„Lietuvos fotografija neišlipa iš sovietinio slogučio: vis kapstosi po praeitį, kurios esminė tematika – sena žmogus, stalas ir kaimas. Pati joje pasigendu drąsiai ir progresyviai mąstančių žmonių. Apie meninę fotografiją nė nekalbu“, – sako daugiau nei dešimtmetį šiaurinėje Londono dalyje įsitvirtinusi 35 metų fotografė iš Panevėžio Miglė Bačkovaitė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Keturiolika metų, praleistų tokiame megapolyje, kaip Londonas, matyt, palieka savo spaudą ir įpratina prie gyvenimo su emigracijos prieskoniu?

M.B.: Prie to nepriprantama. Sakyčiau, netgi priešingai, nuolat iškyla itin sudėtingų momentų: dažnai susimąstau apie tai, kad gyvenimas vienas, o aš taip toli nuo savo šeimos… Mintis, kad nebejaučiu ryšio su ja, mane labai gąsdina, todėl grįžusi namo stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiausiai aplinkai. Kita vertus, iki šiol nepamiršau, kodėl iš šios šalies išvykau: man trukdė itin dogmatiškas ir siauras žmonių mąstymas. Todėl šiandien, rengdama savo fotografijos parodas, noriu sužadinti čia likusių žmonių pokyčius, jų mąstymą. Gal jie pajėgs atsisakyti iki šiol vyravusių šablonų ir stereotipų daugelyje gyvenimo sričių? Tačiau labiausiai savo darbais norėčiau pakeisti priežastį, dėl kurios ir pati iš Lietuvos emigravau. Mano siekis – kad kuo daugiau žmonių atsivertų, priartėtų prie progreso. Galbūt tai leistų jiems ir toliau gyventi Lietuvoje?

VEIDAS: Nejau nematote jokių pokyčių, įvykusių Lietuvoje po tiek metų, praleistų Londone?

M.B.: Įsėdusi į lėktuvą, skrendantį iš Londono į Lietuvą, kai ką iš tiesų pastebiu:  žmonės tapo kur kas laisvesni ir atviresni. Tarkime, pastarąjį kartą sėdėjau šalia dviejų vidutinio amžiaus vyrų, kurie snūduriavo įsikniaubę vienas kitam į krūtinę. Stebėdama juos svarsčiau, kad Lietuvoje gal išties kažkas keičiasi. Kada anksčiau vyrai taip drąsiai galėdavo vienas su kitu jaustis? Gal palengva keičiasi lietuvių mentalitetas? Tačiau nereikia daug laiko, kad pastebėtum: Lietuvoje vis dar labai daug tabu, liečiančių seksualinių mažumų gyvenimą. Iš dalies dėl šios priežasties savo fotografijose daug dėmesio skiriu provokacijai su homoseksualumo aliuzija. Dėl to sulaukiu nemažai kritikos, kaip ir dėl stereotipų laužymo.

VEIDAS: Tai vis dėlto dar nesame tokie laisvi ir tolerantiški, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

M.B.: Praėjusį pavasarį žingsniuodama Gedimino prospektu prasisagsčiusi paltą pamaniau – prisėsiu, pailsinsiu kojas. Nusiavusi batus netrukus pagavau veriantį praeivių žvilgsnį: kas tau dabar? Daugeliui jų atrodė nesuprantama, kaip galima viešoje vietoje ilsinti kojas be batų. Londone tokiu poelgiu nieko nenustebinsi, o Lietuvoje lyg ir turėtum nejaukiai pasijusti, nes ne vietoje nusiavei batus.

Labai daug ką lemia tautos bruožai ir mentalitetas. Lietuviams vis dar labai svarbu, ką apie juo pamanys ar pasakys kiti. Šalis maža, anonimiškumo jokio, o informacija sklinda žaibišku greičiu. Taigi žmonės kone paranojiškai galvoja, ką pasakyti ar kaip pasielgti, kad tik nesusigadintų reputacijos. Didžioji dalis vengia sakyti tai, ką iš tiesų mano, taigi galiausiai pasimeta tarp to, ką sako ir ką mąsto. Taip gimsta stresas, įtampa, netikrumas ir uždarumas. Londone viso to nejaučiu: įspūdis toks, kad ten niekas dėl nieko nekompleksuoja: vaikai nesigėdija valgyti mamos įdėtų sumuštinių, sausakimšame metro atsiranda užkandžiaujančiųjų iš plastikinių dėžučių. Taigi niekas į nieką nekreipia dėmesio.

VEIDAS: Sulaukti įvertinimo ir būti pastebėtam tokio dydžio mieste taip pat tikras iššūkis. Tikriausiai ir žodis „konkurencija“ jame įgyja visai kitą prasmę?

M.B.: Susekti, kas ir kada vyksta tokiame progresuojančiame mieste, kaip Londonas, gana sudėtinga. Veiksmo ten tiek, kad žmonės persisotinę menu, daug ko nebepastebi. Aš ir pati lioviausi vaikščioti į parodas todėl, kad vien Rytų Londone – per 14 tūkst. menininkų. Kai kada išėjusi iš parodos jausdavau, kad nė vienas darbas manyje nieko nepakeitė, o, mano įsitikinimu, menas turi apeliuoti į žmogaus emocijas: žadinti, taikyti tiesiai į širdį, tačiau kai širdies nepaliečia – prasmės nėra. Kita vertus, ir Londonas nuolat keičiasi: jame nuolat gimsta nauji menininkų rajonai, kurie netrunka virsti kultūros, meno inkubatoriais.

Tiesa, pati šiuo metu įsikūriau ganėtinai ramioje šiaurinėje Londono dalyje. Iš mano daugiaaukščio matyti ežeras ir žalia erdvė. Ramybės čia nepalyginti daugiau nei bendruose menininkų loftuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.