Kelionės. Susiruošus keliauti į Azerbaidžaną neverta studijuoti Baku ar turistinių vietų žemėlapių – gerokai įdomiau patraukti ten, kur atvykėliai retai užsuka. Mat tik čia pamatysi tikrąją šalį ir jos papročius.
„Turistai, susiruošę į Azerbaidžaną ir pasukę turistiniais keliais, nepamatys nieko panašaus, ką matėme ir patyrėme mes“, – pradeda pasakojimą Tomas ir Renata Jurgelevičiai, Azerbaidžane ne tik aplankę įspūdingiausius ir įdomiausius istorinius bei gamtos paminklus, bet ir keliavęs po kaimus, į kuriuos keliautojai retai teužsuka.
Tokį neįprastą maršrutą keliautojai pasirinko dėl vienos priežasties: Tomo senelis yra kilęs iš Azerbaidžano, tad vyriškis įgyvendino savo seną svajonę ir pagaliau išsiruošęs į Azerbaidžaną aplankė bene visus seniai matytus giminaičius.
Būtent nuolatinis bendravimas su vietiniais gyventojais atokesniuose kaimuose Tomui leido ne tik pamatyti kitokį, nei vaizduojamas turistinėse brošiūrose, Azerbaidžaną, susipažinti su senoviniais papročiais, kurie ir šiandien dar gajūs, bet ir stebėti kasdieninį paprastų žmonių gyvenimą, patirti netikėtų nuotykių ir linksmų ar net nejaukiai priverčiančių pasijusti nesusipratimų, kylančių iš papročių nežinojimo. „Azerbaidžaniečių kultūra ir gyvenimo tradicijos kaip dangus ir žemė skiriasi nuo mūsų ar kitų europiečių“, – įspėja Tomas ir priduria, kad žmonės ten labai draugiški ir mielai bendraujantys.
O kokia kalba pavyko susikalbėti? Mūsų pašnekovas atkreipia dėmesį, kad dauguma vidutinio amžiaus žmonių puikiai kalba rusiškai, tai susišnekėti su jais keliautojams, dar mokantiems rusų kalba, labai paprasta. „Tačiau norint pasikalbėti su jaunimu gali kilti sunkumų – rusiškai jie jau nebemoka, o angliškai dar nemoka“, – sako Tomas.
Įdomu, kad dar didesnis chaosas tvyro rašytinėje kalboje. Pasak Tomo, azerbaidžaniečiai iki revoliucijos ir kurį laiką po jos naudojo arabiškus rašmenis, šaliai atsidūrus Sovietų Sąjungos glėbyje buvo pradėta naudoti kirilica, o dabar rašoma lotyniškomis raidėmis.
„Jaunimas naudoja lotyniškas raides, vidutinio amžiaus ir truputį vyresni – kirilicą, o ilgaamžiai senukai rašo ir skaito arabiškai. Mums buvo smalsu, kokia yra norminė gramatika. Tačiau atrodo, kad problema sprendžiama paprastai: kaip kas moka, taip tas rašo arba kaip girdi, taip ir rašo“, – pasakoja Tomas ir priduria, kad net gatvėse užrašai ir pavadinimai rašomi gana įvairiai – ir kirilica, ir lotyniškomis raidėmis.
Beje, susiruošus keliauti į Azerbaidžaną tenka sugaišti daugybę laiko ieškant lankytinų vietų ir norint susidaryti kelionių maršrutą. Internete yra daug informacijos apie Baku, bet apie kitas vietas – tik skurdžios nuotrupos. O juk šioje šalyje – gausybė gamtinių ir istorinių įdomybių.
Netoli nuo Baku yra Liepsnojantis kalnas. Čia apsilankius jau galima įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti pragaro vartai. Mat šioje vietovėje gamtinės dujos susitelkusios labai arti paviršiaus, todėl pro žemėje esančius plyšius kyščioja liepsnų liežuviai.
