„Verslas glaudžiai susijęs ir su įvairiomis teisės šakomis, todėl verta atkreipti dėmesį į naujausias šalies aktualijas: naujo Darbo kodekso projekto svarstymus, investicijų planavimo dokumentų rengimo pakeitimus, savivaldos teisinio reguliavimo naujoves – pastarieji pasikeitimai visose šiose srityse, be abejo, turės įtakos verslo plėtrai bei naujų darbo vietų kūrimui Lietuvoje‘‘, – apie Lietuvos verslo aplinką ir jos pokyčius, susijusius su šiandieninėmis aktualijomis, kalba vienas žinomiausių Lietuvoje bylinėjimosi, arbitražo, viešojo sektoriaus ir Europos Sąjungos teisės ekspertų, advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ partneris Gintaras Balčiūnas.

– Kuo investicijų pritraukimui svarbus verslo teisinis reguliavimas Lietuvoje?

G.B.: Verslo ir kitos teisės šakos atlieka verslo reguliavimo ir pagalbos verslui funkcijas. Svarbu, kad visi visuomeniniai santykiai ir procesai, kurie vyksta ir atsiranda versle, būtų tinkamai sureguliuoti teisės normomis. Verslininkai, kurdami įmones, investuodami, visų pirma žiūri į bendrą verslo aplinką, kurią sudaro visas kompleksas tam tikrų svarbių komponentų, paprastai struktūriškai vertinamų pagal daugelį parametrų. Žiūrima, kaip konkrečioje šalyje kiekvienas parametras atitinka normalioje verslo praktikoje priimtus ir taikomus standartus. Tai, matyt, lemia galutinį investuotojo pasirinkimą.

Jei kalbame apie verslo aplinką Lietuvoje, manau, kad Lietuva pamažu išsilaisvina iš praeities, tačiau yra likę gana daug sričių, kuriose valstybei reikėtų koreguoti teisinį reguliavimą, kad pritrauktume daugiau investicijų. Kita vertus, nors sulaukiame nemažai patarimų ir pasiūlymų iš šalies vidaus ar užsienio ekspertų, ne visada įsiklausoma į jų nuomonę. Dažnai, ypač iš politikų, girdimi tik deklaratyvaus turinio pasisakymai, kad tam tikri mechanizmai, kurie įprasti Vakarų šalyse, veikia. Norėtųsi, kad nuo deklaratyvių teiginių būtų pereita prie konkrečių reikalų bei esamų problemų sprendimo, o ne kalbėjimo lozungais, kurie dažniausiai nėra kuo nors pagrįsti.

– Darbo kodekso klausimas dabar, kai svarstomas naujas šio dokumento projektas, – itin aktualus. Jūs, eidamas teisingumo ministro pareigas, dalyvavote priimant Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Kaip manote, ar mums reikia keisti ir Darbo kodeksą?

G.B.: Verta paminėti, kad šiuo metu Lietuvoje veikiantis Darbo kodeksas realiai yra vienas paskutinių sovietinio palikimo dokumentų. Tyrimų duomenys rodo, kad daugelis šiuo metu galiojančio Darbo kodekso normų neveikia, nes kasdienis jų pritaikymas yra labai sudėtingas ir sunkiai suderinamas su šiuolaikine verslo aplinka. Būtų kur kas naudingiau sureguliuoti šį dokumentą taip, kad jis būtų veikiantis, o ne deklaratyvus teisės aktas, kuriuo mažai kas vadovaujasi kasdienėje veikloje.

Būtent dėl Darbo kodekso nelankstumo užsienio bei Lietuvos teisės ekspertai darbo santykių reguliavimą vertina kaip vieną blogiausių sričių, ypač veikiančių verslo aplinką Lietuvoje. Akivaizdu, kad naujas darbo santykių reglamentavimas ateityje neišvengiamas. Žinoma, nagrinėti šį klausimą reikėtų itin atsargiai, nes socialinė darbuotojų padėtis Lietuvoje kol kas nėra gera, atskirtis tarp neturtingų ir turtingų asmenų – viena didžiausių Europos Sąjungoje. Pagrindinis siekis keičiant Darbo kodeksą turėtų būtų kuo geresnis ir realus, o ne menamas, darbuotojų ir darbdavių teisėtų interesų realizavimas, jų interesų tarpusavio pusiausvyra.

Lankstesnis ir aktualesnis Darbo kodeksas, be jokio abejonės, labai reikalingas tiek verslui, tiek darbuotojams. Mažesni reikalavimai darbdaviui sumažintų riziką, todėl padaugėtų investicijų, tikėtina, atsirastų daugiau naujų darbo vietų. Manau, kad ir dėl nedidelių atlyginimų Lietuvoje kaltas esamas darbo santykių teisinis reguliavimas. Darbdaviai, apsidrausdami nuo didelės finansinės rizikos, kuri gali kilti, pavyzdžiui, atleidžiant darbuotojus, nusprendžia darbuotojui mokėti kuo mažiau. Jeigu tos rizikos nebeliks, tikėtina, kad atlyginimai Lietuvoje kils daug sparčiau.

Gerokai didesnis dėmesys turi būti skiriamas kolektyviniams darbdavio ir darbuotojų susitarimams, užtikrinant didesnę laisvę ir galimybes tartis konkrečiai dėl darbo sąlygų.

