Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Shinzo Abe (kairėje) ir Vladimiras Putinas

Maskva paskelbė apie posūkį į Rytus 2014 metais, kai po agresijos prieš Ukrainą sulaukė Vakarų pasaulio pasmerkimo. Rusijos santykiai su susivienijusia Europa ir tokiomis valstybėmis kaip JAV ar Kanada faktiškai atšalo iki naujo šaltojo karo lygio. Susidariusioje situacijoje Kremlius nusprendė parodyti, kad jis turi plačių alternatyvų.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Posūkį į Rytus pirmiausia liudijo bandymas užmegzti glaudesnius santykius su Kinija, tačiau labai greitai paaiškėjo, jog Pekinas yra pasiryžęs suartėti su Maskva tik tiek, kiek tai būtų naudinga jam. Kalbos apie idėjinę koaliciją prieš JAV Kinijai įspūdžio nepadarė, todėl pastaruoju metu Rusija bando subalansuoti savo posūkį į Rytus ieškodama kitų galimų partnerių regione.

Gegužės viduryje Sočio mieste įvyko Rusijos ir Pietryčių Azijos valstybių organizacijos (ASEAN) vadovų susitikimas. Tai buvo pirmas tokio formato renginys Rusijos teritorijoje, nors Maskva nuo 1996 metų turi ASEAN partnerės statusą. Noras organizuoti tokį tarptautinį susitikimą savo aikštėje rodo Kremliaus strateginius siekius regione.

ASEAN yra viena iš galimybių Rusijai diversifikuoti savo posūkį į Rytus.

Vertėtų tarti keletą žodžių ir apie pačią Pietryčių Azijos valstybių organizaciją. ASEAN buvo įsteigta 1967 metais. Šiuo metu ji vienija Filipinus, Indoneziją, Malaiziją, Singapūrą, Tailandą, Brunėjų, Vietnamą, Laosą, Mianmarą ir Kambodžą. Įstoti į organizaciją jau dešimtmetį siekia ir Rytų Timoras. Paminėtina, jog šiuo metu ASEAN valstybės juda stipresnės integracijos link.

Dėl ASEAN organizacijos pavertimo vieningu geopolitiniu bloku (panašiu į Europos Sąjungą) buvo susitarta dar 2003 metais. Oficialus susitarimas dėl ASEAN bendrijos pasirašytas 2015 metų lapkritį Malaizijoje, tad dabar ši organizacija bando veikti geopolitinėje scenoje kaip vienas stiprus žaidėjas.

Rusija ir Japonija jau ilgiau nei septynis dešimtmečius negali pasirašyti taikos sutarties.

ASEAN yra viena iš galimybių Rusijai diversifikuoti savo posūkį į Rytus. Pastebima, kad Maskva iš tikrųjų bando tai padaryti. Pavyzdžiui, kiek anksčiau į Sočį buvo atvykęs ir Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe. Čia verta paminėti, jog Rusija ir Japonija jau ilgiau nei septynis dešimtmečius negali pasirašyti taikos sutarties. To priežastis – ginčytinos teritorijos Kuriluose. Japonija nori, kad Rusija grąžintų jai keturias salas, kurios buvo užgrobtos per Antrąjį pasaulinį karą, o Kremlius atsisako pripažinti egzistuojančias teritorines pretenzijas.

Japonija, garsėjanti savo technologijomis, galėtų tapti dar vienu posūkio į Rytus vektoriumi. Tačiau tikėtis to neįmanoma, kol nebus išspręstos minėtos istorinės ir politinės problemos. Rusijos spauda pažymėjo, jog abi pusės liko patenkintos Sh. Abe vizitu į Sočį. Tačiau, kita vertus, vizito kontekste buvo kalbama ir apie tai, kad proveržio santykiuose kol kas nematyti ir kad Japonijos netenkina galimybė padalinti ginčytinas teritorijas – žingsnis, su kuriuo Maskva gal ir galėtų sutikti.

Rusija gali sutikti grąžinti Kurilų salas mainais už Japonijos sankcijų atšaukimą bei ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą.

Vėlgi, galima numanyti, jog Sh.Abe atvažiavo į Rusiją būtent dabar neatsitiktinai. Prisiminkime, kad Japonija irgi įvedė Rusijai ekonomines sankcijas po to, kai Maskva užgrobė Krymą. Tačiau atrodo, jog Tokijas gali pateikti šias sankcijas kaip derybų objektą, siekdamas savo tikslų teritoriniame ginče. Prastėjant Rusijos ekonomikai, Japonijos pozicija gali stiprėti. Sh. Abe, ko gero, tikisi, kad anksčiau ar vėliau Rusija gali sutikti grąžinti Kurilų salas mainais už Japonijos sankcijų atšaukimą bei ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą.

Tačiau grįžkime prie ASEAN reikalų. Susitikimas Sočyje turėjo ir geopolitinio galynėjimosi požymių. Rusija bando įtvirtinti savo pozicijas Pietryčių Azijoje, nes tai plečia jos posūkio į Rytus geografiją, tačiau čia ji irgi gali susidurti su konkurencija.

Pavyzdžiui, ne taip seniai JAV prezidentas Barackas Obama aplankė vieną iš ASEAN valstybių – Vietnamą. Savo vizito metu jis pareiškė, jog JAV atšaukia daugiau nei tris dešimtmečius galiojusi embargą, draudžiantį pardavinėti ginkluotę Vietnamui. Tai gali būti vertinama ne tik kaip geros valios gestas, bet ir kaip tam tikras geopolitinis ėjimas. Vietnamas pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia pirko rusišką ginkluotę. Suprantama, vargu ar Hanojus tuoj imsis perginkluoti savo kariuomenę JAV analogais, tačiau tai sustiprina jo pozicijas derybose su ta pačia Rusija dėl naujos ginkluotės įsigijimo.

Rusija tradiciškai pervertina tai, kas pasiekta iš tikrųjų.

Rusija tikisi sukurti sąlygas glaudžiai koalicijai su ASEAN. Pavyzdžiui, šiame vadovų susitikime Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paminėjo 57 projektus, kuriuos jo šalis planuoja įgyvendinti kartu su ASEAN valstybėmis. Tiesa, kas tai per projektai, konkretizuota nebuvo.

Apie susitikimo Sočyje rezultatus kalbama pozityviai, tačiau sunku pasakyti, kokie jie yra iš tikrųjų. Gali būti, kad Rusija tradiciškai pervertina tai, kas pasiekta iš tikrųjų. Čia verta paminėti, jog šiame susitikime Maskva tikėjosi įgyti ASEAN strateginės partnerės statusą ir surengti atskirą gynybos ministrų susitikimą, tačiau to nebuvo pasiekta. Teigiama, kad ASEAN vadovai nusprendė, jog organizacijos ir Rusijos santykių lygmuo tokiam žingsniui dar nepakankamas.

Galbūt realiausiais ir aiškiausias projektas, kurį šiame kontekste siekia įgyvendinti Rusija, yra sprendimas sukurti bendrą ASEAN ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) rinką. Kol kas tai tik siekiamybė, tačiau gali būti, jog Maskvai pavyks tai pasiekti. Tai, be jokių abejonių, įtvirtintų jos posūkį į Rytus, nors apie galimus tokios sąjungos pliusus kalbėti būtų dar gana sunku.

Bandydama plėtoti daugiapolius glaudesnius santykius su regiono valstybėmis, Maskva atsiduria ir regioninių konfliktų sūkuryje.

Tačiau gana aiškiai matomi galimi posūkio į Rytus pavojai. Jie yra kelių lygmenų. Bandydama plėtoti daugiapolius glaudesnius santykius su regiono valstybėmis, Maskva atsiduria ir regioninių konfliktų sūkuryje. Pirmiausia tai įvairaus pobūdžio teritorinės pretenzijos (pavyzdžiui, Kinijos ir Japonijos ginčas dėl Senkaku salų). Laviruoti tarp šių konfliktų Maskvai bus labai sunku. Būtinybė palaikyti vieną ar kitą pusę grės santykiams su viena ar kita „strategine partnere“.

Net ir bendros ekonominės erdvės tarp ASEAN ir EES projektas kelia daug klausimų. Pirmiausia iš esmės tai būtų gana nelaisvų ir korumpuotų valstybių ekonominis aljansas. Kaip pavyzdį galima pateikti tokią įdomią statistiką – neseniai tapo žinoma, jog Rusija užėmė pirmą vietą tarp vadinamojo „draugų kapitalizmo“ (angl. crony capitalism) šalių, t. y. tarp tų valstybių, kur „draugiški“ korupciniai ryšiai nulemia verslo sėkmę. Įdomu tai, jog šio reitingo pirmajame penketuke yra net trys ASEAN valstybės – Malaizija, Filipinai ir Singapūras. Į dešimtuką taip pat patenka ir Indonezija.

Žinoma, politiniai ir ekonominiai panašumai gali palengvinti Rusijai suartėjimą su ASEAN, tačiau reikia suprasti, jog šiuo atveju dažniausiai kalbama apie neskaidrių ekonomikų aljansą, o tai potencialiai mažina jo efektyvumą.

Galbūt šis posūkis ir pačiai Rusijai leis rasti atsakymą į klausimą, ar ji yra labiau Rytai, ar vis dėlto Vakarai.

Rusija pateikia posūkį į Rytus ne vien kaip tam tikrą ekonominį, bet ir kaip civilizacinį pasirinkimą. Tačiau įžengdama giliau į šį regioną Maskva rizikuoja atsidurti specifinėje politinėje erdvėje, kur veikia kiek kiti principai nei Europoje. Galbūt šis posūkis ir pačiai Rusijai leis rasti atsakymą į klausimą, ar ji yra labiau Rytai, ar vis dėlto Vakarai. Tačiau šio atsakymo paieškos gali būti gana skausmingos. Nepaisant visų realių ir įsivaizduojamų posūkio laimėjimų, kol kas negalima pasakyti, kad Rytai skubėtų nuoširdžiai atverti glėbį Rusijai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 1 d.

BFL

Kelionės. Dingusių ir vėl atrastų istorinių miestų, dažnai skaičiuojančių ne vieną tūkstantmetį, galima rasti kiekviename žemyne: ir Pietų Amerikos džiunglėse, ir Afrikos dykumose, ir bekraštėse Azijos stepėse, ir, aišku, Lietuvos kalvose bei lygumose.

Šiandien kiekvienas galime įsijausti į garsaus archeologo Heinricho Schliemanno, suradusio vieną garsiausių antikos laikų miestų – Troją, ar net į pašėlusio filmo herojaus Indianos Džounso kailį. Ir tam nereikia ieškoti milijono eurų ekspedicijoms po laukines džiungles ar atkampius dykumų kraštus, nereikia ir dėtis prie vadinamųjų juodųjų archeologų, besikapstančių po senas kapines ir vagiančių viską, ką galima parduoti.

Trumpai savaitgalio kelionei pakaks Lietuvos ar kaimyninių šalių žemėlapio, kuriame sužymėti piliakalniai bei keistai paženklinti akmenys, ir jau galima leistis paskui legendas ir pasakas, ieškant savojo Eldorado. Turint laiko galima patraukti antikinių didvyrių keliais, vedančiais istorinėmis vietovėmis, kuriose šiandien vis dar stūkso kažkada klestėję miestai, arba leistis kad ir į pusmečio ekspediciją Pietų Amerikos šalyse, ieškant mirusių civilizacijų liekanų.

Lietuvių tautosakoje sakmių apie užkerėtus ežerus, paskendusius ar skradžiai žemės prasmegusius miestus taip pat netrūksta. Dažname ežere, jei patikėtum senaisiais pasakojimais, trumpiausią vasaros naktį turėtum girdėti skambant paskendusio miesto bažnyčios varpus, o piliakalniuose labai pasistengęs rastum paslaptingų landų ar olų, į kurias nusileidęs pamatytum ten jau kitame pasaulyje stūksantį miestą ar bent pilį su paslaptinga gražuole, saugančią nemenką lobį.

Atrodytų, kad tokie pasakojimai tėra gražios legendos ir sakmės apie vaizdingiausius Lietuvos kampelius, tačiau planuodamas laisvalaikio maršrutą neretai nustembi, kaip gražiai susipina tikri istoriniai faktai ir legendos. Tarkim, palei Luokesų ežerą Molėtų ežere gyvenę seni žmonės porindavę apie ežere nuskendusius kaimus, girdimus kalvės garsus ir karvių mūkimą.

Ir štai šiame ežere mokslininkai aptiko dvi priešistorines polines gyvenvietes, kurios galėjo būti pastatytos daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Čia galėję gyventi apie dešimt šeimų. Žmonės gyveno ant polių pastatytuose namuose, šalia dirbo žemę, augino gyvulius. Ežero dugne rasta keramikos šukių, apdirbtų rąstų ir lentų, apdegusių akmenų, kurie greičiausiai buvo naudojami ugniakurui, girnas ir medžio angliukų. Čia rasta ir apdegusių rąstų. Pasirodo, kad gyventojai, palikdami savo gyvenvietę, ją sudegindavo.

Kuršių nerijoje irgi būta akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių. Pasakojama, kas XIX a., kai buvo iškirsti miškai, vėjas nupustė smėlį nuo keleto priešistorinių gyvenviečių. Deja, šiandien žinoma tik viena, esanti netoli Nidos.

Jei kalbėtume apie piliakalnius, be abejo, patys vaizdingiausi – Kernavės ar Lazdijų rajone esantis Pavėsininkų. Labai daug įdomių ir vaizdingų vietų yra Aukštaitijoje, verta užsukti prie čia esančių neblogai išlikusių pilkapių. Na, o iš legendomis apipintų ir literatūros kūrinių išgarsintų paminėtini Pilėnai. Čia praverstų pasiduoti fantazijai, mat tradiciškai pasakojama, kad Margirio pilis stovėjusi ant Punios piliakalnio, tačiau mokslininkai jau remia ietis ir nurodo skirtingas šios pilies vietas – gal Raseiniuose, o gal Kaltinėnuose.

Verta nepamiršti dar kelių pramogų. Lietuvoje yra nemažai akmenų su keistais ženklais. Sakmės tikina, kad tai kipšo kanopos žymės, Perkūno, medžiojančio Veliną, kirvuko žymės, o krikščioniškos legendos porina apie Švč. Marijos apsireiškimus ir jos pėdų paliktas žymes.

Tokių akmenų galima išvysti daug kur. Vienas jų stūkso Dūkšto ąžuolyne šalia Vilniaus, Molėtų rajone – Valiulio akmuo, Žydiškėse – Žalčio akmuo ir kt. Verta užsukti į Naujosios Vilnios pilkapyną, kuriame vienoje vietoje galima pamatyti visus garsiausius Lietuvos akmenyse išraižytus ženklus. Tiesa, čia tik kopijos, tikrieji Arėnų, Salako, Dubingių, Kadarų, Paparčių ir kt. akmenys liko savo vietose. Deja, daug tokių akmenų sunaikinta sovietmečiu – jie susprogdinti ir panaudoti statyboms.

Sovietmečiu buvo naikinami ne tik neaiškūs stabai, griaunamos bažnyčios, bet ir visas miestas sulygintas su žeme. Mano jau mažiną atilsį močiutė Vitalija Mikilkevičienė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Kudirkos Naumiestyje ir jos apylinkėse, pasakojo, kad prasidėjus karui ir šeimai nusprendus trauktis nuo galimo fronto linijos užkasė sode du didžiulius geležimi kaustytus lagaminus nuotraukų. Frontui praslinkus po kelių mėnesių grįžę lagaminų neberado, tik vėjas draikė kelias vestuvines nuotraukas. Gal sprogmuo pataikė, o gal kaimynai patykojo ir nusprendė, kad ten pinigai slepiami. Taip amžiams dingo ne tik vertingos šeimos nuotraukos, bet ir nemažai įdomių istorinių kadrų iš šiandieninio Karaliaučiaus srities miestų, tokių kaip Širvinta, Kudirkos Naumiesčio brolis dvynys. Šiuos miestus teskyrę vos keli šimtai metrų.

Močiutė ne kartą pasakojo, kad neblogai vokiečių kalbą (ji sakydavo – prūsų) pramokusi, kai žaisdavo prie upės su bendraamžiais prūsiukais. Vaikai nekliudomi žaidimų įkarštyje migruodavę tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas netrukdydavę. Tik kai vaikai susipešdavo ir kildavo erzelis, prisistatydavęs vokietis pasienietis ir juos išvaikydavęs. O prūsiukus pašiepiančias vokiškas dainuškas močiutė prisimindavo iki žilos senatvės.

Žaisdavo ne tik vaikai – ir kaimyninių miestų gyventojai buvo pramokę vieni kitų kalbos, eidavo apsipirkti į turgus ar darbo ieškoti. Per šiuos miestus driekėsi ir kontrabandos kelias.

Močiutė ne kartą yra minėjusi, kad Širvinta buvęs labai gražus miestas su įspūdinga raudonų plytų bažnyčia. Šiandien šio miesto vaizdus galima išvysti tik internete publikuojamose senose nuotraukose, pavyzdžiui, feisbuko profilyje, pavadintame „East Prussia in old photos“, ir pan.

Senose nuotraukose akį traukia tamsių plytų, greičiausiai raudonų, keliaaukščiai namai, plačios akmenimis grįstos gatvės, erdvi ir nepaprastai įspūdinga, gražiausias Vokietijos gotikines bažnyčias primenanti XIX a. raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Įdomios karo laikų nuotraukos – kareiviai įvairių armijų uniformomis, karinės vilkstinės.

O štai ir 1944 m. nuotrauka – apgriautas bažnyčios bokštas ir subombarduoti namai. Sprogimų išvagotas šaligatvis. Vis dėlto mintyse sukirba, kad gražiam miestui tai visai nemirtinos žaizdos. Tereikėjo noro bei lėšų, ir jaukų miestelį buvo galima išgelbėti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – nepalikti akmens ant akmens. Iš pradžių Širvintą pervadino Kutuzovu, o vėliau toje vietoje buvo įkurtas karinis poligonas.

Šiandien anksčiau klestėjusio miesto nėra nė žymės. Poligonas sovietmečiu nebuvo aklinai saugomas – naumiestiečiai jame šienaudavo, grybaudavo. Teko ir man toje vietoje būti. Vaikui keistai atrodė suaugusiųjų šnibždesiai, kad štai čia stovėjusi bažnyčia, o čia greičiausiai buvusi aikštė, – tarsi miestas, kaip sakmėse, prasmego skradžiai.

Teko girdėti ir šių dienų legendų, esą tie kareiviai, kurie buvo pristatyti galutinai nugriauti Širvintos bažnyčios, gyvenimą baigė labai netikėtai. O tie žmonės, kurie priglaudė širvintiškių buities rakandus, ramybės neturėję, juos kamavę košmarai, kol neatsikratė pasisavintų daiktų.

Šiandien Širvintą primena beržų alėja, pavadinta Širvintos taku, palei pat Kaliningrado ir Lietuvos sieną. Irena ir Antanas Spranaičiai Kudirkos Naumiestyje įkūrė privatų muziejų „Širvintos kampelis“, skirtą šiam miesteliui prisiminti.

Širvinta, vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas miestas, yra savotiškas visos Kaliningrado srities simbolis. Juk čia istoriniai objektai buvo naikinami ne tik pokariu. Istorijos paminklai sistemingai šluojami nuo žemės paviršiaus nuo pat to laiko, kai pagal Potsdamo konferencijos sutarimą ši sritis atiteko Sovietų Sąjungai.

Šiandien yra ir daugiau istorijos naikintojų. Tie keliautojai, kurie prieš gerus šešerius ar penkerius metus dar spėjo apsilankyti Sirijoje, savo nuotraukas su užfiksuotomis istorinėmis vertybėmis tikriausiai saugo kaip savo akį. Juk šiandien daugelis architektūrinių ir istorinių paminklų amžiams dingo nuo žemės paviršiaus per kruviną pilietinį karą, Tiksliau, buvo sąmoningai sunaikinti.

Kruvinosios „Islamo valstybės“ (ISIS) nariai susprogdino Rakos miesto puošmeną – bizantietišką mozaiką, palyginti neseniai archeologų atrastą, Alepo mieste išsprogdino antikines kapavietes, nusiaubė  VIII a. Alepo didžiąją mečetę, Bosros miestą. Greičiausiai nieko neliko iš XI a. kryžiuočių pilies ~Crac de Chevaliers~, Sirijos kariuomenės subombarduotos, kai joje pasislėpė sukilėliai. Apšaudyta istorinė XIII a. ~Khalid ibn al-Walid~ mečetė, greičiausiai bus stipriai apgriauta ir gražuolė Palmyra, vadinama dykumų rože. ISIS buldozeriais sugriovė ir senovinį asirų miestą Nimrudą, nusiaubė Mosulą Irake. Akivaizdu, jog ISIS klestėjusius miestus ir saugomus paminklus pasiryžę sugriauti, kad neliktų ant žemės paviršiaus nė akmens ant akmens.

Tokią praktiką naudojo ne tik šiandieniniai ISIS galvažudžiai ar sovietmečio puspročiai. Kai kurias priešų tvirtoves, citadeles ir miestus naikino jau graikai ir romėnai – kad įsitvirtintų naujose žemėse ir kad demoralizuotų priešininką. Štai Aleksandras Makedonietis sugriovė išpuoselėtą Persepolį. Verta prisiminti ir Kartaginą bei Pūnų karus.

Kartagina – vienas žinomiausių Tuniso turistų traukos taškų. Šio miesto pavadinimas minimas jau Vergilijaus „Eneidoje“. Pasakojama, kad iš Trojos pasprukusį Enėją apžavėjo Kartaginos karalienės Didonės grožis. Tačiau gražios legendos būtų likusios tik gražiomis legendomis, jei ne kartaginiečių užsispyrimas ir karingumas, kuris įvėlė juos į kelis šimtmečius vykusius karus.

Finikiečiai Kartaginą IX a. pr. Kr. įkūrė strateginėje vietoje šalia populiarių prekybinių kelių. Per kelis šimtmečius prekyba miestui sukrovė milžiniškus turtus, išaugo ir karinė galia, užkariautos aplinkinės žemės. Apetitas vis didėjo, ir štai jau prisijungtos Viduržemio jūros salos, užsigrobta Sirakūzų valdoma Sicilijos teritorija. Tačiau kartaginiečiams vis tiek buvo maža – užsigeidė Sicilijos dalies, valdomos Romos. To užteko, kad kiltų Pirmasis Pūnų karas. Šį karą Kartagina pralaimėjo ir turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją.

Kietakakčiai kartaginiečiai neapsiramino ir šiek tiek atsikvėpę bei surinkę pinigų laivynui vėl kibo romėnams į gerklę – kilo Antrasis ir Trečiasis Pūnų karai. II a. pr. Kr. trečią kartą nugalėję kartaginiečius romėnai jau buvo pasimokę – miestą sulygino su žeme, nepalikdami akmens ant akmens ir dar nepagailėdami brangios druskos, kurios gausiai visur pripylė, kad niekas neaugtų ir vieta nebūtų tinkama gyvybei. O šimtui metų praėjus ant Kartaginos griuvėsių pasistatė savo miestą. Vėliau romėnai iš ten buvę išvyti, miestas dingęs, o vėliau iš naujo atrastas. Šiandien galima apžiūrėti Antonijaus termų liekanas, akveduką, amfiteatrą, į kurį tilpdavo iki 60 tūkst. žmonių, mozaikas bei freskų liekanas.

Antikiniai miestai ir mitai – puikus kelrodis turistui po Viduržemio jūros regioną. Įsimetus mitų tomelį, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Hesiodo „Teogoniją“, Herodoto „Istoriją“ ir žemėlapį galima leistis dievų bei pusdievių pėdomis ieškant savosios Atlantidos.

Turkijoje verta užsukti prie Trojos, ilgai laikytos tiesiog mitine vieta. Vis dėlto H.Schliemannui užsispyrus buvo atrastas gražiosios Elenos miestas, tiksliau, jo sienų, namų likučiai, teatro liekanos. Turkijoje galima užsukti ir į Efesą, garsėjusį tiek įspūdinga biblioteka, tiek didžiuliu viešnamiu, tiek Artemidės šventykla. Tiesa, paties miesto atkasta vos 20 proc., tad laukia dar daug įdomių atradimų.

Italijoje tokių miestų irgi netrūksta – štai Vezuvijaus palaidoti Pompėja ir Herkulanumas. Viskas užkonservuota pelenuose kaip paskutinę miestų gyvenimo dieną – namai, namų apyvokos daiktai. Kadangi italai pasižymi tam tikru atsainumu, nemažai vertybių buvo pavogta, o mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie statiniai gali griūti, vertingos freskos – sunykti, jei nebus labiau saugoma.

Graikijoje galima pasidairyti ir Atlantidos. Kaip žinome, legendą labai paprasta pritaikyti prie atrastų miestų, tačiau nuskendusių miestų šalia Graikijos krantų tikrai yra. Pavyzdžiui, Pavlopetris, kurį dėl žemės drebėjimo nusėdus žemei prarijo jūros bangos.

Helikės miestas Graikijoje – dar vienas pretendentas į Atlantidos vardą. IV a. prieš Kr. (sakoma, kad žiemą) miestas ėmė ir tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Mokslininkai jo ieškojo jūroje, tačiau nerado nė ženklo. Ir tik prieš 25 metus dviem archeologams šovė į galvą, kad miestas tūno sausumoje po žeme. Hipotezė pasitvirtino. Spėjama, kad miestą pražudė per žemės drebėjimą susiformavęs cunamis, palaidodamas jį po storu dumblo sluoksniu. Taigi Atlantida – gali būti tik graži metafora, tinkama ne vienam miestui. Todėl keista, kai šio mitinio miesto paieškos nusikelia net į Ramiojo vandenyno dugną.

Apie mažos Ramiojo vandenyno platybėse pasimetusios salos, polinezietiškai vadinamos ~Rapa Nui~, labiau žinomos kaip Velykų sala, gyventojus, eilėmis pakrantėse sustačiusius milžiniškas ~moai~ stiliaus statulas, išraiškingais mąsliais veidais žvelgiančias kažkur į vandenyno tolius, prikurta tiek keisčiausių šiuolaikinių legendų ir absurdiškiausių hipotezių, kad net į rimtus mokslinius tyrimus pradedi žvelgti su tam tikru skepsiu.

Kurgi ne, jei rimtu veidu pasakojama, kad saloje gyvenę nežemiškos civilizacijos ateiviai, kad sala likusi vienintelė Atlantidos, nuskendusios civilizacijos, atplaišėlė, pasakojama ir apie keisčiausius laiko koridorius, o ir pati Velykų sala esą tai dingstanti, tai atsirandanti. Spėliojama, kad pirmieji šią salą atrado ryžtingieji vikingai, mat čia stovinčios ir į vandenynų tolį dėbsančios ~Ahu Nau Nau~ statulos –labai jau europietiškų bruožų.

