioje kepa savo tradicinės duonos – lavašo paplotėlius. Sakoma, kad duonos kepimo būdas nesikeitė tūkstantmečiais: lavašas iškepa tešlos blyną pritvirtinus prie vidinės tandyro sienos.

Tą pačią molinę krosnį azerbaidžaniečiai naudoja ir šašlykams kepti. Viduje kūrenamos malkos, o joms sudegus statmenai sudedami iešmai su suverta mėsa. Tada iš viršaus uždedamas didelis dangtis, iš apačios – mažas dangtelis, pro kurį pratenka oras. Mėsa kepa kaip orkaitėje. „Labai skanu, nors skonis ir labai skiriasi nuo mums įprasto šašlyko“, – tikina mūsų pašnekovas.

Beje, verta paminėti, jog plačiai įsigalėjusi nuomonė, kad Azerbaidžane dažniausiai valgoma aviena, tėra mitas. „Dažniausiai visur mums siūlydavo vištienos ir jautienos, tik kiaulienos labai retai, nes jie musulmonai“, – sako Tomas.

Musulmoniškoje šalyje alkoholio neturėtų būti vartojama, tačiau yra kelios išimtys. Pasak Tomo, pardavinėjamas alus, niekuo nesiskiriantis nuo europietiško, taip pat degtinė, kurios azerbaidžaniečiai paragauja. Beje, vyno pramonė čia irgi nesusikūrė, nors yra modernios vyno daryklos netoli Giandžos miesto.

Tomas, pasakodamas apie alkoholio vartojimą, minėjo ir jam labai patikusią tradiciją, kurią paprasti turistai vargiai pamatys ar pajus, nes reikia pasisvečiuoti azerbaidžaniečių, išsaugojusių savo tautos papročius, namuose. Jei atėjo svečias, šeimininkas privalo pasiūlyti ir alkoholinio gėrimo. Jei svečias sutinka, tai šeimininkas atneša butelį, tačiau kiekvieną kartą įpylus į stikliuką svečio teiraujamasi: „Ar tu dar gersi, ar negersi?“

„Kai pirmą dieną atvažiavome pas gimines, mums atnešė degtinės. Buvo labai karšta, beveik 40 laipsnių karščio, tai šiek tiek paragavus daugiau ir nesinorėjo. Atsiprašiau, kad daugiau negersiu. Pas mus būtų taip: šeimininkas piltų sau, kitiems svečiams ir gertų toliau, bet Azerbaidžane kitaip. Jei svečias pasakė, kad nebegers, tai kamštelis užsukamas ir butelis nuo stalo patraukiamas“, – prisimena keliautojas ir priduria, kad galioja ir kita taisyklė: jei svečias atėjo ir prisigėrė kaip kiaulė, vadinasi, jis negerbia šeimininkų.

Panašiai ir dėl maisto. Lietuvoje įprasta, kad atėjus svečiui stalas lūžta nuo valgių, o Azerbaidžane šeimininkas, pastebėjęs, jog svečiai nebevalgo, paklausia, ar šie dar valgys, ir išgirdus, kad jau nebe, po penkių minučių stalas bus tuščias, o sėdintieji prie stalo bus vaišinami arbata.

Ar geriama kokia nors ypatinga arbata? Pasak Tomo, arbata pati paprasčiausia, tačiau cukraus į arbatą neberiama, o jo gabaliukas kaip saldainis dedamas į burną ir užgeriamas. Pasirodo, ir čia lengva apsijuokti atėjus į svečius.

„Gerai, kad mums iš anksto papasakojo apie arbatos pateikimo etiketą, tai nepasielgėm taip, kad apsikvailintume. Tarkime, iš pradžių patiekiamas puodelis su karštu vandeniu. Vanduo nėra skirtas gerti, o tik puodeliui išskalauti. Tik tada atnešamas arbatinukas, iš kurio piliesi arbatos“, – įspėja Tomas ir priduria, kad tai ne vienintelis dalykas, jį su žmona gerokai sutrikdęs ir iš pradžių nemaloniai nuteikęs.

Azerbaidžanas nuo seno garsėja tuo, kad jame išlikęs senas svetingumo paprotys: svečias į namus – laimė į namus. Todėl svečias visada priimamas su pagarba ir meile, tačiau ji parodoma taip, kad žmogus, nebuvęs Azerbaidžane ir nieko apie vietinį etiketą nežinantis, pasijunta labai nejaukiai.

„Kai atvažiavome pas daugybę metų nematytus gimines, jie mus pasodino, šeimininkė atnešė arbatos ir pasitraukė nuo mūsų. Nei kalbina, nei šnekina. Sėdi kartu su namiškiais, šnekasi sau azerbaidžanietiškai ir nekreipia į mus nė mažiausio dėmesio. Tarsi visiškai ignoruoja. Mes jau ir susinervinome. Pradėjom jaustis nepageidaujami. O pasirodo, toks jų paprotys: svečias atvyko po ilgos kelionės, jam reikia atsipūsti kokią valandą, išgerti arbatos. Atvykėliui šiukštu negalima lįsti į akis, kol atsikvėps. O kai pailsės, jau galima ir pakalbinti. Tai toks savotiškas ir mums neįprastas dalykas“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi mūsų pašnekovas ir priduria, kad taip šeimininkai elgėsi visur, kurie ji viešėjo.

Beje, atvykus į kaimą, kuriame gyvena daugybė Tomo giminių, visi būriu nesupuolė atvykėlių sveikinti, apžiūrinėti ir kalbinti. Šeimos ramiai sėdėjo savo namuose ir laukė, kol keliautojai patys ateis pas juos į svečius, mat atvažiavus pas gimines privalu visus aplankyti ir pas kiekvieną pasivaišinti.

Jei kalbama apie Lietuvoje neįprastas tradicijas, verta paminėti pagarbą vyresniesiems. „Pagarba ir paklusnumas vyrams, ypač vyresniems šeimos vyrams, tikriausiai griežtesnis negu mūsų armijoje. Šeimos vyriausiojo žodis neginčijimas, nesvarstomas ir nekomentuojamas. Jeigu vyriausias šeimos vyras pasakė, tai nei kiti vyrai, ar tuo labiau moteris, neturi teisės net paklausti „Kodėl?“. Vyras pasakė – vadinasi, šventa, reikia vykdyti. Ir ši taisyklės galioja praktiškai visur Azerbaidžane“, – pasakoja Tomas.

O kokia moterų padėtis? Tokia kaip musulmoniškose šalyse. Vyrai ir moterys sėdi prie atskirų stalų: moterys su vaikais prie vieno, visi vyrai – prie kito. Moteris be vyro leidimo iš namų niekur negali išeiti. Be to, čia ir šiandien galioja, mūsų akimis žiūrint, archajiškas paprotys: sūnui žmoną išrenka motina.

Tikriausiai šią tradiciją nesunkiai galima paaiškinti praktiškumu. Juk jei moteris be vyro leidimo niekur negali išeiti, ji didžiąją dalį gyvenimo praleidžia namie tvarkydama būstą, ruošdama valgį, prižiūrėdama vaikus ir tik su kaimynėmis per tvorą pasišnekučiuodama. Darbą turi reta moteris, ypač kaime. Vyrai visą dieną dirba ir nebūna namie, vakarais tupi kavinėse – geria arbatą ir su žmona praktiškai nebendrauja. Jauniausias sūnus su tėvais gyvena iki šių mirties, todėl motina, rinkdama sūnui žmoną, renkasi sau kompanionę, su kuria praleis daug laiko.

Beje, nors, atrodytų, moterų gyvenimas labai primena įkalinimą iki gyvos galvos, tačiau merginos svajoja vos baigusios mokyklą ištekėti. 23 metų ir dar neištekėjusi? Vadinasi, beviltiška senmergė.

