Paskutinį kovo savaitgalį – kovo 25 ir 26 d. Baltarusijoje ir Rusijoje vyko precedento neturinčios demonstracijos. Abiejose šalyse protestai apėmė ne vien sostines, bet ir provinciją. Sulaikyti šimtai žmonių. Baltarusijoje nepasitenkinimą įžiebė prezidento Aliaksandro Lukašenkos įsakai dėl vadinamųjų veltėdžių apmokestinimo. Rusijoje į gatves pakvietė Aleksejaus Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas.

Protestai Rusijoje vyko daugiau nei 80 miestų ir gyvenviečių. Įvairių šaltinių duomenimis, visoje šalyje sulaikyta arti tūkstančio žmonių. Protestų dingstis – kova su korupcija. Kovo pradžioje Kovos su korupcija fondas (rus. santrumpa FBK) paskelbė tyrimą „Jis jums ne Dimonas“ (tai premjero Dmitrijaus Medvedevo pravardė), parodė to paties pavadinimo filmą. Demonstracijų išvakarėse youtube.com paskyroje filmą buvo pažiūrėję arti 10 mln. žmonių. Tyrimo medžiagoje aprašytas turtas, kuriuo naudojasi D.Medvedevas: prabangios rezidencijos, butai, jachtos. Vienos pastatytos valstybės sąskaita, kitos yra oligarchų dovanotos – faktiškai tai kyšiai.

Per demonstraciją Maskvoje buvo suimtas pats A.Navalnas. Policijos furgoną apsupusi minia skandavo „Gėda!“, „Paleiskite!“, tačiau suimtasis galiausiai buvo išvežtas. Kovo 27-ąją vyko A.Navalno teismas. Jam buvo pateikti kaltinimai pagal Rusijos administracinės teisės pažeidimų kodeksą – esą jis nesilaikęs nustatytos susirinkimų ir demonstracijų organizavimo tvarkos.

Iškart po to jam buvo pateikti kaltinimai pagal kitą to paties kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Dvi administracinės bylos suteikia teismui galimybę siekti, kad lygtinė kalėjimo bausmė, kuri prieš kelerius metus A.Navalnui skirta vadinamojoje „Yves Rochette“ byloje (A.Navalnas neva padaręs žalą šiai bendrovei) būtų pakeista realia. Šioje byloje nuteistas ir A.Navalno brolis Olegas, kuris šiuo metu atlieka bausmę kalėjime. Antroji administracinė byla užklupo A.Navalno advokatus netikėtai – jie tegavo 5 min. susipažinti su byla.

Kalbėdamas teisme A.Navalnas pareikalavo iškviesti ministrą pirmininką D.Medvedevą – pasak A.Navalno, pagrindinį protestų organizatorių, nes demonstracijų dingstimi tapo premjero korupcija, kurią atskleidė FBK.

A.Navalnui skirta 20 tūkst. rublių bauda, nors pradinė kaltinimo formuluotė numatė areštą. Advokatų teigimu, A.Navalną sulaikę policininkai atgaline data padarė pataisas sulaikymo protokole, kad A.Navalnui būtų galima reikalauti arešto. Galiausiai taip ir atsitiko – teismas jam skyrė 15 parų daboklės.

Daugelyje Rusijos vietų demonstracijos vyko be valdžios leidimo. Maskvoje žmonės tiesiog vaikštinėjo gatvėmis – tokių buvo arti 20 tūkst. Ten sulaikyta apie 700 žmonių – tai daugiau nei per protestus Bolotnajos aikštėje prieš penkerius metus. Sankt Peterburge susirinko apie 8 tūkst. protestuotojų. Iš pradžių jie mitingavo Marso lauke, paskui pajudėjo Rūmų aikštės link. Suimta apie 130 žmonių. Dagestane kovo 26-osios akcijos metu suimta 150 aktyvistų. Policininkai bandė vaikyti protestuotojus Tuloje, Krasnodare, Žemutiniame Naugarde, Tambove, Samaroje, Chabarovske, Jekaterinburge, Lipecke.

Nepaisant demonstracijų masto kovo 26-ąją nė vienas Rusijos valstybinis TV kanalas apie demonstracijas nepranešė. Jų transliaciją internetu surengė kelios žiniasklaidos priemonės, tarp jų radijas „Svoboda“. Transliavo ir FBK, tačiau fondo darbuotojai buvo sulaikyti organizacijos būstinėje.

Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Kremliuje protestų mastas vertinamas blaiviai. Pasak jo, tai, kad didžioji žiniasklaida neskyrė demonstracijoms dėmesio, – redakcijų ir redaktorių reikalas. D.Peskovas sakė turįs žinių, kad kai kuriems nepilnamečiams buvo mokama už dalyvavimą protestuose.

Kitą dieną, kovo 27-ąją, visoje Rusijoje prasidėjo tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų streikas. Tai neterminuota akcija, kurios tikslas – išsireikalauti, kad valdžia atšauktų pervežimų apmokestinimo sistemą „Platon“. Nuo balandžio 15 d. įvedami padidinti sistemos tarifai. Sistemos „Platon“ operatorius yra bendrovė, kurios 50 proc. akcijų priklauso Igoriui Rotenbergui, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimam žmogui. Valstybė operatoriui kasmet skiria 10,6 mlrd. rublių, pati iš sistemos uždirba iki 40 mlrd. rublių.

Kovo 25-ąją, šeštadienį, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose opozicija paminėjo Laisvės dieną. 1918-aisiais tądien buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Prezidento A.Lukašenkos valdžia neleido ilgai švęsti, žmones imta suiminėti. Suėmimai tęsėsi ir kitą dieną, nes daug žmonių išėjo į gatves solidarizuodamiesi su tais, kurie buvo suimti. Tarp suimtųjų – pora dešimčių žurnalistų.

Laisvės diena Baltarusijoje minima kasmet, tačiau šįmet tai virto protestu prieš vadinamąjį veltėdžių mokestį. Dėl šio mokesčio Baltarusija nerimsta nuo vasario. Įstatymas, kuriuo jis įvestas, numato, kad kiekvienas oficialiai nedirbantis pilietis kasmet turi sumokėti valstybei apie 200 eurų.

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Lietuvą, kaip apsipirkimo kelionių kryptį, pasirinkę baltarusiai mūsų šalies ekonomiką kasmet paskatina milijonais litų.

Galbūt atrodys paradokslu, bet prie Lietuvai daugiausiai naudos šiemet davusių dešimties sėkmės istorijų priskyrėme ir tai, kad į mūsų šalį plūsta bei čia išlaidauja kaimynai baltarusiai.
„Baltarusius pirkėjus labai mylime ir savaitgaliais jų ypač laukiame, nes jie padeda pasiekti didžiąją dalį apyvartos. Jie dosnūs, apsiperka šeimomis, renkasi sezonines prekes, ir atrodo, kad gerai gyvena bei nelabai skaičiuoja pinigų. Kai kuriuos, kurie nuolat apsiperka, jau pažįstame, o kai kurie ir dovanų palieka“, – klientus iš Baltarusijos giria vienos iš „Aprangos“ parduotuvių Vilniuje direktorė Daina Blazevičienė.
Lietuvoje PVM grąžinimo paslaugą ne ES piliečiams teikiančios bendrovės “Global Blue Lietuva” direktorius Denisas Grinevičius atskleidžia, kad šiuo metu baltarusiai sudaro net 71 proc. PVM už prekes susigrąžinančių pirkėjų, rusai – 23 proc.
„Baltarusių indėlis į Lietuvos ekonomiką iš tiesų labai didelis. Daugelis prekybininkų tai jaučia, nes vieniems baltarusių klientų išleidžiamų pinigų dalis bendroje apyvartoje sudaro 10 proc., kitiems – 50 proc.“, – paaiškina D.Grinevičius. Nors oficialių duomenų, kiek Lietuvoje išleidžia baltarusiai, nėra, neabejojama, kad šios sumos skaičiuojamos dešimtimis milijonų litų per metus.
Beje, pasiturintys pirkėjai iš Baltarusijos (tikra atgaiva nuo taupyti įnikusių lietuvių) šiltus jausmus kelia ne tik prekybininkams, bet ir vežėjams, kavinių bei restoranų vadovams, sanatorijų ir viešbučių valdytojams. Pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, baltarusiai yra tie klientai, kurie Lietuvoje savaitgaliais užpildo viešbučius, valgo restoranuose, daug išleidžia parduotuvėse.
„Rusų daugiausia sulaukiame per šventes, o baltarusių – ir savaitgaliais. Baltarusiai, į Lietuvą atvažiavę papramogauti, netaupo: kaip mes „Maximoje“, taip jie aplink visą Rotušės aikštę pirkdami vaikštinėja. Yra kategorija baltarusių, kurie iš Minsko į Vilnių važiuoja apsipirkti, o yra kategorija tokių, kurie atvyksta ilgesniam laikui ir vyksta į pailsėti į Druskininkus“, – svečius iš Baltarusijos apibūdina E.Šiškauskienė.
Iš tiesų baltarusių klientų nekantriai laukia ne tik sostinės prekybininkai, bet ir kurortų paslaugų teikėjai. Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Rimantas Palionis pastebi, kad atvykstančių baltarusių ėmė daugėti prieš porą metų. Šiemet per devynis mėnesius baltarusių skaičius, palyginti su pernai, padidėjo 33 proc. – iki 11,2 tūkst.
„Mes matome, kad ne tik Vilniuje prie „Akropolio“ brangios mašinos su baltarusiškais numeriais rikiuojasi, bet ir mūsų mieste nepigūs visureigiai bei limuzinai važinėja“, – pasakoja R.Palionis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet baltarusių, atvykstančių į mūsų šalies prekybos centrus, palyginti su praėjusiais metais, pagausėjo dvigubai, beveik pusantro karto daugiau jie palieka ir pinigų. Nemažai daliai mūsų prekybininkų tokie kaimynų apsilankymai padeda išgyventi.

Prieš dvi savaites baltarusių antplūdžio sulaukė Vilniaus prekybos ir pramogų centras „Ozas“. Per savaitgalį čia apsipirko apie 10 tūkst. svečių iš kaimyninės šalies. Centro vadovai suskaičiavo penkiolika autobusų iš Baltarusijos, be to, kas trečias automobilis buvo su šios šalies numeriais. Tiek daug svečių mūsų prekybininkai sulaukė, paskelbę iki 70 proc. nuolaidas. Tačiau ir praėjusį ar bet kurį kitą įprastą savaitgalį baltarusiai būriais traukia į Vilniaus prekybos centrus. Atvyksta sausakimšas greitasis traukinys Vilnius–Minskas, kelionių agentūros veža autobusais, nemažai baltarusių važiuoja ir savo automobiliais ar reisiniais autobusais.

Jau beveik metus baltarusiai sudaro 10–30 proc., o atskirose parduotuvėse – net 50 proc. visų klientų. Vidutinė vieno svečio iš Baltarusijos pirkinių krepšelio suma siekia 200–300 eurų. Tad kaimynai su kaupu kompensuoja mūsų prekybininkų patiriamus nuostolius dėl smukusios lietuvių perkamosios galios. Nepanikuoja jie ir dėl to, kad nemaža dalis lietuvių kas savaitgalį plūsta į Lenkijos turgavietes bei prekybos centrus.

Kaimyninėje šalyje mūsų tautiečiai perka viską: maisto produktus, drabužius, avalynę, baldus, buitinę techniką, statybines medžiagas. Kaip, beje, ir baltarusiai pas mus. Tik mūsų kaimynai dažnai šluoja lentynas nesirinkdami net dydžių, nesivargina užsukti ir į matavimosi kabinas.

Prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ sutiktas baltarusis Vitalijus, atvykęs apsipirkti su žmona Galina ir dviem giminaičiais, sakė, kad į Vilnių važiuoja pirkti to, ko nėra Baltarusijoje. Maisto Lietuvoje jis neperka, nes baltarusiški produktai gerokai pigesni, o lietuviškų gana didelis pasirinkimas ir Baltarusijoje.

Trečią kartą specialiai į „Akropolį“ iš Minsko atvažiavęs vyras įsigijo dvejus džinsus, keliasdešimt porų kojinių, apatinių drabužių, penkis megztinius, dvidešimt marškinių. Jo žmona pirko paltą, trejas kelnes, palaidinių, suknelę. Būtiniausių drabužių pora nupirko sūnui, taip pat įsigijo televizorių, elektrinį virdulį, keturias vazas, nuotraukų rėmelių, kitų interjero aksesuarų. „Pas mus nėra jokių įdomesnių, gražesnių daiktų. Perku ne tik sau, bet ir anytai, mamai, sesei, lauktuvių parvežu draugėms. Ieškom tik visame pasaulyje žinomų gamintojų vardų. Nors tokios prekės ir daugiau kainuoja, Baltarusijoje jų arba visai nėra, arba jos tris keturis kartus brangesnės“, – atskleidžia ponia Galina.

Ji tvirtina, kad net ir susimokėjus už vizą 60 eurų tos pačios prekės Lietuvoje atsieina kelis kartus pigiau nei Baltarusijoje, nes už pirkinius galima susigrąžinti dar ir sumokėtą PVM. Tokia lengvata gali pasinaudoti ne Europos Sąjungos piliečiai, Lietuvos parduotuvėse, pažymėtose „Tax Free Shopping“ ženklu, perkantys prekių už daugiau kaip 200 Lt.

Ponios Galinos giminaitė Katia priduria, kad nei ji, nei dauguma tautiečių netaupo pinigų atvykę į Lietuvą, nes nerimauja, kad Baltarusijos rubliai bet kada gali dar labiau nuvertėti. „Nors ekonominė padėtis pas mus dabar stabilesnė nei pavasarį, kai kainos kilo ne dienomis, bet valandomis, o buitinių prekių lentynos buvo tuščios, vis dėlto geriau pinigus išleisti, negu atsibudus vieną rytą sužinoti, kad liko tik trečdalis turėtos sumos“, – mano ponia Katia.

Lengvai leidžia pinigus

Kalbinti svečiai iš Baltarusijos tikino nė karto nenusivylę prekių kokybe, jiems patinka ir lietuviškas maistas, ir pramogos, tačiau juos stebina, kad ne visose parduotuvėse ir kavinėse gali susikalbėti. Pasak ponios Galinos, nemažai pardavėjų net drabužių dydžio rusiškai negali nurodyti. Be to, daugelį baltarusių erzina pasienyje nusidriekusios kilometrinės eilės. Dažnai, kad įvažiuotų į mūsų šalį, jiems tenka laukti tris keturias valandas.

Baltarusiams keliones į Lietuvą organizuojančios kelionių agentūros „Sunny Travel Baltic“ direktorė Kristina Smyk-Boguško mano, kad supaprastinus tvarką pasienyje į mūsų šalį atvyktų dar daugiau svečių iš Baltarusijos. Mat dabar kai kurie nevažiuoja tik todėl, kad nereikėtų pusdienį stovėti prie sienos.

Ponios Kristinos nuomone, prekybininkai taip pat galėtų labiau pasistengti, kad kaimynų atvyktų daugiau. „Jeigu pardavėja galėtų rusiškai išsamiau papasakoti apie prekes, pasiūlyti kokybiškesnių, nors ir brangesnių, baltarusiai dar daugiau pinigų paliktų mūsų parduotuvėse. Jie lengvai leidžia pinigus – per daug nesirenka, ką pirkti, neabejoja dėl kokybės. Teko lydėti vieną ponią, kuri apatinį trikotažą, kainuojantį daugiau kaip 200 Lt, pirko net nesimatavusi“, – baltarusių įpročius atskleidžia K.Smyk-Boguško.

Beje, svečiai iš kaimyninės šalies pas mus atvyksta ne tik apsipirkti – nemažai jų lankosi ir užsienio atlikėjų koncertuose, mėgaujasi SPA procedūromis. Vis dėlto pagrindinis jų tikslas – pirkti. Net tie, kurie į Lietuvą važiuoja kaip į turistinę kelionę, pasak K.Smyk-Boguško, ekskursijose praleidžia mažiau laiko nei parduotuvėse.

„Prieš keletą metų apsipirkti į Lietuvą važiuodavo dažniausiai Baltarusijos verslininkai, turintys reikalų mūsų šalyje. Tačiau vėliau apie mūsų šalį, kaip gerą vietą pirkti, sužinojo vis daugiau baltarusių ir šiandien nemažai jų daliai atvažiuoti į Vilnių tris keturis kartus per metus tapo įpročiu. Savaitgaliais automobilių stovėjimo aikštelėje suskaičiuojame po kelis šimtus automobilių su baltarusiškais numeriais“, – teigia Vilniaus „Akropolio“ valdytojas Česlovas Urbonavičius.

Pirkėjų iš Baltarusijos nemažės

Norint atvykti į Lietuvą baltarusiams reikalinga viza, prisideda transporto išlaidos, be to, ir laiko nemažai sugaištama, todėl jie dažniausiai iškart perka po kelis televizorius, drabužių visai šeimai ir visam sezonui.

UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultantas Justas Gavėnas pastebi, kad baltarusiai lentynas šluoja ne tik prekybos bei pramogų centruose, bet ir mažesnėse parduotuvėse. Štai prie Vilniaus Liepkalnio gatvėje įsikūrusio prekybos centro „Maxima“ savaitgaliais kas antras stovintis automobilis – su baltarusiškais numeriais.

„Neseniai mačiau, kaip keli baltarusiai krovėsi į vežimėlį visas iš eilės kojines, net nežiūrėdami dydžio. Alkoholio skyriuje išgirdau kito baltarusio pokalbį telefonu. Paklausęs, ką šiandien gersim, jis išgirdo klausimą, ko galima nusipirkti. Kai klausėjas sužinojo, kad yra visko, patarė ir pirkti viską. Tad parduotuvėje vyras ėmė po tris įvairių rūšių gėrimų butelius, kainuojančius po 300–400 Lt“, – pasakoja J.Gavėnas. Ir priduria, kad vidutinis baltarusio namų ūkio apsipirkimo čekis Lietuvoje maždaug trisdešimt kartų didesnis nei lietuvio. Tad mūsų prekybininkai svečių iš Baltarusijos laukia išskėstomis rankomis.

„Ši pirkėjų grupė labai svarbi, nes jų pirkinių krepšelis didžiausias. Baltarusiai ir rusai dažniausiai apsiperka per išpardavimus. Tuomet bendra visų čekių suma skaičiuojama tūkstančiais“, – aiškina L.Panovienė.

„Ozo“ vadovė Inga Navickaitė teigia, kad daugeliui šiame prekybos centre įsikūrusių parduotuvių išgyventi padeda tik baltarusių finansinės injekcijos. Tad organizuojamos įvairios reklamos kampanijos Baltarusijoje apie galimybę pigiau apsipirkti mūsų šalyje, bendradarbiaujama su kelionių agentūromis. Daugelyje prekybos centrų turistams naudinga informacija pateikiama anglų ir rusų kalbomis lankstukuose, per garsiakalbį net pranešama apie mokesčių grąžinimą.

Svečių patogumui iš autobusų stoties į „Akropolį“ ir atgal kiekvieną dieną kas valandą kursuoja mikroautobusas. Įmonės „Toks“ generalinis direktorius Arūnas Indrašius pastebi, kad savaitgaliais baltarusiai dažniausiai atvažiuoja iš Gardino, Lydos, Minsko ir visi grįžta su dideliais nešuliais. Jo nuomone, sumažėję baltarusių srautai Lietuvos prekybininkams būtų didelė netektis.

Tačiau kol ekonominė ir politinė padėtis Baltarusijoje nėra stabili, kaimynų mūsų šalies prekybos centruose nemažės. Ypač daug jų leis pinigus Lietuvos parduotuvėse prieš Kalėdas ir sausio pradžioje. Mat švęsti didžiąsias metų šventes apsipirkdami ir pramogaudami Lietuvoje įprato nemažai baltarusių.

Daugės parduotuvių, orientuotų į baltarusius

UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultanto Justo Gavėno komentaras

Pirkėjai iš Baltarusijos didina tik Vilniaus regiono prekybininkų pajamas, tačiau taip kompensuoja smunkantį vartojimą mažesniuose miestuose. Tad sumažėję baltarusių srautai suduotų nemažą smūgį mūsų verslininkams. Ypač nukentėtų prekiaujantieji brangesniais užsienio prekių ženklais. Mat pirkėjai iš Baltarusijos dažniausiai perka tik žinomų gamintojų produkciją, kurios jų šalyje nėra. Prognozuočiau, kad ateityje baltarusių Vilniaus prekybos centruose nemažės: pas mus jiems patogu atvažiuoti, be to, pirkdami įvarius daiktus, jie investuoja savo pinigus, kad šiems nuvertėjus neprarastų santaupų.

Neabejoju, kad ilgainiui verslininkai, jausdami kaimynų poreikį apsipirkti mūsų šalyje, atidarys naujų parduotuvių Minsko plente, taip pat stengsis patenkinti baltarusių poreikius, todėl priims daugiau pardavėjų, kalbančių rusiškai.

Tačiau vien tik iš baltarusių mūsų prekybininkai neišgyventų. Didžioji dalis pirkėjų – vis dėlto lietuviai.

"Veido" archybas

Net ir pralaisvėjus judėjimui Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, specialistai neprognozuoja geresnio gyvenimo ieškančių baltarusių antplūdžio Lietuvoje, penktadienį rašo portalas delfi.lt.

Nepaisant sudėtingos kaimyninės šalies ekonominės situacijos, ekonomistas Valdemaras Katkus sako, kad baltarusiams darbui patrauklesnės atrodo Rusija arba Lenkija ir nemano, kad daliai gyventojų supaprastėjus sienos kirtimui, į Lietuvą plūstelės baltarusiai.

“Rusija, be abejo, dėl kalbinės ir kultūrinės aplinkos yra gerokai patogesnė už Lietuvą. Kalbant apie Europos Sąjungos valstybes, baltarusiai gali patraukti į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Šiuo atveju jiems patrauklesnė yra Lenkija, ten yra didesnė rinka, daugiau žmonių, lengviau pasislėpti imigravus nelegaliai”, – aiškino V. Katkus.

Iš kitos pusės, norintys dirbti legaliai susiduria su pakankamai griežta Lietuvos įdarbinimo politika.

Geopolitinių studijų centro direktorė Greta Monika Tučkutė taip pat nemano, kad yra kokia nors grėsmė, jog iš nuskurdusios Baltarusijos į Lietuvą imtų plūsti nelegalūs imigrantai.

“Kad baltarusiai galėtų čia atvažiuoti, yra tam tikri apribojimai. Lietuvoje yra pakankamai griežti įstatymai, ribojantys įsidarbinimą. Teoriškai jų skaičius gali išaugti, tačiau nemanau, kad tai būtų kažkoks radikalus pastebimas ir jaučiamas pokytis. Juo labiau, kad yra kalbos barjeras”, – komentavo ji.

Šį pavasarį publikuotas Migrantų integracijos politikos indeksas parodė, kad Lietuvos užsieniečių integravimo politika yra viena iš blogiausių Europoje. Lietuva užėmė 27 vietą iš 31.

Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo per 5,2 tūkst. imigrantų.

Vilniaus “Akropolis” jau jaučia pastarųjų mėnesių Baltarusijos valiutos krizę – pirkėjų iš šalies kaimynės pradėjo mažėti kovą, o dabar jų skaičius, palyginti kad ir su praėjusių metų pabaiga, yra daugiau negu per pusę mažesnis.

“Tai – gana tikslūs duomenys, nes yra ne iš piršto laužti, mes skaičiuojame remdamiesi firmų, pasienyje grąžinančių mokesčius iš ES teritorijos išvykstantiems pirkėjams, kaupiama statistika”, – teigia Vilniaus “Akropolio” valdytojas Česlovas Urbonavičius.

Anot jo, baltarusių pirkėjų taip staiga sumažėjo dėl to, kad savo šalyje dėl valiutų krizės jiems sudėtinga išsikeisti uždirbamus Baltarusijos rublius į JAV dolerius arba eurus. “Pas mus išsikeisti pinigų jie irgi negali – pavyzdžiui, nė vienas “Akropolyje” veikiantis komercinis bankas šalies kaimynės rublių nesuperka”, – tvirtina jis.

“Swedbank Markets” tarnybos vadovas Lietuvoje Tomas Andrejauskas sako, kad bankai nesuperka vadinamųjų minkštųjų valiutų, nes jų paprasčiausiai neturėtų kur realizuoti. “Bankinių santykių su Baltarusija mes neturime – tai kur dėtumėm tuos grynus rublius?” – aiškina jis.

Č.Urbonavičius nostalgiškai prisimena “baltarusiškus” laikus, kai per dieną “Maximoje” kaimynai nupirkdavo po tris keturis vytintus ispaniškus kumpius, negailėdavo pinigų buitinei technikai, drabužiams, avalynei. “Skaičiumi jų nebūdavo labai daug, bet tai – tikrieji klientai, kurie čia atvažiuoja pirkti, o ne pasivaikščioti”, – sako jis.

O štai naudotų automobilių prekeiviai vis dar džiaugiasi baltarusių aktyvumu. “Jie sudaro daugiau negu pusę visų pirkėjų”, – teigia Kauno automobilių turgaus direktorius Valentinas Naujanis. Baltarusiai skuba, nes nuo liepos įsigalios bendra jų šalies muitų sąjunga su Rusija ir Kazachstanu, tad iš ES įvežami automobiliai smarkiai pabrangs. “Dolerių trūkumu jie taip pat nesiskundžia – ir perka, ir vėliau Rusijoje arba pas save parduoda už valiutą”, – paaiškina pašnekovas.

Tuo tarpu mito apie prabangius butus Vilniuje šluojančius baltarusius, kurie už tai gauna Šengeno vizą, patvirtinti neišeina. “Kartkartėmis koks butas parduodamas, paprastai – brangus ir prabangus. Tačiau kad tai būtų bumas – tikrai nepasakyčiau. Nėra taip, kad baltarusiams nustojus pirkti butus Vilniuje, rinka tai labai pajustų”, – sako nekilnojamojo turto bendrovės “Ober-Haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.

FB-SM174830

Vilniaus meras Artūras Zuokas siūlo į Visagino atominės elektrinės (AE) statybas įtraukti ir baltarusius.

“Mūsų manymu, šiandien turime padaryti viską, kad pasikviestume baltarusius, kaip partnerius, ir bendrai statytume atomine elektrinę Visagine. Jei bus statoma atominė elektrinė šalia Vilniaus, tai pirmiausia bus šitos Vyriausybės ir prezidentės atsakomybė.Tik jų sprendimai galėtų keisti esamą padėtį”, – interviu savaitraščiui “Veidas” sakė A.Zuokas.

Anot jo, atominė elektrinė šalia Vilniaus miestą, kaip sostinę, paverstų amžinu provinciniu regioniniu centru.

“Tai reiškia, kad Vilnius nebebus tuo paskutiniu barjeru, už kurio dar užkliūva žmonės, galvodami, ar geriau išvažiuoti į Londoną, Berlyną, Dubliną, ar likti Vilniuje. Vilniuje nebus galima galvoti apie ilgalaikes ir tvarias investicijas. Galime užmiršti planus turėti 2,4 mln. turistų per metus. Padarysime viską, kad elektrinė nebūtų statoma”, – teigė sostinės meras.

Šiuo metu Vilniaus skola siekia beveik 900 mln. litų. A.Zuoko teigimu, bus stengiamasi didinti pajamas į miesto biudžetą.

“Norėdami įtvirtinti Vilnių kaip regiono centrą, mes turime, norime to ar ne, investuoti. Jei šiandien to nepadarysime, paskui bus per vėlu. Aš manau, kad šiandien turime galvoti apie pajamų didinimą, o ne apie skolos mažinimą”, – teigė A.Zuokas.

Anot jo, miestams neteisingai paskirstomi pinigai.

Finansų ministerijos duomenimis, Vilniaus mieste lieka 40 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM), Kaune – 94 proc. GPM. Apskaičiuota, kad savivaldybė nuo 2007 m. pradžios negavo 264 mln. litų, kurie priklausytų Vilniaus miestui.

“Visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis sieksime, kad Finansų ministerija, kuri dabar pripažįsta klaidą dėl GPM paskirstymo tarp skirtingų savivaldybių, ištaisytų ją planuodama kitų metų biudžetą. Antra, mūsų skaičiavimais, 30-40 tūkst. gyventojų dirba ir gyvena sostinėje, tačiau nėra čia deklaravę gyvenamosios vietos. Jeigu pasieksime, kad gyventojai deklaruotų gyvenamąją vietą Vilniuje, kitais metais galėtume gauti papildomai iki 50 mln. litų pajamų į savivaldybės biudžetą.Trečias dalykas – verslo skatinimas ir vieša bei privati partnerystė, kuri nereikalautų lėšų iš biudžeto”, – teigė A.Zuokas.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis provokacijai penktadienį prilygino Baltarusijos parinktą aikštelę atominei elektrinei statyti, nes ji yra vos 50 kilometrų nuo Lietuvos sostinės Vilniaus.

“Yra visas kompleksas priemonių, ką Lietuva gali padaryti, kad situacija būtų skaidri, kad būtų patraukta numatoma statybos aikštelė Baltarusijoje nuo Lietuvos sienos, kurios kitaip, kaip provokaciniu, tikrai negalime pavadinti”, – žurnalistams penktadienį sakė užsienio reikalų ministras, paklaustas, ar buvo sulaukta Baltarusijos atsakymo į diplomatinę notą.

Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas kovo pabaigoje žadėjo, kad Minskas netrukus pateiks atsakymą į Lietuvos notą dėl Baltarusijoje planuojamos statyti atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo.

“Aš tikrai nesiimu prognozuoti (ką darysime, negavę atsakymo į notą – BNS), mes tiesiog dirbame dabar normalų kasdienį darbą, tai kas ir mums priklauso, bandome įtikinti, bandome gauti informaciją, bandome kalbėtis su tarptautiniais partneriais ir viešinti šitą situaciją tarptautiniu mastu. Tai yra vienas iš, manau, mums svarbiausių uždavinių – kad Europa, pasaulis matytų labai aiškiai, nedviprasmiškai, kas gi vyksta šiame regione”, – tvirtino A.Ažubalis.

Lietuva notas dėl planuojamų atominių elektrinių yra įteikusi ne tik Baltarusijai, bet ir Rusijai, kuri jėgainę sako ketinanti statyti taip pat visai greta Lietuvos sienos Kaliningrade.

“Tai, ką mes gauname iki šiol iš Rusijos apie jų numatomą statyti atominę elektrinę, tikrai netenkina mūsų, ir netenkina mūsų konsultantų, ekspertų, kurie mus konsultuoja. Aplinkos studija tikrai neturi būti bendro ir konstatuojamojo pobūdžio, kokia dabar ji yra, tai turi būti faktai, skaičiai, argumentai. Šito ten nėra”, – kalbėjo užsienio reikalų ministras.

“Dar daugiau – nėra tokių svarbių dalykų, kaip aikštelės parinkimo kriterijai, kodėl aikštelė numatomai statybai buvo parinkta būtent toje vietoje, o tai aiškus TATENA taisyklių pažeidimas ir dar daugelis kitų dalykų, taip, kad mes tiesiog dar kartą primename savo kaimynams: “Gerbiameji, jūs turite teisę statyti atominę elektrinę, vystyti energetiką, bet tai darykite prisilaikydami tarptautinių taisyklių, kurioms jūs patys esate įsipareigoję”, – tvirtino A.Ažubalis.

Vilniaus, Druskininkų ir kitų netoli Baltarusijos sienos esančių Lietuvos miestų prekybininkai ir pramogų paslaugų teikėjai nekantriai laukia, kol įsigalios supaprastinta pasienio judėjimo tvarka su Baltarusija. Lietuvos verslininkai prognozuoja, kad palengvėjus galimybėms kirsti sieną baltarusių klientų srautai išaugs kelis kartus.

Tikimasi, kad susitarimas tarp Lietuvos ir Baltarusijos dėl lengvesnės kelionių pasienyje tvarkos galėtų įsigalioti rudenį arba metų pabaigoje.

“Labai tikimės ir laukiame. Kai supaprastinta tvarka įsigalios, tikrai sulauksime dvigubai daugiau svečių iš Baltarusijos, nes šiuo metu baltarusiams didelė problema gauti vizas – ir ilgai užtrunka, ir brangu. O baltarusiai mėgsta Druskininkus”, – įsitikinusi Druskininkų vandens parko rinkodaros vadybininkė Regvita Vaškevičienė. 2009 metais tarp visų Druskininkų vandens parko lankytojų, Baltarusijos piliečiai sudarė 5 proc. Daugiausiai svečių iš kaimyninės šalies Druskininkų verslininkai sulaukia per įvairias šventes.

Į pasienio zoną pateks ir sostinė, tad Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė taip pat prognozuoja didesnį turistų srautą iš Baltarusijos. “Baltarusijos piliečiai ne taip lengvai pasiekia kitas Europos Sąjungos šalis, todėl Lietuva jiems tarsi langas į Europą. Baltarusiai atvažiuoja į Vilnių apsipirkti, laisvalaikį praleisti, kultūrinius renginius aplankyti. Jie aktyviai naudosis ir mūsų sveikatos palaikymo paslaugomis. Jau dabar Vilniuje matyti nemažai automobilių baltarusiškais numeriais”, – tvirtina J.Beniulienė.

Kaip informavo Užsienio reikalų ministerija, Baltarusija susitarimą dėl pasienio gyventojų judėjimo supaprastinimo tvarkos ratifikavo gruodį, o derybos tarp abiejų šalių užtruko maždaug trejus metus. Lietuva šį susitarimą turėtų ratifikuoti Seimo pavasario sesijoje.

Įsigaliojus susitarimui Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojai, įsikūrę ne daugiau kaip 50 km atstumu nuo sienos, į kitą šalį galės keliauti be vizų, tačiau turės įsigyti ilgalaikius leidimus. Supaprastintas leidimas, kuris kainuos 20 eurų, galios nuo metų iki penkerių.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipsis į Europos Sąjungos (ES) vadovybę, ragindama supaprastinti vizų išdavimą Baltarusijos piliečiams ir sumažinti vizų kainą, pirmadienį pranešė Lietuvos pareigūnai.

D.Grybauskaitė per atstovą spaudai pirmadienį taip pat paragino Baltarusijos vadovybę paleisti visus sulaikytuosius po neramumų Minske, kurie kilo po prezidento rinkimų.

Dėl paprastesnio vizų režimo Lietuva ketina kreiptis į Europos Komisijos pirmininką Jose Manuelį Barroso (Žozė Manuelį Barozą) ir Europos Sąjungos (ES) prezidentą Hermaną Van Rompuy (Hermaną Van Rompėjų).

“Prezidentė ketina kartu su Užsienio reikalų ministerija kreiptis į Europos Komisijos prezidentą J.M.Barroso bei Europos Sąjungos Tarybos prezidentą H.Van Rompuy su raginimu supaprastinti vizų išdavimo tvarką Baltarusijos piliečiams, sumažinant ir vizų kainą”, – žurnalistams sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Anot jo, prezidentė įsitikinusi, kad 10 metų Baltarusijos izoliacijos nedavė jokių rezultatų ir buvo klaida.

“Prezidentė kreipsis į Europos Vadovų Tarybą ir jos prezidentą poną Rompuy, kad būtų apsvarstyta – pirmiausia politiniame lygmenyje ES vadovų – galimybė Europai plačiau atsiverti paprastiems Baltarusijos žmonėms”, – žurnalistams sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

“Pirmiausia turėtų būti priimtas politinis Europos sprendimas, o po to Komisija turėtų ieškoti būdų, teisinių instrumentų, kaip tokį sprendimą realizuoti, jeigu jis būtų priimtas”, – pridūrė ministras.

Lietuva jau anksčiau pranešė siūlanti Baltarusijai dvišaliu pagrindu sumažinti nacionalinių vizų kainas. Dėl Šengeno vizų, kurios kainuoja 60 eurų, būtinas bendras Europos Sąjungos (ES) sprendimas.

Lietuvos prezidentė taip pat paragino Baltarusiją paleisti visus asmenis, kurie sulaikyti per neramumus Minske, kilusius iškart po prezidento rinkimų.

“Prezidentė kviečia Baltarusijos vadovybę pademonstruoti pasitikėjimą savimi ir paleisti visus sulaikytuosius”, – žurnalistams sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

“Jeigu Baltarusijos vadovybė įsitikinusi, kad rinkimai laimėti įtikinama persvara, jeigu Baltarusijos žmonės palaiko Baltarusijos vadovybę – tai ko baimintis opozicijos, kam laikyti žmones, kurie protestavo, įkalintus?”, – kalbėjo prezidentės atstovas.

Anot jo, prezidentei labai svarbu, kad sužeistiesiems, ypač vienam iš opozicijos lyderių Vladimirui Nekliajevui, būtų garantuota visa būtina medicinos pagalba.

D.Grybauskaitė taip pat pasmerkė neproporcingą jėgos panaudojimą iš Baltarusijos pusės, bet pridūrė nepalaikanti ir demonstrantų smurto.

“Prezidentė smerkia neproporcingą jėgos panaudojimą iš Baltarusijos valdžios pusės prieš demonstrantus kaip ir nepalaiko tam tikro smurto proveržio iš demonstrantų pusės, galbūt galimų provokacijų”, – sakė prezidentės atstovas.

Anot L.Balsio, po rinkimų pasireiškę smurto pavyzdžiai metė šešėlį visam rinkimų procesui.

Prezidentės atstovas taip pat pranešė, kad D.Grybauskaitė jau po prezidento rinkimų gavo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos laišką, su kuriuo bus supažindinta ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton (Ketrin Ešton) ir ESBO institucijos.