O.Šaitanova

Patempti kojos raiščiai ukrainietei Olesiai Šaitanovai neleido pasirodyti premjeriniuose „Romeo ir Džuljetos“ spektakliuose – trupės vadovai jos pačios labui nutarė patausoti jauniausios teatro primabalerinos sveikatą. Tačiau jos Džuljetą dar neabejotinai išvysime, kaip ir Žizel, Kitri „Don Kichote“ bei Mari artėjančioje kalėdinių „Spragtukų“ lavinoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kad taptų nacionalinės trupės primabalerinomis, gabioms lietuvaitėms tenka bent ketverius penkerius metus po baleto mokyklos baigimo kilti iš teatro kordebaleto gretų. O štai dvidešimt vienų metų ukrainietei Olesiai Šaitanovai durys į Lietuvos trupės elitą atsivėrė iškart po to, kai pavasarį kviestinės solistės teisėmis ji atliko Kitri vaidmenį Ludwigo A.Minkaus „Don Kichoto“ premjeroje.

„Iš tikrųjų Olesią Šaitanovą, kaip perspektyvią baleto asmenybę, kartu su trupės meno vadovu Krzysztofu Pastoru nusižiūrėjome Briuselyje surengtoje tarptautinėje baleto artistų atrankoje „Grand Audition“, kurioje dalyvavo 120 jaunų atlikėjų iš viso pasaulio. Todėl kai netrukus prireikė stiprios šokėjos „Don Kichotui“, jau žinojome, ką pasikviesti. Olesia spektaklyje pasirodė puikiai, ir po premjeros pasiūlėme jai vienų metų kontraktą“, – pasakoja Lietuvos nacionalinės baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė.

Ilgisi modernaus repertuaro

Pagrindiniu argumentu ilgesniam laikui krautis lagaminą į Vilnių O.Šaitanovai tapo ne kontrakte nurodyto atlyginimo dydis: šokdama Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatre, kuriame turėjo nemažai pagrindinių vaidmenų klasikiniuose baletuose, mergina teigia uždirbdavusi ne ką mažiau. Tačiau suviliojo galimybė dirbti su garsiu choreografu K.Pastoru ir daug modernių pastatymų turintis mūsų trupės repertuaras, mat po klasikos norėjosi išbandyti jėgas naujuose amplua.

„Ukrainos nacionalinis operos ir baleto teatras, kurio baleto trupė Sovietų Sąjungoje nuolat buvo reitinguojama kaip trečia po Sankt Peterburgo Marijos teatro ir Maskvos Didžiojo teatro baleto trupių, pastaraisiais metais dėl sumenkusio finansavimo išgyvena ne pačius geriausius laikus. Spektaklius jame stato vietiniai choreografai, užsienio kūrėjams kviesti stokojama lėšų. Be to, dauguma jaunų šokėjų stengiasi išvykti iš Kijevo. Mano bendraklasių, su kuriais 2013 m. kartu baigiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, šiandien galima sutikti Boriso Eifmano, Leonido Jakobsono trupėse Sankt Peterburge, taip pat Lenkijos, Serbijos ir kitų Europos šalių baletuose. Kai kurie jau spėjo ir po kelis teatrus pakeisti“, – neslepia ukrainietė.

Pagrindinis Lietuvos ir Ukrainos nacionalinio baleto skirtumas – kad Kijeve artistai pasirodo nuolydį turinčioje scenoje. Olesia pripažįsta, kad ant pasvirusių grindų šokti sudėtingiau, bet ilgainiui prie nuolydžio priprantama ir tuomet jau lygus pagrindas po kojomis atrodo tarsi nesavas. Bet tai – pokyčiai, prie kurių dažnai gastroliuojantys ukrainiečių šokėjai išmoksta prisitaikyti.

Šeimos palaikymas

Pati Olesia gimusi Kryme, Sevastopolyje. Merginos tėtis – buvęs karinių oro pajėgų lakūnas, vėliau persikvalifikavęs į finansų sritį ir šiuo metu dirbantis banke. O mama, turinti pianistės diplomą, visas pastangas sutelkė vienturtei dukteriai auklėti ir išmokslinti.

„Mano ateitis tėvams buvo svarbiausias prioritetas. Jie nemenkai aukojosi, kad turėčiau pačias palankiausias sąlygas mokytis šokti. Pradėjau penkerių metų nuo liaudies šokių būrelio Sevastopolyje, bet kai vadovė rekomendavo stiprią choreografijos mokyklą Charkove, visa šeima nedvejodama persikėlė gyventi ten. Kai po poros metų man pavyko įstoti į prestižinę Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, tėvai netrukus irgi persikėlė sostinėn. Mama mane lydėdavo ir kelionėse po tarptautinius konkursus. Tik į konkursą Pekine atsisakė skristi: kartojo, kad jai bus per sunku matyti, kaip aš ten dvi savaites naktimis repetuodama kankinsiuosi“, – pasakoja balerina.

Solidus apdovanojimų sąrašas

Konkursas Pekine, į kurį Olesią lydėjo jos pedagogė Ala Lagoda, išties buvo ilgas ir sekinantis. Jau vien todėl, kad ukrainietei jame teko varžytis su daugybe techniškai puikiai pasirengusių Azijos šalių šokėjų. Tačiau atkakli mergina nepabūgo konkurencijos ir iš Pekino parsivežė pirmąją premiją bei aukso medalį.

„Su buvusia balerina, Ukrainos nusipelniusia artiste A.Lagoda mes susitikome tarptautiniame konkurse Maskvoje, kuriame užėmiau antrą vietą. Ji pasisiūlė man padėti, ir nuo to laiko kartu rengėme pagrindinius klasikinio repertuaro vaidmenis bei ruošdavomės konkursams“, – pasakoja mergina.

O.Šaitanovai taip pat pavyko laimėti pirmąsias premijas Rudolfo Nurejevo tarptautiniame konkurse Budapešte ir tarptautiniame baleto konkurse Stambule. Antrąją premiją ji pelnė „Tanzolymp“ konkurse Berlyne. Visose artistų varžytuvėse Olesia iki šiol dalyvaudavo kaip solistė, todėl ateityje norėtų išmėginti savo jėgas porų varžybose.

„Jau buvau suplanavusi gegužę po „Don Kichoto“ premjeros vykti į konkursą Helsinkyje, bet teko atsisakyti, nes su Ukrainos nacionaline trupe turėjau vykti į gastroles Korėjoje. Bet konkursams aš turėsiu dar ketverius metus“, – guodžiasi šokėja.

Baleto konkursų nuostatai leidžia juose varžytis ne vyresniems nei 25 metų amžiaus artistams.

Trys mėgstamiausi vaidmenys

Per trejus metus kartu su savo pedagoge parengusi kone visas Kijeve rodomų baletų pagrindines partijas, O.Šaitanova jau puoselėjo mintis ieškotis kito teatro. Taigi vilniečių pasiūlymas pasirodė pačiu laiku. O svajonės repetuoti su K.Pastoru išsipildė labai greitai: ukrainietė tapo viena iš penkių balerinų, patvirtintų Džuljetos vaidmeniui. Nors Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ jai teko šokti jau Kijeve, Olesia aiškina, kad ten rodomas tradicinės stilistikos, istoriniais drabužiais „aprengtas“ spektaklis, o K.Pastoro interpretacijoje modernesnė ir šokio plastika, ir jokios konkrečios epochos nesufleruojantys kostiumai.

„Džuljeta man – vienas iš trijų pačių mėgstamiausių vaidmenų. Kiti du – Žizel ir Nikija iš L.A.Minkaus „Bajaderės“. Man nereikia kurti Džuljetos personažo – jame galiu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. O kokia esu? Kukli, rami, dažniausiai vilkinti juodais ir pilkais drabužiais. Ir, žinoma, judesiu mokanti išreikšti save geriau nei žodžiais“, – apibūdina pašnekovė.

O štai Kitri vaidmuo iš baleto „Don Kichotas“, kuriuo O.Šaitanova debiutavo Vilniuje, priešingas jos pačios būdui: tai ryškus, veržlus, išraiškingomis emocijomis trykštantis baleto personažas. Ir pristatytas premjeroje su tokia žėrinčia energija, kad niekas pernelyg nenustebo po kelių mėnesių išvydęs pagrindinių teatro solistų sąraše Olesios pavardę.

Lietuvių kalbos mokosi internetu

Balerina džiaugiasi, kad jau suspėjo ir gauti oficialų leidimą gyventi Lietuvoje, ir butą netoli teatro išsinuomoti. Tiesa, kol kas jai pavyksta suprasti tik atskiras lietuviškas frazes. Olesia labai norėtų kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, todėl kasdien klausosi pamokų internete. Tačiau daugiatautėje baleto trupėje visi, netgi ilgiau čia dirbantys šokėjai iš Vakarų, stengiasi parodyti naujokei draugiškumą kalbindami rusiškai, tad kalbos barjero patirti neteko. Sutiko ji trupėje ir savo tautietę, pora metų anksčiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą baigusią Dariją Oleifirenko, kuri tiek mieste, tiek teatre galėjo parodyti naujokei visus reikalingus kelius.

Apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti.

„Žinoma, ilgiuosi Kijevo, kuriame esu praleidusi daugiausiai laiko ir kurį laikau savo namais. Kasdien su mama bendrauju per skaipą, ir šiek tiek suspaudžia širdį, kai namiškiai ar draugai atsiunčia Kijeve darytų nuotraukų. Tačiau apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti“, – sako ukrainietė.

Į sceną – po vienos repeticijos

Ukrainos nacionalinio baleto trupėje nėra nuolatinių šokėjų porų, todėl balerinos turi išmokti scenoje prisiderinti prie įvairių partnerių. Vis dėlto trupės vadovai dažniausiai Olesią norėdavo matyti šalia Nikitos Suchorukovo, taip pat laimėjusio visą puokštę tarptautinių konkursų.

Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti.

Kol kas nuolatinio partnerio O.Šaitanova dar nesurado ir Vilniuje: „Don Kichoto“ premjeroje ji pasirodė kartu su Romu Ceizariu, o Džuljetos vaidmenį rengia kartu su Romeo šokančiu Jeronimu Krivicku.

Mūsų teatro „Žizel“ pastatyme ukrainietė prieš porą savaičių debiutavo kartu su kviestiniu artistu Arturu Šesterikovu, šokančiu Olandijos nacionalinio baleto trupėje. Tačiau su juo prieš spektaklį teturėjo vos vieną bendrą repeticiją, mat partneris dėl pasirodymų „Bajaderės“ premjerose niekaip negalėjo anksčiau ištrūkti iš Amsterdamo.

„Klasikiniuose spektakliuose, kuriuos Ukrainoje vadiname „kazionkomis“, ta skuba nėra tokia baisi, kaip žiūrovui gali pasirodyti iš šalies: juk „Žizel“ choreografija visuose teatruose vienoda, skiriasi tik kostiumai ir atskiros mizanscenos. Taigi porą valandų repetuojame  baletu scenas, ir rezultatas išeina visai neblogas“, – teigia balerina.

Ar Lietuvos trupė jau yra numačiusi O.Šaitanovai tinkamą partnerį? „Tiesą sakant, lietuviams vaikinams profesionalumo atžvilgiu dar reikėtų pasistiebti, kad tiktų Olesiai į porą. Kad ir ką sakytum, Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti. Bet pamažu tikimės subrandinti jos vertų partnerių, trupėje auga gražus jaunimas“, – tvirtina baleto trupės direktorė R.Butvilienė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Kudžmaitė-Daraskevičienė ir N.Juškos šokio meno mokyklos aukletinės / R.Kudžmaitės-Daraskevičienės archyvo/R.Danisevičiaus nuotr.

Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė (g. 1972) – balerina, choreografė, šokio pedagogė, o tiksliausia – šokanti siela. Ji jau trečiosios kartos atžala balete: motina – Lietuvos operos ir baleto solistė Sigita Vabalevičiūtė (g. 1946), tėvas – vienas garsiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos baleto solistas Vytautas Kudžma (g. 1946), o ir senelė iš motinos pusės Birutė Dženkaitytė (1922–1971) – Kauno muzikinio teatro balerina[1].

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Savo karjerą R. Kudžmaitė-Daraškevičienė pradėjo 1990 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau – LNOBT); čia sukūrė daug įvairių klasikinių ir charakterinių solinių šokių klasikiniuose bei šiuolaikiniuose baleto pastatymuose[2]. 2007 m. už vaidmenį Maddam Hortens spektaklyje Graikas Zorba baleto šokėja įvertinta asmenine Jurgio Žalkausko premija. R. Kudžmaitė-Daraškevičienė neapsiribojo vieno teatro scena, repertuaru – choreografo Jurijaus Smorigino įkurtame choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas“ bei choreografės Anželikos Cholinos šokio teatre (toliau – ACH) balerina sukūrė nemažai įvairių pagrindinių vaidmenų[3].

Kūno kalba, plastika, šokiu kalbėta, pasakota bendradarbiaujant su skirtingais choreografais įvairiuose šokio teatruose, šokta Lietuvos ir daugelyje pasaulio scenų – gastrolės Italijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Japonijoje, Egipte, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Maskvoje, Liuksemburge, JAV ir t. t.