Vos 30 kilometrų nuo Baku yra labai gerai išlikusi zoroastristų Ugnies šventykla – ~Ateshgah~, pastatyta XVIII a. Akmeniniuose karavansarajuose šios religijos išpažinėjai ne tik melsdavosi, bet ir atlikdavo kitus ritualus – badaudavo, degindavo kūną žarijomis ir pan. Pasak Renatos, galima apžiūrėti vidinį kiemą, celes, altorių. Įdomu, kad daug kur pastatytos vaškinės zoroastristų figūros.
Dar viena įspūdinga vieta netoli sostinės – Gobustanas, etnografinis rezervatas ir muziejus po atviru dangumi, saugomas UNESCO. Čia galima apžiūrėti priešistorinius akmens amžiaus piešinius ant uolų. Kai kurie piešiniai skaičiuoja kelias dešimtis tūkstančių metų. Labai įdomu pamatyti ne tik žmonių ar gyvūnų figūrėles, bet ir piešiniuose įamžintas medžioklės, kovų ar keistų ritualų scenas. Iš viso atrasta daugiau nei 6 tūkst. piešinių.
Beje, vaikštinėjant vien į uolas su piešiniais spoksoti nepatartina – čia visur pilna ženklų, įspėjančių apie nuodingas gyvates. Tad reikia ir po kojomis žiūrėti, kad kokiai ant uodegos neužliptum.
Gobustano regionas unikalus ne tik dėl priešistorinių piešinių, bet ir dėl purvo vulkanų. Šie panašūs į ugnikalnius, kurie spjaudosi lava ir pelenais, tačiau vietoj magmos prapliumpa milijonais kubinių metrų angliavandenilio dujų ir purvo. Beje, šis reiškinys dar labai mažai tyrinėtas. Mokslininkai sako, kad purvo išsiveržimai vyksta dėl seisminių procesų, susijusių su žemės drebėjimais, ir greičiausiai yra savotiškas ženklas, rodantis, kad žemėje glūdi naftos ar dujų atsargos.
Įdomu, kad visoje planetoje yra apie 800 žinomų purvo vulkanų ir apie pusę jų – Azerbaidžane. Kasmet įvyksta apie du, tris ar keturis išsiveržimus. O pačių purvu pratrūkstančių kalnų aukštis siekia iki 400 m aukščio. „Įspūdingas vaizdas. Vien dėl purvo ugnikalnių verta vykti į Azerbaidžaną“, – sako Renata.
Nors įdomybių aplink Baku netrūksta, verta dėmesio ir pati sostinė. Per pastarąjį dešimtmetį dėl naftos ir dujų gavybos Azerbaidžano BVP augo milžinišku greičiu, didžiulės investicijos ir šiaip gražuolį Baku pavertė itin prašmatniu ir tviskančiu miestu, kuriame daugybė fontanų, parkų, gėlynų. Kartais net giriamasi, kad Baku pradėjo kvėpuoti į nugarą pačiam Dubajui: čia kyla bokštai, miestas puoselėjimas ir dabinamas. Įdomiausia, kad šiuolaikinės architektūros stebuklai neužgožia, o atvirkščiai – tarsi paryškina senovinio paveldo šedevrus.
Jei susidarytum sąrašą, ką Baku privaloma pamatyti, čia tikrai būtų įtraukti tokie objektai, kaip XV a. Širvanšacho rūmai, XII a. Mergelės bokštas, kuris esą galėjęs būti zoroastristų statinys. Mokslininkai spėja šiame bokšte buvus ir observatoriją, kurioje senovės astronomai galėdavę stebėti dangaus kūnus ir nuspėti saulės ar mėnulio užtemimus. O kur dar paslaptinga Ugnies šventykla ar bent keli XIII–XV a. karavansarajai. Sostinėje apstu įdomiausių muziejų, pradedant kilimų, baigiant šiuolaikinio meno.