Viskas gerokai paprasčiau – vietiniai sunaikino civilizaciją, pereikvoję gamtinius išteklius. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo gyventi daugiau 20 tūkstančių. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado, o likusius pribaigė europiečių atradėjų atplukdytos ligos.

Šiandien beliko savotiškos statulos, vaizduojančios viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria, įvairių šaltinių teigimu, nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statytos apie 380 metus.

Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti ko pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir paruoštos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje.

Gal mokslininkams pavyks rasti kai kuriuos atsakymus, kai bus iššifruotos ~rongorongo~ raštu prirašytos 28 medinės lentelės. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, nors jis turi nemažai panašumų su ant uolų rastais piešiniais – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

Daugybė dingusių ir mirusių miestų yra Pietų Amerikos ir Azijos džiunglėse, panirusių vandenynuose ir laukiančių savų atradėjų. Juk visuomet tikri istoriniai faktai gerokai įdomesni nei legendos, nors jos sužadina vaizduotę ir veda užsispyrusius mokslininkus atradimų link.

Daiva Urbienė

Kelionės. „Gražu, jauku, įdomu, skanu ir nebrangu“, – taip keliavusieji apibūdina Indonezijos salas. O juk tiek ir tereikia net pačioms įdomiausioms atostogoms.

Pavargusių nuo žiemos pilkumos ar pavasarinio purvo lietuvių akys vis dažniau krypsta į egzotiškąją Indoneziją, tituluojamą atostogų rojumi, mat orai čia bene visus metus džiugina 25 laipsnių šiluma. Tad, atrodytų, telieka išsirinkti salą ir mėgautis saule, smėliu bei bangomis. Tačiau čia yra kur kas daugiau įdomybių nei vien pašėlusios vandens pramogos.

Indonezijoje suskaičiuojama apie 17–18 tūkst. salų, kuriose galima atrasti visko, ko tik geidžia nuotykių ir įspūdžių ištroškusi turisto širdis. Mažiau nei trečdalis salų yra apgyvendintos, jose galima lankyti egzotiškiausias šventyklas ir stebėti įdomius ritualus. Kitose veši džiunglės, dunda ir rūksta niekada nenurimstantys ugnikalniai, jūroje akį džiugina spalvingi koraliniai rifai bei tuntai įvairiaspalvių žuvų.

Tad susiruošus į Indoneziją svarbu prisiminti vieną taisyklę – šiukštu neskubėti ir nesiversti per galvą. Juk visų salų per vieną kelionę neapiplauksi, visų įdomybių apžiūrėti nespėsi, visų pramogų neišbandysi, visų patiekalų neišragausi. Telieka atsipalaiduoti ir atostogomis mėgautis neskubant. Būtent taip keliaudama su šeima elgiasi stilistė Agnė Gilytė.

„Išsinuomojame automobilį ar motorolerį ir keliaujame iš anksto neužsisakinėdami viešbučių. Mes mėgstame laisvę ir ekspromtą, kai būname kur norime ir kiek norime. Ir galime išvažiuoti, kada tik mums šauna į galvą. Mes visada šitaip keliaujame ir dar niekada nenusivylėme“, – sako Agnė, pridurdama, kad tokį kelionės būda rinkosi ir Indonezijoje.

Agnė su šeima Indonezijoje ilsėjosi tris savaites, per kurias aplankė tris labai skirtingas salas – Balio, Gili Airo ir Lomboko.

O kiek tokia kelionė gali kainuoti? „Tie, kurie mano, kad Indonezijoje ar bent Balio saloje yra brangu, klysta. Arba gal žmonės pakliūva į viešbučių kompleksinius pasiūlymus… Bet kai keliauji savarankiškai ir viską planuoji pats, kelionė nepabrangsta iki kosmoso“, – tikina Agnė.

Ir nakvynės kainos labai neplonina piniginės. Agnės šeima ne rinkosi prabangius viešbučius su programa „viskas įskaičiuota“, bet nuomodavosi užmiesčio namus arčiau jūros. Viena naktis kainavo apie 30 eurų. Pasak Agnės, įmanoma rasti nakvynę ir už dešimt dolerių, tik komforto būtų mažiau.

Pažintį su Indonezija Agnė pradėjo nuo bene pačios spalvingiausios ir labiausiai turistų mėgstamos Balio salos, esančios vos už kelių kilometrų nuo Javos salos. Sena legenda pasakoja, kad Javos karalius už nepaklusnumą išvarė savo sūnų ir palaukęs, kol šis nužingsniuos siaura sausumos sąsmauka į gretimą salelę, užbrėžė liniją. Siaurutę sausumos juostelę nuplovė vanduo. Tačiau kažin ar neklaužada sūnus buvo nubaustas taip smarkiai, mat giriamasi, kad Balio saloje galima rasti visko, kuo taip didžiuojasi kitos Indonezijos salos, – šventyklų, ryžių terasų, niekada nesibaigiančių švenčių, gerą orą, nuostabią jūrą ir jaukius paplūdimius, kurie vienur juodi nuo lavos, o kitur džiugina aukso soalvos smėliu.

Būtent poilsį Uluvatu kurorto paplūdimyje Agnės šeima ir pasirinko pirmiausia. „Nors čia ir labai patiko, atsipūtę nusprendėme keliauti kitur ir persikėlėme į Gili salas“, – pasakoja keliautoja.

Šeima apsistojo Airo saloje, kuri garsėja itin ramia, net pačia ramiausia atmosfera iš visų Gili salų, čia mėgsta atostogauti šeimos ir vyresnio amžiaus žmonės. O, tarkim, Travagano sala žinoma dėl aktyvaus gyvenimo tiek dieną, tiek naktį, čia gausu linksmo jaunimo ir pašėlusių vakarėlių.

„Mes pamanėme, kad keliaujame su vaiku, tai mums ten labai patiks, bet vis dėlto nepatiko. Ten taip ramu, kad jau net pernelyg“, – sako A.Gilytė ir pabrėžia, kad kiek yra žmonių, tiek nuomonių – kitiems gal ten būtų idealu atostogauti.

Tačiau saloje buvo ir kitų trūkumų. Pasak Agnės, jų šeima mėgsta įdomiai ir skaniai pavalgyti, ypač paragauti patiekalų, kurių Lietuvoje negausi, pavyzdžiui, šviežios, ką tik pagautos žuvies ir jūrų gėrybių. Tačiau, įdomus paradoksas, šioje saloje šviežios žuvies, aštuonkojų ar krabų, kuriuos būtų galima išsirinkti turguje ar restorane ir paprašyti čia pat pagaminti, nėra.

„Paplūdimiai dar pusė bėdos, nors ir ne tokie puikūs kaip Balio saloje. Prie salos galima nardyti, tačiau mes su vyru nesame nardytojai, o štai galimybės paplaukioti banglentėmis nėra. Taigi mums čia buvo nyku ir nuobodu“, – pasakoja Agnė.

Kadangi buvo likę dar daugiau nei pusę atostogų, šeima nusprendė keltis į Lomboko salą.

Indonezijoje patogu iš vienos salos į kitą keltis keltais. Tačiau pasirinkus visuomeninį transportą, pasak Agnės, verta žinoti, kad nors toks keliavimo būdas gerokai pigesnis, keltas išplaukia tik tada, kai susirenka 30 žmonių. Taigi gali iškeliauti po valandos, o gali ir kitą dieną, kai susirinks visi keleiviai. Plaukti privačiu keltu kainuoja brangiau, bet sugaištama mažiau laiko.

Lomboko saloje vyrauja islamas. Pasak Agnės, tai ir jaučiama. Hinduistai ir budistai gerokai ramesni, negriebs už skverno siūlydami savo paslaugas ar prekes, o šioje saloje gyventojai nesikuklindami stveria už rankovės, kad atkreiptų dėmesį. „Beje, ir sala labiau prišiukšlinta, visur „prikleckinta“, – šypteli Agnė.

Nepaisant šiukšlių pakelėse ir kai kuriuose upeliuose, Lomboko sala garsėja nuostabiais laukiniais paplūdimiais, kuriuose jūra ir bangomis galima mėgautis vienumoje. „Paplūdimiai nuostabūs. Važiuodavom motoroleriu, ir jei paplūdimyje matydavome bent tris žmones, mums tai jau netikdavo, taigi traukdavome kitur. Ir greitai atrasdavome kitą tuštutėlį paplūdimį, kuriame gera kad ir visą dieną praleisti besimėgaujant saule, smėliu, skaidriu jūros vandeniu“, – pasakoja A.Gilytė ir priduria, kad čia užteko laiko ir aktyvioms pramogoms: plaukiojimui banglentėmis ar jėgos aitvarais.

Verta paminėti, kad Lomboko saloje netrūksta ir kitų pramogų. Turistai, prisimėgavę auksiniu šnarančiu smėliu ir turkio spalvos jūra, neretai susigundo gana sudėtingais pėsčiųjų žygiais per džiungles arba bando savo ištvermę karštyje žingsniuodami vieno iš keturių beveik 3 km siekiančių ugnikalnių link.

Bet pats įspūdingiausias ir vaizdingiausias trečio pagal dydį Indonezijoje Rindžanio ugnikalnio krateris. Užkopus į 2726 m aukštį prieš akis atsiveria stulbinantis vaizdas: krateryje tyvuliuoja Segara Anako ežeras, kurio centre dar pūpso nemaža sala. Akį traukia ir rūstoka vulkaninių kalnų panorama, žaliuojantys laukai ir jūros mėlis.

Beje, bet koks kopimas į kalnus džiugina lietuvio akiai egzotiškais ir neįprastais vaizdais: ūksmingos džiunglės, kunkuliuojančios ir garuojančios karštos versmės, ledinio vandens kriokliai, kurių purslai neblogai atgaivina žygeivius.

Atsipūtę Lomboko saloje keliautojai patraukė atgal į Balio salą. „Po dviejų savaičių jau buvome pavargę nuo saulės (būna ir taip) ir pasiilgę kitokio gyvenimo būdo patraukėme į Ubudo miestelį“, – šypteli pasakodama Agnė ir pataria šiam miesteliui bei jo apylinkėms skirti bent savaitę, kad viską spėtum pamatyti ir išbandyti.

Deja, Agnės šeima teturėjo keturias dienas, per kurias spėjo apibėgti vietines įžymybes – šventyklas, karališkuosius rūmus, vaizdingas ryžių terasas ir Šventąjį beždžionių mišką, kuriame gyvena įžūlokos ilgauodegės makakos.

Beždžionės taip pripratusios prie turistų, kad ne tik nesidrovėdamos ima iš rankų maistą, bet ir pačios reikalauja tuoj pat jas kuo nors pavaišinti. Neišsireikalavusios vaišių (keršija šie gyvūnai be gailesčio) tuoj šoka ant šakų ir pasituština ant gobšuolio galvos.

Beje, atidumas šalia tokių padūkėlių būtinas, mat jos iš žioplesnio keliautojo tuoj pat nugvelbia viską, kas tik patraukia jų akį, – kepurę, skarelę, blizgančius papuošalus, nuo nosies nutraukia akinius, iš rankų išplėšia telefoną, fotoaparatą ar kamerą. O tada gaudyk vėją džiunglėse.

Priminsime, kad musulmoniškoje Indonezijoje Balio sala įdomi tuo, kad joje išlikusi sumišusi hinduizmo ir budizmo religijomis grįsta kultūra, kurios nepaveikė nei Indonezijoje paplitęs islamas, nei salas kolonizavę olandai, nei armijos turistų. Tai akivaizdu ne tik lankantis šventyklose, kurių čia suskaičiuojama nuo 10 iki 15 tūkst. (beje, kartais juokaujama, kad Indonezijos salose vis labiau įsigalint islamui visi hinduistų dievai subėgo į Balį), bet ir stebint kasdieninius aukojimus.

Kasdieninis gyvenimas Balio saloje neatskiriamas nuo dvasinio pasaulio. Vietiniai gyventojai bent kelis kartus per dieną aukoja vaisių, gėlių ir smilkalų savo dievams šventyklose ir mažutėse šventyklėlėse ar šalia keisčiausių būtybių statulėlių, kurių čia, rodos, pristatyta tiesiog gatvėse prie kiekvieno kampo. Pasirodo, kiekvienas miestas, kiekvienas kaimas, bendruomenė, gatvė, profesinė grupė ar netgi šeima ją globojančiam dievukui stato šventyklą pagal savo finansines išgales.

Įspūdingas aukojimo ceremonijas teko stebėti ir Agnei. „Kiekvienas miestelis turi per metus dvi dienas, kada vyksta didysis aukojimas. Tolumoje pasigirsta lyg varpelių skambesys, lyg ksilofono garsai. Tada pasirodo procesija – išdidžiai eina tradiciniais drabužiais apsirengusios moterys, nešdamos pintus krepšius žiedlapių, vaisių, šiek tiek kitokio maisto. O kiek spalvų, kiek kvapų! Labai įdomu“, – prisimena keliautoja ir priduria, kad šią ceremoniją stebėjo ne Balyje, bet Airo saloje.

