Baltarusijoje – rekordiniai infliacijos tempai, rekordinė valiutos devalvacija ir rekordinių permainų nuojauta.

Minsko priemiestyje gyvenanti Liudmila Isajeva visuomet gyveno taupiai: į darbą važinėjo visuomeniniu transportu, nes taip buvo pigiau nei automobiliu, per pietus valgydavo iš namų atsineštą maistą, nes sostinės kavinėse užkandžiauti atrodė tikra prabanga. Savo ketverių metų sūnui Aleksandrui ji pati numegzdavo megztinį – kam pirkti parduotuvėje?
Tačiau dabar moteris nebesupranta, kas yra brangiau, o kas pigiau, kada ji tikrai taupo, o kada kaip tik išlaidauja ir ar apskritai Baltarusijoje šiuo metu žodis „taupymas“ tebeturi kokią nors prasmę. Moteris teigia kone kasdien pašiurpstanti dėl kokios nors per naktį pabrangusios prekės, kuri dar vakar buvo įperkama, o šiandien jau tapo prabangos dalyku.
Liudmila teisi – Baltarusijoje permainos stulbinamos, o kainų kaita nebesuvokiama. Finansų krizė, kurią šalis vis dramatiškiau išgyvena nuo kovo, 65 proc. nuvertino nacionalinę valiutą, o infliacija (kainų didėjimas) per devynis mėnesius pasiekė net 75 proc.

Infliacija nebevaldoma

Prekių ir paslaugų brangimo pabaigos vis dar nematyti. Štai važiavimas traukiniais ir visuomeniniu transportu Minske nuo lapkričio 1-osios pabrango 36 proc., elektra gyventojams – 7 proc., šiluma – 9 proc. Branginančios paslaugas paskelbė ir didžiosios telekomunikacijų bendrovės.
Visa tai dėl to, kad nuo lapkričio pirmosios Finansų ministerija padidino akcizo tarifus įvairiausioms paslaugoms ir prekėms, pradedant degalais, baigiant alkoholiu ir mobiliojo ryšio paslaugomis. Pavyzdžiui, dyzelino akcizo mokesčiai padidėjo 2,9 proc., alaus ir alkoholio – vidutiniškai 30 proc. (priklauso nuo gėrimų stiprumo), o cigarečių – 8,5–12 proc. (priklauso nuo jų kainos).
„Vyriausybė prisipažino iki metų pabaigos norinti maksimaliai padidinti kainas, kad kitais metais jos taip smarkiai nekiltų. Taigi, įvertinus metų rezultatus, infliacija pasieks 100–110 proc.“, – prognozuoja nepriklausomas finansų ekspertas Sergejus Čalas.
Nuo spalio 20 dienos paskelbęs laisvą rublio kursą, tokią pat metinę infliaciją žada ir Baltarusijos nacionalinis bankas. Jo atstovai tikina, kad, spalį siekusi 10 proc., tokia pat infliacija turėtų likti ir lapkritį, ir gruodį.
Beje, brangsta ne tik akcizinės prekės – lygiai taip pat didėja maisto produktų, drabužių, pramoninių prekių kainos, ypač sparčiai brangsta importuojamos prekės ir produktai. L.Isajeva, kaip ir dauguma baltarusių, įprato gyventi šia diena, parduotuvėse ji lankosi rečiau, o pas tėvus į kaimą važiuoja dažniau, iš ten parsiveža daržovių ir vaisių – vis lengviau.

Skolinsis net iš Irano

Šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka, kaip įprasta, dievažijasi, kad krizė bus suvaldyta, ir net guodžia, esą kainos tuoj tuoj ims mažėti. Valdžia net žada, kad 2012-aisiais metinė infliacija tebus 20 proc. Tiesa, užmiršta pridurti, kad infliacija tokia bus, palyginti su beprotiškomis šių metų kainomis.
Šiuo metu Baltarusija desperatiškai ieško būdų, kaip sustabdyti šį riedėjimą žemyn. Didžiausia kaimyninės valstybės viltis – valiutinės paskolos, kurių reikia biudžeto skylėms užkaišioti. Priminsime, kad, TVF vertinimu, metų pabaigoje Baltarusijos einamosios sąskaitos deficitas sieks 8,9 proc. Tačiau Baltarusija beveik neturi galimybių pritraukti lėšų atviroje rinkoje užsienyje, pavyzdžiui, išleisdama obligacijas. Pernai valstybė pirmą kartą užsienyje išplatino obligacijų už 600 mln. dolerių, bet nuo tada jos ekonomikos padėtis smarkiai pablogėjo. Tad Baltarusijos vadovai ketina kreiptis ir į įvairius fondus, ir į kai kurių šalių vyriausybes visame pasaulyje.
Priminsime, kad 440 mln. dolerių spalį Baltarusija gavo kaip dalį Antikrizinio fondo EurAzES paskolos, dėl kurios Minskas su Rusija ir kitomis Sandraugos narėmis susitarė dar pirmąjį šių metų pusmetį.
Maždaug 7 mlrd. dolerių Baltarusija ketina paprašyti ir Tarptautinio valiutos fondo. Na, o Baltarusijos vicepremjeras Anatolijus Tozikas pranešė, kad šalis siekia gauti naują 3 mlrd. dolerių paskolą iš Kinijos, kuri būtų panaudota ne tik infrastruktūros projektams, bet ir Astravo atominės elektrinės statybai. „Mes apsisprendėme dėl projektų, kurie bus finansuojami pagal šią paskolą, ir siūlome lėšas skirti nacionalinei palydovinio ryšio sistemai sukurti, aukštos įtampos linijoms atominei elektrinei statyti, automobilių keliams tiesti, Minsko nacionaliniam oro uostui modernizuoti“, – vardija A.Tozikas.
Beje, tartis su Kinija dėl didžiulių sumų Baltarusijai sekasi gana neblogai. Nors TVF ar Europos Sąjungos kreditoriai Baltarusiją laiko labai rizikinga skolininke, Azijoje vertinimo kriterijai kitokie. Kinijos požiūriu, Baltarusija – ypač greitai auganti ekonomika, kuriai jau ne kartą sėkmingai buvo suteikta paskolų. Pavyzdžiui, pirmąjį 2011 m. pusmetį Kinija Baltarusijai skyrė lengvatinę milijardo dolerių paskolą.
Šios kreditorės požiūriu, Baltarusijos pranašumas – sparčiai augantis BVP, kurio didžiulė infliacija beveik nepaveikė. Štai to paties TVF duomenimis, Baltarusijos ekonomikos augimas šiemet sieks 5 proc. ir bus vienas didžiausių pasaulyje. Tiesa, augimas artėjant metų pabaigai sparčiai lėtėja, mat per pirmus devynis šių metų mėnesius Baltarusijos BVP išaugo 7,9 proc., o lapkritį bei gruodį jis bus jau gerokai mažesnis. Vyriausybė prognozuoja, kad pesimistinio scenarijaus atveju per paskutinius du metų mėnesius BVP ūgtelės 1–3 proc., optimistiniu atveju – iki 6 proc. 2012 m. žadamas dar mažesnis BVP augimas, kuris, TVF ekspertų nuomone, tik šiek tiek viršys 1 proc. Bet Kinijai ir to pakanka.
Nesipurto Baltarusijos ir Iranas. Pasak Baltarusijos nacionalinio banko valdybos pirmininkės Nadeždos Jermakovos, beveik neabejojama, kad iš šios šalies Baltarusijos vyriausybė gaus per 400 mln. dolerių paskolą, tačiau nei kam pinigai bus naudojami, nei kokiomis sąlygomis ši paskola bus suteikta, kol kas neatskleidžiama.

Odė privačiam sektoriui
Prie didžiausių pokyčių Baltarusijoje galima priskirti privataus sektoriaus išaukštinimą. Mat, nukentėjusi nuo finansų krizės, Baltarusijos valdžia pagaliau pripažino privatų sektorių „vieninteliu galimu varikliu“, tad ketina iš naujo apsvarstyti valstybės nuosavybe pagrįstą ekonomikos modelį ir galbūt ryžtis jį iš esmės pakeisti.
„Iki šiol Baltarusija vystėsi daugiausia dėl galingo pramonės sektoriaus. Mes nesiekėme didinti privataus ekonomikos sektoriaus, nes tam nebuvo būtinybės – ekonomikos augimo tempai ir taip buvo gana dideli“, – per vyriausybės posėdį prabilo šalies ekonomikos ministras Nikolajus Snopkovas.
Jo teigimu, pasikeitus situacijai, galima keisti ir požiūrį į privataus sektoriaus didinimą. „Dabartinį ekonomikos modelį būtina keisti. Vienintelis galimas galingas variklis dabar – privatus sektorius“, – pripažino ministras, paaiškindamas, kad Baltarusija ketina plėsti smulkųjį ir vidutinį verslą.
Beje, prezidentas A.Lukašenka pats tokių žodžių tarti vis dar nesiryžta. Matyt, nelengva pripažinti, kad valstybė kryps visai kita linkme, nei jis aiškino vos prieš kelis mėnesius, Baltarusijos tvarką vadindamas „pasiteisinusiu rinkos socializmu“. Juk nepraėjo nė pusmetis nuo tada, kai gegužę jis paskelbė, esą Baltarusijai pavyko išsilaikyti vien dėl galingo valstybės sektoriaus. „Nesakau, kad esu prieš privatų sektorių. Bet aš už tokią privačią nuosavybę, kurią žmogus sukuria pats, o ne nusiperka iš valstybės“, – tuomet pamokomu tonu dėstė „batiuška“ (tėveliu) dažnai vadinamas Baltarusijos diktatorius.
„Rinkos socializmas tinkamas ne visomis aplinkybėmis. Baltarusijos laukia dideli pokyčiai. Dideli pokyčiai laukia mūsų visų“, – dideles ir galbūt net lemiamas naujoves pranašauja Baltarusijos finansų ministerijos atstovai.

Baltarusijos ekonomika
2010 m.    2011 m.
Oficialus BVP augimas    7,6 proc.    5 proc.
Infliacija    9,9 proc.    110 proc.*
Einamosios sąskaitos deficitas    15,9 proc. BVP    8,9 proc. BVP
* prognozė
Šaltinis: „Reuters“, TVF

Vertindama Baltarusijos opozicionierių veiklą prezidentė Dalia Grybauskaitė viso labo garsiai pasakė tai, apie ką patyliukais jau nebe pirmus metus kalba tie, kurie yra tiesiogiai susidūrę su baltarusių veikėjais.
Tai, kad daliai Baltarusijos opozicijos veikėjų oponavimas Aleksandro Lukašenkos valdžiai yra ne kova, o neblogai apmokama profesija, tai, kad dalis jų ima pinigus ne iš Vakarų, bet iš Rusijos, o kai kurie sugeba melžti tiek Maskvą, tiek Briuselį su Vašingtonu vienu metu, seniai nėra paslaptis. Kaip ir tai, kad nemaža Vakarų valstybių finansinės paramos dalis nuėjo ne kovai su A.Lukašenkos režimu, o asmeninei profesionalių kovotojų gerovei kurti.
Tai, kad kiekviename pusiau legaliame pasipriešinimo valdančiajam režimui judėjime visados būna dalis prisiplakėlių, avantiūristų ir tiesiog aferistų – anokia naujiena. Taip buvo, yra ir bus, o žmonės, skiriantys pinigų tokiems judėjimams remti, iš anksto būna susitaikę su mintimi, kad dalis lėšų bus iššvaistyta, išvogta ar paklius į režimo specialiųjų tarnybų rankas. Juk, tarkime, palestiniečių kovos su Izraeliu finansiniai rėmėjai puikiai žinojo, kad dėl tos paramos Yasseras Arafatas buvo tapęs vienu turtingiausių žmonių Vidurio Rytuose. Bet vis tiek duodavo pinigų, nes dalis jų būdavo panaudojama ir pagal tiesioginę paskirtį.
Lygiai taip pat yra ir su Baltarusijos opozicija, tik, žvelgiant į menkus kovos rezultatus, bet sparčiai gausėjančias profesionalių kovotojų bei “opozicijos lyderių” gretas, kyla mintis, kad pravalgomų ir kovai dėl demokratijos skiriamų užsienio paramos pinigų santykis krypsta ne demokratijos naudai. Tarkim, 2006-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimuose dalyvavo trys A.Lukašenkai oponuojantys kandidatai, pernai tokių buvo jau devyni, o rezultatas – nepakitęs. Nors, žinia, po 2006-ųjų prezidento rinkimų rengta ir iš Vilniaus koordinuota “džinsinė revoliucija” buvo menkesnio masto (užtai stichiškesnė ir kelias dienas trukusi), nei pernai gruodį vykusi opozicijos demonstracija, kurią A.Lukašenkos pajėgos išvaikė per kelias valandas.
Būtent tuomet, 2006-ųjų kovą, kai Užsienio reikalų ministerija sukvietė politologus, visuomeninių organizacijų atstovus, žurnalistus LTV kavinėje stebėti balsų skaičiavimo Minske pabaigos ir “džinsinės revoliucijos” pradžios, sukirbo mintis, kad kažkas čia ne taip. Na, nesijautė tarp organizatorių to revoliucinio entuziazmo, kurį dar palyginti neseniai spinduliavo Ukrainos “oranžinės revoliucijos” atstovai. Baltarusijos vaduotojai labiau panėšėjo į tokius, kokie ir buvo – eurobiurokratų bei norinčiųjų jais tapti būrelį, sąžiningai įsisavinusį revoliucijai skirtus fondus ir ketinantį paprašyti dar.
Fondai buvo skirti, institucijos sukurtos, Baltarusijos demokratizavimas tapo pakankamai pelningu užsiėmimu. Konferencijos, seminarai, mokymai. Vilnius prigužėjo baltarusių, tarp kurių, šalia tikrų kovotojų dėl demokratijos, buvo pilna ne vien šiaip prisiplakėlių, bet ir Baltarusijos (ir ne vien Baltarusijos) KGB agentų, kurių vienus nuo kitų atskirti praktiškai neįmanoma. Jau tuomet įžvalgesni politologai ir saugumo darbuotojai puse lūpų ėmė kalbėti, kad iš tokio, faktiškai nekontroliuojamo, baltarusių antplūdžio gero nelauk.
Baltarusijos opozicionieriai Vilniuje veikė kaip savo kieme, steigė fiktyvias įmones, turėdami dideles neapskaitomas lėšas, užsiėmė spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu, palaikė neformalius, kartais – labai intymius ryšius su Lietuvos diplomatais ir slaptųjų tarnybų pareigūnais. Perspėjimai, kad šitaip opozicionieriai, dalydamiesi kovai su diktatūra skiriamais pinigais, iš esmės korumpuoja Lietuvos diplomatus ir saugumiečius, darydami juos priklausomus nuo savo “globotinių” tylėjimo arba kalbėjimo, likdavo be atgarsio. Galiausiai viskas baigėsi Vytauto Pociūno tremtimi į tą pačią Baltarusiją ir netrukus žūtimi, VSD veiklos tyrimu Seime, “valstybininkų” skandalu, VSD ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybės valymu.
Dabar, kai kadaise kilusios aistros ėmė rimti, o dalies Baltarusijos opozicijai skirtų pinigų nusodinimo Lietuvos diplomatų ir saugumiečių kišenėse tyrimas įkištas į gilų seifą, vėl suskambo “Baltarusijos vaduotojų” balsai. Mat Europa vėl žada skirti pinigų kovai su A.Lukašenkos režimu.
Blogiausia, kad tada, kai A.Lukašenka kris, nė vienas iš tos “opozicijos” veikėjų nepateks į jo vietą, nes tėra svetimus pinigus imti mokantys nevykėliai, o ne kovotojai dėl valdžios. Vienas kitas jų, kuriuos būsimoji prorusiška “demokratinė” Minsko valdžia paims į kokį postą, iš karto ims reikšti teritorines pretenzijas Lietuvai lygiai taip pat, kaip kadaise jau reiškė Zianono Pazniako “Liaudies frontas”. Iš viso baltarusių opozicionierių rėmimo Lietuvai liks vieni nuostoliai (jei neskaičiuosime kelių veikėjų kotedžų ir iki to laiko jau prarūdijusių limuzinų).

Šiandien posėdžiavusi Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo pritarė siūlymui neimti konsulinio mokesčio už prašymų išduoti nacionalines vizas Baltarusijos piliečiams nagrinėjimą.

Nacionalinė viza, dar vadinama D kategorijos viza, suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir būti joje ilgiau kaip tris mėnesius. Iki šiol tokios vizos kaina Baltarusijos piliečiams buvo 207 litai arba 60 eurų.

Konsulinio mokesčio atsisakymu siekiama sudaryti galimybes Baltarusijos piliečiams lengviau keliauti, taip pat paskatinti demokratėjimo procesus Baltarusijoje bei stiprinti šios šalies pilietinę visuomenę.

Galimybė atsisakyti konsulinio mokesčio už nacionalines vizas atsirado po to, kai Seimas šių metų birželio 20 d. priėmė Konsulinio mokesčio įstatymo pataisas, suteikiančias Vyriausybei teisę neimti konsulinio mokesčio už prašymų išduoti vizas nagrinėjimą, kai tai būtina įgyvendinant Lietuvos Seimo priimtuose teisės aktuose numatytus užsienio politikos ar nacionalinio saugumo tikslus.

AFP

Baltarusija šiandien išgyvena itin sudėtingą laikotarpį, tačiau Lietuvą pasiekiančios kalbos, esą ten taip blogai, kad baltarusiai iš bado jau gaudo ir valgo kates, gerokai perdėtos.

Ką pastaruoju metu girdėjote apie Baltarusiją? Žinios turbūt buvo ne pačios geriausios. Girdėjote, kad šalyje trūksta valiutos. Kad infliacijos lygis šiemet čia didžiausias pasaulyje. Kad parduotuvėse stinga net būtiniausių maisto produktų. Ir kad baltarusiai, palaužti bado, jau ėmė valgyti laukines kates.
Tačiau apsilankę pas kaimynus išvydome kiek kitokį vaizdą, nei  tikėjomės.
Taip, baltarusių padėtis šiandien tikrai nepavydėtina. Birželio mėnesį metinė infliacija šalyje siekė 43,8 proc. Nuo metų pradžios maisto prekės pabrango 36,8 proc., o kitų prekių kainos šoktelėjo 45,7 proc. Valstybės nereguliuojamos prekių kainos ėmė sparčiai didėti po Baltarusijos rublio devalvacijos, kai rublis JAV dolerio atžvilgiu atpigo daugiau nei 50 proc.
Kainos – šiuo metu pats jautriausias klausimas baltarusiams. Tereikia paklausti, kiek kokia prekė ar paslauga kainavo prieš mėnesį ar du, ir dažnas baltarusis bematant sutrinka. Baltarusiams sunku pasakyti netgi tai, kiek realiai jie uždirba. Kaip jie sako, viskas priklauso nuo to, pagal kokį JAV dolerio kursą skaičiuosime. Mat šalyje egzistuoja du dolerio kursai: pagal Baltarusijos centrinio banko nustatytą kursą praėjusią savaitę vienas JAV doleris kainavo 5200 Baltarusijos rublių, tuo tarpu šešėlinėje rinkoje vieno dolerio kaina siekė apie 8200 rublių. Oficialiai įsigyti užsienio valiutos Baltarusijoje beveik nebeįmanoma – Centrinis bankas įpareigojo komercinius bankus ir valiutos keityklas užsienio valiutos nebeparduoti. Užtat klesti prekyba valiuta šešėlyje. Prie valiutos keityklų nuolat sukasi asmenys, siūlantys įsigyti norimos valiutos.

Bulvių traškučiai brangesni už degtinę

“Sunkus dabar mums laikotarpis. Oficialiai nusipirkti valiutos beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, jei mūsų gyventojas nori išvykti atostogų į Druskininkus, pirmiausia reikia gauti oficialų kvietimą iš šalies ir tik tada gali nusipirkti valiutos kelialapiui ir viešbučio išlaidoms”, – pasakojo Lydos miesto vicemeras Antonas Glavnickis.
Keistenybių šioje šalyje tikrai nestinga. Vis dėlto baltarusiai dar sugeba tokioje situacijoje ir pajuokauti. Pavyzdžiui, kai sako, kad parduotuvėje už vaikų mėgstamus importinius bulvių traškučius dabar tenka pakloti kone daugiau nei už vietinės gamybos degtinės butelį… Ir šie žodžiai nėra iš piršto laužti – importinių prekių kainos šalyje iš tikro pasiekė kosmines aukštumas. Žinote, kiek dabar Baltarusijoje kainuoja “Snickers” šokoladukas? Apie 2,63 Lt, arba veik dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Importinės pasaulyje žinomų prekių ženklų prekės paprastiems baltarusiams tapo prabanga. Be to, kainos ir toliau kyla. Žiemą baltarusiams teks brangiau mokėti ir už šildymą, ir už kitas komunalines paslaugas.
Vis dėlto baltarusiai sugebėjo prisitaikyti net ir prie tokių chaotiškų gyvenimo sąlygų, o į politinius neramumus šalyje, regis, išmoko nereaguoti. Galbūt dėl to jie neatrodo nei itin prislėgti, nei labai nelaimingi, o kalbos apie tai, kad krizės ištiktoje šalyje gyventojai miršta iš bado ar kepa pietums laukines kates, yra gerokai perdėtos.
Lankydamiesi maisto prekių parduotuvėse tiek sostinėje Minske, tiek provincijoje nepastebėjome, kad ten stigtų kokių nors produktų. Tiesa, gyventojai neneigia – pasitaiko, kad parduotuvės pritrūksta mėsos ar kitų būtiniausių produktų. Vienu metu baltarusiai šluote šlavė iš prekystalių dar nespėjusią pabrangti mėsą, tas pat atsitiko ir, pavyzdžiui, su cukrumi – prieš staigų pabrangimą gyventojai suskubo pasirūpinti jo atsargų. Vis dėlto didesnė problema yra ne ką, o už ką nusipirkti. Juk stipriai paplonėjo daugelio gyventojų piniginės.
Atlyginimai Baltarusijoje nedideli – minimali alga siekia 611,7 tūkst. rublių, arba apie 290 Lt. Pinigai juokingi, ypač kai valiuta taip nuvertėjo, bet biudžetininkams (gydytojams, mokytojams, policininkams ir pan.) įstatymu numatytos kuklios priemokos, jei infliacija perkopia 5 proc.
Tačiau baltarusiai geba džiaugtis ir tuo, kad bent turi darbus. O nedarbo Baltarusijoje tarsi ir nėra: oficialiais duomenimis, liepą nedarbo lygis šalyje siekė vos 0,7 proc. “Kad ir kaip būtų, visos įmonės veikia, o nedarbas nedidėja”, – sako Lydos vicemeras A.Glavnickis.
Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko Ivano Krupko teigimu, tokį rodiklį lemia tai, kad kvalifikaciją praradę bedarbiai yra nemokamai apmokomi, o po to beveik visiems parūpinami nauji darbai. Tiesa, tai – tik oficialūs duomenys. Jei tikėtume neoficialiais šaltiniais, bedarbių yra gerokai daugiau, nes dalis jų nesiregistruoja.

Visur statybos

Kita vertus, prieš pat mokslo metų pradžią lankantis Minsko centrinėje universalinėje parduotuvėje buvo sunku patikėti, kad šalis išgyvena krizę: eilinę darbo dieną buvo gausu pirkėjų, kuriuos kasininkės vos spėjo aptarnauti. Beje, nors kainos Baltarusijoje stipriai pakilo, ne tik dauguma maisto produktų, bet ir cigaretės, alkoholis kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Išimtis tik dauguma importinių prekių.
Minsko gatvėse, kaip ir anksčiau, buvo stebėtinai švaru, nebuvo matyti jokių elgetų ar benamių, nuostabą kėlė statybų – ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, gausa. Nesumažėjo gatvėse ir automobilių, nors kylant degalų kainoms buvo kalbama, kad baltarusiai kuro nebeįperka. Aistros ir vairuotojų protestai nurimo.
Baltarusiai įžvelgia ir teigiamą valiutos krizės pusę: pavyzdžiui, rubliui nuvertėjus, iki juokingų dydžių sumenko ir paimtos būsto paskolos.
Baltarusijos provincijoje tvyro panašios, tik kiek slogesnės nuotaikos. Visur nepriekaištingai švaru, žėmė dirbama, visur statybos.
Baltarusiai didžiuojasi, kad kai kuriuose jų provincijos miesteliuose gyvenimo kokybė yra netgi aukštesnė nei didmiesčiuose. Prie tokių galima priskirti, pavyzdžiui, apie 3 tūkst. gyventojų turintį Snovą Nesvyžiaus rajone.
Šiame miestelyje krize nė nekvepia, priešingai – iš pirmo žvilgsnio gyvenimas čia primena pasaką. Pavyzdžiui, vienas stambiausių šalyje Snovo žemės ūkio kombinatas, pagrindinis miestelio darbdavys (įmonėje dirba 1860 žmonių), gyventojams atidarė treniruoklių salę, kur vienkartinis įėjimo mokestis tesiekia 500 Baltarusijos rublių (pigiau nei autobuso bilietas) ir netrukus ketina pastatyti naujus sporto rūmus su dengta futbolo aikšte. Be to, įmonė įkūrė buities namus, kur moterų kirpimas kainuoja tris dolerius, vyrų – dolerį, o kostiumo cheminis valymas – keturis dolerius; pastatė visiškai naują ambulatoriją, kur dauguma paslaugų nemokamos; rekonstravo ir nuo rugsėjo atidaro 25 m baseiną su saunomis. Be viso to, kombinatas stato ir gyvenamuosius namus savo darbuotojų šeimoms: per pastaruosius ketverius metus įmonė pastatė 52 individualių namų gyvenvietę. Jaunos šeimos būstą perka už lengvatinius kreditus.
“Pastatyti tokį 144 kv. m namuką mums kainuoja 50–60 tūkst. dol., – rodydamas moja Snovo žemės ūkio kombinato pirmininkas Nikolajus V.Radomanas. – Taip nebrangu todėl, kad stato mūsų pačių statybininkai. Mes viską darome dėl savo žmonių, jų patogumo.” Vardydamas nesibaigiančias statybas miestelyje N.V.Radomanas stebėjosi latviais, kurie jam viešint šalyje esą gyrėsi baigę statyti 200 butų namą. “O kai įteikėme latviams dovanų savo gamybos “tušonkės”, jie tokie laimingi buvo”, – prisiminė N.V.Radomanas. Tokius juokelius pavyzdinio žemės ūkio kooperatyvo Baltarusijoje galva gali sau leisti: rajone viešpataujanti įmonė, nepaisant sunkių laikų, šių metų sausį–liepą gavo apie 31 mlrd. rublių, arba maždaug 14,5 mln. Lt, pelno.
Na, o patys baltarusiai, nepaisant jų šalį purtančių sunkumų, ir toliau nelinkę nei skųstis, nei pernelyg savęs gailėtis. Akivaizdu, kad A.Lukašenka gerai žino, kaip pažaboti paniką ir turi pakankamai svertų tam pasiekti.
Išties keista šalis toji Baltarusija.

Kai kurių maisto produktų kainos Baltarusijoje ir Lietuvoje (Lt)*

Baltarusijoje    Lietuvoje
Arbata “Majskyj Čaj”, 25 vnt. Pak. 9    2,58–3,39
Akmens druska kg 0,99    0,99
Pieno l, 2,5 proc. rieb., pop. pak. 1,80    2,95
Jogurto “Activia” indelis, 125 g 1,06    1,59
Švieži kopūstai, kg 0,34    0,99
Šviežios bulvės, kg 0,75    0,99
Šokoladukas “Snickers” 2,63    1,39
Šokoladukas “Bounty” 2,63    1,59
Bananai, kg 3,23    2,99
10 baltų kiaušinių 2,73    3,49

* Palygintos kainos maisto prekių parduotuvėje Nesvyžiuje, Baltarusijoje, ir parduotuvėje “Maxima”, Vilniuje. 2011 m. rugpjūčio mėn. duomenys

Šaltinis: “Veidas”, parduotuvių informacija

Baltarusijoje verta aplankyti
Nesvyžiaus pilies kompleksas. Saugomas UNESCO. Pilis baigiama restauruoti, atlikta darbų už maždaug 58 mln. JAV dolerių (per 138 mln. Lt).
Miro pilis. XVI a. LDK pilis, saugoma UNESCO. Pernai baigta milžiniška rekonstrukcija. Pilyje įrengtas prabangus viešbutis.
Baltarusijos nacionalinė biblioteka Minske. Deimanto formos, pastatyta prieš penkerius metus. Patenka į 150 neįprasčiausių pasaulio statinių sąrašą. Naujausios technologijos, knygų muziejus, apžvalginė aikštelė.
Lydos pilis. Pastaraisiais metais atlikta daug darbų atkuriant pirminį senosios lietuvių pilies vaizdą. Rekonstrukcija tęsiasi, vidaus ekspozicija dar neįrengta.
Naugarduko pilis, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus. Pilies liekanos yra ant piliakalnio, nuo kurio atsiveria graži panorama. Rengiamos pramoginės karaliaus Mindaugo karūnavimo inscenizacijos (anot baltarusių, Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke).

AFP

“Pone Lukašenka, anksčiau ar vėliau jūs būsite priverstas bėgti nuo savo liaudies ir ieškoti prieglobsčio užsienyje”, – dar vasarį viešai pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Atrodo, kad tas “anksčiau ar vėliau” – nebe tolimos ateities klausimas: galima nebeabejoti, kad Aleksandro Lukašenkos režimas, bent jau toks, koks yra dabar, gyvuoja paskutinius mėnesius.
Tačiau vien tai, kad “visuotinės gerovės šalyje” gyventojai nebeturi už ką nusipirkti būtiniausių prekių, jau yra rimtas signalas, kad rožiniai akiniai, per kuriuos baltarusiai buvo įpratę žvelgti į savo prezidentą, ima keisti spalvą.
Paskutinės iliuzijos turėtų išsisklaidyti rudenį, kai pabrangs šildymas, karštas vanduo, dujos ir išaugs mokesčiai. Kad ir koks būtų mylimas vadovas, pakėlęs mokesčius, jis visuomet verčiamas iš sosto ir dažniausiai krinta kniūbsčias. Taip nutiko, pavyzdžiui, 1991-aisiais, kai Vyriausybė, kuriai vadovavo Kazimiera Prunskienė, ėmėsi didinti maisto kainas, – jau po mėnesio premjeru tapo Gediminas Vagnorius.
Galima pasižvalgyti ir toliau: šiemet lyg domino prasidėjusi Šiaurės Afrikos režimų griūtis irgi buvo nulemta kainų, ypač maisto, didėjimo.
Dabar svarstoma, kada eilė ateis Baltarusijos diktatoriui, juk kaimyninėje šalyje brangsta viskas, kas valgoma ir nevalgoma, pradedant cukrumi ir mėsa, baigiant degalais.
Tai, kas vyksta Baltarusijoje, “Financial Times” vadina viena didžiausių hiperinfliacijų pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį.

Valdžia virs, jei protestuoti išeis darbininkai

Nenuostabu, kad A.Lukašenka ir visa jo svita sulaukia vis daugiau gyventojų kritikos. Ir ne tik, kaip įprasta, iš opozicijos, bet ir iš anksčiau A.Lukašenką karštai mylėjusių rinkėjų. Pasak Vokietijos Bertelsmano fondo analitiko Korneliaus Ohmano, tai ir yra didžiausia grėsmė A.Lukašenkos režimui.
Svarbiausia, kad nepatenkintųjų daugėja ir Minske, ir kituose miestuose. “Jei Minske susidarys nepatenkintųjų režimu kritinė masė, A.Lukašenkos režimas gali neišlaikyti spaudimo”, – konstatuoja Baltarusijos sociologijos profesorius Olegas Manajevas. Tai labai panašu į tiesą, nes šiandien trys iš keturių šalies gyventojų yra patyrę materialinių nuostolių, o pusė jų mano, kad toliau bus tik dar blogiau.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis tai įvardija kaip “A.Lukašenkos režimo atstūmimo brendimą”. Pasak politologo, žmonės jau nebetiki, kad vadovybė gali pagerinti šalies ekonominę padėtį, taip pat jie nėra tikri ir tuo, kad rytoj nepraras darbo.
Profesorius O.Manajevas primena, kad panaši situacija Baltarusijoje buvo 2002 m. pavasarį, kai po rinkimų A.Lukašenkos reitingas smuko iki 26 proc. Tačiau Baltarusijos vadovybei Rusijos dotacijomis tuomet pavyko stabilizuoti šalies ekonomiką ir nuraminti gyventojų nepasitenkinimą.
Dabar nuraminti visuomenę gali būti kur kas sudėtingiau. Juolab kad burnoti prieš A.Lukašenką ima ne tik jaunimas, bet ir vidurinės klasės atstovai, kurių gyvenimo lygis prieš finansų krizę kilo.
Pirmoji protesto akcija dėl ekonominės padėties iniciatyvinių grupių buvo surengta per socialinius tinklus “V kontakte” bei “Facebook” ir įvyko birželio 1 d. Tiesa, teisėtvarkos organų ji net nebuvo pastebėta, nes tokiomis formomis šalyje protestuoti iki šiol nebuvo įprasta. Vėlesnės akcijos vyko jau “gyvai” – visą mėnesį kiekvieną trečiadienį 19 val. didžiuosiuose Baltarusijos miestuose žmonės rinkosi į pagrindines miestų aikštes ar gatves ir plodavo.
Birželio 29 d. 19 val. Minske, Spalio aikštėje, į tokią protesto akciją susirinko net 1,5 tūkst. žmonių, ir valdžia ėmė nerimauti. Į plojančiųjų protestą A.Lukašenka netgi sumanė ne ką mažiau originalų atsaką – surengė jaunimo diskoteką miesto centrinėje aikštėje. Tačiau griežtesnių sankcijų netikėtai užkluptas A.Lukašenka dar nesiryžo imtis.
Vis dėlto protestų toliau daugėja, jie patraukia vis daugiau baltarusių, tad valdžia prieš juos jau imasi tų pačių priemonių, kokios anksčiau buvo taikomos tik opozicijai, – ašarinių dujų, guminių lazdų ir areštų.
Tarkime, protestuotojai paploti A.Lukašenkai buvo gausiai susirinkę Nepriklausomybės dieną – liepos 3-iąją. Tada ploti kalbas sakančiam A.Lukašenkai mėginę protestuotojai pirmą kartą buvo raminami ašarinėmis dujomis, neįleidžiami į aikštę, dalis jų sulaikyta.
Aktyvistai savo ruožtu teigia, kad tai tik pradžia, o žmonių protestuoti ateis vis daugiau. Viačeslavas Dianovas, interneto bendrijos “Revoliucija per socialinius tinklus” administratorius, teigia, kad svarbiausia – į protesto akcijas įtraukti darbininkus, nes jie sudaro visuomenės pamatą. Pasak jo, darbininkai išeis į gatves, kai baigsis pinigai, ir tada prasidės aktyviausia akcijų fazė, o tai prognozuojama jau šį rudenį.
Tiesa, Baltarusijos strateginių tyrimų instituto analitikas Denisas Meljancovas mano, kad darbininkų kantrybės taurė dar neperpildyta, o kol kas nuo protestų atokiau juos laikytis skatina ir nemenkas baimės jausmas. Tačiau tai gali būti laikina baimė, kuri tęsis tik iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios, kai prasidės šildymo sezonas, o dar labiau suplonėjusi piniginė privers eiti reikalauti teisybės.

Griūtis neišvengiama?

Kad Baltarusijos režimui artėja neišvengiamas galas, įsitikinę ne tik Baltarusijos protestuotojai.
Neišvengiamą A.Lukašenkos režimo griūtį artimiausiu metu prognozuoja ir britų dienraštis “The Guardian”, kurio analitikų nuomone, tik laiko klausimas, kada Baltarusijos lyderis visiškai neteks visuomenės paramos. O taip nutiks, kai gyventojai pagaliau suvoks, kad nebėra svarbiausios priežasties, dėl kurios jie toleravo savo diktatorių nuo pat 1994-ųjų: nuo to laiko diktatūra esą rėmėsi pažadu apsaugoti gyventojus nuo laukinio kapitalizmo pavojų – infliacijos, valiutos nuvertėjimo, valstybinio turto praradimo. Dabar šios negandos siaučia visu galingumu, o išeities, regis, nėra jokios.
Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas skolose skendinčios Baltarusijos gelbėti nenusiteikę. Jei ir ryžtųsi, tam greičiausiai nepritartų JAV ir Europos Sąjunga.
Rusija pagalbą teikia, bet labai menką ir labai didele kaina. Per penkerius praėjusius metus Rusijos subsidijos sumažėjo nuo 20 proc. iki viso labo 7 proc. bendrojo vidaus produkto. Užtat mainais Rusija reikalauja labai daug. Jos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad sutiktų suteikti pagalbą tik tuo atveju, jeigu Baltarusija privatizuotų 7,5 mlrd. dolerių vertės turto. O ilgainiui ekonominėmis priemonėmis Rusija tikisi apskritai paversti Baltarusijos lyderį savo vasalu sąjunginėje Baltarusijos ir Rusijos valstybėje.
Kas gi belieka į kampą speičiamam Baltarusijos lyderiui? Jis imasi visų įmanomų priemonių – nuo, atrodytų, smulkmenų iki grandiozinių sumanymų. Tarkime, trūkstamų lėšų užsienio valiuta bandoma gauti net verčiant užsieniečius doleriais arba eurais atsiskaityti už į automobilio baką pilamus degalus. Tuo pat metu daug didesnes sumas tikimasi gauti privatizuojant valstybinius objektus: padedant Austrijos vyriausybei bei Pasaulio bankui, Baltarusija yra pasiryžusi parduoti 140 valstybinių įmonių, bet, kaip skelbia “Financial Times”, susidomėjimo jomis užsienyje beveik nėra.
A.Lukašenka šio bei to tikisi ir iš Vakarų. Jiems jis pataikauja žadėdamas dramatiškas ekonomikos reformas ar paleisdamas iš įkalinimo vietų kai kuriuos opozicijos veikėjus. Tačiau finansinės naudos iš to vargu ar sulauks.
Užtat visai tikėtina, kad spaudžiamas (arba remiamas) Vakarų A.Lukašenka suminkštins savo režimą: jam tai vis tiek parankiau, nei apskritai prarasti valdžią.
Savo ruožtu Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Vakarų Europai, bent jau Maskvos politikos mokslų instituto vadovo Sergejaus Markovo nuomone, priimtinesnis Baltarusijos diktatūros švelnėjimas, o ne sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos valstybė.

A.Lukašenkos populiarumas smunka

Data    Pastiki / vertina palankiai (proc.)
2008 m. gruodis    74
2009 m. gruodis    55
2010 m. gruodis    53
2011 m. liepa    29

Šaltinis: “The Economist”, “Bloomberg”

Baltarusijos ekonomika

Baltarusijos rublis devalvuotas    56 proc.
Užsienio skola siekia    5 JAV dol.
Infliacija siekia    35 proc.
Vidutinis darbo užmokestis po devalvacijos nukrito    iki 800 Lt

Baltarusijos opozicijos veikėjus Lietuva globoja jau antrą dešimtmetį. Pradžia, matyt, reikėtų laikyti 1999-ųjų vasarą suteiktą prieglobstį Baltarusijos parlamento pirmininkui Semionui Šareckiui.

Vėliau Lietuvos institucijų globa ir darbas su opoziciniais Aleksandrui Lukašenkai veikėjais plėtėsi, atsirado netgi Lauro Bielinio vadovaujamas Baltarusijos institutas. Jis, tiesa, veikė gana keistai – ne nuolat, o tik kai iš kur nors atsirasdavo pinigų projektams. Jau tuomet tai kėlė tam tikrą nuostabą, vėliau peraugusią į rimtus įtarimus, kad pagalbos Baltarusijos opozicijai teikimas kai kam tapo nemenku verslu. Ypač po 2004-ųjų, kai į demokratijos kūrimo Baltarusijoje procesą plačiai įsitraukė Jungtinės Valstijos, o jų Kongresas tam reikalui pradėjo seikėti dešimtis milijonų dolerių.
Lietuvos paramos Baltarusijai kulminacija tikriausiai reikėtų laikyti 2006-uosius, kai Vilniuje įsikūrė iš Minsko pabėgęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), prie kurio įteisinimo Lietuvoje itin daug prisidėjo tuometė Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovybė. Darbą su baltarusiais koordinuojančių diplomatų žmonos tapo ir EHU darbuotojomis.
Tais pat metais Breste iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo konsulato Gardine ministras patarėjas, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Vytautas Pociūnas, kurio tyrimai smarkiai trukdė tuo metu valdžią Lietuvoje užgrobusiai “valstybininkų” grupuotei. Manoma, kad vienas tyrimų, kuriuos V.Pociūnas savo iniciatyva atliko dirbdamas Baltarusijoje, galėjo būti susijęs su opozicijai skiriamos finansinės paramos “nusodinimu” įvairių Lietuvos pareigūnų kišenėse. Toks procesas, jei vyko, negalėjo apsieiti be kai kurių opozicionierių ir, galimas dalykas, Baltarusijos valstybinių struktūrų, bendrininkavimo. Bet kuriuo atveju kai kurie vėliau iš VSD vadovybės ištrenkti pareigūnai gyveno akivaizdžiai ne pagal kišenę.
Visa tai būtina žinoti, norint suvokti gilumines ištakas prieš savaitę kilusio skandalo dėl opozicijos veikėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų numerių perdavimo Baltarusijos teisėsaugai. Visų baltarusių opozicionierių veiklą Lietuvoje, finansinės paramos jiems teikimą, sąskaitas bankuose globojo ir prižiūrėjo trys institucijos: Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), URM ir VSD. Tai Seimo URK suteikdavo galimybę viešai pasisakyti baltarusių opozicionieriams. Tai URM turėjo ištisą padalinį demokratijai Baltarusijoje remti, kartu su VSD prižiūrėjo pinigų tranzitą į Baltarusiją ir gelbėdavo Lietuvos pasienyje įkliuvusius kurjerius. Tai VSD priedermė teikti kontržvalgybinę priedangą Lietuvos valstybės globojamiems ir remiamiems kaimyninės šalies opozicionieriams.
Tačiau nei Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo URK, nei Audroniaus Ažubalio vadovaujama URM, nei Gedimino Grinos vadovaujamas VSD iki pat šių metų birželio 21-osios (kai teisinė pagalba A.Beliacko byloje jau du mėnesiai, kai buvo suteikta) nė piršto nepajudino, kad apgintų savo globotinius. Nors nuo pernai gruodžio žinoma, kad Minsko valdžia ėmė daug griežčiau persekioti visus opozicijos veikėjus. Žinant, kad nemažai jų glaudžiasi ar laiko pinigus Lietuvoje, logiškai būtų atrodęs VSD perspėjimas Vyriausybei ir ministerijoms, koks pavojus gali kilti opozicionieriams dėl esamos Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties, kurios pagrindu dar 2007-aisiais Minskas bandė išgauti iš Vilniaus opozicijos narį Aleksandrą Jankovskį.
URM galėjo inicijuoti Vyriausybės nutarimą: “Atsižvelgiant, kad Minsko režimas gali naudoti kriminalines bylas politiniam opozicijos persekiojimui, visi teisinės pagalbos prašymai iš Baltarusijos privaloma tvarka siunčiami URM ir VSD įvertinti – ar nėra juose persekiojamų asmenų pavardžių.”
Seimo URK galėjo inicijuoti įstatymo projektą dėl laikino teisinės pagalbos Baltarusijai sustabdymo ar ribojimo.
Bet niekas nieko nepadarė. Toks įspūdis, jog tyčia sėdėjo ir laukė, kol kas nors nutiks, kad būtų galima sukelti triukšmingą skandalą ir aiškinti, esą tais laikais, kai ministerijas valdė sekretoriai, tokių dalykų nebūdavo. Arba dėstyti apie kadaise veikusias neformalias taisykles, pagal kurias visi viską turi derinti telefonu su URM. Visai kaip “valstybininkų” ir visagalio ministerijos sekretoriaus Albino Januškos laikais, kada Albinukas skambindavo Dariukui, šis – Gintarėliui, ir viskas būdavo tyliai, nepaliekant popierinių pėdsakų, sutvarkoma telefoninės teisės būdu.
Atrodo, kad pasiremdami “Beliackio precedentu” senąją “januškinę” tvarką kai kas norėtų susigrąžinti. Žinant, kad realiai URM ir VSD tebesitvarko “valstybininkų” laikais parinkti kadrai, kurie į dabartinius savo vadovus žiūri tik kaip į laikinus uzurpatorius, tokia galimybė atrodo įtikinamai.

Toks įspūdis, jog tyčia sėdėta ir laukta, kol kas nors su baltarusiais nutiks, kad pasiremiant “Beliackio precedentu” būtų galima susigrąžinti senąją, “valstybininkų” ir A.Januškos laikais sukurtą telefoninės teisės praktiką.

Scanpix

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiai baltarusių žurnalistei Nataljai Radinai Vilniaus Gedimino prospekte vaikinukas, labiau primenantis kokios andergraundo grupės gitaristą nei valstybės tarnautoją, draugiškai šūktelėjo “aš jus pažinau” ir parodė pergalės ženklą. Ironizuojant galima sakyti, kad valdininkas gal nė nebūtų pažinęs, nes juk jam pagal instrukciją tai nepriklauso. Po to, kai mūsų valdininkai autoritariniam Minsko režimui praktiškai įdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” vadovą Alesį Beliackį, valstybei būtina išsiaiškinti: ar tai pavienis apsirikimas, ar Lietuvos politika?

Pasitarnavome režimui

Lietuvos politikams ir valdininkams besižodžiaujant, kas kaltesnis (tiksliau, kas nekaltesnis), regis, primirštama, kokia padarytos klaidos kaina. “Režimas bando komplikuoti visuomeninės organizacijos veiklą, nes A.Beliackio vardu atidarytoje sąskaitoje buvo aukotojų pinigai, kurie būdavo skiriami žmogaus teisėms Baltarusijoje ginti, represijų aukoms remti. Aukotojai žinojo, kad asmeninė banko sąskaita – tai techninis instrumentas perduoti pinigus aukoms. Tokia praktika taikyta daugelyje giežto režimo šalių. Tačiau šių lėšų negalima prilyginti fizinio asmens pajamoms ir jų apmokestinti, juo labiau žmogų įkišti į kalėjimą ir kaltinti mokesčių nemokėjimu stambiu mastu”, – “Veidui” savo poziciją išdėstė garsus teisininkas, Baltarusijos Helsinkio komiteto teisės komisijos pirmininkas Hary Pahaniayla.
Beje, oficialiai remti Baltarusijos pilietinių organizacijų neįmanoma, kaip ir neįmanoma joms Baltarusijoje oficialiai veikti.
Kitas kovotojas dėl žmogaus teisių Valentinas Stefanovičius, kurio duomenis Minskui taip pat perdavė Lietuva, atsipirks pagal Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, nes banke Lietuvoje suma šiek tiek nesiekė tos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė (ji taikoma nuo 1000 bazinių dydžių, kas yra 35 mln. Baltarusijos rublių – vos 17 tūkst. Lt).
H.Pahaniayla santūriai vertina kolegų Lietuvoje – advokatų iniciatyvą siūlyti savo teisines paslaugas A.Beliackiui: “Profesionalių advokatų yra ir Baltarusijoje. Problema kita – čia neveikia įstatymai, nėra nepriklausomų teismų. Į ką “šeimininkas” parodys pirštu, tas ir bus nuteistas.” O A.Beliackiui gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

Versijos: nuo klerkų žioplumo iki Rusijos sąmokslo

Tokia situacija Baltarusijoje. O Lietuvoje kuriamos vis naujos skandalo versijos. Versija Nr. 1: teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, tai buvo rutininis atsakymas, o valstybės tarnautojas galėjo ir nežinoti baltarusių opozicionierių pavardžių. Tačiau Teisingumo ministerijos (TM) Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios parašu palaimintos į Minską iškeliavo pažymos, turbūt išsilavinusi ir patyrusi, jei užima tokias pareigas. Daugiau apie valstybės tarnautoją žinoti nevalia, nes ji atostogauja, o, kaip pareiškė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė, “be jos asmeninio sutikimo negalime perduoti jums jos gyvenimo aprašymo”. Kai kuriuos duomenis TM, pasirodo, saugo labai skrupulingai.
“Galėjo bent “pagūglinti”, – baisėjosi mūsų valdininkų neišprusimu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Tačiau net jei valstybės tarnautoja nebuvo girdėjusi A.Beliackio pavardės, ji negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje valdoma diktatoriaus. Be to, A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus pavardės nebuvo kokiame ilgame sąraše – abu paklausimai pateikti tą pačią dieną, o per šiuos metus TM iš Baltarusijos gavo vos aštuonis prašymus suteikti finansinius asmenų duomenis (ne tik dėl finansinių duomenų per metus gaunama apie 500 paklausimų).
Kad tai jokia rutininė klaida, įrodo ir atkaklumas “išsimušinėjant” informaciją: SEB bankas, priešingai nei DnB NORD, dar bandė ginti savo kliento V.Stefanovičiaus duomenis, o DnB NORD A.Beliackio iš karto perdavė, taip suduodamas smūgį pasitikėjimui visa Lietuvos bankine sistema. Dėl nepaklusnaus banko TM kreipėsi į  teismą, beje, šiemet trečiąkart. Šešiolikos metų teisėjos patirtį turinti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nesuabejojo, kad baltarusiams reikia talkinti. SEB teismui duomenis atidavė.
Taigi versija, kad tai buvo rutininis TM veiksmas, kelia abejonių, bet dar mažiau įtikinamos kitos versijos. “Kad nuo kovo pabaigos iki dabar šita situacija buvo tyli, siūlo daugybę versijų, kam gali būti naudingas įvykių eskalavimas dabar. Tai, ko gero, naudinga Rusijai, buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo byloje Lietuvos poziciją tai tikrai silpnina, o ne stiprina”, – spėja R.Šimašius.
Tačiau juk ne Rusija privertė A.Bernotienę įduoti baltarusių opozicionierius. Antra vertus, Lietuva iš tiesų vainojo austrus, paleidusius sulaikytą 1991 m. sausio 13-osios žudynių įtariamąjį, jau žinodama, kad pati įdavė baltarusių opozicinionierius.
Dar viena sąmokslo versija, kurios autorystė priklauso prof. Vytautui Landsbergiui, – triukšmas sukeltas bandant nuversti R.Šimašių. Nelabai padoru lyginti vieno ministro portfeliuką su režimo kalėjiman pasiųstu kovotoju dėl žmogaus teisių. Nors tikrai keista, kad ir teisingumo, ir užsienio reikalų ministrai nė nesvarsto atsistatydinti. Gal atostogaujantis premjeras liepė šiukštu nejudinti Vyriausybės pamatų, nes tokiu atveju jau būtų prarasti šeši ministrai?

D.Grybauskaitės baimė ir politikos krypties stygius

Vis dėlto skandalas išryškino daugiau nei tik valdininkų trumparegiškumą ir  ministerijų nesusišnekėjimą. Kas pirmas iš užsienio valstybių aplankė mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurios pagrindinė konstitucinė pareiga – formuoti užsienio politiką? A.Lukašenka, kurio neįsileido nė viena kita ES valstybė. Prezidentė brėžė liniją nepalikti Baltarusijos izoliuotos, motyvuodama, kad tai daroma dėl Baltarusijos žmonių, o ne dėl diktatoriaus. Tačiau įtakos jo politikai – jokios.
O poelgis A.Beliackio atžvilgiu prezidentei atrodo vertas tik nuobaudos klerkui. Beje, R.Šimašius net to nedaro, nes, neoficialių šaltinių teigimu, TM valdininkai bandė atkreipti savo vadovų dėmesį į Baltarusijos paklausimus, tačiau šie primindavo prezidentės priesaką bendradarbiauti su kaimynais. Ką jau kalbėti apie užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį: jis nieko nedaro pirma nemetęs akių į prezidentės portretą, apsidrausdamas, kad jo neištiktų pirmtako dalia.
Tikrai naivu būtų klerkų klaidą prirašyti prezidentei. Tačiau jei ji reikalauja absoliutaus paklusimo užsienio politikos srityje, jai tenka ir absoliuti atsakomybė už brėžiamą liniją.

Ką duos komisijos ir interpeliacijos

Taigi kas toliau? Premjeras pavedė sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, Seime – dvi komisijos. Jei jos ieškos iešmininko, tai jis aiškus. Akivaizdu, kad Užsienio reikalų ministerija nesusiprato pateikti Lietuvos globojamų asmenų sąrašo, Teisingumo ministerija parodė savo analfabetiškumą, o ką veikia Valstybės saugumo departamentas – nežinia. Vis dėlto jei Lietuva remia Baltarusijos opozicijos atstovus, čia veikia jų pilietinės organizacijos, oficialiai įregistruota nepriklausoma žiniasklaida, gal turėtume garantuoti jiems bent jau apsaugą nuo mūsų pačių valdininkų, politikų, bankininkų? Vargu ar logiška ir, užuot atsakingai teikus teisinę pagalbą, ją visai nutraukti. Tai gali pakenkti baudžiamųjų bylų tyrimui abiejose valstybėse.
Ko gero, tokios skausmingos klaidos nebūtų buvę, jei būtų aiškiau, už ką mūsų valstybė ir prieš ką. “Didžiausia atsakomybė už teisinės pagalbos sutarties naudojimą politiniams tikslams tenka Baltarusijos valdžiai. Galiu ranką atiduoti, kad mūsų valdininkai nežinojo, kieno duomenis perdavė. Nors tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet faktas, kad tai sisteminės problemos pasekmė – neturime kryptingos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu”, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Didžiausia Lietuvos pagalba baltarusių kovotojams prieš režimą būtų susivokti, kad su diktatoriumi kelti šampano taurės už demokratiją ir jo įkalintų politinių kalinių laisvę – neįmanoma.

Vilnius uoliai talkino Minskui
Vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informaciją apie A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 m.
Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus DnB NORD ir SEB bankams. DnB NORD atsiuntė informaciją ir ji kovo 28 d. persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti. TM kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą. Šio reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso. Birželio 6 d. informacija persiųsta Minskui.
Birželio 21 d. Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymų iš Baltarusijos. Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV. Su A.Beliackiu susitiko Lietuvos diplomatai ir pasiūlė prašytis politinio prieglobsčio, tačiau jis pasirinko ginti žmogaus teises Baltarusijoje ir grįžo į Minską.
Rugpjūčio 4 d. Minske A.Beliackis sulaikytas. Pretekstas – vengimas mokėti mokesčius nuo pinigų, laikomų banke Lietuvoje.

Prie Vilniuje dirbančios Baltarusijos nepriklausomo naujienų portalo charter97.org komandos prisidėjo ir jo redaktorė Natalja Radina.

Jai pavyko slapta išvykti iš Baltarusijos, kur jos laukė politinės kalinės dalia. N.Radina keturiolika metų dirba nepriklausomoje žiniasklaidoje ir nė dienos – valstybinėje, nes sako neįsivaizduojanti, kad žurnalistas gali nebūti nepriklausomas. Šiandien ji taip dirbti tėvynėje nebegali, todėl paprašė politinio prieglobsčio Lietuvoje.
Žinoma, pirmas klausimas kolegei – apie apmaudų atvejį, kai Lietuva tiesiai režimui į rankas atidavė kozirius prieš Baltarusijos kovotojų dėl žmogaus teisių lyderį Alesį Beliackį.

VEIDAS: Ar interviu Jums davęs Lietuvos teisingumo ministras įtikino, kad kovotojų prieš režimą sąskaitų Lietuvos bankuose duomenų perdavimas buvo apmaudi klaida, bet ne Lietuvos valstybės politika?
N.R.: Manau, padaryta klaida, bet galima buvo suprasti, kas gali nutikti, kai bendrauji su režimu. Dėl šios lemtingos klaidos kalėjime atsidūrė žmogaus teisių gynėjas A.Beliackis, sukeltas pavojus jo vadovaujamo žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” veiklai, nes banko sąskaitoje, kurios duomenis Lietuva perdavė Baltarusijos režimui, buvo “Vesnos”, o ne A.Beliackio asmeniniai pinigai. Jais buvo teikiama pagalba politiniams kaliniams, samdomi jiems advokatai, remiamos politinių kalinių šeimos ir dėl politinių pažiūrų atleisti iš darbo žmonės, sumokamos neteisingai nuteistiesiems paskirtos baudos. O Baltarusijoje tai vyksta kasdien ir pagalba reikalinga nuolat. Vienas klaidingas žingsnis, o padariniai milžiniški. Kovotojai prieš Aleksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje nusivylę Lietuva. Tai pavyzdys, prie ko gali privesti bendradarbiavimas su diktatūra.
VEIDAS: Esate minėjusi, kad Jums kalint KGB kalėjime per tardymus daugiausia bandyta išgauti informacijos būtent apie opozicinių judėjimų ir žiniasklaidos finansavimą.
N.R.: Spec. tarnyboms labai svarbu išsiaiškinti, kas, taip pat ir finansiškai, palaiko opoziciją. Režimas žino, kad disponuodamas šia informacija kovotojus prieš jį galės persekioti, o jie nesulauks juridinės ar finansinės pagalbos.
Man taip pat padėjo “Vesna”: nuo pirmos mano arešto dienos surado advokatą, mokėjo už jo paslaugas, buvo suteikta pagalba mano mamai, kurios pensija labai maža ir jai ši pagalba buvo gyvybiškai reikalinga.
VEIDAS: Ar ir portalas charter97.org finansuojamas užsienio fondų?
N.R.: Nenorėčiau atsakyti į šį klausimą. Tik noriu priminti, kad Baltarusijoje draudžiama finansiškai remti visuomenines organizacijas ar nepriklausomą žiniasklaidą. Tai padarę žmonės arba praras savo verslą, arba juos areštuos, pagrobs, nužudys, kaip 1999 m. buvo pagrobtas opoziciją rėmęs verslininkas Anatolijus Krasovskis.
VEIDAS: Vis dėlto ar daug baltarusių šiandien remia demokratinius judėjimus? Ir Vilniuje, ir net ES renginiuose teko sutikti baltarusių, kurie per daug nepeikia “batiuškos” Lukašenkos.
N.R.: Labai mažai žmonių, kurie juo tebetiki, o po rinkimų liko dar mažiau. Dabar blogėja ekonominė padėtis ir visi mato, kad vadinamasis ekonominis stebuklas buvo sukurtas ne A.Lukašenkos, o tiesiog pravalginėjome Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus – sėdėjome ant kreditų iš Rusijos adatos, naudojomės tuo, kad Rusija mums tiekė pigią naftą. Kai pagalbos sumažėjo, viskas ėmė griūti, nes nieko nepadaryta per 17 metų, o A.Lukašenka nieko ir negalėjo padaryti. Ką gali padaryti kolūkietis, kuris valdo valstybę?
O Baltarusijos žmonių baimė didžiulė. Už kiekvieną bandymą protestuoti, kovoti su teisiniu nihilizmu areštuoja, kiša į kalėjimus, žudo. Nėra nepriklausomo parlamento, teismų, visa valdžia praktiškai priklauso nuo vieno diktatoriaus. Žiniasklaidos liko du nedideli nepriklausomi laikraščiai, kurie nepajėgia visoje dešimties milijonų gyventojų šalyje paskleisti informacijos.
VEIDAS: Kaip esant tokiam režimui vis dėlto egzistuoja kad ir menka nepriklausoma žiniasklaida? Ar tai ženklas, kad diktatūra silpsta?
N.R.: Anaiptol ne, tai tik širma. Taip režimas demonstruoja Europai, kad neva jis yra demokratiškas. Vienintelė informacinė erdvė, aprėpianti visą Baltarusiją, – internetas. Štai mūsų portalas per dieną sulaukia vidutiniškai 150 tūkst. lankytojų, o jei vyksta kokie svarbūs įvykiai – ir 200 tūkstančių. Auditorija vis auga, nes dabar Baltarusijoje lūžio momentas ir visi nori sužinoti nepriklausomą informaciją. Todėl prieš naujienų portalus režimas imasi represinių priemonių. Kad charter97.org neleis dirbti, buvo aišku, kai vien 2010 m. prezidento rinkimų išvakarėse mums buvo iškeltos trys baudžiamosios bylos, buvo kelios kratos, konfiskuota 20 kompiuterių.
Kilo pavojus ne tik portalui, bet ir jo darbuotojų gyvybei. Prezidento rinkimų išvakarėse, kai sutiko dirbti vieno iš kandidatų į prezidentus Andrejaus Sanikovo rinkimų štabe, kilpoje rastas charter97.org įkūrėjas Olegas Bebeninas. Esu tikra, kad prie jo mirties prisidėjo Baltarusijos jėgos struktūros. Pažinojau Olegą daug metų, jis buvo sėkmingai dirbantis žurnalistas, šeimos žmogus, pavyzdingas tėvas ir, esu absoliučiai tikra, šis žmogus niekada nebūtų pats atėmęs sau gyvybės.
Dabar portalo redakcija – Vilniuje, o bendradarbiai Baltarusijoje dirba pogrindžio sąlygomis.
VEIDAS: Ką Jums teko išgyventi per pusantro mėnesio KGB kalėjime?
N.R.: Mane areštavo prezidento rinkimų dieną. Nors aš žurnalistė, man pateikti tie patys kaltinimai kaip ir buvusiems kandidatams į prezidentus, kurie dabar jau nuteisti penkeriems šešeriems metams kalėjimo. Per vadinamąsias apklausas be advokato grasindavo, spausdavo įduoti kitus. Buvo gruodis ir sausis, labai šalta, o kameroje nebuvo vietos miegoti, tad miegojau ant grindų. Kameroje nebuvo tualeto, išvesdavo kartą kas tris keturias valandas. Dušas – kartą per savaitę. Visiška informacinė izoliacija – per pusantro mėnesio gavau vieną laišką nuo mamos, nors man rašė gausybė žmonių. Aš niekam negalėjau parašyti laiško. Mums siunčiamų laikraščių negaudavome, televizoriai uždrausti.
Po pusantro mėnesio, likus porai dienų iki ES svarstymo dėl ekonominių sankcijų Baltarusijai, kad apdumtų akis Europai, keletą žmonių, taip pat ir mane, išleido iš kalėjimo. Bet kaltinimų nepanaikino, turėjau pasirašyti, kad neišvyksiu iš šalies, neleido gyventi Minske – išsiuntė į Kobriną, esantį už 300 km. Ten toliau dirbau, bet po dažno mano straipsnio man grasindavo kalėjimu. Manęs laukė tik teismas ir nuosprendis. Beje, grasinimai dažniausiai pasipildavo po straipsnių, kad ES Baltarusijos režimui turi įvesti ekonomines sankcijas.
VEIDAS: Tačiau Lietuvos politika rėmėsi logika, kad nubaustas bus ne A.Lukašenkos režimas, o Baltarusijos žmonės.
N.R.: Patikėkite, Baltarusijos žmonės ir taip kenčia, ir nebus blogiau nei dabar, kai vidury Europos diktatūra žudo žmones. Gerai gyvena tik valdininkai ir artimi režimui žmonės, verslininkai, paklūstantys režimui. Štai mano mama turi ilgą darbą stažą, bet pensija, išvertus į dolerius, 50–60, o komunaliniai mokesčiai – per 100 dolerių. Kad neįvedus ekonominių sankcijų paprasto žmogaus gyvenimas pagerės, šansų nėra, bet yra šansų, kad jas įvedus režimui būtų blogiau.
VEIDAS: Manote, kad ES politika Baltarusijos atžvilgiu klaidinga?
N.R.: Neabejotinai reikia baigti koketuoti su A.Lukašenkos režimu. Šiandien ES nieko nedaro, tik skelbia pareiškimus, ir visi jie vienodi – mes labai susirūpinę, reikalaujame nedelsiant išlaisvinti politinius kalinius. Baltarusijos valdžiai nuo to visiškai tas pats. O paskaičiusi skaitytojų komentarus mūsų portale matau, kad Baltarusijos žmones jau vimdo tuščios kalbos. O juk ne Rusija, bet ES šiandien yra pagrindinė Baltarusijos prekybos partnerė ir būtent ES A.Lukašenkai duoda valiutą, kurios jam taip trūksta. Kas ES svarbiau – pinigai ar demokratija?
VEIDAS: Lietuvos politikai sako, kad negalima izoliuoti Baltarusijos, reikia bendraujant “eksportuoti” į ją demokratiją. O prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmas svečias iš užsienio buvo A.Lukašenka.
N.R.: Tai buvo košmariškas atvejis: kaip galima priimti neteisėtą prezidentą, kuris valdžią uzurpavo ir išlaiko jėgos struktūrų padedamas? Galima teisintis, kad jis – kaimynas. Tačiau jei kaimynas – žudikas maniakas ir jūs jį pasikviečiate arbatos, visų pirma keliate pavojų sau, antra, jį dangstydami nusižengiate teisės normoms. O svarbiausia – koks tų susitikimų rezultatas? Ar pasiekta kas, išskyrus tai, kad Lietuva nutraukė A.Lukašenkos tarptautinę izoliaciją, o režimo propagandai suteikė galimybę puikuotis, jog štai su A.Lukašenka bičiuliaujasi ES šalies prezidentė? Bet jei D.Grybauskaitei patinka žmogėdrų kompanija, komentarų neturiu.
VEIDAS: Vis dėlto politinio prieglobsčio paprašėte būtent Lietuvoje. Ar Nyderlanduose, kurie pirmieji pasiūlė jums politinį prieglobstį, nebūtų saugiau?
N.R.: Nyderlandams esu labai dėkinga. Gyventi ten būtų saugiau, bet dirbti geriau Vilniuje – čia visa redakcija, Baltarusija arčiau, čia atvažiuoja daug baltarusių, mane galės aplankyti mano pagyvenę tėvai, draugai. Čia ne taip jausiuosi atplėšta nuo tėvynės.
VEIDAS: Vis dėlto ką turėtų padaryti Lietuva, kad bent kiek ištaisytų padarytą žalą baltarusių kovotojams prieš režimą?
N.R.: Lietuva turėtų visais lygiais siekti, kad ES būtų principingesnė ir griežtesnė Baltarusijos režimo atžvilgiu ir baigtų jam nuolaidžiauti. Bendradarbiauti, ypač kriminalinėse bylose, reikia, bet privalu būti labai atsargiems, nes kiekvienas neatsargus žingsnis gali baigtis kaip dabar. Norisi, kad ši Lietuvos klaida neliktų kelių dienų skandalu, o būtų pamoka, nes dabar ant kortos pastatyta Lietuvos reputacija ne tik Baltarusijos, bet ir visos ES žmonių akyse.
N.Radina: “Jei D.Grybauskaitei patinka žmogėdrų kompanija, komentarų neturiu.”

BFL

Išsilavinimas – teisininkas, priklauso valdančiąjai koalicijai, liberal-centristas. R. Palaičio išmušimo atveju užima jo vietą kone automatiškai, R. Šimašiaus – liberal-sąjūdiečiai turi neproporcingai daug ministrų postų, gali ir pasislinkti. Bet kuriuo ateveju, žinant A. Valinsko būdą, premjerui Andriui Kubiliui rudenį ne apie atominę ir “Gazprom” galvoti tektų, o apie koalicijos išsaugojimą.

P.S.: Be abejo, dėl to, kad ES sankcijomis apimta ir “persona non grata” esanti Alla Bodak Lietuvos ambasadoje Minske gavo vizą tą pačią dieną, kai Baltarusijos teisėsauga profilaktiškai sulaikė ir apklausė Alesių Beliacką, kaltas irgi teisingumo ministras R.Šimašius. O Minske ambasadoriaujantis “valstybininkų” draugelis, Turniškių vilų skandalo herojus Edminas Bagdonas – nekuo dėtas, jis gi didis kovotojas už demokratiją Baltarusijoje

Scanpix

“Baltarusijos miestuose, 20 val. 40 min. duomenimis, sulaikyti daugiau kaip 150 protesto akcijų dalyvių”, – sakoma centro pranešime.

Baltarusijos teisių gynėjų duomenimis, tarp jų Minske sulaikyti daugiau kaip 80 žmonių.

Internautų aktyvistų judėjimas “Revoliucija per socialinį tinklą” paragino žmones susirinkti devyniose Minsko vietose, kur jie turėjo “vaikštinėti pirmyn ir atgal, kalbėtis ir susipažinti vieni su kitais”.

Panašūs protestai prieš autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos režimą taip pat buvo organizuojami kituose miestuose.

Šios akcijos buvo jau šeštoji “tyliųjų protestų” banga, organizuota per internetą pastarąjį mėnesį. Per ankstesnius sambūrius, vykusius birželio 29 ir liepo 3 dienomis. buvo sulaikyti šimtai aktyvistų, o vėliau daugeliui iš jų buvo skirtas administracinis areštas.

Taip pat įvairiuose Baltarusijos sostinės rajonuose buvo sulaikyta daugiau kaip 10 žurnalistų, tarp jų laikraščio “Naša Niva” korespondentas Jegoras Martinovičius , “Laisvės radijo” korespondentas Olegas Gruzdilovičius, naujienų agentūros “Interfax” korespondentas Sergejus Kucukas, “Belorusskaja gazeta” fotokorespondentas Vladimiras Zamirovskis, televizijos kanalo NTV 4 žmonių filmavimo grupė.

Taip pat buvo sulaikytas interneto laikraščio “Ježednevnik” redaktoriaus pavaduotojas Andrejus Aleksandrovičius, “Laisvės radijo” korespondentas Alesis Daščinskis, “Euroradio” korespondentas Andrejus Jelisejevas.

Taip pat, kaip praneša agentūros “Interfax” korespondentas, prie prekybos centro “Titan” sostinės Maskvos rajone buvo sulaikytas užsienio žurnalistas. Jis turėjo Baltarusijos URM akreditaciją.

Saugumo pareigūnai “veikė šiurkščiai ir nenurodė jokių (sulaikymo) priežasčių”, sakė O.Gruzdilovičius, kuris buvo trumpam areštuotas milicijos, o vėliau paleistas.

Žmones suiminėjo daugiausiai civilius drabužius vilkintys pareigūnai, kurie čiupdavo protestuotojus ir tempdavo į nepažymėtus automobilius, ant kurių nebuvo valstybinės registracijos numerių, keli protestų dalyviai pasakojo naujienų agentūrai AFP.

A.Lukašenka ėmėsi itin griežtų priemonių prieš opoziciją nuo pernai gruodžio, kai ši surengė masinius protestus, paaiškėjus, jog prezidentas buvo perrinktas triuškinama persvara.

BLF

“Raginame Baltarusijos valdžią paleisti suimtuosius asmenis, susilaikyti nuo jėgos naudojimo taikių civilių atžvilgiu bei užtikrinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms”, – antradienį išplatintame pranešime cituojamas A.Ažubalis.

Jis taip pat pareiškė esąs susirūpinęs ir apgailestaujantis, kad Baltarusijos jėgos struktūros pastaruoju metu imasi prievartos veiksmų prieš savo šalies piliečius, kurie taikiuose susibūrimuose siekia išreikšti pilietinę poziciją.

Žmogaus teisių organizacijos duomenimis, šiomis dienomis Baltarusijoje mažiausiai 140 žmonių nuteisti dėl dalyvavimo protestuose prieš autoritarinį prezidento Aleksandro Lukašenkos režimą, kuriuos milicija malšino naudodama jėgą.

Apie 100 žmonių buvo pripažinti kaltais Minske, o dar 40 – kituose miestuose, tarp jų Gomelyje, Gardine, Breste, Mogiliove ir Vitebske. Kai kuriems protestuotojams buvo skirti 2-15 parų administraciniai areštai, kiti išvengė įkalinimo, tačiau turės sumokėti iki 1 mln. Baltarusijos rublių (480 litų) baudas.

Žmogaus teisių organizacijos nurodė, jog milicijai sekmadienį šiurkščiai malšinant demonstracijas šalyje buvo areštuoti iš viso apie 400 žmonių, o likę suimtieji tikriausiai stos prieš teismą iki šios savaitės pabaigos.

Protestuotojai, atsiliepdami į aktyvistų internautų judėjimo “Revoliucija per socialinį tinklą” raginimus, mėgino reikšti nepasitenkinimą A.Lukašenkos politika tiesiog plodami rankomis. Tačiau civilius drabužius vilkėję milicijos agentai sulaikė visus, mėginusius ploti. Be to, aktyvistai buvo mušami, taip pat naudotos ašarinės dujos, sakė vienas Minske esantis naujienų agentūros AFP korespondentas.