Trečiasis kardinolas Lietuvoje Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis garbingai atlieka savo misiją, vertindamas ją kaip kunigystės ir vyskupystės misijos tąsą. Kalbamės su kardinolu apie daugelį moralinių, pilietinių, egzistencinių dalykų.

Jūratė Mockuvienė

VEIDAS: Paskyrimą kardinolu priėmėte santūriai, kaip savaime suprantamą Dievo valią. Ar jaučiatės tą valią iki galo išpildęs?

A.J.Bačkis: Tapus kardinolu mano siekis buvo užmegzti glaudesnius ryšius tarp Bažnyčios Lietuvoje, kuri tiek metų buvo persekiojama, sukaustyta, neturėjo galimybės tiesiogiai susisiekti su Šventuoju Sostu, ir Romos popiežiaus. Dariau, ką galėjau, kad mūsų Bažnyčia Lietuvoje pajustų Visuotinės bažnyčios pulsą, neužsidarytų savyje, nežiūrėtų tik į savo praeitį, bet augtų, gyventų Vatikano II Susirinkimo dvasia, neštų Kristaus Evangelijos šviesą į tautos gyvenimą.

Grįždamas prie jūsų klausimo, ar jaučiuosi Dievo valią iki galo išpildęs, atsakysiu, kad visus 20 metų nuoširdžiai stengiausi atlikti savo misiją, Vilniaus arkivyskupo ganytojo misiją, atstatyti mūsų suniokotą Bažnyčią. Istorija parodys, kiek pasisekė tai padaryti. Nedvejodamas drįstu sakyti, kad sunkiausi, tačiau gal ir vaisingiausi metai buvo pirmieji, 1992–2000-ieji, kai dar nebuvau kardinolas.

Į tikinčiųjų bendruomenę įsibrovęs individualizmas

VEIDAS: Bažnyčia – tai bendruomenė žmonių, kuriuos sieja tikėjimas, meilė, gailestingumas. Kokia, jūsų nuomone, Bažnyčios padėtis Lietuvoje: ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir mažesniuose rajonuose?

A.J.Bačkis: Labai gražiai apibūdinote Bažnyčią, kaip bendruomenę žmonių, kuriuos sieja vienas tikėjimas ir meilė Dievui bei kiekvienam žmogui. Gal per drąsiai pasakysiu, bet man atrodo, kad mūsų tikintieji nepakankamai tai suvokia ir ne iki galo tuo gyvena. Individualizmas, kuris taip stipriai reiškiasi šių dienų visuomenėje, gerokai įsibrovęs ir į mūsų tikinčiųjų bendruomenę.

Didžiuosiuose miestuose, ypač kalbu apie Vilnių, kurį geriausiai pažįstu, nedaug rasi parapijų, kuriose tikintieji jaustųsi kaip viena darni šeima, atsakingai įsitrauktų į parapijos gyvenimą, nuoširdžiai bendradarbiautų su kunigais sielovados darbe. Tai nelengvas iššūkis, kai per 50 komunistinės priespaudos metų tiek daug žmonių negalėjo ar nedrįso viešai išpažinti tikėjimo, eiti į Bažnyčią, nes bijojo patys dėl to nukentėti ar pakenkti vaikų ateičiai. Daugelis nutolo nuo Bažnyčios. Be to, dabar atgautos ar atkurtos parapijos ne visos turi patalpas (dauguma jų buvo nusavintos ir dažniausiai nesugrąžintos), kuriose galima susirinkti, pasikalbėti, pasidalyti tikėjimu ar apie jį išgirsti, kuriose būtų vaikų dienos centrai ar užsiimama kitokia veikla. Kiekviena parapija būtinai turi turėti savo erdvę, į kuria tikintieji laisvai galėtų ateiti, jaustųsi kaip namie.

Ačiū Dievui, auga, plėtojasi įvairiausios grupės, grupelės: šeimų, jaunimo, vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, kurie siekia „būti Bažnyčia“, kaip pirmieji krikščionys, kurie „visi buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32). Jiems rūpi gyventi tikėjimu, geriau pažinti ir įsigilinti į tikėjimo tiesas, grįsti jomis savo kasdienį gyvenimą ir perduoti jį savo vaikams.

Galima džiaugtis ir karitatyvine veikla, kuri nėra vien socialinių paslaugų teikimas, bet gimsta iš krikščioniškos meilės, iš gailestingos širdies, matančios, kur reikia meilės bei gailestingumo, ir atitinkamai veikiančios.

Būtina atnaujinti bendruomenės dvasią, solidarumą, tarpusavio meilės ryšius, o ne gyventi vien sau, pasirodant bažnyčioje tik švenčių ar krikšto, santuokos bei laidotuvių proga, tai yra gyventi anapus parapijos.

Jūs užsiminėte apie tikinčiųjų gyvenimą mažose vietovėse, kur gal lengviau suburti žmones, nes jie vienas kitą pažįsta, lengviau bendrauja – arba pykstasi. Prisimenu, kaip mano mama sakydavo: blogiausia, ką padarė sovietų valdžia, yra tai, kad išardė, sunaikino mūsų miestelių, bažnytkaimių bendruomenes, kuriose visi buvo savi, dalijosi vargais ir džiaugsmais, kartu švęsdavo bažnytines ir tautines šventes.

Ne mažiau liūdna – buvo sunaikintas pasitikėjimas vienų kitais. Taip ir dingo tos natūralios miestelių bendruomenės, perduodavusios gyvas tradicijas. Daugelis įsikūrė miestuose ir nebesugrįžo į gimtinę. Kai kurie gal atvyksta susitikti su giminėmis atlaidų proga, aplankyti tėvų ar senelių kapų, tačiau nebėra nuolatinių ryšių. Pasikeitė gyvenimo būdas, ir šiandien reikia didelių pastangų gyvoms bendruomenėms atkurti. Kai kur jos, ačiū Dievui, atgimsta, ir tuo labai džiaugiuosi. Bendrystės dvasios labai trokšta jaunimas, ypač jeigu stokoja jos šeimoje.

Bažnyčia neužsidaro savyje

VEIDAS: Norėdama prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės, šiek tiek keistis priversta ir Bažnyčia. Kokios permainos dar laukia mūsų Bažnyčios ir kas turi būti nepajudinta per amžius?

A.J.Bačkis: Iš tikrųjų gyvename sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, prie kurios reikia mokytis prieiti. Bažnyčia neužsidaro savyje ir seka visuomenės raidą. Vatikano II Susirinkimas jau prieš 50 metų bandė ištyrinėti laiko ženklus, atsiliepti į naujus iššūkius, atsakyti į žmonių lūkesčius Evangelijos šviesoje, svarstyti, kaip geriau Bažnyčia gali tarnauti žmonėms. Tai buvo naujas požiūris, su pasauliu užmegztas naujas ryšys, kuris gal per mažai atgarsio turėjo Lietuvoje, kurioje persekiojama Bažnyčia gyveno gynybine dvasia.

Popiežius Benediktas XVI turbūt taikliausiai apibūdino šių dienų kultūros permainas kaip „reliatyvizmo diktatūrą“, bet kartu leidosi į dialogą, į pokalbį su netikinčiais Dievo, organizuodamas „pagonių kiemą“, siekė tikėjimo ir mokslo susikalbėjimo. O dabar popiežius Pranciškus kviečia, ragina visą Dievo tautą neužsidaryti gynybinėse pozicijose, neieškoti saugumo, bet eiti į periferijas, pas vargšus, nebijoti susitepti, bandyti kurti gyvas bendruomenes, būti keliaujančiais tikėjimo skelbėjais.