Įdomu ne tik stebėti tokias apeigas, bet ir apsilankyti šventyklose, kurios kaip tyčia harmoningai įkomponuotos pačiose gražiausiose ir romantiškiausiose salos vietose – ant ežero ar jūros bangų skalaujamų uolų, kalnuose ar urvuose. Pavyzdžiui, grakšti ir lengva daugiaaukščiais stogais padabinta ~Taman Ayun~ šventykla pastatyta tvenkinio viduryje, Ulun Danu šventyklos sienas, rodos, šimtmečius skalauja Bratano ežero vilnys, o pietinėje salos pakrantėje ant į jūrą smingančio bene 100 m aukščio skardžio stūkso juodos uolienos sienomis stebinanti ~Pura Luhur Uluwatu~ šventykla. Tai viena labiausiai vietinių gyventojų gerbiamų ir lankomų šventovių.

O kaip nepaminėsi įsivaizduojamame baliečių pasaulio centre esančio galingo 18 šventyklų komplekso ~Besakih~ ar netoli Kedino kurorto esančios nedidelės ~Tanah Lot~ šventyklos. Ši šventykla pastatyta ant uolos, kyšančios iš jūros. Beveik visi kelionių gidai rekomenduoja čia apsilankyti saulei leidžiantis, mat saulėlydis nuspalvina jūrą geltonais ir raudonais atspalviais, o šventyklos šešėliai tįsdami įgauna keisčiausias formas. Beje, tai bene romantiškiausia salos vieta, tad prie damos su žiedu suklupęs sutrikęs vyriškis – čia gana dažnas vaizdas.

Na, o keisčiausios titulą pelno ~Goa Lawa~ šventykla, įkurta prie pat šventos šikšnosparnių uolos. Naktinių padarų čia daugybė – vieni dieną snaudžia kekėmis apkibę medį, kiti pakibę ant olos lubų ir sienų.

Balio saloje grožintis šventyklomis verta nepamiršti ir žemiškų dalykų, kad ir savo skrandžio, kurį palepinti saloje nesudėtinga. Dažnai užtenka apsilankyti vietiniame turguje ir prisipirkti egzotiškiausių vaisių, tokių kaip vadinamasis drakono vaisius, durijus ar gvajava, ir mėgautis visais įmanomais skoniais bei kvapais – nuo gaivių saldžių aromatų iki pūvančio lavono smarvės.

Tačiau reikia ne tik išragauti visus neįprastus vaisius, bet ir apsilankyti restoranuose bei kavinėse, žinoma, prieš tai panaršius internete, pasiskaičius ir susirankiojus draugų ar kitų keliautojų atsiliepimų, kad netektų nusivilti. Štai Agnė, anot jos, atlikusi namų darbus ir pasidomėjusi rekomendacijomis, Ubudo miestelyje mėgavosi neįtikėtinai puikiais valgiais.

„Čia gausybė įdomių restoranėlių, kuriuose galima puikiai pavalgyti. Viskas buvo labai skanu, natūralu, organiška. Pavyzdžiui, ragavome veganiško maisto, tai net vyrai valgė ir džiaugėsi, kad ir be mėsos galima taip puikiai pavalgyti: patiekalai subalansuoti, estetiškai patiekti. Dar kitur buvo restoranas, susietas su joga, čia galima paragauti ajurvedinių patiekalų. Tiesiog eini per miestą ir valgai keturis penkis kartus vietoj dviejų, nes viskas labai skanu, norisi viską išbandyti ir gaila prarasti progą“, – juokdamasi pasakoja Agnė.

Pamaloninus gomurį galima pasidairyti ir suvenyrų. Pasak A.Gilytės, Balyje dėmesio verti audiniai, namų apyvokos daiktai. Na, o tie keliautojai, kurie įsirenginėja namą ar butą, gali nesikuklindami griebti jūrinį konteinerį ir apsipirkę išsiųsti į Lietuvą. „Sunku net papasakoti, ką baliečiai išdarinėja su stiklu ir medžiu. Taip medį išpjaustinėja ir išdrožinėja, kad, rodos, daiktas iš plonyčių nėrinių padarytas“, – tikina stilistė ir priduria, kad tokie dirbiniai – ne prasto skonio suvenyrai, bet labai estetiški daiktai, kuriuos nesunkiai galima prisitaikyti buityje Europoje.

Keliautojams, turintiems laiko, Agnė iš Ubudo rekomenduoja nuvykti į Seminjako miestelį, garsėjantį vietiniais dirbiniais ir audiniais. Na, o kelionių gidai rekomenduoja nepraleisti progos užsukti į pakeliui esančius etnografinius kaimus, kurių gyventojai linkę gyventi kaip žiloje senovėje, laikydamiesi senųjų tradicijų ir nesivaikydami modernių išmonių. Būtent tokiuose kaimuose verta pasidairyti medžio dirbinių, batikos metodu dažytų audinių, kurie esą spalvas gali išlaikyti ne vieną dešimtį metų.

Šventyklos ir ugnikalniai

Turint daugiau laiko ir vykstant į kitas Indonezijos salas būtina aplankyti tokias vietas, kurių niekur kitur pasaulyje nepamatysi ir nieko panašaus nerasi.

Javos saloje esantis Prambanano šventyklos kompleksas yra didžiausia Indonezijos šventykla, skirta Šivai. Nuostabus tarsi iš juodai pilkšvų ažūrinių pynių IX a. pastatytas ir Šivai skirtas bokštas sminga į dangų 47 metrus, šalia stiebiasi dar keli, ne mažiau svarbūs bokštai, skirti Brahmai ir Višnui, o aplink pabirę 200 gerokai smulkesnių šventyklėlių, skirtų dievų tarnams ir pagalbininkams. O kiek čia skulptūrų ir bareljefų, vaizduojančių mitinius įvykius!

Štai Ramos žygdarbiai, beždžionių karaliaus Hanumano išdaigos, stypso mitinis Indonezijos paukštis Garuda. Vaikštant čia neapleidžia mintis, kad tereikia stipresnio žemės drebėjimo ar dar šimto metų, ir visos šios grožybės bus nušluotos nuo žemės paviršiaus. Mat prieš kelis šimtmečius šis kompleksas buvo apleistas, XIX a. archeologai šventyklą atrado iš naujo, o XX a. čia jau buvo leista apsilankyti ir turistams. Galop į amžiaus pabaigą iš lėto įsivažiavo ir restauravimo darbai, tačiau 2006 m. įvykęs žemės drebėjimas šventyklas stipriai nuniokojo – griuvo ne vieno pastato sienos.

Javos saloje reikėtų neaplenkti ir laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventyklos. Piramidę puošia daugiau nei 500 bronzinių ir akmeninių Gautamos Budos statulų, daugiau nei 2500 akmens bareljefų, kurių beveik pusė vaizduoja Budos gyvenimo ir nušvitimo kelią. Šventykla baigta statyti IX a., tačiau po poros šimtmečių išsiveržęs šalia esantis Merapio ugnikalnis šventyklą užklojo storu lavos ir pelenų sluoksniu. XIX a. šis architektūros šedevras buvo atrastas, atkastas, tačiau viso buvusio grožio ir didybės atkurti nebepavyko – nemažai statulų dingo, kitos neteko galvų, nukentėjo ir bareljefai.

Apie 1970 m. UNESCO skyrė pinigų statiniui restauruoti, darbai truko dešimtmetį ir kainavo apie 25 mln. JAV dolerių. Boroduro ir Prambanano šventyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kiekvienoje šalyje norisi pamatyti tai, ko nėra Lietuvoje. Todėl vienas įspūdingesnių reginių yra ugnikalniai. Besivaikantiems pasaulinių rekordų bus įdomu žvilgtelėti į Anak Krakatau, esantį tarp Javos ir Sumatros salų. Šis vulkanas iškilo anksčiau buvusio Krakatau vietoje, kurio kūgis sprogo 1883-iaisiais. Sprogimo garsas buvo girdimas net už 5 tūkst. km, kilo milžiniškas cunamis, o dulkių debesys apskriejo aplink Žemę ir keliais laipsniais atvėsino klimatą.

Tačiau norint pamatyti šį kalną reikia ieškoti, kas prie jo nuplukdys. Tad patogiau keliauti prie niekada nerimstančio ir vis dundančio, dūmais bei žiežirbomis besisvaidančio 2329 m aukščio Bromo ugnikalnio Javos saloje.

Tiesa, kelionė gana varginanti, ypač viešuoju transportu, tačiau vaizdai verti dėmesio, mat šalia Bromo ugnikalnio stūkso dar keli vulkanai. O pats peizažas greičiau primena Mėnulio kraterius ir kanjonus, kuriuose pūstelėjus vėjui prasiaučia vulkaninių dulkių audra. Rekomenduojama užkopti į kalnus saulei tekant – tada atsiveria patys gražiausi reginiai. Beje, ramybe čia labai nepasidžiaugsi, nes tai populiarus turistinis objektas, gausiai lankomas keliautojų.

Norisi dar įspūdingesnių vaizdų? Vadinasi, metas į Floreso salą, kurioje yra aktyvių ugnikalnių. Bene fantasmagoriškiausias vaizdas atsiveria nuo Keli Mutu ugnikalnio (apie 1,5 tūkst. m aukščio) kraterio krašto. Kraterio centre tyvuliuoja juodos, tamsiai žalios ir šviesiai žalsvos spalvos ežerai. Beje, metams bėgant, kai vandenyje ištirpsta vis kitų medžiagų, ežerai gali paruduoti, paraudonuoti ir pamėlynuoti.

Žvelgdamas į siera ir lava kunkuliuojančius ugnikalnius nejučia prisimeni drakonus. Juolab kad Indonezijos salyne galima sutikti ir šių padarų. Tikriausiai kiekvienam besidominčiajam šiuo salynu žinomas Komodo drakono pavadinimas – mat taip kartais pavadinamas Komodo varanas.

Salose gyvena apie 3 tūkst. varanų. Didieji varanai pasižymi jėga: keliese užpuolę lengvai įveikia buivolą. Beje, varanai pavojingi ne tik dėl savo milžiniškos jėgos – net lengviausias jų grybštelėjimas dantimis gali būti mirtinas dėl nasruose besiveisiančių bakterijų. Todėl reikėtų vengti labai artintis net turistinėse vietose specialiai laikomų ir penimų roplių, ypač nežinant jų įpročių.

Beje, juokaujama, kad Komodo saloje turistų daugiau nei varanų, todėl vietinėse agentūrose verta pasiklausinėti, kur galima ramiai stebėti šiuos įspūdingus gyvius.

Faktai apie Indoneziją

Indonezijos Respublika – didžiausia pasaulio salų valstybė, esanti Azijos pietrytinėje dalyje.

Sostinė ir didžiausias miestas – Džakarta.

Plotas – 1,9 mln. kv. km.

Gyventojų – apie 257 mln.

Indoneziją, įvairių šaltinių duomenimis, sudaro 14–18 tūkst. salų, iš jų tik 992 salos yra gyvenamos.

Visoje Indonezijos Respublikoje apie 87 proc. tikinčiųjų sudaro musulmonai, o hinduistų tėra apie 2 proc.

Balis – Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salų. Sostinė – Denpasaras. Gyvena beveik 4 mln. žmonių. Apie 93 proc. gyventojų išpažįsta hinduizmą.

Lombokas – vulkaninės kilmės Indonezijos sala, priklausanti Vakarų Mažosioms Sundos saloms. Salos centras – Mataramas. Gyvena apie 2,4 mln. gyventojų. Vyraujanti religija – islamas.

Gili salos (Travagano, Meno, Airo) – Indonezijos salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Lomboko salos. Mažoje Airo saloje gyvena vos 2 tūkst. žmonių.

Lietuviškos kelionių agentūros keliones į Indoneziją siūlo nuo 790 eurų (aplankant tik Balio salą) iki 1700 eurų (aplankant Indonezijos salas ir Singapūrą). Verta nepamiršti, kad tokios sumos neužteks, keliautojai dar papildomai turės mokėti už ekskursijas, sveikatos draudimą, vizą, o kai kuriose agentūrose perkant kelionę papildomai prisireiks mokėti už skrydžius ar keltų bilietus.

Pigiau keliauti savarankiškai. Atidžiai sekant lėktuvų bilietų kainas, galima rasti bilietų į Džakartą nuo 500 eurų, be to, visada pigiau pirkti turus, ekskursijas ar gido paslaugas vietinėse kelionių agentūrose.

Planuojančiam keliauti į svečią, ypač tolimą ir egzotišką šalį keliautojui verta ne tik pasidomėti tenykščiais papročiais, įstatymas ar religiniais draudimais, bet ir nuvykus jų laikytis, kad ir kokie absurdiški jie atrodytų. Mat kartais užtenka vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, ir tenka mokėti baudą ar klausytis teisėjo aiškinimo, kodėl jums skirta būtent tiek rykščių.

Vykstantieji atostogauti į svečias šalis paprastai nori patirti nuotykių, tačiau nenori nemalonumų. Žinoma, jei turistas nekels kojos iš komfortiško, vakariečiams skirto viešbučio teritorijos, tikėtina, kad jokie nesusipratimai jo nesuerzins, bet tokio poilsio nori tik vienetai. Didesnė dalis turistų pageidauja artimiau pažinti lankomą kraštą, pabendrauti su žmonėmis, patirti kuo daugiau įspūdžių. Tačiau toji patirtis gali būti ne vien teigiama, jei į kelionę vyksite nepasirengę. O kartais galite pajusti ir kultūrinį šoką.

Ką reikia žinoti keliaujančioms moterims
Azija – regionas, į kurį dažnas keliautojas veržiasi ieškodamas egzotikos, šilumos ir mažesnių prekių bei paslaugų kainų. „Tačiau labiausiai visus traukia nuo Vakarų pasaulio iš esmės besiskirianti kultūra, kitoks pasaulio suvokimas bei istorinis palikimas. Aš pati domiuosi Rytų kultūromis, vedų filosofija ir šiek tiek Budos mokymu, tad natūralu, kad pasirinkau Azijos kryptį. Man patiko profesoriaus Audriaus Beinoriaus mintis, kad kuo mums neįprastesnį kraštą aplankome, tuo tarsi iš didesnio atstumo galime stebėti ir analizuoti save. Tai šimtu procentų pasitvirtino – kelionė į Azija man buvo tarsi kelionė į save“, – pasakoja keliautoja Indrė Kuliešiūtė, pusmetį skyrusi kelionei po Azijos šalis.
Indrė su bendrakeleiviu fotografu Giedriumi Dagiu pasirinko maršrutą, kuris pamažu leido priprasti prie Azijos keistenybių. Kelionę jie pradėjo nuo Balio, garsėjančio tūkstančiais šventyklų ir patogiu, beveik europietišku poilsiu, vėliau patraukė gilyn į Aziją. Aplankė bene tankiausiai apgyvendintą pasaulio vietą – vulkaninę Javos salą, garsėjančią nuolat veikiančiais ugnikalniais, pasižvalgė po arbata kvepiančią, laukine gamta ir auksiniais paplūdimiais viliojančią Šri Lanką ir galiausiai po tokios adaptacijos patraukė į Indiją, kurioje praleido apie tris mėnesius.
Šiuo metu Indija pasaulio spaudoje ypač dažnai linksniuojama dėl smurto prieš moteris, grupinių prievartavimų ir sadistinių nužudymų. Ar saugiai mergina jautėsi keliaudama anaiptol ne turistiniais maršrutais? „Viena vertus, Indijoje, kaip ir visoje Azijoje, jautiesi saugiai, nes joje nėra jokių vagysčių ar plėšimų. Bet dėl seksualinių problemų tikrai nesijauti saugi. Aš tikrai nenorėčiau atsidurti Indijoje viena ar dviese su kita mergina, nes teko matyti nemažai kibių vyrų žvilgsnių, ir viešos masturbacijos tiesiog gatvėje“, – nemalonius įspūdžius prisimena Indrė ir priduria, kad patarimai ir raginimai rengtis bei elgtis kukliai, nevaikštinėti po atokius Indijos miestų rajonus, ypač sutemus, turi pagrindo.
Indrei pritaria ir Giedrius. Pasak jo, indų sąmonėje susiformavęs stereotipas, kad europietės yra laisvo elgesio, o jei atvykėlė vaikšto dar ir apsinuoginusi pečius, tai tokia moteris, jų akimis, tampa tarsi filmų, skirtų suaugusiems, žvaigžde, vaikščiojančia tarp jų. „Dėl religijos ir socialinių ypatumų šioje šalyje vyrui nėra jokių šansų turėti priešvedybinių seksualinių santykių, todėl galima tik spėti, kaip toli juos nuneša fantazija. Be to, net ir sukūrus šeimą problemos niekur nedingsta – dažnai vyrai iš skurdžių provincijos regionų vyksta uždarbiauti į miestus, palikę moteris kaimuose“, – apie priekabiavimo prie moterų priežastis kalba Giedrius ir priduria, kad dėl to Indija nėra tinkama keliauti vienoms moterims.
Keliautojai pastebi, kad kitose Azijos šalyse moterims keliauti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, Indonezijoje yra musulmonų salelių su savomis taisyklėmis, kurių privalu laikytis. Ten įprasta, kad moterį globoja tėvas ar sutuoktinis, o viena keliaujanti dailiosios lyties atstovė laikoma laisvo elgesio mergina. Todėl porai, užklydusiai į tokią griežtų taisyklių ir pažiūrų vietovę, geriau prisistatyti kaip šeimai.
Tai, beje, galioja ir kitose musulmonų šalyse – juk dažna keliautoja žino, kad vienai panorus prasiblaškyti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ar Katare kelionė baigsis tiesiog oro uoste, mat reikia tėvo ar vyro leidimo. Na, o galų gale patekus prie išsvajotų Dubajaus ar Dohos šiuolaikinių architektūros stebuklų atsipalaiduoti vėlgi negalima: aprangos reikalavimai privalomi tiek vyrams, tiek moterims, negalima viešai glamonėtis, bučiuotis ir pan. Laisviau apsirengusi moteris tikrai sulauks dėmesio, įkyraus ir nepageidaujamo, dažnai nepagarbaus. Verta paminėti, kad ypač tokiu dėmesiu skundžiasi turistės, atostogavusios Egipte.
„Keliaujant po musulmonų kraštus labai svarbu tinkamai apsirengti: būtinai ilgos rankovės, būtinai kelius dengiantis sijonas ar kelnės. Jei vietiniai vaišina, derėtų neatsisakyti paragauti. Tačiau jei įsivėlėte į konfliktinę situaciją, mano nuomone, geriausia nusileisti ir taktiškai atsitraukti, nes jų temperamentas labai karštas. Be to, pagarba ir mandagumas išgelbės iš bet kokios situacijos“, – trumpas elgesio taisykles vardija Edita Žilinskaitė, keletą metų dirbusi musulmonų šalyje.
Kita vertus, keliautojoms vertėtų pagalvoti apie elgesį ne tik Indijoje ar musulmonų kraštuose. Net Europos šalyse, ypač pietinėse, tokiose kaip Italija, Ispanija ar Portugalija, vietinių elgesys su tautietėmis ir atvykėlėmis dažnai skiriasi. Tarkim, šių eilučių autorei pietinėje Italijos dalyje – Kalabrijoje ne kartą teko stebėti, kaip italas tautiečio kelis kartus atsiklausia, ar šis leistų prisėsti prie savo sesers. Ir tik gavęs aiškų brolio leidimą vyriškis prisėda šalia moters, su kuria elgiasi pabrėžtinai kultūringai ir mandagiai, o štai merginos, atvykusios iš Skandinavijos ar Čekijos, savo atžvilgiu sulaukia dviprasmiškų, net seksistinių juokelių ir prisilietimų.
Paklaustas, kodėl taip akivaizdžiai skiriasi elgesys, vienas italas atsakė paprastai: vyrai privalo globoti savo moteris, o atvykėlės privalo elgtis santūriai.

Perlipti per savo įsitikinimus
„Indija yra egzotiška šalis, kurioje sudėtinga keliauti ne tik moterims, – ir vyrams nėra labai lengva. Mano nuomone, išsiruošęs į šią šalį turi perlipti per vidinius savo įsitikinimų niuansus vien tam, kad pasijustum geriau ir komfortiškiau. Indija – šalis, kurioje gyvena jūra žmonių, tad sunku išlaikyti savo asmeninę erdvę, tave visada supa ir netgi liečia žmonės. Indijoje bet kas gali prieiti ir imti tave čiupinėti net nebendraudami su tavimi ir nesikreipdami į tave, tik tarpusavyje aptarinėdami ir rodydami vienas kitam, kokia gera tavo drabužių medžiaga. Ir tu negali jų kaltinti, turi perlipti per save, juk kai Lietuvoje prie mūsų prieina vaikai ir ima timpčioti už drabužių, mes džiaugiamės jų nuoširdumu… Jei vaikais džiaugiesi, tai kodėl indais negali džiaugtis“, – lygina Giedrius.
Pasak mūsų pašnekovės Ritos, panašaus susidomėjimo svetimšaliai sulaukia ir Kinijoje, ypač aukšti blondinai vyrai ir moterys, – jie dažniausiai fotografuojami be jokio atsiklausimo. „Ypač įkyru būna traukiniuose, kai pusė vagono supuola fotografuoti atvykėlių. O mane, ilgakasę šviesiaplaukę, kinės ta proga dar ir už plaukų patąso“, – sako moteris.
Beje, turistai, nors patys yra fotografuojami, tąsomi už drabužių ir pešiojami už plaukų, liesti kitus žmones derėtų atsargiai, ypač vaikus. Kad ir koks žavus mažylis ateitų paspoksoti, vertėtų prisiminti, kad budizmą išpažįstančiose šalyse galvą glostyti griežtai draudžiama, nes būsite palaikyti sielos vagimis. Tas pats ir su fotografavimu: Europoje draudžiama fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo, tai to nederėtų daryti ir kituose kraštuose. Geriausiu atveju iš jūsų paprašys sumokėti už nuotrauką, Irane turėsite reikalų su dorovės policija, JAE būsite areštuoti, o Afrikoje – apkaltinti ketinimu pagrobti vaiko sielą ar patį vaiką.

Žvelgiant į atokiose Azijos vietose gyvenančias bendruomenes apima dvejopi jausmai. Viena vertus, jų darosi gaila: skurdi kasdienė buitis, prasta medicininė pagalba ir neraštingumas. Kita vertus, tie žmonės yra išsaugoję savo senosios kultūros tradicijas, be to, kiekvieną keliautoją priima draugiškai ir svetingai, todėl norėtųsi, kad visa tai netaptų butaforija, skirta masiniam turistui, bei pasipelnymo šaltiniu.

Turistų pamėgtoje Azijoje dar tebėra nemažai atokių vietų, po kurias paprastas keliautojas retai tesusigundo pasižvalgyti. Juk vakarietis vargiai susivilios vietinių pamėgtais sausakimšais traukiniais grūstis į atokiausias ir skurdžiausias Indijos provincijas, blaškytis po Mongolijos stepes ar Indonezijos salose ieškoti būdų, kaip aplankyti sunkiai prieinamuose kalnuose gyvenančias gentis, kuriose dar prieš 40 metų buvo praktikuojamas kanibalizmas.
Iš tiesų, tokios kelionės nei labai saugios (tą liudija Indijoje išprievartautų moterų istorijos ar kartais džiunglėse dingstančių keliautojų likimai), nei labai pigios (tai yra brangesnės nei pasižvalgymas į turistų pamėgtus objektus ar tingus drybsojimas paplūdimyje, mat reikia samdytis patyrusius gidus, gauti įvairius leidimus ir pan.), be to, tokioms kelionėms reikia skirti gerokai daugiau laiko nei dvi savaites atostogų.
„Tačiau pats sunkiausias dalykas – išdrįsti perlipti per save, savo principus, pamiršti auklėjimą, kasdienius įpročius ir stereotipus, kad galėtum priimti kitokius žmones. Būtent todėl dažnas civilizuotas Vakarų gyventojas nejaukiai jaučiasi patekęs į visai kitą, jam svetimą pasaulį“, – pasakoja keliautojas ir fotografas Giedrius Dagys. Jis Azijoje keliavo apie porą metų, o grįžęs į Lietuvą savo įspūdžius sudėjo į su bendraautoriais išleistą fotoalbumą „Azijos dvasia“.

Didžiausia šventė – kelionė į anapus
Įdomiausius kelionės objektus Giedrius atrado ne skaitydamas kelionių vadovus, o bendraudamas su kitais keliautojais, kurie mielai pasidalija įspūdžiais, kas kur buvo, kas ką matė ar patyrė. Tarkime, viena japonė Giedriui papasakojo apie unikalią ~Tana Toraja~ bendruomenę Indonezijos pietinėje kalnuotoje Sulavesio saloje, ir fotografas susigundė užfiksuoti ypatingas šių žmonių gyvenimo akimirkas.
Torajų bendruomenei priklauso apie 650 tūkst. žmonių, iš kurių 450 tūkst. vis dar gyvena ~Tana Toraja~ (Torajų žemėje). Dauguma jų krikščionys, o dalis – musulmonai arba išpažįsta vietinį animistinį tikėjimą ~aluk~ („kelias“). Torajų bendruomenė garsėja spalvotais medžių raižiniais, kuriuose užkoduojami įvairūs simboliai, taip pat nuostabiais spalvingais papuošalais ir vėriniais, įspūdingais namais – ~tongkonan~, turinčiais masyvius smailius stogus, kurie primena jaučių ragus ar laivo formą, na, ir žinoma, ypatingu požiūriu į mirtį: išskirtiniais šermenų papročiais bei ritualais ir laidojimo vietomis, tarkime, išgremžtose uolų olose, plyšiuose ar net medžiuose.
„Kitose tautose pagrindinė žmogaus šventė yra krikštynos ar vestuvės, o šioje bendruomenėje svarbiausias gyvenimo įvykis yra laidotuvės. Artimieji padaro viską, kad velionį palaidotų kuo prašmatniau. Kartais mirusysis balzamuojamas ir laikomas iki dvejų metų, kol sukaupiama pakankamai lėšų laidotuvėms. Tuo metu laikoma, kad žmogus ne numirė, o tik sunkiai serga“, – pasakoja Giedrius.
Sutaupius pakankamai pinigų surengiamos prašmatnios, net iki savaitės trunkančios laidotuvės, į kurias susirenka šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Skamba įspūdingos raudos, giesmės, fleitų melodijos. Ceremoniją stebėti bei fotografuoti gali bet kas, tiesa, su viena sąlyga – turi atnešti dovaną mirusiajam. Pasak mūsų pašnekovo, tam labai tinka ir pakuotė cigarečių, mat Indonezijoje visi rūko.
Lietuviui kaip tik teko stebėti turtingos šeimos surengtas laidotuves, vietiniai tokias vadina auksinėmis. Laidotuvių ritualai truko savaitę, kiekvieną dieną buvo aukojamos kiaulės ir buivolai. O aukšto rango ir labai turtingos šeimos nepagaili ir arklių. Kuo turtingesnė šeima, tuo daugiau paskerdžiama buivolų, na, o pati geidžiamiausia auka – retas albinosas jautis, kainuojantis tikrai nemažai pinigų. Vėliau šių jaučių ragais papuošiama namuose stovinti kolona, pagal ragų kiekį lengvai galima nustatyti ir socialinę šeimos padėtį: kuo daugiau ragų, tuo turtingesni žmonės čia gyvena.
Ceremonijai vadovauja tradiciniais drabužiais bei skydu ir kauke pasidabinęs šamanas – jis tarsi tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, prikeliantis bei palydintis mirusiojo sielą. Beje, mirusieji laidojami meniškuose ryškiaspalviuose karstuose, kuriems stengiamasi atrasti vietą kuo aukščiau virš žemės – uolose. O vaikai dažniau laidojami medžiuose. Mirusiųjų amžiną poilsį saugo maži, į lėles panašūs stabukai – ~Tau Tau~.
Kita torajams svarbi šventė yra asmeninės šventyklėlės, kurią turi kiekviena šeima, statybos pabaiga, tuomet moterys dainuodamos aukoja kiaules. Vis dėlto svarbu paminėti, jog panorus aplankyti torajus ir stebėti unikalias ceremonijas reikia iš anksto nusiteikti, kad tai nėra estetiškas ar turistams skirtas reginys. Atvirkščiai, tai itin kruvina ceremonija, ne vieną žiūrovą galinti šokiruoti.

Vienoje neturtingiausių pasaulio šalių gali patirti pačių turtingiausių savo gyvenimo potyrių. Be abejonės, dauguma jų bus susiję su gamta ir gyvūnais.

Egzotika Laose tyko už kiekvieno kampo – džiunglėse, kuriose įrengtoje trasoje  prisikabinęs skrieji medžių viršūnėmis, parke, kuriame maudaisi daugybės krioklių papėdėse, ar olose, kurių tamsiose gelmėse apžiūrinėji įrengtas šventyklas.

Skrydžiai medžių viršūnėmis ir nakvynė medyje

Į Laosą atvykome iš Šiaurės Tailando – per keletą minučių su valtele kirtome Mekongo upę ir, susitvarkę formalumus prieplaukoje stovinčioje varganoje muitinės būdelėje, įžengėme į komunistinę Laoso šalį.
Nedidelis Huai Sai miestelis, kuriame atsidūrėme, lyg ir niekuo neypatingas – ant kalvelės iškilusi budistų šventykla, Mekongo pakrantėje pūpso šiukšlių, o pagrindinėje gatvėje išsidėsčiusios kavinės, svečių namai ir improvizuotos parduotuvėlės, kurių gilumoje matai paprastuose kambariuose ant grindų sukritusius ir televizorių žiūrinčius vietinius gyventojus. Tačiau čia patekęs prašalaitis nustebtų, kad šiame, atrodytų, visai neišsiskiriančiame miestelyje vaikštinėja daug vakariečių, o parduotuvėse tarp prekių vyrauja darbinės pirštinės ir lietpalčiai.
Huai Sai tapo baze, iš kurios keliautojai išvyksta patirti pačios unikaliausios pramogos ne tik Laose, bet ir visoje Pietryčių Azijoje. Tai gibonų stebėjimas džiunglėse, kuris leidžia pajusti beždžionių gyvenimo kasdienybę ir visiškai atitrūkti nuo civilizacijos bei “išsivalyti” galvas.
Pusvalandžio trukmės instruktažas, pora valandų kratymosi sunkiai išvažiuojamais keliukais visureigyje, dar poros valandų žygis su gidu džiunglėmis ir galiausiai pasieki kelionės tikslą – tarp medžių įrengtus lynus, prie kurių prisikabini tam skirtais prietaisais ir  prilaikomas tik diržų bei plieninės virvės skrieji virš medžių viršūnių ir kalnų upių išvagotų slėnių. Lynų ilgis siekia 400–700 m, o praleki kabodamas kelių šimtų metrų aukštyje!
Kai pirmą kartą atsispiri nuo žemės ir pasileidi į kitą slėnio pusę, o pro tirštą rūką nematai net lyno pabaigos, širdis susigniaužia iš baimės, bet jau po akimirkos šis jausmas dingsta. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą tuo metu, kai žvalgaisi į po kojomis plytinčias galingų medžių viršūnes – nieko negali būti geriau už šią akimirką.
Po dešimties skrydžių vienas už kitą ilgesniais lynais pasiekėme savo nakvynės vietą. Dar vienas trumputis skrydis ir mes – namelyje medyje! Tai 40 m aukštyje įrengtas trijų aukštų namukas su valgomuoju, dušu, tualetu, prieškambariu, kuriame visi nusiauname batus, ir čiužiniais šešiems žmonėms, virš kurių užsitiesia baldakimai nuo uodų. Namuke, kuris tarsi išpildo vaikystės svajonę, yra netgi vanduo ir elektra. Nors čia neįrengta nei langų, nei sienų, jokios aukščio baimės nejauti, nes esi taip aukštai, kad žemės paprasčiausiai nebematai, o aplinkui plytintys vaizdai tiesiog nardina į palaimingą būseną.
Gibonų stebėjimo išvyka ir infrastruktūra sukurta siekiant išsaugoti šiuos retus primatus, kurie ėmė nykti intensyviai medžiojami vietinių gyventojų. Tokio gyvūnų stebėjimo idėja kilo prancūzų mokslininkui Jeffui Reumauxui, kuris rado lėšų ir pasirūpino namelių medžiuose, lynų tinklo įrengimu Bokeo gamtos rezervate. O vietiniai gyventojai, kurie dar ne taip seniai medžiojo gibonus, tapo gidais, vedančiais keliautojus šiais nepaprastų potyrių takais – dirbti gidais jiems finansiškai kur kas labiau apsimoka, nei medžioti. Prancūzo tikslas buvo skatinti ekoturizmą ir parodyti, kad galima gyventi nežalojant gamtos. Dėl to ir ši ekskursija nėra plačiai reklamuojama, nes jos sumanytojai nenori, kad ji taptų pagrindiniu turistų traukos centru.
Ir nors mes, kaip ir dauguma šios išvykos dalyvių, gibonų nematėme, skrydžiai lynais iki pat sutemų, džiunglėse gaminta vakarienė, egzotiniai vaisiai ir nakvynė medyje, apsuptame skardžių džiunglių garsų, leidžia šį potyrį laikyti vienu geriausių savo gyvenime. Net tokie džiunglėse laukiantys įkyruoliai, kaip uodai, dėlės ir nuo medžių kabantys vikšrai, atrodo vieni niekai.

Senoji sostinė Luang Prabangas

Daugumoje šalių aplankyti sostinę atrodo būtina, tačiau Laoso, kaip ir daugelio Pietryčių Azijos šalių, sostinė Vientianas negarsėja nei architektūros grožiu, nei lankytinais objektais. Tad po viešnagės džiunglėse kitas mūsų kelionės tikslas buvo kur kas gražesnė senoji Laoso sostinė Luang Prabangas – nedidelis miestelis, aplink kurį išsidėstę bent keli dėmesio verti gamtos dariniai. Laose keliai labai prasti, o autobusai išklerę, tad kelionės sausuma ilgos, nuobodžios ir pavojingos. Vykti į Luang Prabangą pasirinkome kitą kelią – Pietryčių Azijos gysla vadinamą Mekongo upę, kuri labiausiai užteršta visame pasaulyje.
Kelionė Mekongo upe tapo dar vienu ekstremaliu potyriu, prilygusiu kelionei visureigiu per dumblą ir balas, kai bandėme išsikapstyti iš džiunglių. Į Luang Prabangą buvo galima vykti dviejų tipų valtimis – lėtaeigė tave atgabentų tik po dviejų dienų, o greitaeigė turėtų pristatyti per šešias valandas. Pasirinkome siaurą, ilgą greitaeigę valtį ir visi šeši buvome į ją sukišti – vietos kojoms buvo tiek nedaug, kad mūsų keliai kone lietė smakrus.
Kai užsidėję šalmus ir apsirengę gelbėjimo liemenes truktelėjome nuo kranto, pasijutau tarsi atrakcionų parke – valtis greitai skrodė bangas, vaizdai slinko pro akis, vėjas bandė nuplėšti šalmą, o vanduo taip tiško purslais, kad atsimerkti buvo galima tik dėl akis dengusio prieššalmio. O kai netrukus patys valties vairuotojai, manevravę pro povandeninius akmenis ir seklumas, užsimaukšlino šalmus – supratome, kad tai ne šiaip saugumo reikalavimus atitinkanti pramoga, bet gana pavojinga kelionė, nes šalmų vietiniai gyventojai paprastai vengia.
Vis dėlto, nors valtis dažnai gedo ir stojo pakrantėse bei vietinėse degalinėse, ši kelionė leido pamatyti įspūdingiausius Mekongo pakrančių gyvenimo vaizdus: besiganančius buivolus, medžiais apaugusius uolėtus krantus, vietinius žvejus, auksines budistų šventyklas, kyšančias tarp sodrios žalumos.
UNESCO saugomas Luang Prabangas – smagi vieta praleisti kelias dienas važinėjantis dviračiu ar vaikštinėjant Mekongo pakrante. Beje, vakarais pagrindinėje gatvėje atsidaro naktinis turgus, kuriame pardavinėjama į austus maišelius supakuota laosietiška arbata, kava, įvairiausi audiniai ir rankų darbo papuošalai. Šiame miestelyje vyrauja balti namukai, papuošti gėlių vazonais, yra daugybė šventyklų, dėl kurių miestas tapo piligrimų vieta, gausybė restoranų ir masažų salonų, į kuriuos sunku neužsukti, kai valanda masažo tekainuoja nuo keturių iki šešių eurų.
Tiesa, dėl daugumos salonų teikiamų paslaugų kokybės kilo įtarimų, nes masažų kambariai neretai įrengti tiesiog namuose. Vakare užsukus į vieną tokį saloną iš namo glūdumos atšlepsėjo pižama apsitaisiusi moteriškė, kuri pamačiusi klientę sėdo ant motorolerio ir netrukus atvežė masažistę. O kai netrukus masažo užsuko dar viena klientė, savininkė išbėgo į kiemą ir po kelių minučių atsivedė akivaizdžiai ką tik nuo kitų darbų atitrauktą paauglį – įeidamas jis dar braukė prakaitą nuo suodinos kaktos. Regis, kad masažuotojais čia jau yra padirbėję visi šios moters kaimynai…
Beje, Laose pigūs ne tik masažai – pietūs ar vakarienė čia taip pat kainuos kelis eurus, nematytų vaisių kilogramas – pusę euro, o viešbutis Luang Prabange buvo pigiausias iš visų, kuriuose mums kada nors yra tekę gyventi: dvivietis kambarys su visais patogumais tekainavo šešis eurus.

Nuo dienos su drambliais iki mistinių akmenų lauko

Luang Prabangas įdomus ne tik savo architektūra, dvasia, bet ir apylinkėmis. Vieną dieną verta išsiruošti į parką, kuriame kaskadomis krinta įvairiausio ilgio kriokliai, o jų papėdėje susiformavusiuose baseinėliuose lankytojai bando nusiplauti dienos karštį. Kitą dieną galima aplankyti olas Mekongo pakrantėje, kuriose įrengtos šventyklos ir sunešta įvairiausių Budų skulptūrėlių.
Dar viena pramoga, kuri traukia keliautojus – diena su drambliais. Milijono dramblių šalimi dar vadinamame Laose yra kaimelių, į kuriuos surinkti anksčiau vietinių sunkiam darbui išnaudoti šie galingi gyvūnai. Juose visą dieną galima leisti su drambliu – maudytis kartu su juo, žaisti, jį maitinti ir joti ant jo nugaros pasižvalgyti po apylinkes.
Iš tiesų skirtingų veiklų ir objektų Laose į valias – jaunimas mėgsta užsukti į hipių miestą Vang Viengą, kuriame keliautojai sėda į pripučiamus ratus ir pasileidžia upe žemyn, gamtos mylėtojai stabteli ramiose Mekongo upės salose ir čia supasi hamakuose ir stebi retus gėlavandenius delfinus, aštrių pojūčių mėgėjai lenda į 7,5 km ilgio tunelius Kong Lo olose, o besidomintieji istorija užsuka į mistinį akmenų lauką, dėl kurio kilmės mokslininkai iki šiandien nesutaria. Manoma, kad 2000-ius metų skaičiuojantys didžiuliai akmenys, kurių vidus išskobtas, buvo naudojami arba žmonėms laidoti, kaip urnos, arba ryžiams laikyti.
Taigi Laose sau mėgstamą vietą atranda visi keliautojai – tiek ieškantys adrenalino, tiek nusiteikę ramiai pailsėti.

Faktai apie Laosą

Sostinė – Vientianas.
Gyventojų skaičius – 6,8 mln.
Valiuta – kipas.
Santvarka –  komunistinė.
Papročiai – prieš įeinant į namus ar viešbutį reikia nusiauti batus.
Įstatymai – draudžiami seksualiniai ryšiai tarp užsieniečių ir vietinių.
Transportas – keliai prasti, autobusai seni, o miestuose daugiausia motoroleriais važinėjantys gyventojai susikūrę savo eismo taisykles.

Kambodžos simboliu tapęs senovinis šventyklų miestas Ankoras yra svarbiausia, tačiau toli gražu ne vienintelė dėmesio verta kryptis šioje Pietryčių Azijos šalyje.

Kambodža šiandien kupina kontrastų: šalia – skurdas ir prabanga, besišypsantys vietiniai ir primušto šuns žvilgsniu žvelgiantys elgetaujantys vaikai, šalies simboliu tapęs išpuoselėtas senųjų šventyklų miestas Ankoras ir purvina, chaotiška sostinė Pnompenis. Ar verta šią šalį įtraukti į savo kelionių žemėlapį? Tikrai taip, nes Kambodžoje gyvenantiems khmerams, nors ir nelepinamiems istorijos vingių, gamtos ir civilizacijos stebuklų atseikėta su kaupu. O kur dar skanus maistas, vietos gyventojų draugiškumas ir mažos kainos.
Svarbiausia vykstant į šią Pietryčių Azijos šalį nepamiršti dviejų dalykų: atidumo, nes, kaip ir daugumoje šio regiono šalių, prekeiviai bandys nuplėšti kuo daugiau, ir šypsenos, kuri padės tiek derantis dėl kainos, tiek bendraujant su vietiniais.

Šalies pasididžiavimas – šventyklų miestas Ankoras

Khmerų pasididžiavimas ir svarbiausias turistų traukos objektas – aštuntojo pasaulio stebuklo vardo vertas senovinių šventyklų miestas Ankoras, 9–15 mūsų eros amžiuje buvusi khmerų imperijos sostinė. Kasmet jį aplanko apie du milijonus turistų.
Visam Ankorui apžiūrėti nepakaks nei dienos, nei dviejų, nes patogūs asfaltuoti keliukai jungia keliolika skirtingų, tarp šimtamečių medžių pasislėpusių šventyklų. Daugelis čia važiuoja pasisamdę triračius motociklus tuktukus arba automobilius, bet mes į Ankorą vykome dviračiais. Nuo Siem Reapo miesto, tapusio baze į šventyklų pasaulį ketinantiems leistis keliautojams, iki Ankoro yra aštuoni kilometrai. Žinoma, plieskiant saulei nuo dviračio tyrinėti Ankoro miestą buvo iššūkis, bet viską atpirko galimybė lėtai sukti ratus senoviniame mieste tarp vešlių medžių ir sustoti pakeliui vos panorėjus: nufotografuoti skurdžių lūšnelių su kieme lakstančiais nuogais vaikais ar vietinių „kolonėlių“ – prie kelio sėdinčių prekeivių, siūlančių į butelius supilstyto benzino, pašerti šalimais maklinėjančių beždžionių čia pat nusipirktu keistu vaisiumi ar stabtelėti prie vietinio turgelio.
Pažintį su Ankoro miestu reikia pradėti nuo jo karūnos perlo – Ankor Vato šventyklos komplekso, pavaizduoto net Kambodžos vėliavoje ir ant pinigų banknotų. Iš tolo trimis galingais bokštais pasitinkanti senovinė šventykla, pagyvinta aplink augančių palmių žaluma, priverčia stabtelėti ilgiau. Tai didžiausias religinis kompleksas pasaulyje, tad įėjus vidun galima valandų valandas naršyti tarp akmeninių sienų po įvairiausius užkaborius ir griuvėsius, laipioti aptrupėjusiais stačiais laiptais, tikintis išvysti ką nors neįprasta, ar gėrėtis smilkalais apdėta miniatiūrine šventyklėle, tyrinėti išlikusius reljefus, vaizduojančius dievybes, demonus bei karo scenas su drambliais.
Be Ankor Vato šventyklos, Ankoro mieste būtina pamatyti dar mažiausiai dvi unikalias šventyklas. Viena jų yra Bayon, kuri nustebins didžiuliais akmeniniuose bokštuose iškaltais ciniškai besišypsančiais veidais. Atrodo, kad tie veidai žvelgia iš kiekvieno kampo, nes čia jų net 216.
Kita šventykla, kuri leis pasijusti tarsi filme apie džiunglėse slypinčiuose senoviniuose miestuose lobių ieškančius archeologus, vadinasi Ta Prohm. Joje iš tiesų filmuota tokia juosta – “Kapų plėšikė Lara Kroft”. Dar šios šventyklos prieangyje pajunti gamtos galią: milžiniškos šimtamečių medžių šaknys tarsi plieniniai vijokliai apraizgiusios šventyklos sienas, bokštus, užlipusios ant stogo ir perskyrusios koridorius. Vaizdas toks nematytas ir paslaptingas, kad nesunkiai galėtum įsivaizduoti ir čia pat po medžio šaknimis, šventyklos rūsyje, slypintį lobį.
Po įspūdžių pilnos dienos grįžus į Siem Reapo miestą taip pat yra ką veikti: galima pasilepinti valandos masažu vos už tris dolerius, apsilankyti suvenyrų ir vietinio kolorito pilname naktiniame turguje ar išbandyti nacionalinę virtuvę – kad ir paragauti apkepintų skėrių, kuriuos su pasigardžiavimu kremta pirkėjų laukiantys šių „skanėstų“ pardavėjai.
Siem Reapas dažnam keliautojui tampa ir stotele, norint pamatyti minų muziejų ar dar vieną lietuvio akiai neįprastą vaizdą – netoliese esančius plaukiojančius kaimus, kurių namai iškilę ant vandens skalaujamų medinių polių.

Poilsis negyvenamose salose

Po intensyvios galingų khmerų valdovų įkurto Ankoro miesto apžiūros verta atsipūsti. Nusprendėme tai padaryti populiariausiame Kambodžos pajūrio kurorte Sihanukvilyje, o kad šis kurortas tikrai populiariausias, netrukus įsitikinome. Penktadienio pavakare nusprendę iš Pnompenio nusigauti į Sihanukvillį aplakstėme visas ten vežančias autobusų kompanijas, tačiau niekur nebuvo likę nė vienos laisvos vietos. Teko iš ryto vykti pirmuoju autobusu – net septintą valandą ryto šia kryptimi išjudėjo du pilni tos pačios kompanijos autobusai.
Sihanukvilis garsėja balto smėlio paplūdimiais, palei pakrantę išsimėčiusiomis salomis ir paplūdimiu nusidriekusia restoranų bei barų alėja. Vis dėlto norint ramaus poilsio savaitgalį čia geriau nevykti: populiariausi paplūdimiai sausakimši ir nuo turistų, ir nuo vietinių, gatvės prekeiviai ir elgetos neleidžia nė akimirkai atsikvėpti, o muzika netyla iki ryto. Tik sekmadienį vakare paplūdimiai ištuštėja, o prekeivių ir elgetų šiek tiek apmažėja. Beje, norint išvengti įkyruolių galima vykti į tolimesnius neurbanizuotus arba viešbučių bei aukštesnio lygio restoranų prižiūrimus paplūdimius – už gultus mokėti nereikės, užteks įsigyti gėrimo.
O didžiausia ramybė maudantis šiltoje jūroje ar gulint balto smėlio paplūdimyje laukia netoliese esančiose negyvenamose salose, iki kurių triaukščiai laivai turistus plukdo beveik kasdien. Prie salų esančių koralų rifų turų organizatoriai surengia paviršinį nardymą, praplukdo pro brangiausią Kambodžos viešbutį mažytėje saloje, o norintiems pabėgti nuo civilizacijos pasiūlo pernakvoti salose esančiose ekologiškose trobelėse.
Atvykus į Kambodžą reikėtų nepraleisti progos pasivažinėti bambukiniu traukinuku Batambange ir apsilankyti Kampote – prancūzų kolonijiniame mieste, kuris atvykėlį prisijaukina savo architektūra, lėtu tempu ir žaliųjų pipirų plantacijomis. Skanaudami gardų kambodžietišką maistą žalių Kampoto pipirų kekę savo lėkštėje radome ne kartą, o iki Kambodžos pilietinio karo be šių pipirų neišsiversdavo ir joks save gerbiantis Paryžiaus restoranas.

Tragiška istorija khmerų nepalaužė

Tailandas šiandien skelbiasi esąs besišypsanti šalis, tačiau aplankius daugelį Pietryčių Azijos šalių šį titulą norisi skirti Kambodžai. Su šilta šypsena tave priims viešbutyje, palydės vietiniai gyventojai gatvėje ar tuktuko vairuotojai. Nors, kaip ir daugelyje šio regiono šalių, tuktuko vairuotojas už pavėžėjimą užsiprašys trigubos kainos, derėsis jis su šypsena ir be jokio nuožmumo, kaip kitose šalyse.
Net keista, kad šypsena tapusi šios šalies gyventojų palydove, turint galvoje, kiek khmerai yra prisikentėję. Nuo 9 iki 15 amžiaus khmerų imperija dominavo regione, vėliau Kambodžą kolonizavo prancūzai, o 1953 m. šalis paskelbė savo nepriklausomybę. Tačiau jau po dviejų dešimtmečių prasidėjo tai, ką galima vadinti kruviniausiu laikotarpiu Kambodžos istorijoje. 1975 m. į valdžią atėjo karinis komunistinis judėjimas “Raudonieji khmerai”, ėmęsi protu nesuvokiamos ir šalį visiškai nustekenusios reformos. Jie siekė paversti Kambodžą milžinišku agrariniu kooperatyvu, todėl bene visi miestų gyventojai buvo priversti palikti namus ir apsigyventi darbo stovyklose kaimuose, kur turėjo dirbti iki 15 valandų per parą, o gyvasčiai palaikyti tegaudavo pavandenijusios ryžių košės.
Šalies inteligentai buvo išžudyti. Manoma, kad vos per trejus “Raudonųjų khmerų” valdymo metus buvo nužudyta, mirė nuo bado bei ligų mažiausiai 1,7 mln. gyventojų. Be to, “Raudonieji khmerai” visoje Kambodžoje prikaišiojo minų, tad daugybė žmonių joms sprogus buvo smarkiai sužaloti, prarado galūnes.
Šį kruviną tarpsnį primenančių sužalotų žmonių viešint Kambodžoje neįmanoma nepamatyti – daugybė jų elgetauja gatvėse. Elgetų skaičius šioje šalyje iš tiesų pribloškia. Pnompenio gatvėje sustojus prie raudonos spalvos šviesoforo automobilį ar tuktuką apipuls gailiai žvelgiantys vaikai, prigulus paplūdimyje populiariame Sihanukvilio kurorte kas minutę atropos, atšliaus luošiai, o trumpam sustojus autobusui bet kuriame mieste prie durų išsirikiuos paliegę seniai. Keisčiausia, kad net esant tokiai armijai elgetų vietiniai krapšto smulkius banknotus ir dalija nuskriaustiesiems. Nors dauguma gyvena skurdžiai, dalytis tuo, ką turi, atrodo, yra khmerų gyvenimo dalis.
Galbūt dėl to, kad khmerai su atvykusiais svečiais dosniai dalijasi ir savo šypsenomis, viešnagė šioje šalyje palieka vien malonius prisiminimus.

Faktai apie Kambodžą

Sostinė: Pnompenis.
Gyventojų skaičius: 15 milijonų.
Piginis vienetas – rialas, bet doleris toks paplitęs, kad jais galima ne tik atsiskaityti viešbučiuose ar kavinėse, bet ir išsiimti iš bankomatų.
Korupcija: Kambodžoje kyšiai plačiai įsišakniję. Pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą Kambodža užima 164 vietą iš 182-iejų.
Maistas: garsus nacionalinis khmerų patiekalas amoc: banano lape kepta žuvis su kokosais ir citrinžolėmis. Tačiau Kambodžoje gyventojai valgo viską – keptus svirplius, ančiukų embrionus, skrudintus tarantulus.

Kainos (JAV doleriais)

Valanda tradicinio khmerų masažo    3
Dvivietis kambarys viešbutyje su vonia ir tualetu    9–20
Bilietas autobusu iš sostinės Pnompenio į pajūrio kurortą Sihanukvilį (185 km)    5
Kambodžos viza mėnesiui (darantis atvykus oro uoste)    20
Bilietas į senovės šventyklų miestą Ankorą    20
Pietūs kavinėje    6–8

Visą savaitgalį, birželio 1–2 dienomis, Vilniaus Rotušės aikštėje rengiamose Ramiojo vandenyno/Azijos šalių virtuvių dienose gyventojai turės galimybę ne tik susipažinti su Indijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Korėjos ir Tailando tradicinėmis virtuvėmis, bet ir pamatyti Rytų šalių kultūrinę programą.

Indiją pristatys visame pasaulyje išpopuliarėjusio klasikinio šiaurės Indijos Kathak šokio atlikėjai, kurie savo pasirodymuose tradicinius indų judesius derina su teatriniais elementais, inovatyvia muzika, ritmiškais kojų judesiais bei ekspresyviomis veido mimikomis. Japoniją reprezentuos kimono demonstracija, kurios metu bus pasakojama tradicinio japonų rūbo istorija, stilistinė įvairovė, praktinis pobūdis.

