Sovietmetį šlovinantys balvonai ant Žaliojo tilto Vilniuje – tai visų sovietizuotų lietuvių dvasinė atrama, inkaras, jungiantis juos su sovietine praeitimi ir suteikiantis galios priešintis Vakarų civilizacijai, o laisviems piliečiams – tai pančiai, neleidžiantys paversti Lietuvos sostinės galutinai laisvu nuo sovietinės praeities europietišku miestu.

Atvirai sakant, savaitės pradžioje visai neketinau dar kartą rašyti apie tuos sovietinius balvonus – esu apie juos komentavęs daugybę kartų, pastarąjį sykį visai neseniai, gegužės mėnesį, kai po Rusijos agresijos Ukrainoje sovietinių simbolių Vilniaus centre tema vėl tapo aktuali, o kelios paminklosaugininkės nedelsiant šoko aršiai jų ginti, tikindamos, kad bent vienas sovietinės okupacijos simbolis privaląs išlikti.

Regis, jau visi argumentai šiame nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tebesitęsiančiame ginče išsakyti, visi skulptūrų gynėjų argumentai paneigti, o ir patys gynėjai užsiima labiau demagogija, nei argumentavimu. Laisvos Lietuvos sostinėje sovietinių okupantų statuloms vietos nėra ir būti negali, jos turi būti nugriautos, ir taškas. Ir nesvarbu, ką apie tai mano sovietosaugininkėmis virtusios paveldosaugininkės, nes ne joms spręsti.

Nepaisant to, statulos tebestovi, nes nei Vilniaus miesto, nei valstybės valdžia nedrįsta priimti politinio sprendimo (kitokio čia ir būti negali, nes Žaliojo tilto balvonai įrašyti į valstybės saugomo kultūros paveldo registrą) ir jas nugriauti. Privalu atkreipti dėmesį, kad per visą tą laiką, kurį ginčijamasi dėl Žaliojo tilto statulų, nė vienas svarbesnis, pareigas einantis politikas, ypač vykdomojoje valdžioje, nė karto nedrįso išreikšti aiškaus požiūrio į jų likimą. Netgi tiesiai klausiami politikai paprastai išsisukdavo, aiškindami, esą tai kultūros paveldo dalykai, ne jų kompetencijos reikalas, tegu sprendžia menotyrininkai, architektai ir paveldosaugininkai. Tokiu savo išsisukinėjimu tik parodydami, kad Žaliojo tilto balvonų likimas iš tikrųjų yra labai jautrus politinis klausimas, kurį spręsti politikai paprasčiausiai bijo. Ne tik todėl, kad tuos balvonus jau kuris laikas globoja Rusijos ambasada ir Maskvos savivaldybė, vienu metu net siūliusi pinigų jiems atnaujinti.

Karo strategijoje yra iš vokiečių ~Blitzkriego laikų pasiskolinta sąvoka ~Schwerpunkt (paprastai į kitas kalbas neverčiama), reiškianti tą esminį kovos linijos tašką, į kurį smogus visomis turimomis jėgomis ir pasiekus iš pirmo žvilgsnio vietinės reikšmės pergalę sutriuškinama visa, kartais daug gausesnė priešo kariauna. Jeigu laimi kautynes dėl ~Schwerpunkto, vadinasi, laimi ir visą mūšį, nes jį praradusios priešo pajėgos pakrinka, pradeda trauktis iš kovos lauko, o dar truputį spustelėjus ima paniškai bėgti. Ir atvirkščiai – kol ~Schwerpunktas laikosi, tol pergalės kitose kovos linijos vietose neturi esminės įtakos mūšio baigčiai.

Mintis apie Žaliojo tilto statulas, kaip mūšio ~Schwerpunktą, kilo praėjusią savaitę, grupei žinomų visuomenės ir žiniasklaidos atstovų (tarp jų ir man) pasirašius pagal visas taisykles parengtą ir su Peticijų komisija suderintą peticiją dėl sovietinių simbolių pašalinimo, kurią privaloma tvarka turės svarstyti Seimas ir Vyriausybė. Vos šiai žiniai pasklidus, nedelsiant įsiplieskė batalijos. Statulų gynėjai darniomis gretomis pakilo į mūšį, prasimanydami vis naujų, vis rafinuotesnių ir vis  europietiškiau skambančių argumentų, kurių esmė vis dėlto nekinta jau ketvirtį amžiaus: okupantų simboliai, užkelti ant centrinio Lietuvos sostinės tilto, privalo išlikti ir toliau šlovinti sovietų pergalę prieš Lietuvos Respubliką. Matant tokią bekompromisę kovą iš abiejų pusių, kilo mintis, kad tai, kas vyksta, yra kažkas daugiau nei kova dėl paveldo, mylimo skulptūros dėstytojo atminimo ar jaunystės sentimentų.

Požiūris į Žaliojo tilto statulas visą Lietuvos visuomenę labai aiškiai dalija į dvi dalis pagal jos požiūrį į sovietmetį ir okupaciją. Tai požiūris ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, ir netgi visuomenės bei valstybės ateitį.

„Šiaurės Atėnų“ straipsnyje „Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis“ sociologijos mokslų daktarė Rasa Baločkaitė rašo: „Tokie objektai, kaip Žaliojo tilto skulptūros, primena sovietinį laikotarpį be jokių nuorodų į režimo nusikaltimus. Būtent tokie objektai sudaro ypatingą paveldo objektų grupę – vadinamąjį disonansinį paveldą. Tai objektai, kurie kelia kognityvinį disonansą, objektai, apie kuriuos sunku kalbėti, bet sunku ir tylėti. Tai yra tie objektai, dėl kurių visuomenė nepajėgia pasiekti susitarimo, ką jie reiškia ir kaip jie turėtų būti įkomponuojami į didįjį pasakojimą apie save. Tiems žmonėms, kurie arba patys tiesiogiai, arba jų šeimos patyrė sovietinio režimo piktadarystes, netgi menkiausi sovietinį režimą primenantys ženklai gali tapti dirgikliu, išprovokuojančiu skausmingus prisiminimus ir verčiančiu pakartotinai juos išgyventi taip, lyg jie būtų tikri. Tačiau yra ir kita medalio pusė – tyrėjai taip pat pastebi faktą, kad žmonės skausmingai išgyvena radikalius savo gyvenamosios aplinkos pokyčius. Aprašytasis sindromas, ~displacement without relocation, t.y. vietos praradimas neišvykstant iš namų, reiškia, kad staiga pasikeitusi gyvenamoji aplinka, kurioje nebelieka pažįstamų, emociškai reikšmingų objektų ir ženklų, pasidaro svetima, nejauki ir bereikšmė.“

Štai taip: Žaliojo tilto statulos – tai visų Vilniaus ir Lietuvos ~sovietukų dvasinė atrama, jų atsparos taškas, jų sąsaja vienu metu ir su sovietine praeitimi, ir su sovietinį revanšizmą atvirai propaguojančia dabartine Rusija. Tai kovos dėl galutinės Lietuvos desovietizacijos ir jos pavertimo modernia europietiška valstybe ~Schwerpunktas. Kol tie balvonai ant Žaliojo tilto stovi, tol ~sovietukai randa savyje galių priešintis ir laisvėjančiai Lietuvos visuomenei, ir Lietuvos valstybei. Kai Žaliojo tilto balvonai kris, Lietuva ~sovietukams taps „svetima, nejaukia ir bereikšme“, nes kartu su jais žlugs ir iliuzija, esą viską dar galima atsukti atgal, su kuria daugelis jų gyvena, žiūrėdami senus sovietinius ar naujus rusiškus filmus, televizijos laidas, klausydamiesi sovietinės muzikos ir per „Rusijos dienas“ šlaistydamiesi apsivilkę Sovietų Sąjungos herbais papuoštus marškinėlius.

Krisdami nuo Žaliojo tilto balvonai išmuš pagrindą iš po kojų ir tiems ~kriptosovietukams, kurie tarsi ir neblogai įsitaisė laisvoje Lietuvoje, bet vis mėgsta kartoti „ir tada dirbę Lietuvai“, teigdami valstybinį, politinį ir institucinį tęstinumą tarp sovietų okupuotos LSSR ir dabartinės Lietuvos Respublikos, o kartu unisonu su Kremliaus propaganda neigdami ir patį Lietuvos okupacijos faktą.

Tad kova dėl Žaliojo tilto išlaisvinimo nuo sovietinių simbolių – tai ir kova dėl galutinio Lietuvos išlaisvinimo.

Žaliojo Tilto statulos – tai kovos dėl galutinės Lietuvos desovietizacijos ir jos pavertimo modernia europietiška valstybe ~Schwerpunktas.

Sukėlę dirbtinį konfliktą dėl vienos viceministrės paskyrimo, socialdemokratai pašalino iš energetikos ministro posto Jaroslavą Neverovičių, kuris dvejus metus trukdė Rusijos interesų lobistams stabdyti strateginius projektus, lemiančius mūsų energetinę nepriklausomybę.

Tie, kurie net atostogų sezono metu seka politinį šalies gyvenimą, antradienio ryte pirmiausia šoko pasitikrinti naujienas: ar premjeras Algirdas Butkevičius per naktį nepersigalvojo, ar jis vis dar nusiteikęs siūlyti Prezidentei Daliai Grybauskaitei atleisti energetikos ministerijos vadovą Jaroslavą Neverovičių? Visi juk žinome A.Butkevičiaus ypatumą per naktį pakeisti nuomonę ir elgtis visiškai atvirkščiai, nei žadėta išvakarėse. Ypač tokiais opiais klausimais, kaip ministerijų vadovų paskyrimas ar atleidimas. Juoba Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, delegavusios J.Neverovičių į energetikos ministro postą, frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė išvakarėse nedviprasmiškai užsiminė, kad premjero noras atleisti ministrą – tik asmeninė jo nuomonė. Suprask – dar viskas gali pasikeisti, ypač po valdančiosios koalicijos posėdžio.

Tačiau antradienį, palyginti su pirmadieniu, niekas nepasikeitė. Premjero teikimą atleisti J.Neverovičių iš ryto kurjeris nugabeno į Prezidentūrą, o popiet  D.Grybauskaitė jį patenkino – Energetikos ministerija liko be vadovo.

Tokia greita įvykių seka: ketvirtadienį J.Neverovičius praneša premjerui, kad jis paskirs LLRA atstovę Renatą Cytacką energetikos viceministre, nes tokia juodu delegavusios partijos valia. A.Butkevičius pasako ministrui, kad tokiu atveju šis būsiąs atleistas iš pareigų, nes jis kelis kartus yra viešai pareiškęs, jog R.Cytacka negali būti skiriama viceministre. J.Neverovičius į tai reaguoja ramiai, pasirašo R.Cytackos paskyrimą ir išeina atostogų. Pirmadienį ryte, pranešus apie R.Cytackos paskyrimą, kyla skandalas, po kelių valandų A.Butkevičius pareiškia darąs teikimą Prezidentei dėl J.Neverovičiaus atleidimo, antradienį popiet ministras atleidžiamas.

Krinta į akis, kad premjeras asmeniškai nenešė Prezidentei savo teikimo, nusiuntė per kurjerį, – tai liudija, jog viskas buvo sutarta iš anksto, veikiausiai dar pirmadienį vykstant tradiciniam A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės susitikimui.

Keistai ryžtingas ir greitas premjero veikimas, pašalinant iš Energetikos ministerijos tikriausiai geriausią šios Vyriausybės ministrą J.Neverovičių, kuris dvejus metus kaip vienišas riteris kovojo kartais prieš visą Ministrų kabinetą ir nuolat – prieš socialdemokratų gretose gausiai apsikasusius Rusijos energetikų interesų atstovus, kelia pagrįstų įtarimų, kad matome seniai suplanuotos intrigos finalą.

Prisiminkime: pirmą kartą viešai A.Butkevičius susiejo J.Neverovičiaus likimą ministro poste su R.Cytackos pašalinimu iš viceministro pareigų dar liepos 15-ąją, naujojo Ministrų kabineto patvirtinimo išvakarėse. Susiejo gerai žinodamas, kad R.Cytacka – itin svarbi LLRA veikėja, asmeniškai atsidavusi partijos pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui, tad šis ją gins bet kokia kaina. Lygiai gerai socdemai žinojo, kad sprendimą dėl partijų deleguojamų ministrų ir viceministrų turi priimti partijų vadovai ar koalicijos taryba, o ne vienas kuris ministras.

Iš esmės socdemai grūdo J.Neverovičių į kampą, prievartaudami arba eiti prieš jį į ministrus delegavusios partijos valią, arba savo noru atsistatydinti iš ministrų. Tuomet, kaip žinome, J.Neverovičius bandė pasirinkti antrąjį kelią, bet sulaukė asmeniško Prezidentės palaikymo skambučio ir persigalvojo. Tačiau spaudimas, dabar jau iš abiejų partijų – socdemų ir LLRA – pusės J.Neverovičiui nesiliovė: V.Tomaševskis reikalavo, kad ministras paskirtų R.Cytacką viceministre, A.Butkevičius grasino, kad tai padaręs ministras lėks lauk. Abiejų partijų viršūnėlės, užuot pačios išsprendusios savo nesutarimus, nutarė permesti atsakomybę J.Neverovičiui, gerai suprasdamos: kad ir kurį sprendimą jis priimtų, išlikti ministro poste po to nebegalės.

Ypač ciniška šiuo atveju socialdemokratų pozicija, nes tai jie buvo J.Neverovičiaus pašalinimo iš Energetikos ministerijos iniciatoriai. Nes būtent socdemams J.Neverovičiaus veikla labiausiai trukdė, vien jau tuo, kad jis netikėtai užėmė Vyriausybėje tą poziciją, kuri dar kadaise buvo numatyta įtakingajai socdemei Birutei Vėsaitei. Gerai pamename, kaip ši ponia, ganėtinai atsitiktinai atsidūrusi Ūkio ministerijoje, visą trumpą ir nevykusią savo karjerą Vyriausybėje negalėjo susivokti, kad ne energetikai ji vadovauja.

J.Neverovičius socdemų dominuojamoje Vyriausybėje atrodė visiškas svetimkūnis – puikiai išsilavinęs, laisvai angliškai kalbantis, Vakaruose dirbęs aukšto lygio vadybininkas niekaip nederėjo prie pilkų nomenklatūrininkų ar bevardžių provincijos biurokratų kompanijos. Jo ir požiūris į Lietuvos energetinę nepriklausomybę buvo visiškai kitoks nei atvirai Rusijos energetikos kompanijų „Rosatom“, „Gazprom“, RAO JES interesus ginančių socdemų ar „tvarkiečių“.

Pastarieji į Seimo rinkimus ėjo su šūkiu naikinti Visagino atominės elektrinės projektą, vyti iš Lietuvos japonų „Hitachi“ ir dalyvauti „Rosatomo“ žaidimuose Kaliningrado srityje, o J.Neverovičius pamažu, atsargiai, kone pogrindyje toliau plėtojo atominės elektrinės projektą. Liepos 30-ąją pasirašyta Enegetikos ministerijos ir „Hitachi“ sutartis dėl Visagino atominės elektrinės projekto bendrovės steigimo – tiesioginis J.Neverovičiaus nuopelnas.

Ministras buvo ir tas bastionas, į kurį atsimušė visi socdemų bandymai kaip nors nušalinti nuo vadovavimo „Klaipėdos naftos“ vadovą Roką Masiulį, spartuoliškai statantį Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, išlaisvinsiantį Lietuvą nuo „Gazpromo“ priklausomybės. Energetikos ministerija taip pat nenuilstamai stūmė pirmyn elektros jungčių su Skandinavija ir Lietuvos elektros tinklų suderinimo su europiniais tinklais projektą, paliekantį Rusijos energetikus be esminio įtakos mūsų energetikai sverto. Būtent todėl jis visą laiką turėjo ir Prezidentės, ir Seimo opozicijos paramą, leidusią atmušinėti visus socdemų energetinių smogikų išpuolius.

Įsivaizduoju, kaip, išgirdus žinią apie J.Neverovičiaus atsistatydinimą, sublizgo su „Hitachi“ kariavusios B.Vėsaitės, „Rosatomo“ vadovus po Vyriausybės ir Seimo koridorius vedžiojusio Mindaugo Basčio, su klyksmais prieš Klaipėdos SGD terminalo statybą kovojančio Artūro Skardžiaus akys: energetikos ministro postas laisvas! Štai dabar bus galima prasisukti! Deja, Lietuvos nelaimei…

J.Neverovičius socdemų dominuojamoje Vyriausybėje atrodė visiškas svetimkūnis, nes jo požiūris į Lietuvos energetinę nepriklausomybę buvo visai kitoks nei atvirai Rusijos energetikų interesus ginančių socdemų ir „tvarkiečių“.

Praėjusią savaitę Rusijoje nutiko kažkas esminio ir paslaptingo.

Netikėtas beveik dviejų dešimčių Rusijos jėgos struktūrų generolų bei svarbių pulkininkų atleidimas  liudija, kad Kremliuje įvyko kažkoks svarbus lūžis, apie kurio priežastis ir pasekmes kol kas galima tik spėlioti.

Bandant išsiaiškinti, kodėl prezidentas Vladimiras Putinas vidaus reikalų sistemos generalitetui surengė nuo genseko Jurijaus Andropovo laikų nematytą pogromą, vis labiau kyla įspūdis, jog tam buvo kažkokia labai esminė priežastis, tokia esminė, kad tą pačią dieną Kremliaus įvestos visiškai idiotiškos (Rusijos verslo ir žmonių požiūriu) sankcijos importiniam maistui tebuvo informacinė priedanga, skirta nukreipti tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidos dėmesiui nuo tikrai esminio įvykio.

Praėjusios savaitės ketvirtadienį gausybė politikų, politologų, žurnalistų su įtampa laukė Vladimiro Putino specialaus kreipimosi į Rusijos gyventojus, kuriam, kaip pranešta, buvo iš anksto rezervuotas laikas nacionalinėse televizijose. Kažkodėl visi buvo įsitikinę, kad V.Putinas praneš apie sprendimą pradėti ginkluotą intervenciją į Ukrainą, prisidengiant taikdarystės ar humanitarine misija. Tikriausiai todėl, kad tądien Rusija nesėkmingai bandė prastumti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Ukrainą smerkiantį pareiškimą, o pačios Ukrainos pasienyje buvo telkiama Rusijos karinė technika, pažymėta „taikdarių“ ženklais. Bet vietoj V.Putino televizijos žiūrovai išvydo premjerą Dmitrijų Medvedevą, kuris ėmė vardyti, kokių importinių maisto produktų nuo šiol nebegalės valgyti Rusijos gyventojai, nes Kremlius įvedė „atsakomąsias sankcijas“ šalims, taikančioms sankcijas Rusijai. Nuo vidutinio ruso stalo dingsiančios dešros, sūriai, jogurtai, lašišos ir midijos iš karto nukonkuravo žinias iš Ukrainos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Virš Rusijos remiamų insurgentų kontroliuojamos Rytų Ukrainos teritorijos numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, kuriame žuvo 298 žmonės, daugiausia Europos Sąjungos piliečiai, pastatė pasaulį ties karo su branduoline valstybe slenksčiu, bet Amerikos įsitraukimo į karą dar nelaukiama.

Vieno amerikiečio žūtis – dar ne pagrindas pradėti karą su Rusija, kuri, kad ir kaip žiūrėsi, yra branduolinė valstybė. Tokį sprendimą penktadienio pavakarę priėmė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, nors tiek iš jo paties, tiek iš kitų Amerikos pareigūnų pasisakymų akivaizdu, kad abejonių, kas kaltas dėl Malaizijos lainerio ir 298 žmonių žūties, jie neturi.
Kai paaiškėjo, kad pirminiai pranešimai, esą virš Donbaso priešlėktuvine raketa numuštame Malaizijos laineryje žuvo net 23 JAV piliečiai, nepasitvirtina, daugelio didžiųjų valstybių sostinėse atsidūsta su palengvėjimu: prezidentui B.Obamai nereikėjo spręsti, kaip apie Ukrainos ir Rusijos pasienyje įvykusią tragediją pranešti amerikiečiams. Visi žino, kas pasaulyje nutinka po to, kai JAV prezidentas paskelbia, kad kažkur kažkas sąmoningai ir tikslingai nužudė dvi dešimtis amerikiečių: išgirdęs tokį pranešimą, JAV strateginius bombonešius prižiūrintis personalas be atskiros komandos pradeda priešskrydinį patikrinimą, nes visi žino, kad komanda bus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Inauguracijos išvakarėse priversdama valdančiuosius performuoti ministerijų vadovybės sudėtį Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtvirtina savo rinkimų pergalę ir kartu primena, kad už finansines aferas teisiamos Darbo partijos byla nėra pamiršta.

Koks nors viduramžių metraštininkas savaitgalį vykusią Dalios Grybauskaitės inauguraciją antrajai prezidento kadencijai tikriausiai būtų pavadinęs kruvinąja: siekdami įtikti valdovei, jos tvirtinamos Vyriausybės nariai atnešė ir sosto papėdėje sukrovė krūvelę Prezidentės nemalonę užsitraukusių viceministrais vadinamų didikų galvų.
Nors iš anksto reikalauta tik aštuonių, Vyriausybės koaliciją sudarančių partijų vadovai pasitarė ir, rodydami savo išskirtinį nuolankumą, nusprendė pakišti po Prezidentės kirviu iš karto visus 46 viceministrus – tiek kaltuosius, tiek nekaltuosius. Tiesa, slapčia vildamiesi, kad iškilmių proga valdovė bus gerai nusiteikus ir didesnei daliai suteiks malonę. Bet tas ministras, kurio pavaldiniai užsitraukė ypatingą Prezidentės rūstybę, sava ranka nukirsdinęs juos, ir pats, neraginamas, užsimovė ant kalavijo, motyvuodamas “šeimyninėmis aplinkybėmis”, – matyt, tikėdamasis, kad žiaurioji valdovė įvertins šį poelgį ir nelieps sušerti pabaisoms iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ministro žmonos, vaikų bei giminaičių.
Juokas juokais, bet pasiklausius, ką porą savaičių iki D.Grybauskaitės inauguracijos kalbėjo valdančiųjų partijų atstovai bei juos remiantys politologai ir komentatoriai, įspūdis turėjo susidaryti būtent toks: pagal Žvalgybos įstatymą rengiama STT pažyma apie įvairius neaiškius kai kurių viceministrų veiksmus ir iš to kilęs logiškas Prezidentės nenoras, kad tokie asmenys toliau dirbtų ministerijose, prilyginta vos ne politiniam genocidui. Reikalauta įrodymų, kalbėta apie neteisminį susidorojimą, šantažą, pavojų demokratijai ir netgi konstitucinei santvarkai. Nors gerai žinoma, jog viceministrų postai tam ir buvo padaryti politinio / asmeninio pasitikėjimo, kad prireikus būtų galima lengvai ir be jokių papildomų motyvacijų juos pakeisti. Tamstos veikla kelia tam tikrų problemų ar neatitinka keliamų reikalavimų – tad ačiū už tarnybą ir viso gero.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Dar sunku numatyti, kuo pasibaigs karo veiksmai Ukrainos pietryčiuose esančiame Donbase, bet vieną išvadą galime daryti jau dabar: lengvieji pėstininkai ir specialiosios pajėgos nėra pajėgios atremti tegu silpnos ir prastai apmokytos, bet reguliarios armijos puolimo.

Vienašalės paliaubos baigėsi, ir naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paleido nuo grandinės karo šunis. Nugriaudėjo pabūklų salvės, pajudėjo tankai, užkaukė atakos lėktuvų varikliai, ir nuo Slovjansko iki Luhansko, nuo Donecko iki Červonopartyzansko iš Rusijos atkeliavę profesionalūs diversantai, samdiniai, avantiūristai bei jų vietiniai parankiniai ėmė kasdien žūti dešimtimis ir šimtais.
Pakanka pažiūrėti vaizdo įrašą, padarytą Slovjansko prieigose, kaip dalykiškai Ukrainos parašiutininkų brigados artileristai krauna sviedinius į savo 122 mm haubicos D-30 drūtgalį, kas 15 sekundžių pasiųsdami ant priešų galvų 21 kilogramą mirties, kad suvoktum, jog juokai baigėsi: kariaujama rimtai, pagal principą – jei priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas.
Norinčiųjų pasiduoti nematyti – ten besikaunančių teroristų branduolį sudaro iš Rusijos atvykę 35–45-erių vyrai, perėję karus Čečėnijoje, Šiaurės Kaukaze, Gruzijoje, yra netgi Jugoslavijos ir Afganistano karų veteranų. Tai puikiai pasirengę profesionalūs kariai, gerai žinoję, kur ir ko važiuoja, daugeliui jų šis karas Ukrainoje – gyvenimo svajonės išsipildymas. Tokie veikiau žus.
Ir štai šiuos puikiai motyvuotus, neblogai ginkluotus ne tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais, bet ir nešiojamosiomis prieštankinėmis bei priešlėktuvinėmis raketomis, 82 ir 120 mm minosvaidžiais, 23 mm automatiniais priešlėktuviniais pabūklais, 120 mm savaeigiais desantininkų pabūklais, vienu kitu tanku bei 122 mm reaktyvinės artilerijos sistemomis karius prastai apmokyta, daugiausia paskubomis paremontuota technika ginkluota Ukrainos armija daro, kaip sakoma, į vienus vartus. Nes kad ir kokia prasta ir silpna ta Ukrainos armija būtų, tai vis dėlto yra reguliari visavertė armija – su sunkiąja artilerija, tankais, aviacija. O jai besipriešinantys insurgentai – tai lengvieji pėstininkai, nes bet kurie, netgi patys geriausi specialiosios paskirties daliniai pagal savo ugnies galią reguliariosios armijos požiūriu tėra lengvieji pėstininkai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Toks svarbių politikų ir verslininkų pasiklausymo skandalas, koks pastarosiomis savaitėmis drebina Varšuvą ir tik per plauką nenuvertė premjero Donaldo Tusko vyriausybės, Vilniuje neįmanomas, nes nėra vietos, kurioje būtų galima ramiai klausytis visų svarbiausių šalies asmenų.

Varšuva, prabangiausias restoranas “Sowa & Przyjaciele” (“Sowa ir draugai”). Atskirame kabinete šnekučiuojasi ūkio ministras Wlodzimierzas Karpinskis ir naftos koncerno “Orlen”, taip pat valdančio ir Mažeikių naftos gamyklą, prezidentas Jacekas Krawiecas. Pastarasis kiek pakraupęs pasakoja apie savo vizitą į Budapeštą, kuriame su Vengrijos koncerno MOL prezidentu Zsoltu Hernadi aptarinėjo galimybę išpirkti vengrams priklausančios Kroatijos naftos kompanijos INA dalį.
Pikantiškumo dviejų naftininkų susitikimui pridėjo ta aplinkybė, kad Kroatija išdavė tarptautinį orderį Z.Hernadi paieškai už korupciją, tad šis negali išvykti iš Budapešto, o lenkus domina, ar nežlugs planuojamas sandėris, jei kyšius Kroatijos premjerui Ivo Sanaderui davęs vengras įkandin šio sės į kalėjimą?
“Klausiu jo – tu kiek metų kalėjimo gausi? – pasakoja pašnekovui J.Krawiecas. – O tas man tik šypsosi atsipalaidavęs ir sako: “Žinai, mano teisininkai surado tokį teisinį kabliuką, kad jeigu man toks pat kaltinimas, kokį kelia kroatai, bus iškeltas bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje ir aš būsiu teisme išteisintas, tai šį sprendimą turės gerbti visos ES šalys ir aš vėl galėsiu laisvai važinėti po Europą.” Tai aš ir klausiu: “Ar tas kaltinimas bus iškeltas Vengrijoje?” Atsako: “Taigi žinoma!” Betgi, sakau, toks procesas truks dvejus ar trejus metus. Jis sako: “Baik jau, balandį bus nuosprendis.” O šalia jo sėdi toks baisiai savimi pasitikintis teisininkas, Abelis vardu. Tai jis ir sako: “Abeli, pasakyk Jacekui, kas bus prokuroras, kuris kels man kaltinimą.” O tas Abelis atsako: “Taigi mano žmona!”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Jei Lietuva nori gyventi saugiai atgijusio Rusijos revanšizmo pašonėje, jai teks keisti ligšiolinį požiūrį į savo karinę gynybą bei saugumą plačiąja šio žodžio prasme ir suvokti, kad mes patys ir esame tas NATO, kuris, kaip daugelis tikėjosi, turi apginti nuo išorės grėsmių Lietuvą, šiai pačiai pernelyg nesistengiant.

Nežinau, ar visi Seimo nariai suprato, ką prisistatydamas jiems praeitą ketvirtadienį kalbėjo kandidatas į kariuomenės vadus generolas majoras Jonas Vytautas Žukas. „Toje situacijoje, kurią mes turime šiuo metu Ukrainoje ir kuri buvo Gruzijoje, neišvengiamai reikia ruoštis, kad kažkurį laiką mes būsime vieni“, – sakė, reikia manyti, būsimasis kariuomenės vadas ir paaiškino paprastą, kiekvienam kariškiui (bet retam politikui ir šiaip civiliui) žinomą tiesą – tiek NATO greitojo reagavimo pajėgos, tiek Europos Sąjungos kovinės grupės, turinčios agresijos atveju ateiti į pagalbą Lietuvai, turi tam tikrą reakcijos laiką. Kai kuriais atvejais tas laikas yra 72 valandos, bet kai kuriais, kaip ir pastebėjo J.V.Žukas – net 60 dienų, arba du mėnesiai. Žinoma, tai sakydamas, jis kiek persūdė, bet tai tas atvejis, kai šiek tiek labiau pagąsdinti visuomenę yra naudinga, nes pastarąjį dešimtmetį, saugiai gyvendama po NATO skėčiu, Lietuva, jos politikai ir juos renkantys piliečiai gerokai atsipalaidavo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę
gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m
 

Rinkėjas, atiduodantis savo balsą už Viktorą Uspaskichą, Rolandą Paksą ar kurį kitą politiką – populistą, elgiasi lygiai taip pat, kaip pirkėjas, atėjęs į automobilių turgų ir atiduodantis savo pinigus už automobilį su žinomai nuslėpta rida, gedimais ir netgi avarijomis.

Jau greit pusantro dešimtmečio po kiekvienų rinkimų pasigirsta apžvalgininkų ir politologų klausimai: Kas gi verčia tokį kiekį rinkėjų balsuoti už atvirus populistus, begėdiškai žadančius rinkėjams žinomai neįgyvendinamus dalykus (vienu metu ir pakelti pensijas, ir sumažinti mokesčius, pakelti minimalią algą ir sumažinti nedarbą ir pan.), žadančius dalinti pinigus (kompensuoti dėl infliacijos nuvertėjusius indėlius, pakelti minimalų atlyginimą, garantuojančius 6 tūkst. litų vidurkį) ar tiesiog tikinančius, esą “nusipelnėme gyventi geriau”?
Nors už populistus paduodamų balsų skaičius santykinai mažėja, visgi jų kiekis išlieka pernelyg aukštas, lyginant su senos demokratijos šalimis. O, pavyzdžiui, Darbo partijos ir Tvarkos ir teisingumo elektoratas tiesiog kursuoja tarp šių dviejų partijų pagal tai, kaip tuo metu sekasi jų lyderiams V.Upaskichui ir R.Paksui – kai vieną teisia, rinkėjai balsuoja už kitą, ir atvirkščiai.
Patikimai pervilioti šių dviejų populistų rinkėjus kol kas nepavyksta niekam, nebent ateityje Antanas Guoga sugebėtų tapti antruoju V.Uspaskichu, tik su teigiamu ženklu. Kol tai neįvyko, tebeskambės despertatiški klausimai: Na, nejau žmonės nesuvokia, kad politikas XXX yra visiškas melagis ir apgavikas, nejau nemato, kad jis teisiamas už sukčiavimus, kaip jie gali atiduoti savo balsą mainais į muiliuką spalvotame popieriuke su kandidato atvaizdu ar iš dangaus krentančius ledus?
Užduodantys tokius klausimus dažnai nesusimąsto, kad rinkėjai nėra tokie kvaili, kaip atrodo – jie puikiai žino, kad kandidatas, už kurį jie atiduoda savo balsą, yra sukčius, melagis, niektauza ir apgavikas. Ar bent jau neseniai tokiu buvo. Tiesiog jiems labai patinka girdėti populistinių politikų žarstomus nerealius pažadus, nes rinkėjai tiesiog nori būti apgauti, kadangi kiekvieno žmogaus pasąmonės kertelėje nuolat kirba viltis: O gal šį kartą ims, ir pasiseks? O gal dabar neapgaus? O jei apgaus, tai gal ne visai, ne iki galo?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Antri metai dideles aistras NATO viduje keliantis Paryžiaus sandėris su Kremliumi dėl desantinių valdymo laivų “Mistral” statybos nukreipia dėmesį nuo daug rimtesnių ir didesnį pavojų keliančių Prancūzijos ir Rusijos karinio bendradarbiavimo projektų.

Regis, Prancūzija vis dėlto įvykdys 1,2 mlrd. eurų (4,14 mlrd. Lt) vertės kontraktą su Rusija ir pastatys jos laivynui du “Mistral” tipo desantinius vadovavimo laivus (dar du tokio tipo laivus Rusija pasistatys pati pagal prancūzišką licenciją). Bent jau taip praėjusią savaitę po Didžiojo septyneto lyderių susitikimo Briuselyje kalbėjo Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as, čia pat gavęs viešą Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paramą. Pasak jos, tokių karinės pramonės gaminių eksporto į Rusiją draudimas būtų galimas tik įvedus “trečio laipsnio” sankcijas Kremliui, bet kadangi šis netrukdė surengti Ukrainos prezidento rinkimų, tai griežčiausių sankcijų nėra, o jei taip, tai nėra jokių formalių kliūčių prancūzams tiekti Rusijai prieš kelerius metus užsakytus laivus.
Žinoma, tokie A.Merkel žodžiai – tai tik akivaizdus atsikalbinėjimas, norint kaip nors pridengti faktą, kad dvi pagrindinės Europos Sąjungos valstybės visiškai nedega noru bausti Rusijos taip, kad sankcijos nors kiek paveiktų jų pačių ekonomiką. Nežinia, kiek ši Vokietijos kanclerės parama F.Hollande’ui buvo paveikta šių dviejų šalių strateginės partnerystės ir Paryžiaus poreikio kaip nors palaikyti stagnacijos ištiktą Prancūzijos ekonomiką, kiek pačios A.Merkel noro gauti prancūzų paramą, kai Vokietijos koncernams kils noras atgaivinti milijardų vertės karinį bendradarbiavimą su Rusija (praėjusią savaitę Rusijoje pasklido gandas, kad koncernas “Rheinmetall” vis dėlto baigs didžiausio ir moderniausio Rusijos kariuomenės mokymo centro Muline statybas, kurios, Vokietijos vyriausybės sprendimu, buvo nutrauktos po agresijos Ukrainoje).

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Kokį šoką daliai politikų, politologų bei apžvalgininkų sukėlė Europos Parlamento rinkimų rezultatai, liudija faktas, kad ir savaitei po jų praėjus nenurimsta bandymai kaip nors įrodyti, jog rinkimus laimėjo bet kuri kita partija, išskyrus pirmą vietą juose užėmusius konservatorius.

Europos Parlamento rinkimų, kuriuose pirmą vietą užėmė opoziciniai Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, antra liko valdančioji Socialdemokratų partija, o trečioji atiteko taip pat opoziciniam Liberalų Sąjūdžiui, nuo nugalėtojų atsilikusiam mažiau, nei procentu, rezultatai buvo visiškai netikėti netgi patiems nugalėtojams.
Jau artėjant vidurnakčiui ir gerokai įsibėgėjus balsų skaičiavimui, netgi konservatorių lyderis Andrius Kubilius netikėjo, kad jo partija gali tapti pirma, o per televiziją rodomi rezultatai iš kai kurių apygardų, kuriose itin smarkiai pirmavo liberalai, atrodė išimtimis, nerodančiomis bendrosios tendencijos. Netgi sėkmingas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pasirodymas nestebino taip labai, kaip absoliutus abiejų opozicinių partijų triumfas. Mat jo prieš rinkimus neprognozavo niekas, skirtingai nuo valstiečių, kuriems “Vilmorus” atliekami sociologiniai tyrimai sėkmę žadėti pradėjo dar balandžio mėnesį.
Visos be išimties ikirinkiminės viešosios nuomonės apklausos unisonu skelbė, kad pačia populiariausia ir rinkėjų mėgstamiausia partija artėjant Europos Parlamento rinkimams yra valdantieji socialdemokratai. Skyrėsi tik jų atotrūkio nuo artimiausių konkurentų dydis: “Baltijos tyrimai” žadėjo jiems kone trigubą atotrūkį, “Vilmorus” buvo kiek kuklesnis ir apsiribojo trečdaliu. Nors prieš pat rinkimus, gegužės 10-19 d. darytoje apklausoje su konkrečiu klausimu: Už kurią partiją Jūs balsuotumėte rinkimuose į Europos Parlamentą? (sprendžiant iš visko, darytu kažkurios partijos užsakymu), “Vilmorus” taip išdėstė nugalėtojus: socdemai – 21,7 proc., Tvarka ir teisingumas – 12,7 proc., konservatoriai – 10,1 proc., Darbo partija – 8 proc., Valdemaro Tomaševskio blokas – 5 proc., kitos partijos – mažiau 5 proc. ribos. Pataikė tik tiek, kad Darbo partija gavo daugiau balsų už lenkų ir rusų sąjungą. Visos kitos prognozės – tragiškai pro šoną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Nesvarbu, kas savaitgalį buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, bet šis politikas nuo šiol yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, tiesiogiai atsakingas už valstybės gynybą. Pastaruoju metu tai jau nebe gražūs žodžiai, bet rūsti tikrovė.

Lietuva trečią mėnesį gyvena patirdama tokį karinį pavojų, kokio nebuvo patyrusi nuo 1991-ųjų sausio–rugpjūčio laikų. Nors Rusijos agresija Ukrainoje atrodo beprarandanti pagreitį, tačiau įvairios karinės pratybos, tarp jų – prie Baltijos valstybių sienų, nesiliauja. Šiuo metu niekas negali būti tikras, kad kuris nors Rusijos sraigtasparnis, šarvuotis ar laivas “visai netyčia” nepažeis naujųjų NATO narių sienos – vien tam, kad pasižiūrėtų, kokia bus “senosios”, ypač europinės, Aljanso dalies reakcija. Niekas, išskyrus lietuviškuosius socialdemokratus, kurie praėjusią savaitę iš esmės išsižadėjo visų per pastaruosius tris mėnesius iš jų lūpų nuskambėjusių pažadų apie valstybės gynybos stiprinimą ir pirmiausia išlaidų gynybai didinimą.
Toną tam dar prieš savaitę uždavė socdemų propagandinio aparato vadovas (ir kartu buvęs krašto apsaugos ministras pažadukas, Lietuvai ir sąjungininkams NATO nuolat teigęs, kad mūsų šalis didins išlaidas gynybai iki Aljanso vidurkio) Gediminas Kirkilas. Kalbėdamas per LRT laidą “Savaitė”, be daugelio kitų muilinų minčių apie poreikį Lietuvai keisti savo gynybos koncepciją, jis pasakė ir šią: “Mums dabar ypač svarbu tai, kas angliškai vadinasi “host nation support”. Mes priimame įvairius dalinius. Tai reiškia, mes turime investuoti į tą karių, lėktuvų priėmimą. Mes turim, aišku, bazes atitinkamas, bet, matyt, reikės visa tai plėsti. Ruoštis reikia nekonvenciniam karui.”
Raktinės frazės čia dvi. Pirmoji – “plėsti bazes”. Išvertus iš socdemų kalbos į bendrai suprantamą, tai reiškia, kad gynybai skirtus pinigus norima nukreipti į įvairias statybas, o ne į ginkluotės pirkimą. Mat perkant ginkluotę, netgi atsižvelgus, kad visi stambesni kontraktai visame pasaulyje paprastai būna lydimi gandų bei įtarimų šleifo, NATO taikomos pirkimų procedūros yra ganėtinai skaidrios, tad ženklesniais “otkatais” nekvepia. Tuo metu statybomis ir joms skirtų pinigų įsisavinimu užsiima savi, o jau kaip socdemai moka statyti, matome visi, žvelgdami kad ir į Valdovų rūmus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę
gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m