AFP

Prasidėjus Maidanui Kijeve Aliaksandras Lukašenka laikėsi atsargios politikos ir nestojo ginti Maskvos interesų. Maža to, Ukrainai praėjusią savaitę pasirašius Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį ir Kremliui pagrasinus ekonominėmis sankcijomis, Baltarusija kartu su Kazachstanu pasipriešino šiai iniciatyvai Eurazijos muitų sąjungos lygmeniu.
Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo trejus metus dėl politinių priežasčių kalinto Alesio Beliackio paleidimas į laisvę. Režimui nepalankioje ir nestabilioje geopolitinėje aplinkoje šis A.Lukašenkos veiksmas simbolizuoja kylančią naują kryptį, kuria režimas, artėjant prezidento rinkimams, siekia bent kažkiek normalizuoti santykius su Vakarų partneriais.

Balansavimo strategijos dvidešimtmetis
Liepos 20-ąją sukaks lygiai dvidešimt metų, kai Baltarusijos prezidento pareigas eina paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamas A.Lukašenka. Per šį laikotarpį jis sugebėjo atsilaikyti prieš įvairius vidaus ir išorės jėgų bandymus pašalinti jį iš šio posto.
Viena pagrindinių jo atramų – už lojalumą iš Kremliaus gaunama visokeriopa parama, kuri leidžia išvengti ekonominių ir socialinių sukrėtimų. Minsko priklausomybė nuo Maskvos tokia didelė, kad A.Lukašenka kai kurių analitikų yra vadinamas paprasčiausiu Rusijos provincijos vasalu.
Vis dėlto meistriški jo gebėjimai išnaudojant tarptautinėje politikoje vykstančius procesus balansuoti tarp Vakarų ir Rusijos leido jam neišparduoti svarbių valstybei priklausančių pramonės bei verslo šakų ir užsitikrinti tam tikrą savarankiškumą nuo Maskvos.
Tradiciškai išskiriamos dvi Vakarų strategijos santykiuose su Baltarusija. Pirmoji, sankcijų taikymo strategija, buvo naudojama didįjį A.Lukašenkos valdymo laikotarpį nuo pat 1996-ųjų, tačiau abejojama, kokį realų poveikį ji turėjo režimui. Antroji, įtraukimo strategija, buvo pradėta taikyti maždaug 2008-aisiais, kai laikinai pašlijo Minsko ir Maskvos santykiai, taip pat dėl ekonominės krizės Baltarusija buvo priversta kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

„Bijai meškos – neik į mišką“. Ši Rusijos rinkai dažnai taikoma patarlė ne ką mažiau tinka ir Baltarusijai. Politinė ir teisinė rizika, centralizuotas ekonomikos planavimas tebėra pirmiausiai į akis krentančios kliūtys šios šalies ūkio proveržiui.

Kaip bebūtų, Lietuvos verslo interesai šioje šalyje pastaraisiais metais pastebimai stiprėjo. Jei 2000–2006 m. Baltarusijoje per metus Lietuvos verslininkai vidutiniškai investuodavo 5 mln. Lt, tai 2007–2008 m. – 16 mln. Lt, o 2009–2012 m. – jau 66 mln. Lt. Kaimyninės rinkos dydis, ilgalaikis augimo potencialas ir žaliavų prieinamumas neabejotinai yra investuotojus viliojantys veiksniai. Tikėtina, jog dairytis į Baltarusiją verslininkus pastūmėjo ir ekonomikos krizė. Per pastarąjį dešimtmetį taip pat intensyvėjo prekybos ryšiai. Antai 2004–2006 m. Baltarusija nepateko į svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių dešimtuką, tuo tarpu nuo 2009 m. laikosi šeštoje–aštuntoje vietoje. O kur dar į Lietuvos prekybos centrus atvykstantys baltarusiai, pagyvinantys drabužių ir avalynės, buitinės technikos ir panašių prekių pardavimus?

Dažną investuotoją, greta nepatrauklios Baltarusijos politinės aplinkos, atgraso makroekonominis nestabilumas. Pavyzdžiui, vien 2011 m. Baltarusijos rublis buvo devalvuotas du kartus po daugiau nei 30 proc. Po tokio valiutos šoko infliacija „pramušė“ 100 proc., nors valdžia ir ėmė riboti būtiniausių produktų kainas. Artėjančią devalvaciją signalizavo nepalankios tendencijos valiutų prekybos rinkoje, oficialiųjų tarptautinių atsargų mažėjimas ir aukštas einamosios sąskaitos deficitas. Iš esmės tik dujotiekio operatoriaus Beltransgaz akcijų pardavimas Rusijos Gazprom už 2,5 mlrd. JAV dolerių bei Rusijos Sberbank 1 mlrd. JAV dolerių paskola kalio trąšų gamyklai leido atstatyti oficialiąsias atsargas, reikalingas valiutos stabilumo palaikymui.

Situacija buvo aprimusi kiek daugiau nei metus, o pastaraisiais mėnesiais kaimyninės šalies ekonomika vėl ėmė siųsti didesnio dėmesio reikalaujančius signalus. Nuo metų pradžios Baltarusijos rublis JAV dolerio atžvilgiu atpigo 8 proc. Per pastarąjį pusmetį oficialiosios atsargos smuko beveik penktadaliu, o einamosios sąskaitos deficitas smarkiai padidėjo. Tarpbankinio skolinimosi palūkanos padidėjo nuo 18 proc. gegužę iki 40 proc. lapkritį.

Nors bendros valiutos planai palikti praeityje, Baltarusijos ir Rusijos ekonominiai ryšiai tebėra itin glaudūs. Į Rusiją keliauja pusė šalies eksporto, tad nenuostabu, kad šiemet sulėtėjus Rusijos ekonomikos augimui, tai išsyk pajuto ir Baltarusijos ūkis. Realusis šalies BVP 2013 m. sausį–rugsėjį padidėjo tik 1,1 proc. Negana to, ryškėja didžiulės augimo disproporcijos. Eksportas ir pramonės gamyba mažėja, tuo tarpu mažmeninė prekyba auga kone šuoliškai. Gyventojų pajamos per metus padidėjo penktadaliu. Ekonomikai judant vėžlio žingsniu, toks pajamų didėjimas tvarumu net nekvepia.

Tiesa, naujausi Baltarusijos ekonomikos rodikliai yra geresni negu 2011 m. ir padėtis prastėja lėčiau negu anuomet. Vis dėlto, trajektorija yra panaši ir jei valiutų rinkos spaudimas neatslūgs, o centrinis bankas toliau tirpdys oficialiąsias atsargas, bandydamas išlaikyti kurso stabilumą, devalvacijos tikimybė nuosekliai didės. Tai būtų ketvirtas rublio devalvavimo atvejis per pastaruosius penkerius metus.

Lietuvos prekybos balansas su Baltarusija yra teigiamas (eksportas viršija importą). Taigi lietuviško eksporto konkurencingumui rublio devalvacija turėtų neigiamos įtakos, nors ją „suminkštintų“ didelė Baltarusijos infliacija, tebesiekianti 15 proc.

Praėjusią savaitę Baltarusijos sostinės mikrorajone „Kamennaja gorka“, Vladislavo Golubkos gatvėje, iškilmingai  atidarytas naujas prekybos centras „BONUS“, kurį suprojektavo, pastatė ir valdo Lietuvos holdingo  „Capital City group“ įmonės.

Investicijos į prekybos centrą sudarė net 17 milijonų JAV dolerių. Projektavimo ir statybos darbus finansavo „Capital City group“ įmonė „Pabaltijo investicinė kompanija“ (ИООО Прибалтийская Инвестиционная Компания)..  Naujajame prekybos centre „Bonus“ sukurta 300 naujų darbo vietų.
„Tai šiuo metu pats gražiausias ir moderniausias Minsko prekybos centras. Jaučiasi europietiškas stilius – nuo išplanavimo iki apdailos. Į Minską atėjo Vakarų Europos patirtis“, – tokius epitetus prekybos centrui „Bonus“ skyrė didžiausi Baltarusijos dienraščiai bei interneto portalai. Per tris pirmąsias prekybos centro „Bonus“ darbo dienas jame apsilankė 70 tūkstančių Minsko gyventojų, pirkiniams išleidusių daugiau nei 3 milijardus Baltarusijos rublių (apie 1 mln. Litų).
„Turime pripažinti, kad Baltarusijos valdžia sukūrė gerą investicinį klimatą, o sostinės savivaldybė didelį dėmesį skiria investuotojams.  Jei vystytojas vykdo visus prisiimtus įsipareigojimus, jokių problemų nekyla“, – sako Lietuvos įmonių grupės „Capital City Group“ valdybos narys Gediminas Rimkus.  Pasak jo, Lietuvos holdingas pasiruošęs įgyvendinti kaimyninėje šalyje dar kelis projektus.  Planuojama statyti  prekybos centrus ir biurų pastatus, šiuo metu derinami jų projektai.
„Bonus“ – tai prekybos centras visai šeimai.  Bendras prekybos centro „Bonus“ plotas – daugiau kaip 13 tūkstančių kv. metrų.  Jame įsikūrė pirmoji Baltarusijoje „superstore“ tipo parduotuvė „Rodnaja storona plius“, kurios dizainą ir projektą kūrė specialistai iš Austrijos, Lietuvos ir Latvijos.  Bendras „Rodnaja storona plius“ plotas daugiau nei 5 tūkstančio kv. metrų, asortimentą sudaro daugiau nei 25 tūkstančiai prekių, joje veikia kulinarijos, konditerijos ir mėsos gaminių cechai.  Iš viso prekybos centre „Bonus“ įsikūrė daugiau nei 30 operatorių. Tai viena didžiausių Baltarusijoje buitinės technikos ir elektronikos parduotuvių „5 element“, picerija „Pica Tempo“, vaistinė „Liubimaja aptieka“, kosmetikos parduotuvė „Optima“, elektronikos parduotuvės „Cifrovik“, „Allo!“ ir „Sviaznoj“, juvelyrinių dirbinių ir dovanų parduotuvė „Ziko“, drabužių bei avalynės parduotuvės, grožio salonas, maisto gyvūnams parduotuvė „Zooterra“, kavinė „CoffeeBox”. Rudenį prekybos centre „Bonus“ duris atvers vaikų švietimo centras, sporto ir vaikų prekių parduotuvės, cheminė valykla ir pramogų zona.

Ką reiškia ir kuo Lietuvai gresia kaimynystėje dygstančių dviejų atominių elektrinių, statomų nesilaikant tarptautinių konvencijų reikalavimų, spurtas.

Baltarusijos oficiali viešoji erdvė sprogsta nuo branduolinio entuziazmo. Astravo atominė jėgainė (AE) bus pigiausia, sparčiausiai pastatyta, saugiausia. Skambiomis antraštėmis žiniasklaidoje palydimos iškilmės kurio nors būsimos AE objekto pirmo žemės kaušo išrausimo proga. Visa laimė, kad statybvietės duobę palaimina tiek katalikų, tiek stačiatikių dvasininkai, nes, ko gero, kai kalbama apie būsimos AE saugumą, tik Dievo pagalba ir tegalima kliautis: apie branduolinės energetikos tarptautinių konvencijų reikalavimus Astrave, kaip, beje, ir Kaliningrado Baltijos AE, nė girdėti nenorima.
Ką Lietuvai reiškia atsidurti tokiame branduoliniame glėbyje, kai nuo Astravo AE iki Lietuvos sienos tėra 20 km, o nuo Baltijos AE – 12 km? Ar galime nuveikti ką daugiau, nei rengti evakuacijos planus? Galų gale – ar dar yra šansas, kad Astravo AE tėra propagandinis triukas, kaip ilgai įtikinėjo ankstesnė Lietuvos Vyriausybė?

Saugiausia pasaulyje. Ar tikrai?
Kaip praneša naviny.by ir visa baltarusių žiniasklaida, Baltarusijos pirmasis vicepremjeras Vladimiras Semaška ir Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom”, statančios ir Astravo, ir Baltijos AE, generalinis direktorius Sergejus Kirijenka vasario 1 d. sudaužė šampano butelį į ekskavatorių, kuris išrausė pirmą kaušą žemės antrojo bloko duobei.
V.Semaška pareiškė, kad armatūros duobė antrajam blokui turi būti parengta iki rugsėjo – pusmečiu anksčiau, nei numatyta. Skaičiuojama, kad jau dabar statybvietėje triūsia 1120 žmonių, metų pabaigoje jų bus iki 3 tūkst., o per statybų piką – apie 8 tūkst., giriamasi, kad 98 proc. jų baltarusiai. Keista, nes Suomija – sena branduolinė valstybė, bet tarp “Olkiluoto-3″ bloko statytojų suomių – tik ketvirtadalis.
„Rosatomo“ vadovas S.Kirijenka su patosu žada: Astravo AE bus pasaulyje pati moderniausia ir saugiausia. Jei tokia AE būtų stovėjusi Fukušimoje, jai nieko nebūtų atsitikę. Baltarusijos energetikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento direktorius Nikolajus Gruša antrina, kad Astravo AE nenukentėtų nei nuo aštuonių balų žemės drebėjimo, nei nuo uragano, ir net ant reaktoriaus pastato nukritęs lėktuvas jai esą nepridarytų jokių problemų. O AE projektuotojų – Peterburgo „Atomenergoprojekto“ projektų direktorius Aleksandras Kazarinas pareiškė, kad Astravo AE bus toks saugumo laipsnis, kad avarijos atveju nereikėtų nė gyventojų evakuoti.
Maža, kad neva saugiausia, Astravo AE dar ir statybų spartuolė. Lyg sugrįžus į sovietmetį, visuomenė nuolat maitinama raportais, kiek pavyko pralenkti laiką. Štai kontraktas su projekto plėtotoju „Rosatomu“ pasirašytas 2012 m. kovo pabaigoje, pirmi darbai prasidėjo balandžio viduryje. “Dabar pirmojo bloko parengiamieji darbai pralenkia grafiką keturiais mėnesiais, antrojo – maždaug aštuoniais–dešimčia”, – deklaruoja V.Semaška.
Balandžio pradžioje „AEM-technologijos“, pasak bendrovės pardavimo departamento direktoriaus Aleksandro Gavriuškino, jau pradėjo ir pirmojo bloko reaktoriaus gamybą. Projektą vykdys bendrovės filialas Rusijos mieste Volgodonske, kur ką tik baigtas analogiškas užsakymas Baltijos AE. Beje, bendrovė laimėjo konkursą tik kovo 19 d., bet, Baltarusijos žiniasklaidos cituojamo A.Gavriuškino žodžiais, jie prognozavo, kad laimės konkursą, todėl darbams ėmė rengtis iš anksto – net kreipėsi į metalo gamintojus, apsvarstė transportavimo kelius. Neva realiausias jų – per Lietuvą, nors Lietuva to dar nežino.
Deklaruojama, kad AE statybos ne tik vyksta sparčiai, bet ir sparčiai pinga. Vėlgi jei pažvelgsime į “Olkiluoto-3″, daugiausia dėl saugumo reikalavimų projekto trukmė ir kaina išaugusi maždaug dvigubai.
Tai bus pavyzdinė statyba ir visų laikų tobuliausia AE, tikina Astravo AE gimdytojai. Ar tikrai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Ir ko tik nepamatysi, užvertęs galvą į Lietuvos dangaus žydrynę. Pavyzdžiui, pro tautišką ir NATO apsaugą praskridusį ir į žiemkenčių lauką krintantį rusų naikintuvą, kaip nutiko prieš septynerius metus, ar lietuvių karinių oro pajėgų lėktuvą, taranuojantį NATO oro policijos pajėgų prancūzų naikintuvą, kaip įvyko užpernai, ar dviejų meškiukų pilotuojamą orlaiviuką, kuris pernai liepą be jokių leidimų perskrido kiaurai Lietuvos oro erdvę, nelegaliai kirto Baltarusijos sieną, o paskui vėl nelegaliai tuo pačiu keliu grįžo į Švediją.
Visos Lietuvos institucijos, kurių pareiga pasidairyti į dangų, vėl badė viena į kitą pirštais ir pasakojo skirtingas versijas. Civilinės aviacijos tarnybos bent neneigė, kad matė skraidančius meškiukus, bet Karinės oro pajėgos, kurių misija ir yra kontroliuoti, saugoti ir ginti Lietuvos oro erdvę, kažką mykė, o už jas atsakinga tuometė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė dievažijosi danguje jokių meškiukų nemačiusi. Tik kilus skandalui atgaline data „praregėjo“ ir Karinės oro pajėgos.
Tiesa, meškiukai skrido su kilnia misija: švedų reklamos agentūra „Studio Total“ savo tinklalapyje neslėpdama demonstravo savo skrydį, esą atliktą baltarusių opozicijos tinklalapio „Chartija 97“, įsikūrusio Vilniuje, užsakymu. Dviejų švedų su meškiukų kaukėmis pilotuojamas lėktuvas įskrido į Baltarusijos oro erdvę ir išmėtė šimtus pliušinių meškiukų su raginimais paremti kovą už žodžio laisvę Baltarusijoje. Akcija buvo tokia nereali, kad iš pradžių net manyta, gal filmuoti vaizdai „padaryti“ kompiuteriu, juolab faktą apie pažeistą savo oro erdvę neigė ir Lietuva, ir Baltarusija.
Kad ir kaip komiškai atrodė meškiukais apmėtytas A.Lukašenka, Lietuva irgi pasirodė apgailėtinai. Tik po meškiukų desanto praėjus trims mėnesiams Vyriausybė ėmė svarstyti institucijų darbo koordinavimo gerinimo tvarką. Kažkur girdėta? Tas pat kalbėta, ir kai dar prieš metus Lietuva, diktatūrai įdavusi duomenis apie baltarusių kovotojų už žmogaus teises sąskaitų duomenis, vieną jų – Alesį Beliackį pasmerkė kalėjimui. Keistai meškiukų desante pasirodė ir Lietuvos teisėsauga: meškiukų lakūnų nė karto net neapklausę, prieš porą savaičių tyrimą perdavė švedams.
Kad ir kaip remtume baltarusių žmogaus teisių gynėjų kovą su diktatūra, tai nepanaikina prievolės laikytis ir tarptautinės teisės, o švedų lėktuvas dukart nelegaliai kirto Lietuvos sieną. Prielaida, kad akcija vyko su Lietuvos politikų žinia, nė kiek ne geresnė už prielaidą, kad Lietuva visiškai nekontroliuoja, kas skraido jos (o kartu ir NATO) oro erdve. Tuometės krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės bandymas neigti akivaizdžius dalykus padarė paslaugą meškiukų desantui, bet meškos paslaugą – Lietuvai.

Visą vasarą Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje veikusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ sulaukė 10 tūkst. lankytojų dėmesio. Parodos aplinkoje baltarusių visuomenei buvo pristatytas ir šios šalies kultūros ministerijos iniciatyva iš privataus kolekcininko Rusijoje įsigytas Trečiasis Lietuvos Statutas, išleistas 1588 metais.

„Bendra istorinė praeitis, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) vienijo lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautas, šiandien ir vėl tampa aktuali besivienijančioje Europoje kaip svarbus šio regiono tapatybės komponentas“ – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Baltarusijos paveldosaugininkai labai daug dėmesio skiria istorinių objektų išsaugojimui, unikalių paminklų atkūrimui. Viena po kitos atgimsta rekonstruotos ir suremontuotos pilys, rūmai, bažnyčios bei cerkvės, kurioms ieškoma tinkamų interjero eksponatų. Tačiau tokiais vertingais archeologiniais radiniais ir interjero vertybėmis, kokius turi lietuviai muziejininkai, kaimynai šiandien pasigirti negali.

Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktorė Nina Kalymaga pabrėžė, kad parodoje buvo galima susipažinti su unikaliomis XIV–XVII a. LDK vertybėmis bei europinio meno kūriniais, kurių beveik nėra Baltarusijos muziejų rinkiniuose. Parodoje Minske lankytojai pamatė 99 autentiškus Valdovų rūmų muziejaus Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochas bei Lietuvos valdovų aplinką reprezentuojančius archeologinius radinius ir 19 taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių. Dauguma parodos eksponatų parinkti taip, kad ypač žadintų baltarusių smalsumą. Pavyzdžiui, eksponuoti XVI a. Gardino grafiniai atvaizdai, senieji LDK žemėlapiai. Lankytojus itin žavėjo du monumentalūs XVI a. pabaigos–XVII a. gobelenai. Aštuoniolika gausiai iliustruotų stendų atskleidė kaimynams Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą, rūmų atkūrimo projektą ir būsimos ekspozicijos koncepciją.
Pažymėtina, kad Baltarusijos kultūros ministro Pavelo Latuškos iniciatyva Valdovų rūmų muziejaus parodos aplinkoje baltarusių visuomenei buvo pristatytas ką tik iš privataus kolekcininko Maskvoje įsigytas pirmais Trečiojo Lietuvos Statuto 1588 m. leidimas, kurį parengiant prisidėjo ir iš savo asmeninių lėšų išleido LDK kancleris Leonas Sapiega. Tai tam tikra to meto konstitucija, kuri laikoma viena iš pažangiausių tiems laikams ir kuri galiojo visoje LDK teritorijoje. Todėl Valdovų rūmų surengta paroda baltarusių muziejininkams ir kultūros ministerijos vadovams pasirodė tinkamiausia vieta šios praeities relikvijos pristatymui ir dar labiau pagyvino lankytojų susidomėjimą ekspozicija.
„Paroda neabejotinai suartino lietuvių ir baltarusių kultūrines visuomenes, suaktualino jų bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir vieną iš svarbiausių simbolinių šio paveldo objektų – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Reikia tikėtis, kad tokie sėkmingi parodiniai projektai ateityje dar labiau paskatins baltarusių kultūrinį turizmą Lietuvoje“, – teigia dr. V. Dolinskas.

Praėjus šešeriems metams po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tampa akivaizdu, kad jo mirties tyrimo ateitį lems ne prokurorai ar teisėjai, bet politikai, nes byla stringa dėl Lietuvos elitų susidūrimo.
Prieš šešerius metus tikrą politinį žemės drebėjimą sukėlusi mįslinga VSD ir tuo pačiu metu Užsienio reikalų ministerijos pareigūno V.Pociūno byla toliau sukasi ratu. Prieš pusmetį Vyriausiasis administracinis teismas grąžino V.Pociūno bylą nagrinėti pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodydamas, kad šis neištyrė visų esminių aplinkybių, nenurodė sprendimo motyvų, todėl teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti dar kartą išnagrinėta. Vilniaus apygardos administracinis teismas jau du kartus nukėlė pakartotinį šios bylos nagrinėjimą: iš gegužės – į birželį, iš birželio – į rugsėjį. Kažkaip vis arčiau Seimo rinkimų. Nereikės stebėtis, jei rugsėjį bylos nagrinėjimas bus nukeltas į spalį ar lapkritį, kai jau bus aišku – pasikeitė Lietuvoje valdžia ar ne.
Bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“. Pastaruoju atveju, bylai esant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, – tai ieškinius reikia sujungti į vieną bylą, tai dalis bylos informacijos paskelbiama nevieša, o ieškovė, žuvusiojo našlė Liudvika Pociūnienė, su tuo nesutinka. Nes viešumas, ypač siekiant priversti VSD ir URM paaiškinti visuomenei, kaip ir kodėl vienas VSD pirmeivių, pulkininkas, Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas staiga „greituoju būdu“ išsiunčiamas nežymioms diplomatinėms pareigoms į Lietuvos konsulatą Gardine, yra pagrindinis tyrimo tikslas.
Bėda ta, kad norint priversti abi žinybas – tiek VSD, tiek URM, kuriose tarnavo V.Pociūnas, atvirai atsakyti į šį klausimą, pirma reikia išsiaiškinti, kieno valdžia dabar Lietuvoje. Tų, kurie nepatogų tapusį vieną labiausiai patyrusių VSD pareigūnų tiesiog ištrėmė iš Lietuvos, ar tų, kurie visą laiką vertino V.Pociūną kaip saviškį, ir jo tremtį bei netrukus įvykusią mįslingą žūtį priėmė kaip iššūkį Lietuvos valstybei bei jos tęstinumui.
Norint geriau suprasti, ką daliai Lietuvos valstybės elito reiškia V.Pociūno žūtis, privalu padaryti nedidelį ekskursą į prieškario Lietuvos Respublikos ir jos slaptųjų tarnybų istoriją.
Istoriko, šiuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko straipsnyje apie vieną žymiausių Lietuvos žvalgių Marcelę Kubiliūtę skaitome: „Kai buvęs Lietuvos kapitonas Juozas Strimaitis 1944-ųjų sausio mėnesį atsivežė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veis (dabar Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesorė Irena Veisaitė) ir paprašė Marijos Meškauskienės pagalbos, pastaroji kreipėsi į M.Kubiliūtę. M.Kubiliūtė pati nuvedė I.Veis pas gydytoją Izidorių Rudaitį (vokiečių okupacijos metais jis dirbo vaikų namų vedėju). Tai buvo senas liaudininkas, vaikų namuose įrengęs laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ spaustuvę. I.Rudaitis greit gavo dokumentus Irenos Treigytės vardu, slepiamą žydaitę įdarbino vaikų namuose ir apgyvendino pas Rusijoje sušaudyto generolo Kazio Ladigos žmoną Stefaniją Ladigienę. I.Rudaitis ir S.Ladigienė, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, buvo sekami už savo ryšius su antinacinės rezistencijos dalyviais.“
Čia telieka pridurti, kad Kazio ir Stefanijos Ladigų dukra Marija po karo ištekėjo už skulptoriaus Vlado Vildžiūno, o šiuodu savo vyriausiąją dukrą Liudviką ištekino už jauno fiziko Vytauto Pociūno.
Ant Skulptūrų parko pievelės Jeruzalėje įsikūrusiame Ladigų-Vildžiūnų-Pociūnų “kompaunde” rinkdavosi iš prieškario smetoniškos Lietuvos kilęs dabartinės Lietuvos elitas, įskaitant Landsbergius, Degučius ir kitus, kuriuos reikėtų ilgai vardyti. Tai žmonės, kurie yra dabartinės Lietuvos valstybės atkūrimo projekto autoriai ir kartu toji nenutrūkstama gija, tiesiogiai siejanti šių dienų Lietuvos Respubliką su prieškarine valstybe. Gyvas įrodymas, kad 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva nepriklausomybę atkūrė, o ne „paskelbė“, kaip buvusios sovietinės „respublikos“, kad Lietuva buvo tik laikinai okupuota valstybė, bet ne naujai susikūrusi, kaip tai kadaise bandė įrodyti dar Sovietų Sąjunga, o dabar vis aiškina jos valstybe pratęsėja tapusi Rusija.
Šio elito akyse V.Pociūnas, atėjęs tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei dar per Sausio įvykius, buvo neatsiejama jo dalis, tad išpuolis prieš jį prilygo išpuoliui prieš tikruosius, o ne apsišaukėlius valstybininkus. Juoba kad „valstybininkais“ save vadinusieji V.Pociūno tremties iš Lietuvos ir vėlesnio juodinimo autoriai kilme buvo iš tų, kurie kadaise nuėjo tarnauti sovietiniam okupantui ir visaip prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo naikinimo: pokariu sudarinėjo tremiamųjų sąrašus, tarnavo KGB, kompartijos CK aparate. Tai yra kilę iš sovietinės Lietuvos elito, jo tradicijų perėmėjai bei tęsėjai ir įrodymas Kremliaus propagandos rankose, kad Lietuva buvusi ne okupuota, o savo noru įsijungusi į „broliškų tautų šeimą“, tad dabartinė Lietuvos Respublika niekaip negalinti savęs kildinti iš prieškariu susikūrusios valstybės, juoba vadintis jos teisių perėmėja.
Dar iki V.Pociūno žūties buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau senasis Lietuvos elitas kirs apsišaukėlius „valstybininkus“, juoba šių „strategavimai“ darėsi vis mažiau naudingi valstybei. V.Pociūno žūtis Baltarusijoje šį smūgį tik pagreitino ir sustiprino jo mastą.
Vėlesni įvykiai tik parodė, kad V.Pociūno žūties tyrimas tapo senojo ir sovietinio Lietuvos elito susidūrimo vieta, o šitai matanti teisėsauga tiesiog nusišalino, kad nepakliūtų tarp girnų. Tyrimas ir bylos nagrinėjimas pajudės tik tuomet, kai rudenį paaiškės, ar sovietinis elitas sugebėjo atsirevanšuoti, ar valdžią savo rankose išsaugojo prieškarinės Lietuvos valstybės tęsėjai.

V.Pociūno žūties bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“.

Baltarusija grasina didelio masto atsaku į ES ekonomines sankcijas, kuris Lietuvos verslui turėtų katastrofiškų padarinių. Bet ar įmanomi civilizuoti ekonominiai santykiai su diktatūra?

Briuselio ir Minsko mūšio petardos vėl krinta ant Lietuvos. Kovo 23 d. ES paskelbė įvedanti ekonomines sankcijas 29 įmonėms, priklausančioms trims su Aleksandro Lukašenkos režimu siejamiems oligarchams. Dar svarstant šį sprendimą Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) viešu pareiškimu puolė raginti Lietuvos valdžios atstovus galvoti apie galimus nuostolius ir neleisti santykiams blogėti, suprask, atkalbėti ES nuo sankcijų įvedimo.
Baltarusijos opozicionierė Natalja Radina, atvirkščiai, apkaltino pragmatiškojo sparno politikus, kad šie, gindami savo „žvakių fabrikėlius“ Baltarusijoje, talkina diktatūrai. O Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai jau ėmė gąsdinti Lietuvą nacionalinio masto ekonomine katastrofa.
Tiesa, tenka pripažinti, kad ambasadorius citavo… lietuviškus tekstus – LPK pareiškime išdėstytą juodąjį scenarijų. Jis sunkiai tikėtinas, nes Baltarusijai ES – antra pagal dydį prekybos partnerė, o ES sąraše baltarusiai –  penktame dešimtuke. Bet kai valstybėje vienvaldė sprendimo teisė priklauso vienam ekscentrikui, žodžių petardas gali imti keisti rimtesnė artilerija.
Vis dėlto ką gali padaryti Lietuva, kad ir išvengtų ekonominių nuostolių, ir laikytųsi ES politikos diktatūros atžvilgiu?

Verslo interesai – ne vieninteliai svarbūs
Į vieną dūdą pučiantys Lietuvos verslininkai ir Baltarusijos ambasadorius teisūs: jei Baltarusija vieną dieną apsijuostų geležine siena ir ties ja išardytų geležinkelio bėgius, Lietuvai tai atsieitų kelis milijardus. Tiesa, gal ne septynis, kaip gąsdinama, mat LPK pareiškime piešė juodžiausią variantą, bet su šviesiausiais geistinais skaičiais. O pagal faktinius, ačiū Dievui ir verslo apdairumui, Baltarusija nėra lemiama mūsų verslo partnerė: 2011 m. ji buvo septinta pagal eksportą (5,2 proc.) ir devinta pagal importą (2,5 proc.).
Žinoma, verslui svarbu pasinaudoti 9,5 mln. gyventojų kaimyninės valstybės rinka, nuo sovietmečio per Baltarusiją besidriekiančia vėže, kuria vežama 65 proc. mūsų krovinių apyvartos geležinkeliu, ar baltarusių suinteresuotumu Klaipėdos uostu, kurio 40 proc. krovinių priklauso nuo Baltarusijos. Vis dėlto Lietuvos verslininkai patys viešai pripažįsta, kad norint suaktyvinti ryšius su Baltarusija reikia paties A.Lukašenkos palaiminimo, o tai įmanoma tik per aukščiausio lygio derybas. Tačiau Baltarusijos ambasadorius pareiškė, kad Baltarusijos ir Lietuvos prekybiniai ir ekonominiai santykiai plėtosis tik tokiu atveju, jei politikai nesipainios po kojomis. Bet kaip gali nesipainioti po kojomis baltarusių politikai (tiksliau, politikas), jei čia didžiąją dalį verslo valdo valstybė?
Nereiktų užmiršti, kad ir ES sankcijos – ne visai Baltarusijai ar kuriems nors jos ekonomikos sektoriams, o tik keliems fiziniams asmenims, asmeniškai prisidėjusiems prie blogėjančios žmogaus teisių ir laisvių padėties Baltarusijoje. Tad Baltarusijos gąsdinimas taikyti „adekvačias“ ES sankcijoms priemones, kurios vien Lietuvai kainuotų beveik 7 mlrd. Lt, kažin ar „adekvatūs“.
Nors Baltarusijoje ne rinka, o diktatorius reguliuoja verslą, mūsų verslininkai Lietuvos valdžią ir diplomatus ragino imtis tvirtos pozicijos ginant baltarusių oligarchus, na, žinoma, kartu ir dalies Lietuvos verslo interesus. Žinoma, politikai turi padėti verslui ne tik megzti gerus tarptautinius santykius, bet ir sudaryti tam palankų politinį foną. Tačiau tai nereiškia, kad pragmatizmas aukščiau už žmogaus teises, žodžio laisvę, o būtent į tai priversti diktatorių atkreipti dėmesį ir skirtos ekonominės sankcijos. Ironizuojant galima būtų pateikti tokią paralelę: jei pasaulio šalių užsienio politikoje svarbiausi būtų tik verslo interesai, lig šiol gal niekas nebūtų pastebėjęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę – juk kaip verslo partneriai pasaulio mastu esame maži ir ne patys svarbiausi.
Kur kas tvaresnė verslo ryšių su Baltarusija garantija būtų jos demokratėjimas. O iki tol verslininkai, pasirenkantys verslo partnerius nedemokratinėse, juo labiau režimo valdomose, valstybėse puikiai suvokia riziką, bet prisiimti ją turi patys.

Sankcijos vs bendradarbiavimas
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ligšioliniai Europos bandymai perauklėti vienintelę žemyne diktatūrą nei draugiškos kaimynystės pranašumais, nei sankcijomis nepavyko. „Verslas demonizuoja sankcijas, demokratai – bendradarbiavimą, ir abi pusės nevisiškai teisios. Juolab nebuvo nė tikro dialogo, lygiai kaip ir sankcijos nė kiek nebuvo panašios į tokias, kokias, pavyzdžiui, taikė JAV Kubos atžvilgiu“, – atkreipia dėmesį Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Jo manymu, ES bandymo demokratinti Baltarusiją fiasko priežastis – kad ES neturi bendros strategijos, kaip bendrauti su šia valstybe, todėl yra pasyvioji pusė, tik reaguojanti į oficialiojo Minsko veiksmus. Dabartinės sankcijos – taip pat tik atsakas į režimo ataką prieš vietos lenkų organizaciją. Nors ES 2009 m. ES ėmėsi specialios Rytų partnerystės programos, Baltarusija joje buvo tik viena iš šešių šalių, nors jos demokratizacijos lygmenį, norą bendradarbiauti su ES ar vidaus problemas sunku lyginti su kitų penkių – Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos. V.Jurkonio įsitikinimu, atsižvelgiant į Baltarusijos kontekstą reikėtų konkrečiai jai pritaikytos ES užsienio politikos.
„Tačiau Briuselyje dabar štai kalbama, kad reikia udgyti Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų gebėjimus. Bet kaip tai padaryti, jei nevyriausybinės organizacijos pagal Baltarusijos įstatymus negali būti registruojamos, o parama iš užsienio užtraukia administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę? Kaip pervesti tokiems projektams lėšas, kad nenutiktų kaip Alesio Beliackio atveju?“ – stebisi V.Jurkonis.
Jis – už dvieismę strategiją: tam tikrą bendradarbiavimą su Baltarusijos valdžia (nebūtinai su A.Lukašenka, bet, pavyzdžiui, ministerijų lygiu), paskatinamąsias priemones – investicijas, tačiau lygia greta būtina ir principinga pozicija žmogaus teisių, demokratinių principų atžvilgiu, parama žmogaus teisių gynėjams, opozicijai, nevyriausybinėms organizacijoms. „Yra dvi dedamosios dalys, kurios kažkodėl traktuojamos „arba – arba“, o turėtų būti „ir – ir“, – pabrėžia Rytų Europos studijų centro analitikas.

Iš viršaus demokratijos nenuleisi
Vis dėlto kodėl Europai taip nesiseka padėti Baltarusijai demokratėti? Baltarusijos strateginių tyrimų instituto (BISS) analitikai, išanalizavę kelis galimus scenarijus, konstatavo, kad ES šiandien praktiškai ir negali padaryti realaus poveikio oficialiajam Minskui. Sakykime, scenarijus A – embargas visoms importo prekėms iš Baltarusijos – teoriškai režimą galėtų versti imituoti demokratiją. Tačiau iš viršaus demokratijos nenuleisi, be to, ES embargo nesiims, kaip parodė ir Slovėnijos bei Latvijos „pergalė“ apginant nuo dabartinių sankcijų su šių šalių verslu susijusį Baltarusijos oligarchą Jurijų Čižą.
Scenarijus B – atverti sienas beviziam režimui, kas sudarytų galimybes baltarusiams ir laisviau plėtoti verslą, ir savo akimis įsitikinti demokratinio pasaulio pranašumais. Bet to nebus, nes tai ir siena su Rusija, be to, naujų emigrantų Europa nelaukia.
Scenarijus C – intensyvesnis ekonominis bendradarbiavimas, kuris labai reikalingas Rusijos ekonominei įtakai atsverti, taip Baltarusijai išsaugant nepriklausomybę. Tačiau čia kliūtis – skirtingos užsienio prekybos taisyklės, o jų keisti nesuinteresuota nė viena pusė. Be to, Europos verslas į Baltarusiją juk gali ateiti tik asmeniniu A.Lukašenkos leidimu, o jis pamažu išparduoda Baltarusiją didžiajai kaimynei.
Gal vertėtų Baltarusiją priimti į Europos Tarybą (ET), kuriai ji vienintelė Europoje nepriklauso, ir taip įgyti instrumentą spausti ją laikytis demokratinių principų, o jos piliečiams suteikti šansą ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme? Lietuvos nuolatinis atstovas prie ET ambasadorius Gediminas Šerkšnys primena: „ET nare gali būti Europos valstybė, pripažįstanti ir siekianti įgyvendinti pagrindines ET demokratijos, žmogaus teisių, teisės viršenybės vertybes. Baltarusija, nors yra pasirašiusi ir ratifikavusi kai kurias ET konvencijas, tačiau pagrindinės – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos – ne. Kol to nepadarys, nėra galimas ir jos piliečių teisių gynimas Europos Žmogaus Teisių Teisme.“
Baltarusijos parlamentui 1992 m buvo suteiktas ET specialiojo svečio statusas, 1993 m. Baltarusija pateikė prašymą tapti ET nare. Tačiau kai 1996 m. buvo paleistas vienintelis laisvai ir teisėtai išrinktas parlamentas, ET suspendavo jos statusą ir narystės prašymą.
„Skatinti baltarusių bendradarbiavimą su Lietuvos organizacijomis, jų pilietinį aktyvumą, kad patys baltarusiai pasirinktų, ko jie nori, o pirmiausia – kad suvoktų, jog jie tokią teisę turi, – toks Lietuvos interesas Baltarusijoje. Tik klausimas, ar savo politikos instrumentų arsenale turime daug erdvės jam įgyvendinti. Palengvinome vizų gavimo procedūras pasienio gyventojams, remiame baltarusių Europos humanitarinio universiteto veiklą Vilniuje“, – vardija Rytų Europos studijų centro analitikas V.Jurkonis.
Aišku viena: greitų pokyčių šioje šalyje tikėtis sunku, ypač esant tokiai didžiulei Rusijos įtakai ir intensyvioms režimo pastangoms trinti baltarusių tapatybę. Be abejo, viena iš priemonių padėti Baltarusijai demokratėti – verslininkų bendradarbiavimas, tačiau jo sėkmės tvarumą labiausiai lems pačios Baltarusijos demokratėjimas, o ne ES nuolankumas, jei ji bandytų apsimesti nematanti aršėjančio Minsko režimo.

Ambasadorius G.Šerkšnys: “Baltarusija – vienintelė Europoje valstybė, nepasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.”

Katastrofinis Lietuvos verslo nuostolių scenarijus kol kas nepasitvirtino. Tačiau neaišku, kokių atsakomųjų ekonominių sankcijų prieš ES gali griebtis Baltarusijos vyriausybė.

Po ilgų derybų ES užsienio reikalų ministrų taryba prieš dešimtį dienų apsisprendė, kokias sankcijas taikyti žmogaus teisių pažeidinėjimu kaltinamai Baltarusijai. Šios šalies pareigūnų ir prezidentą Aleksandrą Lukašenką palaikančių verslininkų, kuriems draudžiama atvykti į ES ir kurių aktyvai šiose šalyse turi būti įšaldyti, sąrašą papildė dar dvylika pavardžių: tokių asmenų dabar jau 239. Maža to, į juoduosius sąrašus pateko ir 29 Baltarusijos bendrovės. O tai negalėjo neatsiliepti Lietuvos verslui, turinčiam ryšių kaimyninėje šalyje.

Problemos dėl cemento

Nors iš pradžių apsidžiaugta, jog tiesioginių verslo ryšių su išvardytomis bendrovėmis Lietuva neturi, teisūs buvo skeptikai, įspėję: Lietuva ir Baltarusija – pernelyg arti viena kitos, kad sankcijos niekaip neatsilieptų kaimynei. O ir Lietuvos balsas ES pernelyg silpnas, ir oficiali pozicija – pernelyg nuolanki, kad būtų išgirsti mūsų verslininkų išdėstyti nuogąstavimai.
Kitos šalys, kaip įprasta, savo interesus gynė atkakliau. Štai Slovėnija sugebėjo nuo rengiamo juodojo sąrašo išgelbėti Baltarusijos oligarcho Jurijaus Čižo statybos įmonę, kuri yra jų šalies bendrovės „Riko Group“ verslo partnerė 150 mln. eurų kainuojančiose „Kempinski“ viešbučio statybose Minske. Vis dėlto kitos J.Čižo koncernui „Triple“ priklausančios bendrovės į sąrašą pateko, todėl „Akmenės cemento“ gamykla neteko poros klientų kaimyninėje šalyje.
„Gavę įmonių, kurioms pritaikytos ES sankcijos, sąrašą, įspėjome porą savo klientų Baltarusijoje, kad stabdome jiems skirto cemento krovą. Kol kas nesulaukėme jokios reakcijos. Nesistebiu: tose įmonėse turėtų būti nemenkas sąmyšis. Verslas bus priverstas perorientuoti savo veiklą“, – svarsto „Akmenės cemento“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.
Tačiau atsako per praėjusią savaitę gamintojai prisipažįsta nesulaukę ne tik iš buvusių partnerių, bet ir iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, į kurią kreipėsi prašydami kai kurių konkrečių sankcijų taikymo tvarkos paaiškinimų. O tai jau keista: nebent šioje ministerijoje – irgi ne menkesnis sąmyšis.
„Akmenės cemento“ klientai, patekę į juodąjį sąrašą, – tai Berezovskio silikatinių plytų gamykla ir bendrovė „TripleMetal Trade“. Pastaroji, A.Zarembos žiniomis, tiekė lietuvišką cementą ir „Triple“ koncernui priklausančiai betono gamyklai, ir kitoms panašioms gamykloms Baltarusijoje.
„Nors Baltarusija turi savų gamintojų ir pati nemažai cemento eksportuoja, šalyje vykstančioms statyboms jo reikia daug. Cemento rinka pasižymi tuo, kad svarbi ne vien produkcijos kokybė ir jos kaina, bet ir garantuotas nuolatinis tiekimas klientui. Tai mes ir siūlome savo partneriams“, – aiškina A.Zaremba.
Pačiame „Akmenės cemente“ dėl nutraukto tiekimo ypatingo sąmyšio nekilo. Minėtoms dviem Baltarusijos įmonėms per metus tiekiama 10 tūkst. tonų cemento, o gaminama jo Akmenėje – apie milijoną tonų. Taigi nuostolis tesudaro vos 1 proc. metinio pardavimo.
Iš viso Baltarusijon eksportuojama 70 tūkst. tonų lietuviško cemento, tačiau 60 tūkst. tonų jo siunčiama į juodąjį sąrašą nepatekusiems pirkėjams. Klientus Baltarusijoje šis cementas pasiekdavo geležinkeliu, taigi valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ irgi prarado 10 tūkst. tonų krovinio.

Baltarusiška degtinė niekur nedings

Prarandame ne tik pirkėjus, bet ir tiekėjus. Štai „Vilniaus degtinei“ priklausanti antrinė prekybos įmonė iš Baltarusijos gamyklos „Akvadiv“ pirkdavo ir Lietuvos rinkai kas mėnesį tiekdavo 20–25 tonas baltarusiškos degtinės.
„Tai palyginti nedaug – tik 2 proc. šalies degtinės rinkos. Kol kas „Akvadiv“ prekės ženklas nuo lietuviškų lentynų niekur nedings, nes neseniai buvome papildę šios degtinės atsargas. Tačiau jau dabar dairomės, kuo „Akvadiv“ reikės pakeisti ateityje. Greičiausiai tai bus kitų, į juodajį sąrašą nepatekusių gamintojų degtinė iš tos pačios Baltarusijos“, – prognozuoja „Vilniaus degtinės“ rinkodaros vadovas Darius Šiaudinis.
Degtinės gamykla „Akvadiv“ priklauso įtakingiausiam Baltarusijos verslininkui Vladimirui Peftijevui. Tai viena iš aštuonių šio oligarcho įmonių, patekusių į ES sankcijų juodąjį sąrašą. V.Peftijevas laikomas turtingiausiu Baltarusijos žmogumi, jo turtas, sukrautas daugiausia iš prekybos ginklais, alkoholio gamybos ir prekybos nekilnojamuoju turtu, vertinamas maždaug milijardu JAV dolerių. Pats milijardierius gyvena Maltoje ir gimtinėn teužsuka retsykiais. Kalbama, kad jo vaikai net nemoka rusų kalbos.
Net 63 proc. „Akvadiv“ gaminamos degtinės eksporto iškeliaudavo būtent į ES šalis, daugiausiai – į Latviją ir Lietuvą. Pasak „Akvadiv“ rinkodaros skyriaus viršininko Vitalijaus Javorskio, įmonės eksporto į ES metinė apyvarta pernai siekė 2,5 mln. JAV dolerių.
„Vilniaus degtinę“ baltarusiškos degtinės buteliai pasiekdavo krovininiais automobiliais, tačiau logistika buvo gamintojo, o ne pirkėjo rūpestis. Kadangi už perkamą produkciją su gamintoju atsiskaitoma avansu, rūpesčių dėl įšaldytų partnerių sąskaitų sustabdžius tiekimą ši Lietuvos įmonė greičiausiai neturės. Vis dėlto blaivininkai gali nedžiūgauti, o gėrikai – per daug nesisieloti: baltarusiška degtinė iš parduotuvių niekur nedings.

Atsakomųjų sankcijų gali ir nebūti

Atrodo, kad apie Lietuvos pramonininkų konfederacijos pareiškime piešto katastrofinių pasekmių Lietuvos verslui scenarijaus įsigaliojimą kalbėti dar anksti. Antra vertus, į ES pritaikytas sankcijas Minskas kol kas suskubo atsakyti tik politinėmis priemonėmis: užsimindamas, kad iš solidarumo su išsiųsta ES atstove Baltarusijoje Minską palikę ES valstybių ambasadoriai „gali ir negrįžti“.
Apie atsakomąsias ekonominio pobūdžio sankcijas iš Baltarusijos kol kas negirdėti. Tačiau kas gali garantuoti, kad jų nebus griebtasi, jei ES valstybės nuspręstų iš savo šalių išvaryti Baltarusijos ambasadorius? Tokią perspektyvą, kaip galimą tolesnių įvykių scenarijų, praėjusią savaitę minėjo Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.
„Manyčiau, iš Minsko pusės konfliktas nebebus toliau eskaluojamas, nes tai nebūtų naudinga pačiai Baltarusijai. Juk visi suvokia, kad prezidentą A.Lukašenką remiančių Baltarusijos įmonių yra gerokai daugiau nei 29. Kol kas juodajame sąraše nėra stambiausių, didžiausius mokesčius savo šalies biudžetui sunešančių gamintojų. Prieš dešimtį dienų priimtos ES sankcijos buvo ganėtinai švelnios ir kompromisinės“, – vertina Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Vis dėlto kodėl Slovėnija ir Latvija dar vasarį ES užsienio reikalų ministrų taryboje suskubo ginti savo ekonominius interesus, o Lietuva nutylėjo? „Manyčiau, todėl, kad stambiausių mūsų verslui rūpinčių Baltarusijos įmonių išankstiniame juodajame sąraše nebuvo. O URM, kaip žinote, Lietuvos užsienio reikalų politiką grindžia pirmiausia moralinėmis vertybėmis“, – teigia G.Morkis.
Pasak jo, diplomatai jau tuomet konsultavosi, kurioms Baltarusijos įmonėms taikomos sankcijos skaudžiausiai atsilieptų mūsų šalies verslui. Tačiau indentifikuoti absoliučiai visų lietuviško verslo ryšių kaimyninėje šalyje nebuvo galimybės, todėl dabar ir „išlenda“ atskirų įmonių praradimai.
Klaipėdos uostininkai, kone labiausiai kovoję prieš ES sankcijas Baltarusijos verslui ir įspėję apie didžiules gresiančias pasekmes, kol kas ypatingo priimtų ES sankcijų poveikio nepajuto. Atvirkščiai – kovo mėnesį pagaliau pajudėjo metų pradžioje buksavusi baltarusiškų trąšų krova. „2012-ųjų kovo trąšų krovos rodikliai prilygs 2011-ųjų kovo rodikliams. Baltarusiškos trąšos jau kraunamos į laivus tiek prie „Klasco“, tiek prie birių krovinių terminalo krantinių“, – tvirtina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.

Įspūdingu tempu kylant kuro kainoms, kas penktas vairuotojas teigia, kad naudoja dyzeliną ar benziną iš Baltarusijos.

Daugiau nei pusė apklausos dalyvių (59 proc.) prisipažįsta, kad per mėnesį išlaidos automobilio degalams sudaro nuo 201 iki 500 litų. Tokias kuro sąnaudų ir išlaidų tendencijas parodė lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt kovo mėnesio pabaigoje atlikta portalo lankytojų apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 3,5 tūkst. respondentų.

Pasirodo, daugiausiai apklausos dalyvių – net 27 proc. – naudoja baltarusišką dyzeliną. 14 proc. į savo automobilio baką pila benziną iš minėtos kaimyninės šalies.

Pasak Viktoro Daukšo, Autoplius.lt vystymo vadovo, Baltarusijoje kuro kainos yra daugiau nei dvigubai mažesnės negu Lietuvoje – pavyzdžiui, ten dyzelino litras vidutiniškai kainuoja 2,12 lito, o mūsų šalyje – 4,7 lito, benzinas atitinkamai – 2,07 ir 4,98 lito.

„Pigus kaimyninės šalies kuras vilioja Lietuvos vairuotojus, kurie pamiršta ne tik apie žalą valstybės biudžetui, degalinių verslui, bet ir savo transporto priemonei. Mažiau kainuojantys baltarusiški degalai dažnai yra prastesnės kokybės, todėl kenčia automobilių varikliai, o remontas gali brangiai atsieiti“, – sako V. Daukšas.

Pataria riedėti įjungta pavara

Kiekvieną mėnesį vairuotojai automobilio kurui įsigyti skiria kelis šimtus litų. Dažniausiai apklausos (34 proc.) dalyviai degalams per mėnesį išleidžia nuo 301 iki 500 litų, kas ketvirtas – nuo 201 iki 300 litų, 15 proc. – nuo 501 iki 1000 litų, 14 proc. – nuo 100 iki 200 litų.

Autoplius.lt vystymo vadovas pastebi, kad brangstant degalams geriausia persėsti į ekonomiškesnį automobilį arba ieškoti būdų, kaip sunaudoti mažiau kuro.

„Sutaupyti padeda ekonomiško vairavimo taisyklės. Pavyzdžiui, egzistuoja mitas, kad važiuojant laisva pavara yra ekonomiškiausia, tačiau tai netiesa. Rekomenduojama riedėti ne laisva, o įjungta pavara – būtent tuomet automobilis degalų naudoja mažiausiai. Be to, kuro sąnaudos sparčiai didėja, jeigu automobilyje yra seni filtrai, kuriuos būtina pakeisti“, – patarimais dalijasi lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.

V. Daukšas atkreipia dėmesį, kad didžiausias automobilio ekonomijos priešas – įsibėgėjimas. „Vairavimo specialistai pataria be reikalo neįsibėgėti ir kuo mažiau naudotis stabdžių pedalu. Norint pasiekti leistiną greitį, nebūtina kuo greičiau spausti akseleratorių – galima tai padaryti palengva, kad vėliau nereikėtų stabdyti“, – pasakoja Autoplius.lt vystymo vadovas.

Benzino kaina pasieks 6 litus už litrą?

Praėjusią savaitę benzino kainos Lietuvos degalinėse viršijo 5 litus už litrą, tačiau vairuotojai mano, kad tai dar ne riba. Du trečdaliai Autoplius.lt apklausos dalyvių (66 proc.) mano, kad benzino kaina per artimiausius metus pasieks 6 litus už litrą. 18 proc. apklausos dalyvių mąsto, kad jeigu kuras ir toliau brangs, jie keis automobilį į ekonomiškesnį, kurio kuro sąnaudos bus mažesnės.

Lietuvos vairuotojai ieško įvairiausių būdų, kaip sutaupyti. 23 proc. respondentų teigia, kad taupydami lėšas kurui atsisako nebūtinų pirkinių, kas penktas – nedidelius, iki vieno kilometro, atstumus stengiasi įveikti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. 13 proc. apklausos dalyvių stengiasi sumažinti išlaidas kurui važiuodami į darbą ir iš jo kartu su kolegomis, 10 proc. apklaustųjų naudojasi vienu automobiliu, nors turi du. Visgi 28 proc. teigia, kad netaupo ir kurą perka taip, kaip ir iki šiol.

Apklausos dalyvių taip pat buvo klausiama, kokį kurą naudojančiam automobiliui šiuo metu ar ateityje jie teiktų pirmenybę. Daugiausiai – 45 proc. – apklausos dalyvių rinktųsi dyzelinius automobilius, 33 proc. – benzinu ir dujomis varomus, 14 proc. – benzininius, o 8 proc. – hibridinius automobilius.

V. Daukšas pastebi, kad dyzelino kainoms priartėjus prie benzino, portale Autoplius.lt pamažu mažėja vairuotojų, kurie ieško dyzelinių automobilių ir vis didėja benzinu ar benzinu ir dujomis varomų automobilių paklausa.

„Lyginant praėjusių metų rugsėjo ir šių metų kovo duomenis, dyzelinių automobilių paieškų skaičius portale sumažėjo nuo 83 iki 74 proc. visos automobilių paklausos. Tuo pačiu laikotarpiu benzininių automobilių paieškų skaičius šoktelėjo nuo 13 iki 21 proc. Jeigu benzino ir dyzelino kainų santykis išliks toks pat nedidelis, dyzelinių automobilių paklausa gali dar labiau sumažėti“, – prognozuoja V. Daukšas.

Apklausoje dalyvavo 54 proc. vairuotojų, kurie važinėja dyzelinu, 28 proc. – benzinu, 18 proc. – benzinu ir dujomis varomais automobiliais.

Lietuva įdavė Aleksandro Lukašenkos režimui garsiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją, kuris nuteistas puspenktų metų griežtojo režimo kolonijos. Bet ar verta tuo stebėtis, kai pirmasis naujai išrinktą Lietuvos prezidentę aplankė – kas? Ogi „mielasis“ mūsų kaimynas A.Lukašenka, nors nerašyta taisyklė, kad pirmuoju tiek naujo valstybės vadovo užsienio vizitu, tiek ir priimtu užsienio svečiu valstybė paprastai rodo savo prioritetus.
Lietuvos bankų maloniai suteikta ir Teisingumo ministerijos Baltarusijai su entuziazmu persiųsta informacija apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ sąskaitas, atidarytas centro vadovo Alesiaus Beliackio vardu, suteikė režimui galimybę apkaltinti jį slėpus pajamas ir uždaryti į koloniją ketveriems su puse metų. Teisingumo ministerija teisinosi, kad tai buvusi rutininė klaida, padaryta iš nežinojimo. Bet, pasak parlamentaro Emanuelio Zingerio, klerkai galėjo nors „pagūglinti“, jei nebuvo girdėję kovotojų su Baltarusijos režimu pavardžių. Na, gal galėjo nežinoti jų pavardžių, bet negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje yra valdoma diktatoriaus. Tiesa, gal ministerijos klerkė, vadovavusi išdavystei, Baltarusijai jaučia visai kitokių jausmų, nes ten – jos vyro biznelis.
Teisingumo ministras R.Šimašius galiausiai pareiškė, kad šis skandalas naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją istorijoje dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo Austrijoje. Suprask, gal rusai ir sugundė bankininkus bei R.Šimašiaus pavaldinius išduoti režimui jo oponentus? Tokia sąmokslo teorija niekas nepatikėtų net balandžio 1-ąją.
O kaip gėdinome, kad Austrija – Rusijos liokajus, beje, jau tada, kai oficialūs Lietuvos pareigūnai žinojo, ką pridirbome pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Žodžiu, juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Lietuvos ambasada Minske kasdien išduoda daugiau kaip po 800 vizų į Lietuvą, iš jų 40 proc. – daugkartinių. Ko Baltarusijos piliečiai tikisi ir ką iš tiesų randa Lietuvoje?

“Kelionės į Lietuvą Minske pardavinėjamos ant kiekvieno kampo. Jos nebrangios, netolimos. Važiuodami su šeima taip ir įsivaizdavome – kad šeštadienį apsilankysime Kaziuko mugėje, su gidu pasivaikščiosime Vilniaus senamiestyje, o sekmadienį skirsime laiko apsipirkti, nes jūsų prekybos centrai Baltarusijoje garsėja masto įvairove, garsiais prekių ženklais ir neblogomis kainomis”, – aiškina Vilniuje trečią kartą viešinti Darija Osipovič.
Visai kitokių lūkesčių Lietuvoje turėjo Maksimo Šajunovo šeima, į Lietuvą atvykusi savaitei, o į Vilnių užsukusi tik vienai dienai – į vieną didesnių prekybos centrų. “Išleisti pinigų”, – juokiasi jo žmona Irina ir aiškina, kad nepraleidžia progos čia įsigyti sidabro papuošalų, kurių kainos Lietuvoje šiuo metu yra bent 20 proc. mažesnės, o patys dirbiniai, pašnekovės tikinimu, subtilūs ir skoningi. “Tačiau daugiausiai vietos vis tiek užima drabužiai – jų pirkome visai šeimai. Kainos gal ir nelabai skiriasi, bet pas mus visai kitas asortimentas”, – dėsto pašnekovai.

Prekių krepšelis – standartinis, suma – dviguba

Prabangių automobilių vairuotojai iš Baltarusijos jau Lietuvos pasienyje užverčiami reklaminiais lankstinukais ir skrajutėmis, reklamuojančiomis įvairias prekybos, pramogų vietas, restoranus ir viešbučius.
Prekybos centrai įnirtingai reklamuojasi ir Baltarusijos spaudoje, siūlo baltarusiams specialias, išskirtines sąlygas. Pavyzdžiui, pernai vasarą vienas Vilniaus prekybos centras skelbė akciją “pirk už 1000 Lt ir gauk nakvynę Vilniuje nemokamai”.
Kalbintų pašnekovų tikinimu, ši į pirkimą orientuota informacija savo gausa iš tiesų užgožia informaciją apie lankytinas vietas, gamtos kampelius, parodas, ar koncertus.
“Į mus žiūrima kaip į pinigų maišus, kurie į Lietuvą atvažiuoja leisti milijonų. Gal taip ir yra, nes Baltarusijoje dabar daug turtingų žmonių, bet Lietuvos įvaizdis dabar yra tarsi kokio “šopingo”, “prekybos centro”, – aiškina D.Osipovič. Ją nustebino ir tai, kad informacijos centre jos šeimai irgi pirmiausia buvo pasiūlyta apsilankyti prekybos vietose, o ne pakilti į Gedimino kalną ar nuvykti į Trakus.
Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad prekintis Lietuvoje baltarusiai iš tiesų mėgsta, bet nemano, kad yra tokių, kurie atvažiuoja į “Akropolį” ar “Ozą” ir net neapsidairę važiuoja namo.
“Vien Vilniuje tikrai yra ką pamatyti: bažnyčios, senoji sostinės architektūra baltarusio akiai yra unikali. Be to, juk čia pati artimiausia Europos sostinė, ir tas europietiškumas čia tikrai juntamas”, – dėsto ponia Darija, pabrėžianti, kad jai Lietuvoje patinka ir siūlomos pramogos šeimai, pavyzdžiui, ledo arenos, boulingas. Pastarosios paslaugos, pašnekovės teigimu, Lietuvoje šiuo metu yra šiek tiek pigesnės nei Baltarusijoje.
Vis dėlto tai, kad baltarusiams informacija apie pirkinius dažnai įdomesnė nei apie laisvalaikį ar kultūros paveldą, liudija tiek skaičiai, tiek faktai.
Statistika skelbia, kad iš viso Baltarusijos piliečių, kurie buvo ketvirti pagal pernai į Lietuvą atvykstančių užsienio turistų skaičių, srautai į mūsų šalį per metus išaugo 29 proc., o iš viso Minske dabar kasdien išduodama apie 800 vizų į Lietuvą.
Na, o prekybos centrų atstovų teigimu, prekybos centruose apsilankiusių baltarusių skaičius per metus išaugo net dvigubai, beveik tiek pat padidėjo ir vidutinė jų čia išleidžiama pinigų suma, kuri dabar svyruoja nuo 700 iki 1000 Lt. Iš viso, apytiksliai, dideliame prekybos centre sostinėje savaitgalį apsilanko 300–400 svečių iš Baltarusijos. Iš esmės – kone visi atvykstantieji yra iš šios gretimos šalies.
„Prekybos ir pramogų centro „Ozas“ direktorė Inga Navickaitė skaičiuoja, kad pagal išrašytų čekių, su kuriais pirkėjai iš Baltarusijos susigrąžina PVM, statistiką, per mėnesį jie sudaro apie penkis procentus visų pirkėjų.
Atvykėliai šiame ir kituose prekybos centruose dažniausiai perka drabužius, – šie sudaro iki 70 proc. jų pirkinių krepšelio, taip pat – parfumerijos ir kosmetikos, buities technikos, vis daugiau nuperka ir maisto produktų.
“Pirkome maisto, nes Lietuvoje galima rasti gurmaniškų užkandžių iš Italijos ar Prancūzijos, didesnis prieskonių pasirinkimas, o kasdieniški maisto produktai, pavyzdžiui, duona, Lietuvoje pigesnė nei Baltarusijoje”, – tikina I.Maksimova.

Žavisi prekių ženklais

Baltarusiai ypač laukiami ir Vilniaus senamiestyje įsikūrusiose specializuotose garsių prekių ženklų parduotuvėse. Vienos prabangiais, dizainerių kurtais drabužiais prekiaujančios parduotuvės vedėja tikino, kad esama netgi nuolatinių klientų iš Baltarusijos, pamėgusių vieną kurį nors prabangų vardą, kurio atstovybės nėra Baltarusijoje. Tokie “vienetiniai”, bet parduotuvės apyvartą gerokai kilstelintys klientai čia lankosi kone kas mėnesį ir pasitaiko, kad išleidžia net iki 10 tūkst. Lt.
“Pasitaiko, kad pasiturinčios baltarusės čia atvažiuoja pirkti prabangių vakarinių suknių ir atvirai klausia, ar kas nors iš Baltarusijos tokią jau pirko – kad nesusitiktų tame pačiame Minsko vakarėlyje”, – elitinių pirkėjų įpročius komentuoja pašnekovė.
“Baltarusiams kur kas labiau nei lietuviams svarbi etiketė, įvaizdis – tai galioja net vaikiškoms prekėms”, – skirtumus komentuoja prekybos centro “Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė.

Pamėgo kurortus

Kitas svarbus baltarusių tikslas vykstant į Lietuvą – komfortiškas poilsis. Beje, įdomu tai, kad baltarusiai bene labiausiai prisideda prie šalyje nakvojančių turistų statistikos didinimo – Baltarusijos piliečiai bene rečiausiai iš visų užsienio turistų atvyksta tik vienai dienai be nakvynės, o daugiau nei 90 proc. mūsų šalyje pasilieka bent vienai nakčiai, dauguma – dviem ir daugiau. Šiuo požiūriu labiausiai sekasi viešbučiams sostinėje, o pastaruoju metu – ir kurortuose, iš kurių populiariausias tarp baltarusių – Druskininkai.
Baltarusio M.Šajunovo šeima čia praleido 5 dienas, ir, pasak jo, už visus malonumus išleido per 4 tūkst. Lt. Pašnekovų tikinimu, Druskininkus jie pasirinko, nes knietėjo išbandyti naujas slidinėjimo trasas ir pasilepinti SPA procedūromis. Ar šių paslaugų kainos baltarusiams iš tiesų tokios patrauklios?
“Nepasakyčiau, kad druskų kambariai arba viešbučio numeris kainuoja mažiau, o kartais net priešingai, tačiau čia galima rasti daugiau prabangos ir komforto, susidaro įspūdis, kad svečiai iš Baltarusijos labai laukiami, čia apie mus šokinėja geriau negu namie”, – aiškina kelione į Lietuvą patenkinta dar viena pašnekovė – Irina Maksimova. Ji tikina, kad Baltarusijoje ji su draugais itin mėgsta svečiuotis 30 km nuo sostinės Minsko esančiame kalnų slidinėjimo komplekse Logoisk, tačiau pabrėžia, kad trasomis Druskininkuose liko sužavėta labiau. “Jos itin modernios, aptarnavimas puikus, kainos sąžiningos. Be to, pasijutau lyg namie – aplink pilna tautiečių, sutikome net pažįstamų”, – šypsosi pašnekovė.
Jos žodžius vėlgi patvirtina skaičiai. Pavyzdžiui, pernai Druskininkus užsieniečių aplankė 30 proc. daugiau nei 2010 m., iš viso per 200 tūkst., ir baltarusiai šiame svečių sąraše yra antri po rusų. Pasirodo, pernai Druskininkuose jų apsilankė 20 proc. daugiau nei užpernai, o šiemet, tikimasi, kad turistų iš Baltarusijos augimas bus toks pat arba dar didesnis.
Pasak turizmo agentūros „Kelionių laikas“ projektų vadovės Danutės Čornij, tarp baltarusių itin populiarios tokios kurortuose siūlomos pramogos kaip šaudymas, žvejyba, o aštresnių pojūčių mėgėjai noriai išlaidauja sniego arenoje, nuotykių parkuose.
Įdomu tai, kad nors baltarusiai dairosi poilsio arčiau Lietuvos sostinės, o link pajūrio dažniau patraukia svečiai iš Latvijos, tačiau pastaruoju metu baltarusiai poilsiui itin noriai renkasi ir Neringą. Neringos turizmo informacijos centro duomenimis, 2010 m. per tris vasaros mėnesius apsilankė vos 35 baltarusiai, o pernai sezono metu svečių iš Baltarusijos srautas informacijos centre išaugo iki 289, dauguma jų Neringoje apsistojo bent vienai nakčiai.
Matyt, prie to nemažai prisidėjo Neringos atstovų pastangos pritraukti šios šalies gyventojus – praėjusį balandį XIV tarptautinėje pavasario turizmo parodoje „Poilsis 2011“ baltarusiams pirmą kartą buvo pristatytas Neringos kurortas, o jo stendas buvo vienas lankomiausių tarp parodos svečių – baltarusių, pernykštes atostogas iš anksto planavusių Lietuvoje.