„Negalime kurti ateities, sėdami baimę ir nesantaiką žmonių širdyse. Užtenka gandų ir gąsdinimų. Lengviausia viską neigti. Bet nieko neveikti ir laukti, kol didžioji dalis Lietuvos žmonių išvažiuos iš savo šalies, reiškia susinaikinimą“, – sako kandidatas į Respublikos prezidento pareigas Zigmantas Balčytis.

VEIDAS: Esate ekonomistas. Su kokia žinia einate į šalies vadovo rinkimus?
Z.B.: Mano tikslas – dirbanti, uždirbanti, vieninga ir sutarianti Lietuva. Lietuva, kurioje yra darbo, o už darbą mokamas teisingas atlygis.
Mano programa – Lietuvos ekonominės ir politinės galios didinimo, Lietuvos piliečių interesų ir vienybės programa. Investicijos į pramonę, darbo vietų kūrimas, didėjantis atlygis už darbą ir energetinė nepriklausomybė – pagrindiniai stiprios ekonomikos varikliai.
Darbo užmokestis turi tapti vienu pagrindinių valstybės uždavinių.
VEIDAS: Kuo skiriasi jūsų ir dabartinės prezidentės nuostatos?
Z.B.: Tikrai nebūsiu prezidentas, kuris valstybę iš krizės leistų gelbėti labiausiai skurstančių žmonių sąskaita. Nebegalima priimti sprendimų, kurie per vieną dieną ar naktį padidintų skurdą. Prezidento pareiga – vesti valstybę skurdo mažinimo keliu. Mano tikslas – laisvi, iš skurdo išsivadavę žmonės.
Prezidentas kartu su Vyriausybe ir Seimu turi užtikrinti, kad būtų vykdomi įsipareigojimai piliečiams – didėtų visuomenės solidarumas ir socialinis teisingumas, mažėtų socialinė atskirtis.
Nebegalime kurti ateities, mąstydami ir veikdami senomis kategorijomis, sėdami baimę ir nesantaiką žmonių širdyse. Užtenka gandų ir gąsdinimų. Lengviausia viską neigti. Bet nieko neveikti ir laukti, kol didžioji dalis Lietuvos žmonių išvažiuos iš savo šalies, reiškia susinaikinimą.
Kartu su premjeru Algirdu Butkevičiumi turime galimybę kurti socialiai teisingesnę, vieningesnę Lietuvą.
VEIDAS: Ar prezidento pareiga – vesti valstybę skurdo mažinimo keliu?
Z.B.: Taip, tai viena svarbiausių pareigų. Apie tai kalba ir daug dėmesio bei sprendimų skiria net stipriausių valstybių lyderiai.
Lietuvoje apie skurdą dažniausiai nutylima. O situacija tokia, kad net dirbantis žmogus dažnai nesuduria galo su galu. Išeitis – daugiau gaminanti ir savo produkciją bei paslaugas parduodanti Lietuva, investicijos į pramonę ir darbo vietų kūrimas. Tik augant ekonomikai realiai didės atlyginimai, pensijos, socialinė pagalba.
Tikslas yra pasiekti, kad gyvenimo pagerėjimą pajustų ir pamatytų ne tik valdžia, bet ir absoliuti dauguma žmonių asmeniškai. Kad žmogus galėtų pats sau paprastai ir sąžiningai pasakyti: šiemet aš, mano šeima gyvename geriau nei pernai.
VEIDAS: Paskelbėte, kad jūsų programa – Lietuvos tikslų deklaracija. Kodėl?
Z.B.: Esu įsitikinęs, kad visos Lietuvos tikslai turi būti ir prezidento tikslai. Valstybės interesai ir siekiai turi būti aukščiau asmeninių ambicijų ir norų.
Kai suklysta žmogus, dažnai našta gula tik ant jo pečių. Kai suklysta prezidentas, šią klaidą reikia dauginti iš trijų milijonų, nes našta gula ant visų Lietuvos žmonių.
VEIDAS: Ką daryti, kad stiprėtų pramonė ir verslas?
Z.B.: Pirmiausia užtikrinti (ir tai yra vienas iš mano tikslų) pigesnę energiją. Tik užsitikrinę mažesnes energijos kainas galėsime gaminti produkciją, kuri bus konkurencinga užsienio rinkose, galėsime daugiau uždirbti, investuoti, nuolat didinti atlyginimus ir pensijas.
Tapęs prezidentu, užtikrinsiu, kad būtų pasiekti visi šie tikslai.
VEIDAS: Kaip atgaivinti skurstančius Lietuvos regionus?
Z.B.: Be pramonės ir verslo atgaivinti regionus bus sunku. Didelę dalį ES paramos reikia nukreipti verslui ir pramonei, kurie veikia ar ketina veikti regionuose. Tai būtų reali pagalba ekonomiškai silpniausioms savivaldybėms ir ten gyvenantiems žmonėms.
Po 2020-ųjų Europos Sąjungos parama Lietuvai mažės. Lietuvos laukia svarbus, gal net lemtingas septynerių metų laikotarpis. Būtinos bendros Vyriausybės, savivaldybių, pramonininkų ir švietimo įstaigų pastangos. Regionų gaivinimas – jau ne vieno pramonininko, ministro, mero, o visos Lietuvos reikalas.
VEIDAS: Kokios jūsų nuostatos dėl užsienio politikos?
Z.B.: Lietuvos užsienio politikos tikslas – sėkmingai prekiauti, saugiai gyventi, kartu su kaimyninėmis valstybėmis įgyvendinti Lietuvai gyvybiškai svarbius strateginius energetikos ir transporto projektus.
Prezidentas kartu su Seimu ir Vyriausybe turi dirbti vieningai. Negali būti atskiros užsienio politikos kiekvienai partijai, Vyriausybei, Seimui ar prezidentui.
VEIDAS: Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?
Z.B.: Nuoširdžiai dirbk, rūpinkis, ir tave išgirs, supras bei tau atsilygins tuo pačiu. Taip man sakydavo mano tėvai. Šiuo principu vadovausiuosi ir dirbdamas Respublikos prezidentu.

Politinė reklama. Apmokėta iš kandidato Z.Balčyčio politinės kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS 2190

Pokalbis su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariu Zigmantu Balčyčiu – apie Lietuvos siekius didinti energetinį saugumą ir galimus pokyčius ES energetikos strategijoje.