O vestuvės, pasak Renatos, švenčiamos įdomiai. Pirmiausia atšvenčiamos sužadėtuvės, kuriose dalyvauja tik artimiausi giminaičiai, jų paprastai susirenka koks šimtas ar du. Po to keliamos vestuvės jaunosios pusėje, į pokylį atvažiuoja šimtas artimiausių jaunojo giminaičių ir susirenka iki penkių šimtų jaunosios giminių, draugų ir pažįstamų. Po kiek laiko trečią kartą švenčiama jaunojo giminėje, kur vėl susirenka iki šešių šimtų žmonių. Taigi vestuvės – dažna šventė, kartais per mėnesį šeima gali dalyvauti ir dešimtyje tokių pokylių.

Beje, jaunoji per vestuves dažnai stovi už nugarų visiems besilinksminantiems, nepakeldama akių net į jaunąjį. Ji turi būti kukli, nuolanki ir drovi, kad visi girtų ir sakytų, jog tai gerai išauklėta mergina. O jaunikis savęs neriboja, linksminasi, kiek širdis leidžia. Ir ištekėjusios moters pareiga visaip patarnauti vyrui – atnešti kėdę, aptarnauti prie stalo ir visais atžvilgiais jam paklusti.

Dar vienas įdomus vestuvių niuansas: jaunosios motina privalo supirkti dukrai visus daiktus, nuo stalo įrankių, buitinių prietaisų iki čiužinių ar patalynės, kurių prireiks buityje gyvenant su vyru.

Renatą šokiravo ir toks dalykas, kad Azerbaidžano kaimuose pusbroliai veda pusseseres, todėl apsigimimai tokiose šeimose nėra retas atvejis.

Beje, keliaujant po kaimus įdomu atkreipti dėmesį į Stalino portretus namuose. Paradoksalu, bet šį asmenį azerbaidžaniečiai labai gerbia, nes esą būtent jo veiksmai lėmė, kad būtų sustabdyta armėnų invazija.

Azerbaidžanas – lietuvių vis dar menkai lankoma šalis, tačiau čia tiek archajiškų ir įdomių dalykų, kad visų ir neišvardysi: nuo išblizginto ir iščiustyto Baku iki pagal senovinius papročius gyvenančių kaimų, kuriuose laikas, rodos, sustingęs šimtmečiams.

Faktai apie Azerbaidžaną

Azerbaidžanas – Užkaukazės valstybė.

Sostinė – Baku.

Gyventojų skaičius – apie 10 mln.

Įdomu, kad skirtingi šaltiniai ar geografų draugijos nesutaria, kam priskirti Azerbaidžaną – Europai ar Azijai. Tačiau dėl kultūrinių ir geografinių charakteristikų ši šalis vis dėlto priklauso Azijai.

Azerbaidžanas susikūrė tik po Pirmojo pasaulinio karo

Pusę šalies ploto užima Kaukazo ir Talyšo kalnai. Aukščiausiai viršukalnė – Bazardiuzių kalnas, kurio viršūnė sminga į 4466 m aukštį.

Didžiausias ežeras – Sarysu, ilgiausia upė – Kura.

Restoranuose valgiaraščio dažnai nėra, šeimininkui tereikia pasakyti, ko nori, už kokią kainą, ir bus pagaminta.

15 kareivių žūčių ir užrašai ant Vilniaus viešojo transporto priminė apie vieną iš Rusijos sumodeliuotų „įšalusių konfliktų“ – šįkart tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.

Jau daugiau nei dvidešimtmetį skaičiuojantis konfliktas išlieka vienu iš Kremliaus įrankių, leidžiančių kontroliuoti posovietinę erdvę ir stabdančių šių valstybių transformaciją.

Senas naujas konfliktas

Rugpjūčio pabaigoje įvykę aršiausi per kelerius metus kariniai susidūrimai priminė, kad ši Pietų Kaukazo žaizda tebėra itin jautri. Neramumai prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse, kai gausiai etninių armėnų apgyventoje Kalnų Karabacho teritorijoje, priklausančioje Azerbaidžanui, prasidėjo separatistiniai armėnų judėjimai. Viskas prasidėjo įprastai, kai jau kurį laiką sklandžiusios nuotaikos buvo palydėtos taikių demonstracijų. Tačiau didėjant nebeišvengiamo sovietų imperijos žlugimo nulemtiems neramumams įtampa tarp armėnų ir azerų augo.

