Balbieriškis visais laikais mokėjo užsidirbti. Tik porą pastarųjų dešimtmečių miestelio verslumo genas buvo kiek primigęs, bet dabar jis vėl sparčiai skleidžiasi. Balbieriškiečiai apskaičiavo, kad kas penktam lietuviui sukūrus bent po vieną darbo vietą šalyje suklestėtų pramonė. To jie ir siekia – pamažu, bet atkakliai.
Jūratė KILIULIENĖ
Prienų rajone esantis Balbieriškis buvusioje epochoje mažai skyrėsi nuo kitų šios Europos dalies miestelių. Tiek XIX amžiuje, tiek XX a. pirmoje pusėje – iki pat sovietų okupacijos – versle, ypač prekyboje, čia dominavo žydai. Pagrindinėje miestelio arterijoje, Vilniaus gatvėje, dar galima rasti nemažai prieškario amatų, prekybos ženklų, nors šiandien Balbieriškyje nebėra nė vieno žydo. Tie ženklai – tai solidūs raudonų plytų statiniai, galu į gatvės pusę labai arti vienas kito statyti mediniai nameliai. 1944-aisiais beveik visus juos nušlavė sovietų tanko driokstelėjimo sukeltas gaisras.
Yra išlikęs tik Vilniaus gatvės planas. Ties kiekvienu statiniu įrašyta jo savininko pavardė ir veiklos pobūdis. Prekeivis, kalvis, odininkas – visi iki vieno šios gatvės žydai kuo nors vertėsi. Vos keliuose namuose čia buvo įsikūrę lietuviai. Kaip jie užsidirbo duoną, dabar galima tik spėlioti, nes senajame plane jie įamžinti vien pavardėmis.
Vienas stambesnių žydų pradėtų verslų – 1913 m. paleista spirito varykla. Ir sovietų okupacijos metais ji buvo pagrindinė Balbieriškio maitintoja. Tada miestelyje iškilo keli daugiabučiai gamyklos darbininkams, jų vaikams – darželis, mokykla. Spiritas čia varytas iki pat 2005-ųjų.
Gamyklą uždarius miestelį ištiko šokas. Per 150 žmonių liko be darbo, šeimos – be pragyvenimo šaltinio. Dauguma jų išeitį rado už miestelio ribų. Lyg ir nieko bloga, kad balbieriškiečius susiurbė Alytus, Kaunas, Prienai, bet pačiam miesteliui tai neišėjo į naudą. Į miestus dirbti važinėjantiems žmonėms Balbieriškis liko tik miegamuoju. Gyvybė ėmė gesti.
Vis dėlto Balbieriškiui ir šį kartą pavyko atsitiesti. Vietos gyventojų smulkieji verslai atsigavo ir plečiasi, įgyvendinamos naujos iniciatyvos, kuriančios darbo vietas. Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė vardija atsigavimo priežastis. Pirmiausia – pasikeitęs miestelio veidas: už europines lėšas sutvarkytas šimtametis dvaro parkas, iškilo kultūros centras, įrengti sporto aikštynai, net rampa riedutininkams. Ir žmonių nuotaikos jau nebe tokios kaip prieš dešimtmetį. Nežinia, kiek prie to prisidėjo teigiami išoriniai pokyčiai, bet miestelėnai pajuto atgimusį pasitikėjimą savomis jėgomis, norą stiprinti savo miestelį.
Kruta visa giminė
Įvažiavus į Balbieriškio centrą akį traukia ne tik europinės naujovės, bet ir iškilus pastatas su užrašu „Darguva“. Maisto, ūkinių prekių, drabužių parduotuvės, kepykla, vaistinė, pokylių salės, kavinė, iš kiemo pusės automobilių remonto dirbtuvė ir jų pardavimo aikštelė – čia, it kokiuose didmiesčių akropoliuose, žmonės tenkina visus žemiškuosius poreikius. Ir liūdnai juokauja, kad „Darguva“ atstoja ir bažnyčią, prieš kelerius metus sudegusią ir vis dar neatstatytą.
Visas šis turtas priklauso balbieriškiečių Dargužių šeimai. Vietiniai laiko juos sėkmingiausiai besisukančiais miestelio verslininkais, nors jie tikrai nėra vieninteliai, kuriems sekasi.
Jaunesniosios šios šeimos atstovės, verslo įkūrėjų Prano ir Laimutės Dargužių dukters Gintarės Miknevičienės teigimu, šis laikotarpis – savotiškas aukso amžius. Darbo daug, bet jis duoda vaisių. Šiandien jau nebereikia galvoti, iš ko mokėti atlyginimus darbuotojams, nebeslegia ir banko paskolos, baigtos mokėti prieš penkerius metus, bet ankstesniais metais būta visko – yra tekę balansuoti ties išgyvenimo riba.
„Mūsų visa giminė nebijo darbo. Kiek prisimenu, tėvai niekada nesėdėjo sudėję rankų, vis sugalvodavo, kaip prisidurti prie valdiško atlyginimo. Tai megzdavo, tai siūdavo. Mano dėdės, tetos taip pat užsiima smulkiaisiais verslais. Gal tas su krauju persiduoda? Senelis buvo labai energingas žmogus, visą gyvenimą ėjo vadovaujamas pareigas įvairiose Lietuvos vietovėse, kol buvo paskirtas Balbieriškio plytų fabriko direktoriumi. Tai buvo paskutinė jo darbovietė, todėl šeima čia įleido šaknis. Jau trečia mūsų karta savo gyvenimą kuria Balbieriškyje“, – pasakoja 36 metų moteris.
Jos tėvų pradėtame versle dabar sukasi trys poros – tėvai, Gintarė su vyru Donatu ir jos brolis Ernestas su žmona Aukse. Trys moterys rūpinasi parduotuvėmis, kulinarijos cechu, pokylių salėmis, o vyrams paliktas automobilių pasaulis. Jie turi mažąją bendriją „Autolotas“, gabenasi iš užsienio naudotus automobilius, juos remontuoja ir parduoda čia pat įrengtoje aikštelėje.
„Tėvai anksti suprato – išskaidyti verslą daug saugiau, negu viską statyti ant vienos kortos. Kartais geriau sekasi viena sritis, kartais kita, taip ir sukamės. Bet buvo laikas, kad ir tai negelbėjo. Tada tėvai, palikę mus prižiūrėti verslo, buvo išvykę į Ameriką. Septynerius metus dirbo ten juodus darbus, siuntė mums pinigus. Tik taip pavyko išsilaikyti. Tačiau sustoti ir dabar negalime, kiekvieną dieną galvojame, ką dar naujo padaryti. Vos pradedame – žiūrėk, jau ir kiti tą patį daro. Ar patys galvų neturi?“ – piktinasi Gintarė.
Užtat dėl konkurencijos, nors kartais ir ne visai sąžiningos, vartotojas tik laimi. Balbieriškyje šviežių kepinių dabar galima nusipirkti keliose vietose. „Darguvos“ kulinarijos skyrelyje kasdien garuoja vis kitos rūšies bandelės, siūloma įvairių pyragų, o juos kepančios moterys juokauja, kad išlepinusios miestelio gyventojus. Tad kas mėnesį tenka keisti gardėsių asortimentą, sugalvoti naujų receptų. O be šviežių batonų balbieriškiečiai negali pradėti dienos lyg prancūzai – be savųjų „bagečių“. Dešimtą valandą ryto prie jų jau rikiuojasi eilutė. Miestelyje keptų batonų kasdien parduodama 60 vienetų, o kai būdavo prekiaujama atvežtiniais, pakakdavo ir 25-ių.
Konkurencija stiprina verslą
Nauja produkcija, kurios dar niekas nenusižiūrėjo, – šaldyti pusfabrikačiai. Naujovė pasiteisino iškart. Koldūnus, cepelinus, blynus, balandėlius Balbieriškio šeimininkės greitai pamėgo, nors būta abejonių, kad galbūt mažame miestelyje greitai paruošiami produktai neprigis. G.Miknevičienė tikina, kad čia jų parduodama tiek daug, jog teko atsisakyti minties išvežioti juos į kitus prekybos taškus.
„Darguva“ – Dargužių šeimos verslo rūmai – galutinai baigti tik prieš dvejus metus. O pradėti statyti beveik prieš du dešimtmečius, kai vyresnieji Dargužiai nusipirko buvusią mokyklos dirbtuvę, ją nugriovė ir ėmėsi įgyvendinti gyvenimo svajonę – prekybos maisto produktais verslą iš nuomojamų patalpų perkelti į nuosavas.
Pabaigtuvių džiaugsmais šeima gyveno neilgai. Jau pradėtas naujas plėtros etapas, baigiamas įteisinti žemės sklypas, kuriame iškils priestatas su 60 nakvynės vietų pobūvius čia keliantiems svečiams. Dar vieną 30 arų sklypą su dalimi namo iš Turto fondo verslininkai įsigijo ketindami įrengti pirtį. Tačiau šis planas stringa, nes kitos namo dalies šeimininkas užsiprašė nerealios kainos.
Dargužiai neabejoja, kad nedideliame versle turi darbuotis visa šeima. Dabar jie samdo 14 žmonių, bet ir patys sukasi darbuose nuo ryto iki vakaro. Vaikai nuo paauglystės padėjo tėvams, net ir studijų kryptį rinkosi tokią, kad įgytas žinias galėtų pritaikyti šeimos versle. Gintarė Lietuvos žemės ūkio universitete studijavo buhalterinę apskaitą ir finansus – ji atsakinga už įmonių buhalteriją. Abu jos broliai Kauno technologijos universitete įgijo inžinieriaus diplomus, kurį laiką abu darbavosi Balbieriškyje. Vėliau vienam buvo pasiūlytos patrauklios karjeros galimybės Kaune.
„Man patinka dirbti kartu su tėvais, prisidėti prie to, ką jie sukūrė. Džiaugiuosi ir tuo, kad nenutolau nuo Balbieriškio. Jei ne verslas, nežinia, kaip būtų susiklostę. Aš su savo šeima gyvenu Akademijoje, nes vyro tėvai ten padovanojo mums namą. Kas rytą iš namų atvažiuojame čia, paliekame sūnų darželyje, o patys kimbame į darbus. Balbieriškis turi daug pranašumų. Tarkim, Akademijos darželyje vietos būtų tekę laukti ketverius metus, o čia sūnus pradėjo jį lankyti dvejų su puse. Akademijoje pradinėse klasėse mokosi po 30 vaikų, čia – tik 15“, – vardija Gintarė.
Ji regi, kaip gimtasis miestelis vis tvirčiau stojasi ant kojų. Čia namus, butus perkasi kauniečiai, alytiškiai. Vieniems tinka mažesnė kaina, kitiems – gražus miestelio kraštovaizdis. Kiekvienais metais gausėja vaikų darželio grupės, netrukus ši banga pasieks ir mokyklą. Gintarė sako, kad čia žmonės drąsiau imasi ir verslo. Vyrus apsėdo automobilių gabenimas iš Vakarų Europos, sklinda kalbos apie naujus ketinimus imtis maitinimo verslo. Bet didėjanti konkurencija jos šeimos negąsdina. Priešingai – ji rodo stiprėjantį vartotojų potencialą. O jei taip – vietos po saule užteks visiems.
Svajonė, įgyvendinta po 15 metų
Kol kas konkurenciją „Darguvos“ skanėstams sudaro toje pačioje gatvėje savo kepiniais prekiaujanti Danutė Buliauskienė. 65 metų moteris nuo ryto iki vakaro sukasi kaip vijurkas. Ji samdo tris kepėjas – moterys kasdien užmaišo šimtus kilogramų tešlos, iškepa kalnus bandelių, batonų, įvairiausių rūšių saldžiųjų gardėsių, tarp kurių – įnoringieji šimtalapiai ir šakočiai.
Danutės pasididžiavimas ir verslo vizitinė kortelė – ruginė duona. Kepa ją su kanapėmis, saulėgrąžomis, saldesnę ir becukrę. Tai „Danutės duona“, kurta, tobulinta dvejus metus. Moteris ryžosi ją siūlyti pirkėjams tik tuomet, kai pati buvo patenkinta skoniu ir maistinėmis savybėmis.
Verslininkė tik nedidelę dalį produkcijos parduoda savo parduotuvėse pačiame Balbieriškyje bei gretimuose Sūkurių ir Paprūdžių kaimuose. Vos pradėjusi verslą ji užsibrėžė tikslą užsiimti ir kepinių išvežiojimu, nes tik taip išeina didinti apyvartą.
„Šiuo metu ieškome rinkos Anglijoje ir Ispanijoje. Kepame ruginę duoną su natūraliu raugu, naminį pyragą, tinkamai saugomi jie išsilaiko ilgai, net mėnesį, tad atstumas mūsų negąsdina. Dabar prekiaujame Prienų, Varėnos, Kalvarijos turguose, Kaune ir Vilniuje. Prienų turguje šeštadieniais būnu pati. Turime nuolatinių pirkėjų, žmonės giria, sako, kad mano duona senoviška, primena jiems keptą jų vaikystės namuose“, – pasakoja verslininkė.
Svajonę kurti savo kepyklą D.Buliauskienė puoselėjo seniai. Dar prieš 15 metų ji buvo nusipirkusi kepimo krosnį ir tešlos maišytuvą. Bet tada mirė vyras, o viena pradėti verslo nesiryžo. Tik prieš trejus metus nutarė: dabar arba jau niekada. Pirmasis įrenginys, atsiradęs kepyklėlėje, buvo senasis tešlos maišytuvas. Kepimo krosnis savo valandos nesulaukė – surūdijo ir iškeliavo į metalo supirktuvę. Sužiūrėjusi, ką turi ir ko trūksta, moteris pirmiausia ėmėsi statybų. Kepykla įsikūrė prie nuosavos parduotuvės prilipdytame priestate.
Verslui įsukti D.Buliauskienei prireikė banko paskolos. Nesibaimino užsikrauti šios naštos, nes buvo viską kruopščiai apskaičiavusi, žinojo, kad pavyks uždirbti ir paskolai grąžinti, ir verslui toliau plėtoti. Paklausta, kiek iš viso kainavo įrengti kepyklą, moteris stveriasi už galvos – suma tikrai didelė, viršijanti 30 tūkst. eurų, bet tiksliau apskaičiuoti sunku. Kas mėnesį mokėti bankui apie 400 eurų jai nėra sunku, nes uždirba ne tik kepykla, bet ir parduotuvės, be to, dar ir pensiją gauna.
Verslo pradžią D.Buliauskienei palengvino valstybės parama. Ji pasinaudojo Darbo biržos vietinių užimtumo iniciatyvų projektu ir gavusi negrąžintiną valstybės paramą įsteigė vieną darbo vietą, įsigijo įrangos. Iš viso balbieriškietė samdo dešimt žmonių.
„Sunkumų kyla kasdien. Gamyboje negali būti kitaip – čia viskas siūbuoja, svyruoja, tai yra pinigų, tai tuščia. Bet nėkart nepasigailėjau, kad įkūriau kepyklą. Man labai įdomu kepti duoną – žaisčiau, tepliočiau per dienas. Nedaug kur gausi tikros, skanios duonos. Jai iškepti reikia patirties, žinių, kantrybės. Tai ne kokie sausainiai, kuriuos kiekvienas kepti moka. Daugumą gaminių kepa mano darbuotojos, o duoną – aš pati“, – pasakoja D.Buliauskienė.
Moteris turi tris vaikus, bet verslu užsiima be jų pagalbos. Sūnus ir dukterys baigė aukštuosius mokslus ir siekia savo gyvenimo tikslų. Danutė nepasigenda nei patarimų, nei pagalbos. Sako energijos turinti tiek, kad dar bent keturis verslus pradėtų, jei tik turėtų ne dvi, o keturias rankas.
Prisikasė iki žydiškų šaknų
Balbieriškiečiai įdėmiai stebi, kas vyksta nemažą miestelio dalį užimančioje buvusioje spirito gamykloje. Negirdėtas dalykas – energinga Alytaus verslininkų pora ėmėsi atgaivinti vaiduokliu virtusius pastatus, maža to, juose net apsigyveno! Žmonės domisi ne vien iš smalsumo. Jiems rūpi ir būsimos darbo vietos, kurių atsiras naujajam miestelio verslui įsisukus.
Spirito gamyklos Balbieriškyje nebėra jau daugiau nei dešimtmetį, bet miestelio istorijoje, gyventojų atmintyje ji vis dar ryškiai įsirėžusi. Kodėl balbieriškiečių namuose yra po tris čiaupus vietoj įprastų dviejų? Nes vienas skirtas šaltam vandeniui, kitas – karštam, o trečias – spiritui! Šiuo senu pokštu miestelėnams patinka prajuokinti atvykėlius. Žinoma, veikiant gamyklai su tikrove jis neturėjo nieko bendro. Statiniai buvo saugomi it karo pramonės objektas, produkcija suskaičiuojama iki paskutinio lašo.