2007 m. baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA), įgijusi choreografės-pedagogės magistro laipsnį, R.Kudžmaitė-Daraškevičienė Vilniaus kolegijoje pradėjo pedagoginę veiklą, kurią šiuo metu tęsia Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykloje bei LMTA. Tai natūralus ir, ko gero, palankiausiai susiklostęs, išpildytas asmeninis baleto šokėjos kūrinys – gyvenimas, kai nuosekliai pereinami etapai – įgyjamos žinios, kūrybos pagrindas, įvaldoma technika, kuriama, reiškiamasi, o, atėjus metui, atsisveikinama su scena, atliekant tarsi pačią šokėjo asmenybę atliepiantį vaidmenį, kaip 2011 m. R. Kudžmaitės-Daraškevičienės įkūnyta karalienė Bona A. Cholinos režisuotame spektaklyje Barbora Radvilaitė[4].

Lemtingas atsitiktinumas, kad patekau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Vėliau imama atiduoti, kas sužinota, išmokta, paties atrasta, taip dalijama, skleidžiama žinia, kad kūryba taptų atradimo švente visiems ir kiekvienam. Tarptautinės šokio dienos (minimos balandžio 29 d.) proga kalbamės su šokio siela, teigiančia, kad „ir pyktį, ir neviltį, džiaugsmą ir padėką, melą, intrigas, meilę geras šokėjas įtaigiau pasakys judesiu, nei žodžiu“. Anot R.Kudžmaitės-Daraškevičienės, vakar, šiandien ir visada šokis kalba apie tą patį – gyvenimo, žmogaus, likimo aistrą. Keičiasi išraiškos būdai, bet pati šokio esmė išlieka nepakitusi. Po truputį, nedrąsiai baleto scenoje randasi ir įsitvirtina kitos, abstraktesnės temos: būties klausimai, prasmės, tapatybės paieškos, nekonkretūs, daugiau filosofiniai siužetai, būdingesni šiuolaikinio šokio pastatymams. Taigi kaip kalba ir ką kalba šokis šiandien?

Baletas – kodėl?

- Žvelgiant į Jūsų biografiją, kilmę, ištakas, rodos, jau iš anksto, dar iki Jums gimstant, šokėjos kelias buvo numatytas, lemtas, pirmosios pėdos jame jau įspaustos. Gimus šokėjų šeimoje, tarytum kitaip ir būti negali. Tačiau Livija Gulbinaitė straipsnyje apie Jūsų šeimą pastebėjo: „Retai taip būna baleto istorijoje, kad iš artistų išauga graži genealoginė šaka.“[5] Tad kaip yra iš tiesų? Kokia Jūsų asmeninė šokėjos pradžia?

- Iš tiesų tėvai man nebuvo numatę baleto artistės ateities. Netgi atvirkščiai. Jie labai realiai vertino mano gabumus ir nekurstė baleto meilės. Buvau protinga mergaitė, gabi mokslams, todėl jie tikėjosi, kad galiu kažką gražaus nuveikti kitoje srityje. Lemtingas atsitiktinumas, kad patekau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą (dabartinę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą).

Tais metais per pagrindinį priėmimą pavasarį nesurinkta pilna klasė, todėl rudenį rinkta papildomai. Tada tėvai ramia sąžine mane nuvedė, įsitikinę, kad neužimsiu kokio kito, galbūt gabesnio, vaiko vietos. Iš esmės taip neįpareigojančiai (ir neįsipareigojančiai) prasidėjo mano, kaip vėliau paaiškėjo, visai netrumpas kūrybinis gyvenimas.

- „Pirmuosius šokio žingsnius ji žengė prižiūrima Lietuvos modernaus šokio pradininkės Danutės Nasvytytės. Sigitai buvo visiškai aišku, kuriuo keliu – jau pramintu mamos – jai eiti…“[6], – šie žodžiai apie Jūsų mamą tarsi suponuotų modernaus šokio linkmę, tačiau nei ji, nei Jūs netapote modernaus šokio atlikėjomis. Baletas, žinoma, šiandien gali būti ir yra įvairus, kitoks nei kadaise; tai – šiandienos ir šiuolaikinis menas, tačiau ne modernus šokis. Kodėl baletas? Kuo Jums asmeniškai baletas pranašesnis už kitas šokio formas? Jeigu ne pranašesnis, kas yra šioje judesio išraiškos formoje, baleto esatyje lemtingai artimo Jums – baleto šokėjai?

- Tikrąja to žodžio prasme augau Lietuvos operos ir baleto teatre. Teatro kvapas, užkulisiai, šviesos, repeticijų salė buvo mano stebuklingos kasdienybės dalis. Kaip tik ten radosi nenugalima trauka scenai, šokiui – juk vaikai ypač imlūs įspūdžiams. Todėl niekas pernelyg nenustebo, kad vėliau pasirinkau baletą. Jau tada repertuare buvo vienas kitas modernus pastatymas, pvz., Vytauto Brazdylio Baltaragio malūnas. (Jame turėjau mažą vaidmenuką – Jurgą vaikystėje.) Bet man visa tai buvo tik natūralus priedas prie karaliaus klasikinio baleto. Su moderniojo šokio pradžia Lietuvoje buvau susipažinusi iš fotografijų, kurias rodydavo mama, pasakodama apie močiutę. Nors tai buvo užburiančios akimirkos, jos nesuviliojo sukti tuo keliu. Vėliau, besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje, vis labiau pažinau modernųjį šokį, tačiau jau buvau negrįžtamai pasirinkusi klasikinį šokį.

Man klasikinis šokis yra pranašesnis už kitas šokio sritis, ypač dėl pastovumo ir griežtų, aiškių taisyklių. Šiaip JIS kaprizingas ir įnoringas.

Baletas yra klasika, nekintanti vertybė, matavimo vienetas. Kaip amatas, man klasikinis šokis yra pranašesnis už kitas šokio sritis, ypač dėl pastovumo ir griežtų, aiškių taisyklių. Šiaip JIS kaprizingas ir įnoringas. „Jis yra pavydus, negailestingas ir neatleidžiantis neištikimybės“, – kažkaip panašiai sakė mano tėtis viename interviu, ir aš visiškai su tuo sutinku. Galbūt kaip tik dėl to, kad jis reikalauja itin didelių fizinių ir psichinių pastangų, kad tai nuolatinė kova su savo gamta, nesibaigiančios judesio grynumo paieškos, taip stipriai JĮ vertinu. Baleto šokėjas, nors būna beprotiškai pavargęs ir iškankinęs save, ko gero, būtent tada yra laimingiausias.

Man patinka JO suformuota kūno linijų estetika (to, ko, žvelgiant mano akimis, trūksta šiuolaikinio šokio atstovams), technika, judesio subtilumai. JIS suteikia galimybę išsiskirti iš kitų šokių atstovų, ir tai taip pat puiku. Bet yra ir kita JO pusė. Per nuolatinį savo kūno tobulinimą, kasdienį kiekvieno žingsnelio šlifavimą, tarsi nukenčia vidus, siela. Ypač, jei dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių netampi solistu ir neturi galimybės kurti svarbių vaidmenų. Tada atsiveria tuštuma. Tą tuštumą gali užpildyti charakteringesnė ar šiuolaikiškesnė, laisvesnio stiliaus choreografija.

Mokytojai

- Jūs baigėte Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (1990), vėliau LNOB teatro baleto trupėje dirbote su choreografu J.Smoriginu, kuris, įžvelgęs Jūsų scenines savybes, leido Jums atsiskleisti ir talentui išsiskleisti. Tai byloja, kaip svarbu turėti mokytoją – nebūtinai mokymo įstaigoje, kaip svarbu baleto šokėjui (apskritai šokėjui) būti pastebėtam. Tad kokia Jūsų patirtis besimokant šokio, kas ir kaip patirta? Ką įvardytumėte mokytoju – patarusiu, kreipusiu, vedusiu? Ar turėjote, kas buvo Jūsų autoritetas?

- J.Smoriginas ir buvo tas žmogus-reiškinys, laiku užpildęs besiveriančią tuštumą ir pamaitinęs mano sielą. Jo pasitikėjimas ir palaikymas leido man augti, atsiskleisti kitiems ir, svarbiausia, sau pačiai. Būtent Jurijus padėjo atrasti Dievo dovanas, kurias esant galėjau tik nujausti, kurių nematė kiti. Todėl esu be galo dėkinga likimui, kad leido man sutikti šį unikalų Lietuvos baleto meistrą, tapusį krikštatėviu daugeliui talentingų artistų… Mes esame tai, kas mus supa. Kiekvienas artistas turi mokytoją, kuris suvaidina savąjį vaidmenį jo karjeroje (tik ne kiekvienas tai pripažįsta, suvokia). Aš turėjau ne vieną.

Kantrybė. Ji yra svarbiausia. Tada, kai nesiseka, kai, regis, niekas aplink tavimi nebetiki, privalai kantriai ir nuosekliai judėti.

Mokytoja Irena Kalvaitytė-Požerienė išmokė baleto pradmenų, šviesios atminties Natalija Topčevsaja-Šiekštelienė atskleidė dvasingąją šio meno pusę, Jolanta Vymerytė vedė sudėtingais klasikinių paslabirintais paskutiniaisiais metais mokykloje. Esu dėkinga kiekvienam artistui. Stebėdama juos šokančius, mokiausi, augau. Ir, žinoma, savo Mamai ir Tėčiui. Aplinka, gyvenimo būdas, jų patirtis, supratimas ir palaikymas lėmė, kad dabar galiu ir turiu už ką dėkoti.

Ir savo Vyrui… Jis – mano nepailstantis aukštesnės savivertės mokytojas! Dėkoju jam už buvimą kartu nelengvoje artisto kasdienybėje, už kiekvieną poilsio minutę, kurią suteikia prisiimdamas dalį rūpesčių, namų ruošos darbų, kad turėčiau jėgų daryti tai, ką mėgstu ir galiu daryti.

- „Sudegs ji greitai“[7], – šią frazę ištarė Jurijus Smoriginas apie Rūtą Jezerskytę, tuo metu jiems kuriant choreografinę kompoziciją Mano gyvenimas. Deja, žodžiai išsipildė – šokėja sudegė nesulaukusi įprasto balerinoms pensijos amžiaus, dėl rimtos traumos sceną paliko vos trisdešimties. Pasidalykite savo patyrimu, mintimis, kaip šokti protingai? Kaip kurti karjerą, kad ji dėliotųsi pakopa po pakopos aukštyn? Kaip suderinti norą, ambiciją kuo greičiau, jau šiandien sušokti vieną ar kitą vaidmenį ir drauge galvoti ne vienerius metus į priekį, kad lemtinga klaida neužverti durų?

- Nepakilau aukštai staiga, aš vis dar palaipsniui, neskubėdama kylu (tikiuosi)… O viršūnės vis nematyti(šypteli).

Kantrybė. Ji yra svarbiausia. Tada, kai nesiseka, kai, regis, niekas aplink tavimi nebetiki, privalai kantriai ir nuosekliai judėti. Kiekvienam juk savas tempas, savi kalneliai ir nuokalnės. „Dirbk, į nieką nekreipk dėmesio, daryk, kas tau priklauso“, – sakydavo Tėtis.

Disciplina ir kasdienės treniruotės. Neatsisakydavau jų niekada – nei tada, kai iš nevilties riedėdavo ašaros, užėjus juodajam periodui, nei tada, kai būdavau pasiekusi geriausią fizinę būklę, ar karjeros aukštumoje. Pamoka, kaip mes ją vadiname, yra vienas pagrindinių profesinės sveikatos dalykų. Tik man atėjus į teatrą, patyręs artistas, duetinio šokio mokytojas Jurijus Melnikovas, mus, jauniklius, mokė: „Netaupysit savęs per pamokas, sveiki sulauksit karjeros pabaigos ir pakelta galva išeisit…“ Pasitvirtino.

Kūryba kaip tobulėjimas

- Savo, kaip balerinos, karjerą baigėte karalienės Bonos vaidmeniu spektaklyje Barbora Radvilaitė. Buvo kalbama, kad šio vaidmens charakteris – temperamentinga, valdinga, emocionali – labai artimas Jums[8]. Ką reiškia kurti artimą arba visiškai priešingą sau personažą? Kaip tikrąja to žodžio prasmeįkūnyti kitą?

- Mes, žmonės, tokie įvairialypiai! Visą gyvenimą gludiname vieną charakterio bruožą, puoselėjame turimą, ieškome trūkstamų. Emocijų skalė, tarsi mozaika, kiekvieno – be galo spalvinga, įvairi. Tik kuriantys žmonės galbūt moka jas atskirti, pagriebti ir ištraukti į dienos šviesą. O jei randasi koks mažiau pažįstamas bruožas, tuomet gelbsti stebėjimas, skaitymas ir bendražmogiška patirtis.

Neigiamą, kontroversišką personažą kurti gerokai įdomiau, tai yra galimybė dar labiau pažinti save, patirti naujus pojūčius, išgyvenimus. Ir vis tik susidraugauti su Bona nebuvo taip paprasta, nes žinojau, kad tai bus mano paskutinis vaidmuo Didžiojoje scenoje.

- Maži atlyginimai, didelis krūvis, ne visada tenkinančios, tinkamos, kurti ir tobulėti skatinančios, leidžiančios sąlygos teatruose – priežastys, kodėl šiandien viena didžiausių Lietuvos teatrų šokio trupių problemų yra šokėjų stoka ir kodėl jie renkasi šokti užsienio scenose[9]. Legendinis baleto solistas, choreografas, pedagogas Petras Skirmantas interviu teigė: „Į LNOBT buvo priimta gabių, gerai parengtų mokinių, bet jie prapuola trupėje. <…> Neinvestuojama į atėjusį jauną žmogų, jis neauginamas, nesistengiama jo skatinti. Ne šiaip sau sakoma, kad talentams visada reikia padėti. Būna labai apmaudu, kad gabūs šokėjai tiesiog paskęsta toje didžiulėje tempo srovėje. <…> Mažai dirbama su gabesniais šokėjais.“[10] Kas yra tobulėjimas baleto šokėjui, Jūsų, kaip šokėjos, o dabar, kaip šokio pedagogės, nuomone? Kaip regite, vertinate meninio, kūrybinio augimo galimybes Lietuvos baleto scenoje?

- Tempas ir krūvis šių dienų artistui nepaprastai dideli. Kaip ir reikalavimai bei konkurencija. Kad galėtų dirbti ir užsidirbti šiandien, jis privalo būti stiprus ir kūnu, ir dvasia. Ir labai lankstus bei imlus profesine prasme. Dažniausiai, kad šoktum, kad patikėtų, jog tu gali, privalai įrodyti kokybiškai ir per ypač trumpą laiką išmokdamas naują partiją.

Ne kiekvienas jaunas žmogus, gerai parengtas profesine prasme, turi tokias savybes. Netrūksta atvejų, kai artistas skatinamas, investuojamas laikas, bet jis nepateisina lūkesčių. Repertuarinių spektaklių įvairovė ir intensyvumas dažnai neleidžia ruoštis partijai tiek, kiek derėtų. Tokia yra mūsų darbo teatre specifika, realybė. Bet toje realybėje įžvelgiu ir daug pliusų. Mano galva, šiais laikais darbinė atmosfera gerokai palankesnė kurti, iniciatyvių artistų palaikymas daug stipresnis ir perspektyvos darbščiam žmogui yra nepalyginamai platesnės.

Baleto dabartis ir ateities perspektyva

- Minėtoji šokėjų stoka reikšmingai veikia trupių sudėtis, tai, anot Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės[11], akivaizdu žvelgiant į Kauno valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) baleto trupės sudėtį. Šio teatro šokio kolektyvas – pusiau profesionalus, kadangi priimami ir sportinių ar tautinių šokių atstovai. Skirtingų šokių atstovų bendra kūryba, pagrįsta klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio jungtimi, D.Dementavičiūtės-Stankuvienės teigimu, yra KVMT baleto trupės išskirtinė žymė[12]. Kokia Jūsų nuomonė apie baleto ir kitų šokių sanglaudą, priartinamą, jungtį? Galbūt problemos, priverčiančios ieškoti sprendimo būdų, parodo naujas galimybes ir tampa jau nebe spragomis, o privalumais, netgi skatintinais ir pageidautinais?

- Jei yra problema, dera ieškoti išeičių. Manau, Jūsų minėtu atveju pagrindinė užduotis trupės vadovams – rasti raktą bendram darbui. Nemenkas krūvis tenka ir spektaklių kūrėjams – kaip pateikti vientisą organišką vaizdą, skirtingų šokių atstovų derėjimą tarpusavy. Iš tokios sąjungos gali gimti visai įdomūs ir originalūs darbai. Bet dažnai tokio darinio gal nevertėtų vadinti baleto trupe?..

- D.Dementavičiūtė-Stankuvienė straipsnyje žymi, kad teatrų scena stokoja ir laukia ne tik šokėjų, bet ir lietuvių kompozitorių muzikinių pasiūlymų. Atgavus nepriklausomybę tebuvo pastatytas vienintelis šokio spektaklis suaugusiesiems pagal lietuvių autoriaus muziką[13]. Taip pat esama choreografų trūkumo, kurį gana sėkmingai sprendžia LNOBT Krzysztofo Pastoro inicijuotas ir jau ketveri metai vykstantis Kūrybinis impulsas, skatinantis pačius šokėjus imtis kūrybos, taip plėsti asmeninės raiškos ribas, atrasti naujas galimybes būti šokyje. Kaip Jūs regite Lietuvos baleto sceną jaunosios kartos kūrėjų ir naujos kalbos, savito judesio pamatymo ir kūno kalbos galimybių aspektais?

- Esu nusiteikusi labai optimistiškai! Jau dabar projektas Kūrybinis impulsas duoda savo vaisių: atrastas talentingas choreografas Martynas Rimeikis, esamos LNOBT baleto trupės solistas. Jis, sukūręs ne vieną kompoziciją ir debiutavęs vienaveiksmiu baletu nacionalinėje scenoje, turi rimtų kūrybinių ambicijų ir aiškių ateities planų. O kiek vilties teikia Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus moksleivių analogiškas projektas! Širdis džiaugiasi, kai matau kuriančius, nebijančius, savosios šokio kalbos ieškančius jaunus žmones!

- Esate šokio pedagogė, tad kuriate baleto ateitį. Teigta ir aptarta šokėjų stoka suponuoja, kad baletas išgyvena ne patį geriausią metą. Reikia, verta pažvelgti į pradžią, o pradžia – mokykla. Baleto pradedama mokytis labai jauno amžiaus, dar ankstyvoje vaikystėje. D. Dementavičiūtė-Stankuvienė pastebėjo: „Anksčiau, sovietmetyje, baleto šokėjo profesija buvo viena iš prestižiškiausių.“[14] O kas šiandien yra baletas – ne žiūrovo, bet tėvelių, atvedančių mokytis klasikinio šokio meno, supratimu, įsivaizdavimu? Ar šiandien baletas turi prestižo ženklą?

- Jeigu prestižas yra gaunami pinigai už darbą, tada galbūt ne. Jei prestižu galima vadinti kažkokius neapčiuopiamus dalykus, tarkime, estetikos pojūtį ar užgrūdintą charakterį, tuomet tikiu, kad baletas yra prestižas!

Šimtai mergaičių laikosi už atramos, segi baleto sijonėlius, mokosi prancūziškų žingsnelių pavadinimų ir bando išmokti pas.

Mums visiems privalu stengtis, kad tas prestižas augtų, didėtų. Pradedant nuo priimamų įstatymų, įvertinančių šio darbo specifiškumą ir unikalumą, baigiant mumis, artistais, mokytojais, kitais šios specialybės atstovais. Gyvenime stengiuosi nieko neskirstyti į juoda ir balta, visuomet bandau pamatyti ir išgirsti ne vieną pusę. Įsteigtos privačios baleto mokyklos viešojoje erdvėje labai sėkmingai išgarsino, išpopuliarino baletą. Tai – geroji pusė. Šimtai mergaičių laikosi už atramos, segi baleto sijonėlius, mokosi prancūziškų žingsnelių pavadinimų ir bando išmokti pas. Mergaitės turi tėvelius ir senelius, vadinasi, vienokiu ar kitokiu būdu jų šeimoje atsiranda baletas. Ir tai yra nuostabu!

Šiuolaikinė Lietuvos baleto mokykla

- Kokia yra mokymo šiandiena pedagogės akimis? Kaip mokoma?

- Profesionaliai, jautriai ir atsakingai – tą matau lankydama baleto pamokas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taip pati stengiuosi vesti pamokas N.Juškos baleto mokykloje bei dėstyti LMTA studentams.

- P. Skirmanto žodžiais: „<…> Mokykla – tai pirmiausia žmonės, dirbantys su vaikais, mokiniai. <…> Nors rusų klasikinio šokio mokykla yra viena geriausių, bet buvo labai svarbu, ir aš to siekiau, kad mūsų pedagogai susipažintų su Vakarų baleto mokyklų metodikomis.“[15] Žiūrint retrospektyviai, žvelgiant iš dabarties taško, kas naujo šiandien? Kiek ir kaip, Jūsų manymu, reikia derinti šiandienos atradimus ir amžių išbandymą išlaikiusias mokymo teorijas?

- Klasikiniame šokyje kažką naują atrasti sunku. Kita vertus, mes, užauginti Agripinos Vaganovos metodikos dvasia ir Rusiškos mokyklos tradicijų, atsiradus galimybei perimame stipriausius Vakarų mokymo niuansus, o tai nemenkas pliusas. Artistui, pradėjusiam karjerą teatre, tai labai praverčia. Statyti baleto spektaklius atvyksta choreografai iš užsienio, dažnai kitų mokyklų atstovai, ir artistas turi būti parengtas visokiems išbandymams.

- Palyginti su Europos, pasaulio baleto mokyklomis, kaip regite dabartinę lietuviškąją?

- Mūsiškė motyvuotų mokinių ir atsidavusių, savo darbą išmanančių pedagogų dėka sparčiai žengia akademinio tobulėjimo keliu. Ji išsaugojusi tikrąjį šokio dvasingumą! Tai, ko dažnai pasigendama Vakarų mokyklose.

- P. Skirmantas, prisimindamas savo patirtį, teigė: „<…> man, kaimo vaikui, atvažiavusiam į sostinę, tokia mokykla (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) buvo kažkas nepaprasto. Vėliau supratau, kokie puikūs, įspūdingi buvo dėstytojai, tikri profesionalai. <…> Atsukęs laiką atgal galiu pasakyti, kad šie pedagogai davė labai daug <…>. <…> Didžiulį įspūdį paliko Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės istorinio šokio dėstymas. Ir daugeliui metų praėjus aš ją menu, matau jos žingsnį, net jaučiu jos kvapą, prisimenu jos apsirengimą, nes tai buvo iki kaulų inteligentiška moteris, visada pasitempusi, ypatingai susišukavusi, pasikvėpinusi. Tai buvo aristokratė, skleidusi tikrąją, o ne sovietinę kultūrą. <…> pedagogai ir formavo mane. <…> įnešė į mano gyvenimą, į mano baleto meno supratimą aibę spalvų. <…> Deja, dėkingumas liko neišsakytas. Kaltas jaunų nesupratingumas. Kaip ir daugelis manydavau: esu jaunas, talentingas, todėl viskas vyksta savaime.“[16] Norisi paklausti, kokia baleto pedagogo kasdiena šiandien? Koks mokytojo ir to, anot P. Skirmanto, jauno, talentingo, santykis, juk mokymas – tai dialogas, bendradarbiavimas bendraujant?

- Kiekvienas mokytojas kuria savo santykį su mokiniu. Laikotarpis, pasikeitę dėstymo metodai koreguoja ir nubrėžia rėmus. Dabar mokytojas labiau patarėjas, nei mokytojas-diktatorius, kaip buvo įprasta sovietmečiu. Būtent tokį santykį aš stengiuosi kurti.

Kas šoks rytoj?

- Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vadovės Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės teigimu, „klasikinio šokio šokėjai – porcelianiniai, trapūs. Šiuolaikiniam šokiui reikia didesnės energijos. „Moderniukai“ yra gaivališkesni, sunkiau kontroliuojami, dažnai daug reikalaujantys iš gyvenimo, ieškantys atsakymų, ko jie nori“[17]. Kas ir koks šiandien yra baleto mokyklos auklėtinis, Jūsų matymu ir manymu? Ko jam reikia? Ko jis ieško ir nori? Ką gali?

- Baletas – tokia profesija, kur reikia daugiau klausyti ir daryti nei kalbėti. Tai paklusnumo reikalaujanti profesija. Be to, ji ir fiziškai labai alinanti. Jai pasirengti lygiai taip pat sudėtinga, tai – darbas, reikalaujantis daug energijos ir prasidedantis nuo mokyklinio amžiaus. Baletukai mažai kalba, jie paprasčiausiai taupo energiją(šypteli – aut. pastaba)… Jei rimtai, manau, jie yra absoliučiai šiuolaikiniai vaikai, trokštantys ir ieškantys atsakymų dėl savojo pasirinkimo. O aplinkybėms pasisukus kitokia linkme, jie turi puikias perspektyvas, kaip ir kiti jauni žmonės, realizuoti save kitur.

- Dažnai ir daug kalbama apie vis blogėjančią Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokinių sveikatą. Palyginti su praeities, tarkime, Jūsų laikų šokėjais, koks fizine prasme šiandienos jaunasis baleto šokėjas, dar tik būsimasis, pradedantysis? Esama kūno sandaros, galimybių pokyčio?

- Galbūt galima daryti prielaidą, kad dabartinė karta yra silpnesnės sveikatos. Bet juk tai bendra visuomenės tendencija, todėl ir balete, matyt, negali būti kitaip. Aplinkos užterštumas, neteisingas gyvenimo būdas, nesveika mityba turi įtakos kaulų tvirtumui, bendrajai sveikatai. Kita vertus, liaunumas, vizualinis trapumas – viena iš būtinų baleto meno sąlygų…

- L.Puodžiukaitė-Lanauskienė, 2011 m. tapusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vadove, įvedė šiuolaikinio šokio specializaciją. Jos teigimu, šiuolaikinio šokio dėstymas, moderniukų atsiradimas klasikinio šokio besimokančiuosius veikia laisvesne šokio forma[18]. Ar Jūs kaip pedagogė esate už įvairovę, ar vis tik už daugiau kryptingą, nuoseklų šokėjo ruošimąsi tam tikrai sričiai, scenai?

- Mintis ir idėja gera. Besimokančiųjų klasikinio šokio tai tiesiogiai nepalietė. O jaunuoliams, norintiems susieti savo gyvenimą su šiuolaikiniu šokiu, atsiveria didesnės galimybės. Manau, kaip ir kiekvienai naujai idėjai įvertinti, reikia laiko, stebėti, ar ji ateityje pasiteisina, ar ne.

- Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas teigė: „<…> besiveržiančiųjų į Vakarus mažėja. Prieš kokius trejus metus turėjome 30 procentų absolventų nuotekį. Šiemet netekome vos 13 procentų. Vadinasi, esama mažėjimo tendencijos.“ Vis dėlto jis, džiaugdamasis auklėtinių rezultatais, kad jie įstoja ir išvažiuoja mokytis į Džuljardą (The Juilliard School) ar Interlocheną (Interlochen Center for the Arts), taip pat pastebėjo: „Beveik visi šiuolaikinio šokio absolventai įsidarbina užsienio trupėse. Vadinasi, jie paruošti tinkamai. Labai aiškiai matyti, kad Vakarų mokyklos vilioja mūsų vaikus.“[19] R. Kondroto teiginiai suponuoja: mokykla gera, tačiau dar kartą paliudija, kad mūsų šalyje tobulėjimo ir kūrybinės saviraiškos jau kaip šokėjui stokojama. Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvos šokio ateitį?

- Žvelkime realiai: Vakarų mokyklos (šiuolaikinio šokio) turi didžiulę patirtį, ilgus gyvavimo metus, tradicijas. Mes esame dar labai jauni šioje srityje. Sovietinės sistemos uždarumas ilgam pristabdė šiuolaikinio šokio vystymąsi Lietuvoje. Nėra blogai, kad išvažiuoja; blogai, kad negrįžta. Stebėdama šių dienų Lietuvos šokio pasaulio procesus, matau tam tikras problemas. Galbūt didžiausia jų – ma͂ža trupių (kompanijų), kuriose šokėjai galėtų dirbti, realizuoti save ir užsidirbti. Jaunų žmonių, norinčių kurti, kupinų entuziazmo ir idėjų, netrūksta. Tačiau jų veikla dažnai priklauso nuo pinigų. Tai esu netiesiogiai patyrusi pati – talentingiems, bet nežinomiems kūrėjams prasimušti be galo sunku.

- Stebint viešąją erdvę atrodo, kad šokis Lietuvoje yra populiarus, kuriamas įvairiai, tačiau P. Skirmanto pastaba verčia suklusti: „Šiandien faktiškai neturime LNOBT jaunų pagrindinių solistų, išskyrus Kristiną Gudžiūnaitę. Išėjus iš teatro Eglės Špokaitės kartai, neturime balerinų solisčių, primarijų.“[20]Taip pat ir kitų minėtų straipsnių autoriai, jų pašnekovų pastebėjimai liudija: baletui – ne geriausi laikai. Vis dėlto žvelgiant į ateitį viltingai, koks būtų Jūsų, esančios baleto scenoje, linkėjimas šokančioms sieloms šiandien ir rytoj Tarptautinės šokio dienos proga?

- Visiems šokio atstovams – kantrybės ir išminties bei pašėlusio polėkio, kopiant į savąją viršūnę! O klasikinio šokio atstovams?.. Laisvės ir unikalumo paieškų griežtuose klasikinio šokio rėmuose! Ieškoti individualumo ir jį atrasti.

Dėkoju už pokalbį, leidžiantį pajusti šokio skrydį.

***

_______________

[1] Gulbinaitė L. Šokanti šeima. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 14.

[2] Svarbesni R. Kudžmaitės-Daraškevičienės vaidmenys LNOBT scenoje: Maddam Hortens („Graikas Zorba“), Pas de trois („Gulbių ežeras“), Bjanka („Dezdemona“), Variacijos („Šešėlių scena“, „Miegančioji Gražuolė“), Draugės („Don Kichotas“), Bona („Barbora Radvilaitė“) ir kt. Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykla [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-13]. Prieiga per internetą: http://www.baletomokykla.lt/nerijaus-juskos-baleto-mokyklos-destytojai/ruta-kudzmaite.

[3] Pagrindiniai vaidmenys „Vilniaus balete“: Astis „Sulamitoje“, Konstancija „Bohemoje“, Sofija „Laiškai M. K. Č.“, Adelė „Bernardos Albos namai“; vaidmenys ACH teatre: „Tango in Fa“, „Moterų dainos“, „Meilė“.Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykla [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-13]. Prieiga per internetą:

http://www.baletomokykla.lt/nerijaus-juskos-baleto-mokyklos-destytojai/ruta-kudzmaite.

[4] Valionytė L. Spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ puikiai pasirodžiusiai R. Kudžmaitei dėl vaiko teks atsisakyti scenos. Lrytas.lt [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą:

http://gyvbudas.lrytas.lt/-13173895211315112455-spektaklyje-barbora-radvilait%C4%97-puikiai-pasirod%C5%BEiusiai-r-kud%C5%BEmaitei-d%C4%97l-vaiko-teks-atsisakyti-scenos-nuotraukos.htm.

[5] Gulbinaitė L. Minėtas straipsnis, p. 14.

[6] Ten pat.

[7] Jezerskytė R. Atsigręžus atgal. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 23.

[8] Valionytė L. Minėtas straipsnis.

[9] Ten pat, p. 38.

[10] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 72.

[11] Ten pat.

[12] Ten pat.

[13] Spektaklis „Dulkių spindesys“ (2010), muzikos autorius – Linas Adomavičius, libreto autoriai ir choreografai – Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Dementavičiūtė-Stankuvienė D. Kauno baleto rūpesčiai. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 38.

[14] Ten pat, p. 37.

[15] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 71.

[16] Ten pat, p. 70.

[17] Terleckaitė J. Šokio sklaida. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 74.

[18] Ten pat, p. 72.

[19] Terleckaitė J. Kad būtų geriau. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 66.

[20] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 72.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 28 d.

BFL

Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, baigėsi Lietuvos baleto 90-mečiui skirti renginiai. Šventinio spektaklių ciklo kulminacija tapo šiuo metu ryškiausiai pasaulinėje scenoje švytinčios lietuvių balerinos Jurgitos Droninos, šį sezoną su šeima persikėlusios į Torontą ir pradėjusios šokti Kanados nacionalinio baleto trupėje, sukviestų žvaigždžių koncertas.

J.Dronina duetus šoko su Paryžiaus nacionalinio operos ir baleto teatro šokėju Josua Hoffaltu ir Anglijos karališkojo baleto trupės nariu rusu Vadimu Muntagirovu.

Taip pat išvydome Niujorko „City Ballet“ trupėje šokančią porą Ashley Bouder ir Amarą Ramasarą, Maskvos Didžiojo teatro atstovus Jekateriną Krysanovą ir Vladislavą Lantratovą, čekę Darią Klimentovą iš Anglijos nacionalinio baleto, iš Kazachstano kilusią ir šiuo metu Štutgartę šokančią Marią Eichwald, Berlyno valstybinės operos trupėje šokantį rusą Michailą Kaniskiną, Milano „La Scala“ teatre šokančią italę Nicolettą Manni ir kubietį Osielą Gouneo, šokantį Anglijos nacionalinio baleto trupėje.

Baleto savaitės metu buvo pagerbti lietuvių baleto veteranai, prieš spektaklius vykdavo žiūrovų susitikimai su lietuvių šokėjais. Šią savaitę Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas ir teorinis seminaras, skirtas Lietuvos baleto istorijai ir šiuolaikinėms problemoms. Jame parodytas 1991 m. trupės repeticijų salėje sukurtas Arvydo Barono dokumentinis filmas „Rytoj“, kurį žiūrėdami buvę baleto artistai ekrane atpažino jaunus save.

Nacionalinio baleto istorijos atskaitos pradžia laikomas Leo Delibes spektaklis „Kopelija“, kurio premjera Valstybės teatre Kaune įvyko 1925 m. gruodžio 4 d. Nors baleto raida Lietuvoje prasidėjo keleriais metais anksčiau – nuo Olgos Dubeneckienės 1921 m. įsteigtos baleto studijos, kurios pirmasis koncertas surengtas 1922 m. birželio 2 d.

„Kopelija“ trupės debiutui greičiausiai buvo pasirinkta dėl patrauklaus turinio, pantomimos elementų gausos ir ne itin sudėtingos choreografijos, nes tobulesnės technikos reikalaujantiems spektakliams jauna trupė dar nebuvo pasirengusi. Pirmąjį profesionalų baleto spektaklį mūsų šalyje sukūrė iš Rusijos į Kauną dirbti persikėlęs šokėjas ir baletmeisteris Pavelas Petrovas, „Kopelijoje“ atlikęs ir pagrindinį vaidmenį. Jo partnere tapo Petrograde studijavusi balerina Olga Malėjinaitė.

Lengvai suvokiamas veiksmas su komiškais elementais ir laiminga pabaiga skambant melodingai muzikai buvo tai, ko ir tikėjosi to meto žiūrovai: „Kopelija“ jų sutikta pakiliai, spaudos atsiliepimai apie anksčiau tik koncertuose ir operos spektakliuose šokdavusios trupės debiutą buvo palankūs.

Iš vėlesnių etapinių trupės darbų baleto istorikas Helmutas Šabasevičius kaip ryškiausius išskyrė 1933 m. Nikolajaus Zverevo pastatytus lietuvių kompozitorių baletus: Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Balio Dvariono „Piršlybas“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“. Taip pat choreografo Vytauto Grivicko statytą Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“ ir Viačeslavo Ganelino miuziklą „Baltaragio malūnas“, kuriam choreografiją sukūrė Vytautas Brazdylis.

Baleto istorikė Skaidra Baranskaja teigė, kad šiuo metu šalies baleto trupėje vyksta esminis lūžis: nusigręžiama nuo rusiškųjų baleto tradicijų ir vis ryžtingiau atsiveriama vakarietiškiems stiliams.

M. Aleksos nuotr.

Šį savaitgalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ naujo pastatymo premjera. Spektaklyje stebėkite Eglės plaštakas, simbolizuojančias skirtingus, vienas kito prisibijančius ar net naikinančius pasaulius: Žemę ir Jūrą. Stebėkite, kaip Žalčių karalienė neryžtingai grąžo rankas, neįstengdama vieno iš jų pasirinkti. Grąžo tol, kol praranda ir vieną pasaulį, ir kitą. O tada jau nebelieka namų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kokia šios baleto kalba perpasakotos poetiškos istorijos moralė? „Žmogus negali vienu metu turėti visko. Todėl saugokite tai, kas jums brangiausia, ir neleiskite savo meilės rūmo ardyti niekam – net tėvams, seserims ar broliams. Kad medžiais nepavirstumėte“, – sako 26-erių balerina Kristina Gu­džiūnaitė, kuriai šiandien ir rytoj patikėta šokti premjeriniuose baleto „Eglė žalčių karalienė“ spektakliuose.

Pradėjo nuo tolimų kraštų teatrų

Pačios Kristinos pasirinkimas kol kas aiškus: jos pasaulio centre – teatras, kuriame dvi savaites iki premjeros gyveno, į namus teužsukdama pamiegoti. Tam mergina ir išsirinko butą teatro kaimynystėje, kad po spektaklių ar ilgiau užtrukusių repeticijų netektų sukti galvos, kaip pa­siekti namus.

„Pati užaugau Vilniaus pakraštyje – Ožkiniuose. Tėvai kas rytą mane ir pora metų vyresnį brolį šeštą valandą versdavo iš lovų, kad laiku išvežiotų po mokyklas miesto centre. Už tai, kuo tapome, pirmiausia turėtume dėkoti tėvų pasiaukojimui“, – neabejoja Kristina.

Balerinos brolis Darius įgyvendino svajonę valdyti orlaivius: jis dirba pilotu oro bendrovėje, aptarnaujančioje užsakomuosius skrydžius. O štai Kristina netrukus po brandos egzaminų, kuriuos šokėjai „čiurlioniukai“ išlaiko metais anksčiau, nei gauna mokyklos baigimo atestatą, pati išskrido pasidairyti po pasaulį. Iš pradžių – į Miuncheno baleto akademiją: norėjosi pamatyti naujų pedagogų, paragauti kitos šokio mokyklos. Ir lūkesčiai su kaupu išsipildė: būtent Miunchene iš garsaus šokėjo Kirilo Melnikovo gavo vertingiausias duetinio šokio pamokas.

Iš Vokietijos ankstesnio savo mokytojo Petro Skirmanto dėka su mokyklos laikų šokio partneriu Voicechu Žuromsku K.Gudžiūnaitė patraukė į Australiją, kur dalyvavo dviejuose jungtiniuose koncertuose. Pasirodymą garsiajame Sidnėjaus operos ir baleto teatre Kristina iki šiol vadina vienu įspūdingiausių savo karjeroje.

„O tada sulaukiau kvietimo šokti Honkongo balete, kurio vadovė švedė Madeleinne Onne buvo mačiusi mano pasirodymą viename tarptautiniame konkurse. Įveikiau Stokholme surengtą šokėjų atranką ir tapau kordebaleto nare“, – pasakoja šokėja.

Pirmuosius mėnesius žavėjo didžiulio metropolio egzotika ir rasių bei tautų mišinį primenanti baleto trupė. Vėliau atsėlino namų ilgesys: Honkongas – ne tas pasaulio taškas, iš kurio, turėdama kelias laisvas dienas, sentimentaliai brauktum į Vilnių aplankyti namiškių.

Naujam sezonui sutarties su Honkongo trupe Kristina nebepratęsė ir grįžusi tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės nare. Savo gimtajame mieste šoka jau šeštą sezoną. Pakako vos ketverių metų, kad iš kordebaleto merginų būrio K.Gudžiūnaitė išaugtų į primabaleriną, kuriai choreografai drąsiai patiki pagrindinius vaidmenis.

Karjerą paspartino sėkmingas duetas

Neįprastai greitam Kristinos skrydžiui į trupės viršūnes padėjo ir sėkmingai atrastas scenos duetų partneris.

Metais vėliau Nacionalinio operos ir baleto teatro trupę papildė du iš Baltarusijos nacionalinio baleto „emigravę“ šokėjai – Genadijus Žukovskis ir Stanislavas Semianiura. Abu vaikinai, po trupės vadovo kaitos nebematydami perspektyvos Minske, jau buvo įveikę artistų atranką viename iš Vokietijos teatrų, tačiau ten jų paprašė metus palūkėti – trupėje tiesiog neliko laisvų etatų. Tuos metus baltarusiai nusprendė praleisti šokdami arčiau namų – Vilniuje, kur buvo pasitikti išskėstomis rankomis: mūsų trupėje vyko baleto solistų kaita ir stigo pajėgių, klasikinių vaidmenų „bagažą“ jau parengusių vyrų. Vokietijon Genadijus ir Stanislavas taip ir nebeišvažiavo: po metų abu apsisprendė likti Lietuvoje, kur sparčiai „susirinko“ pagrindinius vaidmenis ir tapo vedančiaisiais trupės šokėjais.

K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio pora, profesionalų vertinimu, kūnų proporcijomis artima idealiam standartui: taip sakoma, kai visa pėda stovinčios balerinos viršugalvis liečia vyro smakrą, o jai pasistiebus ant puantų šokio partneriai tampa lygūs. Puikiai vizualiai derinasi ir kiti duetui svarbūs poros fiziniai parametrai – kojų ir rankų ilgis, liemens sudėjimas. O kaipgi charakteriai?

„Metais vyresnis Genadijus – konkretesnis, žemiškesnis ir mane nuleidžia ant žemės ne tik per šokį, nors svajokle savęs irgi nepavadinčiau. Duetas balete – fizinio kontakto menas, kuriame nebūna nesvarbių detalių, todėl pradėjus šokti drauge teko daug aiškintis, daug kalbėtis. Bet kartą išsiaiškinę daugiau prie tų dalykų nebegrįžtame. Dabar jau pasiekėme etapą, kai iš akių neklysdami diagnozuojame vienas kito nuovargio laipsnį“, – pasakoja Kristina.

Darbo veidrodžių salėse kasdienybę ši baleto pora linkusi paįvairinti ir abipusėmis kandžių pastabų strėlytėmis, prie kurių repetitoriai ir kolegos jau priprato. Nors pašaliniams stebėtojams galėtų nuskambėti kraupokai, kai, suėmęs pakeltą balerinos koją, partneris konstatuoja: „Na ką, ir vėl virta dešra?“, o ši nesutrikusi atrėžia: „Ne, dabar dešra rūkyta.“

„Profesionalūs šokėjai supras, kad kilnoti suglebusį balerinos kūną partneriui sunkiau nei tuomet, kai ji raumenis būna įtempusi. Tad tokie pašmaikštavimai iš esmės tėra draugiškas raginimas susiimti, kad repetuodami veltui nešvaistytume jėgų“, – aiškina Kristina.

Per ketverius Vilniuje praleistus metus G.Žukovskis pramoko lietuviškai, o sostinėje užaugusi K.Gudžiūnaitė šneka rusiškai. Todėl bendravimo kalbą pora renkasi pagal nuotaiką ir situaciją: kartais, kai greta būna iš Vakarų atvykusių trupės šokėjų, pasipila ir angliški pokštai. Komplimentais tarpusavyje nesižarsto, tačiau nesidrovi vienam kitam pasakyti, kad partneris, kuriuo scenoje gali pasikliauti ir kurio kiekvieną šokio niuansą puikiai pažįsti, – didžiulis džiaugsmas.

Pasikeitus baleto trupės vadovams, artistų pageidavimu buvo grįžta prie nuolatinių solistų porų politikos, o tinkamo partnerio įtaka individualiai karjerai tapo dar reikšmingesnė. Kristinos nuomone, tokia politika scenoje pasiteisina, nes bet kaip rotuojant atlikėjus nemažai laiko repeticijose tenka gaišti ne šokio elementams, bet abipusiam supratimui gludinti. Nuolatinis duetas gali sparčiau tobulėti, visą dėmesį sutelkdamas tik į šokio kokybę.

Ar nekilo minties abiem kartu išbandyti jėgas tarptautiniuose baleto konkursuose? „Kilo, bet kai susigriebėme, paprasčiausiai nebespėjome. Juk balete karjera sukasi sparčiau nei kituose menuose, ir konkursuose mums leidžiama dalyvauti tik iki 26-erių“, – neslepia K.Gudžiūnaitė.

Eglė turės šokančią antrininkę

Nesupraskite neteisingai: Kristina ir Genadijus – pora scenoje, bet ne asmeniniame gyvenime. G.Žukovskis, įsikūręs Vilniuje, iš gimtinės atsivežė ir savo sužadėtinę, tad laisvalaikį abu šokėjai planuoja atskirai.

K.Gudžiūnaitė neslepia, kad sau artimiausią žmogų norėtų rasti ne baleto pasaulyje. Tačiau tiek valandų praleidžiant veidrodžių salėse tai nebūna taip paprasta, kaip, iš šalies žvelgiant į grakščias baleto merginas, atrodytų.

„Kartais išeini vėlyvą savaitgalio vakarą į prospektą ir sugauni save galvojant: kiek žmonių, ir kodėl jie visi nemiega? Kai prisimeni, kad dešimtą ryto su triko turi stovėti pamokoje, ilgai linksmintis mieste nebelieka įkvėpimo, nors bendrauti mėgstu“, – prisipažįsta balerina.

Kol kas bendrauti mėgstančios merginos gyvenime dominuoja ne nauji draugai, o nauji vaidmenys. Anksčiau šoktas pas de deux variacijas pamažu keičia pagrindinės partijos, spektaklyje nesuteikiančios nė minutėlės atokvėpio. Balete „Eglė žalčių karalienė“ pagrindinio vaidmens atlikėja kone visą spektaklį praleidžia scenoje.

„Tai galima lyginti su trumpų ir ilgų nuotolių bėgimu: šokdamas „sprintą“ privalai maksimaliai atsiduoti kelioms savo solinio šokio minutėms, kad žiūrovas jį pastebėtų ir įsimintų. Neatskleisi kuriamo personažo per tas minutes – nebeturėsi kitos galimybės. O pagrindinis vaidmuo jau reikalauja „stajeriško“ gebėjimo protingai paskirstyti jėgas visam spektakliui ir suvaldyti visą atliekamo veikalo dramaturgiją“, – aiškina K.Gudžiūnaitė.

Už save jaunesnio brito George’o Willia­m­sono kurtą „Eglės žalčių karalienės“ choreografiją šokėja apibūdina kaip mišrią, sudėliotą iš skirtingų žanrinių elementų neoklasiką. Vieni baleto epizodai primins choreografo Boriso Eifmano stilių, kiti bus artimesni britų stilistikai, pasižyminčiai sudėtingais technikos elementais: perspektyvus duetas čia gaus progų pademonstruoti tiek šuolius, tiek sukinius, tiek palaikymų kompozicijas.

Tačiau siekiama, kad technika neužgožtų svarbiausio dalyko – Eglės ir Žilvino meilės istorijos. Scenografijoje bus aiškiai atskirtos Žemės ir Jūros stichijos, tačiau pastarosios gyventojai primityviai rangydamiesi nevaidins žalčių: tiesiog jie bus kitokie, tolimo, nepažįstamo krašto atstovai. Dramatizmą, magijos pasaulį akcentuos ryškios spalvos.

Etnografiniai motyvai stipriau išreikšti E.Balsio muzikoje, nei regimi spektaklio scenografijoje, kuria siekta Eglės ir Žilvino istorijoje paryškinti bendražmogiškus motyvus. Tam pasitelkiamos metaforos: pavyzdžiui, įspėdama Eglę apie gresiančias bėdas, scenoje pranašiškai ritinėjasi saulė, o lemtingos išdavystės simboliu pasirinkta  kriauklė.

„Pamačiusi apsiašarojusias dukros akis, klausiu jos, kas nutiko. O ji vietoj atsakymo ištiesia man kriauklę… Ir tada viską suprantu. Nepaisydama Drebulės maldavimų atleisti, lekiu prie jūros kranto, bet nuo bangų nusigręžiu: bijau į jas pažvelgti. Kai papučiu kriauklę, tik žiūrovai regi atplaukiančią kraujo putą“, – nuosekliai dėsto Eglė-Kristina, tarsi šokio tekstas būtų taip pat aiškiai skaitomas, kaip ir knygoje surašyta pasaka.

Tam tikra prasme šio spektaklio kūrimas irgi buvo skirtingų pasaulių susidūrimas:  violončelės virtuozui Davidui Geringui – su Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru bei baleto artistais, Žilvino vaidmens atlikėjui G.Žukovskiui – su lietuvių literatūra ir tautosaka, o britams, atsakingiems už choreografiją ir vizualinę spektaklio pusę, – su lietuvių kultūra apskritai.

Jiems greičiausiai nebuvo lengva, tačiau choreografas G.Williamsonas „Eglę žalčių karalienę“ išnagrinėjo taip nuodugniai, kad turėjo parengtus atsakymus į visus šokėjams kylančius klausimus dėl personažų interpretacijos. Beje, E.Balsio balete veikėjų mažiau nei pasakoje: čia Eglė turi ne keturis, o tik tris vaikus. Tačiau scenose, kur ji, trokšdama pasisvečiuoti krante, bando įveikti Žilvino skirtas užduotis, choreografo valia pati Eglė įgyja savo antrininkę, savo vidinį „aš“.

Žizel tipo balerina

Operoje skirstant vaidmenis atsižvelgiama į solisto balso tipą: vieni balsai labiau tinka Wolfgango A.Mozarto vokalinei muzikai atlikti, kiti – Richardo Wagnerio veikalams. Ar panašiai skirstomi ir baleto artistai?

„Anksčiau aukštos, ilgas galūnes turinčios balerinos šokdavo gulbes Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, o žemesnės ir smulkesnės – plevenančias Žizel to paties pavadinimo Adolphe’o Adamo balete. Šiuo metu baletas universalėja ir tradiciniai standartai jau nebetekę ankstesnės reikšmės: tos pačios merginos šoka ir gulbes, ir Žizel“, – tvirtina Kristina.

Save ji priskirtų prie Žizel tipo balerinų, nors kol kas šio vaidmens K.Gudžiūnaitės vaidmenų sąraše nėra: iki jo, kaip ir iki daugelio kitų, dar teks profesiškai užaugti. Susižerti sau visus pagrindinius vaidmenis svajoja tik labai jaunos balerinos: brandesnės suvokia, kad labiau apsimoka vaidmenimis dalytis ir netempti ant savo liaunų pečių viso trupės repertuaro.

Kaip ir daugelis pasaulio šokėjų, Kristina svajoja pasirodyti Davido Dawsono ir Johno Neumeierio kurtuose baletuose. Norėtų padirbėti ir su choreografu Kirilu Simonovu, Vilniuje pastačiusiu Leo Delibes „Kopeliją“. Kaip žiūrovė teatre nepraleidžia nė vieno B.Eifmano „Raudonosios Žizel“ spektaklio: taip jaudina šiame balete pasakojama istorija. Ir planuoja vykti į Sankt Peterburgą išvysti naujausių šio choreografo pastatymų.

K.Gudžiūnaitę žavi tokios tvirto charakterio pasaulinio baleto žvaigždės, kaip prancūzė Sylvie Guillem, italė Alessandra Ferri ir rusė Diana Vyšniova. O ryškiausia nūdienos lietuvių balerina vadintų ketveriais metais už save vyresnę Jurgitą Droniną, su kuria susidraugavo dar mokykloje. Šiuo metu Kanados nacionaliniame balete šokančios J.Droninos benefisą vilniečiai išvys jau netrukus, gruodžio 6-ąją.

„Mus dažnai lygina, nors pati tų panašumų daug neįžvelgiu. Tačiau esu viena iš nedaugelio, kuriai Jurgita, pasiekusi Vilnių, visada skambina ir sako: „Labas, aš jau čia“, – prisipažįsta K.Gudžiūnaitė, kurią žiūrovai irgi išvys minėtame koncerte. Svarbiausio savo pačios įvertinimo Kristina sulaukė pasitikdama 2015-uosius, kai teatre buvo pripažinta Metų baleto soliste. „Sužinojusi, kad naujametį vakarą turėsiu būti teatre,  iškart paklausiau, ką reikės šokti. Nė minties apie apdovanojimus nebuvo. Bet man liepė apsivilkti gražią suknelę ir tiesiog būti salėje“, – prisimena staigmeną šokėja.

Baleto artisto karjera trumpa, todėl jei apdovanojimų nesulauki jaunas – mažai vilčių, kad jų apskritai sulauksi. „Paskaičiavusi suvokiu, kad teatre šoku šeštą sezoną, vadinasi, trečdalis mano baleto kelio jau nueita“, – atsidūsta vaikiško veido mergina.

Dėlionės padeda rikiuoti mintis

Galvodama apie ateitį, ji įpusėjo kultūros vadybos studijas Vilniaus kolegijoje. Kodėl ne Muzikos ir teatro akademijoje? „Net nesvarsčiau tokio varianto, nes ten dėsto daug žmonių iš teatro. O aš juk ieškojau kito pasaulio, – primena Kristina. – Ir įvertinti savąjį kitu, vadybiniu žvilgsniu buvo labai naudinga. Smagu klausytis tokių dėstytojų, kaip Saulius Jurgelėnas arba Rasa Bartkutė. Iš jų kolegijoje pasisemiu tiek įkvėpimo, kad, rodos, kursinį darbą prisėdusi vienu ypu parašyčiau. Bet iš tikrųjų tam atsiras laiko tik po premjerinių spektaklių.“

Ar įgytas žinias ketina pritaikyti karjeros pabaigoje Vilniuje įkūrusi dar vieną vaikų šokio mokyklėlę? „Nežinau, tai nėra paprasta. Ne visiems pavyksta sukurti originalų, savitą mokyklos modelį. Čia kaip dėlionėje – turi sėkmingai sutapti kelių gretimų detalių kraštinės“, – svarsto K.Gudžiūnaitė.

Draugai žino, kad Kristina namuose saugo įrėmintas savo pačios surinktas dėliones. Žinoma, tai – ne vaikiški, o „rimti“, išlavintų įgūdžių reikalaujantys, po tūkstantį ir daugiau detalių turintys paveikslai. Daugiausia balerinos kantrybės pareikalavo nespalvota Paryžiaus miesto panorama, tačiau dabar ši dėlionė Kristinos akiai – pati mieliausia. „Dėlionės man – kaip meditacija. Sukiodama paveikslo detales, iš tikrųjų galvoje tvarkingai rikiuoju mintis“, – neslepia pašnekovė.

Tačiau neskubėkite jos po spektaklių užversti dėlionių dėžutėmis: kaip ir visi tikri šio užsiėmimo fanai, dėlionių parduotuvėse Kristina mėgsta dairytis pati. Tai tarsi įvadas į būsimą malonumą, savotiška spektaklio uvertiūra, padedanti nusiteikti būsimam detalių šokiui.

Gegužės 2 d., šeštadienį, meno pasaulį nuliūdino žinia apie pasaulinio garso balerinos, choreografės, „baleto maištininkės“ Majos Pliseckajos mirtį. Viena talentingiausių ir įtakingiausių XX a. baleto šokėjų laikomą M.Pliseckają ištiko širdies smūgis. Jai buvo 89-eri.

1925 m. žydų šeimoje Rusijoje gimusios M.Pliseckajos vaikystė nebuvo lengva: jos tėvas buvo sušaudytas, o motina su jaunesniuoju broliu ištremta. Būsimoji legenda augo tetos, kuri su vyru buvo žymūs Maskvos Didžiojo teatro solistai, šeimoje. Baletą ji ėmė šokti sulaukusi aštuonerių, o pirmasis pasirodymas Didžiajame teatre įvyko sulaukus vienuolikos metų.

1943 m. baigusi geriausią pasaulyje baleto mokyklą – Didžiojo teatro baleto akademiją M.Pliseckaja pati prisijungė prie šio teatro. 1960 m. ji tapo teatro primabalerina, o netrukus ir jo vizitine kortele. Specialiai jai baletus kūrė tokie žymūs choreografai kaip Jurijus Grigorovičius, Rolandas Petitas, Albertas Alonsas, Morisas Bežaras.

Žymiausiais jos vaidmenimis laikomi Odeta-Odilija „Gulbių ežere“, Aurora „Miegančiojoje gražuolėje“, taip pat Karmen, Ana Karenina iš tų pačių pavadinimų baletų. Baleto scenoje ji išbuvo ilgai – sceną paliko sulaukusi 65-erių. Po aktyvios balerinos karjeros M.Pliseckaja ėmėsi choreografės darbo, išleido autobiografinę knygą „Aš, Maja Pliseckaja“. Jos darbai įamžinti ir dokumentinio kino juostose: 1953 m. filme „Rusų baleto žvaigždės“, 1957 m. „Gulbių ežere“ ir 1966 m. juostoje „Pliseckaja šoka“.

M.Pliseckaja turėjo glaudžių ryšių su Lietuva – jos motina, nebyliojo kino aktorė Rachilė Messerer-Pliseckaja, gimė Vilniuje. Pati M.Pliseckaja ir jos vyras kompozitorius Radionas Ščedrinas turėjo Lietuvos pilietybę, daug laiko praleisdavo Lietuvoje. M.Pliseckaja apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.

Po trečios tarptautinės šokėjų atrankos mūsų baleto trupė pasiūlė darbo vietas prancūzei ir šokėjų porai iš Ispanijos.

Rečiau Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto spektaklius lankantys žiūrovai, peržvelgę atlikėjų sąrašą, neretai sutrinka: ar scenoje – tikrai mūsų, Lietuvos, teatro trupė? Tarkim, neseniai vykusioje „Sniego karalienės“ premjeroje vien japoniškų pavardžių atlikėjų sąraše figūravo trys. O ir kitų tautybių – mirga marga…

Rūta Butvilienė, teatro baleto direktorė, klausydama tokių kalbų šypsosi: iš tiesų trupėje jau ketvirtus metus baigia japonų šokėjų pora – tai Haruka Ohno ir Yuhi Yonekura. O pačią Sniego karalienę premjeriniuose spektakliuose šoko viešnia iš Londono – Anglijos nacionalinio baleto trupės solistė Erina Takahashi. Štai ir visas japonų antplūdis…

Tačiau tikra tiesa, kad neseniai įvyko trečioji teatro skelbta tarptautinė baleto artistų atranka, o po jos į trupę pakviesta viena balerina iš Lietuvos, viena – iš Prancūzijos ir šokėjų pora iš Ispanijos. Be to, sugrįžta anksčiau čia šokusi, o vėliau Šveicarijoje baleto pedagoge dirbusi lietuvaitė Agnė Ramoškaitė.

„Tačiau tai kol kas – tik kvietimai. Laisvi užsienio šokėjai dažnai savo jėgas bando kelių teatrų atrankose, o iš gautų pasiūlymų, suprantama, renkasi geriausią. Todėl ne visi pakviestieji atvyksta“, – aiškina baleto direktorė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Didingiausia metų premjera. Techniškai sudėtingiausias kultūros projektas. Tokie apibūdinimai jau dabar lydi birželio 29 dieną Trakuose įvyksiantį išskirtinį baleto spektaklį. Paskutinį birželio šeštadienį senojoje Lietuvos sostinėje pirmą kartą šalies istorijoje klasikinis Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ bus atliktas tiesiog ežere.

„Taip, taip, supratote teisingai, – nuostabą šalin gena projekto meno vadovė Tatjana Sedunova. – Tai didžiulis iššūkis, tačiau Lietuva greitai pateks tarp šalių, kuriose šis klasikinis kūrinys bus parodytas ant ežero sumontuotos scenos. Techniniai planai jau parengti, užsakyta speciali įranga“.
Prieš spektaklį Trakuose tris paras dirbs keliasdešimties technikų komanda – ketinama sukonstruoti pontoninį plaustą, ant jo – specialią sceną, garso, vaizdo ir šviesos techniką. „Spektaklis prasidės, kai ims temti. Įspūdinga Trakų pilies dekoracija ir apšvietimas sukurs nepakartojamą pasaką“, – įsitikinusi meno vadovė.
Turbūt nėra pasaulyje teatro, kuriame nebūtų buvęs pastatytas šis baletas. Tačiau senojoje Lietuvos sostinėje klasikinis baletas pakeis veidą ir persikels į netradicinę erdvę: taip mes iššūkį nusistovėjusiai nuostatai, kad baletą galima žiūrėti tik uždaroje salėje.
Ir tikrai nėra balerinos, kuri nesvajotų šokti žaviosios gulbės Odetos–Odilės.  „Tai techniškai ir artistiškai sudėtinga partija, kurią geba atlikti tik talentingiausios balerinos. Tas vaidmuo puošia visą spektaklį“, – aiškina T.Sedunova ir priduria, kad pagrindinė partija patikėta vienai ryškiausių pasaulio baleto žvaigždžių.
Maskvos Didžiojo teatro primabalerina Jekaterina Krisanova jau seniai nebelyginama su jokia kita balerina, tai su ja lygina pačias talentingiausias baleto šokėjas. „Tai išskirtinis projektas, tik dėl to sutikau jame dalyvauti“, – paaiškina Maskvos Didžiojo teatro solistė – artistė, kurios laukia didžiosios scenos: nuo Paryžiaus iki Niujorko.
Į Lietuvą ji atvyksta su partneriu – kita pasaulinio lygio žvaigždes Dmitrijumi Gudanovu. „Jis itin meistriškas, tarsi Nikolajus Cickaridzė savo jaunystės metais“, – aiškino T.Sedunova.
Išskirtinė ir trupė – visame pasaulyje vertinami Baltarusijos Didžiojo tetaro artistai.
Baltarusijos Didžiojo teatro baleto repertuare – daugiausiai klasikiniai pastatymai, o P.Čaikovskio „Gulbių ežeras“ yra tarsi trupės vizitinė kortelė. „Tai visame pasaulyje labiausiai vertinamos rusiškos baleto mokyklos atstovai. Ir tai daug ką pasako“, – apie Baltarusijos baletą kalba T.Sedunova.

Specialios erdvės žiūrovams
Baleto gerbėjams bus sumontuotos specialios tribūnos apžvalgos aikštelėje prieš pilį.
Ketinama įrengti specialią išskirtinių svečių tribūną – tarsi prezidentinę ložę, kokios paprastai būna operos ir baleto teatruose. Šiems svečiams atsivers geriausias vaizdas į sceną.
Galvės ežere plaukiojančiuose laivuose bus įrengta VIP zona svečiams. „Gulbių ežerą“ jie stebės tiesiai nuo laivo denio. Svečiai galės vaišintis ir mėgautis išskirtiniu kultūriniu renginiu ant vandens.
Bilietus į unikalų baleto renginį „Gulbių ežeras Galvės ežere“ platins „Tiketa“. Prekyba jais prasideda jau šiandien, gegužės 8 d. Gegužės 8-9 dienomis „Daily Card“ ir „Tiketos klubo“ nariai  bilietus į įspūdingą baleto žvaigždžių pasirodymą viename vaizdingiausių Lietuvos kraštovaizdžių galės įsigyti su 20 % nuolaida. Prekybos pradžioje bilietų kaina – vos nuo 35 litų.
Siužetas – tarsi specialiai Trakams
Pirmas veiksmas prasideda gamtos scenomis: ežeras miško glūdumoje. Išlipdamos į krantą, gulbės virsta merginomis. Zygfrydas, pakerėtas gulbių karalienės grožio, nuleidžia arbaletą. Odeta jam papasakoja, kad gulbėmis merginas pavertė piktasis burtininkas. Zygfrydas prisiekia jai amžiną meilę.
Antras veiksmas persikelia į pilį. Čia vykstančioje puotoje viena po kitos Zygfrydui pristatomos gražuolės, tačiau tokios, kuri jį sudomintų, nėra. Princo širdyje ir mintyse – vien Odeta. Vėliau veiksmas rutuliojasi naktį, ant ežero kranto. Kaip blogis nugalimas, Laimingus Odetą ir Zygfrydą nušviečia kylančios saulės spinduliai. Nuo šiol jų laukia gyvenimas, meilė ir laimė.
O žiūrovų nepaprastos, išskirtinės emocijos – ties tyvuliuojančiu Galvės ežeru.

Daugiausiai pasaulyje gastroliuojantis „Maskvos miesto baletas“ paskutinėmis gruodžio dienomis viešės Lietuvoje.

Viena garsiausių pasaulyje baleto trupių pristatys šventinį klasikinio Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektaklį. Neprilygstamų rusų baleto meistrų pasirodymai vyks: gruodžio 25 d. „Žalgirio arenoje“ Kaune, gruodžio 27 d. Utenoje, gruodžio 28 d. „Cido arenoje“ Panevėžyje, gruodžio 29 d. „Šiaulių arenoje“ Šiauliuose, gruodžio 30 d. „Švyturio arenoje“ Klaipėdoje ir gruodžio 31 d. „Pramogų arenoje“ Vilniuje.

Bilietus į šventinius „Maskvos miesto baleto“ spektaklius „Spragtukas“ Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje galite įsigyti BILIETAI.LT kasose ir internetu. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.bilietai.lt.

Bilietus į šventinį „Maskvos miesto baleto“ spektaklį „Spragtukas“ „Cido arenoje“ Panevėžyje platina bendrovė „Tiketa“. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.tiketa.lt.

1988 metais įkurtas „Maksvos miesto baletas“ yra viena sėkmingiausių baleto meistrų trupė pasaulyje, savo šokio precizika ir jausmingumu jau keletą dešimtmečių žavinti tiek išrankius meno ekspertus, tiek pradedančius pažintį su šokio menu žiūrovus. Naujųjų metų išvakarėse mūsų šalies publiką svečiai iš Rusijos stebins įmantriais kostiumais, puikiai atliekama Piotro Čaikovskio muzika, scenografija, bei nepriekaištingu šokiu. „Spragtukas” atgims vizualinėje fiestoje, kurios metu scena mirgės nuo puikaus, atletiško ir techniškai nepriekaištingo baleto elementų.

„Maksvos miesto baleto“ kolektyve – daugiau nei 50 narių, daugelis jų – trupės vadovo V. Smirnovo žmonos, primabalerinos Liudmilos Narubasenko, mokiniai. Daugiausia šokėjų yra iš geriausių Rusijos ir Ukrainos baleto mokyklų, o trupės tradicija kyla iš rusų klasikinio baleto mokyklos.

„Maksvos miesto baletas“, užkariavęs Rusijos žiūrovų širdis, iškeliavo į Vakarus. Pirmosios gastrolės įvyko Korėjoje, toliau keliai tiesėsi į Belgija, Egiptą, Estiją, Kiprą, Vokietiją, Olandiją, Hong Kongą, Airiją, Izraelį, Japoniją, Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas… „Maksvos miesto baletas“ šoko daugelio šalių publikai, bet visgi parodytų Didžiojoje Britanijoje spektaklių skaičius – rekordinis. Nuo 1991 m., kai ši klasikinio šokio meistrų trupė pristatė „Gulbių ežerą“ keliolikoje Britanijos scenų, jie salose praleidžia daugiau laiko negu Maskvoje.

Gruodžio mėnesį Lietuvoje vyksiančias „Maksvos miesto baleto“ gastroles organizuoja didžiausia Vidurio ir Rytų Europoje koncertinė agentūra „Makroconcert“. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.makroconcert.lt.

Antradienį 19 val. Teatro arenoje pasirodys žymaus šokėjo Valerijaus Michailovskio vadovaujamas valstybinis vyrų baletas iš Sankt Peterburgo.

Pirmoje koncerto dalyje matysime Andrejaus Ivanovo spektaklį „Šokame viską, arba Darbo diena“. Čia scena tampa baleto klase, kurioje artistų trupė šoka pagal penkiolikos skirtingų stilių muziką. Po pertraukos šokėjai vyrai pamėgins įtikinti Lietuvos žiūrovus, kad jie ne prasčiau nei moterys primabalerinos ant puantų sugeba atlikti sudėtingiausius baleto vaidmenis.

BFL

Sostinės galerijoje „Meno niša“ veikia Nijolės Šaltenytės darbų paroda. Pokalbis su grafike – apie kanifolijos dulkelių magiją, kurios nepajėgia išstumti šiuolaikinės technologijos.

Iš pradžių buvo „Tyla“: trijų parengties pozicijoje sustingusių balerinų kojos. Intuityviai mėginu jose atrasti skirtumų, bet veltui: visos balerinos – idealiai vienodos. Tai trys to paties cinko raižinio atspaudai, arba „kordebaletas“, kaip sako darbo autorė Nijolė Šaltenytė.

Vaikystėje ji pati labai norėjusi šokti. Gal lankė baleto pamokas? „O kur jas rastum pokariu mažame Kalvarijos miestelyje?“ – protina mane Nijolė. Užtat mokykloje susižavėjo gimnastika, o progų žiūrėti baleto spektaklius nepraleidžia iki šiol. Nors neslepia, kad svarbiausias menas po grafikos jai – literatūra, ypač romanai ir kultūros filosofijos veikalai.

„Puiku“, – nudžiungu ir imuosi literatūrinio regimų metaforų lukštenimo. Kodėl, tarkim, vilką nuo paveikslo žiūrovų skiriantis tinklas opartiškai išgaubtas, tarsi kojinė ant moteriškos blauzdos? Ar taip mėginama vaizduoti beprasiveržianti žvėriška prigimtis? O kodėl mergaitę nuo mūsų skiriantis tinklas jau kitaip, išilgai, įtemptas – tarsi pats laikas būtų jėga atitrauktas? Ir pagaliau – ar pasaulis už tinklo ir yra toji parodos pavadinimo „Kita pusė“?

Klausimų daug, parengtų atsakymų – nė vieno. „Žmonės dažnai mano darbuose įžvelgia dalykų, apie kuriuos dirbdama negalvojau. Man svarbiausia – perteikti nuotaiką. Tinklas tėra vielinė tvora, o „Kita pusė“ reiškia, kad dalis parodoje eksponuojamų darbų yra nauji, antra pusė – anksčiau padaryti“, – kukliai aiškina grafikė.

Džinsai už paveikslus

„Grafika – kordebaletui dėkingas menas, – sakau, susivyniojusi savo metaforas. – Iš vienos balerinos spausdinimo presu tarsi pamišusio choreografo sapne galima daug nesugaišus pasigaminti ištisą baleto trupę.“

„Bet ar įsivaizduojate, kiek sugaišti, kol pamatai pirmą baleriną? – klausia manęs N.Šaltenytė. – Cinko plokštelių raižymas, lakavimas, nuodijimas, ir galiausiai atkėlusi presą dažnai pamatai visai ne tai, ką pati įsivaizdavai. Kartais susitaikai su tuo rezultatu, o kartais – ne. Bepigu tapytojams: jie bet kuriame darbo etape gali matyti ir koreguoti savo kūrinius.“

Kolegoms Nijolė žinoma kaip puikiai akvatiltos techniką įvaldžiusi meistrė. O akvatilta, pasirodo, nieko bendra su vandeniu neturi: tai tik išraižytos ir kanifolijos milteliais apibarstytos cinko plokštelės kaitinimas, kol išsilydžiusios kanifolijos dulkelės prilimpa prie metalo. Galiausiai šios dulkelės suteiks vaizdui taškuoto mirgesio ar kintančios šviesos įspūdį, o paprasčiau šnekant – plokštumos gylio iliuziją.

Ironiška, bet tokia pat kanifolija seniau šokėjai trindavo savo baleto batelių padus, kad šie būtų slidesni ir ilgiau tarnautų. O viename iš parodos darbų vaizduojamas gimnastikos lankas tais laikais gulėdavo po kiekvienos paauglės lova: jo sukimas ant liemens buvo populiaresnė grakščios figūros formavimo priemonė už nūdienos kvėpavimo pratimus, jogos mankštas ir badavimą. Ką jau kalbėti apie paveiksle „Big Star“ vaizduojamus firminius džinsus, kurie anuomet jauniems būdavo tokie brangūs ir tokie svarbūs.

„Pirmuosius savo džinsus gavau jau dirbdama Vilniuje. Mano tetos turėjo draugių, gyvenančių Kanadoje. Tos draugės retkarčiais atvažiuodavo Lietuvon. O jų atgabentų gėrybių dalytis godžiomis akimis subėgdavo ištisas būrys giminaičių. Nemėgau tose dalybose dalyvauti, bet užjūrio draugėms taip pat reikėdavo ką nors gražaus įduoti, ir čia tetoms praversdavo mano darbeliai. Taigi tie pirmieji deficitiniai džinsai man atiteko mainais už paveikslus“, – prisimena Nijolė.

Vilniaus bokštų trauka

Nors jaunos dailininkės kūrybinės karjeros ratas viltingai įsisuko, negailėdamas nei svarbių parodų, nei jų diplomų, turtų iš grafikos N.Šaltenytė nesusikrovė. Dar sunkiau tai būtų padaryti šiais laikais, kai vienas didesnis cinko lapas dailės priemonių parduotuvėje kainuoja maždaug šimtą litų. „Taupydama įsigudrinau raižyti ankstesnių savo darbų kitose pusėse. Iš pradžių baisoka buvo, nes rizikuoji pakenkti senam kūriniui. Taigi pradėjau nuo tų, kurių mažiausiai gaila, ir dabar mano cinko archyvas tampa „dvipusis“. Tai irgi atspindi šios parodos pavadinimas“, – pasakoja grafikė.

Didžiausią „aukso skrynią“ N.Šaltenytei sukrovė po viešnagės Japonijoje užsimezgusi draugystė su viena Tekančios saulės šalies galerija, ištisą dešimtmetį prekiavusia lietuvės darbais. Nors Japonijoje grafika dešimtį kartų brangesnė nei Lietuvoje, menininkė galerijai paveikslus perleisdavo „lietuviška“ kaina ir didelių pelnų japonams nepavydėjo. Atvirkščiai: džiaugėsi, kad perka.

Grafikę skaudina tai, kad daug gabių žmonių šiandien priversti išvažiuoti iš Lietuvos. „Kai aš baigiau Dailės akademiją, padariau nusikaltimą: neišvykau dirbti Klaipėdon pagal paskyrimą, nes neįsivaizdavau savęs be Vilniaus ir nenorėjau gyventi jokiame kitame mieste. Nors Vilniaus bokštų mano paveiksluose nėra daug, svečioje šalyje galėčiau gražiai praleisti pusmetį, ne ilgiau“, – prisipažįsta dailininkė.

Primenu, kad dabar daugeliui jos kolegų – intensyvus darbymetis: grafikos dirbtuvėse kuriami ir spausdinami autoriniai Kalėdų atvirukai. Tačiau Nijolės akyse didelio entuziazmo neregėti. „Nelabai man šis darbas mielas. Net artimiausiems žmonėms sveikinimus dažnai susigriebiu ruošti paskutiniu momentu, o pardavimui – tik tuomet, kai turiu užsakymą. Juk kartais prie vieno sveikinimo, puošto kaspinėliais ir lankstytais kampeliais, tenka prasikrapštyti visą dieną… Bet po parodos būtinai reikės susiimti“, – pažada tarsi pati sau.

Interneto pozuotojai

Jau kelias kadencijas N.Šaltenytė vadovauja Dailininkų sąjungos grafikų sekcijai. Ir tvirtina, kad grafikams šioje sąjungoje smarkiai pavydima prieš penkiolika metų susigriebto kurti kūrybinio centro su galerija sostinės Senamiestyje. „Tokia mūsų darbo specifika: reikia ne tik izoliuotų patalpų, kuriose laikomi nuodingi metalą ėsdinantys chemikalai, bet ir spausdinimo preso. O tokį tikrai ne kiekvienas jaunas žmogus pajėgus įsigyti. Ofortiniai presai, stovintys Grafikos centre, gaminti praėjusio amžiaus pradžioje, bet, spėju, sėkmingai tarnaus dar mažiausiai šimtą metų“, – pasakoja N.Šaltenytė.

Jos dirbtuvė – tame pačiame Latako gatvės trečiuoju numeriu pažymėtame name. Į Grafikos centrą dailininkė suka tuomet, kai ateina laikas lakuoti ir nuodyti išraižytas cinko plokšteles. Kitus darbus ji stengiasi nuveikti po savo stogu ir savo spausdinimo presu. Dažniausiai daro tris dešimtis naujo kūrinio atspaudų, ir tiek pakanka. Bet pasitaiko vienas kitas darbelis, kuris žmones kažkaip ypatingai traukia, tuomet sena cinko plokštelė būna vėl tepama dažais.

Vieša paslaptis, kad tradicine technologija dirbantiems grafikams tenka įveikti stiprią kompiuterinės grafikos meistrų konkurenciją. O šiems nereikia nei brangių cinko plokštelių, nei nuodingų jų ėsdinimo skysčių: užtenka bet kur stovinčio kompiuterio su spausdintuvu.

„Šiandien nebeliko kolegų, kurie nebūtų išbandę kompiuterio teikiamų galimybių. Iš pradžių jos sužavi, tačiau „prilimpa“ ne visiems. Greitai pradedi suprasti, jog neįvaldysi kompiuterinių programų taip tobulai, kad sukurtum kažką unikalaus ir nepakartojamo. Žinoma, kompiuteris pagreitina darbo procesą ir juo naudojantis nebereikia taip ilgai „laukti pirmos balerinos“. O tai svarbu, nes idėją geriausia įgyvendinti neatidėliojant, tą akimirką, kai ji stipriausiai liepsnoja tavyje. Galiausiai viskas priklauso ne nuo kompiuterinių programų, o nuo originalių idėjų. Lankydamasi Krokuvos bienalėje, kurią laikau viena solidžiausių pasaulyje, pastebiu tendenciją derinti šiuolaikines technologijas ir rankų darbą. Kartais ten pati, rodos, nemažai patirties sukaupusi, stoviu priešais grafiko kūrinį ir nebegaliu suprasti, kaip jis padarytas. Gal užsieniečiai jau išrado kokį nors kompiuterinį raižymą?“ – stebisi N.Šaltenytė.

Tiesa, kartais kompiuteris praverčia ir ne tokioms sudėtingoms užduotims. Poroje paveikslų išvydusi leopardus, teiraujuosi, ar kartais jiems nepozavo grafikės įnamis katinas Martynas. Nijolė juokiasi, kad šiais laikais tam tiesiog nebėra poreikio: juk internete gali rasti kokių tik nori „pozuotojų“.

Šiaurės Atėnai

Pomirtines padidintas kaukes kaip atskaitos tašką deda baleto „Barbora Radvilaitė“ (LNOBT, gegužės 27 d.) scenografinėje dėžutėje Marijus Jacovskis. Labai jausmingas ir drauge labai racionalus sprendimas – istorinių asmenų kadaise ūžavęs gyvenimas yra uždengtas suragėjusio gipso ir vaško antvožu visiems laikams. Kaukės, žinoma, primena Marijaus tėvo ir kolegos Adomo Jacovskio intravertinę portretinę tapybą, sceninę kūrybą. Finale nešamas Barboros karstas pastatomas vertikaliai ir tampa Aušros Vartų Marijos atvaizdu, bet toks drąsus aktas mums švento drebulio nesukelia, nes antrojo veiksmo eiga įtampos nesukaupė. Be to, karstas scenoje keliamas sunkiai kaip paminklas, o juk Švč. Originalas, prie jo užlipus, visada nustebina tuo, kad yra mažas, smulkus, lengvas. Į scenos vidurį nusileidžiantys stulpai siūbuoja, valstybė netvirta, susiskaldžiusi, šviesos ant grindų suformuoja vis daugiau šešėlinių kryžių. Prologe ir epiloge orkestras nuščiūva, skamba bažnyčių varpai, po istorinės „Barboros Radvilaitės“ premjeros su Rūta Staliliūnaite praėjo 40 metų.

Dėvėti istorinį kostiumą baleto artistui yra ištisas mokslas, o kai jų išstatoma tiek daug, kai baletas tampa pabrėžtinai kostiuminis, spektaklio autoriai lygiai su choreografija ir muzika turi natūraliai valdyti ir tą perdėtą drabužio įsikišimą, jo priespaudą (kaip kostiuminiame filme). Kostiumai buvo nepaprasti, bet tarsi klimpstantys scenoje, su jais kartais buvo ir laisvai šokama, bet dažniausiai jie kaip eksponatai sodriomis spalvomis perpildydavo ankštą erdvę. Labiausiai, mano galva, kostiumai pasiteisino momentiniuose susibūrusių didikų giminės portretuose. Barbora pirmąkart pasirodė netgi švelniai sulietuvinta – moterų draugėje su trumpais nuometais. Karalienės karūnavimo apranga, sverianti ne mažiau nei balerina, matyt, taps teatro muziejaus eksponatu. Gaila, kad niekaip ryškiau nebuvo charakterizuoti Radvilos – Juodasis ir Rudasis, jų migloti istoriniai portretai leistų kokį nors akibrokštą.

Tikrai realu, kad kostiumų ir grimo dailininko Juozo Statkevičiaus pareigybes kuriant spektaklius netrukus papildys dar kokia nors netikėta sritis (pavyzdžiui, apšvietimas, nes daug siluetų susimalė, bet turbūt tai ne vien šviesos dailininko kaltė). Renesansinio amatininko Juozo talentams dabartiniai laikai ypač palankūs.

Sakoma, kad geriausiai karalių vaidina jo svita – vienišė ir vienagyslė karalienė Bona (Živilė Baikštytė) ją galėjo turėti „karališkesnę“, juodesnę. Bonos ir Radvilų stovyklos konfrontuoja abstrakčiai, medžioklės su lankais scena savaime labai įspūdinga, bet prie konkretaus „lenkų bajoro pamokymo“ pereiti tarsi nespėjama – atlikėjai nerangiai atlieka užduotį su įsprausta tarp lazdų galva. Dvariškių masuotė daugiau linksminasi nei kovoja. Dramatizmas pirmajame veiksme atsiranda iš netikėtai dailiai sulipdyto Elžbietos (Inga Cibulskytė) charakterio. Visada įdomiau kurti tragišką vaidmenį nei tiesiog laimingą. Todėl Žygimanto atstumta Elžbieta pirmajame veiksme, sakyčiau, net nukonkuruoja Barborą. Iš pat pradžių krinta į akis jos stingstančios kojos, karstui jau paruoštos pėdos, smulkiai tipenančios ant puantų mergaitės eisena.

Barboros ir Žygimanto Augusto duetas europizuotas, atitinkantis priimtus aukštus jo sukūrimo standartus. Apie Beatą Molytę specialistai pirmiausia sakytų, kad tai balerina, kuri „turi geras linijas“. Tačiau, be linijų, ir nespecialistas mato ir jaučia absoliutų atlikėjos atsidavimą, apgalvotai tolygiai seikėjamą energiją. Martyno Rimeikio deramų barokiškų povyzų karalius individualumo įgauna poroje su Barbora, jos slystančią ranką jis daug kartų bando suturėti paskutiniame duete. Panašūs baleto kalbos „pataikymai į dešimtuką“ veikia stipriau nei tiesmukos nuorodos į Barboros kūno skausmus ar glostomą įsivaizduojamo kūdikio galvelę.

Choreografė Anželika Cholina ir dirigentas Robertas Šervenikas būtų dar šimtą metų laukę, kol kas nors iš lietuvių kompozitorių ryžtųsi rašyti muziką panašiam baletui. O ir to baleto amželis būtų neilgas. Todėl jųdviejų drąsa klijuojant Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio ir kitų kompozitorių simfonijas ir madrigalus į vientisą kūrinį sveikintina. Prikelta tokiam akivaizdžiam gyvenimui, atskirais blokais atsidengianti muzika „Barboroje“ pirmauja, tempia veiksmą iš paskos (trombonai, rodos, užlipa ant scenos šalia rūstaujančios Bonos). Muzika, mano galva, kuria modernią dramą, o choreografija – lyrinį kostiuminį baletą. Cholina į šią mūsų numylėtą meilės istoriją (lietuviai ją gali įsirašyti į Nacionalinių vertybių sąrašą) nutarė žiūrėti itin atsakingai ir atsisakė modernios kalbos formų. Baletas modernus nebent tuo, kad į jį įtraukti choristų ir atlikėjų balsai.

Spektaklio galinėje sienoje nušvinta nuotrauka su Aušros Vartų koplyčios votais. Tos širdys aiškiai apeliuoja į paprastus ir amžinus žmonių jausmus. O tokie jausmai baleto menui yra vieni svarbiausių.

Jūratė Visockaitė

Šiaurės Atėnai

"Veido" archyvas

Koncertuose šoka O.Konošenko ir kitos Lietuvos baleto pažibos

Šokėjas Nerijus Juška, su kolegomis parengęs koncertą “Lietuvos baleto žvaigždės” ir su juo keliaujantis po Lietuvos miestelius, sako po pasirodymų išklausantis ne vienos pirmą kartą baletą regėjusio žiūrovo išpažinties. Ypač miestelėnus stebina tai, kad atvežamas koncertas meniniu lygiu nėra “pritaikytas rajonams”, o tiek aukščiausios klasės šokėjų, kiek pasirodo šioje programoje, sudėtinga išvysti netgi Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose.

“Iš tikrųjų teatre beveik neturim progų pasirodyti visi kartu – Miki Hamanaka, Olga Konošenko, Aurimas Paulauskas ir aš, nes pasikeisdami šokam tuos pačius pagrindinius vaidmenis. Tuo šis koncertas mums taip pat yra unikalus”, – teigia Nerijus.

Vilniuje kiekvienas iš jų turi savo gerbėjų būrį, o miesteliuose žmonės paprastai būna girdėję tik Nerijaus pavardę.

Žinoma, ne iš spektaklių, o iš televizijos laidų ir žurnalų straipsnių. “Mane, žinokit, tai jau nervina! Netgi Kaziuko mugėje vaikštinėdamas už nugaros girdžiu: “Žiūrėk, čia tas iš televizoriaus.” Atsisuku ir sakau: “Aš ne iš televizoriaus, aš iš teatro.” Gal ir koncerto sumanymas iš dalies kilo todėl, kad norėčiau būti labiau žinomas kaip artistas, o ne kaip ekrano veidas”, – neslepia šokėjas.

Ir nors sunku tikėtis, kad pirmą kartą baletą stebinti publika gebėtų įvertinti sudėtingus šokio elementus, finalinį koncerto “Sirtakį” žiūrovai visose scenose palydi stovėdami.

Tiesa, prie erdviausios šalies teatro scenos pripratusiems artistams mažesnėse miestelių salėse kyla šiokių tokių keblumų. “Pavyzdžiui, darydamas viso apsisukimo špagatus ore turiu būti atsargus, nes tarsi greita mašina lekiantis vairuotojas rizikuoju “nesutilpti į posūkį”. Tik neapsižiūrėk, ir gali skriste išskristi už kulisų”, – kvatoja šokėjas, tačiau dėl tokio pavojaus nežada atsisakyti gražiausių šuolių.

Pirmieji mažųjų žingsniai

Programoje, kuri jau parodyta Tauragėje, Klaipėdoje ir Jonavoje, šoka ne tik nacionalinės baleto trupės žvaigždės, bet ir Kauno muzikinio teatro šokėjai bei N.Juškos baleto ir šokio mokyklos auklėtiniai. Nors pats mokyklos vadovas kukliai pripažįsta, kad apie vaikų, pusmetį lankančių pamokas, laimėjimus kol kas ankstoka kalbėti, mažieji dalyvauja ne viename koncerto pirmosios dalies numeryje. Antroji dalis skirta tik meistrų pasirodymams.

“Į koncertus vežamės dvylika septynerių–devynerių metų mokyklos auklėtinių. Vaikai per repeticijas turi dėl ko stengtis, nes koncertuoti atrenkame tik pačius geriausius”, – aiškina N.Juškos baleto mokyklos bendrasavininkė ir dėstytoja Erika Eismontaitė-Gudonienė.

Jos manymu, paties baleto žanro Lietuvoje smarkiai populiarinti nebereikia, nes Vilniuje ir taip visi spektakliai – anšlaginiai. “Dešimt metų šoku teatro trupėje ir galiu pasakyti, kad kasmet mums patiems darosi vis sunkiau gauti bilietų”, – neslepia balerina.

Koncerte “Lietuvos baleto žvaigždės” šokamos ištraukos iš baletų “Gulbių ežeras”, “Karmen”, “Spragtukas”, “Miegančioji gražuolė”, “Vasarvidžio nakties sapnas”, o Kauno muzikinio teatro šokėjai kartu su N.Juška pristato epizodus iš kompozitoriaus Lino Adomaičio šokio spektaklio “Dulkių spindesys”.

Pigiau nei kelionės

Rudenį koncerto programą pagaliau ketinama parodyti sostinės žiūrovams. N.Juška jau mąsto ir apie gastroles užsienyje. “Nufilmuosime koncertą ir pasiūlysime koncertų organizatoriams, gal susidomės”, – viliasi privačios baleto ir šokių mokyklos vadovas.

“Domino” teatro, organizuojančio baleto žvaigždžių pasirodymus, komunikacijos projektų vadovės Simonos Petronytės teigimu, baleto žvaigždžių gastrolės po Lietuvą – unikalus reiškinys: kito tokio nėra ir turbūt greitai nebus. Bilietai į šokėjų koncertus kainuoja nuo 30 iki 60 Lt – gerokai pigiau, nei atsieitų kelionė į sostinę, tačiau salėse lieka ir tuščių vietų. “Pavasaris renginių organizatoriams – sunkus metas, nes brangaus šildymo sezono nualinti žmonės mažiau pinigų pajėgia skirti laisvalaikiui. Tą patį jaučiame ir pardavinėdami bilietus į teatro spektaklius”, – tvirtina “Domino” teatro atstovė.

O tai, kad miestelių gyventojai jau gali rinktis ne vien masinės kultūros reginius, – savaime sveikintina naujovė.

Baleto žvaigždžių koncertai

• Kovo 21 d. 18 val. Utenos kultūros centre

• Balandžio 4 d. 18 val. Ukmergės kultūros centre

• Balandžio 11 d.18 val. Mažeikių kultūros centre

• Balandžio 12 d.18 val. Šiaulių dramos teatre

• Balandžio 13 d. 18 val. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre