Praėjusius metus Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo gyveno savo sąskaita – šalies prekybos su užsieniu balansas buvo teigiamas, tai reiškia, kad daugiau pagaminome ir pardavėme, nei nusipirkome.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pirmą kartą atkurtos valstybės istorijoje subalansuotą užsienio prekybą prilygino ekonominės nepriklausomybės atkūrimui. Tai visai neperdėtas vertinimas. Jeigu valstybė, ypač tokia nedidelė, mažą vidaus rinką turinti šalis, kaip Lietuva, nuolat perka prekių ir paslaugų už didesnę sumą, nei uždirba parduodama, vadinasi, ji gyvena ne savo sąskaita, bet skolon. O skolas anksčiau ar vėliau tenka atiduoti, nes vėlgi nesame branduolinė valstybė, kaip Rusija, galinti į savo skolas žiūrėti pagal tą rusišką patarlę: jei kam buvau skolingas, visiems atleidžiu. Bet netgi iš Rusijos galima išsireikalauti skolas, kaip tą įrodė britai ir prancūzai, septynis dešimtmečius saugoję dar imperinės Rusijos paskolos obligacijas, kurias bolševikai buvo paskelbę nebegaliojančiomis. Valdžios pasikeitė, ir bolševikų anūkai sumokėjo viską, dargi su palūkanomis.
Kažkaip susiklostė, kad ne tik Lietuvos visuomenė, kurios ekonominis išprusimas dar ir šiandien, švelniai tariant, menkas, bet netgi dauguma politikų ilgą laiką nesuvokė, jog kone visą laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo gyvenome ne pagal pajamas, bet į skolą. Nebeatsimenu, kuriais tiksliai metais, bet dar prie LDDP valdžios Algirdas Brazauskas, tuo metu buvęs prezidentu, kalbėdamas Seime (regis, tai buvo valstybės vadovo metinis pranešimas) pasakė: “Mes patys neišsilaikome.” Kiek pamenu salės ir paskesnę žiniasklaidos reakciją, tuomet niekas, išskyrus nebent kelis pernelyg protingus ekonomistus, nesuprato, ką jis sako, tad jokio skandalo nebuvo.
O pasakyti ūkiškos natūros A.Brazauskas tuomet norėjo štai ką: nuo 1992-ųjų, kai Lietuva, pirmoji iš buvusių sovietų okupuotų šalių tapusi Tarptautinio valiutos fondo nare, paėmė pirmąją savo paskolą, valstybė visą laiką leido sau gyventi geriau, nei uždirbdavo. Viešai tai skambėdavo nekaltai ir sunkiai suprantamai ne specialistui: neigiamas prekybos balansas. Sakant supaprastintai, liaudiškai – pirkdavome už didesnę pinigų sumą, nei jų uždirbdavome parduodami. Skirtumą tarp pajamų ir išlaidų dengdavome paskolomis, juoba kad anuomet jos nebuvo tokios jau didelės duodančiųjų požiūriu: na, 100–150 mln. JAV dolerių – ar tai pinigai?
Tarptautinėms finansų rinkoms tai nebuvo pinigai, bet Lietuvai, tais laikais, kai doleris kainavo keturis litus, o visas Lietuvos biudžetas sukosi apie milijardą dolerių (1994-ųjų biudžeto pajamos – 2,8 mlrd. Lt, 1995 m. – 3,7 mlrd. Lt), tai buvo pinigai, kurie leido mokėti pensijas, atlyginimus valstybės sektoriaus darbuotojams (tiems patiems mokytojams, gydytojams, policininkams, bet ne biurokratams, kurie visados buvo tik smulkmena bendrose valstybės išlaidose). Tais laikais netgi premjerų darbo kokybė buvo matuojama gebėjimu pasiskolinti. Mename, kai Ilguoju Stabilizatoriumi pramintas (ir iš tiesų finansus stabilizavęs) Adolfas Šleževičius 1995 m. gavo iš Europos banko per 150 mln. ECU (buvo tokia bendros ES valiutos pirmtakė), pagyroms nebuvo galo.
Taip Lietuva ir gyveno visus du dešimtmečius – pirkdavo daugiau, nei parduodavo, skirtumą dengdavo paskolomis, Europos Sąjungos fondų pagalba, emigrantų siunčiamomis pinigų perlaidomis (vienu metu šios buvo didesnės nei visa ES parama). Kita vertus, emigracija irgi iš esmės yra eksportas, tik parduodama ne prekė ar paslauga, o darbo jėga. Ir niekas dėl to pernelyg galvos nesuko, ypač kai po įstojimo į ES atsivėrė Skandinavijos bankų kredito linijos ir visi šokosi skolintis – namams, butams, mašinoms, televizoriams, netgi atostogoms. Iš kur tie neuždirbti pinigai atsiranda, susimąstydavo vėlgi tik pavieniai ekonomistai, kurių niekas nesiklausė. Visą tą laiką užsienio prekybos deficitas didėjo, kartu didėjo ir Lietuvos skola užsienio kreditoriams.
Šiuo požiūriu dabartinė Lietuva smarkiai į negerąją pusę skyrėsi nuo tarpukario smetoniškos Lietuvos, kurią valdę iš ūkininkų kilę politikai bei ekonomistai ir į valstybės finansus žiūrėjo kaip į savo ūkį: valstybės biudžetai visados būdavo subalansuoti, valstybės užsienio prekybos balansą irgi stengtasi palaikyti teigiamą. Pasak “Royal Institute of International Affairs” leidinio, Lietuvos užsienio prekyba turėjo teigiamą balansą 1922, 1924, 1926, 1929, 1930, 1932–1936 metais, arba dešimtmetį iš dviejų, tekusių tarpukario Lietuvai.
Suvokimas, kad gyvename į skolą, palengva atėjo tik dabar ir tik todėl, kad ekonominės krizės metais Seimo opozicija ir premjero Andriaus Kubiliaus nemėgusieji ekonomistai pasičiupo didėjančių skolų temą kaip šuo cukrinį kaulą. Iš dalies teisingai, nes skolos fizine išraiška iš tiesų didėjo. Iš dalies – ne, nes buvusiai Vyriausybei dažnai teko naujomis skolomis dangstyti tas, kurias ekonominio augimo laikais prisiėmė jos pirmtakės.
Tačiau pats suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas, yra gerai. Nes po to einantys žingsniai – suvokimas, kam išleidžiami pasiskolinti pinigai ir iš kur galima gauti pajamų, kad skolas padengtume. Suvokimas, kam skolinamasi, nežinantįjį šokiruoja ne ką menkiau, nei suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas. Imame artimiausią, 2012 m. biudžetą ir žiūrime du skaičius: pasiskolinta 11,3 mlrd. Lt, “Sodros” išlaidos pensijoms, motinystės ir kitoms pašalpoms – 11,2 mlrd. Lt. Žinoma, ekonomistai ar finansininkai gali prisikabinti, esą įmokos “Sodrai” eina ne iš užsienio paskolų, o šios irgi turi savo tikslines paskirtis, bet visa tai neesminiai dalykai.
Esmė tokia – Lietuva skolinasi tokią pinigų sumą, kokia reikalinga pensijoms išmokėti. Pensininkai, kurių vis daugėja, gyvena į skolą, nes dirbantieji nesugeba jų išlaikyti. Nes mūsų ekonomika tokia, kad kasmet užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Iki šiol. Dabar jau sugebame daugiau parduoti. Vieni metai žiaurių ekonominių reformų krizės sąlygomis, o po jų – treji metai kaskart stiprėjančio eksporto augimo bei investicijų pritraukimo į Lietuvą davė savo vaisių.
Dabar svarbiausia nesustoti ir atminti, kad vienas didžiausių Lietuvos prekybos deficitų – su Rusija, kuriai kasmet už dujas ir elektrą sumokame apie 4 mlrd. Lt. Visagino atominė elektrinė – tai pirmiausia eksportui skirtos produkcijos fabrikas, kartu išstumiantis iš rinkos rusišką importą. Lygiai kaip ir skalūnų dujos, kurių gavyba (jeigu žvalgyba duos teigiamą rezultatą), gali galutiniai pakeisti užsienio prekybos balansą Lietuvos naudai. O jei ne, tai dabartiniai valdantieji po poros dešimtmečių liks be pensijų, nes nebus iš ko jų mokėti.

Audrius Bačiulis

ĮKARTA
Iki šiol užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Dabar jau sugebame daugiau parduoti.

Paskelbus apie Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijų jungtuves, dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas tapo puikiu pavyzdžiu, koks likimas anksčiau ar vėliu ištinka politiką, neatsakingai pasirinkusį rėmėjus.

A.Paulauskas kadaise buvo viena ryškiausių figūrų Lietuvos politikos figūrų. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prokuroras, oficialus Algirdo Brazausko įpėdinis, be penkių minučių prezidentas, naujos partijos, privertusios pasislinkti Lietuvos politikos sunkiasvorius – konservatorius ir socialdemokratus, kūrėjas, ilgametis Seimo pirmininkas, vienu metu ėjęs ir prezidento pareigas, ministras, vieno svarbiausių Seimo komitetų pirmininkas, Valstybės gynimo komiteto narys – tokios biografijos galėtų pavydėti bet kuris politikas. Tik kas iš jos? Žmogus yra, postai yra, o politiko – nėra.
A.Paulausko tiesiog nebeliko viešumoje, ir susidaro įspūdis, jog jis pats stengiasi, kad visuomenė ir žiniasklaida kaip galima mažiau kreiptų į jį dėmesio. Nes bet koks kalbėjimas apie jį neįmanomas be pašaipų dėl jo politinės draugystės su Darbo partijos pirmininku V.Uspaskichu, kurį kadaise A.Paulauskas atvirai vadino užsienio specialiųjų tarnybų instrumentu ir kuriam prieš keletą metų pardavė savo socialliberalų partijos liekanas mainais į pirmininko pavaduotojo postą ir vietą Seime.
Biznis įvyko, bet jo politinės pasekmės tokios, kad šiandieną netgi kai kurie karščiausi socialliberalų jungtuvių su Darbo partija šalininkai tarp savų džiaugiasi nepatekę į Seimą, tad nebesiejami su partija, teisiama už finansinius nusikaltimus. Užtai A.Paulauskas – siejamas. Kai pernai prieš Kalėdas Seimas atiminėjo iš V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę, opozicijos atstovai nepraleido progos priminti, ką dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra anksčiau kalbėjęs apie dabartinį savo partijos vadą. O kai A.Paulauskas, vykdydamas partinį pavedimą, ėmėsi ginti V.Uspaskicho parankinę Vitaliją Vonžutaitę, Seimas net sugaudė ir ėmė atvirai tyčiotis.
Iš tiesų – sunku suvokti, kaip žemai reikia kristi ir visiškai prarasti savigarbą, kad stotum viešai ginti žmonių, kuriuos vos prieš keletą metų visiškai pelnytai dėjai į šuns dienas. Galima spėti, kad tai buvo rafinuotas V.Uspaskicho kerštas A.Paulauskui: privertęs savo kaltintoją tapti advokatu, jis kartu privertė jį patį sutrypti savąjį ne tik politinį, bet ir žmogiškąjį orumą.
Nepaisant to, A.Paulausko, kaip politiko, biografijoje tebebuvo triumfo valanda, apie kurią tiek jis galėjo kalbėti pakelta galva, tiek kiti, minėdami tuos 2003–2004 m. įvykius, negalėjo nutylėti jo vaidmens. Kalba, savaime suprantama, apie tuomečio prezidento R.Pakso apkaltos procesą, pasibaigusį šio rusiškų sraigtasparnių remontininko statytinio nušalinimu. Tačiau po to, kai, gelbėdamas savo partijos ateitį, V.Uspaskichas sutarė su R.Paksu dėl Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” jungtuvių, o A.Paulauskas nunėręs galvą nutylėjo, jo, kaip asmenybės, žlugimas tavo absoliutus.
Labai liūdna ir skaudu tai pripažinti, bet šiandien jis tapo politiko, vadinamo parsidavinėjančios moters vardu, etalonu. Liūdna ir skaudu, nes A.Paulauskas iš tiesų apie pusantro dešimtmečio, tai yra daugiau nei pusę visos nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijos, buvo vienas tų žmonių, kurių veidas kartu buvo ir valstybės veidas. Jo pavardė bus įrašyta į visus istorijos vadovėlius, bet kuris dokumentinis filmas apie Lietuvos valstybės atsikūrimą neapsieis be kadrų, kaip pirmasis Lietuvos prokuroras veržiasi į sovietų karių okupuotą Generalinės prokuratūros pastatą.
Lygiai nepavyks nutylėti, kaip A.Paulauskas baigė savo politinę karjerą. Nenoromis, bet teks sakyti, kad vienas iš atsikūrusios valstybės pirmeivių, žmogus, garsiai (ir tuo metu turėdamas moralinę teisę) kalbėjęs apie būtinybę atlikti politinį apsivalymą, galiausiai virto politiku be savigarbos ir orumo, iš kurio tyčiojasi ne tik oponentai, bet netgi saviškiai.
Ši nemaloni istorija turi ir gerąją pusę. Pats to nenorėdamas A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių. Juk jeigu A.Paulauskas kadaise, artėjant 1997-ųjų prezidento rinkimams, nebūtų susigundęs ir priėmęs “Gazpromo” tarpininko V.Uspaskicho paramos, jo karjera politikoje veikiausiai būtų susiklosčiusi daug geriau. Net jeigu jis būtų praradęs rinkėjus ir turėjęs, kaip dabar, prisidėti prie kurios kitos partijos, jam tikrai nebūtų tekę atlikti viską tokiomis žeminančiomis ir gėdingomis sąlygomis.
Nuo šiol kiekvienas, einantis į politiką, siekiantis aukščiausių valstybės postų ir, savaime suprantama, ieškantis finansinių rėmėjų galės dirstelėti į A.Paulauską ir pagalvoti – ar manęs neištiks jo lemtis? Ar tie žmonės, kurie siūlo man pinigus, ilgainiui netaps mano politinės karjeros duobkasiais? Nes paimti pinigus lengva, ypač kai įsivaizduoji, kad pakilęs aukštai ir tapęs įtakingu, daug galinčiu valstybės politiku, galėsi numoti ranka į finansinius įsipareigojimus. Ypač jeigu pas tuos, kurie pinigus davė, galėsi nusiųsti teisėsaugos pareigūnus patikrinti buhalterijos skaidrumo. Kaip matome iš A.Paulausko pavyzdžio, toks įsivaizdavimas klaidingas: kartą paėmęs, turėsi mokėti skolas visą politinį gyvenimą. Tik mokėti teks ne pinigais, o savo garbe, sąžine, žmogiškuoju orumu.
Dar vienas, tegu nedidelis, bet irgi teigiamas šios istorijos momentas: nuo šiol nei pats R.Paksas, nei kiti paksistai nebegalės meluoti apie kaži kokį sąmokslą, kurį neva surezgė politinių užkulisių veikėjai prieš „žmonių išrinktą prezidentą“. Mat to „sąmokslo“ iniciatorius ir centrinė figūra paksistų propagandoje visą laiką buvo A.Paulauskas – jis esą tokiu būdu siekęs paveržti prezidento postą. Apie šį „sąmokslą“ buvo prirašyta begalė straipsnių, prišnekėtos valandų valandos televizijoje, sukurtas netgi vaidybinis filmas. Ir ką? Dabar „sąmokslo“ vadas A.Paulauskas ir jo auka R.Paksas bus kartu vienoje partijoje? Vienas pirmininkas, kitas pavaduotojas?
Kadangi A.Paulauskas nebeturi rinkėjų, jam nebereikia galvoti, ką jie pagalvos apie jo jungtuves su V.Uspaskichu ir R.Paksu. Bet štai R.Paksas rinkėjų tegu nedaug, bet dar turi. Ką dabar jis sakys tiems iš jų, kurie susitikime paklaus: “Tai ar buvo A.Paulausko prieš jus regztas sąmokslas? Jei buvo, tai kaip galite vadovauti vienai partijai kartu su sąmokslo vadu? O jeigu nebuvo, tai, vadinasi, dešimt metų mums melavote?” Būtų smagu pasiklausyti atsakymo.

A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių.

Gali būti, kad pirmoje vasario mėnesio pusėje pagaliau ims tirpti ledai, kelintus metus šaldantys Vilniaus ir Varšuvos santykius.

Pirmąją vasario savaitę į Varšuvą, savo kolegos Radoslawo Sikorskio pakviestas, su vizitu vyksta Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Įkandin jo, nė savaitei nepraėjus, susipažinti su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku vyks ir naujasis Lietuvos Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius. O iš karto po šių vizitų į Lietuvą prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu kartu su lietuviais minėti Vasario 16-osios atvyks ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis.
Iš pirmo žvilgsnio – viskas vėl kaip senais gerais laikais, kai Vilnius ir Varšuva viešai deklaravo strateginę partnerystę. Iš esmės – pirmas iš abiejų pusių rimtas bandymas atkurti net ne strateginę, o tiesiog normalią kaimynystę po ketverius metus vis labiau šalusių santykių. Pernai pavasarį, D.Grybauskaitei pirma atsisakius važiuoti į Varšuvoje vykusį Lenkijos ir Baltijos valstybių vadovų susitikimą ir pareiškus, jog „artimiausiu metu nerealu turėti lengvą kaimynystę“, tad „dialoge su kaimynais geriau turėti tam tikrą pauzę“, paskui, lapkritį, ignoravus Lenkijos nepriklausomybės minėjimą, atrodė, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai ilgam virto regionine problema. Tai, kad atšilimas prasidėjo nepraėjus nė trims mėnesiams ir kad iniciatyvą gerinti santykius labiau rodo Varšuva, yra iš tiesų gera žinia.
Akivaizdu, kad čia neapsieita ir be sąjungininkų įsikišimo, nes nenormalu, kad dvi NATO flange esančios valstybės, pagal Aljanso gynybos planus turinčios itin glaudžiai bendradarbiauti, sugyvena it šuo su kate. Juoba Vilniuje dar vasarą sklandė kalbos, kad Lietuvos atstovai tiek Lenkijos vadovams, tiek sąjungininkų atstovams perdavė tam tikrą medžiagą, susipažinus su kuria atsirado galimybė ieškoti kelių atšildyti santykiams atšildyti , abiem pusėms „neprarandant veido“.
Nors, kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Visko dar gali būti, nes po pastarojo atšalimo periodo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, net jeigu iš tikrųjų atšils, dar ilgai nebus tokie artimai draugiški, kokie buvo 1996–2007 m., kai abiejų valstybių vadovai tiesiogine to žodžio prasme draugavo šeimomis. O gal ir apskritai tokie nebebus.
Tikriausiai todėl Vilniuje pasirengimas santykių atšildymui vyksta pusiau pogrindžio sąlygomis. Netgi toks paprasčiausias dalykas, kaip premjero vizito atidėjimas porai savaičių dėl tarpusavyje nesuderintų šalies vadovų užsienio vizitų grafikų, laikytas paslaptimi, taip sukeliant nedidelį Lenkijos žiniasklaidos nerimą: gal lietuviai persigalvojo atvažiuoti? Lygiai Lietuvos visuomenė nebuvo informuota apie sausio viduryje vykusį ministro L.Linkevičiaus susitikimą su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovais – pranešimų apie jį nebuvo nei žiniasklaidoje, nei Užsienio reikalų ministerijos naujienų puslapyje, nei ministro darbotvarkėje.
Tiesa, šie „tylos įžadai“ nesaistė LLRA veikėjų, mielai pasidalijusių susitikimo turiniu su Lenkijos dienraščiais. Nors ir slėpti ten nebuvo ko – tradiciškai kalbėta apie pavardžių, gatvių ir vietovių pavadinimų rašybą, švietimo, žemės grąžinimo klausimus. L.Linkevičių reikėtų netgi pagirti, kad ruošdamasis pirmajam per ketverius metus dvišaliam Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų susitikimui (tad tam tikra prasme istoriniam) jis labai kruopščiai atlieka visus namų darbus. Juoba kad jo susitikimas su R.Sikorskiu, jau penkerius metus demonstratyviai darančiu priešiškus pareiškimus Lietuvos atžvilgiu, tikriausiai psichologiškai bus daug sunkesnis, nei A.Butkevičiaus susitikimas su D.Tusku, visą laiką normaliai ir dalykiškai bendravusiu su ankstesniu premjeru Andriumi Kubiliumi.
Iš vienos pusės, naujosios Lietuvos Vyriausybės atstovams bus lengviau kalbėtis su kolegomis Varšuvoje, nes ligšiolinius nesutarimus bus galima “nurašyti” konservatorių kaltei, juoba iš karto po rinkimų ir premjeras A.Butkevičius, ir kiti aukštas pareigas einantys socialdemokratai nešykštėjo pažadų gerinti santykius su Lenkija, prisikvietė į Vyriausybę LLRA atstovų. Iš kitos pusės, būtent socdemų valdymo laikais Lenkijos pusei buvo gausiausiai pridalyta tų pažadų, kuriuos tesėti pagrįstai reikalauja Varšuva.
Jei prisiminsime, kad 2010-ųjų balandį, skandalingai Seime atmetant pavardžių rašymo įstatymą, socdemai, įskaitant A.Butkevičių, susilaikė arba balsavo prieš (už buvo vienintelis Gediminas Kirkilas), prieš balsavo ir dabar Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, o iš visų naujojo Ministrų kabineto narių už buvo tik Valentinas Mazuronis, tikimybė, jog dabartinis Seimas lengvai pakeistų Lietuvos piliečių pavardžių sulietuvinimą, nėra garantuota. Prieš kelias savaites nuskambėjęs premjero A.Butkevičiaus pareiškimas, esą LLRA deleguotas švietimo viceministras Edvardas Trusevičius paskubėjo kalbėti apie dvikalbių užrašų tautinių mažumų gyvenamose vietovėse bei nelietuviškų asmenvardžių rašymo įteisinimą, irgi nenuteikia optimistiškai.
O be lenkiškų pavardžių rašymo problemos išsprendimo Varšuva tikrai nesileis į jokias rimtas kalbas netgi grynai ekonominiais klausimais. Tai Lenkijoje jau yra tapę principų ir valstybės prestižo reikalu, ir joks politikas – nei pragmatiškasis D.Tuskas, nei santūrusis B.Komorowskis šiuo klausimu nusileisti negali. Akivaizdu, kad patyręs diplomatas L.Linkevičius šitai supranta, todėl ir kvietėsi konsultuotis LLRA vadovybę, kuri, reikia pripažinti, pastaruoju metu elgiasi itin taktiškai ir santūriai, neaštrindama pavardžių rašybos reikalo. Būtų gerai, kad užsienio reiklų ministras išaiškintų tai ir kitiems savo partiečiams, kaip jau išaiškino Seimo pirmininkui, kad Amerika kai kuriais klausimais arčiau nei Rusija.
Būtų tikrai gražu ir naudinga, jeigu vykdamas į Lenkiją A.Butkevičius galėtų nusivežti ką nors labiau apčiuopiamo, nei lengvai keičiami žodžiai, – tarkime, valdančiosios koalicijos partijų ar netgi dalies viso Seimo (liberalai tikrai paremtų) įsipareigojimą dar per šią sesiją išspręsti juridiškai tikrai painias pavardžių rašybos problemas.
Tačiau ne vien pavardžių rašyba remdamiesi turi gyvuoti normalūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai. D.Tuskas tikrai su dideliu susidomėjimu lauks, ką jam A.Butkevičius pasakys apie Lietuvos ketinimus tęsti Visagino atominės elektrinės projektą, į kurį Lenkija, kaip žinoma, pasirengusi grįžti, jei tik verslo sąlygos bus tenkinančios. Lietuvos premjero pareiškimas Taline, jog atominė bus statoma, jei dirbs pelningai, o elektros kaina bus priimtina vartotojams, Varšuvą turėjo nuteikti optimistiškai, bet greičiausiai jie norės sužinoti ką nors daugiau, ypač kad vasario viduryje žadėtosios ekspertų grupės, vertinančios VAE projektą, darbas jau turės artėti prie pabaigos.

Naujosios Vyriausybės atstovams bus lengviau kalbėtis su kolegomis Varšuvoje, nes ligšiolinius nesutarimus bus galima “nurašyti” konservatorių kaltei.

Tapusi Karolio Didžiojo premijos laureate Dalia Grybauskaitė priimta į elitinį Europos Sąjungos klubą, kuriame per du dešimtmečius atsirado vietos tik penkiems Vidurio ir Rytų Europos politikams.

Žinia, kad 2013-ųjų metų Karolio Didžiojo premija skirta Lietuvos prezidentei, pradžioje gerokai nustebino ir privertė panaršyti Vokietijos naujienų portalus, siekiant įsitikinti, ar mūsų žurnalistai ko nors nepripainiojo. Dėl dviejų priežasčių.
Viena, Karolio Didžiojo premija – tai iš tiesų pats garbingiausias Europos apdovanojimas, savotiškas ES Nobelis, ko gera, žymiai prestižiškesnis už Taikos premiją, kurią norvegų kairioji profesūra skiria tai Barackui Obamai už tai, kad jį išrinko prezidentu, tai ES nežinia už ką. Vien tai, kad prie Aacheno Rotušės, kurioje šešis šimtus metų karūnuoti Šventosios Romos imperijos valdovai ir kurioje saugojama pirmojo Europos suvienytojo Karolio Didžiojo karūna, teikiant premiją rengia demonstracijas kairieji ir anarchistai, nes jiems nepatinka apdovanojamieji, rodo šios premijos svarbą ir reikšmę. Pirmieji apdovanotieji buvo ES tėvai – kūrėjai, pradedant Paneuropos idėjos autoriumi grafu Richardu Coudenhove–Kalergi bei Europos Anglies ir plieno bendrijos steigėjais Jeanu Monet, Robertu Schumanu, Pauliumi–Henriu Spaaku ir Alcide’u de Gasperi. Vardinti kitus nėra prasmės, pakanka pasakyti, kad bet kuris politologijos studentas, paprašytas įvardyti XX a. antros pusės Europos didžiavyrius, turėtų mintinai išberti bent dviejų trečdalių Karolio Didžiojo premijos laureatų pavardes. O kas antrą jų žino kiekvienas, pastaruosius pora dešimtmečių skaitęs laikraščius ar bent jau per televizorių „Panoramą“ žiūrėjęs.
Šia premija apdovanojami žmonės, tikrąja to žodžio prasme sukūrę šiandienos Europą, jos elitų elitas. Iš visų Vidurio ir Rytų Europos politikų šios garbės lig šiol nusipelnė vos keturi – Rytų vokiečiams sieną į laisvę 1989 m. atvėręs Vengrijos premjeras Gyula Hornas, Čekijos „aksominės revoliucijos“ autorius Vaclavas Havelas, Lenkijos Rytų politikos kūrėjas Bronislowas Geremekas, Lenkiją veidu į Europą ir Vokietiją pasukęs dabartinės kaimyninės šalies premjeras Donaldas Tuskas.
Dabar šiam rinktinių Europos politikų klubui priklausys ir Dalia Grybauskaitė. Kodėl jai kitų metų gegužės 9-ąją, Kristaus dangun žengimo (simboliškas sutapimas – kartu ir Europos) dieną Aacheno rotušėje skambės imperatoriškasis himnas Urbs Aquensis?
Nėra sunku ieškoti atsakymo į šį klausimą, pažiūrėjus, kam ir už ką pastaruoju metu buvo skiriamos Karolio Didžiojo premijos. 2002 m. premija skiriama vieningai Europos valiutai – eurui. 2006 m. – Euro grupės pirmininkui Jean-Claude Junkerui, 2008 m. – Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, 2011 m. – Europos centrinio banko prezidentui Jean – Claude Trichet, 2012 m. – Vokietijos finansų ministrui Wolfgangui Schaeuble. Iš esmės pastaraisiais metais premijas gaudavo tie, kas vienaip ar kitaip prisidėjo prie ES skolų krizės suvaldymo ir euro zonos išsaugojimo, tokiu būdu Vokietijai siunčiant nedviprasmišką signalą visoms Europos valstybėms – be vieningos valiutos nebus vieningos Europos. Kadangi didžiausią pavojų euro išlikimui kelia Pietų Europos skolos, tai, logiškai mastant, 2013-ųjų Karolio Didžiojo premijos laureatu turėjo tapti Italijos premjeras – technokratas Mario Monti. Ryžtingai ėmęsis taupymo politikos M.Monti netruko tapti kanclerės A.Merkel numylėtiniu, tad jam, doram katalikui, praeityje puikiam Europos finansų ir mokesčių komisarui, ES Vieningos rinkos koncepcijos kūrėjui Karolio Didžiojo premija buvo kone savaime garantuota. Viena bėda – 2013 m. premijos laureato paskelbimo išvakarėse M.Monti prarado paramą Italijos parlamente ir gruodžio 8-ąją paskelbė atsistatydinąs.
Žinoma, gal tai tik sąmokslo teorija ir visiškas sutapimas, bet pranešimas apie Karolio Didžiojo premijos skyrimą D.Grybauskaitei pasirodė iš karto po pranešimo apie M.Monti atsistatydinimą. Visgi – kodėl jai, jeigu Lietuva nėra euro zonos narė ir tikrai nėra iš tų valstybių, kurių skolos ar finansinė politika kaip nors galėtų daryti įtaką euro likimui? Kodėl, galiausiai, ne kuriam Estijos, per patį Europos finansinės krizės įkarštį nepabūgusios įsivesti eurą, politikui? Vien todėl, kad, kaip pabrėžia premijos teikėjai, D.Grybauskaitė aiškiai pasisako už euro išsaugojimą ir vieningą fiskalinę ES politiką, kurią jau kelinti metai propaguoja A.Merkel?
Ne vien tik. Vokiečiams įspūdį padarė ir tai, kokiais būdais D.Grybauskaitė, būdama tiek Europos Komisijos komisare, tiek prezidente, siekia ir pasiekia savo tikslų. Ypač kad tie būdai labai skiriasi nuo pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išplitusio įpročio daug kalbėti, bet mažai daryti.
Karolio Didžiojo premijos komiteto pašlovinime D.Grybauskaitė piešiama ryžinga, darbui, pareigai, savo šaliai ir Europai atsidavusia politike, kurios sugebėjimai ir charakterio savybės tapo itin reikalingos po to, kai jaunoms ES narėms 2008 metais negailestingai smogė finansų krizė. „Tuo įspūdingesnė pažanga, kurią nuo to laiko padarė Baltijos šalys, – rašoma pašlovinime. – Tam, kad būtų parodytas krizės įveikimo kelias, prireikė energingo išskirtinių asmenybių įsikišimo, vedusių tuo keliu narsiai ir apdairiai, atkakliai, pasitikint savo jėgomis, įveikiant visas kliūtis. Asmenybių, kurios sunkiais laikais parodė kryptį savo tautai ir pelnė kitų Europos valstybių pasitikėjimą“. Nei lietuviškas, nei angliškas vertimas neperduoda tos senosios kanclerių Bismarcko ir Adenauerio laikų dvasios, aidinčios vokiškame tekste: „Mit Mut und Augenmaß, Durchsetzungskraft und Selbstbewusstsein, mit Disziplin und Opferbereitschaft“. Tokiais žodžiais kadaise vokiečiai buvo šaukiami suvienyti savo šalį, tokiais žodžiais jie kviesti atstatyti Vokietiją po siaubingo karo ir kurti taikią, suvienytą Europą. Tokiais žodžiais šiandien Vokietija kviečia ne tik vokiečius, bet ir visas Europos tautas gelbėti penkis dešimtmečius kurtą vienybę, kurią į pavojų stumia pietiečių neatsakingumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė priimti ryžtingus ir skausmingus sprendimus.
Į šį Karolio Didžiojo premijos komiteto išaiškinimą vertėtų įdėmiai įsiskaityti ir naujojo Ministrų kabineto atstovams, ypač į tas vietas, kuriose giriama Andriaus Kubiliaus Vyriausybės griežta finansinė politika, taip pat D.Grybauskaitės pastangos palaikyti gerus kaimyninius santykius ne tik su Europos Sąjungos valstybėmis, bet ir su Rusija. Ne veltui sakoma, kad iš šalies geriau matyti, o jau jautresnių santykių su Rusija detektorių, nei vokiečiai, Europoje reikia paieškoti. Ypač, kad santykių su Vokietija „gerinimui“ naujieji valdantieji žada skirti daug dėmesio.
Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei, o kartu ir Lietuvai, yra puikus rodiklis, jog vokiečių, ypač Vokietijos politikos ir finansų elito, akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai. Norint plėtoti santykius su Vokietija, palankesnio momento nebuvo visus pastaruosius du dešimtmečius. Svarbiausia – nenukrypti nuo ligšiolinės krypties.

Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei yra puikus rodiklis, jog Vokietijos politikos ir finansų elito akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai.

Visuomenėje vyraujanti užsienio kalba rodo politikų išprusimo lygį ir valstybės geopolitinę orientaciją.

Prisigyvenom. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrins kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Perskaičius šią žinią iš karto atmintyje iškilo legendinė Algirdo Brazausko frazė apie ministerijų sekretorius: specialistai, moka anglų kalbą. Jo, “bekalbio”, supratimu, anglų kalbos mokėjimas buvo išskirtinis kokybės ženklas, o ne savaime suprantamas dalykas.
Tikriausiai dar visi prisimename, kaip 2003-iųjų kovo mėnesį į Briuselį nuvykęs naujai išrinktas prezidentas Rolandas Paksas į angliškai užduotą žurnalisto klausimą sugebėjo išlementi vos kelis žodžius, o toliau bendravo per vertėją. Štai ką reiškia gūdžios provincijos rinkta valdžia. Ar kam būtų galėjusi net mintis kilti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje kas nors nesugebės laisvai angliškai kalbėti, kai pats premjeras jau prieš pusantro dešimtmečio Tomo Clancy trilerius originalo kalba skaitė, o dieną su “Financial Times” pradėdavo?
Deja, tikrovė tokia: nors jau greit dešimtmetis esame visateisiai NATO ir ES nariai, viršutiniame Lietuvos politinės valdžios ešelone dar pilna veikėjų, kurių anglų kalbos žinios, švelniai sakant, per menkos tam, kad būtų galima deramai atstovauti valstybės interesams. Bet ko stebėtis, jeigu trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai (paradoksas – visi jie Europos Parlamento nariai!) angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka! Viktoras Uspaskichas, kiek teko girdėti, netgi gimtąja rusų sunkokai rašo, o jo pastangas užrašyti tekstą lietuviškai įamžinusi fotografija keleri metai juokina “Facebook” ir “Google+” narius.
Tačiau tai juokas pro ašaras. Šiandieniniame pasaulyje politikas, ypač nedidelės valstybės, nemokantis bent poros užsienio kalbų, yra paprasčiausiai nevisavertis. Kas iš to, kad formaliai lietuvių, kaip ir kitų valstybių narių kalbos, yra viena iš oficialių NATO bei ES kalbų? Jos vartojamos nebent oficialiomis progomis. Tai Vokietijos užsienio reikalų ministras gali sau leisti prabangą į angliškai užduotą klausimą atsakyti vokiškai (nors tai iš karto sukėlė tegu nedidelį, bet skandalą, ir buvo suvokta kaip Vokietijos akibrokštas kitų valstybių atžvilgiu).
Šiaip NATO kalbama angliškai (nors su prancūzais vis dėlto geriau prancūziškai), Europos Komisijoje ilgą laiką darbinė buvo prancūzų, o dabar, po istorinės plėtros į Vidurio Europą, ją išstumia anglų kalba. Vis dėlto norint greičiau rasti sutarimą su vieningos Europos varikliais – vokiečiais ir prancūzais, reikia vartoti jų gimtąsias kalbas. Tokia tikrovė, net jeigu ji kam nors ir nepatinka.
Politika, ypač rimtoji, užkulisinė, visuomet daroma kaip galima siauresniame žmonių rate, geriausiai – akis į akį, be jokių vertėjų ar vertėjaujančių patarėjų. Jeigu į Briuselį nuvykęs Lietuvos politikas nesugeba su savo kolega bendrauti laisvai ir neformaliai, jeigu negali, pamatęs Europos Parlamento ar Komisijos koridoriuje reikiamą žmogų, užkalbinti jo ir trumpai aptarti norimo reikalo, tokiam politikui šiais laikais nebėra ką veikti ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime.
Mes kažkaip pamirštame, kad ne tik ministrai, bet ir Seimo nariai turi nuolat bendrauti su savo kolegomis tiek ES, tiek Europos Taryboje, tiek kitose tarptautinėse komisijose, forumuose, delegacijose. Klausimas – kokia dalis naujosios Seimo daugumos atstovų, pirmiausia komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, laivai kalba angliškai, prancūziškai ar vokiškai, yra, švelniai tariant, įdomus.
Kalbų atžvilgiu atsilikę ne tik Lietuvos politikai, bet ir visa visuomenė. Kaip rodo apklausos, lig šiol populiariausia ir geriausiai mokama užsienio kalba šalyje yra rusų, angliškai kalba tik jaunimas, kitos svarbiausios Europos kalbos – prancūzų ir vokiečių – yra egzotika, lygiai kaip artimiausių kaimynų – lenkų, latvių, skandinavų. Lietuva iš esmės yra „bekalbė“, šiuo požiūriu smarkiai atsilikdama nuo estų, kurie kadaise iš principo „pamiršo“ rusų kalbą ir prabilo angliškai. Gerai pamenu, kaip tais laikais Lietuvoje būdavo šaipomasi iš sunkiai, su siaubingu akcentu angliškai vograujančių estų.
Praėjo du dešimtmečiai, ir šiandien jau estai gali šaipytis iš savo pietinių kaimynų – latvių, kurių buvęs finansų ministras Atis Slakteris įėjo į istoriją, tiesioginiame “Bloomerg” televizijos eteryje į klausimą, kas nutiko, kad Latvija priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos, su baisiu akcentu atsakydamas: „Nasing spesal.“
Tuomet kalbėta, kad šis finansų ministro apsijuokimas prieš visą pasaulį (Latvijos diplomatija nesėkmingai stengėsi, kad interviu būtų pašalintas iš “Bloomberg” archyvų), papiktinęs Latvijos visuomenę, smarkiai prisidėjo prie politinės krizės, privedusios prie vyriausybės žlugimo. Mes tuomet irgi šaipėmės, bet gali būti, kad netrukus ir mes, kaip latviai, turėsime raudonuoti dėl kokio nors naujosios valdžios atstovo viešo nusišnekėjimo, pralinksminsiančio pasaulį, bet ne Lietuvą.
Vyraujanti užsienio kalba rodo ne tik visuomenės išprusimo lygį, bet ir valstybės politinę orientaciją. Tai nėra atsitiktinumas, kad dauguma estų geriau ar blogiau, bet kalba angliškai, kaip nėra atsitiktinumas, jog Lietuvoje anglų kalbą geriau įvaldę dešinieji politikai, o užsienio kalbos egzaminą prezidentės kabinete teks laikyti kairiosios daugumos kandidatams į ministrus.
Estai, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo priėmę strateginį sprendimą orientuotis tik į Vakarus apskritai ir į Skandinaviją konkrečiai, užsienio kalbų politikoje neišradinėjo dviračio. Jie tiesiog perėmė Skandinavijos (kurios lingua franca yra anglų) praktiką, kai visi užsienio filmai ar pramoginės laidos per televiziją rodomi originalo kalba su subtitrais nacionaline kalba. Šį sprendimą palengvino tai, kad pirmuosius po nepriklausomybės atkūrimo parlamento rinkimus Estijoje laimėjo jauno, tik trisdešimtmetį atšventusio, puikiai angliškai kalbančio istoriko Marto Laaro vadovaujama partija.
Lietuvoje tuo pat metu į valdžią grįžo šešiasdešimtmetis kompartijos bosas Algirdas Brazauskas, kuris vėliau ilgai, kruopščiai, bet nesėkmingai bandė išmokti anglų kalbą. Angliškai nemokėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (bet užtai abu jie mokėjo lenkiškai), angliškai mokytis teko ir kitam ilgamečiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui. Netgi šešerius metus A.Brazausko Vyriausybėje Lietuvos diplomatijai vadovavęs ne pats prasčiausias ministras Antanas Valionis, prieš sėsdamas vakarienės su kolegomis iš kitų ES šalių, ant kortelės susirašydavo, patarėjų padedamas, pagrindines mintis, kurias ketindavo pasakyti angliškai.
Štai todėl taip ir išėjo, kad tarsi į Vakarus besiorientuojanti Lietuva angliškus filmus per televiziją žiūri dubliuotus lietuviškai, o originalo kalba rodomi tik rusiški filmai. O į valdžią grįžę A.Brazausko politiniai anūkai, Lietuvos nelaimei, angliškai moka „su žodynu“, užtai rusiškai – kaip gimtąją.

Trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka.

Susirinkus naujajam Seimui, ant Lietuvos nusileido tamsa: į valdžią atėjo buki, godūs, menko išsilavinimo provincialai.

Visi suprantame, kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė neatėjo pasveikinti naujojo Seimo, kuriam, dar dirbti nepradėjusiam, prigijo pirktų balsų Seimo pravardė. Jei ne Konstitucinio Teismo teisėjų baimė prisiimti atsakomybę ir nesugebėjimas paskubomis rasti atsakymo į klausimą – o kaip turės būti valdoma Lietuva, jeigu rinkimų rezultatai daugiamandatėje apygardoje bus panaikinti, šis Seimas iš viso nebūtų turėjęs susirinkti.
Bet yra taip, kaip yra, ir Lietuvai kurį laiką teks gyventi su Seimu, kurio daugumą sudarė partijos, sugebėjusios laimėti vos vieną mandatą miestuose, kuriančiuose Lietuvos ekonomiką ir išlaikančiuose valstybę. Į valdžią atėjo bukos ir tamsios, savarankiškai užsidirbti ir pragyventi nesugebančios, tačiau pinigų godžios ir mirtiną pagiežą klestintiems miestams jaučiančios provincijos atstovai. Tos pačios provincijos, kurioje vis dar keikiamas „kolūkius sugriovęs“ Landsbergis ir po pirmo bambalio alaus pradedama rėkti ant miestiečių: “Tai jūs pasakykit, kap mum gyvet, kad to gyvenimo nė?!” Nes patys jie pripratę, kad visą gyvenimą už juos galvoja ir rikiuoja kažkas kitas: kolchozo pirminykas, vyr. inžinierius, brigadinykas, vykdomojo pirminykas, gorkomo ar rajkomo sekretorius. Toliau ir aukščiau jų vaizduotė neaprėpia. Tokius, ar tokių paremtus, jie ir rinko į Seimą.
Prezidentės pasidygėjimas tokią daugumą turinčiu Seimu – natūrali kultūringo, išsilavinusio žmogaus reakcija. Bet vis dėlto D.Grybauskaitė be reikalo apsiribojo vien raštišku pasveikinimu, jame ypač pabrėždama naujai išrinktų parlamentarų įsipareigojimą duotai priesaikai, atsakomybę už finansinio stabilumo, energetinių projektų, kovos su korupcija tęstinumą. Akivaizdu, kad tai akibrokštas naujajai daugumai, bet šis akibrokštas būtų buvęs dar stipresnis, jeigu prezidentė būtų atėjusi į Seimą ir iš tribūnos, tiesiai į akis pasakiusi, ką mano apie tuos, kurie jau dėlioja būsimąją Vyriausybę.
Nemokėjimas išsamiai kalbėti, aiškinant ir logiškai grindžiant savo sprendimus, yra silpnoji D.Grybauskaitės vieta. Ypač kad pasakyti apie naująją valdžios koaliciją yra ką, ir tai bene vienintelis dalykas, be brutalios teisėsaugos jėgos, kurio naujoji dauguma dar bijo, – kad kažkas, turintis autoritetą, aiškiai įvardys, kas jie tokie.
Vyriausybę formuoja skandaluose paskendę “prichvatizatoriai”, teisiami sukčiai ir mokesčių vagys, priesaikos laužytojai, paskui kuriuos driekiasi įtarimų ne tik dėl rinkėjų balsų pirkimo, bet ir korupcijos, kontrabandos, netgi tarnystės valstybei priešiškoms jėgoms šleifas. Tik nereikia aiškinti apie nekaltumo prezumpciją, kad esą „teismas dar neįrodė“. Kai teismas įrodo, tenka sėsti į kalėjimą. Politikoje, ypač siekiant vykdomosios valdžios, galioja kaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį visi įtarimai laikomi pagrįstais, kol įtariamasis neįrodė atvirkščiai. Nes būtų pasityčiojimas iš sveiko proto ir valstybės prileisti prie milijardinių biudžeto lėšų žmones, kurie tik dėl metų metais vilkinamų teisinių procedūrų nesėdi kalėjime už stambaus masto sukčiavimą ar kurių parankinius nuo teismo už korupciją išgelbėjo vien Seimo nario mandato suteikta neliečiamybė.
Kokia publika ketina sudaryti Vyriausybę, ir be teismų nuosprendžių akivaizdu kiekvienam, kuris bent kiek domėjosi pastarojo meto įvykiais Lietuvoje. Tad nėra ko stebėtis, kad dori specialistai, pavyzdžiui, socdemų vienu iš kandidatų į finansų ministrus vardytas Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka, jau atvirai pareiškė: „Tokioje Vyriausybėje dirbti nenoriu!” Nežinia, ar tai buvo spontaniška padoraus žmogaus reakcija į tai, kas vyksta, ar gerai apgalvotas jauno profesionalo sprendimas negadinti savo karjeros darbu TOKIOJE Vyriausybėje, bet neabejoju, kad laikui bėgant apie šį finansininką dar išgirsime. Sugebėjimas neiti į valdžią su bet kuo anksčiau ar vėliau visados įvertinamas.
Kokia tai Vyriausybė, kurioje protingi ir padorūs dirbti nenori? Užtenka pažiūrėti į viešai vardijamų kandidatų sąrašą, kad pašiurptum: tai bus ne kokia sukčių ir vagių (kaip pagal jos rusiškąjį analogą jau spėta praminti Vėlinių koalicijos kabinetą), o tikrų tikriausia Lietuvos naikinimo Vyriausybė.
Krašto apsaugos ministerija siūloma socdemui Juozui Olekui, kuris, kartą jau buvęs ministru, už pusę milijardo litų pripirko Lietuvos gynybai nereikalingų sunkvežimių bei laivų ir sunaikino kariuomenę, palikdamas ją ir be kareivių: šauktinių atsisakyta, o profesionalų nebuvo už ką samdyti, nes Brazausko-Kirkilo Vyriausybė aštuonerius metus mažino lėšas krašto apsaugai. Suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje statybą kuruojanti Ūkio ministerija turi tekti vieša girtuoklyste Seime pagarsėjusiam Rimantui Sinkevičiui, buvusiam „Achemos“ koncerno, visomis išgalėmis kovojančio prieš terminalą, vystymo direktoriui.
Vidaus reikalų ministerija, kuriai pavaldi su kontrabanda iš Rusijos kovojanti pasienio policija, turi atitekti Remigijui Žemaitaičiui – „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atstovui. Tos pačios partijos, kurios atstovas, tik per plauką už balsų pirkimą Seimo mandato nepraradęs Kęstas Komskis ir jo brolis Pagėgių meras Virginijus seniai neoficialiai vadinami kontrabandos baronais. Tad VRM pradėjus vadovauti „tvarkiečiams“ Pagėgių pasienio rinktinę bus galima naikinti – vis viena darbo nebus, tai bent lėšų galima sutaupyti.
Sveikatos apsaugos ministerija gali atitekti Vyteniui Andriukaičiui – lig šiol vykdomojoje valdžioje nedirbusiam politikos veteranui, gerai žinomam savuoju hiperaktyvumu, įtikėjimu savo neklystamumu ir užsispyrimu. Kartu sudėjus šios jo savybės garantuoja, kad sveikatos apsaugos srityje malkų bus priskaldyta dešimtmečiui į priekį.
Ūkio ministerija tenka Rusijos ambasados priėmimų žvaigždei Birutei Vėsaitei, atvirai pareiškusiai, kad Lietuvos energetinė nepriklausomybė jai nėra siekiamybė.
O TOKIĄ Vyriausybę vainikuos kandidatas į premjerus Algirdas Butkevičius – kaip parodė pastarosios savaitės, politikas, sugebantis pakeisti savo nuomonę du kartus per dieną, nuo pat pradžių šokdinamas savo koalicijos partnerio, už sukčiavimą teisiamo Viktoro Uspaskicho ir netgi nežinantis, kas pastaraisiais metais vyko jo kadaise vadovautos Susisiekimo ministerijos kontroliuojamose įmonėse.
Paradoksas, bet šiame fone netikėtai gerai atrodo didžiosios politikos naujokės – Lenkų rinkimų akcijos kandidatas į energetikos ministrus Jaroslavas Neverovičius. Tiek tarptautinio lygio išsilavinimas, tiek ankstesnės darbo vietos – Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos–Lenkijos elektros jungtį tiesianti bendrovė “LitPolLink”, tiek geri atsiliepimai iš senesnių laikų rodo, kad tai gali būti vienas geresnių pasirinkimų.
Nors kreipdamasi į Seimą prezidentė pažadėjo kandidatams į ministrus kelti ne tik kompetencijos, bet ir skaidrumo, sąžiningumo bei savarankiškumo reikalavimus, vargu ar jos filtras galėtų ką nors iš esmės pakeisti. Nes TOKIOS partijos kitokių kandidatų tiesiog neturi.

Užtenka pamatyti kandidatų į ministrus sąrašą, ir pašiurpsti: tai bus ne kokia sukčių ir vagių, o tikrų tikriausia Lietuvos naikinimo Vyriausybė.

„Vėlinių koalicijos“ kandidato į premjerus Algirdo Butkevičiaus energetikos programa rodo arba visišką reikalo neišmanymą, arba sąmoningą Lietuvos energetinės nepriklausomybės atsisakymą „Gazpromo“ interesų labui.

Nors didžiausias skandalas formuojant naują valdančiąją koaliciją kilo dėl socialdemokratų siekio įtraukti į ją už sukčiavimą stambiu mastu teisiamus Darbo partijos vadovus, kurie neslepia savo norų užimti ar ministrų, ar Seimo vadovų postų, tai tik žiedeliai, palyginti su tuo, kokią Lietuvos energetikos ateitį piešia socdemų lyderis Algirdas Butkevičius.
Glaustai dėstant, kandidatas į premjerus pasisako už atominę energetiką, bet ketina atsisakyti atominės elektrinės statybos kartu su „Hitachi“; suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje statyti, bet atsisakyti reikalavimo, kad didieji vartotojai 25 proc. dujų turi pirkti iš terminalo, taip pat atsisakyti dalį terminalo statybos sąnaudų dengti įskaičiuojant jas į dujų perdavimo kainą; įgyvendinat ES III energetikos paketo reikalavimus ir atskiriant dujų tiekimą nuo skirstymo, atsisakyti dabartinės Vyriausybės kietos pozicijos „Gazpromo“ atžvilgiu, santykius aiškinantis per Europos Komisiją ir Stokholmo arbitražą, bet „sudaryti darbo grupę iš Vyriausybės pusės Lietuvoje, pakviečiant atstovų ir iš „Gazpromo“ pusės“, ir „diplomatiškai derėtis“.
Išvertus į suprantamą kalbą, A.Butkevičius siūlo išvyti „Hitachi“ (kuri dabar, įsigijusi teisę statyti Didžiojoje Britanijoje dvi naujas atomines elektrines, kurioms reikės nuo keturių iki šešių branduolinių reaktorių, nebeturi jokio strateginio intereso bet kokiomis sąlygomis toliau dalyvauti Visagino AE projekte, tad bet koks naujosios Vyriausybės bandymas peržiūrėti jau sutartas projekto sąlygas bus pakankama priežastis mandagiai pasiųsti „Vėlinių koalicijos“ dalyvius po velnių ir išeiti) ir kartu palaiminti Rusijos atomines statybas Baltarusijoje ir Kaliningrade, nes jis juk už atominę energetiką!
Elektra Lietuvoje toliau būtų gaminama vien iš „Gazpromo“ dujų, nes jokioms kitoms vietos rinkoje nebūtų: panaikinus privalomą 25 proc. dujų pirkimą iš terminalo, joks stambusis vartotojas – nei „Lietuvos dujos“, nei šilumos tiekėjai, nei „Achema“ – jų pirkti negalės, nes „Gazpromas“ dujas jiems parduoda pagal ilgalaikes sutartis ir laisvai rinktis pardavėjo negalima. Terminalas stovės nenaudojamas, o kokia nors energetikos ministrė Birutė Vėsaitė aiškins, kokie negeri buvo konservatoriai, nupirkę tokį niekam nereikalingą daiktą. O štai „Gazpromas“ geras, nes mainais į ES III energetikos paketo įgyvendinimo atidėjimą ir ieškinio Stokholmo arbitraže už, naudojantis monopolininko padėtimi, nepagrįstai iškeltas dujų kainas atsisakymą keliais doleriais sumažino 1000 m3 dujų kainą – kaip kokiai Moldovai, kurią dabar „Gazpromas“ prievartauja taip pasielgti.
Tuo pat metu kažkas iš įtakingų socialdemokratų aplinkos netyčia padarys gerą biznį – kaip kokia Kristina Brazauskienė, 2004-aisiais galėjusi išsipirkti beveik 39 proc. „Draugystės“ viešbučio akcijų iš paslaptingos „ORDOS Limited“ už juokingus 3,3 mln. Lt, nors tada vien į viešbučio rekonstrukciją buvo investuota dešimteriopai didesnė suma. Tai, kad tuo pat metu Algirdo Brazausko Vyriausybė pardavė „Lietuvos dujas“ už 200 mln. Lt, nors, kaip iš karto po sandėrio paaiškėjo, bendrovės vertė viršijo 2 mlrd. Lt, savaime suprantama, visiškas atsitiktinumas.
Jei kas nors iš naujosios valdžiukės tikrai turi iliuzijų, kad su „Gazpromu“ galima susitarti „po senovei“, draugiškai, už kokias nors politines nuolaidas gaunant kainų nuolaidų, tegu galvoja iš naujo. „Gero ruso“ laikai seniausiai praėjo, „Gazpromui“ pastaruoju metu tragiškai trūksta pinigų, nes visa Europa sėkmingai laužia jį teismuose už monopolinę kainodarą ir susigrąžina milijardus eurų. Taip daro ne tik galingoji Vokietija, bet ir mažytė Čekija, kurios „RWE Transgas“ laimėjo 1,3 mlrd. dolerių vertės bylą prieš „Gazpromą“.
Aiški teisinė kalba – vienintelė, kurią pripažįsta „Gazpromas“, o diplomatinės derybos dėl kainos su juo, vienoje pusėje sėdint Vyriausybės, kitoje – „Gazpromo“ atstovams, apie kurias svaičioja A.Butkevičius, neįmanomos vien todėl, kad pagal privatizavimo sutartį tokias derybas turi vesti „Lietuvos dujų“, o ne Vyriausybės atstovai. „Neseni „Gazprom Export“ vadovų vizitai į Vyriausybę buvo susiję ne su derybomis dėl dujų kainų, o su ES III energetikos paketo taikymo sąlygomis ir ieškiniais Stokholmo arbitraže.
„Gazpromas“ paprasčiausiai neturi jokio intereso mažinti dujų kainą Lietuvai, jeigu turi nors kokią teisinę galimybę jos nemažinti. Tai, kad pernai dujų kaina „Achemai“ buvo sumažinta, susiję su paprastu dalyku – suskystintų dujų terminalo statyba Klaipėdoje: „Gazpromas“ buvo priverstas nuleisti kainą, kad „Achema“ netaptų savanore terminalo kliente. Jei terminalo nebus, nebus ir kainų nuolaidų – užtai gali atsirasti pasiūlymas koncerno akcininkams jas parduoti už siūlomą kainą, kol dėl brangstančių dujų įmonė nebankrutavo.
Visa tai abėcėlinės Lietuvos energetikos politikos tiesos, kurias kas jau kas, bet į premjerus taikantis buvęs finansų ir susisiekimo ministras A.Butkevičius turėtų žinoti kaip klebonas „Tėve mūsų“. Ir jis jas žino, kaip parodė žodžiai iš karto po pirmojo rinkimų turo, pareiškiant, kad reikia „tęsti konsultacijas su kitomis Baltijos šalimis ir investuotoju Japonijos kompanija “Hitachi”. Tai, kad tos pačios dienos vakarą A.Butkevičius persigalvojo ir jau teigė, kad „projektui sakome ne“, daugelis palaikė tik makaronais rinkėjams, nes dar laukė antrasis turas. Akivaizdu, jie apsiriko.
Atrodo, kad A.Butkevičius po pirmojo, drąsaus ir valstybiško, pasisakymo apie Visagino AE projekto tęstinumą, sulaukė skambučio (tarkime, iš kokio nors Rymanto) ir suprato, kad energetikos klausimas sprendimus priima kiti žmonės, kuriems prieštarauti neverta.

A.Butkevičius siūlo išvyti “Hitachi”, finansiškai sunaikinti LNG terminalą ir atsiduoti „Gazpromo“ malonei įgyvendinant ES III energetikos paketo reikalavimus.

Menininkas, kurio verslo ir vadybos talentas persveria profesinį, turėtų vengti visuomeninių projektų, idant nekelti cecho kolegų bei kultūrinės visuomenės pasipiktinimo, nepelnytai juodinančio iš savo profesijos gyventi galinčio kūrėjo viešąją reputaciją.
Rinkimų tylos savaitę atsiranda laiko pasamprotauti apie meną, juoba, tą jo dalį, kuri irgi susijusi su politika, tačiau leidžia neminėti konkrečių politikų pavardžių bei partijų pavadinimų. Ypač, jei neseniai paskelbtas meninis projektas sukėlė daugelio kultūros viešuomenės veikėjų nuoširdų pasipiktinimą – tenka pripažinti, šį kartą visiškai pelnytą.
Kalba apie garsaus skulptoriaus Tado Gutausko projektą „Lietuvos Skydas“, kurio esmė – šalia Druskininkų pastatyti pseudolietuviško (nes gryniausią romėnišką Scutum primenantį) skydo formos skulptūrą, kurioje, pasak savivaldybės tinklapio: „Bus įamžinti visi Lietuvos miestai ir miesteliai, pasaulio miestai, kuriuose susibūrusios lietuvių bendruomenės – vietos, kur gyvena, iš kur yra kilę iškiliausi pasaulio lietuviai. Visi neabejingi šiai iniciatyvai jau gali išsakyti savo nuomonę ir siūlyti iškiliausius lietuvius, atstovaujančius vieną ar kitą Lietuvos ir pasaulio miestą, diskutuoti apie tai internetinėje svetainėje. „Lietuvos skydui“ gali būti siūlomi asmenys, gyvenę ar tebegyvenantys Lietuvoje nuo valstybės atkūrimo 1990-aisiais metais iki šių dienų. Iškiliausius lietuvius galima siūlyti užpildžius specialią „Iškiliausio lietuvio anketą“ interneto svetainėje“.
Čia tenka daryti nuokrypą į šoną ir prisipažinti, jog šiaip jau T.Gutauską mėgstu ir gerbiu, jo skulptūrinis projektas „Baltijos kelio“ 20-mečiui paminėti sulaukė visiško mano pritarimo beigi palaikymo, nuperkant vieną iš vardinių plytų.
Tad tuometinius gausius menininkų viešuomenės pasipiktinimus T.Gutausko projektu sutikau su atvira pašaipa: patys, nesugebantys kažką įsimintino ir visuomenę vienijančio pasiūlyti ir varo ant to, kuris sugeba ir daro. Beje, lygiai taip pat vertinau ir vertinu žymiausio XXI a. pradžios lietuviškojo monumentalizmo pavyzdžių – „Krantinės Vamzdžio“ (žinia, originale jis „arka“, bet tauta turi teisę keisti viešųjų paminklų pavadinimus) autoriaus Vlado Urbanavičiaus arba Neries tiltus nerūdyjančio plieno spygliais, žiedais bei kamuoliais papuošusio Kunoto Vildžiūno kritikus. Ypač tuos, reikalavusius, kad šių meno kūrinių pagaminimui reikėtų skelbti konkursą, nors taip virinti metalą moka tik pats Kunotas ir dar kažkokie japonai. Lygiai kaip ir tuos šiandienio Kauno dvasios nejaučiančius viešuomenininkus, užsipuolusius tą patį T.Gutauską dėl jo „Liūto su krepšinio kamuoliu“, turėjusiu papuošti, bet nepapuošusio Kauno „Žalgirio“ areną. Geresnio savo vietos moderniojoje Lietuvoje nerandančio Kauno “patrolinimo” neįmanoma įsivaizduoti – netgi jei pats T.Gutauskas to ir nenorėjo (plačiau žr. 2011 m. birželio 6 dienos „Veidą“).
Įkandin „Baltijos keliui“ sekęs kitas T.Gutausko projektas – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui sukurtas ir Vingio parke iškilęs „Vienybės medis“ jau privertė gūžtelėti pečiais. Jokios naujos idėjos ar formos – tas pats vardų įkalimas plokštumoje, tegu ji vaizduoja ne kelią, bet tautišką verpstę. Na, bet mat jį paibeliai, – tuomet pagalvojau. – Priėjo talentingas, vardą turintis, vyras prie viešuomenės dėmesio, kaip gryno oro gurkšnio, trokštančių ir paskutines dienas valdžioje skaičiuojančių pokomunistinių politikų, nurovė nuo jų pinigų, tai vis geriau, nei ten kokį Sniečkų ar iš Maskvos emisarų pinigus ėmusį Smetoną pastatę būtų. Tad jau geriau neabejotinai talentą turintis T.Gutauskas, nei kažkoks „Nou Neimas“, užsakymą gavęs tik todėl, kad jis – „Ne Gutauskas“.
Bet viskas turi turėti ribas. Trečias iš eilės, absoliučiai niekuo nuo pirmtakų nesiskiriantis projektas (vardų ant plokštumos iškalimas) – tai jau netgi ne ankstesnių, sėkmingų, darbų mini kopijų tiražavimas – tai žemiausio lygmens chaltūra ir nykus pasipinigavimas. T.Gutausko kūriniai yra pakankamai gerai perkami privačiai, kad šis menininkas galėtų pyragui su juoda ikra užsidirbti ir be visuomenės pinigais apmokamų viešųjų skulptūrų projektų. Puikus to pavyzdys – Harmonijos parke iškilę, tai yra, už privačius pinigus privačioje žemėje pastatyti „Saulės vaikai“ . Nes tai, ką jis dabar išdarinėja, stokoja ne tik paprasčiausio sveiko skonio, bet ir saiko, be kurio neįsivaizduojamas tikras menas.

Audrius Bačiulis

Įkirta
Menininkas, kurio verslo ir vadybos talentas persveria profesinį, turėtų vengti visuomeninių projektų.