– Minėjote, kad verslas susijęs su įvairiomis teisės šakomis. Kokią reikšmę verslo aplinkai turi vykstantys pokyčiai valstybės savivaldoje?

G.B.: Kiekvienas verslininkas, ketindamas investuoti beveik į bet kurią sritį, visų pirma neišvengiamai ateina į savivaldybę. Deja, kad ir kokiais skambiais žodžiais apie pasirengimą investicijoms ir jų skatinimą kalbėtų savivaldybių institucijos, kol kas realybė yra kitokia. Vis dar labai dažni susiduriama su deklaratyvia retorika ir elementariu verslo lūkesčių nesupratimu, todėl praktikoje iš karto kyla problemų bandant spręsti jau pirmuosius būtinus klausimus, susijusius su naujo verslo kūrimu ir pradžia. Iki šiol dar sunkiai, ilgai ir painiai sprendžiami sklypų, statybų ir kitų leidimų, darbuotojų pritraukimo bei įdarbinimo klausimai. Verslo procesams vystantis reikia aiškių ir konkrečių sprendimų esant konkrečiai situacijai, o kaip greitai pasiseka tuos sprendimus surasti – tokia verslo aplinka iš tikrųjų ir yra.

Manau, įvesta naujovė – tiesioginiai merų rinkimai – prisidės prie didesnės tvarkos ir atsakomybės už priimamus sprendimus atsiradimo savivaldybėse, sprendimai bus priimami greičiau. Būtina stiprinti savivaldą: kuo daugiau teisių centrinė valdžia perduos savivaldai, tuo geriau bus ir verslui, ir gyventojams.

Siekiant pritraukti investicijų į Lietuvą verslo teisinės sąlygos turėtų būti ne blogesnės nei kaimyninėse šalyse. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija, be abejo, turi pranašumą vien dėl savo rinkos dydžio, Estija – dėl artumo su toliau pažengusia Suomija, todėl Lietuvoje sąlygos plėtoti verslą turėtų būti palankesnės nei šalyse, kurios turi objektyvias geresnes starto pozicijas. Kalbėdami apie artimiausias savo kaimynes Latviją ir Estiją matome, kad mes dažnai velkamės uodegoje ir sekame iš paskos, vadinasi, dar reikia padirbėti ir pasitempti, kuriant konkurencingas sąlygas investicijų pritraukimui bei verslo plėtrai, kartu ir naujų darbo vietų kūrimui.

– Galbūt Vakarų valstybėse įžvelgiate teisinės sistemos pokyčių, kuriuos, tikėtina, ateityje taikysime ir Lietuvoje?

G.B.: Žiūrint į užsienio valstybių patirtį akivaizdu, kad vyksta teisinių institucijų struktūros transformacija, susijusi su pagreitėjusiu gyvenimo tempu ir siekiu užtikrinti teisinių procesų kokybę. Panašių pokyčių galima įžvelgti ir tokiose srityse, kaip sveikatos apsauga, švietimas ir pan. Į visas šias ir kitas valstybės valdymo sritis pradedama žiūrėti per tam tikrą verslo modelio prizmę: analizuojama, kiek reikia lėšų ir išlaidų, kad kuo racionaliau būtų galima pasiekti norimą rezultatą. Šiuo metu po truputį jau vyksta pokyčiai, susiję su teisinės sistemos optimizavimu: jungiami teismai, pertvarkomos prokuratūros, policija, kitos struktūros. Sujungiant institucijas lengviau optimizuoti sąnaudas, įdiegti specializaciją, pavyzdžiui, nagrinėjant bylas, spręsti tinkamo aprūpinimo ir kitus klausimus.

Greitėjant gyvenimui ir plečiantis verslo aplinkai Lietuvoje daugėja ir bylų visų instancijų teismuose. Prie teisminių bylų skaičiaus mažinimo prisidėtų dažniau naudojamas arbitražo bei sutaikinimo institutas. Bylas aktyviau sprendžiant arbitraže sumažėtų krūvis teismams ir kartu finansinė našta valstybei. Arbitražo ginčas sprendžiamas, pavyzdžiui, pagal ICC taisykles per šešis mėnesius, vadinasi, tai greitesnis ir dažnai kvalifikuotesnis verslo ginčų sprendimo būdas. Deja, pagal arbitražų skaičių mes taip pat atsiliekame nuo savo kaimynų latvių ir estų.

Asmeniškai teko prisidėti prie e. teismo kūrimo proceso. Džiugu, kad ši sistema plečiasi ir vis daugiau bylų perkeliama ir elektroninę erdvę, o tai paprastina, greitina ir pigina teisinius procesus. Ateityje ši sistema neišvengiamai dar labiau plėsis, vis daugiau bylų persikels į elektroninę erdvę. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ne visada virtualus rašytinis procesas užtikrina tinkamą teisingumo vykdymą ir teisingus teismų sprendimus. Raštu viską išsamiai ir teisingai parašyti yra gana sudėtinga, dėl to kartais procesinių dokumentų apimtis darosi labai didelė.