Lūžis įvyko, kai autonominio Kalnų Karabacho regiono parlamentas 1988-ųjų vasarį nusprendė vienašališkai atsiskirti ir prisijungti prie kaimyninės Armėnijos. Azerbaidžanui pasitraukus iš SSRS sudėties ir panaikinus šio regiono parlamento galias, vietos gyventojai paskelbė apie nepriklausomos Kalnų Karabacho Respublikos įkūrimą.

Tarp dviejų tautų prasidėjęs konfliktas karu virto 1992-aisiais, o tarptautinei bendruomenei nesugebant jo sustabdyti armėnai nužengė ir už regiono ribų. Skaičiuojama, kad šešerius metus trukusiam kariniam konfliktui einant į pabaigą 1994 m. Armėnija kontroliavo ne tik didžiąją dalį Kalnų Karabacho, bet ir jo kaimynystėje esančias provincijas, sudarančias net 9 proc. Azerbaidžano teritorijos. Apie milijoną gyventojų buvo priversti apleisti savo namus.

1994-aisiais tarpininkaujant Rusijai ugnis buvo nutraukta ir įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupė, atsakinga už taikų konflikto sprendimą. Tačiau šias dvi karšto temperamento tautas, ne tik jaučiančias didelę nuoskaudą dėl teritorinio nesutarimo, bet ir atsakingas dėl konflikto metu kai kuriose vietovėse vykusio etninį valymo, susodinti prie vieno stalo ir šiandien tebėra keblu. Maža to, kalnuotoje vietovėje jau dvidešimtmetį tebevyksta nepaskelbtas ir statiškas karas apkasuose – „Kalnų Karabache nieko naujo“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Azerbaidžanas sekmadienį balsuoja parlamento rinkimuose, per kuriuos prezidentas Ilhamas Aliyevas (Ilchamas Alijevas) turi sustiprinti ir taip tvirtą savo valdžią ir kuriuos opozicija vadina akivaizdžia apgaule su iš anksto nulemtais rezultatais.

Opozicija ragino Vakarus neignoruoti demokratijos pažeidimų šioje energetikos išteklių turtingoje buvusioje sovietinėje respublikoje, kurią, kaip didelį naftos ir dujų šaltinį, nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo užsienio vyriausybės bando patraukti į savo pusę.

Valdančioji Naujojo Azerbaidžano partija tvirtina, kad rinkimai bus teisingi, ir skelbia, kad nuo 2003 metų, kai I.Aliyevas perėmė valdžios įgaliojimus iš velionio tėvo Heydaro (Heidaro), šalyje sveikai augo ekonomika.

Tačiau kritikai kaltino valdžią rengiantis falsifikuoti rinkimų rezultatus, nes buvo atsisakyta įregistruoti dešimtis pagrindinio opozicijos bloko kandidatų, naudojamasi valstybės įtaka žiniasklaidai debatams apriboti ir neišduoti leidimai opozicijos susitikimams.

Šiuose rinkimuose daugiau kaip 700 kandidatų varžosi dėl 125 vietų šalies parlamente – Mili Medžlisyje.

Šiuo metu parlamente dominuoja Naujojo Azerbaidžano partija, kuri po 2005 metų rinkimų, kuriuos opozicija vadina suklastotais, turi 64 vietas. Opozicija turi vos kelias vietas parlamente.

Analitikai prognozavo, kad valdančioji partija lengvai užsitikrins pakankamai balsų savo dominavimui parlamente išlaikyti.

Rinkimų apylinkės buvo atidarytos 8 val. vietos (6 val. Lietuvos) laiku ir turi dirbti iki 19 valandos. Šalyje yra maždaug 4,9 mln. įregistruotų rinkėjų, o pirmuosius rezultatus Centrinė rinkimų komisija turėtų paskelbti sekmadienį vakare, po to, kai bus uždarytos rinkimų apylinkės.

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO) nusiuntė maždaug 300 stebėtojų rinkimams Azerbaidžane stebėti ir savo pareiškimą apie rinkimų eigą turi paskelbti pirmadienį.