Lauros Vansevičienės nuotr.

Lietuvos teatrai tampa plačiai atverti užsieniečiams: iš dešimties balandžio premjerų dvi patikėtos lenkams, po vieną – rusų ir italų statytojams.

Renata BALTA

Jei klaustumėte, ką labiausiai verta žiūrėti iš balandžio dramos premjerų, rekomenduočiau Gabrielės Tuminaitės „Fantazijų“ Vilniaus mažajame teatre. Nes įspūdis iš spektaklio eskizo, dar rudenį parodyto repeticijų sale paverstame teatro sandėlyje, iki šiol neišblėso. Tiek mizantropiška aktoriaus Martyno Nedzinsko šypsena, tiek pakvaišęs Agnės Šataitės ir Elžbietos Latėnaitės veikėjų šokis, tiek prašmatniu geležiniu žirgu tiesiog iš kiemo atbirbiantis Daumantas Ciunis iki šiol gyvi atmintyje, ir tai šiek tiek pavojinga turint omeny, kad tikroji „Fantazijaus“ premjera vyks ne sandėlyje, o pagrindinėje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nežinia, kiek žavaus pirmųjų repeticijų „undergroundo“ joje belikę.

Literatūrinis spektaklio pagrindas – garsaus prancūzų romantiko Alfredo de Musset to paties pavadinimo pjesė. Pasak režisierės, ją skaitant viena akis verkia, kita – juokiasi. Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus A.de Musset prototipas. Jis ilgisi tikėjimo ir kartu niekuo netiki pats, ilgisi meilės ir kartu ryžtingai ją atmeta: „Meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra.“

Fantazijus – kartu ir cinikas, ir sentimentalistas, ir intelektualas. Tai nusivylusio ir šviesesnės, tauresnės realybės besiilginčio žmogaus portretas. „A.de Musset kuria herojų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl to yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man – tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms“, – išpažįsta Fantazijaus vaidmenį kuriantis aktorius M.Nedzinskas.

Socialinės skulptūros

Buvęs G.Tuminaitės bendrakursis Paulius Ignatavičius, tapęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu, vis daugiau spektaklių kuria šio, jau neblogai spėto pažinti teatro scenoje. Šįkart jis pasirinko šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Skulptūra“, kurios dėmesio centre – standartinė pasiturinčių europiečių šeima. Ramybė joje sutrinka, kai šeimoje pasirodo iš kito socialinio sluoksnio atkeliavusi valytoja Džesika. Ji demaskuoja tokių vertybių, kaip humanizmas, tolerancija ir socialinė lygybė, neegzistavimą šiuolaikinėje Vakarų Europos tikrovėje.

Pagrindinė dramos mintis dar suprantamiau įkūnijama šeimos draugo menininko Haulupos sumanytoje ciniškoje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: mašina svaido maisto atliekas, kurias visas instaliacijos demonstravimo valandas turi kuopti emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“. Dramaturgas tarsi klausia, kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės.

O štai Lietuvoje vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai tiesiog „instaliuojami“, ignoruojant kritinius jų vertinimus. Todėl kūrybinis sindikatas „Bad Rabbits“, vadovaujamas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, spektaklyje „Vienatvė 1991“ kviečia pamąstyti apie nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, vadinamuosius laisvės vaikus. Tai karta, užaugusi su fraze „tu gali viską“. Ir tuo pačiu metu karta, pasiklydusi tarp galimybių ir nerandanti savo identiteto. Tvyrančioje informacijos painiavoje ji nebežino, kuo tikėti, todėl viskuo abejoja ir niekuo nepasitiki. Tai karta, beviltiškai nespėjanti kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Ji klaidžioja po laisvės labirintą ir jame vis labiau jaučiasi vieniša.

Kūrėjai įspėja, kad „Vienatvė 1991“ – interaktyvus spektaklis, kuriame žiūrovai suvaidina didesnę pjesės dalį nei aktoriai. Todėl jis nerekomenduojamas tiems, kurie mėgsta patogiai stebėti aktorius tamsoje, vengia aplinkinių dėmesio ir nenori būti filmuojami.

Teatrinių eksperimentų balandį bus ir daugiau. Štai Nacionaliniame dramos teatre svečias iš Lenkijos Lukaszas Twarkowskis pristatys savo 2015 m. Vroclavo lenkų teatre sukurtą audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“, kurį įkvėpė Julios Kristevos knyga „Juoda saulė: depresija ir melancholija“. Čia, kaip ir mūsiškės pojūčių teatro propaguotojos Karolinos Žernytės kurtuose vaidinimuose, žiūrovų bus prašoma užsimerkti ir pasitikėti savo vaizduote, keliaujant po įvairias teatro erdves. Pasak režisieriaus, tai panašu į meditaciją arba tamsos terapiją teatre. Vos tik žiūrovai pasirenka po pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti.

L.Twarkowskis – režisierius ir scenografas, garsus šiuolaikinių menų atstovas, prieš metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip spektaklio „Didvyrių aikštė“ videoprojekcijų autorius. Ir tai buvo anaiptol ne pirmas jo bendras darbas kartu su režisieriumi Krystianu Lupa.

Rusiški nuosprendžiai

Remontui rengiamo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas ryžosi žiūrovų teismo savo naujam spektakliui „Mergaitės svajonė“ sulaukti ne bet kur, o tikrame teisme. Jaunos aktorės Erikos Račkytės vaidinamas šešiolikmetės nusikaltėlės Natašos monologas tikroje Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salėje bus pristatytas kaip paskutinis teisiamosios žodis.

Aktyvesni teatrinio gyvenimo stebėtojai veikiausiai jau suprato, kad tai ta pati Nataša iš Juroslavos Pulinovič pjesės „Natašos svajonė“, kurią Vilniuje, Rusų dramos teatro scenoje, vaidina Gabija Urniežiūtė. Taigi E.Račkytės laukia nemenkas konkurencinis iššūkis. 

 Nataša auga vaikų namuose, nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris, o daugiau artimųjų nėra. Kartą ligoninėn patekusią paauglę aplanko vietinio laikraščio korespondentas, į kurį meilės nepatyrusi Nataša nukreipia savo šviesesnės ateities viltis. Vaikinas nenujaučia, kuo ši nekalta pažintis gresia jam ir jo paties sužadėtinei.

„Mergaitės svajonė“ – tik viena eilutė iš Panevėžyje vykdomo teatrinio projekto „Russian Today“, skirto Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti, programos. Šis projektas į Panevėžį atvedė ir Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovą Andrejų Dežonovą, kuris pasirinko Sergejaus Pronino, dar žinomo Seppo Kantervo pseudonimu, pjesę „Siena“. Joje istorinė tiesa šiek tiek iškraipoma – Hitleris ne nusinuodija, o paimamas į nelaisvę, todėl Stalinas gauna progą padiskutuoti su juo savo slaptame bunkeryje. Du vienas kito verti tironai stoja į tiesioginę tarpusavio dvikovą.

To paties „Russian Today“ projekto programoje balandį pasirodys ir lenkų aktoriaus Tomaszo Leszczynskio kuriamas spektaklis pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“.

„Ši pjesė liečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena taikiose vietovėse, bet karas yra kažkur netoliese. Žmonės gyvena savo gyvenimą, sprendžia kasdienes problemas, tačiau stiprus ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, to neįvyko“, – pasakoja režisieriumi tapęs aktorius.

Skrydžiai į tėvo širdį

Vienintelis vaikams skirtas spektaklis šįkart pasirodo Alytaus miesto teatre. Jo pagrindu tapo Steve‘o Worlando knyga „Popieriniai lėktuvėliai“. Joje mokytojas siūlo vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Vienų vaikų lėktuvėliai šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Jis buvo Dilano – berniuko, kuris anksčiau net nenutuokė, kad rengiamos rimtos popierinių lėktuvėlių varžybos, o jose pasiektas pasaulio rekordas yra 69 metrai ir 14 centimetrų.

Dilanas pradeda kantriai ruoštis čempionatui. Pasitelkęs origamio techniką jis ieško tokios lenkimo linijos, kuri jo lėktuvėlį nuskraidintų toliau nei kitų. Lankstiniai berniukui yra daug daugiau nei popierius ar naujas pasaulio rekordas – tai visų pirma viltis prisibelsti į po skaudžios nelaimės palūžusio tėvo širdį. Gal tuomet, kai jam pavyks tapti nugalėtoju, tėtis norės praleisti su juo daugiau laiko?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

BFL

Viltys, kad kasmet modernėjančioje ir vakarėjančioje Lietuvoje mažės konkurencija dėl bananinių ordinų, deja, kol kas nepasitvirtino. Dar daug politikų, valstybinės reikšmės valstybės institucijų vadovų, verslininkų ir kitų piliečių mūsų valstybę daro bananine, kaip kad  JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, o šis terminas prilipo atsilikusioms, korumpuotų oligarchų valdomoms šalims.
Apmaudu, kad Lietuvoje tokių  kenkėjų veiksmų nepavyksta užkardyti nei valstybės sąrangos instrumentais, nei įveikti visuomenės nuomone, tad belieka dar vienas ginklas – ironija. O juk juokas – ginklas, kurio bijo net pasaulio diktatoriai. Tad balandžio 1-ąją – juokų, pašaipų ir melagių “profesinę” dieną – leidžiame sau pasišaipyti iš tų, kurie iš mūsų šaiposi likusias 364 metų dienas. Šįsyk paskyrėme trispalvių bananų ordinus penkiose nominacijų kategorijose. Tik iš anksto įspėjame, kad dauguma istorijų būtų juokingos, jei nebūtų graudžios.

Metų „patriotas“: V.Kaikariui – už „kalbančios dešros“ filosofiją
„Vaikšto dramblių kaimenės, o mes, kaip kokios musės, bandome reguliuoti tų kaimenių maršrutus“; „Negalime kalbėti nei apie tankus, nei apie patrankas. Galėsime jas sviestu tepti, kai neturėsime kur jo dėti, galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“; „Rudenį atvažiuosime su traktoriais ir nugriausime Seimą, prezidentūrą“; „Dabar mums greičiausiai teks tapti estais ar kirgizais, kad mes šioje šalyje (Rusijoje) galėtume normaliai vystyti savo veiklą“, – tokias „išminties“ čakras  lig tol visuomenei mažai žinomam įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkui ir vadovui Viliui Kaikariui atvėrė Rusijos tankai, perbraižantys Ukrainos žemėlapį. Išspinduliavęs tokias įžvalgas LRT laidoje „Dėmesio centre“  V.Kaikaris išlėkė į Rusiją – savo maitintoją. Grįžo dar labiau išsigryninęs savo poziciją: surengė spaudos konferenciją, kurioje pasiūlė kelti baltas vėliavas ir atsisakyti kariuomenės. O premjerą Algirdą Butkevičių, paraginusį verslininkus plėsti geografiją ne tik Rusijoje, pasiuntė pačiam tai ir pabandyti, o jau mes, suprask, verslininkai, buvome, esame ir liksime prie „didžiosios tėvynės“.
„Regėjau Kalbančią Dešrą“, – tiksliau, kaip kad rašytojas  Gintaras Grajauskas, V.Kaikario filosofiją sunku būtų apibūdinti, tad toks vardas lipte prilipo kaikariškos – dešrinės filosofijos apologetams. Na, jei vis dar mintame „Tarybinėmis dešrelėmis“, ko stebėtis, kad egzistuoja ir  „Kalbanti dešra“. Tik problema, kad tai, deja, nėra koks vienetinis gamybos brokas. Pats V.Kaikaris tikina, kad jam skambina visi „normalūs bičai“ ir pritaria jo filosofijai. Ir tokių „normalių bičų“ Lietuvoje nemažai, tik dauguma jų savo „patriotinę“ misiją Rusijai atlieka rafinuočiau, nei siūlydami, kaip kad V.Kaikaris, susikišti sūrį, kur nesueina.
Apie tokius „normalius bičus“ Lietuvos verslininkus – kaip apie Rusijos žvalgybos vienus iš pagrindinių taikinių – minima ir Valstybės saugumo departamento neseniai paskelbtame „Grėsmių nacionaliniam saugumui“ vertinime,  Tėvynės sąjungos parengtoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“.
Tyrėjai konstatuoja, kad kenkimo lig šiol labiau ieškota Lietuvoje veikiančių stambiųjų Rusijos energetikos kompanijų „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“, „InterRAO“, „Rosatom“ ir kt. veiksmuose – bandymuose daryti įtaką Lietuvos politiniams sprendimams, politizuotoje kainų, tiekimų ar Lietuvos strateginių projektų „stabdymo“ politikoje. Deja, ir Lietuvos verslas, susijęs su Rusija, vykdo pastarosios „patriotinę“ politiką Lietuvoje.
Kaip pastebima „Rusijos sulaikymo strategijoje“, esti įdomių keistenybių: su Rusija susiję Lietuvos verslininkai kažkodėl nepalyginamai aktyvesni viešojoje ir politinėje veikloje nei dirbantys su Vakarais ar vidaus rinkoje. Prie Rusijos pririšti verslininkai veržiasi į politiką, ima inicijuoti referendumus, gausiai dalija pinigus partijoms ar perka žiniasklaidą.
Konservatoriai vardija keistus sutapimus: referendumą prieš Visagino AE projektą inicijavo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kurio sūnus Gediminas, nors Lietuvoje labiausiai pagarsėjęs “FlyLAL” žlugimu, valdo stambų verslą Rusijoje, net yra Kremliuje atsiėmęs Rusijos Dūmos ir Rusijos Susisiekimo ministerijos apdovanojimą.
Kovą prieš Visagino AE, žemės nepardavimą užsieniečiams, „Chevron“ rėmė stambaus rusiškų trąšų importuotojo Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nuo rusiškų dujų priklausomas koncernas „Achema“ priešinosi valstybės statomam suskystintų gamtinių dujų terminalui.
Su Rusija susijęs verslas Lietuvoje siekia užvaldyti ir kuo daugiau Lietuvos žiniasklaidos. Viktoras Uspaskichas ar su juo susiję asmenys valdo  portalą „balsas.lt“, „Achema“ – dienraštį „Lietuvos žinios”,  R.Karbauskis  investuoja į populiarių televizijos serialų gamybą, Vladimiras Antonovas ir „Snoro“ bankas iki bankroto valdė per 30 proc. koncerno „Lietuvos rytas“ akcijų, o Vladimiras Romanovas „Diena Media News“ grupę, G.Žiemelis anksčiau valdė „Valstiečių laikraštį“ ir „ŽIA Valdos“ žiniasklaidos grupę.
Su Rusija susijęs lietuviškas verslas nevengia ir tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje: vienas stambiausių rusiškų trąšų importuotojų R.Karbauskis vadovauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, o de facto tebevadovaujantis Darbo partijai Viktoras Uspaskichas pradėjo kurti savo verslą nuo Rusijos dujų importo į Lietuvą, kuris neįmanomas be Kremliaus palaiminimo. 2003 m. Prezidento rinkimus laimėjo Rolandas Paksas, kurį milijonu parėmė rusiškų sraigtasparnių remonto verslą Lietuvoje ir Rusijoje valdantis Jurijus Borisovas. O 2014 m. Prezidento rinkimuose ruošiasi dalyvauti Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, žinomas savo ypač artimais ryšiais su verslininku Andriumi Janukoniu, kurio valdoma komunalinių paslaugų kompanija „City Service“ Rusijoje yra viena stambiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų, o jis pats buvo Rusijos realizuojamų energetikos projektų – „Baltiskij AE“ Karaliaučiaus srityje ir „Astravo AE“ Baltarusijoje – viešas advokatas.

Balandžio premjerose – garsių muzikų meilės aistros ir graikiškas Akropolis ant Šeškinės kalvų.

Vengrai Lietuvos teatrų atžvilgiu nusiteikę rimtai ir invazijos juose nutraukti neketina. Po nesaldžiai lyriško Laszlo Bagossy režisuoto „Lilijomo“ Nacionaliniame dramos teatre kitą vengrišką premjerą jau šį savaitgalį išvysime Rusų dramos teatre, o balandžio pabaigoje panašią staigmeną žada pateikti ir Vilniaus mažasis teatras. Kadangi Vengrija, kaip ir Lietuva, laikoma gabių režisierių eksporto šalimi, tokia kryptinga invazija gal ir neturėtų mūsų labai stebinti.
Patyręs choreografas, režisierius ir pedagogas Peteris Uray, kuriantis šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vaidybos ketvirtakursiais, savo šalyje yra pastatęs daugiau nei dvi dešimtis spektaklių, vadovavęs paties įkurtiems teatrams “Bolero” bei “Panboro”. Nuo 2005-ųjų vadovauja šokio studijai “M Studio” Rumunijos Sfintu Georgės mieste, dėsto teatro meną ir šokį keliose Vengrijos bei Rumunijos aukštosiose mokyklose. „Romeo ir Džuljeta“ – diplominis LMTA bakalaurų darbas. Kadangi net iki dešimties jaunuolių rudenį turės galimybę įsilieti į Rusų dramos teatro trupę, natūralu, kad ir vaidinimas ateina į šio teatro repertuarą. Kartu su studentais judesio spektaklyje, kuriame susilies įvairios šiuolaikinio šokio technikos, repetuoja Leonardas Pobedonoscevas, Julija Krutko, Valentinas Krulikovskis ir Valentinas Novopolskis.
Kitas vengriškojo desanto atstovas Peteris Galambosas netrukus pradės repeticijas Vilniaus mažajame teatre. Pianistės Israelos Margalit populiarią biografinę pjesę “Trio (Johaneso Bramso, Roberto Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)” režisierius yra sėkmingai inscenizavęs tėvynėje, bet vilnietiškoji „Trio“ versija žada būti originali ir nekopijuoti senų atradimų. Klarą muzikų meilės trikampyje vaidins Valda Bičkutė, Šumaną – ką tik „Medžioklės scenose“ matytas Arūnas Sakalauskas, o Bramsą – P.Urey jau anksčiau nusižiūrėtas L.Pobedonoscevas.
Spektaklio veiksmas vyksta Šumanų šeimos svetainėje Diuseldorfe tarp 1853-iųjų rugsėjo ir 1856-ųjų liepos. Kai smuiko virtuozas Jožefas Joachimas (beje, irgi vengras) garsiam kompozitoriui Robertui Šumanui pristato perspektyvų kolegą Johanesą Bramsą, šis tampa ne tik geru Šumano draugu, bet ir įneša aistros į jo žmonos, pasaulinio garso pianistės ir septynių vaikų motinos Klaros, kasdienybę. Trijulės santykius dar labiau supinklioja smuikininko Joachimo, kurį vaidina Mantas Vaitiekūnas, meilės kančios. Aišku viena: galiausiai iš kūrėjų žmogiškų aistrų neabejotinai išlošė muzikos istorija.

Moksliniai metodai

Rusų dramos teatre, kuriam antrą kadenciją vadovauja Jonas Vaitkus, naują darbą išleidžia jo mokinys Agnius Jankevičius. Katalonų dramaturgo Jordi Galcerano Ferrero pjesė „Gronholmo metodas“ pakvies į korporacinį manipuliacijų, išdavysčių ir veidmainysčių pasaulį, kuriame personalo atrankos specialistai jums nežinant analizuoja kiekvieną jūsų žingsnį.
Prestižinė tarptautinė kompanija. Brangiai mokamos pardavimo skyriaus vadovo pareigos. Keturi kandidatai: šaltakraujis aštrialiežuvis cinikas, šnekus entuziastas, plieninė magnolija ir savimi pasitikintis kietuolis. Nuožmi konkurencija, gluminančios provokacijos ir ryžtas laimėti bet kokiomis priemonėmis. Kuris laimės šią nervus sekinančią partiją? Atsakymą atspės nebent nuoseklūs kino gerbėjai, prieš septynerius metus „Kino pavasaryje“ žiūrėję praktiškai viename kambaryje nufilmuotą Marcelo Pineyro kino juostą „Gronholmo metodas“.
„Šį metodą pradėjome taikyti visai neseniai. Jį sukūrė Izaijas Gronholmas, švedų psichologas, personalo skyriaus vadovas mūsų centriniame biure Stokholme. Testo tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius”, – tokia fraze kambaryje pasitinkami visi kandidatai. Juos A.Jankevičiaus spektaklyje vaidins Vladimiras Dorondovas, V.Krulikovskis, V.Novopolskis ir J.Krutko.
Apie tą patį beprotišką pasaulį, tik linksmesnėmis intonacijomis pasakos ir aktorius Juozas Gaižauskas autoriniame vaidinime „Atominiai bičai“. „Maždaug prieš šimtą milijonų metų žmonės atsiskyrė nuo pelių. Šiandien žymiausi pasaulio mokslininkai tuo neabejoja. Netikite? Pasitikrinkite “Google“, – rekomenduoja J.Gaižauskas, kuris dar visai neseniai buvo minimas tarp kandidatų į kultūros ministrus. „Lofto“ scenoje jam padės gitaristas Aurelijus Globys ir smuikininkas Zbignevas Levickis, o dainas „Atominiams bičams“ J.Gaižauskas sukūrė pats.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo kažin kada esame išmokyti, kad balandis – švaros mėnuo. Nuo tada ir traukiame tą mėnesį apsitvarkyti kiemų, paupių ir miškų, rinkti ne tik žiemos, bet ir keturkojų ar dvikojų gyvūnų paliktų šiukšlių.

Sovietiniais laikais varu į talkas stumiami būdavome, dabar savanoriškai apsikuopti einame, tačiau tikslas vienas – padaryti Žemę švaresne ir mielesne vieta gyventi.
Viskas lyg ir gerai, tačiau pasirodo, kad balandis nėra toks jau neliečiamas švaros mėnuo, – jis ne mažesnis ir mūsų planetos šiukšlintojas. Bet šiukšlintojas ne tiesiogine, o labiau perkeltine, dvasinius dalykus liečiančia prasme. Užtenka atsiversti keletą balandžio vidurio kalendoriaus lapelių, ir viskas iškart taps aišku.
Pasirodo, balandį gimė du didieji pasaulio diktatoriai ir despotai. 20 dieną gyvenimo ratą sukti ėmė Hitleris, o 22-ąją – Leninas. Daug kas sakys, kad ne Leniną, bet Staliną derėtų didesniu tironu vadinti, tačiau nepamirškime, kad jei ne „didysis Spalio revoliucijos vadas“, gal Stalinas apskritai nebūtų gavęs galimybės pasireikšti. O ar mažai dar istorija mums papasakojo apie Lenino įkvėpto raudonojo teroro ar bolševikų diktatūros „gėrį ir grožį“? Taigi, manyčiau, kad būtent Hitleris ir Leninas buvo didieji XX a. diktatoriai. O jei dar pridėsiu, kad balandžio 15-ąją gimė ir iki šiol jo palikimo atsikratyti negalinčios bei vis labiau istorijos bedugnėn grimztančios komunistinės Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Il Sungas, tai balandžio šiukšlių puokštė ir visai nemaža susidarys. Te atleidžia man balandį gimusieji…
Vis dėlto labiau domina pats fenomenas: kodėl iš nekaltų ir tyrų vaikučių gimsta baisūs tironai, kuriems tėra vienas juokas pasmerkti mirčiai milijonus ne tik suaugusiųjų, bet ir tokių pačių, kaip jie yra buvę kadaise, nekaltų ir tyrų vaikučių?
Pabandysiu atkreipti dėmesį į tai, į ką paprastai dirbdami su pacientais dėmesį atkreipia psichoanalitikai. O kaip žinome, pirmiausia jie dėmesį atkreipia į žmogaus šaknis, jo vaikystę, kurioje ir ieško paslėptų šios dienos darbų ir tikslų motyvų.
Taigi, pradėkime nuo Hitlerio, nes jo šaknys gana negiliai pasislėpusios. Mažojo Adolfo šeima jau iš pirmo žvilgsnio neatrodo sveika. Panelė Schicklgruber, būsimojo diktatoriaus būsimoji mama, ilgą laiką tarnavo savo dėdės Aloiso Hitlerio šeimoje, kol vieną dieną tapo suvedžiota ir pagimdė savo dėdei vaiką. Ne, dar ne Adolfą, tačiau svarbų tiek, kad dėdė nutarė savo kraujo giminaitę vesti. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, teko ilgai derėtis su Bažnyčia, kol vieną dieną tikslas buvo pasiektas, ir atsirado nauja Hitlerių šeima, į pasaulį paleidusi septynis vaikus. Vis dėlto kraujomaiša atsiliepė: keturi vaikai mirė dar mažiukai, o du visą gyvenimą išliko silpnapročiai. Tik vienas Adolfas buvo sveikas visom prasmėm. Bet ar tikrai taip manome? Štai mokykloje jis nebuvo bent kiek vertinamas draugų, dukart liko kartoti kurso antrus metus, o tarnaudamas kariuomenėje draugų buvo laikomas tiesiog „trenktu“, „keistuoliu“…
Visa tai genetika, biologija… O kaip psichologija? O čia jau sudėtingiau. Yra žinoma, kad Hitlerio tėvas buvo griežtas, kartais net žiaurus, nuolat savo žmonai primindavęs jos prastą kilmę. Matyt, tai atsiliepė ir Adolfo asmenybei, nes nuolatinė baimė ir įtampa bei tėvo ar draugų nuvertinimai, o ir šeimos „legalumo“ dėl kraujomaišos klausimas galėjo kelti pyktį, kurį teliko paslėpti pasąmonėje „geresniems laikams“.
Tai, beje, ir yra visų žiaurių despotų bruožas – bejėgiškumas, kuris vėliau kompensuojamas bejėgiais paverčiant kitus žmones. Hitleriui tai turėjo būti ypač svarbu: ne tik tėvo griežtumas ar draugų patyčios vertė jį jaustis bejėgį, bet ir baimė tiek dėl fizinio, tiek dėl protinio išgyvenimo apskritai. Kas belieka vaikui, kurio keturi vyresnieji broliai ir seserys miršta, o dar du taip ir nepasiekia protinės brandos? Matyt, todėl taip nesunku buvo Hitleriui marinti nekaltus žmones dujų kamerose ar atlikinėti eksperimentus su psichikos ligoniais. Bejėgio vaiko triumfas prieš mirtį ir beprotybę…
Na, gerai, su Hitleriu kaip ir viskas daugmaž aišku. O kaip Leninas? Juk sovietiniai šaltiniai vos ne idealizavo jo šeimą, laikė ją ne tik tvirtumo, bet ir švietėjiškumo simboliu. O istorija, pasirodo, atskleidžia ir ne tokių šviesių dalykų. Štai tampa aišku, kad Lenino tėvas Ilja Uljanovas buvo mokyklų inspektorius ir neretai palikdavo šeimą likimo valiai, nuolat keliaudamas iš vienos vietos į kitą su darbo pavedimais. Ypač skausmingai tą turėjo išgyventi berniukai, kurių normaliai raidai tėvo figūra tiesiog būtina. Tuomet ir tenka ieškoti kitų idealų, ką, matyt, būsimasis caro žudikas ir padarė. Idealu jam tapo vyresnysis brolis Aleksandras, užkietėjęs revoliucionierius, dvidešimt vienų metų paaukojęs gyvybę dėl miglotų lygybės ir brolybės idealų.
Bet štai ką dar atveria istorijos šaltiniai. Kai kurie jų sako, kad Uljanovų šeima nebuvo tokia romantiška, kokią mes, sovietinio laikotarpio vaikai, įsivaizdavome. Yra žinių, kad Lenino motina buvo gana laisvo elgesio moteriškė, mielai teikdavusi kūniškąsias paslaugas kai kuriems vyrams. O pirmasis jos sūnus, manoma, apskritai gimė iš ryšio su kunigaikščiu, vėliau tapusiu Rusijos caru… Ir tik tuomet jai buvo parinktas silpnas ir keistokas vyras Ilja Uljanovas, kad tiesa neiškiltų į viešumą. Nežinia, kiek tiesos yra šioje istorijoje, bet jei ji nors kiek prie tikrovės artėja, tai Lenino šeimos situacija ir nesaugumas bei aplinkinių panieka jai ima labai keistai priminti Hitlerio kraujomaišiškos šeimos situaciją su tuo pačiu aplinkinių niekinimu ir nesaugumu joje…
Svarbu tai, kad abu diktatoriai nesivargino ieškodami gilesnio savo pasisakymų turinio. Jiems forma ir išraiška visuomet buvo svarbesnė. Pirma, reikia nurodyti aiškų priešą (žydus, „buržujus“, šiandien, pavyzdžiui, pedofilus), antra, rasti sekėjų (silpnų, dažnai neturinčių savo vietos visuomenėje žmonių), trečia, klausytojams įteigti jų galios pojūtį savo įsitikinimą viena tiesa pasiūlant kaip susitapatinimo objektą (kas ne su mumis – tas prieš mus), ketvirta, susikurti emocijas žadinančius simbolius (maršus fakelų šviesoje, erelius herbuose).
Tiek Hitleris, tiek Leninas rėžė ugningas kalbas, nesunkiai nurodė aiškius priešus, pasirinko sekėjus iš žemiausių visuomenės sluoksnių ir juos įkvėpė pažadėdami nežabotą valdžią ir galią.
Bet, sakykit, ar nerastume tokių veikėjų ir mūsų tėvynėje? Rėžiančių ugningas kalbas ir žadančių aukso kalnus. Mėgstančių vaikščioti fakelų šviesoje ir piešiančių erelius savo simboliuose. Nurodančių aiškius priešus… O svarbiausia – įsitikinusių savo absoliučia tiesa ir ja neabejojančių. Dar neatpažinote nė vieno? Ką gi, sekite artėjančią rinkimų kampaniją ir, tikiu, atrasite ne vieną bejėgį vaiką, norintį tapti visagaliu tautos tėvu, broliu ar gelbėtoju…
O gal geriau pasinaudokime balandžiu ir išsikuopkime protus, kad nebūtų galimybės jų užteršti?

Sekite artėjančią rinkimų kampaniją ir, tikiu, atrasite ne vieną bejėgį vaiką, norintį tapti visagaliu tautos tėvu, broliu ar gelbėtoju.

Kino balandis atskrieja tęsiniais, praeities prisiminimais ir moderniomis interpretacijomis.

Su ištikimais žiūrovais atsisveikinantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užleidžia sales įniršusiems titanams, Rolando Kazlo balsu kalbančio pirato šutvei ir medžiojamų paauglių būriui. Antro pavasario mėnesio komercinis repertuaras vilios nostalgijos magija, nebūtinais tęsiniais, vaikiškomis pramogomis, laivų sprogdinimais, vyrus spardančia gražuole ir sensacingiausia kino pramonės naujiena.

Tiesioginė transliacija
“Bado žaidynės” šį pavasarį yra neabejotinai dažniausiai cituojamas filmo pavadinimas. Režisieriaus Gary Rosso futuristinė veiksmo drama sukėlė neregėtą ažiotažą visame pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Atrodo, kad visi trokšta pamatyti dinamiškus nuotykius mirtinai pavojingame realybės šou, tačiau pas mus filmas atidaro medžioklės sezoną beveik nepažįstamas. Likus savaitei iki premjeros beveik nematyti rašytojos Suzanne Collins romano “Bado žaidynės” ekranizacijos reklamos. Vos keturis mėnesius dirbanti platinimo bendrovė turi kortų kaladėje nenuginčijamą kozirį, bet nesistengia jo viešinti.
Vos per premjerinį savaitgalį atsipirkęs ir surinkęs dvigubai daugiau pajamų, negu buvo išleista gamybai, filmas (157 mln. JAV dolerių per tris dienas) paleidžia 12 paauglių kovoti vienas prieš kitą miško teritorijoje, kurioje jų veiksmus stebi slaptos kameros. Akivaizdu, kad efektingos “Bado žaidynės” sieks pasinaudoti vampyriško “Saulėlydžio” ir jo tęsinių populiarumu. Bet kol kas sudėtinga prognozuoti, ar tinkamai neparengti Lietuvos žiūrovai pageidaus patikrinti karščiausią sensaciją.

Po pavasario
Konkurencinę kovą repertuare pradės ir “Kino pavasario” pašventinti filmai. Lietuviškų giminystės šaknų turinčio kanadiečio režisieriaus Davido Cronenbergo psichologinė drama “Pavojingas metodas” pardavė beveik visus bilietus į nepatogiu laiku suplanuotus festivalio seansus. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės laukė išliaupsinto filmo ir būtinai norėjo jį patikrinti. Aktorių trijulės vardai savaime traukia, o dar stipriau vilioja dviejų psichoanalizės genijų protų mūšis. Tačiau edukaciniam aistrų ir geismo nuotykiui reikia specialaus pasirengimo. Nepakanka žinoti, kas tokie buvo Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas. Tai vienas tų filmų, kuriuose forma ir idealus atlikimas šiek tiek užgožia turinį ir neduoda trokštamų rezultatų. Tikriausiai todėl “Pavojingas metodas” buvo įvertintas nevienodai.
Romano Polanskio gudri trumpa komedija “Kivirčas” taip pat sulaukė  prieštaringų atsiliepimų “Kino pavasaryje”, bet sėkmingai ir beveik sausakimšai užpildė po iškilmingo atidarymo vykusius tris seansus. Keturių puikių aktorių šou beriamų vaisių skonis pirmiausia priklausys nuo žiūrovų nusiteikimo ir lūkesčių, nes elitinio režisieriaus pavardė įgalina tikėtis ir reikalauti daugiau. Bet kokiu atveju smagūs suaugusių intelektualų konfliktai per 1 val. 20 min. turėtų prajuokinti dažniau už holivudines tuštybes iš pyragų kepimo cecho.
Romantinės komedijos “Meilė trunka trejus metus” aritmetinės formulės buvo skaičiuojamos tik kviestinių svečių akivaizdoje, tad repertuarinių rodymų sėkmę pirmiausia lems lietuvių publikos troškulys patikrinti prancūzų rašytojo Frederico Beigbeder režisūrinius gebėjimus. Pasimatymų žanro filmai pas mus vis dar turi paklausą, bet kaip suveiks prancūziška versija be ryškių žvaigždžių?

Pasakų laikas
Balandžio repertuaras nėra stipriai perkrautas, tad visi suplanuoti filmai gaus bent tris savaites savo pranašumams įrodyti. Mėnesio pradžioje lankomumo vežimą lengvai trauks idėjiškai tuščias fantastinis mitologinis veiksmo trileris “Titanų įniršis 3D”, kuris milžinų batalijomis suvilios pramoginio kino efektų gerbėjus.
Žaismingai ambicingas ir genialiomis rankomis nulipdytas plastelininės animacijos nuotykis “Piratai! Nevykėlių kompanija” masins galimybe patikrinti, kaip sodrų britišką humorą interpretavo lietuvių vertėjai ir dialogų adaptuotojai. Sklando legendos, kad retai kam pavyksta prisiskambinti R.Kazlui, bet dar sunkiau būna įtikinti kruopščiai pasiūlymus svarstantį aktorių. Jeigu jis sutiko dar sykį įgarsinti charizmatišką ir komišką personažą (prisimename balso spektaklius filmuose “Medžioklės sezonas atidarytas” ir “Hortonas”), tai reiškia, kad britų animatorių atliktas darbas pagrindiniam įgarsintojui patiko.
Lietuviško dubliažo stebuklai bandys gelbėti indų kilmės vizionieriaus Tarsemo Singho filmą “Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”, kuriame susimaišė tradicinis pasakų siužetas, romantinės meilės sakmė, juodosios raganiškos magijos prakeikimai, septynių nykštukų keršto akcija, vaizdo efektai, prabangūs kostiumai ir stipriai gerbiami aktoriai. Dar neteko matyti, kaip graži ir gera moteris Julia Roberts jausis niekšingos piktadarės kailyje. Vyresniems žiūrovams nevertėtų tikėtis šedevro, nes, be įspūdingo apipavidalinimo, nieko ypatingo čia nebus. Jaunesniųjų auditorija gaus dar vieną pamokėlę, kad savanaudiškumą, godumą ir tuštybę įmanoma įveikti tik bebaime drąsa ir meilės galia.

Senos idėjos, modernios interpretacijos
Stevenas Soderberghas nuo pat pirmos minutės užvaldo dėmesį ir išlaiko galingą intrigą, kol mišriąsias kovas ringe praktikuojanti žavioji Gina Carano išspardo ir suluošina garsiųjų vyrų grupuotę. Filme nėra ypač gudrių paslapčių, nes režisieriui paprasčiausi siužeto įrankiai (užverbavimas, išdavystė, bandymai nutildyti ir kerštas) reikalingi tik naujai dvikovai inicijuoti. Veiksmo trileriui “Prarasta kontrolė” netrūksta energijos ir adrenalino, tačiau jį gerokai susilpnino Lietuvos platintojų neapsisprendimas, nuolatinis premjeros atidėliojimas ir pavadinimo kaitaliojimas. Panašaus stiliaus reginius būtina leisti reikiamu laiku, kai iš užsienio ateina pagyrimų banga. Dabar filmas pasiekė mūsų ekranus jai nuslūgus, kai dauguma interesantų jau parsisiuntė nelegalias kopijas.
Siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” taip pat glumina pažįstama ir daug kartų girdėta užuomazga. Penki keisti bičiuliai savaitgalio pobūviui išsirenka apleistą namą kažkur miške, o ten kaip tik veisiasi siaubingiausi monstriukai, ir niekas nebūna toks, kokiu dedasi per pirmą susitikimą. Atrodo, viskas aišku, tačiau būtent čia scenaristų duetas Jossas Whedonas ir Drew Goddardas pagauna gudriais netikėtumais. Kovo mėnesį JAV Ostino mieste vykusiame kino festivalyje “South by Southwest” filmas užsitikrino žanro gerbėjų simpatijas ir geras rekomendacijas. Apsisprendus nueiti į intriguojančią siaubo pramogą patartina kuo mažiau žinoti, nes įspūdis kaip tik glūdi suregztose staigmenose ir meistriškai surežisuotuose gąsdinimų atrakcionuose.
Sudėtingiau nuspėti, kam šiais laikais gali būti įdomus “Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”. Tai totaliai beprasmiškas laiko gaišimas. Trys anksčiau rodyti švelniai erotizuoto moksleiviškų ir studentiškų pokštų serialo filmai absoliučiai išsisėmė. Prodiuseriai pasirinko laiko patikrintą formulę ir sukvietė visas pigiai kainuojančias riboto talento pirmojo filmo “žvaigždes”, kurių dauguma lyg tyčia nesugebėjo nieko ypatingo nuveikti. Tiesmukiški juokeliai ir striptiziniai pokštai “pyraguose” taip ir liko jų talento viršūne.

Mėnesio tvarkaraštis
Kovo 30 d.
“Titanų įniršis 3D”
“Meilė trunka trejus metus”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”

Balandžio 6 d.
“Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”
“Bado žaidynės”
“Pavojingas metodas”
“Kivirčas”

Balandžio 12 d.
“Titanikas 3D”

Balandžio 13 d.
“Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”
“Namas girios glūdumoj”

Balandžio 20 d.
“Laivų mūšis”
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”

Balandžio 27 d.
“Prarasta kontrolė”
“Amžinai tavo”

Atjaunėjusi legenda
Gryną pinigą iš oro kalti gebančio Jameso Camerono “Titanikas 3D” išplauks dar vienam lemtingam reisui kardinaliai priešingomis sąlygomis. Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nematė ar negirdėjo legendinio filmo (nepriklausomoje Lietuvoje tik “Tadas Blinda” sukvietė daugiau žiūrovų). Garsusis režisierius nenorėjo daryti nieko naujo, tačiau apsisprendė numelžti seną karvutę. Jis investavo mažiausiai 20 mln. JAV dolerių į 1997 m. nufilmuotos medžiagos restauravimą ir konversiją 3D formatu. Indijos vunderkindai ilgiau nei metus kantriai dirbo prie kiekvieno kadro. Dideliame ekrane “Titanikas” atrodo lyg naujas. Jeigu nežinotumėte, kaip šiandien atrodo Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio, tai galėtumėte lengvai apsigauti.
Didžiausio pasaulyje laivo katastrofą visi žino mintinai. Tai jau tapo klasika. Pagrindinis klausimas – ar verta dar sykį leistis į trijų valandų kelionę? Tikrai taip. J.Cameronas neleidžia sau meluoti. Trimačių efektų nesinori vadinti itin revoliuciniais, tačiau jie suteikia filmui kitokių atspalvių ir talkina pamatyti intriguojančias smulkmenas. 3D galingumas pasireiškia iliustruojant “Titaniko” dydį, nes giluminiai efektai sukuria savotiškai įspūdingą atmosferą, kai akimis pradedi jausti aukštį nuo laivo denio iki vandenyno bangų. Daugiau kalbančiose stambių veidų scenose nieko novatoriško nematyti.

Nors pavasaris ir vėluoja, lydekas, kaip ir ankstesniais metais, leidžiama žvejoti nuo balandžio 21 dienos. Nuo tos dienos jau galima žvejoti ir masalui naudojant gyvą žuvelę.

Sugavus dar neišneršusią lydeką, reikėtų ją paleisti. Kaip pasielgs žvejys – ją paleis ar pasiims, priklauso nuo jo kultūros. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, vertindamas žvejų kultūrą, sakė, kad ji pastebimai kyla. Vis daugiau žvejų paleidžia visas sugautas žuvis, kasmet vis mažiau žmonių žvejoja be leidimų – per ketverius metus išduodamų leidimų skaičius išaugo daugiau nei du kartus, žvejybos vietose paliekama mažiau šiukšlių.

Pasak Vilmanto Graičiūno, ilgai buvo svarstytas siūlymas visiškai uždrausti mėgėjų žvejybą Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d., bet jam nepritarta. Kaip ir ankstesniais metais, šiuo laikotarpiu čia bus galima žvejoti, tačiau visus sugautus karšius privaloma paleisti. Planuojama, kad ateinančiais metais, kai bus sudaryta galimybė žvejams mėgėjams įsigyti leidimus ir licencijas elektroniniu būdu, žvejoti Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose bus galima tik su licencija.

Mėgėjiškos žūklės taisyklės nedraudžia žvejoti pavasarinio žuvų neršto metu, tačiau laikotarpiu, kai neršia lydekos, sterkai, salačiai, kiršliai, žiobriai ir otai, o Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose – karšiai, šių žuvų negalima gaudyti.

Kiršlius ir salačius dar draudžiama žvejoti iki gegužės 15 d., sterkus – iki gegužės 20 d. Nuo gegužės 1 d. iki liepos 31 d. Baltijos jūroje bus draudžiama gaudyti otus, o nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. – žiobrius.

Jeigu užkimba žuvis, kurią tuo metu draudžiama gaudyti, ją reikia iš karto paleisti atgal į vandens telkinį. Draudžiamos gaudyti žuvys, suleistos į tinklelį sugautam laimikiui laikyti, nesvarbu, ar jos gyvybingos, ar ne, laikomos laimikiu ir už jas teks atlyginti žalą. Už kiekvieną draudžiamu laiku sugautą karšį ar žiobrį teks sumokėti po 40,52 Lt, už lydeką, sterką, salatį ar kiršlį – po 101,3 Lt. Jeigu žuvys bus sugautos draustinyje ar rezervate, teks sumokėti tris kartus didesnę sumą. Už pažeidimą dar teks sumokėti ir iki 200 Lt baudą.