Jungtinių Amerikos Valstijų pristatyme skambės havajietiški ritmai. Kūrinius pristatys perkusininkas S. Nekrošius bei muzikos atlikėjai D. Kriščiūnaitė ir U. Raugalas, grojantys havajietiška mažąja gitara – ukulėle. Kinijos kultūrinį savitumą atskleis multiinstrumentalisto S. Petreikio bei klavišininko V. Bikaus meditacinės muzikos koncertai, kuriuose skambės gongai, tradiciniai Tibeto, Mongolijos ir kitų rytų šalių instrumentai bei obertoninis dainavimas. Korėjos atstovai renginyje demonstruos tautinį kostiumą bei kūrybines dirbtuves, kuriose bus rodomas tradicinis korėjietiškas žaidimas, vedami kaligrafijos ir kaukių gaminimo užsiėmimai.

Tailando pristatyme pasirodys aukštųjų mokyklų studentų šokių grupė, kuri pademonstruos siužetinius pasirodymus, veiks kūrybinių dirbtuvių paviljonas. Jame bus pristatomi aitvarų gaminimo, origami ir nuotaikų lėlių lipdymo seminarai. Juos papildys japoniškų hieroglifų meno ir šrifto improvizacijų – kaligrafijos, batikos, tapybos ant šilko ir miniatiūrinių medžių auginimo – bonsai – profesionalūs užsiėmimai. Kultūrinę programą vainikuos kino seansai po atviru dangumi, kuriuose bus pristatomi kino kūrėjų iš Rytų šalių filmai, atspindintys šiuolaikinę Aziją ir menininkų požiūrį į savo šalį.

Primename, kad Rytų Azijos šalių virtuvių dienose sostinės gyventojai ir miesto svečiai kviečiami į Indijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Korėjos bei Tailando kulinarijos paviljonus, kuriuose bus pristatomi unikalūs rytų šalių patiekalai, egzotiški produktai ir gaminimo tradicijos. Renginyje vyks ir rytų kovos menų parodomosios programos.

Iš dešimties labiausiai šiemet lėtėsiančios ekonomikos šalių aštuonios yra Europoje, bet nė viena Europos valstybė nepatenka tarp dešimties labiausiai augsiančių – visus laurus skins Azijos ir Afrikos „tigrės“. Kodėl jos taip išsiveržė į priekį, toli už nugaros palikdamos išsivysčiusias Vakarų šalis?

„Po 8–10 metų ne azijiečiai ar afrikiečiai plūs į Vakarų šalis, o vakariečiai mėgins savo laimę Azijos ar Afrikos šalyse. Neabejoju, kad emigracijos kryptys visiškai pasikeis, nes Azija ir Afrika klestės, o Europa ar Šiaurės Amerika merdės“, – neabejoja žymus JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis.
Jo pranašystės gal ir perdėtos, bet vis labiau panašios į tiesą – užtenka pažvelgti į šių metų ekonomikos prognozes, kad įsitikintume, jog Vakarų šalys neabejotinai praranda pozicijas.
Štai Europoje šiemet laukiama jei ne recesijos, tai bent akivaizdaus ekonomikos augimo sulėtėjimo. Azijoje, priešingai, tikimasi derlingų metų. Tarptautinio valiutos fondo analitikų nuomone, visai realu, kad Azijos regiono bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet didės 6,7 proc.
Sakysite, negalima lyginti ekonomikų regionais – Aziją į viršų tempia Kinija, Japonija ar Pietų Korėja, o Europą į dugną gramzdina Graikija ar Portugalija? Tačiau net ir nagrinėjant atskirų valstybių ekonomikos augimo perspektyvas akivaizdu, kad Vakarų šalims nebėra ko lygiuotis su Azijos ar Afrikos „tigrėmis“.
Štai didžiausias ekonomikos augimas visame pasaulyje šiemet prognozuojamas pernai Muammaro Gaddafi režimo nusikračiusiai Libijai. Jei išsipildys analitikų prognozės, Libijos ekonomika šiemet ūgtelės daugiau nei 20 proc. Žinoma, tai nesunku paaiškinti – Libijai pernai metų pabaigoje panaikintos ES ir Jungtinių Tautų sankcijos, atblokuotos įšaldytos centrinio banko ir naftos pramonės lėšos, Libijos lėktuvams leista naudotis Europos oro uostais. Tad tikėtina, kad naftos turtinga valstybė per trumpą laiką parodys stulbinamus eksporto rezultatus. Jei naujoji valdžia bus išmintinga, tai sumažės nedarbas ir padidės gyventojų pajamos, kurios anksčiau nusėsdavo diktatoriaus sąskaitose Šveicarijoje.

Išsivysčiusios šalys – į juodąjį sąrašą

Libijai įkandin – nauja ekonomikos žvaigžde vadinama Mongolija, kurios ekonomika labiausiai augs dėl mineralinių iškasenų paklausos Kinijoje ir Rusijoje.
Itin sparčiai kyla ir mažytis pramogų bei kazino rojus Makao – šio specialaus Kinijos administracinio regiono ekonomika pernai augo 22,9 proc., o šiemet turėtų pasistiebti dar 12 proc. Pavyzdžiui, šiemet čia bus atidaryta dar bent 2 tūkst. naujų lošimo namų, mat vyriausybė pradeda naują lengvatų kazino steigėjams programą.
Visiškai realu, kad šiemet pastebimai augs ir naftos turtingos Angolos ekonomika, taip pat JAV karius išlydėjusio Irako. Toliau – Artimųjų Rytų pažiba Kataras, nebrangiomis dujomis Kiniją ir Rusiją gundantis Uzbekistanas. Labiausai augsiančiųjų sąraše vietos liko ir Kinijai, kurios ekonomika, nors ir nebesiplės taip sparčiai kaip pernai ar užpernai, bet vis tiek tai bus viena iš dešimties pasaulio lyderių.
Kaip matyti, šiame sąraše nėra nė vienos išsivysčiusios šalies. Netgi priešingai – jos visos patenka į šių metų juodąjį sąrašą ir rungtyniauja, kurios ekonomika labiausiai smuks. Jei ne didžiausio smukimo laukiantis Sudanas ir trečias, pagal tokias prognozes, likęs Svazilandas, tai visos dešimt labiausiai lėtėsiančių pasaulio ekonomikų būtų euro zonos šalys.
Panašios tendencijos stebimos jau keletą metų iš eilės, ir atrodo, kad Vakarų valstybės vis labiau pralaimi didįjį ekonomikos žaidimą. Jos jautriau reaguoja į pasaulines ekonomikos krizes, sparčiai praranda pozicijas pagal eksporto apimtis (čia pasigirti galėtų nebent Vokietija ar JAV). Be to, Vakarų šalys ima atsilikti netgi savo svarbiausiu koziriu – mokslo ir technologijų pažanga. Pasak analitikų, būtent čia ir slypi atsakymas, kodėl Kinijos ar Indijos ekonomika sparčiai kopia į viršų, o Italijos ar Nyderlandų labiau primena miegančiąją gražuolę.

Eina Vakarų pėdomis

Tokios sparčios plėtros priežastis geriausiai atskleidžia Kinijos pavyzdys. Šios šalies tarptautinės prekybos dalis jau sudaro 10 proc., o iš viso Kinija kasmet eksportuoja prekių, vertų trilijono JAV dolerių. Tos prekės – ne vien plastikinės lėlės ar kalėdinės lemputės, kuriomis šiemet buvo užversta visa ES.
Iš esmės „Made in China“ (pagaminta Kinijoje) pradeda simbolizuoti ne menkaverčius prastos kokybės niekučius, o jau ir aukštąsias technologijas bei mokslo laimėjimus. Pasak Honkonge įsikūrusios finansinių paslaugų įmonės „Phillip Securities“ analitiko Philipo Moko, perėjimas prie aukštos kokybės pažangios produkcijos yra klasikinis bruožas, signalizuojantis ekonominio proveržio pradžią.
„Iš pradžių didžiausią šuolį galima pasiekti gaminant daug ir pigių prekių – taip užverčiant rinką produkcija. Vėliau tokia strategija nebeveikia ir prireikia investuoti į pažangą. Štai tuomet ir prasideda tikrasis ekonomikos augimas“, – pabrėžia analitikas. Visai kaip toje dainoje – „nepabuvęs šokėjėliu, nebus geras artojėlis“, ir Kinija tai puikiai išnaudojo.
Laikantis Deng Xiaoping’o praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje sukurtos koncepcijos, Kinija tikrai buvo tapusi „pasaulio fabriku“ ir užvertė rinką pigiomis prekėmis. Prie tuomečio proveržio daug prisidėjo ir šiltnamio sąlygos užsienio investuotojams.
Visa tai leido Kinijai sukaupti didžiules valiutos atsargas. Dabar pagal užsienio valiutos atsargas, siekiančias 250 mlrd. JAV dolerių, Pekinas nusileidžia tik Japonijai. Tad šalis tapo viena svarbiausių kreditorių – ji skolina JAV, Lotynų Amerikos šalims, o dabar ir Europos valstybėms. Pavyzdžiui, Kinijos vyriausybė įsigijo Ispanijos, Portugalijos, Vengrijos, Graikijos vertybinių popierių. Iš pastarosios šalies vyriausybės 35 metams išsinuomojo Pirėjo uostą, kurį užsimojo padaryti didžiausią pagal krovą Europoje ir aplenkti Roterdamą. Su Vengrija sutarta šioje šalyje steigti Rytų bei Vidurio Europai skirtų kiniškų prekių paskirstymo centrą.
Didelis sukauptas kapitalas svarbus ir tuo, kad dabar Kinija gali sau leisti dideles dotacijas mokslininkų rengimui ir technologijų plėtrai. Jau dabar kinai turi daugiau inžinierių ir mokslininkų nei JAV, o pagal mokslui ir naujovėms skiriamus pinigus užima antrą vietą pasaulyje. Kinijos universitetai kasmet išleidžia daugiau nei 1,5 mln. inžinierių ir mokslininkų.
Pekinas užsimojo iki 2015 m. pasiekti, kad BVP dalis, tenkanti naujovėms ir išradimams, pasiektų 2,2 proc. Septynių vadinamųjų jaunų pramonių – energijos konservavimo, naujos kartos informacinių technologijų, biotechnologijų, sudėtingų technologinių įrenginių gamybos, atsinaujinančių išteklių energetikos, alternatyvių medžiagų ir alternatyviais degalais varomų automobilių gamybos – dalis Kinijos BVP dabar siekia 3 proc., iki 2015-ųjų ji turi būti padidinta iki 15 proc.
Panašiu keliu žengia ir Pietų Korėja. Štai 2010-aisiais ji pirmą kartą istorijoje atsidūrė tarp dešimties stambiausių eksportuotojų pasaulyje ir jau lenkia tokias šalis, kaip Rusija ar Didžioji Britanija.
Tai pavyko tuomet, kai šalis nustojo gaminti pigią bižuteriją ir susikoncentravo į pažangius mobiliuosius telefonus bei kitas technologines naujoves. Ne veltui šiemet Pietų Korėjoje vyksianti paroda „EXPO 2012“ žada pribloškiančių ir mąstymą keičiančių technologinių sprendimų, kurių dalį yra sumaniusios būtent Pietų Korėjos bendrovės, tokios kaip „Samsung Electronics“.
Taigi Kinijoje, Pietų Korėjoje ir kitose Azijos šalyse stebime tą patį, ką prieš dešimtmetį išgveno Europos šalys. Juk kai Vokietijos mieste Hanoveryje buvo pristatytos žaliosios technologijos, visas pasaulis neabejojo, kad artimiausiais metais ši šalis taps ekonomikos augimo lydere. Dabar naujovės – Azijos šalių rankose. Dar po dešimtmečio eilė, matyt, ateis Afrikai.

Po pakilimo – staigus kritimas

Yra ekonomistų, pritariančių, kad dabartinis Azijos šalių ekonomikos šuolis – dėsningas. Kartu jie mano, kad dėsningas ir Vakarų šalių ekonomikos lėtėjimas, tačiau nei vienas, nei kitas procesas netruks amžinai.
„The Financial Times“ analitikai aiškina, kad dabar pasaulio ekonomika auga (vidutiniškai 3,8 proc. per metus), nepaisant to, kad kai kuriose šalyse tas augimas labai mažas, o kartais pasitaiko ir kritimų. Natūralu, kad sparčiausiai visuomet kyla besivystančios ekonomikos, nes pagrindas, nuo kurio jos atsispiria, – žemas, be to, jų potencialas didžiausias, o išsivysčiusios ekonomikos tik palaiko tam tikrą jau pasiektą lygį.
Tačiau ekonomikoje visuomet egzistuoja balansas, tad galiausiai spartuolės išsikvepia, ir jas vėl aplenkia išsivysčiusios šalys.
„Galima skaičiuoti, kad maždaug po dešimties metų Azijos „tigrių“ galbūt laukia labai nemalonus laikotarpis – jas ištiks skaudi krizė, kurią gali sukelti nekilnojamojo turto burbulo sprogimas ar dėl ekonominio šuolio nevaldoma tapusi infliacija“, – ateities perspektyvas apibendrina analitikai.
Vis dėlto kol kas akivaizdu viena: jau gerą dešimtmetį Vakarų šalių ekonomika stabiliai lėtėja, o Azijos (dabar jau ir dalies Afrikos) šalių – stabiliai auga.

1. 2012 m. BVP prognozė
Labiausiai didėsiantis BVP
Libija
Mongolija
Makao
Angola
Irakas
Nigeris
Kataras
Uzbekistanas
Butanas
Kinija

Labiausiai mažėsiantis BVP
Sudanas
Graikija
Portugalija
Svazilandas
Italija
Liuksemburgas
Nyderlandai
Ispanija
Vokietija
Airija

Šaltinis: “The Economist”