Beje, dažnai Baku liaupsinamas ir dėl to, kad čia kylantys šiuolaikiniai pastatai ne tik puikiai dera prie senovinių paminklų, bet ir patys yra įdomūs tiek architektūriniu, tiek estetiniu požiūriu. Pavyzdžiui, kilimų muziejaus pastatas atrodo kaip suvyniotas kilimas, o naujuoju miesto simboliu tapę stikliniai dangoraižiai, pavadinti Liepsnos bokštais, iš tikrųjų primena ugnies liežuvius.
Tai trijų itin plastiškos formos dangoraižių grupė, kuri sutems sušvinta spalvomis, ryškiai išsiskirdama iš miesto peizažo. Simboliška, tačiau naujieji Liepsnos bokštai atkartoja ne tik Liepsnojančio kalno ugnies liežuvius ar purvo ugnikalnių išsiveržimus, bet ir tarsi primena, kad šiose teritorijose kažkada gyveno ugnies garbintojai, kurių istoriją tegalime prisiminti apsilankę senovinėse šventyklose (kurių Azerbaidžane netrūksta) ir keistų ritualų tylos bokštuose. Na, ir, aišku, į juos žvilgtelėjęs iš karto prisimeni pagrindinę Azerbaidžano prekę – naftą ir dujas.
Vis dėlto Baku, pasak Tomo, nuo likusios šalies dalies skiriasi kaip diena ir naktis. Provincijoje mažiau blizgesio, daugiau skurdo. Renata siūlo palyginti: pakelis sviesto kainuoja daugiau nei du eurus, pakelis pieno – apie du, kilogramas mėsos – kiek mažiau nei 20 eurų, o vidutinis atlyginimas tesiekia 150–200 eurų. Tokį atlyginimą gauna mokytojai, gydytojai, dėstytojai ir kt. Klesti nedarbas ir korupcija: jei nori kur nors gauti darbą, turi duoti kyšį, dešimt kartų didesnį nei tavo būsimas mėnesio atlyginimas.
Dar viena mums jau egzotiška keistenybė, į kurią atkreipė dėmesį keliautojai, ta, kad Azerbaidžane labai brangus taksi, gerokai pigiau važiuoti autobusu ar traukiniu. Vienas kelionės kilometras taksi kainuoja vieną eurą. Pasak Tomo, tokia kaina visai ne dėl brangių degalų, kaip galima pamanyti, o dėl to, kad šioje šalyje automobiliai kainuoja didžiulius pinigus, mat labai brangus muitas ir automobilio išlaikymas, ypač užsieninio, – jų čia niekas nemoka taisyti.
„Todėl gatvėse darda 20–30 metų senumo „žiguliukai“, jų kaina tiesiog pasakiška – du trys tūkstančiai dolerių. Pas mus nuvaręs tokią lūženą į metalo laužą gali gauti apie šimtą eurų“, – pabrėžia Tomas ir priduria, kad dar įdomiau, jog detales šiems seniems trantams gamina kinai, mat kitur tokių senienų jau nebegausi. Tačiau kiniškos detalės labai brangios ir labai greitai lūžta, tad automobilio išlaikymas ir remontas kainuoja daug.
Apskritai šioje šalyje kainų ir atlyginimų santykis stebinantis. Aišku, nepamirštama girtis, kad auganti ekonomika leido iš skurdo išsivaduoti daugeliui žmonių, tačiau tai tik oficiali versija. Gyventi šalyje nėra pigu, daugelis žmonių skursta.
Galbūt dėl to, kad kaimuose žmonės gyvena skurdžiau nei iščiustytoje sostinėje, čia galioja keista mada: azerbaidžaniečiams įdomu tik tai, kad nauja, blizga ir švyti. Vyrai mūvi masyvius auksinius žiedus, šypsenos sušvinta auksiniais dantimis, namai išdabinti blizgiais audiniais ir t.t.
Ir net klausiantiems apie vietines įdomybes keliautojams azerbaidžaniečiai bus prastoki patarėjai. Mat paklausti, kur kokių įdomybių galima pamatyti, vietiniai atvykėlius pasiųs žiūrėti kokios naujos gyvenvietės ar švytinčio Baku, o ne į senovine dvasia alsuojančią vietą. Tai esą sena ir skurdu, tad kam tokias negražias vietas rodyti šalies svečiams? „Pasirodo, galioja neoficialus valdininkų draudimas vežti keliautojus į senus autentiškus kaimus, mat gėda parodyti senovę, kad tik atvykėliai nepamanytų, jog azerbaidžaniečiai blogai gyvena“, – stebisi Tomas.
Pasak mūsų pašnekovo, yra labai įdomus kalnų kaimas – ~Chanalyk~. Žmonės čia verčiasi augindami karves. Kaime namai statomi iš mėšlo, tiksliau, jis sumaišomas su specifiniu juodu smėliu ir naudojamas kaip plytas ir akmenis sutvirtinanti medžiaga, žemė tręšiama mėšlu, išdžiovintas mėšlas naudojamas būstui apšildyti ir kt.
„Apžiūrėję visas įdomybes kaimo gyventojų paprašėme, kad leistų ir namų vidų pamatyti. Toks prašymas sukėlė paniką – atbėgo baisiausiai persigandęs kaimo pirmininkas ir nusivedė mus apžiūrėti savo namo. Tačiau ten nieko įdomaus nepamatėme, nes jo namas čia naujausias. O apžiūrėti senųjų namų buities, kuri mums būtų buvusi gerokai įdomesnė, mūsų taip ir neįleido“, – apgailestauja keliautojas.
Nors ir kaip knieti apsilankyti kaimuose, yra ir įdomių miestų, į kuriuos verta užsukti. Toks buvo Renatos ir Tomo aplankytas jaukus Šeki miestelis, apsuptas kalnų ir ąžuolynų. Šis miestelis šimtmečiais garsėjo čia auginamais šilkaverpiais, kurie priviliodavo daugybę pirklių ir jų pinigų.
Miestą įkūrė iraniečiai, vėliau čia viešpatavo osmanai, gruzinai ir kiti. Ir nors XVIII a. miestą nusiaubė galingas upės potvynis, istorinis paveldas neblogai išliko, o ir šiandien miesto grožis nė kiek nenublankęs. Čia stūkso VIII a. tvirtovė, pirtys ir grakštūs minaretai.
Neblogai išsilaikę ir du iš penkių čia buvusių karavansarajų, viename jų, pastatytame XVIII a., įsikūręs viešbutis, kurį keliautojai pasirinko nakvynei. Pasak Renatos, tai buvo viena gražiausių miesto vietų, o nakvynės kaina buvo viena pigiausių Azerbaidžane – vos 30 eurų.
Įdomu aplankyti ir chanų vasaros rūmus, statytus prieš porą šimtų metų. Truputį keista, kad chanas puikiai išsitekdavo nedideliame pastate, turinčiame tik šešis kambarius.
„Keliautojams norėčiau parekomenduoti užsukti į Jurijaus Gagarino vardu pavadintą restoraną. Kodėl taip pavadintas, nežinau, tačiau ten labai skanus maistas“, – šypsosi mūsų pašnekovas ir priduria, kad apie maistą galima kalbėti be galo.
Pasak Tomo, jie su žmona neseniai buvo viešėję Gruzijoje, tai įsivaizdavo, kad azerbaidžaniečių maistas bus panašus į gruzinų. Nieko panašaus. Gruzinai mėgsta patiekalus gausiai skaninti gausybe prieskonių, o azerbaidžaniečiai praktiškai jų nenaudoja – tik pipirus ir druską. Gagarino restorane keliautojai ragavo tradicinio Šeki patiekalo – ~piti~.
„Pavyzdžiui, mums įprastas pirmas patiekalas yra sriuba ir antras – koks nors mėsos ar žuvies kepsnys. Abu šie valgiai gaminami atskirai. Azerbaidžaniečiai valgo kitaip. Ant stalo atnešamas puodas, kuriame garuoja stambiais gabalais supjaustytos bulvės, kitos daržovės, mėsa ir visa tai dar plaukia į sultinį panašioje sriuboje. Tada atnešamos dvi lėkštes – gili ir plokščia. Visų pirma iš puodo nusipili sultinį ir jį suvalgai, tada valgai mėsą su daržovėmis. Taigi du patiekalai viename. Didžioji dalis jų tautinių patiekalų yra būtent tokio pavidalo“, – sako Tomas.