Bet pastaraisiais metais objektas buvo atviras visiems. Negelbėjo nė aukštos tvoros su spygliuota tvora. Kol buvo ką plėšti – plėšta, vėliau tiesiog daužyta ir deginta. Teritorija užžėlė, užpelkėjo. Vaizdai – lyg iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“. Gamykloje jau antri metai šeimininkaujantys bendraamžiai 44-erių Eglė ir Vytenis Šaučiūnai šio filmo nematė, tačiau pramoninė romantika juos įkvepia.
Poros įkurta bendrovė „Vyteksta“ daugiau nei dešimtmetį užsiima automobilių demontavimu – gabena juos iš Didžiosios Britanijos, ardo, tvarko detales ir siūlo antriniam vartojimui. Tokiai veiklai reikia nemažai patalpų. Nebeišsitekdami senosiose savo dirbtuvėse Alytuje, verslininkai jau senokai dairėsi naujų vietų. Vytenis vis neišleido iš akių Balbieriškio spirito gamyklos.
„Buvo skaudu žiūrėti į apleistus pastatus. Dar metai kiti, ir jų būtų nebelikę. Taip atsitiko su „Tauro“ bankui priklausiusiu Balbieriškio galvijų kompleksu. Jo niekas neprižiūrėjo, septynis hektarus pastatų žmonės per metus išsitampė po plytą. Graudu, kai milžiniški pinigai paleidžiami vėjais. Pasikeitė laikai, dabar verslui reikia patalpų, bet nelabai yra ką pirkti. Valstybės institucijos toleruoja tokį neūkiškumą, aplinkui apstu griuvėsių“, – apgailestauja V.Šaučiūnas.
Kol verslininkas nesėkmingai siekė įsigyti spirito gamyklą, jos būklė katastrofiškai suprastėjo. Išsikėlus paskutiniam veiklą čia vykdžiusiam šeimininkui – degtinės gamybos bendrovei „Stumbras“, pastatus perėmusi koncernui „MG Baltic“ priklausanti bendrovė „Biofuture“ penkerius metus juos dar saugojo, paskui tam neliko pinigų. Tada į juos įžengė vandalai.
Vedžiodamas po dabar jau aptvarkytą teritoriją Vytenis rodo plėšiant metalo konstrukcijas išgriautas sienas, išdaužytus langus, salėje ant puikių parketo grindų laužo išdegintą skylę. Apmaudžiausia, kad prieš pusantrų metų, kai sandoris su „Biofuture“ pagaliau įvyko, teko sumokėti tokią sumą, kokia buvo įkainotas dar nenuniokotas objektas – su veikiančia šildymo, elektros, santechnikos sistema, tvarkingais cechais, puošniomis salėmis.
Gamyklos atstatymo darbai turėtų būti baigti po pusantrų metų. Verslininkai spėlioja, kokios staigmenos jų dar laukia. Iki šiol jų netrūko. Kadangi čia buvo gaminama ypatingos vertės produkcija, kai kurios patalpos buvo taip saugomos, kad į jas nebuvo net durų. Teko ilgokai sukti galvą, kaip į jas patekti. Vienoje patalpoje jie aptiko per stebuklą išlikusį seną dviejų metrų skersmens raudonų plytų šulinį. Ištyrus jį paaiškėjo, kad tokio puikaus vandens niekur aplink nėra.
Gilindamasis į įsigyto turto istoriją Vytenis sužinojo, kad prieš karą pastatas priklausė žydams. Išliko ne tik šulinys, bet ir keli per vėlesnes rekonstrukcijas nenugriauti senosios gamyklos pastatai ar jų fragmentai. Vėliau pavyko užmegzti ryšį ir su buvusių savininkų palikuoniais.
„Prieš mėnesį buvo atvykę žmonės iš Meksikos, domėjosi savo senelių paveldu. Buvome priblokšti, kiek daug jie žino, kokia jiems svarbi jų giminės istorija. Neišgirdome jokių pretenzijų, priešingai, svečiai dėkojo, kad ėmėmės atgaivinti pastatus. Susidraugavome, esame pakviesti atvykti į jų šalį. Jie yra stambūs Meksikos verslininkai, įdomu būtų pratęsti pažintį, pamatyti, kaip jie dirba“, – kuria planus V.Šaučiūnas.
Susikūrė industrinę romantiką
Pusketvirto hektaro piktžolėmis apžėlusi teritorija su 25 statinių griaučiais vargu ar daug kam atrodytų patrauklus pirkinys. Bet Šaučiūnai į jį taikėsi ne tik iš verslo paskatų. Eglė kilusi iš Balbieriškio, Vytenio tėviškė – Kelmanonių kaime už penkių kilometrų. Abiem tiesiog rūpėjo susitvarkyti savame kieme, paskatinti savo pavyzdžiu kitus.
Tiesioginei „Vytekstos“ verslo krypčiai – automobilių demontavimui, detalių sandėliams – tokio dydžio patalpų net nereikia. Didesnę dalį jų tikimasi išnuomoti pramonės įmonėms. Vienas sutvarkytas segmentas jau turi šeimininkus.
„Kaime įsukti didelį verslą vienam sudėtinga, reikia pagalbos iš šalies. Pirmieji mūsų nuomininkai skandinavai čia užsiims plastiko perdirbimu į granules. Gamybą jie pradės jau po mėnesio, žada sukurti apie 30 darbo vietų. Miesteliui tai nemaža parama. Kai žmonės turi darbo, gerai ir parduotuvėms, paslaugų teikėjams, atkrinta kenksmingi polinkiai. Balbieriškis keičiasi į gera“, – džiaugiasi prie to ir pats galintis prisidėti V.Šaučiūnas.
Patys Šaučiūnai Alytuje ir Balbieriškyje yra sukūrę 18 darbo vietų. Ėmęsi atkurti buvusią spirito gamyklą jie įdarbino profesionalų darbų vykdytoją ir įpareigojo iš vietos vyrų suburti brigadą. Dabar joje – septyni jauni statybininkai, paties vykdytojo ir išmokyti amato subtilybių. V.Šaučiūnas sako dabar galintis mokėti jiems vos 400–500 eurų atlyginimą, bet kai Balbieriškio verslas įsisiūbuos, o vyrai įgis daugiau patirties, bus mokama daugiau.
Vienas verslininko tikslų – įsitvirtinti Vakarų rinkoje, nes verslo ryšiai su Rusija, Ukraina tampa vis beprasmiškesni. O laukiant, kol įmonės reikalai pagerės, Vytenis savo darbuotojams stengiasi atlyginti kuo gali. Pavyzdžiui, leidžia jiems naudotis patalpomis kaip savo. Kilo noras sportuoti – leido įsikurti pusrūsyje, nupirko treniruoklių. Yra ir daili pavėsinė – darbininkų poilsio vieta.
Atstatomam objektui įgaunant vis didesnę vertę, iškilo būtinybė jį saugoti. Verslininkai pasielgė paprastai – užuot samdę saugos įmonę, nutarė patys čia apsigyventi. Vos per kelis mėnesius jaunųjų statybininkų brigada įrengė jiems originaliai suplanuotą, moderniomis apdailos medžiagomis išdailintą būstą. Aukštu žemiau atskirą būstą įsirengė ir verslininkų sūnus su drauge.
E.Šaučiūnienė tikina, kad niekur kitur nėra taip ramiai miegojusi. Aukštos lubos, didelės erdvės sukuria gerą aurą, o pro langus tolumoje matyti jos vaikystės namai. Eglei smagu peržengus buto slenkstį atsidurti milžiniškoje salėje su autentišku parketu, nesvarbu, kad kol kas joje dar žioji vandalų laužavietė. Sutuoktiniai svajoja, kad po metų kitų ant parketo suksis poros, skambės geros muzikos koncertai – Balbieriškis galės girtis pirmaisiais loftais provincijoje.
Slidus ir šlapias reikalas
Po netikėto spirito gamyklos griuvėsių atgimimo atrodė, kad Balbieriškio gyventojų jau niekas nebegali nustebinti. Tačiau kai jų seniūnijoje įsikūręs verslininkas pradėjo kubiluose veisti šamus, kalbos miestelyje netilo ilgai.
„Nusipirkau buvusį trąšų sandėlį, įrengiau gruntinį šilumos mainininką, vėdinimo sistemą, visą angarą apšiltinau. Kartu su žuvimis tai kainavo kelis šimtus tūkstančių eurų. Nežinau, kada man tai atsipirks. Dar per šimtą tūkstančių atsiėjo statinės, įranga žuvims auginti. 70 proc. sumos padengė Nacionalinė mokėjimo agentūra. Ir štai jau beveik metai, kai auginu šamus“, – trumpą savo naujojo verslo istoriją iškloja 46 metų Valdas Petruškevičius.
Verslininkas ima graibštą ir sužvejoja kubile du ilgaūsius šamus. Bando juos sučiupti rankomis, šie išsprūsta ant grindų, nesiduoda suimami. „Slidus ir šlapias reikalas“, – tarsteli V.Petruškevičius, prabildamas apie verslo sunkumus. Tai biologiniai filtrai sustreikuoja, tai valymo įrenginiai nespėja valyti nuotekų, sunku nusipirkti reikiamą kiekį mailiaus. Nepraminti ir realizacijos keliai. Negausūs ir dar menkai patyrę afrikinių šamų augintojai susibūrė, kad galėtų kartu tiekti žuvis Vakarų šalims, bet ir bendrai užaugintas kiekis tam vis dar per menkas. Per mėnesį reikėtų patiekti bent 20 tonų žuvų.
Pats Valdas planuoja per metus užauginti 34 tonas šamų, bet šįmet bus gerai, jei pasieks 10 tonų. Kol Europos rinka nepasiekiama, jo žuvis valgo lietuviai. Perpirkliai išvežioja į restoranus, prekybos centrus. Šviežių šamų galima nusipirkti ir turguose.
Tai tik iš bėdos, nes Lietuvoje rinka ir žmonių perkamoji galia per maža, kad verslininkui sugrįžtų investuoti pinigai. Jis lygina: daugeliui net karpis yra prabanga, tai ką kalbėti apie dvigubai brangesnį šamą, už kurio kilogramą parduotuvėje prašoma 5,5 euro.
Kol šamas nuo 30 gramų mailiaus tampa tinkama parduoti 1,2 kilogramo žuvimi, praeina mažiausiai pusmetis. Žuvys auga nevienodai, kas mėnesį reikia perskirstyti pagal svorį, kad didesni šamai neužgožtų mažesniųjų. Tai papildomas stresas ne tik žuvininkams, bet ir šamams. Po perkėlimo į kitą kubilą jų augimas sustoja kelioms dienoms.
Ne į sveikatą jiems ir triukšmas, todėl angare nepatartina daryti staigių garsą skleidžiančių judesių. O įžengti į jį galima tik su apsauginėmis šlepetėmis, kokios dalijamos prie ligoninės durų. Atrodytų, grynas vargas auginti šamus, bet būtent jie yra lengviausiai uždarose sistemose auginamos žuvys. Tarkim, jei dingtų elektros energija, šamai išgyventų net ir parą, o upėtakiai išsijungus sistemai išgaištų per dvi valandas.
„Šamai – kantrios žuvys, todėl jas ir pasirinkau. Bet vis tiek vargo ir rūpesčių labai daug. Namie žuvis auginu akvariumuose, įsivaizdavau, kad ir čia nebus sunku“, – mėgsta pasijuokti iš savęs Valdas.
Naujos verslo krypties – šamų auginimo jis ėmėsi įžvelgęs neblogų perspektyvų. Tikėtina, kad ateityje lietuviai norės valgyti vis daugiau žuvų ir jų teks užsiauginti, nes komercinė žvejyba Lietuvoje daug kur ribojama, laivų pramonė žlunga. Tad prieš du dešimtmečius pradėtą prekybą drabužiais jis paliko žmonai, o pats kremta nelengvą, bet pasitenkinimo teikiantį žuvų augintojo pradžiamokslį.
„Jeigu kas penktas lietuvis įdarbintų bent po vieną žmogų, turėtume ne prastesnę pramonę nei Vokietijoje ar Švedijoje. Mano šeima yra įdarbinusi apie 30 prekybininkų, o žuvininką kol kas tik vieną“, – skaičiuoja verslininkas.
Akivaizdu, kad savo indėlį keliant Lietuvą iki klestinčios ekonomikos jis dar ketina padidinti.
Loading ...