Justina Kariniauskaitė

Šalies verslo ir viešojo sektoriaus teisės paslaugų poreikiai nuolat keičiasi. O advokato misija tebėra ta pati kaip prieš ketvirtį amžiaus – padėti, kad verslui būtų kuo mažiau trukdymų, atstovauti klientui, ginti jį visomis įstatymo suteiktomis teisinėmis priemonėmis ir išvengti kasdien versle kylančios įvairiausios rizikos.

Vilma Kasperavičienė

„Per pastaruosius dvidešimt metų verslas tapo kur kas sudėtingesnis, keičiasi verslo subjektai, atsirado naujų verslo krypčių (pvz., internetinė prekyba, internetinė bankininkystė), pamažu kinta verslo misija, požiūris į jį, atsiranda vis didesnis verslo poreikis bendradarbiauti su viešuoju sektoriumi ir atvirkščiai. Skaidraus verslo atstovai nori, kad nebūtų „pilkųjų zonų“ – neaiškių teisinių reikalavimų, siūlo gerinti verslo aplinką“, – pastebi vienas žinomiausių Lietuvoje bylinėjimosi, arbitražo, viešojo sektoriaus ir Europos Sąjungos teisės ekspertų, Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ partneris Gintaras Balčiūnas.

Jo žodžiais, pastaraisiais metais šalyje pastebimai skaidrėja tiek verslo, tiek verslo apskaitos ir kontrolės procesai, jie vis dažniau perkeliami į elektroninę erdvę.  Advokatai taip pat dalyvauja šiuose procesuose bei iššūkiuose, kuria projektus, numato naujus sutarčių elementus. Kai kuriose srityse verslo atstovai netgi siūlo sukurti bendras duomenų apsikeitimo platformas bei duomenų bazes, kad kontroliuojančios ir prižiūrinčios valstybės institucijos galėtų matyti aktualius sandorius, pajamas, visa tai tikrinti.

„Šiuolaikinis verslas reikalauja itin glaudaus santykio ir bendradarbiavimo tarp visų ekonominiame gyvenime dalyvaujančių pusių: verslininkų, darbuotojų valstybės institucijų ir vartotojų“, – teigia advokatas G. Balčiūnas.

Bankų ir finansų, tarptautinės mokesčių teisės, teismų ir arbitražo ekspertas, Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ vadovaujantysis partneris Marius Grajauskas pritaria, kad situacija ir valdžios institucijų požiūris į verslą taip pat privalo keistis. „Atstovaudama asocijuotoms verslo struktūroms, Lietuvos verslo konfederacijos Komercinės teisės ir praktikos komisija teikia pastabas dėl naujų teisės aktų projektų. Bendruose posėdžiuose jaučiame, kad į verslui atstovaujančių teisininkų pasiūlymus valdžios institucijų atstovai žiūri gana atsargiai. Kai reikia ką nors keisti, arba vilkinama, arba atsakoma tyla“, – pastebi M.Grajauskas.

Advokato žodžiais, kalbos, kad verslas, mokėdamas mokesčius, išlaiko viešąjį sektorių, dažnai tėra tuščios, neparemtos jokiais darbais, jaučiamas nenoras atsižvelgti į verslininkų reikalavimus. Šį pastebėjimą M.Grajauskas pagrindžia konkrečiais naujais pavyzdžiais. Tarp jų – prieš keletą mėnesių teiktos Mokesčių administravimo įstatymo pataisos, siūlančios nepagrįstai platų solidariosios  atsakomybės taikymą verslininkams dėl PVM sumokėjimo.

„Kitas pavyzdys – kai Finansų ministerija pateikė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas ir pareiškė, kad nepriklausomai nuo to, ar verslo subjektai teikia skundą teismui dėl mokesčių administratoriaus sprendimo priskaičiuoti baudas ar nepriemokas, skundo padavimas neturėtų stabdyti mokesčių administratoriaus veiksmų ir bent 10 proc. nuo mokesčių administratoriaus priskaičiuotų sumų mokesčių mokėtojas privalo sumokėti. Asocijuotos verslo struktūros teikė pastabas, nesutiko ir tik įdėjus nemažai pastangų bei išaiškinus tokio pasiūlymo žalingumą ekonomikai pakeitimų įteisinimą pavyko sustabdyti. Net įstatymo aiškinamuosiuose raštuose jaučiamas institucijų požiūris į verslą ir vertinimas. Tai prasimuša tarp eilučių ir daug ką pasako“, – teigia M.Grajauskas.

Advokatas pastebi, kad nors yra nemažai asociacijų, šalies verslui trūksta pastangų atstovauti savo interesams ir juos ginti teisėkūros srityje. „Juk viena yra kritikuoti ydingai parengtą įstatymą ir visai kas kita – parengti patiems ir pateikti Seimui svarstyti“, – pabrėžia pašnekovas.

„Lietuvoje dažnai girdime frazę „Verslui – žalia gatvė“, tačiau taip pat dažnai matome, kad ji deklaratyvi. Nenorėčiau nieko įžeisti ar kaltinti, tačiau mažesnių miestų savivaldybėse stokojama administracinių gebėjimų. Galbūt kartais norai būna geri, tačiau nėra darbuotojų, suprantančių verslo poreikius, gebančių ne tik išklausyti, bet ir priimti atitinkamus sprendimus bei parengti verslui ir darbuotojams tinkamas sąlygas“, – teigia G.Balčiūnas.

Jo žodžiais, Lietuvos valdžios institucijose, matyt, dar nuo sovietmečio likusi gaji baimė, tebesivadovaujama principu – geriau nieko nedaryti, jei kažkam gali kilti abejonių. G.Balčiūnas atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybėms reikėtų daugiau kooperuotis rengiant standartizuotus sutarčių projektus, konsultuojantis ir kuriant  viešosios ir privačios partnerystės (PPP) projektus, nes atitinkamos kvalifikacijos advokatus samdytis kiekvienai atskirai – dažnai brangu, nėra nuolatinio poreikio ir trūksta specializacijos žinių.

Lietuvoje susidariusi paradoksali situacija: nors teisininkų rinka perpildyta, valstybės įstaigose bei savivaldybėse dirba dažnai ne aukščiausio lygmens teisės specialistai. „Kasmet išleidžiama keli tūkstančiai diplomuotų teisininkų, tačiau ar Lietuvoje atsiranda ir sukuriama jiems tiek naujų darbo vietų? Klausimas, kiek jaunuolių, baigusių, pavyzdžiui, teisės ir valdymo studijų programą, tampa valdininkais, jei valstybės institucijų atstovai kasmet skelbia apie jų skaičiaus mažinimą“, – abejonių neslepia G.Balčiūnas.

Po euforijos, kai iš Europos čempionato mūsų krepšininkai parvežė į Lietuvą sidabrą, – sprogimas krepšinio bendruomenėje: atsistatydino Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas – krepšinio legenda vadinamas Arvydas Sabonis, nacionalinės rinktinės vairo atsisakė ją iki sidabrinės pakylos atvedęs vienu geriausių trenerių Europoje laikomas Jonas Kazlauskas.
A.Sabonio įvardytos pasitraukimo priežastys – nenoras dalyvauti intrigose, nuoskauda dėl kritiškų rinktinės atžvilgiu rašinių žiniasklaidoje – kai kam tik sukėlė juoką. Pasitraukiantis J.Kazlauskas priežastimi nurodė nesutarimus su LKF generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Taip pat besitraukiantis LKF vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas tai šiek tiek sukonkretino, tačiau ir jo argumentai – ne tie, kurie tokius krepšinio ąžuolus iš postų verstų.
Dar vienas krepšinio autoritetas – buvęs rinktinės treneris ir LKF prezidentas, dabar LKF garbės prezidentas Vladas Garastas dar kliustelėjo parako į ugnį, pareikšdamas, kad tai J.Kazlauskui nereikėtų kaltinti M.Balčiūno, nes asmeniniai reikalai negali būti aukščiau už valstybinius, o “Basketnews.lt”, kuris šiame konflikte buvo akmenėlis, išvertęs vežimą, pilną krepšinio žvaigždžių, pateikė visai konkrečią prielaidą, jog J.Kazlauskas gal gavęs vertingą kontraktą, todėl ieškojęs preteksto pasitraukti.
Dėl ko šios aistros – dėl krepšinio ir Lietuvos garbės, asmeninių ambicijų ar pinigų? Kas vyksta krepšinio bendruomenėje ir kaip tai gali atsiliepti krepšinio aikštelėse? Šiame aistrų katile arbitro rasti turbūt neįmanoma, tad „Veidas“ nutarė tai išsiaiškinti su LKF generaliniu sekretoriumi M.Balčiūnu, kuris, vienos konflikto pusės tikinimu, ir yra šios situacijos blogio šaknis.

VEIDAS: Verda aistros, o jūs kartojate, kad LKF viduje nėra jokių piktumų. Ar esate tuo tikras?
M.B.: Aš ant nieko LKF nepykstu, nematau, kad kas ant manęs tiesiogiai pyktų. Bet kai kurie žmonės viduje nešiojasi pyktį ir paskui sprogsta. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tai tikrosios trenerio J.Kazlausko pasitraukimo priežastys. Jis pasirinko tokią taktiką ir jos niekaip nenoriu komentuoti. Niekada nesu tiesiogiai girdėjęs nė vienos jo pastabos man. O gerbiamo Arvydo – visai kita istorija, ir jokiu būdu nereikėtų painioti šitų dviejų išėjimų. Jis išėjo dėl asmeninių priežasčių. Dėl P.Motiejūno, tai seniai buvo sutarta, kad jis pasitrauks (nes grįžo į „Žalgirio“ direktoriaus pareigas).
O LKF vykdomasis komitetas – vieningas kaip kumštis, krepšinio bendruomenė kiekvieną dieną ramiai, nešūkalodama, nerengdama demaršų dirba krepšinio labui, visa sistema puikiausiai veikia. Bet būna – susireikšmina koks žmogus ir taip padaro. Nežinau, ar J.Kazlauskas būtų taip padaręs, jei, neduokdie, būtume pralaimėję grupės varžybose. Viskas čia daug paprasčiau, negu piešiama, – yra kažkokios asmeninės ambicijos, niuansai, nuoskaudos, bet nepasakyta nė vieno konkretaus fakto, kodėl tas vyksta.
VEIDAS: Tai kodėl, jūsų žiniomis, A.Sabonis atsisakė LKF prezidento pareigų?
M.B.: Gal pabodo – jis laisvas žmogus, pripratęs prie kitokio ritmo. Arvydas – nuostabus žmogus, padėjo, kiek galėjo, esame jam dėkingi. Aš manau, jis bus šalia federacijos, tik gal ne taip įpareigotas.
VEIDAS: P.Motiejūnas, V.Garastas užsiminė, kad konflikto šaknis – jūsų ir trenerio J.Kazlausko nesutarimai.
M.B.: Kokie gali būti nesutarimai visai nebendraujant? Nesu jam skambinęs, jis man nėra skambinęs. Vienintelis bendravimas – penkiolikos minučių pokalbis dėl krepšininkų draudimo, kurį išsprendžiau per parą. Įvardykime daiktus tikraisiais vardais – tai senos nuoskaudos, tie patys žmonės – Šarūnas Marčiulionis, J.Kazlauskas, dar vienas kitas jas lieja nuo 2007 m., kai treneris V.Garastas laimėjo LKF prezidento rinkimus. Visą laiką bangom eina atakos, bet mes ramūs, dėl savo veiklos teisintis neturime ko. O jei Lietuvos krepšiniui bus nuo to geriau, jei Lietuvos krepšinio bendruomenė manys, kad geriau, jei manęs LKF nebūtų, ji taip ir nuspręs.
VEIDAS: Intrigos gal ir iš kelių žmonių, tačiau jie – krepšinio autoritetai.
M.B.: Yra du žmonės, kurie periodiškai atakuoja. Tai ką man daryti – teigiamas rekomendacijas apie save rinkti? Supraskite, yra aštuoniolikos manimi pasitikinčių žmonių LKF vykdomasis komitetas, 140 juridinių vienetų atstovų yra federacijos nariai, na, jie gal ne visi šimtu procentų manimi pasitiki. Jie – kritinė masė, kuri sprendžia krepšinio vystymosi kryptį, o ne tie, kurie garsiausiai šaukia, tegu ir krepšinio autoritetai. Bet ar mažiau gerbiamas V.Garastas, Vydas Gedvilas, Sergejus Jovaiša, Modestas Paulauskas?
VEIDAS: Sakote, senos nuoskaudos. Bet J.Kazlauskas – nacionalinės rinktinės treneris, V.Garastas – nebe LKF prezidentas. Jokio preteksto nuoskaudoms nelikę.
M.B.: Aš irgi taip manau. Pasakykite konkrečiai, kas blogai LKF. Kažkodėl niekas to nepasako.
VEIDAS: Pasako: P.Motiejūnas jus kaltina, kad labiau rūpinatės rėmėjais nei komanda, kad jiems reikia nuolat atidirbinėti, nuolat lenda kažkokie interesai.
M.B.: P.Motiejūno nuomonės nenoriu komentuoti. Jis – buvęs LKF darbuotojas, dabar turintis spręsti daug problemų „Žalgiryje“. Jo veiklą tegu vertina kiti. P.Motiejūno elgesio negaliu vadinti garbingu, bet tuo ir baigiu.
Taip, teisingai, aš rūpinuosi krepšinio rėmėjais – krepšinio biudžetu. Tai mano pareiga užtikrinti jos materialinę ir finansinę būklę. Rinktinė turi viską, ko reikia. Užsakomieji skrydžiai, viešbučiai – viskas padaryta. Tai kur čia problema? Jei to nebūtų, tada kiltų problema, galima būtų kaltinti, kad neatlieku savo pareigų.
VEIDAS: O kaip dėl kaltinimų, kad reikia nuolat atidirbinėti rėmėjams?
M.B.: Niekas neduoda pinigų už dyką. Iš 10 mln. Lt, ką šiemet turime LKF biudžete, tik 2,2 mln. gauname iš savivaldybių, tad arti 8 mln. Lt reikia susirasti patiems. Niekas neklausia, už kokius pinigus išvežame vienuolika rinktinių, ar turime pinigų draudimui. Grįžkite į tuos laikus, kai treneris J.Kazlauskas anksčiau dirbo rinktinėje, – kokiuose viešbučiuose tada gyveno, kokie skrydžiai buvo. Dabar visi turėtume tik pasidžiaugti.
Taip, už pinigus rėmėjams reikia atsilyginti reklama. Krepšininkai už ją gauna tik „ant arbatos“, kitkas atitenka LKF. Bet LKF juos išleidžia krepšiniui, administracinis biudžetas LKF aparato algoms nesiekia nė 10 proc. Nenoriu aiškintis, bet LKF, kaip organizacija, atitinka aukščiausios vadybos kokybės standartus. Tai kai kam nepatinka, o kai nėra prie ko prikibti, prasideda asmeniškumai, miglos pūtimas.
VEIDAS: Pasak P.Motiejūno, J.Kazlausko kantrybė trūko, kai dėl jūsų asmeninių principų su Belgijos krepšininkais teko žaisti Sporto halėje, kur buvo galima ir traumą gauti dėl prastos aikštelės dangos.
M.B.: Mano pasiūlymas buvo važiuoti į Alytų – naują modernią salę, bet norėta žaisti Kauno “Žalgirio” arenoje. Aš esu atsakingas už biudžetą ir negaliu leisti neracionaliai naudoti pinigus. „Žalgirio“ arenai būtume sumokėję neadekvačiai: pažiūrėti kovos su belgais būtų atėję 2–3 tūkst. žiūrovų, salės nebūtume užpildę, o mokėti būtų reikėję 30 tūkst. Lt, kaip kad už rungtynes su gruzinais. Bet čia detalės, neesminiai dalykai, sliekų ieškojimas smėlyje, kur jų nėra.
VEIDAS: Sakoma, kad štai jūs nugalėjote A.Sabonį. Kur slypi jūsų galia, jei iš pareigų išeina jus paskyręs LKF prezidentas, o ne atvirkščiai?
M.B.: Absurdas, gerbiamas Arvydas yra dovana mano karjerai – kad aš su juo susitikau ir kartu galėjau dirbti. Tai nuostabi, didi asmenybė. Jis išėjo matydamas tą aplinką. Pasiaiškinkite, iš kur jo minėtos intrigos kyla. Federacijoje ramu. Visos intrigos kyla iš pašalinių žmonių, pakeleivių, kurie ateina – išeina, bando pasinaudoti proga, gauti postą. Mes nuo to atsiribojame. LKF jokių pykčių nėra. Ateikite į vykdomąjį komitetą, kuriame aštuoniolika žmonių, deleguotų skirtingų organizacijų, ar LKF konferenciją ir pamatysite, kokia nuostabi atmosfera. Raskite ten tą konfliktą. Konfliktai – intrigantų galvose.
VEIDAS: Vis dėlto ar dera pavadinti atsitiktiniu asmeniu trenerį J.Kazlauską?
M.B.: Pasakykit, kodėl J.Kazlauskas mane taip iškėlė? Aš nevertas tiek dėmesio.
VEIDAS: V.Garastas sako, kad jūsų J.Kazlauskas nemėgsta. Ar jūs nepanašūs į vaikus smėlio dėžėje: kažkas kažką mėgsta, kažkas nemėgsta?
M.B.: Nesistengiu, kad mane mėgtų, aš stengiuosi gerai atlikti savo darbą ir tai – pasitikėjimo, paramos pagrindas. Nesuprantu tų nesutarimų, nes, kaip sakiau, nesu turėjęs su J.Kazlausku jokių reikalų. O treneris V.Garastas už mane mūru stoja ir žino daugiau nei eiliniai žmonės.
VEIDAS: V.Garastas pateikia užuominą, o “Basketnews.lt” daro prielaidą, kad J.Kazlauskas siekia asmeninių tikslų, esą gal gavo pelningesnį kontraktą ir ieškojo atsistatydinimo preteksto. Ar tai logiška prielaida – ar treneris ką praranda finansiškai, atsisakydamas kontrakto su rinktine?
M.B.: Aš irgi girdėjau, bet nei tvirtinti, nei paneigti negaliu, pamatysim artimiausiu laiku. O nacionalinės rinktinės trenerio kontrakto nutraukimas J.Kazlauskui finansiškai niekaip neatsilieptų.
VEIDAS: Vis dėlto ar šis skandalas – ne dėl kokių pinigų dalybų?
M.B.: Nėra jokių finansinių nesutarimų. Visi gauna algas, kokias patvirtina LKF vykdomasis komitetas, kiti federacijos organai. Čia didelis burbulas dėl nieko.
VEIDAS: Vis dėlto skandalo ašis sukasi apie jus. Ar jūsų postas toks viliojantis, kad į jį taip visi nusitaikė, o jūs štai septynerius metus nepajudinamas?
M.B.: Šis postas – galvos skausmas, nes esi atsakingas už 10 mln. Lt ir nelabai kas klausia, iš kur jų gauti. Mano alga fiksuota, nepriklauso nuo pritrauktų lėšų, ją nustato LKF vykdomasis komitetas.
VEIDAS: A.Sabonis sakė, kad paskutinis lašas buvęs “Basketnews.lt”, LKF informacinio partnerio, rašinys, nekorektiškai kritikuojantis rinktinę bei jos trenerį. Ir šiame kontekste pasigirdo įtarinėjimų, neva straipsnis buvo LKF užsakytas, iš jo kyšo jūsų ausys. Rašinio autorius kategoriškai neigia, kad straipsnis užsakytas. Kaip vertinate šią istoriją?
M.B.: Matot, koks aš galingas – net baisu kartais į veidrodį pažiūrėti. Neturiu ko komentuoti – absurdas. O LKF turi sutartį ne tik su “Basketnews.lt”, bet ir su “Viasat”, “Delfi”, kita žiniasklaida.
VEIDAS: Jums pareikšti įtarimai organizavus sunkų nusikaltimą nuosavybei, kai prieš Europos čempionatą Lietuvoje skirta beveik 2,4 mln. Lt privataus Panevėžio viešbučio „Romantic“ remontui. Ar tebemanote, kad krepšinio pinigai turėjo atitekti privačiam viešbučiui?
M.B.: Ten viskas taip aišku, kad aiškiau ir būti negali. Pateikėme 360 dokumentų, įrodančių veiklos skaidrumą. Krepšiniui skirti pinigai nuėjo krepšiniui, o skirti viešbučiui – viešbučiui. Tai buvo Europos čempionato išgelbėjimas. Teisybė ir čia triumfuos.
VEIDAS: Vis dėlto ar manote, kad jums įmanoma toliau dirbti po skandalo, kurio ašimi esate įvardijamas?
M.B.: Dirbsiu, kol turėsiu pasitikėjimą, ir nė sekundės ilgiau. LKF ir krepšinio bendruomenė neapsiriboja vienu asmeniu – treneriu J.Kazlausku, kad ir koks jis būtų gerbiamas. Turime ne vieną ne mažiau nusipelniusį trenerį – ir V.Gedvilą, ir V.Garastą, ir kitus, kurie kitaip mąsto. Nereikia absoliutinti vieno žmogaus nuomonės.
VEIDAS: Ar neketinate atsistatydinti?
M.B.: Aš jau atstatydintas, jei norite tai girdėti. Mano kontraktas galioja tiek, kiek mane laiko LKF prezidentas, o mane skyręs LKF prezidentas atsistatydinęs. Dabar mano statusas – laikinasis. Suorganizuoju LKF konferenciją, ir naujas prezidentas pasirinks naują generalinį sekretorių. Konferencija – po mėnesio.

Buvęs žymus lenktynininkas, o dabar daugiau nei 20 metų įvairius automobilių sporto renginius, tarp jų ir „Rally Classic Druskininkai‘2012“, organizuojantis Jonas Balčiūnas dalinasi asmenine patirtimi ir mintimis apie Lietuvos ir pasaulio ralio tendencijas.

Sveiki, Jonai, pradėkime viską iš pradžių. Kaip atsidūrėte automobiliu sporte?

13 metų buvau Lietuvos jaunučių šaudymo rinktinės narys, tačiau atsirado klasiokas, kuris papasakojo, kad jis važinėja su kartingais ir sportiniais automobiliais ir jais mane labai sudomino. Žinoma, negalima pamiršti, kad tais laikais automobilis buvo didelis deficitas.

Klasiokas nuvedė mane į „DOSAAF“ vairavimo mokyklą Vilniuje ir kaip tik tuo metu iš Rusijos į Lietuvą grįžo Stasys Brundza ir čia atidarė padalinį. Nuo to meto aš, tikrąja to žodžio prasme, pradėjau miegoti prie S. Brundzos garažo durų. Parašiau jam laišką, kad jis man – didžiausia žvaigždė ir kad mano svajonė būtų dirbti su automobiliais.

Man pasisekė ir S. Brunzda mane priėmė į mechanikų komandą. Pradėjau nuo juodžiausio darbo: varžtus sukiojau, duobėje sėdėjau ir visus kitus panašius darbus dirbau.

Deja, mano rekomendacijos, kaip 13 – mečio vaikino, buvo labai nekokios, nes dirbdamas pridariau nemažai klaidų. Pavyzdžiui, kartą S. Brundza grįžo iš pasaulio čempionato su „LADA“ ir mums, mechanikams, buvo suteikta galimybė „pravažiuoti“ šiuo automobiliu. Man išvažiavus į kartodromą sprogo automobilio variklis. Aišku, pasirodė, kad jis buvo įtrūkęs ir jam tereikėjo padėti paskutinį tašką. Aš jį ir padėjau. Tokių istorijų buvo begalė.

Vėliau sekė figūrinio vairavimo būrelis, slalomas. Studijų metais pavyko atidaryti mokslo akademijos automobilių sporto klubą, su kuriuo lenktyniaudavome ir pasiekėme nemažai pergalių.

Po to buvo pertrauka, po kurios grįžau kaip organizatorius, žiedo ir ralio lenktynininkas, kas buvo mano svajonė. Ralyje pavyko pakilti net iki Lietuvos vicečempiono titulo.

Vėliau vėl atėjo krizė, kurios metu 3 metams persikėlėme į Latviją ir organizavome Latgalės ralį, daugelį kitų ralių Lietuvoje. Na, ir galiausiai pasiekėme dabartinį etapą, kuriame esu „Rally Classic Druskininkai‘2012“ organizatorius.

Buvote ir lenktynininkas ir organizatorius, todėl puikiai galite įvertinti, kas lengviau – būti ralio organizatoriumi ar dalyviu?

Vienareikšmiškai dalyviu. Tu vairuoji sportinį automobilį ekstremaliomis sąlygomis, turi galimybes važiuoti greičio ruožais ir patirtį lenktynių jaudulį ir adrenaliną.

Čia kaip lyginti, ar groti grupėje, ar organizuoti koncertą. Kai groji grupėje, tu išgyveni visai kitas emocijas. Organizuodamas renginius turi tik daug rūpesčių, o emocijos ateina vėliau, jeigu viskas gerai pasiseka.

Organizatoriaus dalia yra labai sunki. Žinoma, sunku ir lenktynininkui, bet ten išgyvenamos visai kitos emocijos, įtampa, kova su savimi, kova su jauduliu.

Taip pat lenktyniauja tik tie, kam patinka, kas jaučia tam aistrą. Man labai patiko lenktyniauti. Žinojau, kad kai važiuodavome, žmonės laukdavo Jono Balčiūno ekipažo, nes mes važiuodavom seksualiai ir net rodydavome driftą žiūrovams.

Turbūt tik buvęs lenktynininkas gali surengti nuostabų ralį, nes jis žino ir ko reikia dalyviams ir žiūrovams?

Kiekvienas turi braižą ir metodus. Mes dirbame visuomeniniais pagrindais, mylime šį sportą. Mūsų komandoje dirba žmonės, kurių akys dega. Taip susikuria išskirtinė ralio aura. Kiti daro pragmatiškai, viską tiksliai skaičiuoja. Žinoma, tvarka irgi yra gerai. Tačiau, manau, kad ralis visada turi turėti aistros.

Ar galėtumėte išskirti kelis užsienio ralius, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu Lietuvai?

Kiekviena šalis turi savo veidą. Man labiausiai patinka skandinaviška mokykla. Buvau Švedijos ralyje, „Neste“ ralyje, Lenkijos, Vokietijos raliuose, kaip mėgstamiausią galėčiau išskirti „Neste“ ralį.

Kalbant bendrai, suomiai yra lenktynininkų šalis. Ten labai palankiai žiūrima į lenktynininką – ne kaip į turtuolį, bet kaip į sportininką. Kiekvienas mažas kaimelis su penkiais namais turi savo sportinį automobilį ir tuo didžiuojasi. Žinoma, jie turi ir stadioną, kitų sporto šakų, bet jie didžiuojasi būtent tuo sportiniu automobiliu ir važiuoja jo visur palaikyti.

Suomijoje lenktynininkas yra labai arti tų žmonių, kuriuos atstovauja. Lietuvoje nėra tokio artimo bendravimo. Dažnai mūsų sportininkai yra pasislėpę po savo šalmais ar tampa susireikšminę, o Suomijoje visi bendrauja artimai.

Galbūt galite palyginti lietuvį žiūrovą ir skandinavą?

Lietuviai yra labiau emocionalūs. Mus labiau galėčiau priskirti prie pietiečių nei šiauriečių. Tos emocijos yra labai sveikintinas dalykas.

Labiausiai lietuviams trūksta tvarkos. Susiparkuoti automobilius vienoje pusėje, neiti į trasą, galbūt net ir alkoholio mažiau vartoti.

Taip pat svarbus momentas būna po varžybų. Žiūrovai, ypač jaunimas, gauna daug emocijų, adrenalino ir galvoja, kad gali važiuoti taip pat kaip ir lenktynininkai ir kartais tai veda prie nelaimių. Šioje vietoje reikėtų sukontroliuoti save. Kaip apie mus sako latviai – „karšti lietuvių vaikinai“. Tai reikėtų pasistengti nebūti tokiems karštiems gatvėse, o eiti į specialias mokyklas, į kartodromus, paprašyti, kad pamokytų lenktynininkai, o ne mokytis savarankiškai gatvėse.

Ką Jūsų ralyje visada pamatys žiūrovas?

Mūsų ralyje visada bus muzika ir moterys. Tai yra neatsiejama ralio dalis. Turiu pripažinti, kad žavios moterys ir puiki muzika yra mano silpnybė.

Nors lengviausia lyginti jau pasibaigusius renginius, bet galbūt galėtumėte pasakyti kuo šiųmetis „Rally Classic Druskininkai‘2012“ skirsis nuo praėjusių metų ralio?

Šis ralis bus daug tvarkingesnis ir dinamiškesnis visomis prasmėmis ir ralio prasme – sportinės dalies ir pramoginės dalies – skirtos žiūrovams.

Pirmiausia, žiūrovas galės, neviršydamas greičio ir nepažeidinėdamas kelių eismo taisyklių, ramiai nuvažiuoti ir pasižiūrėti tris greičio ruožus, o tai jau yra labai geras rodiklis. Po jų, grįžęs į apdovanojimus, žiūrovas gaus puikų koncertą, puikų pasibuvimą „Ralio palapinėje“, kur lenktynininkai bus šalia žmonių, šalia Jūsų. Su jais bus galima susipažinti, pabendrauti. Toks yra mūsų siekis.

Taip pat be sporto ir kultūros, žmonės gaus ir Druskininkų infrastruktūros malonumus: SPA centrus, gamtą. Todėl, pavyzdžiui, vyrai gali važiuoti su šeimomis žiūrėti ralio ir, jei žmonos nenori stebėti varžybų, jos gali mėgautis Druskininkų teikiamais malonumais. Taip turiningą laisvalaikį turės visa šeima.

Ar dažnai būna tokie vakarai, kai gerbėjai gali pabūti su savo žvaigždėmis?

Vienu metu buvo puoselėjamas šis dalykas. Tačiau tai buvo atskiri ralio vakarai. Mes siūlome, ir pabendrauti su lenktynininkais, ir pasižiūrėti ralį bei pasiklausyti nuostabios muzikos. Mes siekiame, kad sportininkai, lenktynininkai būtų kuo arčiau visuomenės, kad su jais būtų galima paprastai pabendrauti, išgerti kavos, paprašyti autografo.

Ko palinkėtume ralio dalyviams ir žiūrovams?

Žiūrovams norėčiau palinkėti būti dėmesingiems, saugoti save, bendrauti ir augti kartu su lenktynininkais. O ralio dalyviams pirmiausia palinkėsiu finišo ir, žinoma, kad nelūžtų mašinos ir būtų daug rėmėjų!