Jis būtinai rekomenduoja paragauti avinžirnių, kaštainių, bulvių ir mėsos troškinio, patiekiamo nedideliame moliniame indelyje su dangteliu (panašiame gaminamas gruziniškas patiekalas – čanachai), ir ,aišku, nepamiršti azerbaidžanietiškų šašlykų, kurie labai skiriasi nuo mums įprastų gruziniškų.
Azerbaidžaniečiai naudoja molinę statinės pavidalo krosnį – tandyrą, kurioje kepa savo tradicinės duonos – lavašo paplotėlius. Sakoma, kad duonos kepimo būdas nesikeitė tūkstantmečiais: lavašas iškepa tešlos blyną pritvirtinus prie vidinės tandyro sienos.
Tą pačią molinę krosnį azerbaidžaniečiai naudoja ir šašlykams kepti. Viduje kūrenamos malkos, o joms sudegus statmenai sudedami iešmai su suverta mėsa. Tada iš viršaus uždedamas didelis dangtis, iš apačios – mažas dangtelis, pro kurį pratenka oras. Mėsa kepa kaip orkaitėje. „Labai skanu, nors skonis ir labai skiriasi nuo mums įprasto šašlyko“, – tikina mūsų pašnekovas.
Beje, verta paminėti, jog plačiai įsigalėjusi nuomonė, kad Azerbaidžane dažniausiai valgoma aviena, tėra mitas. „Dažniausiai visur mums siūlydavo vištienos ir jautienos, tik kiaulienos labai retai, nes jie musulmonai“, – sako Tomas.
Musulmoniškoje šalyje alkoholio neturėtų būti vartojama, tačiau yra kelios išimtys. Pasak Tomo, pardavinėjamas alus, niekuo nesiskiriantis nuo europietiško, taip pat degtinė, kurios azerbaidžaniečiai paragauja. Beje, vyno pramonė čia irgi nesusikūrė, nors yra modernios vyno daryklos netoli Giandžos miesto.
Tomas, pasakodamas apie alkoholio vartojimą, minėjo ir jam labai patikusią tradiciją, kurią paprasti turistai vargiai pamatys ar pajus, nes reikia pasisvečiuoti azerbaidžaniečių, išsaugojusių savo tautos papročius, namuose. Jei atėjo svečias, šeimininkas privalo pasiūlyti ir alkoholinio gėrimo. Jei svečias sutinka, tai šeimininkas atneša butelį, tačiau kiekvieną kartą įpylus į stikliuką svečio teiraujamasi: „Ar tu dar gersi, ar negersi?“
„Kai pirmą dieną atvažiavome pas gimines, mums atnešė degtinės. Buvo labai karšta, beveik 40 laipsnių karščio, tai šiek tiek paragavus daugiau ir nesinorėjo. Atsiprašiau, kad daugiau negersiu. Pas mus būtų taip: šeimininkas piltų sau, kitiems svečiams ir gertų toliau, bet Azerbaidžane kitaip. Jei svečias pasakė, kad nebegers, tai kamštelis užsukamas ir butelis nuo stalo patraukiamas“, – prisimena keliautojas ir priduria, kad galioja ir kita taisyklė: jei svečias atėjo ir prisigėrė kaip kiaulė, vadinasi, jis negerbia šeimininkų.
Panašiai ir dėl maisto. Lietuvoje įprasta, kad atėjus svečiui stalas lūžta nuo valgių, o Azerbaidžane šeimininkas, pastebėjęs, jog svečiai nebevalgo, paklausia, ar šie dar valgys, ir išgirdus, kad jau nebe, po penkių minučių stalas bus tuščias, o sėdintieji prie stalo bus vaišinami arbata.
Ar geriama kokia nors ypatinga arbata? Pasak Tomo, arbata pati paprasčiausia, tačiau cukraus į arbatą neberiama, o jo gabaliukas kaip saldainis dedamas į burną ir užgeriamas. Pasirodo, ir čia lengva apsijuokti atėjus į svečius.
„Gerai, kad mums iš anksto papasakojo apie arbatos pateikimo etiketą, tai nepasielgėm taip, kad apsikvailintume. Tarkime, iš pradžių patiekiamas puodelis su karštu vandeniu. Vanduo nėra skirtas gerti, o tik puodeliui išskalauti. Tik tada atnešamas arbatinukas, iš kurio piliesi arbatos“, – įspėja Tomas ir priduria, kad tai ne vienintelis dalykas, jį su žmona gerokai sutrikdęs ir iš pradžių nemaloniai nuteikęs.
Azerbaidžanas nuo seno garsėja tuo, kad jame išlikęs senas svetingumo paprotys: svečias į namus – laimė į namus. Todėl svečias visada priimamas su pagarba ir meile, tačiau ji parodoma taip, kad žmogus, nebuvęs Azerbaidžane ir nieko apie vietinį etiketą nežinantis, pasijunta labai nejaukiai.
„Kai atvažiavome pas daugybę metų nematytus gimines, jie mus pasodino, šeimininkė atnešė arbatos ir pasitraukė nuo mūsų. Nei kalbina, nei šnekina. Sėdi kartu su namiškiais, šnekasi sau azerbaidžanietiškai ir nekreipia į mus nė mažiausio dėmesio. Tarsi visiškai ignoruoja. Mes jau ir susinervinome. Pradėjom jaustis nepageidaujami. O pasirodo, toks jų paprotys: svečias atvyko po ilgos kelionės, jam reikia atsipūsti kokią valandą, išgerti arbatos. Atvykėliui šiukštu negalima lįsti į akis, kol atsikvėps. O kai pailsės, jau galima ir pakalbinti. Tai toks savotiškas ir mums neįprastas dalykas“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi mūsų pašnekovas ir priduria, kad taip šeimininkai elgėsi visur, kurie ji viešėjo.
Beje, atvykus į kaimą, kuriame gyvena daugybė Tomo giminių, visi būriu nesupuolė atvykėlių sveikinti, apžiūrinėti ir kalbinti. Šeimos ramiai sėdėjo savo namuose ir laukė, kol keliautojai patys ateis pas juos į svečius, mat atvažiavus pas gimines privalu visus aplankyti ir pas kiekvieną pasivaišinti.
Jei kalbama apie Lietuvoje neįprastas tradicijas, verta paminėti pagarbą vyresniesiems. „Pagarba ir paklusnumas vyrams, ypač vyresniems šeimos vyrams, tikriausiai griežtesnis negu mūsų armijoje. Šeimos vyriausiojo žodis neginčijimas, nesvarstomas ir nekomentuojamas. Jeigu vyriausias šeimos vyras pasakė, tai nei kiti vyrai, ar tuo labiau moteris, neturi teisės net paklausti „Kodėl?“. Vyras pasakė – vadinasi, šventa, reikia vykdyti. Ir ši taisyklės galioja praktiškai visur Azerbaidžane“, – pasakoja Tomas.
O kokia moterų padėtis? Tokia kaip musulmoniškose šalyse. Vyrai ir moterys sėdi prie atskirų stalų: moterys su vaikais prie vieno, visi vyrai – prie kito. Moteris be vyro leidimo iš namų niekur negali išeiti. Be to, čia ir šiandien galioja, mūsų akimis žiūrint, archajiškas paprotys: sūnui žmoną išrenka motina.
Tikriausiai šią tradiciją nesunkiai galima paaiškinti praktiškumu. Juk jei moteris be vyro leidimo niekur negali išeiti, ji didžiąją dalį gyvenimo praleidžia namie tvarkydama būstą, ruošdama valgį, prižiūrėdama vaikus ir tik su kaimynėmis per tvorą pasišnekučiuodama. Darbą turi reta moteris, ypač kaime. Vyrai visą dieną dirba ir nebūna namie, vakarais tupi kavinėse – geria arbatą ir su žmona praktiškai nebendrauja. Jauniausias sūnus su tėvais gyvena iki šių mirties, todėl motina, rinkdama sūnui žmoną, renkasi sau kompanionę, su kuria praleis daug laiko.
Beje, nors, atrodytų, moterų gyvenimas labai primena įkalinimą iki gyvos galvos, tačiau merginos svajoja vos baigusios mokyklą ištekėti. 23 metų ir dar neištekėjusi? Vadinasi, beviltiška senmergė.
O vestuvės, pasak Renatos, švenčiamos įdomiai. Pirmiausia atšvenčiamos sužadėtuvės, kuriose dalyvauja tik artimiausi giminaičiai, jų paprastai susirenka koks šimtas ar du. Po to keliamos vestuvės jaunosios pusėje, į pokylį atvažiuoja šimtas artimiausių jaunojo giminaičių ir susirenka iki penkių šimtų jaunosios giminių, draugų ir pažįstamų. Po kiek laiko trečią kartą švenčiama jaunojo giminėje, kur vėl susirenka iki šešių šimtų žmonių. Taigi vestuvės – dažna šventė, kartais per mėnesį šeima gali dalyvauti ir dešimtyje tokių pokylių.
Beje, jaunoji per vestuves dažnai stovi už nugarų visiems besilinksminantiems, nepakeldama akių net į jaunąjį. Ji turi būti kukli, nuolanki ir drovi, kad visi girtų ir sakytų, jog tai gerai išauklėta mergina. O jaunikis savęs neriboja, linksminasi, kiek širdis leidžia. Ir ištekėjusios moters pareiga visaip patarnauti vyrui – atnešti kėdę, aptarnauti prie stalo ir visais atžvilgiais jam paklusti.
Dar vienas įdomus vestuvių niuansas: jaunosios motina privalo supirkti dukrai visus daiktus, nuo stalo įrankių, buitinių prietaisų iki čiužinių ar patalynės, kurių prireiks buityje gyvenant su vyru.
Renatą šokiravo ir toks dalykas, kad Azerbaidžano kaimuose pusbroliai veda pusseseres, todėl apsigimimai tokiose šeimose nėra retas atvejis.
Beje, keliaujant po kaimus įdomu atkreipti dėmesį į Stalino portretus namuose. Paradoksalu, bet šį asmenį azerbaidžaniečiai labai gerbia, nes esą būtent jo veiksmai lėmė, kad būtų sustabdyta armėnų invazija.
Azerbaidžanas – lietuvių vis dar menkai lankoma šalis, tačiau čia tiek archajiškų ir įdomių dalykų, kad visų ir neišvardysi: nuo išblizginto ir iščiustyto Baku iki pagal senovinius papročius gyvenančių kaimų, kuriuose laikas, rodos, sustingęs šimtmečiams.
Faktai apie Azerbaidžaną
Azerbaidžanas – Užkaukazės valstybė.
Sostinė – Baku.
Gyventojų skaičius – apie 10 mln.
Įdomu, kad skirtingi šaltiniai ar geografų draugijos nesutaria, kam priskirti Azerbaidžaną – Europai ar Azijai. Tačiau dėl kultūrinių ir geografinių charakteristikų ši šalis vis dėlto priklauso Azijai.
Azerbaidžanas susikūrė tik po Pirmojo pasaulinio karo
Pusę šalies ploto užima Kaukazo ir Talyšo kalnai. Aukščiausiai viršukalnė – Bazardiuzių kalnas, kurio viršūnė sminga į 4466 m aukštį.
Didžiausias ežeras – Sarysu, ilgiausia upė – Kura.
Restoranuose valgiaraščio dažnai nėra, šeimininkui tereikia pasakyti, ko nori, už kokią kainą, ir bus pagaminta.
Loading ...