„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai, siekiantys tris kartus supaprastinti būsimų referendumų surengimą Lietuvoje, iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.

„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.
Nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, kaimo klebonų vaidmenį, kvailinant provincijos neišmanėlius, perėmė kokiam stambiam politikos verslininkui (ar su juo susijusiai vietos valdžiukei) priklausanti žiniasklaida, tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte.
Tokio visiškai laisvo, tačiau neprotingo ir jiems patiems žalingo politinio pasirinkimo priežastis paprasta, ją žino kiekvienas politikas: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti. Tiesa, tam, kad šį siauruose rateliuose plačiai žinomą faktą drįstum pasakyti garsiai, reikia būti Winstonu Churchilliu, kadaise ciniškai drėbusiu: geriausia agitacija prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vadinamuoju vidutiniu rinkėju, ypač atsižvelgiant, kad pusė rinkėjų gerokai kvailesni už jį. Tačiau iškart pridūrusiu: demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni. Nebūtų britas…
Dauguma politikų yra nepalyginti smulkesnio kalibro už W.Churchillį, tad yra linkę savo rinkėjams meluoti, esą „žmonės juk protingi, jie supranta“. Seniai esu pastebėjęs: vos kuris politikas viešai pasisakydamas ima kalbėti apie protingus žmones, kurie tikrai sugebės protingai pasirinkti, vadinasi, jis iš karto po to pradės kabinti jiems makaronus ant ausų. Ką darysi – tai nemaloni, bet būtina politinio darbo kasdienybė: jeigu nesugebi įtikinti rinkėjų, kad jie balsuotų už tave ar tavo siūlomą sprendimą, politikoje tau vietos nėra. Tiesiog geri ir sąžiningi politikai mokosi žmonių įtikinimo būdų, o nevykėliai ar sukčiai – paprasčiausiai prisitaiko ir sako tai, ką žmonės nori išgirsti (iš sociologinių apklausų tai sužinoti nesudėtinga).
Šią paprastą tiesą – kad jokiu būdu negalima prileisti visų be išimties žmonių prie valstybės valdymo reikalų, žinojo dar senovės graikai, labai aiškiai skyrę demokratiją, atsakingų už save ir savo sprendimus žmonių valdžią, nuo ochlokratijos, minios valdžios, kai klausoma tik garsiausiai ir miniai suprantamiausiai rėkiančiųjų. Ne veltui XIX a. prancūzų sociologo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ buvo parankinė bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Uljanovo knyga.
Veiksmingos demokratijos receptas paprastas: balso teisė negali būti visuotinė – ji turi būti ribojama už save atsakingais žmonėmis. Antikoje tai buvo laisvi, šeimas sukūrę piliečiai, seniausiame nuolat veikiančiame parlamente – Islandijos Altinge kadaise balsuota pakeliant ginklą (tuo parodant, kad esi laisvas ir savarankiškas žmogus), XIX amžiaus Europoje buvo populiaru balso teisę suteikti piliečiams, turintiems nekilnojamojo turto. Demokratijoje balso teisę turinčiųjų ratas vis plito, bet niekados nebuvo taip, kad balso teisė būtų absoliuti ir dovanojama, o ne iškovojama. Veikė paprasta logika: jei žmogus nereikalauja sau teisės dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus, tai jam jos ir nereikia.
Kokį gylį Europoje turi atsakingo balsavimo ir suvokimo, nuo ko tai priklauso, tradicija, rodo Anglijos revoliucijos laikais vykę vadinamieji Putney debatai, kai revoliucinės kariuomenės atstovai sprendė, kas gali turėti balso teisę: ar kiekvienas 21 metų sulaukęs vyras, ar tik tie, kurie turi nuosavybės ir moka mokesčius, ar dar ir tie, kurie nuosavybės neturi, bet atlieka kokias nors prievoles valstybei? Populistai „svieto lygintojai“ (jie taip ir vadinti – leveleriais) reikalavo visuotinės balso teisės, realistai atkirto, kad žmogus, neturintis Anglijoje pastovaus intereso, negali dalyvauti sprendžiant apie visos karalystės interesus. Nugalėjo realistai. Priminsiu, tai vyko 1647 metais.
1990-aisiais atkūrusi nepriklausomybę Lietuva neturėjo nei savos demokratijos tradicijos, nei žinių apie ją, juolab kad kelis šimtmečius prie demokratijos pratintos ir jos mokytos (kartais labai skausmingai) Europos tautos tuo metu buvo palikusios bene vienintelį apribojimą balso teisei įgyti – pilnametystę, kurios sulaukęs pilietis bent teoriškai tampa savarankiškas. Revoliuciniame kvaitulyje atrodė, kad kiekvienas, kalbantis lietuviškai, yra tikras lietuvis, estų ir latvių įvesti pilietybės (ir su ja susietos balso teisės) apribojimai rusakalbiams sovietukams atrodė suprantamos, bet Lietuvai svetimos problemos. Pasekmių netrukome sulaukti 1992-ųjų rudenį, kai lietuviakalbiai sovietukai nubalsavo už komunistus ir Algirdą Brazauską, o Estijoje, kurioje rusakalbiai sovietukai neturėjo balso teisės, išrinko Marto Laaro vadovaujamus jaunuosius reformatorius ir nulėmė visus šiandien matomus Estijos pranašumus.
Vis dėlto Lietuvos Konstitucijos tėvai kažkokios nuojautos ar instinkto vedami sugebėjo įdėti bent vieną demokratijos saugiklį – nustatė, kad, norint surengti referendumą (t.y. visuotinį balsavimą) kuriuo nors klausimu, reikia surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. bendraminčių parašų, o sprendimas, ypač dėl Konstitucijos pataisų, priimamas tik dauguma visų balso teisę turinčiųjų balsų. Per ketvirtį amžiaus ne sisteminiams populistams tai pavyko tik kartą – 2003 metais Viktorui Uspaskichui, grasinusiam pakeisti Seimo rinkimų sistemą ir surinkusiam 330 tūkst. parašų. Tačiau referendumas neįvyko, nes galiojančių parašų buvo per mažai (nors kalbėta, kad V.Uspaskichas dėl to tiesiog sudarė politinį sandėrį su socdemais).
Menant, kokias pastangas ir resursus V.Uspaskichas tuomet metė referendumo parašų rinkimų kampanijai, nesunku suvokti, kad didžiausius „dirvožemio referendumo“ aktyvistus vaizduojantys pankuojantys tautininkai tėra rimtų vyrų širma. Ir svarbiausias jų tikslas yra visai ne žemės pardavimo ES piliečiams stabdymas, o referendumui surengti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimas iki 100 tūkstančių – lygiai tiek, kiek per praėjusius Seimo rinkimus gavo labiausiai populistinė partija „Drąsos kelias“.
Vargu ar tai atsitiktinis, o ne gerai apskaičiuotas sutapimas. Referendumą norima paversti Seimo ir Vyriausybės terorizavimo įrankiu, rengiant balsavimus, tarkime, dėl pensijų padidinimo, PSD ar automobilių mokesčių panaikinimo, minimalaus atlyginimo pakėlimo ar mirties bausmės grąžinimo. Taip referendumas virstų ne demokratijos, bet ochlokratijos įrankiu.

Kiekvienas politikas žino: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti, tačiau tik W.Churchillis drįso apie tai kalbėti garsiai.

Visuotinis įsitikinimas, kad Dalia Grybauskaitė prezidento rinkimus laimės lengvai ir užtikrintai, gal ir ne pirmajame ture, bet antrajame – tai jau tikrai, veikiausiai yra klaidingas ar bent jau labai toli nuo tikrovės.

„Na, už ką balsuosi Grybauskaitės rinkimuose?“ – toks buvo bene populiariausias pokštas praėjusį pirmadienį, prezidentei Daliai Grybauskaitei paskelbus senokai nebe naujieną esančią žinią, kad ji gegužės mėnesį sieks būti perrinkta antrai kadencijai. Visuotinis įsitikinimas, kad dėmesio vertų konkurentų dabartinei valstybės vadovei nėra, tad ji be vargo laimėsianti rinkimus, jau koks pusmetis virto į tikrai karštą diskusiją: ar D.Grybauskaitė, kaip ir prieš penketą metų, laimės jau per pirmąjį turą, ar šį kartą gali prireikti antrojo? Visų kitų šiuo metu žinomų jos konkurentų šansai vertinami tik pagal tai, gali jie išeiti į antrąjį turą,ar ne. Viskas, regis, jau tiek nulemta, kad dalis kolegų, kurių tikrai neapkaltinsi nepagarba demokratijai ar prezidento institucijai, demonstratyviai skelbia šį kartą nedalyvausiantys rinkimuose iš principo, nes „kokie tai rinkimai, jei pasirinkimo nėra, tai – farsas“.
Prieš kokius trejetą mėnesių ir aš prognozavau, kad D.Grybauskaitė turėtų be didelio vargo laimėti per pirmąjį turą ar bent jau turi tam visas galimybes. Tačiau jos elgesys priešrinkiminės kampanijos metu, taip pat – reitingų tendencijos šias prognozes verčia peržiūrėti. Dabar tenka sakyti, kad jei D.Grybauskaitė ir jos komanda nedės visų pastangų, kad žūtbūt laimėtų prezidento rinkimus per pirmąjį turą, antrajame jos šansai laimėti bus artimesni nuliui labiau, nei galima įsivaizduoti. Mat kol kas ji kartoja kone visas prezidento Valdo Adamkaus klaidas, kurias šis padarė siekdamas perrinkimo 2002-ųjų rudenį, o jų reitingo tendencijos stebėtinai panašios.
Oficialią savo perrinkimo kampaniją D.Grybauskaitė pradėjo puikiais žodžiais: „Prieš penkerius metus dūžtantys Seimo langai nuskambėjo man kaip įpareigojimas. Tuomet apsisprendžiau, kad noriu ir galiu padėti Lietuvai įveikti sunkmetį ir stabilizuoti padėtį šalyje.“ Sveikinimai prezidentės kalbarašiui ir retorinis klausimas D.Grybauskaitei: jeigu apsisprendimas dirbti abi kadencijas (antraip – kam motyvuoti savo šiandieninį sprendimą penkerių metų senumo įvykiais?) buvo padarytas dar 2009-ųjų sausį, tai kodėl reikėjo delsti su jo paskelbimu ir laukti, kol dvi didžiausios dešinės partijos paskelbs apie paramą, taip tarsi kviesdamos niekaip pasiryžti negalinčią prezidentę pabandyti dar kartą?
Tas neryžtingumas, ypač – užsitęsęs jau po oficialios rinkimų kampanijos pradžios, nuteikė labai nesmagiai ir iš karto priminė V.Adamkaus elgesį 2002-aisiais. Tuomet prezidentas, taip pat nuo vasaros visų įkalbinėjamas, raginamas, klausinėjamas (sako, galutinis sprendimas buvęs priimtas per Mindaugo karūnavimo dienos pokylį), vis maivėsi it jaunamartė, kalbinama prie altoriaus: tai ragindavo neskubėti, tai klausdavo, ką mano klausėjai, tai žadėdavo, kad pranešta būsią „savo laiku“. Viskas baigėsi Dariaus Kuolio suorganizuotu sovietiniu naftalinu dvelkiančiu „kultūros ir meno veikėjų“ atviru laišku, kviečiančiu V.Adamkų siekti antros kadencijos.
Taigi pirmoji paralelė: antros kadencijos siekiančių kandidatų neryžtingumas, kai tuo pat metu jų konkurentai rodo tiesiog demonstratyvų ryžtą bei siekį kautis dėl Prezidentūros.
Paskelbdama, kad jos rinkimų štabo vadovas bus diplomatas, energetikos ekspertas Romas Švedas, dirbęs prie visų pastarojo penkmečio Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektų, D.Grybauskaitė, viena vertus, pasiuntė labai aiškią žinią, koks bus jos antrosios kadencijos Prezidentūroje tikslas. Kita vertus, ji privertė suglumti visus, nors kažką išmanančius apie rinkimus, nes štabo vadovu pasirinko žmogų, niekados gyvenime neužsiiminėjusį politika ir neturintį nė menkiausio supratimo apie rinkimų kampanijų organizavimą. O juk konkurentai – per ketvirtį amžiaus rinkimų mašiną idealiai sustygavę socialdemokratai, keliantys kelių paeiliui pergalių vienmandatėje patirtį turintį Zigmantą Balčytį, ir Artūras Zuokas, laimėjęs V.Adamkui prezidento rinkimus 2008-aisiais, o 2002-aisiais jų nelaimėjęs ne dėl savo kaltės.
Sakoma, kad tikrąją D.Grybauskaitės perrinkimo kampaniją organizuosiąs ne R.Švedas, kuris būsiąs tik „zicpirmininku“, bet konservatoriai ir liberalai, turintys puikias rinkimų mašinas. Tai štai jums ir antroji paralelė tarp „Adamkaus 2002“ ir „Grybauskaitės 2014“ rinkimų kampanijų – vieno, vienvaldžio ir patyrusio rinkimų organizatoriaus stoka. Kai daug auklių – prezidentas be antros kandencijos.
Trečioji, ko gera, svarbiausia ir D.Grybauskaitės rinkimų štabui didžiausią nerimą turinti kelti paralelė – kandidatų populiarumo reitingų tendencijos. Kaip liudija „Vilmorus“ apklausų archyvai, 2001-ųjų rugsėjį prezidento V.Adamkaus reitingas, lig tol buvęs stabiliai aukštas, staigiai smuko trečdaliu, kai visuomenėje atsirado antras lyderis – liepą premjeru tapęs Algirdas Brazauskas, „suvalgęs“ prezidento reitingų dalį. Nors 2002-ųjų vasaros pabaigoje ir rudenį V.Adamkaus, kaip kandidato į prezidentus, reitingas tebebuvo daugiau nei tris kartus didesnis už Rolando Pakso (34,3 proc. prieš 9,4 proc.), bet tendencijos buvo priešingos: V.Adamkaus smuko, R.Pakso – augo. Pasekmės – per pirmąjį prezidento rinkimų turą V.Adamkus gavo beveik perpus mažiau „gyvų“ balsų, nei iki tol turėjo „reitinginių“ (skaičiuojant nuo 100 proc. rinkėjų), o R.Paksas, tegu nedaug, bet daugiau „gyvų“ nei „reitinginių“ balsų. Štai taip ir išėjo, kad V.Adamkus, per pirmąjį turą smarkiai pirmavęs kone visose rinkimų apygardose, bet nesurinkęs pergalei būtinos daugumos, balsams išsibarsčius tarp kandidatų gausos, antrajame ture pralaimėjo R.Paksui į vienus vartus.
Ką reitingų tendencijos rodo D.Grybauskaitei? Nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. sausio jos populiarumas, kaip geriausiai rinkėjų interesams atstovaujančios politikės, krito daugiau nei tris kartus – nuo 53 iki 15,5 proc. Kaip ir V.Adamkų, ją aplenkė premjeras Algirdas Butkevičius, „suvalgęs“ prezidentės gerbėjų simpatijas. Tai, kad jis nedalyvauja rinkimuose, dar nieko nereiškia – A.Brazauskas irgi nedalyvavo.
Tai, kad D.Grybauskaitė, kaip kandidatė į prezidentus, šiandien daugiau nei trigubai lenkia Z.Balčytį, irgi nieko nereiškia, nes R.Paksas 2002-aisiais lygiai taip pat atsilikinėjo nuo V.Adamkaus. Iki pirmojo turo, kurio V.Adamkus laimėti neįstengė, pirmiausia dėl silpnos, arogantiškos, prastai koordinuotos rinkimų kampanijos. Jeigu per likusius tris mėnesius D.Grybauskaitės perrinkimo štabas nepadarys išvadų iš V.Adamkaus nesėkmės 2002-aisiais, antrajame ture pergalę švęs kažkuris kitas kandidatas.

Tai, kad D.Grybauskaitė, kaip kandidatė į prezidentus, šiandien daugiau nei trigubai lenkia Z.Balčytį, nieko nereiškia, nes R.Paksas 2002-aisiais lygiai taip pat atsilikinėjo nuo V.Adamkaus.

Vyriausioji rinkimų komisija padarė viską, kad būtų atvertas kelias referendumui dėl žemės, kuriuo siekiama paneigti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį ir uždrausti lietuviams laisvai disponuoti nuosava žeme.

Anksčiau, kai kalba užeidavo apie 1939–1940 m. sovietų vykdytą šliaužiančią Lietuvos okupaciją, mane visuomet stebindavo, kaip keistai nuolankiai visas Lietuvos valstybinis aparatas vieną po kito tenkino kaskart įžūlesnius sovietų reikalavimus, nors, regis, puikiai suprato, kad kiekvieną dieną Lietuva vis giliau ryjama sovietinio smauglio.
Labiausiai stulbino netgi ne tai, kaip lengvai, nesipriešindama, Antano Smetonos Vyriausybė 1940-ųjų vasarą priėmė paskutinį sovietų ultimatumą. Juk žinoma, kad šis tautininkas paskutinėmis dienomis rašė, jog „Lietuvai būtų geriau prie ruso dėtis“. Ne tai, kaip lengvai buvo nuslopintos bet kokios pasipriešinimo nuotaikos kariuomenėje ir vienintelis nepaklusti drįsęs pulkas netrukus romiai grįžo į kareivines, – kariškiams nuolat kalta, kad jie turį nesikišti į politiką.
Labiausiai stebino, kaip Valstybės saugumo departamento, kurio vadovu iš išdavikų bei kolaborantų suformuota „Liaudies Vyriausybė“ paskyrė vakarykštį kalinį Antaną Sniečkų, aparatas kaip niekur nieko dirbo toliau, tik vietoj komunistų sekė tautininkus, krikdemus bei kitus naujosios valdžios priešus. O juk kas kas, bet saugumo agentai tikrai žinojo, su kuo turi reikalą! Tačiau niekas nedrįso pasipriešinti, nes įsakymo „iš viršaus“ nebuvo, o patiems saugumiečiams spręsti – ne jų kompetencija.
Prisiminiau tai praėjusį trečiadienį, stebėdamas, kaip tuo pačiu argumentu – „tai peržengia mūsų kompetencijos ribas“ besivadovaujanti Vyriausioji rinkimų komisija atmetė siūlymą nutraukti visus su „dirvožemio referendumu“ (taip trumpai vadinamas referendumas, kuriuo siekiama uždrausti ES šalių piliečiams įgyti žemės Lietuvoje, uždrausti įmonėms ir organizacijoms turėti nuosavos žemės, trigubai sumažinti kiekį parašų, kuriuos surinkus skelbiamas referendumas, bei nustatyti, kad leidimai išgauti gamtos išteklius išduodami tik referendumo būdu) susijusius darbus. Mat savaite anksčiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad norint surengti bet kokį referendumą, kuriuo siekiama atšaukti Lietuvos įsipareigojimus, prisiimtus stojant į Europos Sąjungą, pirma reikėtų surengti referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš ES.
Kadangi „dirvožemio referendumu“ būtent ir siekiama paneigti Lietuvos stojimo į ES sutartį, jo surengimas prieštarautų Konstitucijai. Tad, dalies VRK narių siūlymu, komisija turėjo nutraukti referendumui surinktų parašų tikrinimą, pripažinti netekusiais galios visus ankstesnius VRK sprendimus dėl šio referendumo ir baigti darbą. Tačiau kita dalis VRK narių užsiėmė išvedžiojimais apie tai, kad pradėjus parašų referendumui rinkimą paleisto mechanizmo sustabdyti jau nebeįmanoma, kad bet kurį VRK sprendimą dėl „dirvožemio referendumo“ stabdymo dar tektų ginti teismuose, tad geriau tegu teismas ir sprendžia, nes ne VRK čia reikalas spręsti.
Kadangi tokios pozicijos laikėsi ir pats VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, buvo priimtas sprendimas nepriimti jokio sprendimo. VRK iš esmės nusiplovė rankas, kaip tas Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas, nusišalindama nuo bet kokio dalyvavimo Lietuvai lemtinguose sprendimuose, – tegu sprendžia kiti, o mes žmonės maži.
Panašiai VRK elgėsi ir pernai, kai turėjo spręsti dėl masinio balsų pirkimo per Seimo rinkimus. Beje, tuomet nuo sprendimo ir susijusios su tuo atsakomybės iš esmės nusišalino ir Konstitucinis Teismas, prisidengdamas formalia įstatymo raide ir bijodamas matyti esmę.
O esmė iš tiesų baisi – vėl, kaip ir prieš septynis dešimtmečius, prasideda šliaužianti Lietuvos okupacija. Per du dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo desovietizacijos taip ir nepaliesti raudonieji šliužai išsigulėjo, atkuto ir vėl iššliaužė į dienos šviesą, šnypšdami tais pačiais balsais, kaip ir jų pirmtakai, kuriuos į Lietuvą nuolankiai įsileido tautininkų valdžia. Jokios privačios nuosavybės – tik „bendra visos tautos kooperatinė nuosavybė“. Užsieniečių į Lietuvos žemės rinką įsileisti negalima, nes iš jų žemės negalima bus atimti, o štai iš savų, lietuvių, žemę atimti galima!
Taip taip, nejuokauju ir nemeluoju – „dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba apie tai, kad jie norėtų atimti žemę iš Lietuvos savininkų. Štai citata iš referendumo organizatorių instrukcijos parašų rinkėjams, kaip reikia vilioti žmones, įkalbinėjant padėti parašą: „Su vietiniais [žemės savininkais] susitvarkysime patys, o su kitų valstybių piliečiais bus kebliau – jiems negalioja Lietuvos įstatymai. Iš vietinių [žemę] galime atimti, išpirkti, o kitų valstybių piliečių teises gina jų valstybės. Tai ar kovojam už savo protėvių žemę?”
Šioje instrukcijoje svarbu netgi ne tai, kad raginama nuolatos meluoti žmonėms, kaip ir cituojamu atveju, esą užsieniečiams negalioja Lietuvos įstatymai. Čia svarbu toji bolševikinė, neapykanta darbštiems ir pasiturintiems Lietuvos piliečiams persunkta instrukcijos dvasia: „Savoj žemėj ne šeimininku, o vergu ketinate būti? Jei jūsų vaikai vėliau kada nors nuspręstų Lietuvos žemės nusipirkti, jie už ją turės mokėti gerokai daugiau. Ir tikriausiai vargiai beįpirks, nes tikrai neturės tiek pinigų, kiek tuomet ji kainuos.“
Akivaizdu, kad „dirvožemio referendumo“ organizatoriai nusitaikė į tuos skurdžius ir liumpenus, kuriems žemės sklypo ar namo pirkimas yra kažkas neįsivaizduotina, nes pinigų kišenėje užtenka nebent alaus bambaliui įpirkti. Tai yra į tuos pačius, į kuriuos kadaise buvo nusitaikiusi sovietinė propaganda, meiliai vadindama juos „proletarais“, „bežemiais ir mažažemiais“ valstiečiais, „darbo žmonėmis“, kuriuos vėliau, pažadėjusi žemės į Sibirą išvežtų ūkininkų sąskaita, verbavo į stribus, ant kurių šautuvų durtuvų išpampo naujoji, sovietinė dvarininkija – kolchozų pirmininkai.
Tie stribai, kuriems pavyko išvengti partizano kulkos, vėliau gavo butuką mieste ir pašalpą arielkos buteliui nusipirkti, o štai kolchozų pirmininkai klestėjo ir tarpo, tad atėjus Atgimimui jautėsi esą tikraisiais Lietuvos žemės savininkais. O Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas tą žemę iš jų atėmė. Iš čia toji du dešimtmečius trunkanti neapykanta „Landsbergiui, kuris kolūkius sugriovė“. Iš čia ir „dirvožemio referendumas“, už kurio šauklio, buvusio kolchozų dainiaus Pranciškaus Šliužo kyšo buvusio kolchozo pirmininko Karbauskio bei vienu didžiausių Lietuvos žemvaldžių tapusio jo sūnaus ausys.
„Dirvožemio referendumas“ – tai ne referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai referendumas dėl žemės atidavimo kolchozų pirmininkams.

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba, kad jie norėtų atimti Lietuvos žemę iš dabartinių jos savininkų.

Nors šiandieną Lietuvoje pakanka angliškai, vokiškai ar kitas Europos kalbas suprantančių žurnalistų, pagrindiniu lietuviškos žiniasklaidos šaltiniu apie pasaulio įvykius tebėra Rusijos žiniasklaida, kurios absoliuti dauguma viena ar kita forma skleidžia Kremliaus propagandą.

Praėjusį trečiadienį visi naujienų portalai kone visą dieną skelbė melagingą žinią, neva buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas savo prisiminimų knygoje “Duty: Memoirs of a Secretary at War” parašęs, esą Vidurio Europos ir Baltijos šalių priėmimas į NATO buvęs klaida. Šią melagingą informaciją išplatino geros reputacijos naujienų agentūra BNS, tad didžioji dauguma Lietuvos žiniasklaidos ją publikavo net nepagalvojusi, jog žinia, atsižvelgiant į iš anksčiau žinomus R.Gateso pasisakymus bei kontekstą, skamba visgi keistokai. Paneigta ši dezinformacija buvo tik pavakare, kuomet anapus Atlanto išaušo rytas ir keletui naujienų agentūros pranešimu iki galo nepatikėjusių žurnalistų (įskaitant pačius BNS žurnalistus) pavyko gauti R.Gateso knygos originalą ir įsitikinti, jog joje parašyta tiksliai atvirkščiai – greitą NATO plėtrą į Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją ir Baltijos šalis R.Gatesas vadina teisingu sprendimu. Pirminė, neteisinga, informacija naujienų pofrtaluose buvo ištaisyta, tad šiandieną tos klaidos jau ir pėdsakų nedaug belikę. Tarsi ir rašyti apie tai neverta, ar ne?
Rašyti verta ir netgi būtina dėl dviejų priežasčių. Pirma, melaginga žinia naujienų portaluose kabojo visą darbo dieną, ilgą laiką, dėl savo sensacingumo – pirmose pozicijose. Ją perskaitė šimtai tūkstančių žmonių, dauguma jų aptarė tą naujieną su draugais ir pažįstamais. Tai, kad žinia melaginga, sužinojo nepalyginamai mažesnis jų kiekis, nes tai padaryta, kaip minėjau, tik vakare, kuomet dauguma jau būna pasitraukę nuo kompiuterių, o tie, kurie vis dar sėdi internete, vargu ar ieško antrą kartą jau skaitytos žinutės. Tad daugybei žmonių į galvą įkalta – „svarbus amerikietis pasakė, kad Lietuvos nereikėjo priimti į NATO“ ( būtent taip, nes dauguma portalų, siekdami aktualizuoti žinią, antraštėse minėjo tik Lietuvą, o ne visą Vidurio Rytų Europos regioną). Rusijos informacinio karo spec. operacija – skleisti Lietuvoje nepasitikėjimą Amerika ir NATO – pavyko puikiai.
Štai ir antroji priežastis – melaginga žinia apie praeityje įtakingo JAV politiko neva neigiamą požiūrį į Baltijos šalių narystę NATO turi rusiškas šaknis. Cituoju BNS žurnalisto atsiųstą paaiškinimą apie dezinformacijos gimimą (laiškas buvo privatus, tad kolegos vardo neminiu): “Pamatę pranešimą, parengtą Interfax agentūros, kurią prenumeruojame, pabandėme gauti pirminį šaltinį. Amerikos balso interneto svetainėje, kuria rėmėsi Interfax, radome pranešimą rusų kalba. Originalia anglų kalba minimų ištraukų nebuvo nei Amerikos balso, nei kitose interneto svetainėse. (…) Susisiekėme su Lietuvos pareigūnais ir kontaktais JAV, prašydami padėti gauti originalią citatą, tačiau supratome, kad tai užtruks. Įvertinę turinio svarbą, parengėme pranešimą su nuoroda į Amerikos balsą ir toliau dėjome pastangas gauti originalią kopiją. (…) Be abejo, tai buvo pamoka ateičiai dėl Amerikos balso pranešimų patikimumo, ir atsiprašome dėl nepatogumų”.
Kolega iš BNS rašo tiesą – melaginga žinia gimė Amerikos Balso radijo rusiškoje svetainėje Golos-Ameriki.ru ir, rašant šį komentarą, tebekabėjo, nors apie šią klaidą informuoti pakankamai aukšti JAV diplomatai, o Voice of America radijas priklauso JAV Vyriausybei. Matyt, ne veltui Šaltojo karo laikais būdavo juokaujama, esą amerikiečiai nemoka didelių atlyginimų VOA ir Laisvės Radijo personalui todėl, kad vis tiek šiems pagrindine darboviete yra KGB. Tačiau tegu amerikiečiai patys aiškinasi, kodėl jų vyriausybinis žinių portalas skleidžia melagingas žinias apie Amerikos politikus.
Mums Lietuvoje labiau turėtų rūpėti, kad lietuviška žiniasklaida taip lengvai pakibo ant rusiškos informacinės „anties“. Vargu, ar daug kas Lietuvoje skaitinėja Golos-Ameriki.ru. Užtai daug kas tebeprenumeruoja visokius Interfax ir kitokias Rusijos naujienų agentūras, kurios jau seniai prarado būtąjį nepriklausomumą ir varo tokią pačią Kremliaus propagandą, kaip valdiškas TASS. Lygiai kaip ir visa kita Rusijos žiniasklaida, įskaitant netgi tuos kanalus ar jų žurnalistus, kurie laikomi „opoziciniais“, tad mėgstami dalies lietuviškosios „inteligencijos“, niekaip nepamirštančios savo rusiškų šaknų ir klausančios sovietinio jaunimo kontrolei KGB suburto Leningrado Rok klubo muzikantų neva dvasingų dainuškų (Europoje nėra ir nebuvo nei „inteligentų“, nei paties termino „inteligencija“ – tai išimtinai rusiškas reiškinys. Europoje yra intelektualai.). Tiesiog jų varoma propaganda subalansuota kitam, labiau protaujančiam, tad tiesioginiam Putino režimo šlovinimui kurčiam, visuomenės sluoksniui.
Kai kas aiškina, esą rusiškos naujienų agentūros reikalingos tam, kad gauti informaciją apie įvykius Rusijoje. Bet reikia suvokti paprastą tiesą – šiandien patikimą informaciją apie įvykius Rusijoje pranešinėja tik tenai dirbantys Vakarų žurnalistai, rašantys angliškai, vokiškai, prancūziškai ir kitomis civilizuoto pasaulio kalbomis. Visa informacija rusų kalba yra prikaišiota propagandinių klišių vien jau todėl, kad jas rašo žurnalistai, kurių smegenis jau pusantro dešimtmečio plauna Kremliaus propagandinis aparatas. Saugiai ją vartoti gali tik specialistai, nagrinėjantys Rusijos propagandos sistemą ir jos kariaujamus informacinius karus.
Būtent taip elgiasi Vidurio Europos žiniasklaida, seniai arba nebekreipianti dėmesio į Rusijos naujienų agentūrų pranešimus, arba tikrinanti jų patikimumą anglakalbiuose šaltiniuose. Ant Interfax išplatintos rusiškos dezinformacijos nepasimovė nei Lenkijos, nei Čekijos, nei Vengrijos žiniasklaida, neparašiusi apie tai nė žodžio, nors bent jau į lenkų kalbą Interfax dezinformacija buvo išversta, tačiau ją patalpino tik į posovietinę auditoriją nukreiptas Kresy.pl. Tuo įsitikinome išnaršę šių šalių naujienų portalus ir apklausę ten dirbančius kolegas, įskaitant užsienio naujienų redaktorius, kuriems tiesiog privalu turėtų būti pamatyti tokią sensacingą žinią. Tuose kraštuose tiesiog niekas nebešvaisto pinigų Interfax melagysčių prenumeratai, juoba, kaip sakė Budapešte studijuojanti Euroblogo žurnalistė Vija M.Pakalkaitė, Vengrijoje net sostinėje sunku rasti žmogų, tebemokantį rusų kalbą.
Laikas ir Lietuvoje imti pavyzdį iš kolegų Europoje ir rusiškas naujienas skaityti angliškai.

Šiandien patikimą informaciją iš Rusijos pranešinėja tik tenai dirbantys Vakarų žurnalistai, rašantys angliškai, vokiškai, prancūziškai ir kitomis civilizuoto pasaulio kalbomis.

Vaduotis iš sovietinio palikimo Lietuvoje teks ne dešimtmetį ir ne du – vokiečių mokslininkai nustatė, kad imperijų valdymo palikimas įtakoja žmonių santykius su vietos biurokratija ir teisėsauga netgi praėjus šimtui metų po jų žlugimo.

„Kiek gi galima dėl Lietuvos bėdų kaltinti tą Sovietmetį, jau du dešimtmečius savarankiškai gyvename, čia mūsų valdžios vagys dėl visko kalti!“ – tikriausiai daugeliui mūsų girdėtas posakis. Tikriausiai daugelis girdėjusiųjų netgi mano, kad jis teisingas, tad dėl visų blogybių kalta prasta valdžia, vagys ir kyšininkai joje bei Landsbergis, nes tai jis „kolūkius sugriovė“. Žinoma, yra ir tokių, kurie taip nemano, tačiau didžiuoji dauguma jų tikriausiai neabejoja, kad visi neigiami sovietinės okupacijos ženklai Lietuvoje išnyks, kaip Biblijoje parašyta – kuomet į visuomenės ir valstybės gyvenimą įsijungs trečioji nuo išsivadavimo, laisvėje gimusių žmonių vaikų, karta. Tad laukti, regis, nebedaug belikę – kadangi 24 metus laisvėje jau nugyvenome, tai dar 15, gal 20 metų ir viskas – apie sovietmetį skaitysime tik istorijos vadovėliuose, nes jau šiandien seneliai nebesugeba paaiškinti anūkams, kodėl jų amžiaus būdami tik du žaislus teturėję.
Deja, šioms viltims nelemta išsipildyti – jungtinis vokiečių ir britų mokslininkų Saschos O.Beckerio, Katrinos Boeckh, Christos Hainz ir Ludgerio Woessmanno tyrimas „The Empire Is Dead, Long Live the Empire! Long-Run Persistence of Trust and Corruption in the Bureaucracy“ (Imerija mirė, tegyvuoja Imperija! Ilgalaikis pasitikėjimo biurokratija ir korupcijos gajumas) rodo, kad imperijų įdiegtos piliečių santykių su valstybine biurokratija, teismais ir policija tradicijos išlieka netgi praėjus šimtui metų po imperijų žlugimo! Kadangi tyrimas buvo atliktas buvusios Habsburgų imperijos ir jai kaimyninių valstybių teritorijoje, savo atradimą mokslininkai pavadino „Habsburgų efektu“.
Habsburgų efekto esmė paprasta – tose Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos, Hercegovinos, Juodkalnijos, Kroatijos, Slovenijos žemėse, kurios kadaise buvo Habsburgų (Jungtinės Austrijos ir Vengrijos karūnos) valdomis, žmonių pasitikėjimas vietos biurokratais, teismais, policija gerokai didesnis, nei tose minimų valstybių žemėse, kurios kadaise priklausė Rusijos ar Osmanų Imperijoms.
„Habsburgų Imperija žinoma, kaip daugiatautė valstybė su palyginti gerai veikusia, žmonių pagarbą pelniusia biurokratija. Istorikai ją apibūdina kaip „sąžiningą, darbščią ir didžiadvasišką“ – priešingai kitoms Rytų Europos imperijoms, kokiomis buvo Rusija ir Osmanų imperija – savo išvadose rašo tyrėjai. – Mūsų gauti rezultatai rodo, kad praėjus beveik šimtui metų po jos subyrėjimo (tyrimas darytas remiantis 2005 ir 2006 sociologinių tyrimų duomenimis, Habsburgų Imperija subyrėjo 1918 metais), Habsburgų Imperija išlieka gyva žmonių santykiuose su vietinės valdžios institucijomis. Lygindami asmenis, gyvenančius abiejose buvusios Habsburgų Imperijos sienos pusėse, mes nustatėme, kad buvusių habsburgų valdų gyventojai labiau pasitiki teismais ir policija. Jie taip pat mažiau linkę duoti kyšius vietos valdžios institucijoms, o šios, savo ruožtu, mažiau tikisi sulaukti kyšių“.
Štai taip: vienas ir tas pats slovakas, lenkas, ukrainietis, rumunas ar bet kuris kitas kadaise Habsburgų Imperijos sienos perkirstos tautos, dažniausiai jau prieš šimtmetį sukūrusios savo nacionalinę valstybę, pilietis savo šalies valdininkais, teisėjais ir policininkais daugiau ar mažiau pasitiki priklausomai nuo to, kuriai imperijai kadaise priklausė jo gyvenamoji vietovė. Lenkas Krokuvoje ar ukrainietis Lvove (austrų Lembergas) labiau pasitiki savo policija ar teisėju, nei lenkas Lomžoje ar ukrainietis Kijeve. Tai liečia tiek privačius asmenis, tiek verslo santykius su vietos biurokratija ir tie skirtumai gali būti skaičiuojami ne procentais, bet kartais!
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jie neaptiko „Habsburgų efekto“ įtakos nei žmonių tarpusavio santykiams, nei siekiui dalyvauti visuomeninėje ar politinėje veikloje, nei žmonių požiūriui į centrinę valstybės valdžią ar politines partijas, tad akivaizdu, jog religija ar nacionalinis žmonių charakteris įtakos turėti negalėjo. Tik konkreti, iš kartos į kartą persiduodanti, asmeninio bendravimo su valdžia patirtis – jeigu senelis ar prosenelis su savo reikalu eidavo pas Habsburgų Imperijos raštininką Johaną Konopką, tai ir anūkas, eidamas pas dabartinį „panie wladzo“, kyšio vokelyje neneš. O jeigu lietuvio prosenelis turėjo reikalų su Vinco Kudirkos aprašytuoju Vakanalijumi Vziatkovičiumi Kruglodurovu, tai ir šiandieną jo anūkas į seniūniją kokio popieriaus eina su saldainių dėžute ir konjako buteliu. O į tuos, kurie tokių „savaime suprantamų“ dovanėlių kaži kodėl neatsineša, valdininkės net akių pakelti nesiteikia, nors viskas, ko iš jų reikia – brūkštelti formalų parašą. Pats su tuo esu susidūręs Garliavoje.
Suvokus „Habsburgo efekto“ esmę ir jo ilgalaikes pasekmes, galima gauti atsakymus į kai kuriuos ne vienus metus mus kamuojančius klausimus. Pavyzdžiui – kodėl Estijoje žmonės labiau pasitiki policija, teisėsauga ar noriau ir pilniau moka mokesčius, nei Lietuvoje? Lig šiol tokiais atvejais būdavo kalbama apie kaži kokį ypatingą estų nacionalinį charakterį ar vyraujantį protestantizmą, bei iš jo kylančią „protestantiškąją darbo etiką“, ar dabartinės Estijos valdžios atliktas reformas. O viskas, regis, paprasčiau – Estija (kaip ir Latvija), nors, kaip ir Lietuva, buvo Rusijos Imperijos sudėtyje, bet tuometė vokiečių baronų valdomos Kurliandijos ir Livliadijos gubernijos turėjo itin plačią autonomiją, tad tvarka ten buvo ne rusiška, bet vokiška.
Žinoma, du nepriklausomybės dešimtmečiai tarpukaryje Lietuvai davė kiek kitokios patirties ir padarė savotišką „valstybingumo skiepą“, leidusį šiandien kurti europinę valstybę, skirtingai nuo tų buvusios Sovietijos šalių, kurios savo valstybingumo neturėjo. Bet netgi Smetonos laikais lietuviškas valdininkas pasąmoningai rėmėsi Vziatkovičiaus Kruglodurovo patirtimi, kai estas – vokiška tvarka. „Habsburgų efektas“ aiškina ir tai, kodėl Vakarų Ukraina netgi po penkių sovietinės valdžios dešimtmečių yra kitokia ir tempia visą šalį į Europą, arba kodėl po Seimo arba savivaldybių rinkimų Lenkijos žemėlapis, nudažytas daugumą gavusiųjų partijų spalvomis, tiksliai atkartoja buvusių Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos Imperijų sienas.
Kita vertus, dabar, kai žinome, kokios yra Lietuvos piliečių nepasitikėjimo valdžia, policija ir teisėsauga tikrosios priežastys, galėsime pradėti ieškoti būdų, kaip šį pasitikėjimą galima sukurti (atkurti žodis čia, kaip matome, netinka). Nes bet kurios ligos gydymas prasideda nuo teisingos diagnozės.

Jeigu lietuvio prosenelis turėjo reikalų su Vinco Kudirkos aprašytuoju Vakanalijumi Vziatkovičiumi Kruglodurovu, tai ir šiandieną jo anūkas į seniūniją kokio popieriaus eina su saldainių dėžute ir konjako buteliu.

Naujaisiais metais mūsų laukia itin aštri ir purvina prezidento rinkimų kampanija, daugeliui metų lemsianti, ar Lietuva toliau judės į Europą, ar sustos ir pasuks atgal, į posovietinę politinę pelkę.

Keisti buvo tie prabėgę metai. Tarsi jie buvo, o tarsi ir ne, nes pagalvojus, o kas gi per juos Lietuvoje pasikeitė iš esmės, sąžiningas atsakymas būtų – ogi nieko. Kažkaip nugyvenome, ir tiek. Turėjome vilčių, kad bus geriau, bet toms viltims nebuvo lemta išsipildyti, turėjome baimių, kad bus visai blogai, bet tos baimės, ačiū Dievui, nepasitvirtino. Bent jau kol kas.
Kokios buvo viltys? Viltasi, kad naujoji Vyriausybė, po rinkimų atidėjusi į šoną politinę demagogiją, vienu ar kitų būdu imsis tęsti ankstesniosios pradėtus darbus, tegu ir visus nuopelnus prisiskirdama sau.
Vilčių suteikė iš karto po pirmojo rinkimų turo nuskambėjęs Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad ketinama susėsti prie stalo su „Hitachi“, toliau kalbėtis ir bendradarbiauti. Praėjo metai, per tą laiką premjeras spėjo kelis kartus pakeisti nuomonę apie Visagino atominės elektrinės projektą, Vyriausybė – bene aštuonis kartus pažadėti apsispręsti, o paskui vėl nukelti apsisprendimo datą. Tad Naujųjų metų išvakarėse su VAE esame lygiai ten pat, kur buvome pernai Naujųjų išvakarėse.
Viltasi, kad naujoji Vyriausybė tęs energetinės nepriklausomybės kursą ir, kaip žadėta prieš rinkimus, imsis skalūnų dujų žvalgybos. Premjeras ilgai ir daug žadėjo amerikiečių bendrovei „Chevron“, laimėjusiai skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursą. Kol premjeras žadėjo, jo patarėjai Vyriausybėje ir partiečiai Seime padarė viską, kad „Chevronui“ sukurtų nepakeliamas sąlygas, tad skalūnų dujų projektas žlugo arba nusikėlė į tolimą ateitį. Tad čia vėlgi esame ten pat, kur ir pernai.
Viltasi, kad naujoji valdžia turės proto ir nesiims smaugti privačių bankų, siekdama sukurti valstybinį komercinį banką, apie kurį jau seniai svajoja iš valdiškų pinigų verslus sukti mokantys nomenklatūriniai biznieriai. Deja, pirmas žingsnis smaugiant privačius bankus Seime žengtas, tad iki valdiško bankelio „saviems vyrams“, kurio gyvavimas anksčiau ar vėliau baigsis išvogtomis dešimtimis milijonų ir bankrotu, teliko vienas žingsnis.
Viltasi, jog naujoji valdžia nenaikins per vargus įgyvendintos geros praktikos, kad valstybei priklausančios įmonės turi uždirbti savininkei pelną ir pervesti jį į biudžetą. Deja, tai buvo bene pirmasis dalykas, kurio valdantieji atsisakė, ir visi valstybinių įmonių uždirbami pinigai vėl eina pačių įmonių „infrastruktūriniams projektams“, prie kurių jau rikiuojasi eilė „savų“, per krizę ištroškusių valdiškų užsakymų.
Kokios buvo baimės? Labiausiai bijota, kad A.Butkevičius, iš karto po rinkimų sakęs, kad reikia sėsti ir diplomatiškai susitarti su „Gazpromu“, vadinasi, atidedant ES III energetikos paketo įgyvendinimą ir atsisakant penkių milijardų litų ieškinio Stokholmo arbitraže, šį savo pažadą išpildys. Nedaug trūko, bet, įsikišus prezidentei, premjeras pakeitė savo požiūrį ir kol kas neatkeičia, nors ir tarp savo partiečių, ir tarp savo patarėjų akivaizdžiai turi ne vieną Rusijos energetikų interesų atstovą. Vis dėlto kol kas ši baimė nepasitvirtino.
Nepasitvirtino ir baimė, kad nuolaidžiaudama „Gazpromui“ naujoji valdžia vienaip ar kitaip užsmaugs ar daugeliui metų atidės Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statybą. Vėlgi nedaug trūko, nes Seime socdemai dėjo ir deda itin daug pastangų, kad jei ne sustabdytų, tai bent jau apsunkintų SGD terminalo statybą, bet viskas kol kas vyksta pagal grafiką.
Nepasitvirtino baimės, kad naujoji valdžia, tarp kurios lyderių gausu prorusiškai ir antivakarietiškai nusiteikusių veikėjų, kaip nors iš esmės pakeis Lietuvos geopolitinę orientaciją, – tam jos atstovai pasirodė esantys per silpni, o visi bandymai atsitrenkdavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės principines nuostatas, paremtas dideliu populiarumu tarp rinkėjų.
Prabėgusiais metais prezidentė tapo tarsi Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja, o jos autoriteto baimė stingdė premjero liežuvį, nedrįstant tarti „ne“ japonų atomininkams ir „taip“ rusų dujininkams. Jos autoritetas tvyrojo ir teismo salėje, skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį valdžioje tebesėdintiems Darbo partijos sukčiams ir finansiniams aferistams, jos autoritetas tapo ir atrama premjerui, kai jį imdavo spausti prorusiški veikėjai iš savų partiečių. Tad galima teigti, jog didžiausios su naująja valdžia susijusios baimės nepasitvirtino tik todėl, kad kelią joms pastojo prezidentė.
Kartu tai reiškia, kad pakanka pakeisti valstybės vadovo poste D.Grybauskaitę kokiu kitu asmeniu arba bent jau smarkiai susilpninti jos įtaką valdžiai ir autoritetą visuomenėje, ir nebeliks užkardo įvairių vėsaičių, bradauskų, uspaskichų, gapšių ir skardžių bei už jų nugaros stovinčiųjų siautėjimui. Opozicija Seime nepakankamai stipri, be to, akivaizdžiai atsipalaidavusi ir labiau užsiėmusi savo vidaus partiniais žaidimais, nei valstybei pavojų keliančiais reikalais. Valstybinis aparatas sustingęs laukia ir stebi, į kieno pusę pakryps pergalė, prie kurių durų skubėti pareikšti ištikimybę ir gauti už tai priklausančių malonių bei privilegijų. Visuomenė išvarginta po krizės ir mėgaujasi atsigaunančios ekonomikos teikiama gerove, politika jai nerūpi, kol nepaliečia asmeninės kišenės, o vadinamieji visuomenės veikėjai visuomet labai pilietiškai pašlovins tą valdžią, kuri pamalonins pinigais juos maitinančius fondus.
O 2014-ieji – prezidento rinkimų metai. Ir dar neaišku, kaip tie rinkimai baigsis. Daugelis mano, kad po to, kai premjeras A.Butkevičius atsisakė juose dalyvauti, D.Grybauskaitės pergalė užtikrinta savaime, nes reitingai tris kartus aukštesni nei artimiausio konkurento. Man tai labai primena 2002 m. įsitikinimus, kad Valdas Adamkus su savo fantastiškai aukštais reitingais turėtų be vargo nugalėti viso politinio isteblišmento atstumtą Rolandą Paksą. Tuomet irgi įsivaizduota, kad perrinkimo siekiantis prezidentas neturėtų ieškoti politinių partijų paramos, kad kaži kokia plati rinkimų kampanija nereikalinga, nes štai gausime kvietimą į NATO, į Vilnių atvažiuos George’as Bushas, kartu pamos ranka, ir rinkimai kišenėje. Na, dar Mečio saugumiečiai analizes padarys, Albinas su Dariumi pastrateguos.
Rezultatas žinomas – pirmajame ture išsibarsčius balsams tarp pusantros dešimties kandidatų, antrajame prapilta švariai. Iš esmės tuomet ne R.Paksas laimėjo rinkimus, o V.Adamkus juos pralaimėjo, nes rimtai nesiekė pergalės.
Ligšiolinis D.Grybauskaitės požiūris į rinkimus liudija, kad kol kas ji seka blogu V.Adamkaus pavyzdžiu.

Prezidentė tapo Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja.

Sutrukdyti Daliai Grybauskaitei pakartoti pergalę jau pirmajame prezidento rinkimų ture gali nebent grandiozinis skandalas.

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pastarųjų dviejų savaičių skandalo dėl nutekintos VSD pažymos ištakų ieškoti reikia spalio mėnesį darytose viešosios nuomonės apklausose, parodžiusiose, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė turi visas galimybes pakartoti 2009-ųjų metų sėkmę ir sutriuškinti visus savo konkurentus jau pirmajame ture.
Abi apklausos darytos maždaug pusantros savaitės intervalu viena nuo kitos, abi jas atliko „Spinter tyrimai“, vieną, skelbtą „Lietuvos ryte“, užsakė nežinia kas, antrąją – “Delfi”. Abiejų rezultatas iš esmės vienodas, svyravimai – 3 proc. paklaidos ribose: už kandidatę prezidento rinkimuose D.Grybauskaitę balsuotų 40,2–36,5 proc., už kandidatą Algirdą Butkevičių – 12,7–11,5 proc. rinkėjų.
Triguba D.Grybauskaitės persvara prieš antrą pagal populiarumą kandidatą nepalieka šiam jokių vilčių. Svarbiausia, ji nepalieka jokių vilčių tiems, kurie visas savo viltis pastaruosius metus siejo su įsivaizduojamomis lygiomis varžytuvėmis tarp prezidentės ir A.Butkevičiaus. Apklausų rezultatai turėjo it šaltu dušu perlieti jų užsakovus, per pastaruosius metus beveik įtikėjusius, jog populiarumo neprarandantis premjeras kelia rimtą grėsmę prezidentei, tad jei netgi nelaimėtų, tai tikrai garantuotų, kad prezidento rinkimų nugalėtojui išaiškinti prireiks antrojo turo.
„Lietuvos ryto“ užsakymu atliekamose „Vilmorus“ apklausose D.Grybauskaitė, kaip rinkėjų interesų atstovė, lenkia A.Butkevičių vos penkiais procentais (atitinkamai 21,4 ir 16,3 proc.). Pagal rinkėjų vertinimų palankumą D.Grybauskaitės atotrūkis nuo A.Butkevičiaus taip pat nedidelis – 64,1 prieš 58,9 proc. (cituojame spalio pirmoje pusėje darytos apklausos duomenis), o premjeras dargi turi neblogą rezervą tarp neapsisprendusiųjų, kaip jį vertinti. Kartu su šiek tiek mažesniu nei D.Grybauskaitės neigiamų vertinimų skaičiumi A.Butkevičius, atrodytų, turi kuo puikiausių galimybių ją aplenkti.
Kadangi šie dviejų populiariausių Lietuvos politikų vertinimai nesikeitė visus metus (o po Seimo rinkimų pernai A.Butkevičius kurį laiką netgi pirmavo ir D.Grybauskaitei teko jį vytis), lygi jųdviejų kova pirmajame ture su nedidele D.Grybauskaitės persvara iš siekiamybės virto įsitikinimu, o A.Butkevičiaus pergalė antrajame ture, surenkant iškritusiųjų kandidatų balsus, iš svajonės tapo siekiamybe. Bent jau nė karto neteko išgirsti, kad kuris nors politikas, politologas ar apžvalgininkas būtų viešai kalbėjęs apie D.Grybauskaitės galimybę vėl laimėti pirmajame ture.
Tačiau „Spinter tyrimų“ rezultatai patvirtino sociologams šiaip gerai žinomą taisyklę: bendras politiko populiarumas visuomenėje negarantuoja, kad už jį taip pat vieningai bus balsuojama renkant į kokį nors konkretų postą. Taip, rinkėjams A.Butkevičius yra simpatiškas, tačiau prezidento poste jie jo nemato. Toks klausimas buvo tiesiai užduotas lapkričio 2 dieną „Lietuvos ryte“ publikuotame nežinomų užsakovų tyrime, o atsakymas į jį buvo triuškinantis: net 61,2 proc. rinkėjų mano, kad A.Butkevičius iš viso neturėtų dalyvauti prezidento rinkimuose! Ne jam tas postas. Ir netgi ne socialdemokratams, nes jų antras galimiausias kandidatas, europarlamentaras Zigmantas Balčytis, tuo atveju, jeigu A.Butkevičius nekeltų savo kandidatūros prieš D.Grybauskaitę, surinktų iš esmės tuos pačius balsus – 13,7 proc., arba vos vienu procentu daugiau. Tad iš esmės tai būtų partijos, o ne jos kandidatų balsai.
Visi kiti galimi ar spėjami kandidatai prie prezidento rinkimų kampanijos starto ribos stovi tik kaip nereikšmingi statistai. Darbo partijos kandidatai – tiek oficialiai paskelbtasis Artūras Paulauskas, tiek aktyviai kandidate apsimetanti Loreta Graužinienė – per apklausas gauna vienodai, po 2 proc. balsų.
Ne ką geriau už juos atrodo ir dešimtmetį prezidento rinkimų kampaniją vykdantis Rolandas Paksas, galintis geriausiu atveju svajoti apie ties statistinės paklaidos riba balansuojančius 4 proc. balsų. Žinoma, jei kas leistų jam tuose rinkimuose dalyvauti, o konservatoriai, sako, to daryti nelinkę ir ketina blokuoti Konstitucijos pataisą.
Patys jie savo partinio kandidato akivaizdžiai nekels: viena, dėl tų pačių 3–4 proc. neapsimoka, antra, beveik garantuotai rems D.Grybauskaitę.
Atsižvelgiant į tai, taip pat į gana didelį neapsisprendusių rinkėjų skaičių (10–17 proc.) bei ganėtinai nedidelį neketinančiųjų dalyvauti prezidento rinkimuose kiekį, tikimybė, kad D.Grybauskaitė gali vėl laimėti pirmajame ture, artėja prie vieneto. Visų jos varžovų, priešininkų ir nekentėjų siaubui.
Čia reikia paaiškinti, kuo pergalė pirmajame prezidento rinkimų ture skiriasi nuo pergalės antrajame ir kodėl rašydamas visą laiką tai akcentuoju. Nors Lietuvos prezidentas pagal Konstituciją yra vykdomosios valdžios dalis, jo konstitucinės galios daryti įtaką Vyriausybės veiklai ganėtinai ribotos. Ypač jei Vyriausybė Seime turi tvirtą daugumą. Dabartinė pusiau kriminalinė valdančioji koalicija turi 88 balsus, ir tegu dalis jų ne visais klausimais patikimi, prieš prezidentę susivienytų dauguma. Iki violetinio pažaliavimo D.Grybauskaitės nekenčiančiųjų pakanka ir tarp koalicijai nepriklausančių parlamentarų. Vienintelis dalykas, kurį prieš šią masę gali pastatyti D.Grybauskaitė, – besąlygiška didžiosios visuomenės dalies parama jos veiksmams ir sprendimams. Tačiau ši parama turi būti išreikšta ne vien gana abstrakčiais reitingais, bet ir labai konkrečiais rinkėjų balsais.
Būtent triuškinama pergalė pirmajame ture suteikė D.Grybauskaitei tą moralinį pranašumą ir neginčijamą autoritetą, leidusį visos kadencijos laikotarpiu nevaržomai kapoti galvas valdininkams ir pareigūnams, kviestis ant kilimėlio politikus drebančiais pakinkliais, o pernai rudenį – mėtyti į šiukšlių dėžę pretendentų į ministrus kandidatūras. Kai pirmadienio rytais premjeras A.Butkevičius iš pagarbos linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, jis eina ne šiaip pas prezidentę D.Grybauskaitę. Jis eina pas politikę, prieš ketverius su puse metų sumalusią jį į miltus jau pirmajame prezidento rinkimų ture ir gavusią absoliutų rinkėjų pasitikėjimo mandatą, smarkiai praplečiantį jos neformalias galias.
Jeigu D.Grybauskaitė po pusės metų vėl sugebėtų pirmajame ture gauti iš rinkėjų absoliučios galios mandatą, ji ne tik išsaugotų savo įtaką Vyriausybei ir Seimui, bet netgi padidintų ją. Todėl dabar bus mestos visos jėgos jai sustabdyti.

Apklausos rodo, jog tikimybė, kad D.Grybauskaitė vėl gali laimėti prezidento rinkimus pirmajame ture, artėja prie vieneto. Visų jos varžovų, priešininkų ir nekentėjų siaubui.

Taktika, kurią naudojo socialdemokratai išstumdami JAV korporaciją „Chevron“ iš skalūnų dujų projekto, visiškai analogiška tai, kuri jau buvo panaudota išstumiant iš Lietuvos kitą amerikiečių kompaniją – „Williams“, taip pat tai, kuri naudojama stumiant iš atominio projekto japonų „Hitachi“.

Prieš tris savaites atrodė, kad daugiau nei pusmetį trukusi skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos konkurso epopėja sėkmingai pasibaigė – Aplinkos ministerija pripažino JAV korporaciją „Chevron“ konkurso nugalėtoja. Komisijos pirmininkė, aplinkos viceministrė Daiva Matonienė ta proga pasidžiaugė, kad ilgas delsimas dėl galutinio apsisprendimo netgi išėjęs į naudą, nes per tą laiką spėta sureguliuoti visą teisinę bazę, reguliuojančią skalūnų dujų paiešką ir gavybą.
Teliko, regis, smulkmena – konkurso rezultatų patvirtinimas Vyriausybėje. Tiesa, tas patvirtinimas kažkodėl užsitęsė, bet lyg ir dėl pateisinamų priežasčių: Rusija pradėjo ekonominį karą prieš Lietuvą, tarp Vyriausybės ir Prezidentūros kilo įtampa dėl nesuderintų pozicijų derybose su „Gazpromu“, premjeras važiavo melstis į Vatikaną, tad skalūnų dujoms kaip ir neliko laiko.
O praėjusią savaitę trenkė žaibas iš giedro dangaus – atėję į Vyriausybę „Chevron“ atstovai pranešė atsisaką dalyvauti skalūnų dujų projekte, nes nematantys, kad angliavandenilių gavybai Lietuvoje būtų baigta formuoti įstatymų bazė. Iš karto po to premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad šiuo metu dar svarstomi daugiau nei 25 teisės aktai, galintys vienaip ar kitaip paveikti skalūnų dujų paiešką ir gavybą. Jau tai, kad aplinkos viceministrė, premjeras ir „Chevron“ visiškai skirtingai vertina teisinį skalūnų dujų projekto reguliavimą, privertė suklusti.
O kai premjeras trečiadienį prisipažino, jog „tam tikrą informaciją, kad „Chevron“ nori trauktis iš konkurso turėjau prieš tris savaites, bet nelabai tikėjau“, tokie jo pasivažinėjimai po užsienius ir galutinio Vyriausybės sprendimo vilkinimas ėmė atrodyti kaip sąmoningas neveiklumas, siekiant, kad JAV energetikos gigantas išeitų iš Lietuvos. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl Vyriausybės vadovas, ne iš tarpininkų, o iš pačių amerikiečių lūpų išgirdęs, jog nesutvarkyta teisinė aplinka, nesąmoningi finansiniai reikalavimai bei akivaizdi valdančiosios partijos priešprieša stumte stumia juos iš investicinio projekto, kuriam žlugus Lietuva prarastų mažiausiai 150 mln. Lt, net piršto nepajudina, kad padėtų investuotojams?
Kaip „Chevron“ turi vertinti A.Butkevičiaus pažadus, jeigu jie turi informacijos, jog premjero patarėja aplinkosaugos klausimais Jūratė Juozaitienė dar vasarą patikino prieš skalūnų dujų žvalgybą protestuojančios Žygaičių bendruomenės atstovus, kad „Chevron“ iš Lietuvos išeis pats, jeigu tik skalūnų dujų gavyba bus “apdėta” didžiuliu, 40 proc. dydžio mokesčiu, koks Lietuvoje netaikomas jokioms kitoms iškasenoms ir kokio nėra nė vienoje Europos šalyje? Ir netrukus po tų premjero patarėjos pažadų Seime pradeda vaikščioti tokio dydžio mokesčius numatantys įstatymų projektai. O pagrindiniu kovotoju prieš „Chevron“ ir skalūnų dujas tampa A.Butkevičiaus vadovaujamos Socialdemokratų partijos parlamentaras, Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas.
Išvada galima tik viena: ir premjeras A.Butkevičus, ir kiti socialdemokratų politikai meluoja ir veidmainiauja. Viena ranka savo partijos rinkimų programoje rašo: „Ieškosime ir vertinsime skalūninių dujų išgavimo galimybes“, vėliau ta pačia ranka jau Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje konkretizuoja: „Inicijuosime skalūnų dujų tyrimus ir išgavimą Lietuvoje“, o kita ranka padaro viską, kad paverstų skalūnų dujų gavybą ekonomiškai neapsimokančia ir priverstų „Chevron“ iš jos pasitraukti.
Beje, toks veidmainiškas elgesys Amerikos energetikos kompanijų atžvilgiu socialdemokratams yra tradicinis.
“Chevron” investicijas socdemai sužlugdė ir skalūnų dujų projektą numarino taikydami lygiai tokią pačią taktiką, kokią 2001–2002 m. “Williams International” atžvilgiu taikė Algirdo Brazausko Vyriausybė. Lyg tiesiogiai ir nevijo, bet nuolat ar įstatymų pakeitimais, ar savalaikiais nepakeitimais, sutartyje surašytų įsipareigojimų vilkinimu, bendru neigiamu Vyriausybės požiūriu į visus be išimties “Mažeikių naftą” valdžiusios amerikiečių bendrovės prašymus privertė “Williams” išeiti iš projekto Lietuvoje.
Menu, tuo metu kalbėjausi su “Williams” konsultantu Aleksandru Abišala, kuris sakė, kad amerikiečiai tikrai nebūtų išėję, jeigu būtų matę iš A.Brazausko pusės nors kruopelę geranoriškumo jų atžvilgiu. Tačiau A.Brazauskas, kadaise nuo M.Mažvydo bibliotekos laiptų smerkęs “Mažeikių naftą” nuo bankroto ir virtimo metalo laužu išgelbėjusį sandorį su “Williams” (o greta stovintis jo patarėjas Arvydas Juozaitis grasino amerikiečiams aukštai iškeltu plytos gabalu), girdėjo tik tai, ką jam sakė tokie patarėjai, kaip “Lukoil-Baltija” direktorius Ivanas Paleičikas – tas pats Ivanas, kurį a. a. ūkio ministras Vincas Babilius atitraukė ir nebeprileido prie naftos vamzdžio.
Amerikiečiai buvo priversti parduoti savo akcijas rusams, tik štai čia “Lukoil” ir A.Brazausko planas perimti “Mažeikių naftą” įstrigo – didžiausią kainą sumokėjo vakarietiška “Yukos”, kuri vėliau, Kremliaus prispausta ir draskoma, pardavė savo akcijas vėlgi ne “Lukoilui” ir ne “Gazpromui”, kurį Brazauskas asmeniškai įkalbinėjo nusipirkti “Mažeikių naftą” kartu su “Lietuvos dujomis” (rusai nepirko, nes tikėjosi gauti dykai, užgrobdami “Yukos” turtą), bet lenkų PKN “Orlen”, kuris tiesiog ėmė ir sumokėjo didžiausią kainą.
Štai tada ir sugedo naftotiekis “Družba”, bet “Mažeikių nafta” nebankrutavo, nes jau veikė Būtingės naftos terminalas, kurio visi statytojai – Gediminas Vagnorius, Adolfas Šleževičius, Vincas Babilius, Andrius Kubilius žiniasklaidoje buvo nuolat puolami ir kaltinami, esą švaisto milijonus beverčiam plūdurui, kuris užterš švarų Baltijos jūros vandenį ir paliks Palangą be poilsiautojų ir pelno. Norintieji gali pavartyti to meto spaudą ir pažiūrėti, kaip visokie “ekspertai” 2000–2001 m., baigiant statyti terminalą, vertino jo tikslingumą ir perspektyvas.
Šiandien, matant, kaip tie patys brazauskiniai socialdemokratai meluodami ir vilkindami sužlugdė skalūnų žvalgybos ir gavybos darbus, kaip nuolat tempia atsakymą Japonijos koncernui „Hitachi“ dėl Visagino atominės elektrinės statybos, galima nesunkiai spėti, kad jų veiksmams diriguoja ta pati ranka kaip ir 1998–2002 m., kai jie padarė viską, ką tik galėjo, kad “Mažeikių naftoje” (ir Lietuvoje) neliktų amerikiečių, o “Lietuvos dujos” atitektų “Gazpromui”.

Veidmainiškas socialdemokratų elgesys Amerikos energetikos koncernų atžvilgiu yra šiai partijai tradicinis, siekiantis kovos prieš „Williamsą“ ir paramos „Gazpromui“ laikus.

Atsiveriant naujoms Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo perspektyvoms, valdantieji skuba prigąsdinti arba perimti jų panaudojimą kontroliuojančias teisėsaugos institucijas, pradėdami nuo prokuratūros.

Kaip baigsis Seimo balsavimas dėl siūlymo nepritarti Generalinės prokuratūros ataskaitai, atveriantis kelią valdančiajai daugumai reikalauti „prezidentės žmogumi“ laikomo generalinio prokuroro Dariaus Valio atsistatydinimo, buvo galima nuspėti dar prieš porą savaičių. Mat kaip tik rugsėjo viduryje atėjo žinia, kad Vyriausybė ketinanti nuo 600 milijonų iki milijardo litų Kaimo plėtros programos lėšų permesti kelių tiesimui bei priežiūrai. Šių pinigų įsisavinimas prasidėtų nuo kitų, prezidentinių rinkimų, metų.
Čia būtina paaiškinti, kad jau minėtą milijardinį pinigų permetimą iš Kaimo rėmimo fondo į kelių tiesimą (prieš kurį žemdirbiai grasina kovoti streikais) pasiūlė ir laimino Darbo partijos vadovaujama Žemės ūkio ministerija, o jau kaip “darbiečiai” moka savo naudai skirstyti ES paramos pinigus, sužinojo visi, kurie bent kiek domėjosi Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
Kaip aiškina partinių pinigų iš ES pinigų darymo schemų žinovai, šio manevro lėšomis esmė paprasta: jeigu pinigus išdalysi ūkininkams, tai nusireketuoti „otkatus“ nuo palyginti nedidelių sumų bus sudėtinga ir pavojinga, nes, viena, ūkininkai dalijasi nenoriai, antra, kuo daugiau ūkininkų gauna paramą, tuo didesnė tikimybė, kad kažkuris jų neapsikentęs kreipsis į teisėsaugą, o ten, žiūrėk, jau ir prokurorai bylą užves. O štai įsisavinant pinigus per kelių tiesimą galima surengti vos kelis stambius konkursus, juolab ir kelių tiesėjai, kaip pasakojama, vyrai supratingi, pas prokurorus vaikščioti nemėgstą.
Galutinai generalinio prokuroro likimas tapo aiškus kelios valandos iki jo ataskaitos svarstymo pradžios, kai Seimas nusispjovė į prezidentės nuomonę ir priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kurias Dalia Grybauskaitė atvirai buvo pavadinusi korupcinėmis. Šiomis pataisomis Seimas dvigubai – nuo 100 iki 200 tūkst. litų padidino „mažos vertės“ viešųjų pirkimų lubas, paliko galioti dabartines 500 tūkst. litų lubas, perkant įvairius darbus. Korupcinėmis šias Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas vadino ne tik D.Grybauskaitė ar konservatorių „šešėliniai ministrai“, bet ir politinių vėjų įtakai menkai pasiduodanti antikorupcinė organizacija „Transparency International“.
Bet perspėjimai, kad pataisos ne tiek supaprastins viešuosius pirkimus, kiek atvers kelią nešvariems pirkimams ir pinigų švaistymui, valdančiųjų politikų nė kiek nesustabdė. Veikiau jau atvirkščiai – paskatino kaip niekada vieningai balsuoti “už”. Tai nestebina, žinant, kokiais sugebėjimais pasižymi valdančiosios daugumos partijos ir už kokius darbelius buvo ar yra teisiami žymūs jų atstovai. Juk jeigu pagaliau pavyko priglusti prie galimybės palengvintu būdu skirstyti Europos Sąjungos paramos pinigus, tai kokie uspaskichai atsisakys tai daryti? Svarbiausia, kad nei STT, nei FNTT, nei ypač prokurorai netrukdytų tai daryti. Nes pastaruoju metu prokurorai tapo keistai griežti politikų atžvilgiu.
Galima kiek nori kritikuoti generalinį prokurorą D.Valį, bet neįmanoma paneigti akivaizdaus fakto: didžiausią Lietuvos istorijoje politinės korupcijos tyrimą – Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą – prokurorai atvedė iki apkaltinamojo nuosprendžio teisme būtent jo vadovavimo metais. Ir nors pats procesas prasidėjo dar iki D.Valiui tampant generaliniu, kaltinimai Viktorui Uspaskichui, Vitalijai Vonžutaitei ir Vytautui Gapšiui į sunkesnius, numatančius gerokai griežtesnes bausmes, buvo perkvalifikuoti „prie Valio“.
Lygiai „prie Valio“ prokurorai dabar kovoja Apeliaciniame teisme, siekdami griežtesnio nuosprendžio už sukčiavimus ir finansines machinacijas nuteistiems antros pagal svarbą ir dydį valdančiosios partijos vadovams. Ir jeigu niekas nepasikeis, to paties D.Valio vadovaujami prokurorai sieks perteisimo Darbo partijos, kaip juridinio asmens, atžvilgiu.
Šnekos, esą V.Uspaskicho ir Darbo partijos byloje valstybinį kaltinimą palaiko Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas, o ne generalinis prokuroras D.Valys, tad jokio pastarojo nuopelno čia nėra, tiesiog nerimtos. Nors prokuratūra seniai nebe statutinė organizacija, jos vadovo galimybės daryti įtaką pavaldžių prokurorų procesiniams sprendimams ar juos vienu arba kitu būdu nušalinti – pakankamai didelės, kad, tarkime, generaliniam prokurorui panorus, jog kaltintojų griežtumas ir atkaklumas Darbo partijos byloje atlėgtų, taip ir būtų padaryta.
Šioje vietoje verta prisiminti, kaip D.Grybauskaitei „ne kišeninis“ generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kartu su pavaduotojais po kelias valandas trukusio pokalbio prezidentės kabinete paklusniai pateikė kaltinimus pedofilija Andriui Ūsui, nors prokuratūra iš esmės neturėjo jokių jo kaltės įrodymų, o D.Grybauskaitei „kišeninis“ D.Valys prašė Seimo leisti patraukti atsakomybėn vieną pagrindinių pedofilijos bylos pūtėjų Neringą Venckienę. Kažkaip galai nesusieina, kuris ten kišeninis, kuris – ne. Ar ne?
Ir jau visiškai nepadoriai atrodo, kai visi šie prokuratūros persekiojami veikėjai bei jų bendrai ir šalininkai imasi spręsti, ar galima pritarti Generalinės prokuratūros ataskaitai, ar ne, žinodami, kad nepritarimas automatiškai reiškia siūlymą prezidentei atleisti D.Valį. Už faktinį generalinio prokuroro atleidimą draugiškai balsavo prokurorų kaltinamos ir persekiojamos Darbo partijos parlamentarai, „Drąsos kelio“ parlamentarai, kurių lyderė N.Venckienė šiuo metu slapstosi nuo prokurorų persekiojimo, dešimtmetį nuolatinių nesutarimų su teisėsauga turinčios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos parlamentarai, kurių kolegos Petro Gražulio teisinės neliečiamybės atėmimo prokuroras D.Valys atėjo prašyti kitą dieną po balsavimo.
Už generalinio prokuroro keitimą balsavo ir socialdemokratai, kurie, kaip didžiausia valdanti partija, gali tikėtis didžiausios naudos iš ES paramos lėšų įsisavinimo ir kurių žymus atstovas, buvęs Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius, šiuo metu prokurorų kaltinamas kyšio paėmimu.
Matant, kaip Seime vyko balsavimas dėl generalinio prokuroro, toptelėjo mintis: dabartiniams valdantiesiems reikia ne aklos Temidės, bet aklos prokuratūros – tuomet ir Temidė nesikabinės.

ĮKARTA
Neįmanoma paneigti, kad didžiausią Lietuvoje politinės korupcijos tyrimą – Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą – prokurorai atvedė iki apkaltinamojo nuosprendžio D.Valio vadovavimo metais.
Kaip baigsis Seimo balsavimas dėl siūlymo nepritarti Generalinės prokuratūros ataskaitai, atveriantis kelią valdančiajai daugumai reikalauti „prezidentės žmogumi“ laikomo generalinio prokuroro Dariaus Valio atsistatydinimo, buvo galima nuspėti dar prieš porą savaičių. Mat kaip tik rugsėjo viduryje atėjo žinia, kad Vyriausybė ketinanti nuo 600 milijonų iki milijardo litų Kaimo plėtros programos lėšų permesti kelių tiesimui bei priežiūrai. Šių pinigų įsisavinimas prasidėtų nuo kitų, prezidentinių rinkimų, metų.
Čia būtina paaiškinti, kad jau minėtą milijardinį pinigų permetimą iš Kaimo rėmimo fondo į kelių tiesimą (prieš kurį žemdirbiai grasina kovoti streikais) pasiūlė ir laimino Darbo partijos vadovaujama Žemės ūkio ministerija, o jau kaip “darbiečiai” moka savo naudai skirstyti ES paramos pinigus, sužinojo visi, kurie bent kiek domėjosi Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
Kaip aiškina partinių pinigų iš ES pinigų darymo schemų žinovai, šio manevro lėšomis esmė paprasta: jeigu pinigus išdalysi ūkininkams, tai nusireketuoti „otkatus“ nuo palyginti nedidelių sumų bus sudėtinga ir pavojinga, nes, viena, ūkininkai dalijasi nenoriai, antra, kuo daugiau ūkininkų gauna paramą, tuo didesnė tikimybė, kad kažkuris jų neapsikentęs kreipsis į teisėsaugą, o ten, žiūrėk, jau ir prokurorai bylą užves. O štai įsisavinant pinigus per kelių tiesimą galima surengti vos kelis stambius konkursus, juolab ir kelių tiesėjai, kaip pasakojama, vyrai supratingi, pas prokurorus vaikščioti nemėgstą.
Galutinai generalinio prokuroro likimas tapo aiškus kelios valandos iki jo ataskaitos svarstymo pradžios, kai Seimas nusispjovė į prezidentės nuomonę ir priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kurias Dalia Grybauskaitė atvirai buvo pavadinusi korupcinėmis. Šiomis pataisomis Seimas dvigubai – nuo 100 iki 200 tūkst. litų padidino „mažos vertės“ viešųjų pirkimų lubas, paliko galioti dabartines 500 tūkst. litų lubas, perkant įvairius darbus. Korupcinėmis šias Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas vadino ne tik D.Grybauskaitė ar konservatorių „šešėliniai ministrai“, bet ir politinių vėjų įtakai menkai pasiduodanti antikorupcinė organizacija „Transparency International“.
Bet perspėjimai, kad pataisos ne tiek supaprastins viešuosius pirkimus, kiek atvers kelią nešvariems pirkimams ir pinigų švaistymui, valdančiųjų politikų nė kiek nesustabdė. Veikiau jau atvirkščiai – paskatino kaip niekada vieningai balsuoti “už”. Tai nestebina, žinant, kokiais sugebėjimais pasižymi valdančiosios daugumos partijos ir už kokius darbelius buvo ar yra teisiami žymūs jų atstovai. Juk jeigu pagaliau pavyko priglusti prie galimybės palengvintu būdu skirstyti Europos Sąjungos paramos pinigus, tai kokie uspaskichai atsisakys tai daryti? Svarbiausia, kad nei STT, nei FNTT, nei ypač prokurorai netrukdytų tai daryti. Nes pastaruoju metu prokurorai tapo keistai griežti politikų atžvilgiu.
Galima kiek nori kritikuoti generalinį prokurorą D.Valį, bet neįmanoma paneigti akivaizdaus fakto: didžiausią Lietuvos istorijoje politinės korupcijos tyrimą – Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą – prokurorai atvedė iki apkaltinamojo nuosprendžio teisme būtent jo vadovavimo metais. Ir nors pats procesas prasidėjo dar iki D.Valiui tampant generaliniu, kaltinimai Viktorui Uspaskichui, Vitalijai Vonžutaitei ir Vytautui Gapšiui į sunkesnius, numatančius gerokai griežtesnes bausmes, buvo perkvalifikuoti „prie Valio“.
Lygiai „prie Valio“ prokurorai dabar kovoja Apeliaciniame teisme, siekdami griežtesnio nuosprendžio už sukčiavimus ir finansines machinacijas nuteistiems antros pagal svarbą ir dydį valdančiosios partijos vadovams. Ir jeigu niekas nepasikeis, to paties D.Valio vadovaujami prokurorai sieks perteisimo Darbo partijos, kaip juridinio asmens, atžvilgiu.
Šnekos, esą V.Uspaskicho ir Darbo partijos byloje valstybinį kaltinimą palaiko Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas, o ne generalinis prokuroras D.Valys, tad jokio pastarojo nuopelno čia nėra, tiesiog nerimtos. Nors prokuratūra seniai nebe statutinė organizacija, jos vadovo galimybės daryti įtaką pavaldžių prokurorų procesiniams sprendimams ar juos vienu arba kitu būdu nušalinti – pakankamai didelės, kad, tarkime, generaliniam prokurorui panorus, jog kaltintojų griežtumas ir atkaklumas Darbo partijos byloje atlėgtų, taip ir būtų padaryta.
Šioje vietoje verta prisiminti, kaip D.Grybauskaitei „ne kišeninis“ generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kartu su pavaduotojais po kelias valandas trukusio pokalbio prezidentės kabinete paklusniai pateikė kaltinimus pedofilija Andriui Ūsui, nors prokuratūra iš esmės neturėjo jokių jo kaltės įrodymų, o D.Grybauskaitei „kišeninis“ D.Valys prašė Seimo leisti patraukti atsakomybėn vieną pagrindinių pedofilijos bylos pūtėjų Neringą Venckienę. Kažkaip galai nesusieina, kuris ten kišeninis, kuris – ne. Ar ne?
Ir jau visiškai nepadoriai atrodo, kai visi šie prokuratūros persekiojami veikėjai bei jų bendrai ir šalininkai imasi spręsti, ar galima pritarti Generalinės prokuratūros ataskaitai, ar ne, žinodami, kad nepritarimas automatiškai reiškia siūlymą prezidentei atleisti D.Valį. Už faktinį generalinio prokuroro atleidimą draugiškai balsavo prokurorų kaltinamos ir persekiojamos Darbo partijos parlamentarai, „Drąsos kelio“ parlamentarai, kurių lyderė N.Venckienė šiuo metu slapstosi nuo prokurorų persekiojimo, dešimtmetį nuolatinių nesutarimų su teisėsauga turinčios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos parlamentarai, kurių kolegos Petro Gražulio teisinės neliečiamybės atėmimo prokuroras D.Valys atėjo prašyti kitą dieną po balsavimo.
Už generalinio prokuroro keitimą balsavo ir socialdemokratai, kurie, kaip didžiausia valdanti partija, gali tikėtis didžiausios naudos iš ES paramos lėšų įsisavinimo ir kurių žymus atstovas, buvęs Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius, šiuo metu prokurorų kaltinamas kyšio paėmimu.
Matant, kaip Seime vyko balsavimas dėl generalinio prokuroro, toptelėjo mintis: dabartiniams valdantiesiems reikia ne aklos Temidės, bet aklos prokuratūros – tuomet ir Temidė nesikabinės.

Neįmanoma paneigti, kad didžiausią Lietuvoje politinės korupcijos tyrimą – Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą – prokurorai atvedė iki apkaltinamojo nuosprendžio D.Valio vadovavimo metais.

Liberalų sąjūdis, kadaise susikūręs kaip morale ir vertybėmis, o ne cinišku „zuokišku“ politiniu išskaičiavimu besivadovaujanti partija, neištvėrė ir pasidavė tai pačiai „zuokiškąjai“ pragmatinės politikos nuodėmei, priimdamas į savo narius Raseinių kunigaikštuką Remigijų Ačą.

Nieko bendra nei su liberalizmo idealais, nei su moralia ir skaidria politika neturinčio R.Ačo priėmimas į Liberalų Sąjūdį neabejotinai yra didžiausia jo pirmininko Eligijaus Masiulio politinė klaida per visus septynerius partijos gyvavimo metus. Klaida, galinti turėti ilgalaikių pasekmių, nes galimi politiniai Liberalų sąjūdžio partneriai tikrai be entuziazmo žiūrės į partiją, priglaudusią labiausiai odiozišką paksiados skandalo veikėją.
Sprendžiant iš dalies liberalų, ypač jaunesnių, sapalionių – o kas čia tokio, kuo jau tas R.Ačas toks baisus, kodėl jis negali pasitaisyti ir kuo jis skiriasi nuo kokio Naglio Puteikio – politikoje užaugo karta, nežinanti dešimties metų senumo įvykių ir nesuprantanti, kodėl už kontrabandą teisto provincijos traktorių prekeivio virtimas prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais pribloškė NATO šalių specialiąsias tarnybas. Tačiau tai, ko nežino liberalų jaunimas, gerai mena LLS vadovai, patys aktyviai dirbę R.Pakso apkaltos komisijoje. Ir supranta, kad daugeliui anuos laikus menančių liberalų R.Ačo atsiradimas partijoje tolygus spjūviui į veidą. Tai pasiteisinimo laiške liberalams patvirtino pats LLS pirmininkas E.Masiulis: „Suprantu, kad mūsų partijoje yra žmonių, kurie šios žinios nelaukė. Tačiau kadangi esame stiprūs, neturime teisės bijoti, kad vienas ar kitas žmogus gali pakenkti mūsų partijai ar pakeisti jos kursą. Laikas parodys ar išankstiniai nuogąstavimai yra pagrįsti“.
Šiuose E.Masiulio žodžiuose slypi esminė skandalo su R.Aču mįslė. Vadinasi, E.Masiulis žino, kad odiozinio paksisto priėmimas į partiją sukels pasipiktinimą tarp senųjų liberalų. E.Masiulis žino, kad partijos valdybos posėdyje, svarstant galimą R.Ačo narystę, tam kategoriškai priešinosi Algis Kašėta, buvęs vienu iš R.Pakso apkaltos komisijos tyrėjų, Petras Auštrevičius, pavadinęs R.Ačą „grobuonišku“, Eugenijus Gentvilas, siūlęs nepalikti R.Ačiui iliuzijų, Remigijus Šimašius, raginęs vertinti R.Ačo balsavimus Seime. Nežiūrint to, E.Masiulis tiesiog stumte prastumia R.Ačą, ragindamas kolegas žiūrėti į rinkimų Raseiniuose rezultatus, kurie esą vieninteliu politiko vertinimo kriterijumi ir prideda: „Vienas žmogus partijos nesugriaus“. Vadinasi, žino, kad toks pavojus yra? O jeigu sugriaus?
Nenustebčiau, jeigu Liberalų Sąjūdyje atsirastų ne vienas žinomesnis veikėjas, nepanorėsiantis priklausyti vienai partijai su R.Aču. Matant liberalų ir jų rėmėjų tarpe užvirusią audrą dėl R.Ačo narystės, negalima atmesti galimybės, jog liberalai dar kartą skils. Prisimenant pirminės Lietuvos Liberalų Sąjungos ir vėliau iš jos skilimo būdu išsivysčiusių liberalų partijų raidą, tai visiškai tikėtina.
Prisiminkime – pats Liberalų Sąjūdis atsirado Liberalų ir Centro sąjungai skilus dėl požiūrio į vieną žmogų – Artūrą Zuoką (na ir šiokių tokių pagrindinių skyrių pagrindinių finansinių rėmėjų interesų skirtumų). Lygiai, kaip keleriais metais anksčiau, dėl požiūrio į vieną žmogų – R.Paksą – skilus Liberalų Sąjungai, atsirado Liberalų Demokratų partija (vėliau virtusi Tvarka ir Teisingumu). Svarbu, kad nauja partija turėtų savo rinkėjų, o visa kita atsiranda savaime, praktikos yra. Tuo liberalų rinkėjai ir ypatingi, kad jie nuolat atidžiai renkasi už ką balsuoti, neprisirišdami prie vienos partijos. Ir labai lengvai keičia savo pasirinkimą – kaip tikri liberalai. Tuo jau spėjo įsitikinti ir nuo Liberalų ir Centro Sąjungos atskilęs A.Zuokas, pirma 2011-siais sėkmingai laimėjęs rinkimus Vilniuje, o po metų tų pačių vilniečių Seimo rinkimuose sutriuškintas, ir patys liberalcentristai, po sėkmingų jiems 2008 m. Seimo rinkimų pernai nusigręžus rinkėjams išnykę, kaip pavasarį sniegas.
Nerišlūs, menkai argumentuoti LLS lyderių pasiaiškinimai niekaip neduoda atsakymo į klausimą: kuriems galams E.Masiuliui & Co prireikė to R.Ačo? Dėl formalaus partijos narių skaičiaus pagausėjimo? Nonsensas, partijos stiprios ne narių, bet rinkėjų gausa. R.Ačas jau praeitą savaitę ne vieną liberalų rinkėją nubaidė. Dėl vieno papildomo balso Seime (o Raseiniuose renkamas tik vienas parlamentaras)? Bet kiek jų dėl šio naujojo nario bus prarasta didmiesčiuose? Nejau tas vienas mandatas Raeiniuose vertas partijos „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?
Susidaro įspūdis, kad arba LLS vadovai buvo kažkokios jėgos tiesiog priversti, nepaisant neišvengiamo skandalo, priimti į savo gretas R.Ačą, arba pasidavė didybės iliuzijai ir bando dirbtinai brėžti skiriamąsias linijas tarp savęs ir ilgamečių natūralių partnerių konservatorių. Tarsi kaži kokie šnabždukai būtų juos įtikinę, jog liberalai rinkimuose galėjo pasirodyti geriau, tik štai rinkėjai jų nuo konservatorių neskyrė. Žinant išskirtinį liberalų rinkėjų atidumą, būtų kvaila manyti, jog šie sugebėjo atskirti Liberalų Sąjūdį nuo čaplikinių “liberalcentristų” ir zuokinių “taipinių”, bet nesugebėjo atskirti nuo konservatorių.
Lygiai neprotinga būtų įsivaizduoti, jog liberalai galėtų tapti pagrindine dešiniąja Lietuvos politine jėga. Toks mastymas tik liudytų visišką politinį nebrandumą, netgi liberalų vietos politinėje erdvėje nesuvokimą. Liberalai – tai nišinė partija, vienijanti dalį aukštesnį išsilavinimą ir pajamas turinčių, griežtų viešosios moralės normų nemėgstančių žmonių, kurių bet kurioje visuomenėje yra mažuma, kokie 10-15 nuošimčių. Ar tai būtų Skandinavija, ar Vokietija, ar Lietuva. Todėl liberalai nėra ir nebus pagrindine valdančia partija, tačiau jie visados gali tapti strateginiu partneriu didesniajai dešiniajai partijai, kuri be jų paramos irgi negalės tapti valdančiąja.
Kitas reikalas, kad jauniems mūsų liberalų politikams tokios mintys, matyt, dar nelabai telpa galvoje: kaip tai – būti amžinais antraisiais? Mes gi galime! Štai, A.Zuokas visiškai rimtai manė galįs būti Ministru Pirmininku ar Prezidentu. Pabandė pakovoti, nesuvokdamas, kad bet kurio liberalaus politiko jėgos tam per menkos. Liko prie sudužusios geldos. Nejau niekas iš to nepasimokė?

Nejau vienas papildomas Seimo nario mandatas Raseiniuose vertas liberalų „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų, kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?

Atrodo, kad Socialdemokratų partijos pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius vis dėlto tylomis svajoja apie prezidento rūmus, todėl ir bijo padaryti bent kiek ryžtingesnį veiksmą, galintį neigiamai paveikti šiuo metu dar didelį jo populiarumą.

Premjeras Algirdas Butkevičius mėgsta savo aukštus reitingus, tad daro viską, kad jie ir toliau tokie išliktų. Koks premjeras yra geras daugumai Lietuvos rinkėjų? Toks, kuris duoda ar žada duoti, bet jokiais būdais nieko neatima ir nereikalauja gyventi pagal kišenę. Šią tiesą A.Butkevičius suprato iš karto po rinkimų, kai jo populiarumas staiga taip šoko į viršūnes, kad keliems mėnesiams užtemdė netgi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumą. Mat nuolat naiviai nustebęs A.Butkevičius buvo visiškai nepanašus į amžinai rūškaną ir iš anksto viską žinantį Andrių Kubilių. Tą, kuris ketverius metus iš televizoriaus kalbėjo tik apie taupymą, išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, diržų veržimąsi ir kurio atsakymas į visus prašymus duoti pinigų buvo vienodas: pinigų nėra.
A.Butkevičius atėjo su šūkiu “Pinigų bus!” Tegu tas šūkis buvo ne jo, bet Viktoro Uspaskicho, tačiau A.Butkevičkius per šį pusmetį tiek kartojo, kad tai jo Vyriausybė pakėlė minimalų atlyginimą, jog vargiai kas šiandien sieja tą nuteistąjį Viktorą su keliais papildomais litais piniginėje.
Kurį laiką to pakako, kad A.Butkevičiaus reitingai būtų aukšti, tegu ir palengva krintantys. Tą iš karto po rinkimų pranašavo patyrę sociologai ir politologai: iš pradžių, kol žmonių lūkesčiai didžiuliai, o Vyriausybė nuveikti ne kažin ką spėjusi, bet premjeras visiškai nepanašus į daugelio nekenčiamą pirmtaką, – populiarumas garantuotas. Lygiai kaip kadaise, po LDDP valdymo sukeltos bankų griūties ir korupcinių skandalų virtinės triuškinamai rinkimus laimėjusio Gedimino Vagnoriaus Antrojo. Šis, kaip tuo metu maloniai stebėjosi visi politologai, buvo tarsi išmokęs klausytis, kas jam sakoma, ir buvo visiškai nepanašus į Ilgojo Stabilizatoriaus pravardę pelniusį Adolfą Šleževičių. Menu, kai 1998-ųjų vasarį vyko prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos iškilmės, į Katedros aikštę atvykusią Vyriausybę minia pasitiko plojimais, ir vargu kas įsivaizdavo, kad dar po metų tiek Vyriausybės, tiek jos vadovo vardas taps keiksmažodžiu.
Žmonių meilė politikams – trumpalaikė, ypač jeigu Vyriausybė imasi ryžtingų ir esminių sprendimų, kurie neišvengiamai keičia nusistovėjusį dalies visuomenės gyvenimą. Šitą paprastą tiesą žino visi, tad rinkimus laimėjusi ir Vyriausybę suformavusi partija visus svarbiausius ir skausmingiausius sprendimus pasistengia priimti nedelsdama, per pirmąjį pusmetį, kol pasitikėjimo ir jį lydinčio populiarumo kreditas dar nebūna išnaudotas. Kaip tai padarė A.Kubilius, savąjį pasitikėjimo kreditą išnaudojęs per naktine pramintą mokesčių reformą, o paskui trejus su puse metų gyvenęs ir reformas daręs prezidentės D.Grybauskaitės populiarumo sąskaita. Dėl to jam, tiesa, kartais tekdavo nuryti karčią piliulę, bet, kaip kartą yra prasitaręs pasisėdėjime su žurnalistais, „valstybėje turi būti nors vienas politikas, kuriuo žmonės pasitiki“. Svetimo reitingo dėka įgyvendinti savo politiką – tai jau aukštasis pilotažas.
D.Grybauskaitė, beje, irgi jau netrukus po išrinkimo buvo praminta reitingų verge, tačiau prezidentė savo populiarumą ne tik kaupė kaip politinį kapitalą, bet ir naudojo, aktyviai kapodama ilgą laiką nepajudinamais laikytų valstybės pareigūnų galvas. Nemažą dalį galvų nuritinti padėjo ne tik tiesioginiai jos, kaip prezidentės, įgaliojimai, bet ir itin didelis visuomenės pasitikėjimas bei populiarumas.
Kaip parodė pernai vykę Seimo rinkimai, D.Grybauskaitė savo aukštus populiarumo reitingus kaupė ne vien tam, kad mėgautųsi jais rytmetinių pasitarimų metu ar laikytų kaip kapitalą iki kitų prezidento rinkimų. Aiškiai pasisakiusi prieš tuo metu populiariausias – Darbo ir Socialdemokratų partijas, o vėliau visaip trukdžiusi joms sudaryti, kaip šiandien jau žinome, kriminalinę koaliciją, prezidentė nedvejodama išnaudojo nemenką dalį savo politinio kapitalo. Dalis jo veikiausiai taip ir liks negrįžtamai prarasta, nors kita jo dalis, investuota į paramą dešiniesiems, gali grįžti nemenkais dividendais kitais metais per prezidento rinkimus, visiškai kompensuodama nuostolius kairėje.
Bet kuriems galams aukšti reitingai premjerui A.Butkevičiui? Klausimas visai ne toks absurdiškas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip minėta, Vyriausybės vadovui reitingai reikalingi tam, kad vykdytų skausmingas, bet būtinas reformas. Ar A.Butkevičius jas daro? Žinoma, ne! Atvirkščiai – visų, netgi menkiausių, reformų pažadai iš karto liko pamiršti, vos tik paaiškėjo, kad jos gali būti skausmingos.
Mokesčių reforma numesta į kampą (kartu pripažįstant, kad „naktiniai“ mokesčiai visai geri), energetikos, ypač atominės, srityje sprendimai atidėliojami kas trys mėnesiai, dabar jau atidėti iki rudens. Kaimynams ir derybų partneriams sekamos pasakos. Kiekvienas protestas, net pats menkiausias, kaip Žygaičių bendruomenės, keliems mėnesiams stabdo dar seniausiai į socialdemokratų Vyriausybės programą įrašytą skalūnų dujų paieškos procesą. Nuomonės keitimas pagal tos dienos visuomenės nuotaikų vėjus jau tapo tokia įprasta A.Butkevičiaus būsena, kad iš jos netgi šaipytis darosi nebeįdomu, nes kasdienybė nejuokinga. Ji liūdna.
Šią A.Butkevičiaus baimę – gink Dieve, ką nors supykinti – jau mato visi. Ir naudojasi, kiek sugeba. Pasieniečiai ir kiti statutiniai pareigūnai reikalauja kelti atlyginimus ir grasina vergų arijų akcijomis. Premjeras, užuot atkirtęs, kad pinigų nėra, ir pasiūlęs basiems pasivaikščioti prie Vyriausybės (juk vasara, nešalta), žada kitais metais bent šimtą milijonų surasti. Vilniaus meras Artūras Zuokas, nuvaręs sostinę į bankrotą ir pasiųstas pasivaikščioti pėsčiomis iš STT, kurioje bandė iškelti bylą dėl pinigų buvusiai Vyriausybei, pasikviečia A.Butkevičių į savivaldybę, ir šis pažada kitais metais penktadaliu padidinti miestui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį. Žinoma, kitų savivaldybių sąskaita.
Kodėl A.Butkevičius nori būti geras visiems, netgi už socialdemokratus niekada nebalsavusiems vilniečiams? Atsakymas peršasi vienas – jis saugo savo reitingą ir nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams. Kas iš to, kad jis pats tyli? Visi būrėjai iš kavos tirščių kažkaip pamiršta, kad LSDP pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas partijos suvažiavime sakė, jog socialdemokratai turi laimėti visus ateinančius rinkimus, įskaitant ir prezidento. A.Butkevičiaus (ne)darbai liudija šio tikslo siekimą.

Kodėl A.Butkevičius siekia būti geras visiems? Atsakymas peršasi vienas – jis nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams.

Siekdamas pašalinti Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą Kęstutį Betingį, generalinis prokuroras Darius Valys siekia atsikratyti paskutinio didelį autoritetą tarp kolegų turinčio prokuroro, drįstančio atvirai reikšti savo nuomonę ir principingai ją ginti.

Tai, kad generalinis prokuroras D.Valys nutarė neatsižvelgti į prokurorų Atrankos komisijos išvadą, vienareikšmiškai sakančią, jog iš visų kandidatų į Kauno apygardos vyriausiuosius prokurorus pats geriausias yra dabartinis jos vadovas K.Betingis, vienu metu ir stebina, ir nestebina.
Stebina, nes kurių galų reikalinga toji Atrankos komisija, sudaryta iš Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės atstovų, atitinkama balų sistema vertinanti visų kandidatų gebėjimus deramai atlikti pareigas, jeigu generalinis prokuroras, kaip teigia jo atstovė spaudai, gali į jas neatsižvelgti? D.Valys, niekam nieko neaiškindamas, tiesiog paskelbė pakartotinę atranką, kartu aiškiai parodydamas, kad daugiau nei dešimtmetį Kauno apygardos prokurorams vadovaujantis K.Betingis jam neįtinka.
Nestebina, nes visi žino D.Valio požiūrį į užsispyrusį, karštakošį, bet principingą ir atvirai savo nuomonę reiškiantį prokuratūros veteraną K.Betingį. Tą patį K.Betingį, kuris, Generalinės prokuratūros vadovybei visuomenės akyse bandant jį padaryti atpirkimo ožiu už nevykusiai tirtą Drąsiaus Kedžio bylą, prieš trejus metus atvirai pareiškė: „Prokuratūra šiandien nebetarnauja žmonėms, kaip galėtų tarnauti, jai galima daryti įtaką iš visų pusių. Prokuratūroje nėra stuburo, nėra pozicijos, kas galėtų vykdyti šią politiką – tarnauti valstybei, o pirmiausia žmonėms.“ Už šį atvirumą K.Betingis netrukus gavo tarnybinę nuobaudą ir buvo verčiamas atsistatydinti savo noru, o kai to nepadarė, nušalintas vadovybės įsakymu. Bet K.Betingis, apskundęs teismui jį į paprastus prokurorus pažeminusio tuomet laikinai generalinio prokuroro pareigas ėjusio Raimondo Petrausko sprendimą, susigrąžino Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro postą, nors pakeliui dar turėjo laimėti Vyriausiajame administraciniame teisme, kuriam jo pergalę pirmosios instancijos teisme skundė jau nebe laikinas, o nuolatinis Generalinės prokuratūros vadovas D.Valys. Kuris generalinis norėtų turėti tokį pavaldinį, prikišamai įrodantį savo viršininkui, kad šis neišmanąs įstatymų? Ir ne tik įrodantį, bet ir priverčiantį teisme buvusius prokuratūros vadovus prisipažinti, jog šie jį atleisti norėję ne dėl tarnybinių nusižengimų ar blogo darbo, o tiesiog iš baimės. „Tuo metu aš maniau, kad tai išeitis, – Vilniaus apygardos administraciniame teisme lemeno R.Petrauskas, bandydamas pasiaiškinti, kodėl reikėjo atleisti iš darbo K.Betingį. – Tikslas buvo vienas – noras sustabdyti puolimą prieš prokuratūrą.“
Trejus metus D.Valys ne savo noru privalėjo kęsti maištininką, kuris vien savo buvimu Kauno apygardos prokuratūros vadovo poste kasdien kvestionuodavo ir taip nedidelį vadovo autoritetą. Nujausdamas, kad ši jo kadencija veikiausiai paskutinė ne tik Kauno apygardos, bet ir apskritai prokuratūroje, K.Betingis atvirai kritikuodavo D.Valio atliktą prokuratūros reformą, pirštu baksnodamas į akivaizdžiai prastą jos eigą. „Reformą sugalvojus ir ją vykdant, pirmiausia reikia nepamiršti, kad reformuojamoje struktūroje dirba žmonės, – pernai „Vakarų ekspresui“ sakė K.Betingis. – Jų motyvacija išlieka neigiama, nes prokuratūros reforma daug ką išjudino, bet darbo krūviai žmonėms visose ikiteisminio tyrimo institucijose nemažėja. Pas mus neliko vairuotojų, mažiau dabar turime valytojų, deja, prokurorų padėjėjų, padedančių prokurorams vykdyti funkcijas, nepadaugėjo – visoje apygardoje jų yra vos keli. Dešimt prokurorų – vienas padėjėjas.“
Bet didžiausia K.Betingio nuodėmė generalinio prokuroro akyse ta, kad jis ne tik pats maištavo ir kritikavo vadovybę, bet ir ragino tą daryti kitus prokurorus: “Ne vienas pareigūnas išsako apgailestavimą, kad nemėgino dėl savo teisių pakovoti. Reikia nebijoti sakyti ir kartu siūlyti, kaip būtų geriau. Tačiau suprantu ir nusivylusius. Neaktyvumas ne su šia diena atėjo, o dėl to, kad pareigūnai supranta: skųsies, gali turėti problemų, jei pasakysi nuomonę – sulauksi pasekmių. Tad išgyvenimų dėl rytojaus, aišku, yra, nes kai kam tos pasekmės jau parodytos“, – yra sakęs K.Betingis.
K.Betingis pats yra gyvas pavyzdys, kas Lietuvoje ištinka prokurorus, kurie mano, jog visi piliečiai, nepaisant užimamų pareigų ar įtakos visuomenėje, yra lygūs prieš įstatymą. Šiuo požiūriu jis tiesiog unikalus, nes įvairiais laikais sugebėjo užsitraukti visų šalies vadovų rūstybę.
Pirmą kartą tai nutiko prieš du dešimtmečius, kai K.Betingis, tuo metu vadovavęs Sausio 13-osios bylos tyrimui, iškvietė į apklausą tuometį prezidentą Algirdą Brazauską. Šis paskui dar ilgai maurojo ir griaudėjo: “Kaip išdrįsta!? Jį, pirmąjį prezidentą, kažkoks prokuroras į apklausą kviečia?! Šaukimu, susirašytu ant paprasto popieriuko, dargi su įplėštu kampu?!!” Regis, tuomet labiausiai A.Brazauską įsiutino ne tiek tai, kad kažkas bando jį apklausti, o kad šaukimas buvo ne ant kreidinio popieriaus aukso raidėmis surašytas ir ne kurjerio, bet paprastu paštu į Prezidentūrą atsiųstas, nes dar ilgai tą įplėštą kampelį prisimindavo.
K.Betingis užrūstino ir prezidentą Valdą Adamkų, kai 2002-ųjų pradžioje pradėjo tirti „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos privatizavimą ir surengė kratą klubo buhalterijoje, įsikūrusioje ten pat, kur ir tuomet įtakingiausio dienraščio redakcija.
“Lietuvos rytas” spaudė mus ir prezidentą, o prezidento atoveiksmis vėlgi kliuvo mums, – 2004 m. vasarį, iškviestas pasiaiškinti į Seimą, parlamentarams pasakojo tuometis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius. – 2002 m. nuo vasario iki gruodžio pabaigos dienraščio redakcijos skiltyje “Laiko ženklai” bent kas trečiame numeryje buvo dergiama prokuratūra, aš asmeniškai ir Betingis. Dėl to dergimo prezidentas buvo labai susirūpinęs ir sakė man: daryk ką nors, generalini prokurore, kad šito nebūtų, kad šita istorija baigtųsi. Aš manau, kad ir prezidentui buvo daromas spaudimas, aš mačiau, koks jis buvo susirūpinęs.”
Istorija baigėsi tuo, kad Generalinė prokuratūra tyrimo atsisakė, V.Adamkus, pasinaudojęs pasikeitusia generalinio prokuroro pavaduotojų skyrimo tvarka, iš esmės atleido K.Betingį iš šių pareigų, o A.Klimavičius ištrėmė jį į Kauno apygardos prokuratūrą.
Taip prokurorams ant K.Betingio kailio buvo parodyta, kad Lietuvoje įstatymas ne visiems vienodai rašytas, bet netgi būdamas tremtyje jis išliko maištingas profesionalas ir nepriklausomos prokuratūros simbolis. Todėl dabar galutinai iš jos šalinamas.