3 klausimai apie protestus  Baltarusijoje politologui, VU TSPMI dėstytojui Vyčiui Jurkoniui

– Kaip manote, ar Aliaksandro Lukašenkos reakcija į protestus, jų dalyvių suėmimai užgniauš kylantį gyventojų nepasitenkinimą, o gal priešingai – įžiebs dar didesnį norą keisti šalies gyvenimą?

– Žmonės, kovo 25-ąją išėję pažymėti Laisvės dienos, baltarusiškos Vasario 16-osios, taip pat išreikšti nepasitenkinimo prasta socioekonomine situacija, žinojo, kad represijos tikėtinos. Dar prieš savaitgalį preventyviai buvo suimta daugiau nei 300 žmonių, todėl daugelis gana sąmoningai išreiškė savo poziciją ir valią, nepaisant gana didelės rizikos galimybės. Matysime, kokie bus teismo nuosprendžiai ir kaip toliau vystysis situacija, bet jau dabar aišku, kad valdžia pasirinko baimės ir represijų, o ne dialogo kelią.

Suprantama, bus bandančiųjų sumenkinti žmonių skaičių, protestų reikšmę sakant, kad ne tūkstantis ir net ne dešimtys tūkstančių keis situaciją. Bet, pirma, išėjusiųjų nepaisant minėtos grėsmės buvo nemažai. Sulaikytųjų skaičius irgi didžiausias per pastaruosius metus. Nereikia nei mažinti šio skaičiaus, nei menkinti išėjusiųjų pilietiškumo ar ryžto. Antra, kiekviena didesnė permaina prasideda nuo pirmo žingsnio. Juk Nijolė Sadūnaitė ir jos bendražygiai prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987-aisiais irgi nebuvo masinis judėjimas, o žinome, kuo tai baigėsi.

Kita vertus, euforijos ar nepagrįstų vilčių irgi nereikia puoselėti, bet Laisvės diena rodo, kad buvo peržengtas tam tikras baimės slenkstis.

– Rusijoje įvyko tas pats, kas Baltarusijoje. Ką Rusija, šį kartą tapusi Baltarusijos veidrodiniu atspindžiu, norėjo pademonstruoti ir kam skirta ši žinutė?

– Protestai, vykę abiejose kaimyninėse valstybėse, ir ypač valdžios reakcija į juos parodė, kad jos panašiai elgiasi su savo piliečiais bei pilietinės visuomenės atstovais ar žiniasklaida. Abiejose protestai vyko ir regionuose, abiejose būta nepasitenkinimo ir socioekonomine situacija, ir valdžios cinizmu. Paralelių tikrai daug, nors Baltarusijos režimas buvo statomas gerokai ilgiau nei Rusijoje. Kremliaus represinis aparatas labai aiškiai siuntė signalą Rusijos visuomenei, kad kritika nebus toleruojama, o protestai bus malšinami jėga. Iš principo Bolotnajos scenarijus tęsiasi, tik, matyt, jo dabar nebeužteks. Galų gale akivaizdžiai ir ne pirmą kartą rodoma, kad joms nusispjaut į tarptautinę teisę ir principus.

– Kaip vertinate tarptautinių organizacijų, institucijų, vyriausybių reakciją į savaitgalio įvykius Baltarusijoje? Ar Minskas ir vėl lyg niekur nieko būtų pasirinktas Europos lyderių susitikimams, pavyzdžiui, Ukrainos klausimu?

– Baltarusijos valdžia stengiasi manipuliuoti naiviais europiečiais, o praėjusios savaitės įvykiai dar kartą parodė, kas yra kas Minske. Tai, kad buvusi Baltarusijos užsienio reikalų viceministrė Alena Kupčina yra kandidatė tapti ESBO generaline sekretore, yra pasityčiojimas iš tarptautinių institucijų. Daugelis Europos valstybių Baltarusijoje desperatiškai ieškojo permainų, kartais jas net išrasdamos ar sugalvodamos. Tarptautinių institucijų principingumo ir atidumo stoka iš dalies lėmė ir tai, kad oficialusis Minskas leido sau tokį represijų mastą. Esu įsitikinęs, kad tikima, jog šią situaciją dar bus galima „išsukti“ spekuliuojant geopolitinėmis grėsmėmis bei aiškinimais, kad šie protestai buvo nesankcionuoti, todėl jėgos struktūros neva turėjo visišką teisę veikti.

Baltarusijoje savaitgaliais vykstantys protestai gali tapti įprasta laisvalaikio leidimo tradicija šalies „veltėdžiams“. Arba išsirutulioti į naują, niekieno dar neaprašytą scenarijų su nenuspėjama pabaiga.
Rima JANUŽYTĖ
Bene žymiausias visų laikų „veltėdis“ Josifas Brodskis, vėliau apdovanotas Nobelio literatūros premija, būdamas 23 metų trejus metus praleido tremtyje Norinskajos kaime netoli Archangelsko. Tokia nuobauda jam skirta už „veltėdžiavimą“: eiles rašyti ir rimto darbo nedirbti septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje reiškė ne ką kita, kaip tinginystę ir parazitavimą.

Šio Sank Peterburge gimusio eseisto, poeto, vertėjo vardas šiandien skamba tūkstančių baltarusių lūpose. Tiesa, ne visi jie rašytojai – su J.Brodskiu noriai tapatinasi Baltarusijos namų šeimininkės, sezoninius darbus dirbantys kaimiečiai, per skelbimus užsakovų ieškantys santechnikai, dažytojai ir kiti su literatūra menkai susiję asmenys. Bet juos visus su J.Brodskiu sieja Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nustatytas veltėdžio apibrėžimas.

Nuo 1994 m. Baltarusijai vadovaujantis A.Lukašenka naują mokestį įvedė asmeniniu įsaku pareikšdamas, kad juo siekiama kovoti su „socialiniu parazitavimu“.

Šis įsakas numato, kad visi nuolat šalyje gyvenantys Baltarusijos piliečiai, per metus dirbantys mažiau kaip pusę dienų, t.y. 183 kalendorines dienas, taip pat su darbo santykiais susijusių mokesčių nemokantys užsieniečiai turi sumokėti beveik 20 atlyginimo bazinių dydžių mokestį (apie 224 eurus).

Šį mokestį sumokėti įpareigoti daugiau kaip 430 tūkst. baltarusių, bet tik apie 10 proc. jų tai jau padarė. Galutinis terminas sumokėti buvo vasario 20 diena. Laiku nesumokėjus šios sumos gresia 2–4 bazinių dydžių (22–45 eurų) bauda arba areštas ir viešieji darbai.

Beje, toks mokestis įvestas jau prieš dvejus metus, tačiau 2015-aisiais jis nesulaukė visuomenės reakcijos. O štai dabar Baltarusijos veltėdžiai sujudo: gavę lapelius su nurodyta suma, kurią jie turi sumokėti valstybei kaip kompensaciją už veltėdžiavimą, baltarusiai netikėtai ėmė ir išėjo į gatves. Ir ne tik į Minsko, kur būriavosi užpraėjusį savaitgalį. Mat dar po savaitės minios plūdo į Bresto, Vitebsko, Bobruisko, Baranovičių gatves.

Protestuotojai laikė plakatus su šūkiais „Prezidentas yra didžiausias veltėdis!“, „Jau gana!“ ir „Tegyvuoja Baltarusija!“. Kai kurie degino pranešimus, raginančius sumokėti „veltėdžių“ mokestį.

Protestų nemalšina

Nors protestų Baltarusijoje yra vykę ir anksčiau, šį kartą viskas šiek tiek kitaip – dėl kelių priežasčių. Pirmoji – valdžia protestuotojams netrukdo, o susidariusios situacijos nekomentuoja. Vienintelė visuomenę pasiekusi žinia – kad A.Lukašenka neatmeta galimybės protestus sukėlusį potvarkį atšaukti, bet kol kas esą siūlo palaukti. Daugiau iš valdžios pusės nėra jokių žingsnių – protestuotojams, visų nuostabai, nesurašyti net viešosios tvarkos pažeidimų protokolai.

Be to, analitikai pastebi, kad ir protestuotojai jaučiasi drąsesni, o galbūt Baltarusijos gyventojai išgyvena net savotišką psichologinį lūžį.

„Nutiko unikalus Baltarusijoje dalykas – šįkart net nesurašė protokolų dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Žmonės suprato, kad galima protestuoti. Žmonės pasiekė ribą, kai juos išrengė, apiplėšė, ir jie supranta, kad jau nebeturi ko prarasti“, – tvirtina Baltarusijos opozicijos atstovas, partijos „Teisingas pasaulis“ (buvusios Komunistų partijos) lyderis Sergejus Kaliakinas.

Ar Baltarusijoje vykstančios demonstracijos, kurios yra bene didžiausios nuo 2011 m. „tyliųjų protestų“, kai šalies visuomenė reiškė pasipiktinimą drastiškai pablogėjusia ekonomine ir socialine situacija, tęsis toliau, sunku pasakyti.

Opozicija žmones į gatves vėl kviečia išeiti kovo viduryje ir prognozuoja, kad kovo 15-ąją mitinguoti susirinks jau nebe 2 tūkst., o 20–25 tūkst. žmonių, nes visuomenė įsitikino, jog represijos jiems negresia.

„Žmonės protestuoti išėjo žinodami, kad dalyvaus nesankcionuotose akcijose, nes valdžia tam leidimo nedavė. Vadinasi, žmonės peržengė baimės ribą“, – tvirtina ir kitas opozicionierius, Jungtinės pilietinės partijos lyderis Anatolijus Lebedka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Minske turėjusio iškilti 189 metrų aukščio „Gazprom“ dangoraižio statyba sustabdyta. Oficiali priežastis – aptikta rimtų defektų pamatuose. Tačiau Baltarusijos vilionės Vakarams verčia suabejoti oficialiąja versija.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos dujų monopolininko antrinė įmonė Baltarusijoje „Gazprom Transgaz Belarus“ dangoraižio Minske artimiausiu metu neturės: „Gazprom Centr“ Baltarusijos sostinėje statyba sustabdyta nustačius „rimtų defektų pastato pamatuose“. „Defektų rasta poliuose, kurie ir yra pagrindinė pastato atrama. Ekspertai įsitikinę, kad ant tokių polių statyti tokio aukšto pastato negalima. Kita vertus, pažeistų polių iš žemės neištrauksi ir naujais nepakeisti. Todėl statyba ir sustabdyta“, – rašo Baltarusijos leidinys „Ežednevnik“.

Tame pačiame laikraštyje rašoma, kad Vakarų turistų Baltarusijoje per kelias šių metų savaites padvigubėjo, nes 80 pasaulio šalių gyventojams nuo sausio vykstant į Baltarusiją nebereikia vizos.

Abi šios žinios iš pažiūros nesusijusios, tačiau Maskvos požiūriu – Aliaksandras Lukašenka toliau kasa sau politinės karjeros duobę. Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, ypač televizijoje, pastaruoju metu vis dažniau skamba kaltinimai antirusiškumu ir aiškinama, kad A.Lukašenka eina tuo pačiu keliu kaip anksčiau Viktoras Janukovyčius Ukrainoje.

Pastaruoju metu Baltarusijos ir Rusijos santykiai iš tiesų įtempti. A.Lukašenka neleido Baltarusijos teritorijoje statyti Rusijos karo aviacijos bazės, numojo ranka į Rusijos raginimus prisidėti prie ekonominio karo su Vakarais, ne kartą pareiškė, kad konflikte su Rusija Ukraina kovoja dėl nepriklausomybės, ir svetingai priėmė šį konfliktą spręsti siekiančius Vakarų lyderius.

Pernai Baltarusija įsivėlė ir į naują aštrų ginčą su Rusija dėl dujų kainos bei tranzito per Baltarusijos teritoriją. Minskas, reikalaudamas, kad Maskva gerokai sumažintų gamtinių dujų kainą, nes esą dujos Baltarusijai neatpigo tiek, kiek jų kainos sumažėjo Europai, dar nuo praėjusių metų pradžios pradėjo už jas mokėti mažiau.

Baltarusijos vertinimu, kaina jai turėjo siekti 70–80 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų dujų, o vartotojams teko mokėti apytiksliai 132 dolerius.

Dėl baltarusių sprendimo nemokėti „Gazpromui“ visos dujų kainos Rusijos dujų milžinas negavo 220 mln. dolerių pajamų.

Ginčui dėl to užsitęsus Rusija nuo metų vidurio daugiau nei trečdaliu sumažino žaliavos tiekimą Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms, o Baltarusija netrukus pranešė 50 proc. didinanti naftos tranzito įkainius.

Šio konflikto aklavietės baiminosi ir Europa. Baltarusijos dujotiekiu tranzitu į Europą patenka apie 37 mln. kub. m dujų per metus, apie ketvirtį viso Europos dujų poreikio. O nuo praėjusių metų liepos naftos tiekimas į Baltarusiją sumenko 40 proc.

Galiausiai šis konfliktas lyg ir išspręstas: Rusija sutiko vėl padidinti dujų tiekimą, Baltarusija – sumokėti skolą.

Tačiau draugiškumo Rusijos ir Baltarusijos santykiuose – vis mažiau, o A.Lukašenka, regis, kiekviena proga stengiasi pademonstruoti savo „nepriklausomybę“. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje naftos ir dujų gavybos bendrovė „Belorusneft“ paskelbė, kad Baltarusijoje ties Rečicko-Višansko bloku aptiktas naujas ypač kokybiškos naftos telkinys, pavadintas „Ugolskoje“. Naujojo telkinio geologinės atsargos vertinamos 1 mln. 695 tūkst. tonų naftos.

Rusijos žiniasklaida šią žinią sutiko gana skeptiškai: antraštės skelbė, kad „Baltarusijoje aptiktas dar vienas sunkiai pasiekiamos naftos telkinys“. Svarbiausiu akcentu tapo svarstymai, kad nafta yra taip giliai, jog Baltarusijai gali nepavykti pasinaudoti šiais naftos klodais.

Netikėtumas turistams

Žinia apie naują naftos telkinį paskelbta tuo pat metu kaip ir Baltarusijos sprendimas panaikinti vizas į šalį per Minsko oro uostą atvykstantiems 80 užsienio valstybių piliečiams, tarp jų ir ES šalių. Vizų taip pat nereikalaujama iš JAV, Japonijos, Brazilijos ar Indonezijos piliečių. Jie, kaip ir kiti, galės svečiuotis Baltarusijoje penkias dienas.

Pranešta, kad vizos panaikintos valstybėms, nepatiriančioms migracijos problemų, Baltarusijos „strateginėms partnerėms“ ir valstybėms, kurios panaikino vizas Baltarusijos piliečiams. Naujosios taisyklės taip pat galioja ir jokios pilietybės neturintiems Latvijos bei Estijos gyventojams.

„Dokumentas skirtas paskatinti verslininkus, turistus, privačius asmenis keliauti daugiau“, – rašoma A.Lukašenkos interneto svetainėje, nors ne mažiau svarbus ir nutylėtas motyvas – pademonstruoti šiltėjančius santykius su Vakarais ir atvėsusią savitarpio atmosferą su Rusija.

Tiesa, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas aiškina, kad toks Baltarusijos sprendimas buvo suderintas su Maskva ir jokio akibrokšto čia nėra. „Prieš publikuodamas įsaką Minskas su Rusijos atstovais surengė visas būtinas konsultacijas. Egzistuoja būtent sąjunginės valstybės aspektas, bet esame tikri, kad priimant tokį sprendimą buvo atsižvelgta į visus būtinus režimus. Dviejų šalių tarnybos koordinuoja veiksmus nuolat, daro tai kiekvieną dieną, įskaitant ir sąjunginės valstybės klausimus, taigi jokių abejonių kilti neturėtų“, – teigia Kremliaus atstovas.

Vis dėlto Maskva tokiu Baltarusijos žingsniu vargu ar labai džiaugiasi, kaip ir Baltarusijos mėginimais pagerinti santykius su Vakarais.

„Aišku, kad tai yra žingsnis į atsivėrimą“, – apie sprendimą panaikinti vizas yra sakęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

O Ukrainos apžvalgininkas Maksimas Eristavi pastebėjo, kad šia iniciatyva, socialiniuose tinkluose žymima kaip #visafreebelarus, siunčiama žinia, esą Baltarusija yra pasirengusi liberalesniems santykiams su pasauliu, ypač – su ES. „Ekonomikos liberalizavimo reformų apimtis Baltarusijoje iš tikrųjų įspūdinga. Elitas suvokia, kad senoji, prie Rusijos pririšta ekonomika baigia išsikvėpti“, – teigia M.Eristavi.

Analitikų vertinimu, būtent todėl Baltarusija diversifikuoja partnerių lauką ir bando įgyvendinti kai kurias reformas, nors daugumą jų pavadinti liberaliomis būtų keblu.

Tiesa, kai kurie apžvalgininkai teigiamai vertina tai, kad per pastaruosius rinkimus į parlamentą buvo „įsileista“ opozicija, tiksliau – du opozicijos iškelti kandidatai. Esą tai aiškus sig-nalas Europai, kad A.Lukašenka nori pagerinti santykius su Vakarais ir rasti tam tikrą atsvarą priklausomybei nuo Kremliaus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.

A.Lukašenka, BFL nuotr.

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Gytis JANIŠIUS

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, Valstybė – liaudžiai.

70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik  1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: “Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima.

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

Šis straipsnis pirmą kartą buvo spausdintas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Baltarusijoje prieš pradedant statyti paprastą gyvenamąjį namą reikalingas suderintas projektas. O prieš pradedant statyti Astravo atominę elektrinę tokiems niekams neliko laiko – reikėjo skubėti. Juk siekiama greičiausiai ir pigiausiai pasaulyje pastatyti atominę elektrinę.

„Nežinau, kaip jie stato tą elektrinę, jei ten viskas griūva, – dar 2013 m. man pasakojo viena Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos pilietė, savo akimis mačiusi, kaip vyksta darbai Astravo AE statybų aikštelėje. – Skambina specialistas kažkam iš partnerių ir svarsto, ar negalima prie force majeure priskirti to, kad sugriuvo ką tik pastatytas gaisrinės angaras. Laimei, jame dar nebuvo gaisrinės automobilių – griūdamas statinys tik sulaužė naujus neišpakuotus baldus“, – su lengva pašaipa pasakojo moteris.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis.

Gaisrinės angaras – ne rodiklis, o tik signalas apie tai, koks gali būti bendras Astravo AE statybų kokybės lygis. Beje, apie minėto angaro griūtį oficialiai pranešta nebuvo. Apie tai iš­girdau tik tą vienintelį kartą ir tik iš šio jau mi­nėto neoficialaus šaltinio – Astravo AE statytojai apie nesklandumus stengiasi neprasitarti, nes ir taip viešoji nuomonė apie šį objektą yra nekokia.

Nesklandumai Astravo AE plačiai nuskambėjo vos du kartus. Pirmasis – balandžio 8-ąją, kai liejant tarp dviejų reaktorių statomo pastato perdangas buvo pažeistos atraminės konstrukcijos. Vos po dviejų mėnesių, birželio pradžioje, buvo gauta signalų apie galimą dar vieną incidentą Astravo AE, nors Baltarusija šį incidentą neigia, o į Lietuvos įteiktą notą atsakymo kol kas nėra pateikusi.

Kad Astravo atominė elektrinė bus kokybiška, netvirtina net jos statytojai – tik pabrėžia grei­tį ir pigumą.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis. Dėl to nėra laiko vi­so­kiems procedūriniams menkniekiams – leidimams, tyrimams, bandymams. Antra vertus, Aliak­sandro Lukašenkos pareiškimas, kad tai bus mažiausiomis sąnaudomis pastatyta tokio ti­po elektrinė, verčia spaustis, kiek tik įmanoma.

Vienintelis dalykas, kuriam nutarta netaupyti, – viešieji ryšiai. Baltarusiai kiekviena pro­ga aiškina, kad yra pasirengę atsakyti į bet ko­kius klausimus, tik, bėda, jų atsakymų lietuviai arba nenorį girdėti, arba nesuprantą. Žinoma, kartais suprasti irgi keblu – prisiminkime neseniai feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose internautus juokinusį oficialų Baltarusijos Lie­tuvai atsiųstą Poveikio aplinkai vertinimą (PAV), be jokių korekcijų išverstą „Google Trans­late“ programa. „Power plant“ (atominė elek­trinė) dokumente tapo „visu augalu“, o ne­susipratimas Baltarusiją paskatino dar labiau susirūpinti Astravo AE įvaizdžio reikalais.

Imituoja bendradarbiavimą

Iš Vilniaus atgal į Minską ką tik išvyko dvi die­nas čia veišėjusi gausi baltarusių delegacija. „Kuo daugiau Baltarusijos ekspertų ir politikų no­rėjo pasidėti varnelę, kad buvo Vilniuje ir at­sakė į visus mūsų klausimus. Ir dar, matyt, no­rėjo priblokšti mus savo gausumu, – Bal­ta­ru­si­jos pastangas imituoti bendradarbiavimą, vertindamas ką tik įvykusį susitikimą, komentuoja Aplinkos miniterijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys. – Mūsų klausimai aštrūs, jų atsakymai – migloti.“

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą.

Iki šiol nėra atsakymų net į esminius klausimus – dėl Astravo AE aikštelės pasirinkimo ir įver­tinimo, jos saugos užtikrinimo, galimo po­veikio Lietuvos aplinkai ir gyventojams. „Dar 2008-aisiais, kai baltarusiai rinkosi vietą aikštelei, nebuvo jokių rimtų tyrimų. Viskas buvo da­roma apgraibom“, – apibendrina V.Auglys, mi­nėdamas patį svarbiausią Lietuvai klausimą dėl atominės elektrinės statyboms pasirinktos aikštelės tinkamumo.

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą, kuriame trūksta daugybės konkrečių skaičių, dokumentų ir tyrimų.

Kodėl AE statyti pasirinkta aikštelė vos už 40 km nuo Vilniaus? Kodėl neatsižvelgiama į Lietuvos institucijų nustatytus rimtus šios aikštelės seisminių ir geologinių tyrimų trūkumus? Kaip AE aušinimui bus naudojamas Neries van­duo ir kaip bus užtikrintas nepertraukiamas jo tiekimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad upė yra apytiksliai 55–65 metrais žemiau nei statomi įren­giniai? Kaip tai paveiks Neries ekosistemą ir geriamąjį vandenį? Kaip bus tvarkomos ra­dioaktyviosios atliekos ir panaudotas kuras?

Lietuva – pagrindinė Baltarusijos „skundikė“

Šie klausimai keliami jau nuo 2009 m. rugpjūčio, kai Baltarusija oficialiai pranešė, kad pla­nuoja statyti pirmąją AE savo šalyje, ir pa­teikė preliminarų poveikio aplinkai vertinimą. Lietuva, įvertinusi Baltarusijos pateiktą me­džia­gą, pareiškė esminių pastabų ir ypač at­krei­pė dėmesį į galimas neigiamas pasekmes, jei­gu AE statyti bus pasirinkta Astravo aikštelė. Kadangi Baltarusija į šias pastabas neatsižvel­gė, Lietuva ėmėsi tarptautinių žygių.

2011 m. birželį Lietuva pateikė skundą Jung­tinių Tautų Espo konvencijos įgyvendinimo ko­mi­tetui. Skundas buvo patenkintas – pripa­žinta, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, ir pa­teiktos rekomendacijos pažeidimams ištaisyti.

Visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi.

Žinoma, rekomendacijos – labai gerai, ta­čiau Baltarusija iki šiol teberaginama jas įgyven­dinti, kaip ir rekomendacijas, 2014 m. gautas iš Jungtinių Tautų Orhuso konvencijos atitikties komiteto, konstatavusio, kad Baltarusija Astravo AE stato pažeisdama ir šią konvenciją.

Be to, Lietuva prašo Baltarusiją kuo skubiau pasikviesti Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų, kad šie visapusiškai įver­tintų Astravo aikštelės tinkamumą AE statyti ir jos atrankos kriterijus, taip pat kuo greičiau atlikti išsamius šios aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus. Juos Baltarusija įsipareigojo atlikti 2011 m. pasirašytame susitarime su Europos Ko­mi­si­ja, bet juk visa tai gali palaukti.

Blogiausia, kad visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi. O ir 2018 m. jau ne už kalnų – tais metais Bal­ta­ru­sija tikisi paleisti pirmąjį elektrinės bloką.

Kai kurie ekspertai ragina nenuleisti rankų, rinkti parašus, piketuoti ir bandyti laimę – esą dar yra vilties, kad 40 km nuo Vilniaus nepradės veikti pigiausia atominė mūsų planetoje.

Kiti jau susitaikė su šiuo faktu ir ragina ne­be­kovoti su vėjo malūnais. Antai Vilniaus Ge­di­mino technikos universiteto profesorius Vid­mantas Jankauskas sako, kad piketuoti jau vė­lu, o užuot piketavus, Lietuvai reikia kuo la­biau įsitraukti į procesą ir mėginti pasirūpinti saugumu.

Panašiai pataria ir buvęs užsienio reikalų mi­nistras Petras Vaitiekūnas. Jo nuomone, mė­ginimai stabdyti statybas gal ir nėra visai beviltiški, tačiau reikia būti realistais ir pradėti galvo­ti apie atsarginį planą. Toks planas galėtų bū­­ti Lietuvos iniciatyva Europos Sąjungoje su­burta koaliciją, kuri įtikintų Briuselį investuoti į Astravo AE saugumo didinimą.

Visos Europos problema

Žinoma, kitoms šalims dėl Astravo AE taip „neskauda“. Vokiečiams, olandams, prancūzams iki jos – tūkstančiai kilometrų. Estai ir lat­viai šiam klausimui kiek jautresni. Tačiau kol kas vienintelė arši Astravo AE puolėja – Lie­tu­va. Kita vertus, turint omenyje mūsų vienatvę šioje kovoje, mums visai neprastai sekasi.

Kaip sako V.Auglys, pagrindinis darbas šiuo metu yra nepaliaujamai informuoti Europos institucijas ir kelti susirūpinimą ES lygiu. Prie to prisideda ir ekspertai, ir ministerijos – Užsie­nio reikalų, Energetikos, Aplinkos ir kitos. Sa­vo pasisakymuose Astravo AE problemą eu­ropine kiekviena proga vadina ir aukščiausi ša­lies vadovai. Antai Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė taip ir sako: tarptautinių saugumo stan­dartų neatitinkanti statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia didžiulę grėsmę ne tik Lie­tuvai, bet ir visai Europai.

Pasak mūsų šalies vadovės, svarbu, kad Eu­ropos Komisija išgirdo Lietuvos susirūpinimą, o branduolinės saugos užtikrinimas tapo visos Europos tikslu. Tai D.Grybauskaitė pareiškė po susitikimo su eurokomisare Elżbieta Bien­kows­ka, atsakinga už vidaus rinką.

Va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti.

Su EK atstovais apie Astravo AE neseniai telefonu kalbėjosi ir Užsienio reikalų ministras Li­nas Linkevičius. Europos Komisijos pirminin­ko pavaduotojas, atsakingas už energetikos klausimus, Marošas Šefčovičius ministrą patiki­no, kad Komisija yra gerai susipažinusi su Lie­tuvos reiškiamais nuogąstavimais dėl branduolinės saugos. „Atominės elektrinės statybų procesas turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Baltarusija turi užtikrinti maksimalų projekto įgyvendinimo skaidrumą ir nedelsiant atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“, – teigia EK atstovas. Pa­sak M.Šefčovičiaus, Europos Komisija pasirengusi į Baltarusiją siųsti savo ekspertų, kad būtų įsitikinta, jog testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ir tarpusavio peržiūros procesas atitiktų ES standartus.

Vis dėlto premjeras Algirdas Butkevičius at­krei­pia dėmesį, kad Europos Sąjunga vis dar neturi atsakymų dėl seisminių tyrimų atlikimo, taip pat neatlikti vadinamieji streso testai, o spren­dimas statyti jėgainę prie pat išorinės ES sie­nos yra politinis, todėl šitą projektą reikia ver­tinti kaip grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kol kas tokios grėsmės Europoje niekas la­bai rimtai nevertina, tačiau Lietuvos bandymai atkreipti dėmesį į šią problemą duoda šiokių tokių vaisių.

Sukruto ir Europos Parlamentas

Birželio 6-osios vakarą, likus kelioms dienoms iki pranešimo apie galimą naują incidentą Astravo AE, Baltarusijos elektrinės klausimas pirmą kartą rimčiau svarstytas ir Europos Par­lamento plenariniame posėdyje. Ži­noma, tai kol kas tik kalbos, tačiau „pakelti“ Bal­ta­ru­sijos elektrinės problemą į ES lygmenį – jau di­delis pasiekimas. Daugelis šiuo klausimu kalbė­jusių europarlamentarų minėjo ir Lie­tuvą – šalį, kuriai ši atominė yra tiesiog pa­šonėje ir kelia teisioginį pavojų.

Deja, kai kuriais klausimais tai buvo ir liks mūsų pačių galvos skausmas, nes Europos institucijos tiesiog neturi instrumentų, galinčių suvaldyti situaciją Lietuvos pasienyje, o kai ku­rie EP nariai iš viso nesupranta, ko Lietuva skeryčiojasi, ypač jei tie europarlamentarai ir šiaip simpatizuoja jei ne Baltarusijai, tai bent Rusijai.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“.

Pavyzdžiui, Europos Komisijos narys Chris­tos Stylianides priminė, kad ES jau nuo 2011 m. teikia techninę pagalbą Baltarusijos branduolinio sektoriaus reguliavimo institucijai, bet, jo nuomone, reikia didinti šios institucijos ne­priklausomumą. Komisaras pabrėžė, kad va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti. Be to, komisarui atrodo, kad Bal­tarusija viską daro teisingai: 2011 m. ši šalis pasirašė deklaraciją, kuria įsipareigojo atlikti tokį testą, o neseniai pranešė Komisijai priėmu­si atitinkamą teisinį instrumentą ir ketinanti atlikti šį testą 2016–2017 m.

„Per artimiausius mėnesius Komisija išsiųs į Bal­tarusiją techninę misiją. Sekdama As­tra­vo AE statybos procesą, ji taip pat palaiko glau­dų ry­šį su Lietuvos institucijomis“, – sako ko­misaras, ramindamas, kad situacija „kontroliuo­jama“.

Billas Etheridge’as iš Didžiosios Britanijos netgi aiškina, esą tai pavyzdys, kaip ES be reikalo stiprina savo galias. Jis net neabejoja, kad Baltarusija žino, ką daro, ir nėra reikalo kištis ten, kur nepriklauso. Šio europarlamentaro įsitikinimu, suverenios šalys turi teisę laisvai plėtoti savo energetiką laikydamosi tarptautinių taisyklių, o kilusius ginčus turi spręsti TATENA ir Jungtinės Tautos.

EP narys latvis Andrejus Mamikinas irgi nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvos ir visos tarptautinės bendruomenės nuogąstavimai yra suprantami, o Baltarusija turi atlikti TATENA prižiūrimus patvarumo bandymus bei išsamią naujosios AE poveikio aplinkai analizę. Tačiau ES panaikinus sankcijas Baltarusijai santykiai su šia šalimi „juda pirmyn“, todėl jis neabejojąs, kad sprendimai bus greitai rasti, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms šalims.

A.Mamikinas netgi pridūrė, kad branduolinė energija – viena mažiausiai teršiančių aplinką, o Astravo AE reaktorius yra toks pat, kokį planuoja statyti Suomija.

Tiesa, jis nepaminėjo, kad Suomija turi nemažai patirties atominių elektrinių statybos srityje, o Baltarusijai tai pirmas blynas, ir dar kepamas paskubomis.

Čekijos europarlamentaras Jiří Maštálka dėl to ragina nepanikuoti: „Mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Baltarusijos ekspertai patvirtino, kad Astravo AE statyba atitinka visus standartus ir yra prižiūrima nevyriausybinių organizacijų.“ Jis priduria, kad jaudinimasis dėl Lietuvos pašonėje dygstančios atominės elektrinės – normalus reiškinys, nes tokios tendencijos pastebimos visur, tačiau kai kurioms šalims yra kur kas blogiau. Pavyzdžiui, Uk­rai­noje branduolinė įranga yra praktiškai „ant mūšio linijos“.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“. Tiesa, jis išreiškė nerimą dėl neatliktų patvarumo bandymų ir pridūrė, kad po Fukušimos tragedijos Europoje susiforma­vo branduolinės saugos kultūra, kurią Bal­tarusija turinti gerbti, ypač dėl to, kad statoma AE yra vos per pusšimtį kilometrų nuo Vil­niaus.

Lietuvą Europarlamento plenariniame po­sė­dyje, be pačių lietuvių, vienareikšmiškai už­tarė tik lenkė Anna Elżbieta Fotyga, kitiems ko­legoms primindama, kad pradėjusi statyti As­travo AE Baltarusija nesilaikė Espo konvencijos reikalavimų, o statybai parinkta vieta yra seisminėje ir stiprių vėjų zonoje, todėl „planai turi būti pakeisti“.

Ar jie iš tikrųjų bus pakeisti? Vargu. Kaip sako prof. V.Jankauskas, šaukštai jau po pietų, be to, būnant Europos institucijose neatrodo, kad, be mūsų, dar kas nors panikuoja ir ruošiasi daryti realų spaudimą Baltarusijai, o netiesiogiai – ir pyktis su Rusija.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra sakęs, kad jam susidaro įspūdis, jog kai kurie komisarai net vengia šios temos, o jų „ramumas“ dėl Astravo AE ministrui iš viso nesuprantamas. Juo labiau kad analogiškame reaktoriuje Sankt Peterburge būta incidentų.

Vis dėlto, matyt, turime ruoštis planui B. Baltarusių delegacijos dar porą metų pasivažinės maršrutu Minskas–Vilnius–Minskas, o 2018-aisiais pradės veikti pirmasis Astravo reaktorius. Kol dar taip nenutiko, reikia truputį pasistengti, kad Astravo AE taptų nors šiek tiek saugesnė, o mūsų miegas – ramesnis. n

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus komentaras

Astravo AE statoma savavališkai ir taupant saugumo sąskaita, toliau pažeidžiant Espo ir Orhuso tarptautines konvencijas, neatlikus privalomų streso testų ir, blogiausia, vagiant, kaip įprasta sovietinėse statybose.

Europos Komisijos pasiaiškinimai yra nepakankami, o elektrinės statyba – politinis Maskvos sprendimas, skirtas energetinei įtakai regione išlaikyti.

Kompromisai dėl branduolinio saugumo – tiesus žingsnis į katastrofą. Sprendimas yra tik vienas – nesaugios atominės elektrinės statyba privalo būti sustabdyta. Baltarusijos atžvilgiu reikia pritaikyti ES branduolinių derybų su Iranu modelio patirtį, įtraukiant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.

Europarlamentaro Bronio Ropės komentaras

Žalieji yra nusivylę atsainiu Europos Komisijos požiūriu į Astravo AE statybą, vykstančią pažeidžiant tarptautinius aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus. Mane glumina ir ES sveikatos komisaro Vytenio Andriukaičio pareiškimas, esą Baltarusija laikosi visų būtinų tarptautinių konvencijų, nors iš tiesų jos buvo pažeistos.

Europos Komisija turėtų kuo skubiau Europos Parlamentui pristatyti labai konkretų veiksmų planą, kuriuo Baltarusija būtų priversta laikytis tarptautinių saugos ir skaidrumo standartų. Šiame plane turėtų būti ir aiški žinia Minskui, kad elektros generavimas elektrinėje, pastatytoje taupant saugumo priemonių sąskaita, kertasi su sąžiningos prekybos principais, todėl tokia elektra ES rinkoje nepageidautina.

Europarlamentaro Algirdo Saudargo komentaras

Faktas, kad Astravo atominė statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų Espo ir Orhuso konvencijas. Baltarusija nesilaiko ir po Fukušimos katastrofos prisiimto įsipareigojimo atlikti branduolinės saugos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodologiją.

ES turi skirti didesnį dėmesį trečiųjų šalių statomoms branduolinėms jėgainėms, o aktyvi aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų sklaida turi tapti būtina ES išorės energetikos politikos dalimi. Europos Komisija turėtų daryti spaudimą Baltarusijai, kad ši veiktų skaidriai ir laikytųsi savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, per ES branduolinio saugumo bendradarbiavimo instrumentą ar energetinį dialogą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Briuselyje, pradedant sekmadieniu (kovo 20 d.- vert. past.), vyksta įvairūs renginiai, susiję su situacija Baltarusijoje bei ES ir oficialiojo Minsko santykių plėtros perspektyvomis. Mūsų pašnekovas – Anatolijus Lebedka, Jungtinės piliečių partijos vadovas.

- Anatolijau Vladimirovičiau, susidaro įspūdis, kad dar prieš metus ar dvejus užsienio politika Vakarų kryptimi buvo Lukašenkos Achilo kulnas, o šiandien tai – vos ne vienintelė kryptis, režimui teikianti politinių dividendų.

- Iš tikrųjų taip. Pakanka pažiūrėti analitines Baltarusijos televizijos laidas. Didžiąją siužetų dalį sudaro pasakojimai apie mūsų užsienio politikos „laimėjimus“ arba paveikslai, vaizduojantys karą, sprogimus įvairiuose pasaulio taškuose. Savos ekonominės, socialinės problemos nuėjo į trečiąjį planą. Čia nėra kuo pasigirti, todėl ir akcentuojama tai, ką galima „parduoti“ eiliniam žiūrovui.

- Vakarai, kurie dar prieš dvejus metus Lukašenką vadino paskutiniu Europos diktatoriumi, o prieš metus – priešpaskutiniu, šiandien yra pasirengę iš esmės keisti savo požiūrį į Baltarusijos valdovą. Tačiau daugeliui baltarusių tai neatrodo nuoseklumo ir principingumo pavyzdys.

Azerbaidžaniški matmenys jau yra, pagal juos nesunku pasiūti kostiumą ir Baltarusijai.

- Taip, daugelis permainų šalininkų jaučiasi smarkiai nusivylę naująja Briuselio politika. Juk situacija šalies viduje nepasikeitė. Greičiau – priešingai. Briuselis panaikino vadinamąsias „sankcijas“ Lukašenkai ir jo aplinkai, tačiau valdovas Baltarusijos piliečiams nepanaikino sankcijų šalies viduje. Jų kiekis netgi išaugo, kai ES atsisakė Baltarusijos valdininkams taikyti kai kuriuos finansinius ir vizų režimo apribojimus.

O eiliniai piliečiai kaip vaikščiojo siaurais koridoriais, prižiūrimi daugelio kontrolierių, taip ir vaikšto. Jie kaip neturėjo galimybės daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams vakar, taip ir šiandien – neturi.

- Kokios gali būti atnaujintos ES politikos pasekmės?

- Aš darau prielaidą, kad tai gali būti azerbaidžanizacijos politika. Briuselis paprasčiausiai neužteks Baltarusijai nei laiko, nei dėmesio, nei jėgų. Esant tokiai situacijai gali būti naudojami jau pritaikyti modeliai, schemos. Azerbaidžaniški matmenys jau yra, pagal juos nesunku pasiūti kostiumą ir Baltarusijai.

Lukašenkai paprasčiausiai pakaks kai kuriais klausimais turėti nuomonę, šiek tiek besiskiriančią nuo Kremliaus nuomonės.

Palaikant santykius su oficialiuoju Minsku bus akcentuojama ekonominė, finansinė pusė – to kaip tik ir siekia Raudonieji rūmai (viena iš A.Lukašenkos užmiesčio rezidencijų – vert. past.). Lukašenkai paprasčiausiai pakaks kai kuriais klausimais turėti nuomonę, šiek tiek besiskiriančią nuo Kremliaus nuomonės.

- Ar viskas taip blogai?

- Kai situacija konservuojama, gero čia nedaug. Baltarusijai reikalingos permainos, laisvi rinkimai, naujas ekonominis kursas ir sisteminės reformos. Be šito – degradavimas ir tūpčiojimas aklavietėje, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi Baltarusija.

Įtaką blogiems scenarijams gali daryti tik patys Baltarusijos piliečiai. Pas mus iš kitų šalių neatvažiuos šviesios ateities kūrėjų brigada. Už savo teises reikia kovoti, savo orumą reikia ginti. Kitų variantų čia nėra ir negali būti!

- Kokie su Baltarusija susiję renginiai artimiausiu metu vyks Briuselyje?

- Mes jau vakar intensyviai dirbome pagal Europos liaudies partijos renginių grafiką.

- Mes – tai kas tokie?

- Mes – tai Dešiniojo centro koalicija: aš, Jurijus Gubarevičius, Vitalijus Romaševskis, taip pat Aleksejus Janukevičius.

- Kas dar yra Baltarusijos delegacijos darbotvarkėje?

- Labiausiai įtempta diena – antradienis. Vyks EuroNest parlamentinės asamblėjos Baltarusijos darbo grupės posėdis. Mūsų laukia dviejų valandų diskusija.

Tą pačią dieną vyks Moterų forumas. Po pietų – svarstymai Tarptautinių reikalų komitete. Ir, suprantama, daug įdomaus ir svarbaus vyks kuluaruose. Ten paprastai daugeliu atvejų ir daroma politika.

Be to, dar – keletas dvišalių susitikimų, kurie jau patvirtinti, pavyzdžiui, su Europos liaudies partijos prezidentu Žozefu Doliu (Joseph Daul).

- Į Briuselį yra pakviesti devynių politinių organizacijų vadovai. Kaip ir kiek įmanoma parengti bendrą laišką Europos Parlamento deputatams, Europos Sąjungos valdininkams? Ar čia nesuveiks gulbės, vėžio ir lydekos principas?

- Delegacijos balsų santykis yra 8:1. Aštuoni lyderiai yra vieningos nuomonės, kad esamą sistemą reikia iš pagrindų keisti. Mūsų bendras svarbiausias reikalavimas yra rinkimų teisės per laisvus rinkimus grąžinimas Baltarusijos piliečiams, taip pat naujas ekonominis kursas. Mes esame kategoriškai nusistatę prieš kuluarinius susitarimus su valdžia dėl atskirų, lengvai valdomų opozicionierių paskyrimo į Atstovų Rūmus.

Mūsų balsas – prieš tai, kad Europa skirtų garantus ir finansavimą tam, ko nėra Baltarusijoje, o būtent – „nepriklausomai“ teisinei sistemai, vietinei „savivaldai“, netikroms visuomeninėms organizacijoms.

- Yra informacijos, kad susitikimo Berlyne dalyvių sudėtį organizatoriams teko koreguoti, nes ne visi buvo pasirengę sėdėti vienas su kitu prie vieno stalo.

- Komentarų nebus.

- Svarstymų Tarptautiniame komitete organizatoriai nustatė, kad kalbėsite jūs, Statkevičius ir Korotkevičius. Ar galima teigti, kad yra trys Baltarusijos opozicinio judėjimo grupės, frakcijos arba kryptys?

- Atspalvių yra gerokai daugiau. Bet jeigu kalbėtume apie lūžio liniją, tai ji eina per santykius su egzistuojančia sistema. Ją reikia keisti arba prie jos galima prisiderinti. Tai dvi skirtingos strategijos – permainos ar konservavimas. Aišku, kad opozicijoje yra grupė, kuri šiandien Baltarusijoje bando užpildyti nišą, kurią Rusijoje užima Ziuganovas, Žirinovskis, Mironovas. Tai grynai korporacinis suinteresuotumas.

- Ar yra galimybė, kad europiečiai susitars su valdžia dėl kelių opozicionierių praleidimo į Atstovų Rūmus? Tokio pobūdžio kalbos sklido ir anksčiau, bet toliau jų nieko nevyko.

Kelių paskirtų opozicionierių buvimas Atstovų Rūmuose nekelia jokios grėsmės egzistuojančiam režimui, o teisingi, laisvi rinkimai – tai būtų politinis charakiris valdovui.

- Tokia tikimybė kaip niekada didelė. Lukašenka yra per silpnas ir pažeidžiamas, kad brutaliai ignoruotų Europos pragmatikų pageidavimus. Jam gyvybiškai reikalingi pinigai, kreditai, investicijos. Taigi valdžiai baltarusiški „mironoviečiai“ – tai grynai tarpinė medžiaga didžiajame žaidime su Vakarais. Kelių paskirtų opozicionierių buvimas Atstovų Rūmuose nekelia jokios grėsmės egzistuojančiam režimui, o teisingi, laisvi rinkimai – tai būtų politinis charakiris valdovui.

Kokia šioje situacijoje bus strategija tų, kurie nenori įsitraukti į tokias schemas?

Dirbti su piliečiais. Aš nepavargstu kartoti, kad Baltarusijos klausimo sprendimas – Minske, o ne Maskvoje, Briuselyje ar Vašingtone. Tai mūsų atsakomybės zona. Mūsų piliečiai yra verti geresnių dalykų.

Vertimas iš Объединенная гражданская партия

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 10 d.

Baltarusijos vadovas A.Lukašenka (kairėje) ir Ukrainos prezidentas P.Porošenka / "Scanpix" nuotr.

Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Tiesą sakant, jų santykiai niekada ir nekėlė didesnio tarptautinių žaidėjų susidomėjimo. Abi valstybės po SSRS žlugimo susidūrė su gana panašiomis problemomis, tačiau nesistengė bendradarbiauti ieškodamos sprendimų, dėl to dvišaliai politiniai santykiai ir nepasižymėjo intensyvumu. Nepaisant to, teoriškai galima spėti, jog perspektyvų Kijevui ir Minskui suartėti dar yra – juk pablogėjusi situacija regione nepaveikė jų santykių stabilumo. O galbūt atvirkščiai – laikui bėgant tarp jų vis mažės bendrų taškų?

Diplomatiniai Ukrainos ir Baltarusijos santykiai užsimezgė 1991 m., o šiandien galima priskaičiuoti per 170 jų pasirašytų dvišalių tarptautinių susitarimų. Baltarusijai santykiai su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, tarp jų ir Ukraina, – prioritetinių užsienio politikos partnerių sąrašo viršuje, tačiau to paties negalima pasakyti apie Kijevo poziciją.

Po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos.

Friedricho Eberto fondo parengtoje Ukrainos 2015 m. vykdytos užsienio politikos analizėje Baltarusijos tarp svarbiausių partnerių (JAV, Kanada, Kinija, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Turkija) net nebuvo. To priežasčių – labai daug, bet išskirtini keli pagrindiniai aspektai. Visų pirma, po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos (nors galbūt susivienijus būtų buvę galima sustiprinti abiejų derybinę poziciją prieš trečiąją jėgą – Rusiją).

Antra, skyrėsi Baltarusijos ir Ukrainos politinio elito požiūris į saugumo klausimus. Kijevui Maskva dažniau asocijavosi su įvairiomis grėsmėmis, ypač po 2014 m. prasidėjusios Rusijos agresijos Ukrainoje. Baltarusija savo ruožtu rūpinosi „paskutinės diktatūros“ Europoje režimo išlaikymu ir laviravimu tarp Rytų ir Vakarų.

A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai.

Iš pažiūros silpnas politinis Baltarusijos ir Ukrainos dialogas pamažu vėrė niūrią perspektyvą tarpusavio santykiams, tačiau Baltarusija, prisiimdama taikdarės vaidmenį Minsko derybose dėl Ukrainos, kiek pagyvino jų tėkmę. Aišku, A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai. Kad ir kiek skeptiškų vertinimų buvo išsakyta, toks Minsko gestas parodė, jog jis iki tam tikros ribos pasiryžęs sustiprinti bendradarbiavimą su Kijevu.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, Ukrainos ir Baltarusijos bendradarbiavimas skaičiais didelio įspūdžio taip pat nedaro. 2015 m. duomenimis, svarbiausių ekonominių Baltarusijos partnerių sąraše rikiavosi Rusija, Didžioji Britanija ir trečioje vietoje – Ukraina, sudariusi tik 9,4 proc. viso eksporto. Baltarusija savo ruožtu stabiliai jau daug metų laikosi Ukrainos pagrindinių ekonominių partnerių penketuke, tačiau praėjusiais metais ją aplenkė keturios valstybės – Rusija, Kinija, Vokietija ir Lenkija.

Ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

2015 m. tarpusavio prekybos mastai (bendra apimtis – 3,47 mlrd. JAV dolerių) labai sumažėjo: palyginti su 2014 m., eksportas į Ukrainą smuko 38 proc., importas į Baltarusiją – net 43,8 procento. Anksčiau prekybiniai šių šalių ryšiai plėtojosi savaime, tačiau 2010 m. pagaliau buvo nuspręsta juos institucionalizuoti, įkuriant Baltarusijos ir Ukrainos patariamąją tarybą. Vis dėlto ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

Tenka pripažinti, jog suirutė Ukrainoje pakeitė nusistovėjusią padėtį Rytų Europos regione. Pastarųjų metų įvykiai rodo, kad Minskas ir Kijevas staigiai nepuolė vienas kitam į glėbį, kurdami suartėjimo strategijas, tačiau susidariusi situacija gali tapti reikšmingu postūmiu glaudesniam politiniam ir ekonominiam dialogui užmegzti. Jam skatinti būtinas aktyvesnis Ukrainos įsitraukimas, nes Minskas tam jau visiškai pasiruošęs – užtenka prisiminti A.Lukašenkos aktyviai vykdomą planą padidinti prekybos apimtį su kuo daugiau valstybių, siekiant diversifikuoti ekonominius partnerius ir taip sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Abiejų šalių patariamoji verslo taryba – daug žadantis žingsnis šioje srityje, tačiau vėlgi reikia daugiau atsidavimo ir įdirbio, kad būtų galima matyti realius jos darbo rezultatus.

Vis dėlto svarbiausia nepamiršti, jog be politinio dialogo koncentruotis vien į ekonominius klausimus gali būti per sunku: jie gali netgi kurstyti naujus ginčus tarp valstybių.

Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis.

Siekiant politinio dialogo koją gali pakišti Baltarusijos specifika. Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis. Be to, jį visur lydės vidiniai suvaržymai, bijant pakenkti politinio režimo stabilumui. Žvelgiant į galimybę suartėti iš Kijevo varpinės, reikia nepamiršti, kad Ukrainos užsienio politikos darbotvarkės prioritetus į šalį gali nustumti vidaus rūpesčiai. Vis dėlto nereiktų galvoti vien tik apie kliūtis – Ukrainai susiduriant ir su ekonominėmis problemomis, Kijevas gali pasiryžti intensyviai stiprinti bendradarbiavimą su kitomis NVS narėmis, tarp jų ir Baltarusija.

Tiek Minskui, tiek ir Kijevui naudingiausia būtų bendradarbiauti ekonominėje ir energetinio saugumo srityse, į politines diskusijas įtraukiant ir kitas valstybes ir nekeliant nereikalingos įtampos regione. O ir platformos, kur būtų galima suintensyvinti tarpusavio santykius, jau veikia – Eurazijos Sąjunga, GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova), Kinijos inicijuota Šilko kelio ekonominė juosta.

Baltarusijos ir Ukrainos suartėjimą apsunkina ir per ilgus metus susiformavęs kontekstas, ir vidinė šalių specifika, ir pastarųjų metų įvykiai, tačiau ne konkurencinis požiūris vienos į kitą, o būtent pozicijų stiprinimas regioniniuose projektuose gali tapti raktu į glaudesnį bendradarbiavimą. Ar Minsko ir Kijevo politikai sugebės tame įžvelgti naudą ir formuoti abiem pusėms naudingą politinę darbotvarkę, priklausys tik nuo jų.

Dabar kaip tik palankus metas pradėti kurti ilgalaikę strateginę tarpusavio santykių viziją, pasiryžtant atsisakyti tipinio posovietinių valstybių užsienio politikos bruožo – žvelgti į potencialius partnerius pro nepasitikėjimo ir protekcionizmo prizmę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 9 d.

Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes. Jo akimis, daugiau galimybių užmegzti artimesnius kontaktus jis turi ne su visomis Europos Sąjungos šalimis (bando su daugeliu – Švedija, Italija ir kitomis), o su svarstančia, pasitraukti iš ES , taigi – nejaučiančia didelių sentimentų Sąjungai Didžiąja Britanija. Ar esama pagrindo tikėtis proveržio šių valstybių tarpusavio santykiuose?

Į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

1992 metais Baltarusijai užmezgus diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, greitai rasta bendrų interesų bendradarbiauti įvairiose srityse. Po ketverių metų Didžioji Britanija tapo netgi viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių Baltarusijos partnerystės ir bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį. Vis dėlto tenka pripažinti, jog vėliau Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos santykių dinamika nebuvo itin aktyvi, tačiau šių metų sausį į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, priimdamas kelių šalių ambasadorių kredencialus, paragino peržengti psichologinį barjerą tarpusavio santykiuose ir pažvelgti vienam į kitą iš skirtingų perspektyvų, stengiantis rasti sričių, kuriose valstybės galėtų betarpiškai bendradarbiauti. O naujoji ambasadorė, prioritetą teikianti gerovės, saugumo ir žmogaus teisių klausimams Europoje ir už jos ribų, pripažino, jog iš tiesų rimtų problemų Minsko ir Londono santykiuose nėra.

Panašios pozicijos laikosi ir buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Baltarusijoje Bruce‘as Bucknellas, teigdamas, jog šalis, nors ir stokodama laisvės, juda link Vakarų. Jo teigimu, abiejų valstybių tarpusavio santykiai yra daug šiltesni nei prieš ketverius metus, kai jis buvo paskirtas ambasadoriumi Baltarusijoje. B.Bucknello teigimu, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos ryšiai pagyvėjo įkūrus Prekybos rūmus, leidžiančius plėtoti ekonominius santykius didesniu mastu.

O dabartinė ambasadorė F. Gibb mano, jog kaip tik dabar esama palankios galimybės plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse, o labiausiai – ekonominėje. Minsko užsienio politika – daugiakryptė, o tai suteikia dar daugiau galimybių diversifikuoti ekonominius partnerius. Ir nors yra skirtumų Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos pozicijose vidaus ir tarptautinės politikos klausimais, tenka pripažinti, kad šalių tarpusavio prekybos apimtis didėja.

Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2014 metais Didžioji Britanija buvo ketvirtoji pagal prekybos apimtį Baltarusijos partnerė, o praėjusiais metais ji jau pakilo į antrą vietą, po Rusijos. Metinė sandorių suma viršijo 3 milijardus JAV dolerių, o jos nuolatinis didėjimas gali būti paaiškinamas Baltarusijos eksporto augimu. Minsko diplomatinis elitas nevengia susitikti ir su kitų Senojo žemyno valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungai (Norvegijos, Armėnijos, Šveicarijos ir kt.), atstovais, tačiau tokio ekonominės ir finansinės naudos proveržio, kokį gali suteikti bendradarbiavimas su Didžiąja Britanija, tikėtis neverta. O ir svarbiausių Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2013 metais daugiausia Europos Sąjungos investicijų į Baltarusiją atkeliavo iš Londono kapitalistų. Panašu, jog abiejų valstybių ambasadų ir Prekybos rūmų personalo pastangos siekiant padidinti tarpusavio prekybos apimtį ir pritraukti daugiau investicijų pagaliau davė neblogų vaisių.

Britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Kokiomis baltarusiškomis prekėmis taip yra susidomėję britai? Pagrindinę Baltarusijos eksporto poziciją sudaro naftos produktai, įskaitant bitumus, toliau eina antioksidantai, juodųjų ir spalvotųjų metalų dirbiniai, tekstilė, trąšos, optikos ir elektros įrenginiai. Pastarųjų eksportas į Didžiąją Britaniją 2013 m. padidėjo net 18,5 procento, o tekstilės gaminių – net daugiau kaip 20 procentų. Tais pačiais metais britų kapitalo įmonių, registruotų Baltarusijoje, skaičius išaugo iki beveik 300 („B&B Insurance“, „Servolux“, „LeGrand“, „Unison“, „British Tobacco“ ir kt.), o kai kurios didžiausios šalies įmonės – skrydžių bendrovė „Belavia“ ir naftos produktų eksportuotoja „Belarusian Oil Company“ –įsteigė savo dukterines įmones Didžiojoje Britanijoje. Įdomu pažymėti, jog dar viena britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Didžiosios Britanijos patirtis vystant technologiškai pažangią gamybą ir paslaugų sektorių domina mažai jos sukaupusią Baltarusiją. Norėdama modernizuotis ir neatsilikti nuo vyraujančių bent jau Europos tendencijų, Baltarusija siekia ne tik pritraukti kuo daugiau britų investicijų, bet ir glaudžiau bendradarbiauti maisto pramonės, atsinaujinančių energijos išteklių, informacinių technologijų, edukacijos ir kitose srityse. Atrodo, kad potencialo tarpusavio santykiams stiprinti yra, tačiau esama ir tam tikrų kliūčių jų proveržiui. Kokių?

Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau Didžiosios Britanijos įmonių, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis.

Visų pirma, Baltarusijos ekonomikos modeliui būdinga, kad rinkoje dominuoja valstybės valdomos įmonės. Galbūt to ir nereiktų laikyti didele kliūtimi, tačiau verslininkai Didžiojoje Britanijoje įpratę dirbti kiek kitomis sąlygomis. Verslo įmonės ten dažniausiai valdomos privačių asmenų, be valstybės įsikišimo sprendžiančių, kur ieškoti naujų rinkų ir kokias naujas technologijas vertėtų išbandyti. Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir kitų Vakarų valstybių įmonių dirbti šalies viduje, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis ir augti.

Šiai pozicijai pritaria ir B.Bucknellas. Jo teigimu, jeigu Minskas tikrai siekia pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, jis privalo duoti daugiau laisvės vietiniam verslui ir sumažinti importo įkainius. Šalies vadovų noras viską kontroliuoti suprantamas, tačiau to kaina per didelė, matant, kaip nukenčia šalies ekonomika. Žinoma, Londonas norėtų padidinti tarpusavio prekybos mastus, tačiau juk ne valdžia, o patys verslininkai sprendžia, su kuo jiems bendradarbiauti.

Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius.

Antra priežastis, kodėl Baltarusija, siekdama paskatinti ekonominių santykių proveržį, negeba labiau sudominti Didžiosios Britanijos verslininkų, yra ta, kad jos rinka per maža ir ne tokia finansiškai pajėgi kaip kai kurių kaimyninių šalių. Daugelis britų kompanijų renkasi galbūt daug verslo valdymo panašumų turinčias valstybes (Rusiją, Ukrainą), nes jų, o ne Baltarusijos, rinkų teikiama finansinė grąža labiau atperka rūpesčius dėl perdėto biurokratinio aparato kišimosi ar didelių mokesčių užsienio kapitalo įmonėms. Turint omeny, kad naftos produktai užima didžiąją dalį eksporto į Didžiąją Britaniją, Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius. Tai galioja ir kitų prekybos partnerių atžvilgiu, nes susikoncentravimas į vieną prekybinę poziciją niekada nėra saugus sprendimas.

Minske veikiančio nepriklausomo Socioekonominių ir politinių tyrimų instituto duomenimis, praėjusių metų gruodį 27,5 proc. baltarusių teigė manantys, kad kardinalūs pokyčiai šalies užsienio ir vidaus politikoje tikėtini, tačiau 51,6 proc. respondentų buvo skeptiškesni ir pareiškė, kad jų tikimybė yra nedidelė. Vis dėlto dauguma apklaustųjų (44,9 proc.) tokių pokyčių nori ir laukia.

„Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas.

Galima svarstyti, ką konkrečiai kiekvienas pilietis turėjo omenyje atsakydamas į šiuos du klausimus, tačiau vyraujanti tendencija aiški – Baltarusija tikisi permainų. Sumažėjus pagrindinės Minsko prekybos partnerės – Rusijos perkamajai galiai, Baltarusijos verslininkams teko imtis ne itin švarių metodų. „Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas. Ilgą laiką kliaujantis Maskvos ekonominiu potencialu, taip stipriai priklausomu nuo energetinių išteklių kainos, galima buvo numatyti ir skaudų smūgį Baltarusijos ekonomikai.

Tenka pripažinti, kad Minskui reikia suktis iš padėties ir atvėręs savo rinką jis neabejotinai praras mažiau, nei gaus naudos. Baltarusijos vadovybės vykdoma naujų ekonominių partnerių paieška lėtai, bet duoda vaisių, o vertinant galimą prekybos potencialą su Didžiąja Britanija belieka sutikti, jog A.Lukašenka pasirinko itin naudingą kryptį. Pinigų srautai auga – tai įrodo ir sidabrinė vieta Baltarusijos didžiausių prekybos partnerių sąraše, tačiau stipraus proveržio santykiuose su Londonu tikėtis neverta. Tam koją pakišti gali Baltarusijos rinkos specifika, bet nereiktų pamiršti ir to, kad politiniu lygmeniu Didžioji Britanija Minsko akyse – tik viena iš ES valstybių, patenkančių į daugiakryptės užsienio politikos radarą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 21 d.

"Scanpix" nuotr.

2015-uosius baltarusiai įsimins kaip metus, kai žurnalistei Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija, o Aliaksandras Lukašenka penktą kartą iš eilės tapo šalies prezidentu. Nors įvykiai kaimyninėje Ukrainoje vis nukreipdavo visuomenės dėmesį nuo ekonominių valstybės problemų, praėjusiais metais jų tapo nebeįmanoma nepastebėti: nors buvo jaučiamas politinių ir ekonominių santykių su Europos Sąjunga atšilimas, Baltarusijos ekonomika patyrė geroką nuosmukį. A.Lukašenka sutelkė turimas diplomatines pajėgas naujų partnerių paieškai už Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių ribų – Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Ar šis Minsko bandymas jau davė naudos?

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Oficialių šaltinių teigimu, Baltarusija yra užmezgusi diplomatinius santykius su 48 (iš 54) Afrikos valstybėmis. Vis dėlto didesnis dėmesys, ypač šiuo metu, skiriamas ekonominei diplomatijai, siekiant padidinti Baltarusijos eksporto mastus. Nors pastarieji metai Afrikos ir Vidurio Rytų šalims buvo gana sunkūs politiniu ir ekonominiu atžvilgiu, 2014 metais Baltarusijos eksportas į šiuos regionus išaugo 31,5 proc. ir pasiekė 521,9 mln. JAV dolerių.

Sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių.

Minskas į Afrikos rinkas žvelgia iš pragmatinės perspektyvos, nepamiršdamas, jog ši užsienio politikos kryptis – bene pati silpniausia dėl daugelio jų politinio ir ekonominio nestabilumo. Vasaros pabaigoje Užsienio reikalų ministerijos atašė Dmitrijus Kičevas pažymėjo, kad sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių. A.Lukašenka ir jo komanda pradėjo intensyviai susitikinėti su Alžyro, Gvinėjos, Egipto ir kitų valstybių atstovais, vis pabrėždami, jog esamo bendradarbiavimo nebepakanka – reikia didinti tarpusavio prekybos, verslo ir bendrų projektų įvairiose srityse mastą.

Vis dėlto naivu manyti, kad nauji Afrikos partneriai ar atsinaujinę ryšiai darytų didelę įtaką Baltarusijos eksportui. Tai įrodo ir oficialūs skaičiai: nors su Egiptu ir Zimbabve prekyba išaugo, su Alžyru nuo 2011 m. iki 2014 m. susitraukė nuo 18,4 iki 6 mln. dolerių, o su Gvinėja – nuo 1,9 iki 0,6 mln. JAV dolerių. Turint omenyje, jog Minskas neišnaudoja viso savo potencialo, reiktų manyti, kad ekonominiai ryšiai su Afrikos valstybėmis tik papildo iš prekybos su kitais žemynais gaunamas pajamas, bet artimiausiu metu net nepretenduoja tapti svarbiausia prekybos kryptimi.

Minskas jau kurį laiką žvalgosi ir į Lotynų Amerikos rinką, galinčią tapti tramplinu Baltarusijai įsilieti į platesnio masto pasaulio prekybos tinklus. Glaudūs ryšiai su Venesuela, Ekvadoru, Brazilija ir Kuba ne tik padėjo pamatus bendrų įmonių įkūrimui, abipusės prekybos skatinimui, bet ir išplėtojo kultūrinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Santykiai su Kuba netgi suteikė savotiško teigiamo svorio kitų Lotynų Amerikos valstybių akyse, kurį Baltarusija noriai išnaudoja savo reikmėms, o Kuba vertina ją kaip vieną iš nedaugelio sąjungininkių Europoje.

Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų.

Remiantis oficialiais duomenimis, nuo 2011 m. iki 2014 m. eksportas į Venesuelą ir Boliviją sumažėjo nuo 198,8 iki 99,7 mln. dolerių, vadinasi, beveik dvigubai. Prekyba su Ekvadoru, daugiausia nafta ir žemės ūkio prekėmis, krito nuo 20,8 iki 13,5 mln. dolerių, su Brazilija – nuo 1224,1 iki 709,5 mln. dolerių ir netgi su Kuba susitraukė beveik trigubai – nuo 34,1 iki 13,1 mln. dolerių. Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų. Tik tokiu atveju kada nors ateityje ši didžiulė rinka gali būti tinkama alternatyva Baltarusijos tradicinėms eksporto rinkoms (daugiausia – Rusijai ir NVS šalims) pakeisti, tačiau ir tai – vargiai tikėtina.

Minskas ekonominių partnerių rado ir Azijoje: tai ir seniai užgimę ryšiai su Kinija, ir naujai mezgami su Laosu, Mongolija ir Vietnamu – valstybėmis, norinčiomis skatinti bendradarbiavimą ne tik su Rusija ir Kinija, bet ir su kitomis pasaulio šalimis. Įdomu pažymėti, kad praėjusių metų gruodį Baltarusija ir Vietnamas įsipareigojo 2016–2018 m. vykdyti bendrą ekonominę, mokslinę, edukacinę ir kultūrinę programą, leisiančią sutvirtinti abiejų valstybių santykius. Sėkmingas jos įgyvendinimas turėtų ateityje paskatinti kitas regiono valstybes taip pat atsigręžti į Minsko siūlomas galimybes ir potencialą.

Flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje.

Didesni prekybos mastai su Indija ir Pakistanu – taip pat A.Lukašenkos prioritetų sąraše, tačiau flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje. Santykius su Pekinu (kaip ir su keliomis kitomis regiono valstybėmis), užmegztus daugiau nei prieš dvidešimtmetį, iš dalies palaikė panašūs šalių valdymo principai. Nesikišdamos į viena kitos vidaus politikos reikalus, šios valstybės galėjo susitelkti siekti abipusiai naudingos ekonominės naudos, tačiau akivaizdu, kad A.Lukašenka Kinija suinteresuotas labiau. Niekas neabejoja, kad Pekinas galėtų investuoti į Baltarusiją daug daugiau, tačiau vis dėlto tai per maža rinka, neturinti ko pasiūlyti mainais, išskyrus save kaip partnerį Europoje.

Eksportas į Pakistaną nuo 2011 m. iki 2014 m. sumažėjo nuo 48,8 mln. iki 42,6 mln. dolerių, į Indiją – nuo 333 mln. iki 212,1 mln. dolerių, į Mongoliją – beveik trigubai, iki 21,7 mln. dolerių, į Vietnamą – nuo 164,3 iki 108,5 mln. dolerių ir tik į Kiniją šiek tiek padidėjo – nuo 636,6 iki 640,3 mln. dolerių. Ar eksporto pagyvėjimas į Kiniją teikia vilties? Vargu, ypač matant, kokį didelį prekybos deficitą Minskas patiria net ir padidinęs eksporto ir sumažinęs importo mastus, ir žinant, kad bene vienintelė prekė, kurią Pekinas noriai perka, yra kalio karbonatas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad paskutinį kartą Minskas turėjo teigiamą prekybos su Kinija balansą tik 2005 metais. Todėl vėlgi – Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Pastaruoju metu A.Lukašenka ir jo komanda kone desperatiškai ieškojo naujų ekonominių partnerių Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Smunkanti prekyba tradicinėse rinkose, daugiausia – su Rusija ir NVS šalimis, verčia Minską ieškoti išeičių ir naujų galimybių, tačiau kol kas paieška ne itin sėkminga.

Dauguma straipsnyje minėtų valstybių nėra ekonomiškai pajėgios reguliariai dideliais kiekiais pirkti baltarusiškas prekes, na, nebent vieną populiariausių – kalio karbonatą. Žvelgiant į oficialius duomenis, praėjusiais metais prekybos mastai tiek su vadinamaisiais tradiciniais partneriais, tiek ir su naujais traukėsi, todėl Minskui belieka tikėtis, kad taip intensyviai vykdyta naujų partnerių medžioklė ateinančiais metais pagaliau atneš naudos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 20 d.

Prancūzų aktorius Gerard’as Depardieu yra tikras lobių medžiotojas. Kiek už dviejų minučių vaidmenį jam sumokėjo prezidento (per)rinkimams besiruošiantis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka, tikriausiai niekada nesužinosime. Tačiau, matyt, aktoriui tai pasirodė dosnus pasiūlymas ir jis nedvejodamas sutiko atvykti į Baltarusijos laukus, drauge su A.Lukašenka užsimoti plačiai pradalgei, kartu su juo pasivėžinti traktoriumi ir paglostyti baltarusišką bėrį.

Rima JANUŽYTĖ

G.Depardieu teko užduotis pagirti Baltarusijos vadą ir jo valdomą šalį. „G.Depardieu niekada nemanė, kad jam teks asmeniškai pabendrauti su tokiu arti žemės esančiu lyderiu kaip A.Lukašenka“, – liepos pabaigoje nufilmuotą šou komentuoja Baltarusijos valdžios atstovai. O pats prancūzų aktorius prisiekinėja tik dabar suvokęs, kad Baltarusija – lyg Šveicarija, tik dar švaresnė: „Keliai čia nepriekaištingi. Arkliai iščiustyti.“

Kaimo idilę vaizduojantis vaizdo įrašas į interneto platybes buvo paleistas kitą dieną, kai G.Depardieu už Krymo aneksijos palaikymą Kijevo buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Aktoriui tokios pažiūros greičiausiai yra tik dar vienas gerai apmokamas vaidmuo, o į Ukrainą vykti jis, šiaip ar taip, neplanavo – jam pakaks, kad galės gyventi Belgijoje, kurią Obeliksas reklamuoja kaip savo naują „tėvynę“ ir mokesčių rojų.

Linksmi plaučiai ar kvailumas?

Komiko pasirinkimas Baltarusijos veidu prieš spalio 11 d. vyksiančius prezidento rinkimus rodo arba didelį A.Lukašenkos kvailumą, arba puikų humoro jausmą.

Su pirmuoju variantu nesutinka daugiau nei pusė Baltarusijos gyventojų: maždaug 54 proc. baltarusių įsitikinę, kad šalis eina teisinga linkme, o geresnio gyvenimo pasikeitus valdžiai tikėtųsi mažiau nei ketvirtadalis. Be to, didžioji dalis baltarusių, jei vadovausimės toje šalyje įtvirtinta praktika, ir vėl turėtų balsuoti už A.Lukašenką per „demokratinius“ rinkimus.

Antrąjį spėjimą patvirtina paties A.Lukašenkos prisipažinimas, kad Baltarusijoje rinkimų rezultatai tikrai klastojami: „Tenka dirbtinai sumažinti už mane balsavusių gyventojų procentą, kad rezultatai atrodytų įtikinamesni Vakarams.“

Tam jis prieš rinkimus paleido ir keletą politinių kalinių. Demonstruodamas „gerą valią“ Baltarusijos prezidentas rugpjūčio pabaigoje suteikė malonę šešiems oponentams, kurie už grotų atsidūrė per politines represijas po 2010 m. prezidento rinkimų. Į laisvę blyksint žurnalistų fotoaparatams buvo paleistas Nikolajus Dedodkas, Igoris Olinevičius, Eugenijus Vaskevičius, Artiomas Prokopenka, Jurijus Rubcovas ir buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Nikolajus Statkevičius.

Yra toks anekdotas „Trise valtyje“. Plaukia trys valstybių vadovai – Barackas Obama, Vladimiras Putinas ir A.Lukašenka. B.Obamai tenka visą laiką irkluoti, tad neapsikentęs jis paprašo su kuriuo nors kompanionu keistis vietomis. A.Lukašenka iš karto pasiūlo demokratiškai balsuoti ir nuspręsti, kas irkluos toliau. Po kiek laiko, vis dar irkluodamas, B.Obama garsiai mąsto: palaukit, bet kaip gali būti, kad plaukiame trise, o septyni balsavo, kad irkluočiau aš?

Slapta valiutos devalvacija

Stebuklingi rinkimų skaičiai Baltarusijoje nėra joks stebuklas. Tačiau šįkart A.Lukašenka žengė dar toliau ir ryžosi pažaisti skaičiais aukštesnėje lygoje. Nors apie tai niekas garsiai nekalba, prieš savaitę šalyje buvo vėl „atrištas“ Baltarusijos rublis, todėl per kelias dienas „zuikutis“ nuvertėjo apie 30 proc.

Dar neseniai euras kainavo apie 17 tūkst. Baltarusijos rublių, o dabar euro kursas – jau beveik 20 tūkst. rublių. Bet nei šalies valdžia, nei centrinis bankas to nevadina devalvacija. „Kaip žinoma, Baltarusijos rublio vertei neigiamą įtaką daro Rusijos rublio nuvertėjimas, kuris savo ruožtu susijęs su kritusia naftos kaina“, – painiai situaciją gyventojams nušviečia Baltarusijos naujienų portalai.

Tiesa, kai kuriuos nemalonius dalykus, nepaisant artėjančių rinkimų, Baltarusijos institucijos vis dėlto paviešino.

Nacionalinis statistikos komitetas rugpjūčio 16 d. pranešė, kad Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) per šių metų septynis mėnesius sumažėjo 4 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ir sudarė 482,9 trln. Baltarusijos rublių, arba maždaug 29,7 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį oficialų kursą.

Per šį laikotarpį šalies pramonės gamybos apimtys sumažėjo 7,2 proc. Liepą, palyginti su birželiu, pramonės gamyba ūgtelėjo 0,9 proc., bet palyginti su praėjusių metų liepa, susitraukė 6 proc.

Baltarusijoje ir su Baltarusija dirbantiems Lietuvos verslininkams šios naujienos kelia ne mažesnį nerimą negu patiems baltarusiams. Juolab kad ši šalis tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, per pastaruosius 10 metų Lietuvos ir Baltarusijos prekybos apimtys išaugo 3,5 karto, Lietuvos eksportas į Baltarusiją – 4 kartus, o Baltarusijos į Lietuvą – 3 kartus.

Baltarusijoje šiandien veikia apie 100 lietuviško kapitalo įmonių – maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje registruota Baltarusijos kontroliuojamų bendrovių.

Lietuviai – ant pjedestalo

Didmenine prekyba IT ir energetikos prekėmis užsiimančiai baltarusiško kapitalo įmonei „Kwest“ vadovaujantis Sigitas Andriūnas atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos rinka vis labiau dairosi į Europą, nes suvokia, kad per didelė priklausomybė nuo Rusijos jai nėra naudinga.

„Su Baltarusija dirbu jau daugiau kaip 15 metų ir galiu paliudyti, kad šios šalies pažanga per tą laiką yra didžiulė. Ypač daug pokyčių vyksta dabar, kai Baltarusija stengiasi tapti nepriklausoma nuo Rusijos ekonomikos, baltarusiai ieško rinkų pasaulyje ir jiems visai neblogai sekasi. Aišku, nuo Rusijos krizės Baltarusija nepabėgs, tačiau pastangos stiprinti ryšius su kitomis šalimis, taip pat ir Lietuva, yra aiškiai matomos.“

Portalas „Ježednevnik“ neseniai paskelbė didžiausių investuotojų iš Lietuvos „garbės lentą“. Joje minimas „Arvi ir Ko“ vadovas Vidmantas Kučinskas, netoli Lydos investuojantis į kalakutų auginimo kompleksą ir mėsos perdirbimo įmonę. „Norfos mažmenos“ vadovas Dainius Dundulis investuoja į mažmeninės prekybos projektą Vitebske, o Arūnas Pukelis, kuriam priklauso Baltarusijoje jau keletą metų dirbanti statybos kompanija „Magnus Group“, šioje šalyje ketina atidaryti net 30 „Hesburger“ kavinių.

„MG Baltic“ savininkas Darius Mockus glaudžiai bendradarbiauja su kompanija „Evrotorg“, kurios savininkai Sergejus Litvinas ir Vladimiras Vasilko iki išvykimo į Monaką savo verslui Baltarusijoje vadovavo iš Vilniaus.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir antrinės „Senukų“ bendrovės Baltarusijoje veikiančios ??? bendraturčiai Augustinas ir Artūras Rakauskai, „KG Group“ savininkas Tautvydas Barštys, įmonių grupės „Icor“ bendraturčiai Andrius Janukonis, Gintautas Jaugielavičius ir Linas Samuolis.

„Atrodo, Visvaldui Matijošaičiui kilo klausimų dėl tolesnių dviejų projektų LEZ „Minsk“ teritorijoje – „Vičiūnai Bel“ ir „Vičiūnai-Logistik“ realizacijos planų. Tačiau Baltarusijos rinkoje užtikrintai jaučiasi jam priklausanti platinimo bendrovė „Ekofort“, kuri sudaro rimtą konkurenciją „Santa Bremorui“, – rašoma dienraštyje.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir bendrovės „Fatalitas“ šeimininkas Gintautas Kulokas, iš parduotuvių „Duty free“, kurios taip pat yra įsikūrusios ir Baltarusijos bei Lietuvos pasienyje (Šalčininkuose ir Raigarde), susikrovęs 74 mln. eurų vertės turtą.

Baltarusijoje veikianti „Modus grupės“ savininko Kęstučio Martinkėno įmonė „Autoidėja“ čia parduoda BMW, „Mini“ ir „Maserati“ automobilius, o netolimoje ateityje K.Martinkėnas planuoja Baltarusijoje statyti saulės jėgainę.

Veiklą Baltarusijoje per bendrovę „Ryterna“ vykdo ir Vytautas Rinkevičius, Baltarusijoje turintis bendrą gamybos įmonę „Beltermolain“, užsiimančią vartų gamyba ir jų statymu.

Į daugiausia Baltarusijoje investavusių verslininkų sąrašą patenka ir Pranas Dailidė, kurio įmonė „Dojus agro“ per antrinę bendrovę Baltarusijos rinkoje tiekia ir prižiūri „John Deere“ žemės ūkio techniką.

Pačiu aktyviausiu investuotoju Baltarusijoje vadinamas Vidmantas Kučinskas. Pradėjęs nuo prekybos per bendrąją įmonę „Belaruskalij“ – techninės druskos įmonę, praėjusiais metais jis prie Lydos atidarė gyvulinės kilmės atliekų perdirbimo gamyklą, taip pat stato didžiausią Baltarusijoje kalakutų auginimo ir jų mėsos perdirbimo kompleksą. V.Kučinskas planuoja tokius pačius kompleksus atidaryti Minsko ir Mogiliovo srityse, taip pat privatizuoti baltymų fabriką ir įsigyti vieną iš Gardino viešbučių.

„Nepaisant nepalankios Baltarusijos vidaus ir išorės ekonominės situacijos, dėl kurios trečdaliu sumažėjo investicijos, Lietuvos verslas nepraranda susidomėjimo šios šalies rinka“, – rašoma internetiniame dienraštyje „Ežednevnik“.

Tai, kad Baltarusijai Lietuvos verslas yra viltis nors šiek tiek sumažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos, liudija ir išskirtinis Baltarusijos valdžios atstovų dėmesys lietuvių valdomoms įmonėms.

„Vakarų medienos grupės“ (VMG) generalinis direktorius Viktoras Adomaitis sako, kad keturias Baltarusijoje veikiančias šiam koncernui priklausančias bendroves jau tris kartus aplankė Baltarusijos premjeras, kartą – pats A.Lukašenka, o srities gubernatorius apsilanko bent kartą per ketvirtį: „Ir tikrai ne tam, kad kvėpuotų mums į nugarą. Valdžios atstovai tapšnoja mums per petį ir giria už investicijas, kuriamas naujas darbo vietas, didesnius nei vidutiniai šalyje atlyginimus. Į mūsų įmones paskaitų metu vežami net Baltarusijos studentai – jiems rodoma, kaip tvarkingai versti mišką, perdirbti medieną.“

VMG priklausančios įmonės Baltarusijoje – vienos iš nedaugelio, kurios dėl šalį purtančios ekonominės krizės gauna daugiau naudos, nei patiria žalos.

„Priklauso nuo to, kokį verslą turi. Jeigu jis orientuotas į mažmeną, į vietos rinką, gali būti labai sudėtinga, nes žaliavos Vakaruose perkamos už eurus, o pardavinėti jas teks už baltarusiškus rublius. Dėl jų devalvacijos, kurios kol kas niekas dar taip nevadina, tai pridaro milžiniškų nuostolių. Mūsų situacija šiek tiek kitokia. Mes orientuojamės į eksportą, į euro zoną, todėl Baltarusijos padėtis mums net palanki“, – aiškina V.Adomaitis.

VMG Baltarusijoje turi keturias įmones: tai „VMG Industry“, kurioje po vienu stogu 60 tūkst. kv. m teritorijoje veikia medžio drožlių plokščių, lentų detalių bei baldų gamybos cechai; kogeneracinė stotis „VMG Energy“, taip pat lentpjūvė Borisove, maždaug 60 km nuo Minsko, kurioje gaminami baldai ir granulės. „Ketvirta įmonė „LogDrev“ užsiima miško ruoša.

Pasak V.Adomaičio, Baltarusiją VMG pasirinko neatsitiktinai. „Mes matome, kad tai šalis, turinti didžiulę medienos perdirbimo ateitį. Be to, mums, kaip investuotojams, čia labai palankios medienos įsigijimo taisyklės. Šiandien Baltarusijoje paruošiama apie 12 mln. kub. m medienos per metus, nors galimybė siekia net iki 30 mln. kub. m. Patys įsivaizduokite, kokie ten medienos rezervai. Kol kas ta mediena pūva miškuose, nes nėra net tiek pajėgumų jai perdirbti“, – ateities perspektyvas Baltarusijoje palankiai vertina V.Adomaitis.

Sovietinis įspaudas smegenyse

Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutartinai pripažįsta, kad Baltarusijoje yra niekur kitur nesutinkamų verslo ypatumų. Trumpai juos galima pavadinti tam tikru sovietiniu spaudu smegenyse, kuris plika akimi tarsi nematomas, tačiau puikiai juntamas bendraujant tiek su verslo partneriais, tiek su valdžios institucijomis. Tiesa, kalbinti verslininkai to nevadina trūkumu, greičiau savitu bruožu, kuris, jei tik sugebi perprasti, gali netgi pasitarnauti.

„Objektyvios sąlygos verslui niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, čia yra savų niuansų, nes skiriasi žmonių mentalitetas. Jis visai kitoks, arčiau Rusijos. Dėl to ir verslo samprata, bendravimas su klientais Baltarusijoje kitoks nei Lietuvoje ar kitose Europos šalyse“, – teigia S.Andriūnas.

Antra vertus, gatvėse, parkuose, aikštėse S.Andriūnas sovietiškumo jau seniai nepastebi – Minskas, kuriame gyvena ir šio verslininko šeima, išlipus iš lėktuvo atrodo europietiškas miestas.

„Sovietiškumo dar galima rasti daugiabučiuose, tačiau ir čia jo reikia su žiburiu paieškoti“, – teigia pašnekovai. Tačiau, kaip sako rusiško serialo „Nepodkupnyj“ režisierius Aleksandras Daruga, jo filme daug praeities kadrų filmuota Minske, nes ten sovietiškumo esą išlikę daug daugiau nei Rusijoje – tiek buityje, tiek protuose.

Dar vienas išskirtinis Baltarusijos verslo bruožas – greitai besikeičiančios sąlygos. Baltarusijoje veikiančios reklamos gamybos įmonės „Ula Advert“ vadovas Tomas Naruškevičius atkreipia dėmesį, kad vienais metais užsienio kapitalo įmonės gali būti atleidžiamos nuo audito, joms suteikiama įvairių lengvatų, o po metų šie susitarimai gali nebegalioti.

Vis dėlto T.Naruškevičius Baltarusijoje verslo atsisakyti nenorėtų. „Kol kas tvyro laukimo stadija. Dabar šalyje ikirinkiminė būsena, o ir Rusijos krizė uždėjo nemažą kryžių. Mes neužsidarėme, tikiuosi, situacija ims gerėti. Esame tiesiogiai priklausomi nuo prekybos tinklų plėtros, o kol kas ji pristabdyta“, – sako verslininkas.

Griauna mitus

T.Naruškevičius įsitikinęs, kad daug ką Baltarusijoje mes dėl mentaliteto skirtumų įsivaizduojame klaidingai: „Jei suprastume, kad jie kitokie, mums būtų lengviau suvokti, kodėl baltarusiai balsuoja už A.Lukašenką. Jiems norisi jo tvarkos, geležinės rankos, jie bijo chaoso, palaidos balos. Mums tai gal sunku suprasti.“

S.Andriūnas antrina, kad Lietuvoje gajūs mitai apie susidorojimą su Baltarusijoje veikiančiomis įmonėmis irgi susiję su mentaliteto skirtumais: „Turbūt esate girdėję ne vieną atvejį, kai įmonės atimamos valstybės naudai? Taip, yra tokių atvejų. Bet manau, kad tai daroma pagrįstai. Jei įmonės apyvarta siekia dešimtis milijonų dolerių, o jos vadovybė važinėja naujausiais automobiliais, bet metų pabaigoje parodoma, kad pelnas nesiekia nė 10 tūkst. dolerių, nes visa kita nusėda neapmokestinamose kompanijose, argi valstybė neturėtų tokios įmonės priversti sumokėti visus mokesčius? Manau, tai normalu. Valstybė tiesiog gina savo interesus.“

Mitas, pašnekovų tvirtinimu, yra ir tai, kad Baltarusijoje valstybė alsuoja į nugarą. Tai gali pasijusti, jeigu dalyvauji dideliuose valstybiniuose projektuose. „Juk pas mus, dalyvaujant ES projektuose, yra lygiai tas pats – valstybė irgi aktyviai dalyvauja ir kišasi“, – pavyzdį pateikia S.Andriūnas.

Vis dėlto Baltarusijoje pasitaiko atvejų, kai valdžia į įmonę „kreipiasi pagalbos“ – paprašo prisidėti prie stadiono ar parko statybos. Žinoma, galima į tokį prašymą nekreipti dėmesio, tačiau verslininkai paprastai linkę „bendradarbiauti“ ir šį verslo aspektą priskiria prie to paties skirtingo mentaliteto. Pats A.Lukašenka yra sakęs, kad kontroliuoti žmonių neįmanoma, reikia juos suprasti – iš kur jie yra, kuo tiki, ką vertina ir laiko vertybe, prieš ką yra nusistatę.

Regis, suprasti baltarusius jam puikiai sekasi, tad galima neabejoti, kad ne tik verslininkų iš užsienio, bet ir šalies piliečių ir toliau negąsdins „baltarusiška tvarka“.

Baltarusijos piliečiai dabartinio Ukrainos konflikto akivaizdoje labiausiai vertina tai, ką A.Lukašenka ir siūlo, – stabilumą. Didelio potencialo nereikėtų sieti net su jaunimu: nors 18–29 metų amžiaus kategorijoje opozicija šiek tiek populiaresnė nei dabartinė valdžia (taip pat kaip ir tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių), tačiau menką skirtumą aiškiai nusveria absoliutus prezidento pranašumas tarp pagyvenusių žmonių, kurių tik maždaug dešimtadalis palaiko opoziciją.

Na, o po rinkimų, kai A.Lukašenka dar kartą pratęs jau 21 metus trunkantį savo valdymą ir išsilaikys poste penktą kadenciją iš eilės, viskas bus „kitaip“. Baltarusiai vis tikisi, kad tada jų prezidentas pagaliau įgyvendins prieš kiekvienus rinkimus duodamą pažadą padidinti vidutinį atlyginimą iki 1000 dolerių, nors jis nesiekia nė 500, ar visiškai panaikinti nedarbą, kuris kiekvieną mėnesį auga lyg ant mielių. Na, o jei pažado ir neįgyvendins, nieko baisaus – tam yra šešta, septinta ir aštunta kadencijos.

G.Depardieu sako, kad padėtų A.Lukašenkai visomis išgalėmis. Ir ne tik bulvių lauke. „Jei tik man būtų leista, tapčiau šios šalies ministru. Tai tokia nuostabi šalis, kurią išvydęs pamilau vos per dvi dienas, tad įsivaizduokite, kas būtų, jei pagyvenčiau čia ilgiau“, – sako G.Depardieu, tarp pirštų glamžydamas nuvertėjusius A.Lukašenkos „zuikučius“.

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“