VEIDAS: Kaip įvertintumėte Lietuvos energetinio saugumo padėtį 2004-aisiais ir dabar?
Z.B.: Pokyčių buvo ir yra didelių. Sustabdžius Ignalinos atominę jėgainę Lietuva prarado savo pigios elektros energijos gamybos priemonę. Elektros energija brango, sumažėjo Lietuvos energetinis saugumas.
Per dešimt metų pavyko pasiekti, kad visi pagrindiniai Lietuvos energetikos projektai, išskyrus naujos atominės projektą ir suskystintų dujų terminalo statybą, būtų įtraukti į ES bendro intereso projektų sąrašą.
Galiu tvirtai pasakyti, kad prie šių pasiekimų labai prisidėjo ir vienos didžiausių Europos Parlamento frakcijų – Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso pozicija. Be šios frakcijos palankios Lietuvai pozicijos būtų sunkiai įsivaizduojami teigiami rezultatai.
Štai šeši ES energetikos infrastruktūros projektai, kuriuos įgyvendinant dalyvauja ir Lietuva: trys elektros sektoriuje (Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis „LitPol Link“; Estijos, Latvijos ir Lietuvos sinchroninis prisijungimas prie žemyninės Europos tinklų; Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumų išplėtimas) ir trys dujų sektoriuje (dujotiekio Klaipėda–Kiemėnai išplėtimas; Lietuvos ir Latvijos dujų jungties išplėtimas; Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis). Be to, Lietuvos ir Švedijos elektros tinklų jungtis „NordBalt“. Šie projektai jau pradėti arba artimiausiu metu bus pradėti įgyvendinti.
Lietuva siekia labiau integruotis į Europos energetinę sistemą. Be ES paramos toks siekis būtų sunkiai įsivaizduojamas.
Judame teisinga kryptimi. Žinoma, norėtųsi, kad pigesnių energijos šaltinių, didesnio energetinio saugumo link judėtume greičiau.
VEIDAS: Ko nepavyko pasiekti?
Z.B.: Su kaimyninėmis valstybėmis nepavyko susitarti dėl bendro suskystintų dujų terminalo statybos. Suskystintų dujų terminalas netapo prioritetiniu ES projektu, šiam projektui nėra tiesiogiai skiriama ES parama.
Nepavyko susitarti su koncernu „Gazprom“ dėl mažesnių dujų kainų. Lietuvos gyventojai kasmet patiria tūkstančius litų papildomų išlaidų šildymo sezono metu, o dėl brangių dujų milijonus praranda Lietuvos pramonė ir verslas.
Nepavyko pasiekti, kad ES visą Bendrijos šalims reikalingą dujų kiekį pirktų kaip vienas subjektas, o paskui dujas pagal poreikį paskirstytų ES narėms. Ir dabar galioja dujų pirkimo modelis, kai kiekviena valstybė dujas perka atskirai. Lietuvai toks modelis nebuvo ir nėra nenaudingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis mano, kad šiandien prasidėjęs Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai bus tikras išbandymas valstybės politikams ir pareigūnams bei puiki proga Lietuvai sustiprinti santykius su kitomis šalimis. Taigi pokalbis su europarlamentaru.

– Jūsų žiniomis, kokie darbai laukia Lietuvos, visą pusmetį pirmininkausiančios ES Tarybai?
Z.B.: Lietuvai pirmai iš Baltijos valstybių tenka garbė ir atsakomybė pirmininkauti ES Tarybai.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva ne tik sieks visai Europai svarbių tikslų, bet ir bus puiki derybininkė, objektyvi teisėja bei tarpininkė siekiant valstybių narių kompromisų.
Pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvai teks atsakomybė sėkmingai tęsti ekonomikos augimą lemiančius darbus, rūpintis derybomis dėl daugiamečio ES biudžeto, didelį dėmesį skirti visam Baltijos regionui svarbiems klausimams – Baltijos šalių integracijai į ES energetikos vidaus rinką, energetikos ir transporto infrastruktūros finansavimui, išorinių sienų apsaugai, Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui ir ES Rytų partnerystei.
Svarbu paminėti ir tai, kad pirmininkaudama ES Tarybai Lietuva sieks užtikrinti nuolatinį Bendrijos ekonomikos augimą ir konkurencingumą, kaip prioritetus išskirdama užimtumo didinimą, darbo vietų kūrimą, finansų tvarumą ir energetinį saugumą.

– Ar visi šie prioritetai atitinka Europos Komisijos nustatytas prioritetines sritis?
Z.B.: Taip, Europos Komisijos nustatytoje 2013 m. darbo programoje tarp prioritetinių sričių yra ekonominės ir pinigų sąjungos gilinimas, darbo vietų kūrimas skatinant darbo rinkos reformas bei adekvatų švietimą, konkurencingumo didinimas tvirtinant bendrą rinką, telekomunikacijų, energetikos bei transporto jungčių stiprinimas, taip pat ekologijos, teisėsaugos ir piliečių teisių iniciatyvos.
Lietuvai teks didžiulė atsakomybė suderinti dešimtis ir šimtus teisės aktų, kuriuos būtina patvirtinti baigiantis Europos Komisijos ir Europos Parlamento kadencijai.
Be to, jau šiandien Lietuvai teko didžiulė garbė pirmininkauti ES Tarybai, kai visateise ES nare tapo Kroatija. Tikiu, kad Lietuvos ir Kroatijos bendradarbiavimas taps dar vienos sėkmingos partnerystės pavyzdžiu.

– Kaip manote, ar Lietuva pirmininkavimo laikotarpiu gali tikėtis sau palankių sprendimų?
Z.B.: Žinoma, gali. Bet tie sprendimai bus bendri visai ES, atsižvelgiant į visų valstybių interesus. Pirmininkavimas nereiškia, kad Lietuva spręs savo problemas galvodama tik apie sau naudingus sprendimus. Tai būtų nekorektiška, neteisinga ir nerezultatyvu.
Be abejo, Lietuva turi išnaudoti pirmininkavimo teikiamas galimybes.
Kalbėdamas apie Lietuvos energetines bėdas, labai tiksliai yra pasakęs Europos Komisijos energetikos komisaras Giuntheris Oettingeris. Jo manymu, Lietuva turi išnaudoti pirmininkavimą kaip unikalią galimybę savo pozicijai ir padėčiai pristatyti, energetikos problemoms išryškinti ir įrodyti, kaip jos slegia Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes.
Bet svarbiausias Lietuvos uždavinys – suderinti visų ES narių siekius, norus ir pozicijas. Ir tai yra iššūkis Lietuvos politikams, visam valstybės administraciniam antstatui.

– Jūsų vertinimu, ar Lietuva pasirengusi šiam iššūkiui?
Z.B.: Posėdžiams pirmininkaujantys Lietuvos ministrai, valstybės institucijų ekspertai turės parodyti, kad supranta ES narių problemas, tikslus ir uždavinius. Visos šalys gins savo pozicijas, todėl bendrų sąlyčio taškų ieškojimas ir mėginimas rasti patį geriausią, nugludintą kompromisinį sprendimą, kuris, nors ir ne šimtu procentų, bet iš dalies tiktų visiems, pareikalaus susikaupimo ir nemenkos kompetencijos.
Taigi išklausyti ir suprasti, ko nori vienos ar kitos valstybės, bus ir yra būtina, dėl to pirmininkavimas – puiki proga stiprinti santykius su kitomis šalimis.
Priimant sprendimus ne viskas turi būti užrašyta juodu ant balto. Labai svarbu, kas užrašoma tarp eilučių. Be to, ne paslaptis, kad dažnai labai svarbūs dalykai sprendžiami užkulisiuose, bendraujant neformaliai. Taigi Lietuvos atstovai turės parodyti puikius bendravimo, derybų įgūdžius.
Natūralu, kad vienas ar kitas ministras negali žinoti visų sprendimų niuansų, viso ES konteksto. Todėl nemenkas krūvis ir atsakomybė teks ministrų komandoms, valstybės pareigūnams ir tarnautojams.
Ministrams kyla dviguba asmeninė atsakomybė, nes jiems teks ne tik derinti ES valstybių interesus, priimti kompromisinius sprendimus, bet neužmiršti ir Lietuvos reikalų. Juk pirmininkavimas nereiškia, kad ministrai dirbs Briuselyje, o problemų sprendimas pačioje Lietuvoje gali ir palaukti.
Norint sėkmingai pirmininkauti ES Tarybai, svarbus vaidmuo  tenka ir bendradarbiavimui su Europos Komisijos pareigūnais bei tarnautojais, kurie turi didžiulę patirtį ir puikiai išmano savo darbą. ES Vadovų Taryba priima pačius pagrindinius, strateginius sprendimus, o Europos Komisijos pareigūnai teikia siūlymus, kaip tuos sprendimus įgyvendinti.
Neabejoju, kad Lietuva – viena mažiausių ES valstybių – tinkamai pirmininkaus Tarybai, o pats pirmininkavimas sustiprins Lietuvos pozicijas ES, padidins Lietuvos pasitikėjimą savimi ir įtvirtins Lietuvos, kaip patikimos ES narės, įvaizdį.

„Euras turi būti priemonė, didinanti mūsų valstybės galimybes, bet tikrai negalima tikėtis, kad euras – vaistas nuo visų ligų“, – pabrėžia Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis. Taigi pokalbis su europarlamentaru.

– Kaip vertinate faktą, kad Latvija įveikė finansų krizę ir jau kitais metais įsives eurą?
Z.B.: Kategoriškai tikrai netvirtinčiau, kad Latvija jau įveikė finansų krizę. Latvijoje didelė socialinė atskirtis – žemiau skurdo ribos gyvena apie 40 proc. gyventojų. Galima sakyti, tokia didžiulė yra krizės suvaldymo kaina. Tačiau Latvija gali būti pavyzdys, kad ryžtingi veiksmai, tinkamas planavimas, tikslios prognozės duoda teigiamų rezultatų siekiant strateginių valstybės tikslų. Šiuo atveju – įsivesti eurą.
Mes turime galimybę pasimokyti ir iš Latvijos. Turiu galvoje pasirengimo etapą, euro įvedimą, klaidas ir gebėjimą valdyti kainų didėjimo grėsmę. Apklausos rodo, kad tik trečdalis Latvijos gyventojų pritaria euro įvedimui. Priežastis paprasta: gyventojai bijo, kad įvedus eurą kainos šoks į viršų. Latvijos valdžia neabejoja, kad daugelis gyventojų pakeis savo nuomonę, kai valstybė pajus didėjančias investicijas ir eksportą. Be to, įvedus eurą palengvėtų finansinė našta gyventojams, kurie šiuo metu atlyginimus gauna latais, o paskolas yra pasiėmę eurais.
Vos pasklidus žiniai, kad Latvija priimama į euro zoną, skolinimosi kaina Latvijai sumažėjo 0,8 proc. Suskaičiuota, kad jei taip šiuo metu atpigtų skolinimasis Lietuvai, mūsų valstybė per metus sutaupytų apie 320 mln. Lt. Taigi kalbu apie Latviją, o mintyse – Lietuva.

– Vyriausybė yra iškėlusi tikslą eurą Lietuvoje įsivesti 2015-aisiais.
Z.B.: Anksčiau nei 2015-aisiais Lietuva euro jau neįsives. Reikia tikėtis, kad Vyriausybė teisingai apskaičiavo, kad sąlygos bus tinkamos eurui įvesti 2015-aisiais.
Niekada nebuvau labai griežtų priemonių, kurios padėtų dirbtinai suvaldyti padėtį, bet kokia kaina atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą, šalininkas. Tai reikštų pernelyg griežtą taupymą, kuris turėtų ir neigiamų padarinių, pirmiausia socialinėje, švietimo, sveikatos srityje, mažintų vartojimą. Valstybė – ne tik buhalterija, skaičiai ir formulės, bet ir žmonės. O juk nemažai daliai Lietuvos gyventojų svarbus kiekvienas litas.
Europos Komisijos infliacijos prognozės skelbia, kad kitais metais nenumatomas ryškus infliacijos šuolis. Todėl reikia tikėtis, kad infliacijos šuolis kitąmet mums papildomų sunkumų nepridarys. Vėlesni metai nei 2015-ieji gali būti problemiški dėl prognozuojamo stipraus infliacijos didėjimo. Manau, dabar pats tinkamiausias laikas įsivesti eurą: infliacija saikinga, bankai per metus į ekonomiką neįlies kelių dešimčių milijardų litų (kaip atsitiko 2006–2007 m.) ir „neperkaitins“ ekonomikos, viešieji finansai tvarkomi pagal Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris nepalieka daug laisvės valstybės išlaidoms didinti. Taigi turime neblogas galimybes įsivesti eurą.

– Jūsų nuomone, ar Lietuvai vis dėlto pavyks įsivesti eurą 2015 metais?
Z.B.: Jei nebus padaryta klaidų, jei nebus didinami vartojimo mokesčiai, jei pasaulinėse žaliavų rinkose kainos nešoks į viršų, jei Vyriausybė artimiausiu metu ras būdų dujų ir šildymo kainai mažinti, euras bus. Yra daug „jei“, tačiau svarbiausia turi būti aiški politinė valia ir sutarimas, kad Lietuvos tikslas – euro zona.

– Kodėl Lietuvai verta tapti euro zonos nare?
Z.B.: Visi sprendimai Europos Sąjungoje ateityje bus priimami euro zonos pagrindu. Kol neturėsime euro, negalėsime balsuoti nė vienu klausimu aukščiausiu lygiu. Jei norime, kilus ekonominei krizei, pasinaudoti dabar kuriamu Europos stabilumo fondu, turime būti euro šeimoje. Be to, manau, kad euras išliks viena pasaulio valiutų. Natūralu ir tai, kad turime įsivesti eurą siekdami užtikrinti stabilias užsienio investicijas į Lietuvą. Užsienio investuotojai nori turėti garantijų, kad valstybė nepakeis lito kurso, o investicijos nenuvertės ar kitais būdais nebus nusavintos.
Svarbu, kad Lietuva įgytų galimybę pigiau skolintis, gyventojai ir verslas nebepatirtų išlaidų dėl lito ir euro konvertavimo. Dabar šios išlaidos per metus siekia apie 400 mln. Lt.
Taip, Lietuva patirtų ir išlaidų: penkerius metus iš eilės reikėtų į Europos stabilumo fondą įnešti po 160 mln. Lt. Šios lėšos nedingsta, yra laikomos valstybės turtu. Atėjus sunkmečiui šiuos pinigus atgautume su kaupu. Be to, nepamirškime ir Europos Sąjungos paramos. Bet kokiu atveju euro nauda yra didesnė nei galimi nuostoliai, ypač jei norime dalyvauti priimant sprendimus visos Europos Sąjungos mastu.

– O jeigu Lietuvai vis dėlto nepavyks įsivesti euro?
Z.B.: Pasaulio pabaigos nebus, bet prarasime jau išvardytas galimybes.
Padėtis kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse aiškiai parodė, kad euras nėra vaistas nuo visų ligų: jei vyriausybės daro klaidų, euras nepadeda tų problemų išvengti.

Prieš savaitę vykusios Europos Vadovų Tarybos išvados patvirtina Europos Sąjungos ryžtą įveikti ekonomines ir finansines problemas, pasiekti  ekonomikos augimą, užkirsti kelią įsiskolinimų didėjimui bei spręsti užimtumo problemą ypač akcentuojant jaunų žmonių įsidarbinimo galimybes.
Ekonomikos augimui skatinti per ateinančius trejus metus numatoma suformuoti per 120 mlrd. eurų finansinių priemonių paketą. Padidinus Europos Investicijų Banko pajėgumus, į ES ekonomiką bus pritraukta dar po 60  milijardų per metus – iš viso 180 mlrd. eurų vertės investicijų.
Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, kad ekonomikos augimui skatinti reikia geriau panaudoti 55 mlrd. struktūrinių fondų lėšas. Šiam tikslui pasiekti Europos Komisija yra pasirengusi padėti valstybėms narėms perskirstyti struktūrinių fondų lėšas, siekiant jas nukreipti į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.
Dar vienas galimai svarbus ateityje Europos Sąjungos finansinis instrumentas yra europinės obligacijos skirtos konkretiems projektams finansuoti. Šiuo metu yra skirta 100 mln. eurų bandomajam etapui ir dar 130 mln. eurų ketinama skirti ateinančiais metais. Iš viso vien pradiniame etape per šias obligacijas ketinama  pritraukti per 4,5 mlrd. eurų.
Europos Vadovų Tarybos išvadų dokumente didelis dėmesys skiriamas užimtumui ir socialinei apsaugai, ypač akcentuojant jaunimo užimtumo problemos sprendimą. Taryba tikisi, kad artimiausiu metu bus parengtas jaunimo užimtumo srities dokumentų rinkinys, kuriame bus įtrauktos ir iniciatyvos dėl jaunimo garantijų ir stažuočių kokybės. Dar iki šių  metų pabaigos ketinama sukurti jaunimo garantijų schemą, kuri bus finansuojama iš Europos socialinio fondo. Pagal šią programą, jei jaunas žmogus netekęs darbo ar pabaigęs studijas 4 mėnesius negalės susirasti darbo, jam fondas turės surasti stažuotę arba įsidarbinimo galimybę.
Kuriant labiau integruotą Europos finansinę sistemą iki 2013 m. sausio 1 d. ketinama susitarti dėl bendro bankų priežiūros mechanizmo. Pagal šį mechanizmą Europos Centrinis Bankas galės vykdyti tiesioginę valstybių narių bankų priežiūrą. Ši dar viena gilesnės Europos integracijos iniciatyva atsirado kaip atsakas į skolų krizę, kurioje atsidūrė kai kurios valstybės narės ir jų bankai.
Svarbi žinia, Lietuvai, yra tai, kad bankų priežiūros mechanizmas, taip pat kitos priemonės, kuriomis ketinama stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą, bus prieinamos ne vien euro zonos šalims.
Šios ir kitos europinės iniciatyvos, kurioms buvo pritarta Europos Vadovų Taryboje, rodo aiškią kryptį, kuria ketina eiti Europa, kad išspręstų sudėtingas dabartines problemas, sukurtų sąlygas tvariam ekonomikos  augimui ir užkirstų kelia didelių ekonominių ir finansinių krizių susidarymui ateityje. Priemonių planas, kurį ketinama įgyvendinti artimiausiu metu turėtų būti teigiamas signalas investuotojams, kad Europos Sąjungos ekonomika ketina pasiekti augimą. Taip pat sveikintinas yra Europos Sąjungos nusiteikimas aktyviai įsitraukti į socialinių ir užimtumo problemų sprendimą, dėl ko gyventojai ir ypač jaunimas turėtų didesnes galimybes  įsidarbinti.

Į klausimus atsako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

– ES ketina mažinti paramą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Mes tokioms iniciatyvoms priešinamės, tačiau ar tai nereiškia, kad parama mums mažinama neatsitiktinai, o įvertinus ekonominius rodiklius? Galbūt jau atėjo laikas mums skirti mažesnę paramą, nes daugiau problemų galime išspręsti patys?
Z.B.: Prieš atsakydamas į jūsų klausimą noriu atkreipti dėmesį, kad ES veikia konkurenciniu principu: skirtingos valstybės konkuruoja tarpusavyje savo interesais ir poreikiais. Todėl neturėtume nustebti, kai išgirstame, kad mums ketina mažinti vienus ar kitus asignavimus.
Taip pat būtų neteisinga, išgirdus tokius siūlymus, su jais sutikti ir nesistengti išsiderėti geresnių sąlygų. Klaidinga būtų manyti, kad, išlaikydami tvirtą poziciją derybose su ES pareigūnais, mes galime juos užrūstinti ir apskritai nieko negauti. Mes, kaip ir kitos valstybės, turime išnaudoti visas turimas galimybes, o esant reikalui pasitelkti ir kitas mus palaikančias šalis.
ES nėra vientisa valstybė, o politinė sąjunga, kurioje vyksta aktyvus skirtingų interesų derinimas. Nors vidinė konkurencija dėl nacionalinių tikslų gali pakenkti bendrai ES ateities perspektyvai, tokia yra politinė realybė, ir mums reikia išmokti joje rezultatyviai dirbti. Turime suprasti, kad privalome užimti aiškią poziciją visose ES institucijose ir padėti Europai suprasti mūsų problemas. Tik taip galėsime užtikrinti, kad per ateinančius septynerius metus ES finansavimą galėsime nukreipti į Lietuvai svarbių sričių plėtrą.
Šiuo konkrečiu atveju, siejant ES paramos dydį su BVP, reikštų, kad finansavimas, kurį gautų Lietuva, negalėtų viršyti 2,5 proc. šalies BVP. Su tokiu pasiūlymu sutikti negalima, nes mažesnė parama automatiškai reikštų mažesnį ekonomikos augimą ir ūkio plėtrą, lėtesnį gyvenimo kokybės gerėjimą. Paramos dydį susiejant su BVP būtų pažeistas ir teisingumo principas, nes laimėtų tos šalys, kurios krizės laikotarpiu ne taupė, o skolintais pinigais didino savo BVP.
Pritaikius tokį paramos dydžio skaičiavimo principą, Baltijos šalys patektų į blogiausią situaciją, nes esant ekonominiam sunkmečiui paragintos susiveržė diržus ir kartu susitaikė su mažesniu BVP. Jeigu šis principas įsigaliotų, reikštų, jog šiandien mes esame baudžiami dėl to, kad taupėme.
– Mūsų ūkininkai protestuoja ir prieš tiesioginių išmokų skirtumus. Ar pagrįsti jų reikalavimai? Juk senųjų ES šalių žemdirbių sąnaudos daug didesnės?
Z.B.: Mums reikia ne vien didesnių išmokų, bet taip pat labai svarbu, kad būtų nuolat išlaikomas nedidelis atskirų šalių atotrūkis nuo bendrojo išmokų vidurkio. Jeigu šio principo nėra laikomasi, konkurencija išsikreipia.
Mūsų ir kitų Baltijos šalių ūkininkų patiriamos sąnaudos didėjo gerokai sparčiau nei gaunama parama, todėl tokio didelio atotrūkio tarp produkcijos savikainos, kokį patiria mūsų ir senųjų ES šalių žemdirbiai, – nebeliko. Tad ar mes galime konkuruoti su kitų šalių žemės ūkio produkcija, kada sąnaudos supanašėjo, o išmokos tebesiskiria keletą kartų?
Šiuos neatitikimus iliustruoja ir vaizdas iš lėktuvo: skrendant per Prancūziją, Olandiją ar Belgiją matyti, kad kiekvienas lopinėlis žemės yra išpuoselėtas, o pas mus dideli plotai tiesiog apleisti. Su tokia situacija negalime susitaikyti. Turime tinkamas gamtines sąlygas plėtoti žemės ūkį, auginti žaliavą alternatyviajai energetikai, tačiau jų neišnaudojame.
Buvo ir yra daug kalbama apie aukštąsias technologijas, tačiau reikia suprasti, kad kaimo vietovėse jų nesukursi, o žemės ūkio atgaivinimas sukurtų papildomų darbo vietų, mažintų emigraciją ir prisidėtų prie didesnių valstybės biudžeto pajamų. Tą jau supranta bei tam pritaria ir ES, tačiau norint to pasiekti būtina nustatyti teisingus išmokų principus visoms valstybėms narėms.
– Jūsų vertinimu, kaip mūsų šalies finansų būklei atsilieps Ignalinos atominės elektrinės uždarymas?
Z.B.: Tai labai jautrus klausimas Lietuvos valstybei ir jos ūkio raidos perspektyvai. Šio branduolinio giganto uždarymas iš viso pareikalaus 2,8 mlrd. eurų, iš kurių maždaug pusės sumos ES mums nenori skirti. Trūkstama 1,5 mlrd. eurų suma Lietuvos masteliais yra labai didelė, ir ją mes galėtume skirti tik atėmę iš kitų sričių. Taigi IAE uždarymo finansavimas savo sąskaita mums reikštų išaugusią valstybės skolą, didelį biudžeto deficitą, prarastą finansinį stabilumą ir konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu.
Blogiausias scenarijus būtų, jeigu ES liktų prie dabartinės pozicijos skirti vos 230 mln. eurų. Todėl Lietuva ir jos pareigūnai turi dėti visas pastangas, kad įtikintų Europos politikus bei Komisiją, jog šis objektas savo mastu yra vienintelis pasaulyje, o jo finansavimas, toks, koks siūlomas dabar, negali būti laikomas tinkamu pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį.

atomine0031

Vakar Lietuvos Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pateikė 26 pataisas rengiamam pasiūlymui Europos Parlamento rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo, kuriomis ragina Europos Komisiją prisiimti atsakomybę ir aktyviai įsitraukti į atominių elektrinių Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje uždarymo procesą.

„Sovietinių atominių elektrinių uždarymas buvo mūsų stojimo į Europos Sąjunga sąlyga, kurią mes įvykdėme, tačiau pilnas šių objektų išmontavimas truks ne vieną dešimtmetį ir pareikalaus didžiulių lėšų. Akivaizdu, kad nei Lietuva, nei kitos su šia problema susiduriančios šalys nepajėgios finansuoti visų reikalingų darbų,“ – teigia EP Biudžeto kontrolės komiteto narys Z. Balčytis.

Europarlamentaro nuomone, dabartinė Europos Komisijos pozicija, kad senus atominius reaktorius uždarančios šalys, šiems darbams finansuoti turėtų naudoti ES struktūrinių fondų lėšas yra neteisinga ir prieštaraujanti pačiai šių fondų paskirčiai – mažinti naujųjų ES šalių atsilikimą daugelyje ūkio sričių ir stiprinti visos ES kaip vientiso regiono ekonomiką.

„Net jeigu visą struktūrinių fondų paramą nukreiptumė Ignalinos uždarymui, šių pinigų neužtektų visiems reikiamiems darbams finansuoti, nekalbant apie didžiulę žalą šalies ekonomikai, jos atsilikimo nuo senųjų ES šalių mažinimui, ekonominės krizės padarinių šalinimui,“ – sako Z. Balčytis.

Pasiūlymo rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo šešėlinis pranešėjas Z. Balčytis pateiktose pataisose siūlo, kad Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi prisiimti atsakomybę už minimų atominių elektrinių uždarymą bei užtikrinti veiksmingą uždarymo procesų priežiūrą.

Z. Balčyčio pateiktame dokumente Komisija taip pat yra raginama, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, parengti išsamius atominių elektrinių uždarymo ir finansavimo planus.

„Europos Komisija, įpareigodama mus uždaryti atomines elektrines, tapo atsakinga už saugų ir efektyvų šių elektrinių uždarymą, nes tokio masto projektai yra per sudėtingi ir per brangūs nedidelėms šalims,“ – įsitikinęs Z. Balčytis.

Parlamentaras savo pataisomis ragina Komisiją įgyvendinti savo prisiimtus įsipareigojimus minimų atominių uždarymo srityje 2014 -2020 m. laikotarpiu, o, esant poreikiui, ir jam pasibaigus skirti reikiamą finansavimą saugiam eksploatavimo nutraukimui bei jo galimai sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui.

Darbo vietų kūrimas yra nuolatinis įvairių Europos Sąjungos strategijų siekis, su kurio įgyvendinimu siejamas ne tik ekonomikos augimas, bet ir didelės dalies socialinių problemų sprendimas.

Šis siekis labai aktualus ir mums, čia Lietuvoje, nes didelis nedarbas ir prasta gyvenimo kokybė jau dabar kuria opias socialines problemas. Vyksta masinė emigracija, dėl kurios išyra šeimos, vaikai vis dažniau priversti gyventi atskirai nuo tėvų, o tai yra tiksinti socialinių problemų „bomba“.

Jeigu mūsų didmiesčiuose socialinė ir ekonominė situacija ir gyvenimo kokybė dar yra palyginti pakenčiama, regionuose problemos yra daug aštresnės. Tiek nedarbas, tiek skurdas, tiek emigracija ir jos padariniai…

Kaip šias tarpusavyje susijusias problemas spręsti? Nuo ko pradėti? Niekas nesiginčija, kad daugiau galimybių įsidarbinti ir padoresni atlyginimai, būtų teigiamas impulsas mūsų šalies išgyvenamai socialinei krizei spręsti.

Ne tik Lietuvos, o daugelio šalių regionuose didžiausią galią įtakoti socialinę ir ekonominę padėtį turi žemės ūkis ir su juo susijęs smulkusis ir vidutinis verslas: ūkininkai gamina produkciją, verslininkai ją perdirba, apdoroja, pardavinėja – taip veikia regioninė mikroekonomika, kurios pagalba dauguma žmonių turi darbą ir gali užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę.

Ne paslaptis, kad didele dalimi prie šios europietiškos gerovės prisideda ir Europos Sąjunga – konkrečiai Bendroji žemės ūkio politika ir pagal ją mokamos tiesioginės išmokos žemdirbiams.

Nors jau aštuonerius metus ir mes esame Europos Sąjungos nariais, mūsų regionai ir juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė nei iš tolo neprimena senųjų ES šalių. Skirtumai yra akivaizdūs ir mūsuose žmonės stengiasi pabėgti iš kaimo. Kaip žinome, dažniausiai jie bėga būtent į senąsias ES šalis.

Gyvendami bendroje rinkoje ir vienoje teritorijoje, mes automatiškai atsiduriame konkurencinėje aplinkoje, kurioje taip pat kaip gamintojai konkuruoja savo prekių kaina ir kokybe, ta pati konkurencija veikia ir darbo rinkoje – darbdaviai geresnėmis darbo sąlygomis konkuruoja dėl darbo jėgos. Todėl šiandien mūsų verslininkams ir ūkininkams dėl darbuotojų tenka konkuruoti su Ispanijos, Anglijos, Airijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių ūkininkais bei verslininkais.

Konkurencija yra teigiamas reiškinys, dėl jos krenta produkcijos kainos ir gerėja dirbančiųjų padėtis, tačiau su viena sąlyga, jeigu konkuruojama sąžiningai. Ar galima pavadinti konkurencija sąžininga, kada mūsų žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos yra keleriopai mažesnės nei senųjų ES šalių?

Grįžkime prie šio rašinio pradžioje iškelto visoms ES strategijoms būdingo siekio – kurti darbo vietas. Ar diskriminuojant naujųjų šalių ūkininkus yra kuriamos naujos darbo vietos? Ar taip sprendžiamos socialinės problemos? Akivaizdu, kad yra priešingai.

Šį neigiamą grįžtamąjį ryšį, kurį sukelia diskriminacinė europinė žemės ūkio politika, turi suprasti tie, nuo kurių sprendimo priklausys būsimasis finansinio planavimo laikotarpis – 2014-2020 m., o mūsų naujųjų ES šalių politikų ir oficialių pareigūnų pareiga užtikrinti, kad apie šią problemą būtų kalbama garsiai ir vienu balsu.

Kada Europa karštligiškai ieško būdų, kaip kurti darbo vietas, rašo įvairias programas ir formuoja instrumentus, kurie reikalauja milijardų eurų išlaidų, mūsų ir kitų naujųjų šalių potencialas regionuose dėl diskriminacinių išmokų yra stabdomas.

Europos Sąjungos viršūnės turi suprasti, kad problemos kurias mes patiriame dėl didelių ekonominių skirtumų jau šiandien yra tapusios opiomis socialinėmis problemomis, ir niekas negali pasakyti, kokius padarinius jos sukels ateityje. Tad ar verta kurti naujas programas darbo vietoms steigti, kai tokį patį tikslą būtų galima pasiekti suvienodinus tiesiogines išmokas ES ūkininkams?

ES slegia skolų krizė, vis dažniau ir garsiau kalbama apie euro žlugimą, netgi didžiųjų šalių kredito reitingai gali mažėti, kas reikštų dar daugiau išlaidų šiuo sudėtingu laiku. Apie ateinančių metų prognozes kalbamės su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

PROGNOZĖS: Šiuo metu retai išgirstame gerų naujienų iš Europos: ekonomika stoja, skolos auga, solidarumo mažėja, o žvelgiant iš šalies atrodo, kad tiesiog nebesugebama susikalbėti. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę ES padėtį?

Z.B.: Blogos naujienos iš ES gerokai viršija gerųjų kiekį, o šiuo metu vykstančius procesus geriausiai apibūdina žodis, nuo kurio esame jau gerokai pavargę, – krizė. Tiesa, ne vien ekonomikos, bet ir solidarumo, bendrų vertybių bei europinio identiteto paieškų.

Vis dėlto nemanau, kad šiuo metu ES vykstančius procesus reikėtų tragedizuoti. Juk istoriniu požiūriu šis darinys dar labai jaunas, jis dar tik mokosi sugyventi kartu. Nereikia pamiršti, kad ES labai sparčiai plečiasi, o suvaldyti plėtrą taip pat nėra lengvas uždavinys.

Ne mažiau sudėtinga įvertinti ir tai, kas šiandien vyksta ekonomikoje, tačiau akivaizdu, kad vykstantys pokyčiai yra esminiai. Ekonomika stoja labiausiai išsivysčiusioje pasaulio dalyje – JAV ir Europoje, tačiau ji sparčiai auga Azijos ir Pietų Amerikos šalyse. Mes esame didelių pokyčių pasaulyje liudininkai.

PROGNOZĖS: Ar Europa išmoko krizės pamokas?

Z.B.: Vis dar labai sunku pripažinti, kad nekontroliuojamos finansų rinkos yra netvaru. Šią pamoką išmokti trukdo ir didelės lobistų pajėgos. Pastaruoju jų išpuoliu laikomas britų atsisakymas pasirašyti susitarimą dėl fiskalinės drausmės. Viena didžiausių Europos ekonomikų nesutiko pritarti, atrodytų, visiems suprantamam reikalavimui sugriežtinti finansinių rinkų priežiūrą bei kontrolę ir įvesti finansinių sandorių mokestį ES lygmeniu. Tokie įvykiai rodo, kad krizės pamokų mokytis nenorima.

PROGNOZĖS: Kokia tikimybė, kad šie pokyčiai vis dėlto įvyks?

Z.B.: Gruodžio mėnesio sesijos metu Europos kairiųjų lyderis Martinas Schulzas pasakė vieną frazę, į kurią, manyčiau, reikėtų labai gerai įsiklausyti: „Ne demokratija turi prisitaikyti prie rinkų, o rinkos turi prisitaikyti prie demokratijos.“ Jeigu šis pokytis įvyks, atsiras vilčių, kad ekonomikos vystymasis bus tvaresnis. Žinoma, turėsime susitaikyti ir su lėtesniu augimo tempu, bet galėsime jaustis saugesni.

PROGNOZĖS: Kaip esant šiai situacijai turėtų elgtis Lietuva? Kokie iššūkiai mūsų laukia 2012 metais?

Z.B.: Esame stipriai priklausomi nuo visos Europos. Mūsų ekonomika šiandien daugiausia paremta eksportu į ES šalis. Jeigu ekonomika stos visoje ES, neišvengiamas lėtėjimas laukia ir mūsų.

Vis dėlto mes, naujieji ES nariai, turime geresnes ekonomikos augimo perspektyvas. Mes dar turime nemažai vidinio vystymosi potencialo, nespėjome beviltiškai prasiskolinti, turime labai veržlių, negandų užgrūdintų žmonių ir gerų specialistų, todėl nereikėtų visko piešti vien juodai, o priimti sprendimus, kurie išlaisvintų šias ne visada matomas jėgas.

PROGNOZĖS: Ar galėtų ES artimiausiu metu padėti mums pasiekti proveržį?

Z.B.: Kaip rodo praktika, net dėl tų susitarimų, kurie buvo suderinti stojant į ES, tenka nemenkai pakovoti. Kalbu apie atominės uždarymo problemą. Įsipareigota finansuoti, o kai ateina laikas, paaiškėja, kad skirs tris kartus mažiau.

Panaši situacija ir dėl mūsų žemės ūkio. Senoji Europa išpurenusi kiekvieną lopinėlį žemės, o mes, turėdami didelį potencialą ir patirtį šioje srityje, skatinami laikyti dirvonuojančius laukus. Dideli tiesioginių išmokų skirtumai mūsų ūkininkus verčia nekonkurencingais ES mastu.

Šie du pavyzdžiai, mano manymu, yra svarbiausi klausimai Lietuvos ir ES darbotvarkėje. Pateikta 2014–2020 m. finansinė perspektyva. Nuo to, kaip principingai ir politiškai protingai sugebėsime susitarti, priklausys mūsų ekonomikos vystymosi perspektyvos ilguoju laikotarpiu.

PROGNOZĖS: Ar 2012 m. turime pagrindo būti optimistai?

Z.B.: Turime tokie būti. Viliuosi, kad 2012 m. sparčiai pajudės energetinę izoliaciją panaikinantys projektai – energetinės jungtys, suskystintų dujų terminalo statyba.

Mūsų Vyriausybė turi pasiekti, kad nauja atominė elektrinė taptų ES projektu, nes jis naudingas visos ES energetiniam balansui, užtikrina mažesnę priklausomybę nuo trečiųjų šalių ir kuria vertę ne vien mums, bet visai ES.

Tikėkimės, kad kitais metais paspartės ir „Rail Baltica“ statybos darbai. Visi šie projektai sukurs naujų darbo vietų ir taps geru impulsu mūsų šalies ekonomikai. 2012 m. realijos pareikalaus kantrybės, tačiau kelerių metų perspektyvoje, tikiu, mūsų laukia geresni laikai.

Ignalinos AE uždarymo finansavimas ir tiesioginės išmokos žemdirbiams – šie du klausimai dabar svarbiausi Lietuvos ir ES darbotvarkėje.

Europos parlamentaras iš Lietuvos Zigmantas Balčytis su oficialiu klausimu kreipėsi į Europos Komisiją dėl galimai neteisėto Europos Sąjungos neveikimo, suvienodinant tiesiogines išmokas ES šalių ūkininkams.

Anot Z. Balčyčio, 2002 m. spalio 24-25 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtintos išvados dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo ir nustatytas konkretus jų suvienodinimo tvarkaraštis.

Remiantis šiuo tvarkaraščiu, jau 2007 m. turėjo būti pasiektas 40 proc. ES tiesioginių išmokų ūkininkams vidurkio rezultatas, 2011 m. jis turėjo sudaryti 80 proc., o 2013 m. naujųjų ES šalių tiesioginių išmokų dydis turėjo pasiekti 100 proc. ES vidurkio. Šiuo metu realus suvienodinimas Lietuvoje siekia tik apie 57 proc. , o Latvijoje sudaro vos 33,3 proc. ES vidurkio.

Europarlamentaro teigimu, šie skaičiai, rodo, kad 2002 m. Europos Tarybos sprendimo dėl išmokų suvienodinimo yra nesilaikoma.

„Tiesioginių išmokų ūkininkams suvienodinimo modelis, kurį ateinančiam finansiniam 2014-2020 metų laikotarpiui siūlo Europos Komisija, numato, kad išmokos naujųjų ES šalių narių ūkininkams nepasieks ES vidurkio ir iki 2020 m.,”- sako Z. Balčytis.

„Prašau Europos Komisijos atsakyti, kodėl nebuvo laikomasi Europos Vadovų Tarybos nustatyto tvarkaraščio dėl tiesioginių išmokų vienodinimo, o pagal naujai siūlomą modelį ateinančiam finansiniam laikotarpiui, apskritai, šis procesas nukeliamas neribotam laikui,“ – klausiama Europos parlamentaro rašte Europos Komisijai.

Europos parlamentaro nuomone, ženkliai mažesnės tiesioginės ES išmokos naujųjų ES šalių ūkininkams yra labai žalingos nes, užkerta kelią minėtoms valstybėms narėms vienodomis sąlygomis konkuruoti ES žemės ūkio rinkoje, silpnina šių šalių ekonomikos pajėgumus ir mažina jų žemės ūkio sektoriaus vystymosi perspektyvas.

BFL

Vakar Europos Komisija pateikė planą, pagal kurį bus skirta 50 mlrd. eurų investicijoms į Europos transporto, energetikos ir skaitmeninių tinklų gerinimą. Naujienas dėl investicijų energetikos srityje Europos parlamente pristatė už šią sritį atsakingas komisras G. Otingeris.

Komisijos valandoje dalyvavęs Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pasidžiaugė, kad naujame investicjų plane yra atsižvelgta į Baltijos šalių problematiką – šio regiono energetinę izoliaciją bei atskirtį nuo ES geležinkelio tinklo.

Anot Europos parlamentaro, taip pat teigiamai reikia vertinti Europos Komisijos pasiūlymą sukurti naują projektų finansavimo priemonę, išleidžiant jų finansavimui skirtas projektų obligacijas.

Europos Komisija savo plane akcentuoja, kad konkurencijai energetikos rinkoje pasiekti, reikalinga nutiesti jungtis, kurios leistų tiekti energiją visoms valstybėms narėms. Šiam tikslui pasiekti numatyta iki 2020 metų dujų sektoriui skirti 30 proc. daugiau investicijų, o elektros energijos sektoriau iki 100 proc. daugiau investicjų nei buvo skiriame 2000 -2010 m. laikotarpiu.

Tiesa, Europos Komisijos dokumente teigiama, kad elektros energijos srityje daugiausiai lėšų pareikalaus aukštos įtampos elektros energijos perdavimo sistemos, energijos akumuliavimo ir pažangiųjų tinklų technologijų diegimas, tačiau nėra atskirai išskiriama atominės energetikos sritis, kuriai būtų numatomos europinės investicijos.

Europos Komisija akcentuoja, kad tai pirmas kartas, kai ES s biudžeto lėšomis bendrai finansuojamas plačios energetikos infrastruktūros kūrimas. ES bendrai finansuos iki 50 proc. tyrimų ir darbų išlaidų, o išskirtiniais atvejais, kai projektai yra būtini regioniniam ar visos ES energijos tiekimo saugumui ar solidarumui užtikrinti, – iki 80 proc. projektų kainos.

„Atsižvelgiant į naujienas, kurias Europos Komisija pateikė vakar, Lietuva gali pretenduoti į 80 proc. siekiantį finansavimą statant dviejų krypčių dujotiekio jungtį su Lenkija, taip pat šalies Vyriausybė turėtų aktyviai siekti Visagino atominės elektrinės projekto pripažinimo kaip regioninės svarbos ir didnančio regiono energetinį saugumą bei taip pat pretenduoti į dalinį šio projekto finansavimą“ – Europos Komisijos investicijų planą vertino Zigmantas Balčytis

Europarlamentaras Zigmantas Balčytis šiandien, spalio 12 d., apsilankęs Baltijos šalių ūkininkų organizacijų pikete Briuselyje, kritikavo Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ir naujojo ilgalaikio biudžeto nuostatas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo tarp senųjų ir naujųjų ES šalių.

„Komisijos pasirinktas išmokų vienodinimo būdas, geriausiu atveju tik 27 proc. sumažins skirtumą tarp senųjų ir naujųjų ES šalių gaunamų tiesioginių išmokų. Be to net 30 proc. visų tiesioginių išmokų ūkininkams bus susieta su žemės ūkio ekologiškumo kriterijum, kas dar labiau mažins žemdirbių pajamas,“ – pikete kalbėjo Zigmantas Balčytis.

Anot europarlamentaro, toks išmokų suvienodinimo tempas negali tenkinti naujųjų ES šalių, nes neužtikrina jų žemdirbių konkurencijos lygiomis sąlygomis su senųjų šalių žemdirbiais. Dar sunkiau, egzistuojant tokiems dideliems išmokų skirtumams, siekti ekologiškumo žemės ūkyje bus itin sudėtinga , nes pritaikius ekologiško ūkininkavimo praktiką, ženkliai išauga žemės ūkio produktų gamybos sąnaudos, išauga produkcijos kainos ir ji tampa nepatraukli rinkai.

„Įstodami į ES, mes atvėrėme savo rinkas, perkėlėme reikalingus ES teisės aktus į savo nacionalines teisines sistemas, tačiau mūsų žemės ūkio konkurencingumas per šešerius metus ženkliai sumažėjo,“ – kalbėjo Z. Balčytis.

Parlamentaro nuomone, pasirinktas išmokų vienodinimo būdas prieštarauja pačios Europos Komisijos pozicijai, pateikiamai komunikate dėl Strategijos Europa 2020 biudžeto, kuriame teigiama, kad žemės ūkio politika siekiama prisidėti prie subalansuoto teritorinio vystymosi visoje Europoje.

„Ilgalaikis išmokų vienodinimo modelis tiesiog nemotyvuos užsiimti ūkininkavimu mažiausias išmokas gaunančius ūkininkus ir gali lemti tai, kad kai kuriose valstybėse narėse žemės ūkio sektorius tiesiog sunyks. Žinant, kad Baltijos šalyse šis sektorius yra labai svarbus darbdavys, pristatytas įmokų suvienodinimo būdas, gali nulemti labai skaudžias ekonomines ir socialines pasekmes “ – teigė Z. Balčytis