Ne naujos struktūros reikalingos, bet nauja, misionieriška dvasia, naujas užsidegimas. Eiti į žmones, kalbėti jiems suprantama kalba, savo darbais parodyti, kad Bažnyčiai rūpi žmogus. Stengtis užmegzti asmeninį dialogą su kiekvienu žmogumi. „Širdis, kalbanti širdžiai“, kaip sakydavo kardinolas Newmanas.

Bažnyčios sielovada turi keistis, ji turi būti persunkta gailestingumu, meile vargšams, gyvenimo nuskriaustiems, pavargusiems, nusiminusiems žmonėms. Dieve, saugok nuo Bažnyčios supasaulėjimo perimant pasaulio dvasią, kuri iškelia galią, garbę ir pinigą. Ar ne tokie buvo Kristaus gundymai dykumoje?

Bažnyčia lieka ištikima Evangelijai, tikėjimo tiesoms, sakramentams, sveikam liaudiškam pamaldumui, tačiau linkiu, kad visų pirma ji taptų atvirais namais visiems ieškantiems gyvenimo prasmės, ieškantiems tiesos, gėrio, užuot pasidariusi, kaip sako popiežius Pranciškus, muitine.

Šeima visaip puolama

VEIDAS: Kad tauta būtų sveika, ji privalo stovėti ant tvirto moralinio pagrindo. Kaip tą pagrindą padaryti kuo tvirtesnį, kai viešojoje erdvėje kaip pavyzdys, siekiamybė pristatomos visos įmanomos žmogiškosios silpnybės?

A.J.Bačkis: Teisingai apibūdinote neigiamą viešosios erdvės poveikį, nes dažniausiai pataikaujama žmogaus silpnybėms, o ne iškeliamos dorybės. Sunku žmogui, o ypač jaunam, atsilaikyti prieš peršamą tuštybę. Tik tvirtas, brandus žmogus moka atsirinkti ir pasirinkti klausydamas sąžinės balso. Žmogus ugdomas šeimoje, nuo mažens formuojant jo sąžinę. Aš žaviuosi matydamas jaunas šeimas, kurios rūpestingai, su meile auklėja savo vaikus. Šeimos laukia pagalbos iš Bažnyčios ir iš valstybės, kad galėtų atlikti savo auklėjimo misiją, jie ieško saugių vietų savo atžaloms, darželių, mokyklų, kurios atitiktų jų įsitikinimus.

Vilniuje yra įkurtas vienas katalikiškas vaikų darželis „Mažutėliams“, bet jų reikėtų daugiau. Turime tik kelias katalikiško auklėjimo įstaigas – Jėzuitų, „Versmės“ gimnazijas, kuriose ne tik stengiamasi perduoti žinias, bet ir rūpinamasi įdiegti krikščionišką dvasią, meilę Dievui ir meilę žmogui. Tam reikia suburti atsidavusių mokytojų, kurie mokėtų sužavėti auklėtinius ir sukurti tinkamą aplinką. Viena kita tikybos ar etikos pamoka negali užtikrinti dorinio ugdymo. Kiek suvokiu, dabartinė švietimo koncepcija daugiau dėmesio kreipia į žinių perdavimą, o ne į asmenybės ugdymą.

Grįžtu prie šeimos. Ji yra pagrindinė visuomenės ir tautos ląstelė. Jei norime sveikos tautos, stovinčios ant tvirto moralinio pagrindo, atsigręžkime į šeimą, visais įmanomais būdais padėkime jai. Deja, šiandien šeima, kurią valstybė privalo saugoti ir globoti, kaip įrašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra visaip puolama.

VEIDAS: Istorinė atmintis liudija, kad Sibire, kalėjimuose, lageriuose daugelis mūsų tautos nepalūžo, išlaikė žmogiškąjį orumą, tautinį tapatumą ir viltį. Nejau reikia tokių sukrėtimų ar netgi antros Sausio 13-osios, kad mūsų tauta vėl atkustų antrajai patriotizmo, tautiškumo bangai?

A.J.Bačkis: Teisingai primenate – daugelis mūsų tautos sūnų ir dukterų, patyrę sunkiausius išbandymus kalėjimuose, lageriuose, nepalūžo. Pridursiu – ir mūsų partizanai, gražiausias Lietuvos jaunimas, paaukojo savo gyvenimą dėl laisvės. Tikėjimas, viltis ir meilė tėvynei degė jų širdyse. Tik budėkime, kad istorinė atmintis, apie kurią kalbame, nebūtų ištrinta, palikta užmarštyje.

Tačiau reikia neužmiršti, kad sunkumų akivaizdoje ne visi rado jėgų išlaikyti savo žmogiškąjį orumą, tikėjimą, viltį ir meilę tėvynei. Nemaža dalis tautiečių, norėdami išgyventi, skatinami baimės, pasirinko kitokį kelią – paklusti ir prisitaikyti. Tokia laikysena paliko jų sąžinėje ir net psichikoje negyjančių žaizdų bei randų, palaužė jų dvasią. Praeities nenusikratysi kaip kokio blogo sapno. Visi drauge sudarome įvairialypę visuomenę, tautą, kurią vieni myli, kiti abejingai stebi.

Kas gali uždegti tėvynės meilę? Iš patirties galiu pasakyti, kad šeima, perduodanti savo atžaloms tas vertybes, kuriomis pati gyvena. Noriu tikėti, kad yra daug šeimų, kurios savo gyvenimą ir ateitį sieja su Lietuva, nori išlaikyti gyvą istorinę atmintį, išsaugoti tautines tradicijas, praeities lobį. Tai nereiškia – atkurti praeitį, gyventi prisiminimais tarsi muziejuje. Dera kurti naują gyvybingą Lietuvą, kuria galėtume džiaugtis ir didžiuotis. Žmogus labiausiai brangina tai, kas iš jo pareikalauja didžiausių pastangų ir net aukos. Nelinkiu naujų sukrėtimų, bet klausiu: ar šiandien esame pasiryžę dirbti, aukotis dėl Lietuvos? Tam reikia tvirto apsisprendimo ir negailėti atiduoti daug jėgų. Tam reikia ir Dievo pagalbos.

Veidas: Kalbamės vienos iškiliausių Katalikų bažnyčios švenčių – šv. Kalėdų išvakarėse. Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos tikintiesiems ir visiems žmonėms?

A.J.Bačkis: Daug kalbėjau apie šeimą. O Kalėdos mus suveda su Šventąja Šeima ir padeda atpažinti bendrystės ir taikos vertę. Šventasis Raštas sako, kad Dievo Motina Marija daug dalykų nesuprato, tačiau „svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19) ir tik po to veikė. Mano linkėjimas visiems – daugiau mąstyti, svarstyti ir klausyti savo sąžinės. Sąžinė padės mums pasirinkti teisingus sprendimus, atnešančius daugiau ramybės bei taikos šeimai ir visuomenei.

Iš Vilniaus arkivyskupijos metropolito pareigų penktadienį popiežius Pranciškus atleido kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Į šias pareigas paskirtas vyskupas Gintaras Grušas.  Kardinolas A.J. Bačkis dar pernai  pagal kanonų teisės nuostatus, jam sulaukus 75 metų amžiaus, ankstesniajam popiežiui buvo įteikęs atsistatydinimo prašymą.
Arkivyskupas Grušas pradės vykdyti naujas pareigas su iškilmingomis ingreso Šv. Mišiomis, kurios įvyks Šv. Jurgio, Vilniaus arkivyskupijos globėjo šventėje, balandžio 23 d., 12 val. Vilniaus Arkikatedroje.
Vyskupas Gintaras Grušas gimė 1961 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, JAV. Augdamas lietuvių šeimoje, įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Kardinolas A. J. Bačkis tęs darbus Vatikane, nes yra Kardinolų kolegijos narys, dalyvaus Lietuvos vyskupų konferencijos posėdžiuose, tačiau Vilniaus arkivyskupijos reikalus koordinuos naujasis ordinaras.

Pasaulio katalikų bendruomenė kuo toliau, tuo atidžiau nagrinėja rugpjūčio gale mirusio Italijos katalikų bažnyčios kardinolo Carlo Marios Martini paskutiniame interviu, duotame bičiuliui jėzuitų kunigui Georgui Sporschillui, išsakytas mintis apie būtinybę Katalikų bažnyčiai pasukti reformų keliu.

„Mūsų kultūra paseno, mūsų bažnyčios didelės ir tuščios. Išsikerojusi biurokratija. Mūsų religiniai ritualai ir drabužiai, kuriuos dėvime, yra pompastiški“, – sakė velionis kardinolas. Kartu C.M.Martini apibendrino, kad Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčia nuo gyvenimo atsilikusi apie 200 metų.
Kaip šias įžvalgas vertina Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai bei visa dvasininkija? Nuo to pradėjome pokalbį su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.

A.J.Bačkis: Kai prieš dvidešimt metų kūriau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, buvau nuvažiavęs į Milaną pasitarti su kardinolu Carlo Maria Martini. Ir sulaukiau jo palaikymo. Jis buvo vienas garsiausių Šventojo Rašto tyrinėtojų – ne tik tyrinėtojų, bet ir mylėtojų. Esu skaitęs daugelį jo parašytų knygų, kuriose apmąstomi Šventojo Rašto žodžiai, gražiai juos pritaikant prie šių dienų žmogaus, prie šių laikų Bažnyčios gyvenimo, nebijant iššūkių. Tai buvo gilus mąstytojas, geras ganytojas, mylintis Kristų, Bažnyčią ir žmones. Jame mačiau tikrą Bažnyčios autoritetą, o ne pompastišką „hierarchą“, kaip dažnai mus įsivaizduoja ir pavaizduoja žmonės. Vyskupo vadovavimas yra tarnystė, o ne „institucija“. Dievo tauta siekia užmegzti dialogą ir su kitaminčiais, kitamaniais. Kaip tik tai labai gražiai ir veiksmingai darė kardinolas Martini. Jis troško matyti evangeline dvasia gyvenančią Bažnyčią.
Tad ir pirmoji mintis perskaičius jūsų minimą interviu – tai labai nuoširdaus ir ištikimo Bažnyčios sūnaus nerimo balsas. Jis kupinas susirūpinimo, kurį popiežius ir vyskupai ėmė reikšti dar XIX a. pabaigoje. Jau tada Bažnyčia matė, kaip sparčiai augančių miestų naujieji gyventojai, atitrūkę ne tik nuo gimtinės kaime, bet ir nuo tėvų tradicijų, paveikti materializmo ir marksizmo ideologijos, tolsta nuo tikėjimo. Taigi ne praeitame, o dar užpraeitame šimtmetyje Bažnyčia ėmė klausti savęs, kaip kalbėtis su šiais žmonėmis, kaip neprarasti ryšio su naujai besiformuojančia pramoninės ir technologinės visuomenės kultūra.
Vatikano II Susirinkimas ir visi po jo vykę Vyskupų Sinodai nuolat kalbėjo apie pasišventusių pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, apie jų įsitraukimą į liturgiją, kad „ritualai“ nebūtų vien „pompastiški“. Kardinolo interviu ypač pabrėžiamas privatus Šventojo Rašto skaitymas (jis buvo žymus biblistikos profesorius), tokių pačių raginimų rasime dažname Benedikto XVI pasisakyme. Ne vienas Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus dokumentas kelia tas pačias problemas ir ieško atsakymo į opiausius gyvo tikėjimo, gyvosios Bažnyčios ir gebėjimo liudyti Gerąją naujieną šiuolaikiniame pasaulyje klausimus.
Labai atidžiai perskaičiau kardinolo Martini mintis, tačiau neradau interviu to, ką jūs vadinate „būtinybe Bažnyčiai pasukti reformų keliu“. Greičiau sakyčiau, kad a.a. ganytojas ragina iki galo, be išlygų, be nuolaidžiavimo mūsų visų žmogiškoms silpnybėms įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Interviu, tiesa, vaizdžiais bei aštriais žodžiais – taip mėgdavo kalbėti kardinolas Martini – kviečia tiek dvasininkus, tiek pasauliečius nuosekliai laikytis to, ką Bažnyčia nepailsdama skelbia nuo šv. Petro laikų. Sakyčiau, kad kalbėdamas apie žmones žarijas, kurios galėtų suliepsnoti po gausiais pelenais, kardinolas Martini pateikia puikią, uždegančią Naujosios evangelizacijos programos, paskelbtos Jono Pauliaus II, santrauką.
Gal galima taip apibendrinti: tie du šimtai atsilikimo metų, kurie žiniasklaidos buvo iškelti į antraštes, – tai laikotarpis, kai Bažnyčia suvokia ir apmąsto pirmiausia Vakaruose prasidėjusias, o dabar beveik visą pasaulį apėmusias permainas, tačiau kviečia savo narius eiti kiek kitu keliu, rinktis kitą gyvenimo tikslą, todėl ir kitus prioritetus. Ar visada sugebame tai skelbti suprantama kalba, paveikiu balsu ir, svarbiausia, įtikinamais pavyzdžiais? Deja, ne visada. Šventasis Tėvas dėl to susirūpinęs. Aš dėl to susirūpinęs. Ir a.a. kardinolas Martini dėl to buvo susirūpinęs. Jo išsakytose mintyse girdėti širdies skausmas.
Suprantu jį ir iš dalies priimu jo susirūpinimą dėl pompastiškumo ir perdėtos biurokratijos bei per daug centralizuotos Katalikų bažnyčios valdymo sistemos. Tačiau nesustočiau prie tokio griežto apibendrinimo. Mano įsitikinimu, šiuo interviu mestas iššūkis, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į Evangelijos dvasią, užuot susitelkus į raidę.
VEIDAS: Velionis kardinolas C.M.Martini kalbėjo apie tai, kad Katalikų bažnyčia jautriau turėtų vertinti ir išsituokusias šeimas, tiksliau, pasyvųjį skyrybų kaltininką. Kaip pavyzdys pateikiama vyro palikta moteris, sukūrusi antrą santuoką ir toliau dorai gyvenanti, katalikiškai auklėjanti vaikus; bet, negalėdama priimti šv. Komunijos, ji tolsta nuo Bažnyčios, su ja tolsta ir jos vaikai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
A.J.Bačkis: Kam gali nerūpėti suirusių šeimų, išsituokusių asmenų padėtis? Skyrybos yra sunkus išbandymas su skaudžiomis pasekmėmis išsituokusiems, o dar labiau vaikams, kurie ne tik būna pirmosios nesantaikos aukos, bet neretai tampa dar ir tėvų konflikto įkaitais. Skyrybų istorijoje visuomet esama kaltės, lieka gilios žaizdos, kartais ir aštri neapykanta. O kur dar sąžinė tų, kurie sulaužė ištikimybės pažadą, duotą priimant Santuokos sakramentą? Ar Bažnyčia gali būti neištikima Kristaus žodžiams, kurie aiškiai nusako santuokos neišardomumą: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.“
Kalbėdamas apie konkretų kardinolo Martini pateikiamą pavyzdį moters, kuri gyvena antroje santuokoje ir negali eiti sakramentų, noriu pasakyti, kad ji, kaip ir visi kiti, sukūrę naujas darnias šeimas, nėra Bažnyčios atstumti. Visi išsiskyrusieji lieka mylimais Bažnyčios nariais. Jie gali dalyvauti šv. Mišiose, melstis, priimti dvasinę Komuniją, katalikiškai auklėti vaikus, atlikti gailestingumo darbus. Jie neturėtų jaustis esantys Bažnyčios „užribyje“.
Mes, dvasininkai, kaip ir tikintieji, kurie gyvena tvarkingoje santuokoje, turime nepažmiršti tų porų, rūpintis jų sielovada. Išsituokusiems reikia dvasinės ir psichologinės pagalbos, supratimo, atjautos. Norėčiau, kad Bažnyčia dar daugiau dėmesio skirtų pakartotinai sukūrusių šeimą porų sielovadai, kad jos būtų kuo labiau įtrauktos į Bažnyčios gyvenimą, nors joms ir neleidžiama priimti šv. Komunijos.
Turime Vilniuje gražių pavyzdžių, tokių kaip nuo 2004 m. veikiantis centras „Bendrakeleiviai“, kuriame sielovada skiriama būtent išsituokusiems žmonėms. Labai norėčiau, kad kiekvienoje parapijoje vyktų panaši sielovada, kuri suburtų žmones bendrai maldai, pasidalijimui. Antroje santuokoje gyvena daug žmonių, mūsų Bažnyčios narių. Skaudu jiems, o drauge ir visai Bažnyčios bendruomenei. Noriu juos padrąsinti, kad nenutoltų nuo Bažnyčios, neatsisakytų Kristaus mokymo.
Drauge noriu kreiptis į jaunimą ir raginti kuo atsakingiau, neskubotai, rimtai pasirengti Santuokos sakramentui. Šeimos centruose tikrai rasite ir įdomių paskaitų, ir pasirengusių jus konsultuoti psichologų, teologų, gydytojų. Po santuokos gera būtų įsitraukti į vieną ar kitą šeimų bendruomenę, kur rasite atramos, pagalbos, pastiprinimo. Jo prireiks, kad susidūrę su neišvengiamais sunkumais, kurie yra neatskiriama gyvenimo, taigi ir krikščioniškų šeimų gyvenimo, dalis, išliktumėte tvirti ir ištikimi savo pažadams. Nėra meilės be aukos.
VEIDAS: Iš esmės visuotinai pripažįstame, kad Lietuva, kaip valstybė, nuo civilizuoto Vakarų pasaulio atsilikusi apie 50 metų, arba tiek, kiek buvo okupuota. Tad jei Vakarų bažnyčia, anot velionio kardinolo C.M.Martini, atsilikusi 200 metų, kiek mūsų, Lietuvos katalikų bažnyčia, atsilikusi nuo Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčios?
A.J.Bačkis: Tokie skaičiavimai – pažangus, atsilikęs – tinkami, kai lyginami automobiliai ar kompiuteriai, ir ne visuomet prasmingi, kai kalbama apie kultūrą. O bendruomenei, jos vidiniam gyvastingumui, susiklausymui, augimui vargiai taikytini apskritai. Bažnyčia viena – Visuotinė, todėl galime kalbėti nebent apie kurios nors bažnytinės institucijos ar veiklos srities panašumus ir skirtumus Lietuvoje, Italijoje, JAV.
Tikra tiesa, kad sovietmečiu paskleisti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, jo dvasią Lietuvoje buvo nepaprastai sunku dėl sovietų valdžios persekiojimo. Todėl, pavyzdžiui, apie pasauliečių apaštalavimą visu balsu čia pradėta kalbėti trimis dešimtimis metų vėliau. Tačiau pamaldos lietuvių kalba, leidusios pasauliečiams aktyviau įsitraukti į liturginį gyvenimą, įvestos net ir sunkiomis okupacijos sąlygomis.
Tik nedaugelyje vietų parapinę katechezę ir mokyklinį tikybos mokymą drįsčiau pavadinti moderniu, atitinkančiu šiuolaikinės kompiuterių kartos poreikius. Ir tai mano nuolatinis rūpestis.
Kita vertus, Lietuvoje katalikų interneto tarnyba buvo įkurta, elektroninės lietuviškos Šventojo Rašto, Bažnyčios Katekizmo, Magisteriumo dokumentų publikacijos paskelbtos anksčiau nei daugelyje labiau išsivysčiusių šalių. Jau minėti Šeimos centrai, rengdami sužadėtinius, organizuodami sutuoktinių susitikimus bei konsultacijas, kuriose šeimos mokosi spręsti kylančius sunkumus, veikia labai panašiai ir tikrai ne mažiau sėkmingai nei Austrijoje ar Italijoje, iš kurių perėmėme patirtį.
Apibendrindamas teigčiau, kad Lietuvoje gal ryškiau nei Vakarų Europoje Bažnyčia išgyvena dramatišką kartų kaitą, tačiau pats procesas ir ten, ir čia labai panašus. Vis mažėja „tradicinių katalikų“ – turiu galvoje ne tuos, kurie prisimena Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, o tuos, kurie tikėjimą natūraliu būdu perėmė iš šeimos, gal labiau senelių nei tėvų, kaip svarbų paveldą. Gražu, kaip tokie žmonės brangina tradicijos dovaną, nekelia tikėjimo prasmės ir „Bažnyčios naudos“ klausimo.
Tačiau jų pavyzdys ne visuomet įkvepia ieškančius Dievo, besiblaškančius tarp pasaulėžiūrų, pajutusius egzistencinę tuštumą paauglystėje ar pasiekus ankstyvą brandą. Pirmiausia pastaruosius matau kaip tas jaunas poras, šeimas, studentų ir moksleivių būrelius, sekmadienį sugužančius į bažnyčią. Jauni žmonės keičia bendruomenių veidą miestuose, nes jie išgirsta Viešpaties kvietimą, pajunta Šventosios Dvasios dvelktelėjimą pačiuose įvairiausiuose susitikimuose, stovyklose, savanorystėje, piligrimystėje ir net visai atsitiktinai užklydę ten, kur bent du “susiėję Kristaus vardu”, todėl ir Jis yra tarp jų.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis Vilniuje trečiadienį įteikė kardinolui Audriui Juozui Bačkiui Užsienio reikalų ministerijos (URM) apdovanojimą “Lietuvos diplomatijos žvaigždė”.

Ministerijos garbės ženklas dvasininkui įteiktas už jo ypatingus nuopelnus įtvirtinant Lietuvos valstybingumą, demokratijos vertybių ir žmogaus teisių gynimą bei už vaidmenį atnaujinant Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinius santykius prieš 20 metų, teigiama URM pranešime.

“Jūs keliate Lietuvos katalikų bendruomenės dvasią, skatinate mus tobulėti, atsigręžti į bendražmogiškas vertybes. Tokių diplomatų kaip jūs dėka šiandieną mes gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje”, – ceremonijos metu teigė A.Ažubalis.

A.J.Bačkis 1964 metais pradėjo darbą Vatikano diplomatinę tarnyboje, jis yra dirbęs Šventojo Sosto nunciatūrose Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje ir Nyderlanduose.

A.Ažubalis, kuris taip pat yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pirmininkas, supažindino A.J.Bačkį su Lietuvos ir Italijos iniciatyva Romoje gegužės pradžioje rengiama tarptautine konferencija, skirta antikrikščioniškoms apraiškoms ir krikščionių diskriminacijai aptarti.

A.J.Bačkis buvo įšventintas kunigu prieš 50 metų, prieš dvidešimt metų jis paskirtas naujai įsteigtos Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupu metropolitu, prieš dešimt metų popiežius Jonas Paulius II jį pakėlė kardinolu.

URM garbės ženklas “Lietuvos diplomatijos žvaigždė” teikiamas nuo 2010 metų.

Šiuo ženklu apdovanojami Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai ir organizacijos už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius.