Šis referendumas turėjo nulemti jau pradėjusios byrėti Sovietų Sąjungos ateitį ir ją nulėmė: 76,4 proc. žmonių pasakė norintys, kad sąjunga išliktų. Vis dėlto referendume dalyvavo tik devynios iš penkiolikos respublikų, tad „sąjungos“ likimas buvo nuspręstas tik dalyje ją sudarančių valstybių.

Armėnija, Estija, Gruzija, Latvija, Lietuva ir Moldova atsisakė dalyvauti šiame referendume ir buvo kaltinamos, kad neleido piliečiams išreikšti savo valios. Kad parodytų, jog šiuose kraštuose yra žmonių, pasisakančių už sąjungos išsaugojimą, sąjunginė žiniasklaida pateikė rezultatus iš įvairių respublikų, kurios ir be respublikinių rinkimų komisijų sugebėjo „įvykdyti“ referendumą. Lietuvoje atseit iš 582 262 registruotų balsuotojų atėjo balsuoti 501 375 (86 proc.), už federaciją pasisakė 496 050 (98,9 proc.), Latvijoje šis skaičius sudarė 95,1 proc., Estijoje 95 proc., Armėnijoje 71 proc., Moldavijoje 98 procentus.

Vis dėlto atnaujintai federacijai nebuvo lemta atsirasti. Dieną prieš tai, kai turėjo būti pasirašyta federacijos sutartis, konservatyvios komunistinės jėgos, siekiančios išsaugoti nepakitusią sąjungą, surengė valstybinį perversmą – pučą ir paskelbė valdžią perduodančios Valstybiniam ypatingosios padėties komitetui (rusiška santrumpa – GKČP), nors naujoji federacinė sutartis taip pat būtų išsaugojusi Sovietų Sąjungą, tik pakitusiu pavidalu. Michailas Gorbačiovo Suverenių Respublikų Sąjungos idėja rėmėsi suverenių valstybių federacija, kurią vienytų bendra kariuomenė, užsienio politika ir prezidentas.

Vis dėlto konservatyviosios jėgos bijojo, kad sukūrus tokią „laisvą“ sąjungą mažesnės valstybės paseks Lietuvos pavyzdžiu ir paskelbs savo nepriklausomybę, tuo įkvėpdamos atsiskirti ir didesnes valstybes, tokias kaip Ukraina ar Kazachstanas. Pučistai ėmėsi jėgos, įvedė į Maskvą tankus, pradėjo manevrus kitose respublikose, tačiau dėl tokių veiksmų ne tik nesulaukė visuomenės palaikymo, bet ir nesugebėjo įbauginti žmonių, kurių nemažos minios ėjo saugoti valstybinių objektų.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino Rusijos Federacijos (tuometis oficialus pavadinimas – Rusijos Sovietinė Federacinė Socialistinė Respublika) vadovas Borisas Jelcinas, išrinktas 1991 metų vasarą per pirmus demokratinius RTFSR prezidento rinkimus. B. Jelcinas galėjo pretenduoti į didesnį demokratinį savo valdžios teisėtumą negu pats M. Gorbačiovas, kurį išrinko tik per iš dalies laisvus rinkimus sušauktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Perversmininkai suklydo, kad nesuėmė B. Jelcino, nes jis turėjo visišką veiksmų laisvę ir galėjo koordinuoti pasipriešinimą pučistams. Išėjęs iš Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pastato, jis stovėdamas ant šarvuočio perskaitė tekstą, smerkiantį pučistų veiksmus. Toks asmeninės drąsos aktas neliko nepastebėtas.

Perversmui žlugus, reali valdžia dar nepanaikintoje SSRS atsidūrė pučui pasipriešinusio B. Jelcino rankose. Jo įsaku buvo sustabdyta, o vėliau ir uždrausta Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP), kuriai buvo priskirta atsakomybė už perversmo organizavimą, veikla. Staiga visų respublikų, kuriose dar tvirtai laikėsi komunistai, valdžia tapo nelegalios organizacijos padalinių atstovais, taigi reikėjo ieškoti savo valdžios įteisinimo būdų. Toks būdas buvo rastas – paskelbta respublikų nepriklausomybė, tai nebuvo sunku padaryti, nes keitėsi ir plačiųjų masių nuotaikos. Pavyzdžiui, Ukrainoje per referendumą dėl nepriklausomybės už ją pasisakė per 90 proc. gyventojų, nors mažiau nei prieš metus surengtame referendume dėl sąjungos išsaugojimo už ją pasisakė 70 proc. gyventojų.

Vis dėlto ilga bendra Sovietų Sąjungos respublikų istorija, sukūrusi bendrą ūkio, energetikos, prekybos, finansų ir t. t. sistemą, įpareigojo sutvarkyti naujų nepriklausomų valstybių santykius. 1991 metų gruodį Baltarusijoje, Belovežo girioje, susitiko Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai. Per susitikimą priimtu sprendimu SSRS buvo panaikinta, vietoj jos įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). Tai nebuvo M. Gorbačiovo federacijos idėjos įgyvendinimas be paties M. Gorbačiovo – NVS neturėjo bendro prezidento, bendros valiutos nei bendros kariuomenės, t. y. to, ką savo federacijos idėjoje siūlė SSRS prezidentas, po Sandraugos įkūrimo likęs prezidentu be valstybės, ir gruodžio pabaigoje jis atsistatydino. Sovietų Sąjungos vėliava virš Kremliaus buvo nuleista 1991 metų gruodžio 31 dieną, taip užbaigdama 69 metus egzistavusios „blogio imperijos“ istoriją.

Tačiau SSRS žlugimas nepanaikino daugelio problemų (netgi sukūrė naujų) ir nenutraukė ryšių tarp valstybių, kurie buvo sukurti Sąjungos egzistavimo metais. Respublikose liko kariuomenė, kurios statusas tapo neaiškus, vienur ji buvo okupacinė kariuomenė, kurią reikėjo išvesti, kitur tai buvo bendra sąjunginė kariuomenė, kurios turtą reikėjo pasidalyti. Taip pat iškilo Kaliningrado srities, kaip Rusijos eksklavo, problema, reikėjo išspręsti klausimą dėl Krymo ir čia esančio Rusijos karinio Juodosios jūros laivyno, Kaukaze ir Moldovoje atsinaujino tautiniai nesutarimai, prasidėjo karai.

Nemenkas būrys sovietologų, dar šaltojo karo metais aiškindami apie 1917 m. perversmą Rusijoje ir Sovietų Sąjungos istoriją, rėmėsi vadinamuoju kultūriniu istoriniu požiūriu, kad komunistų diktatūra buvo tik dar vienas tradicinio Rusijos autoritarizmo laiptelis, o socialiniai pokyčiai nebuvo tokie svetimi Rusijos tradicijai: tik Dievui atskaitingas caras, visuotinis įbaudžiavinimas, kolektyvinės atsakomybės principas ir jų analogai porevoliucinėje valstybėje (vienas partijos lyderis, į kolūkius suvaryti, faktiškai įbaudžiavinti valstiečiai ir panašiai). Laikantis tokios teorijos, išeitų, kad Rusija iš principo negali būti demokratinė pliuralistinė valstybė ir liberaliosios demokratijos perspektyvos čia labai liūdnos. Atsirado nuogąstaujančių, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija grįš prie totalitarizmo ar autoritarizmo, tik šį kartą – dešiniojo.

Iš tikrųjų Rusijos dešiniosios jėgos gana keistos – jos remiasi ne tiek Rusijos imperijos, kiek SSRS, kaip galingos didžiosios valstybės, nors ir sukurtos remiantis kairiosiomis idėjomis, istorija. Apgailestaujantys dėl 1991 metų rugpjūčio pučo nesėkmės remiasi Kinijos pavyzdžiu ir sako, kad M. Gorbačiovo reformų ir B. Jelcino neoliberalių reformų alternatyva buvo kiniškas komunizmo variantas ir tokio pobūdžio reformos, kokios buvo vykdomos Kinijoje.

Neaišku, ar tokio tipo reformos, kokių imtasi Kinijoje, būtų efektyvios Rusijoje, bet B. Jelcino ekonominis ir politinis kursas nebuvo itin efektyvus. Be to, kaip ir daugelyje kitų posovietinių valstybių, valdžios krizės čia buvo labai ryškios, pavyzdžiui, 1993 metais B. Jelcinas išvaikė parlamentą net pasitelkęs tankus. Vėliau Rusija įsivėlė į du karus Čečėnijoje, o jos ekonomiką 1998 metais nusiaubė didelė krizė.

Naujojo tūkstantmečio išvakarėse B. Jelcinas atsistatydino, atverdamas kelią tuomečiam premjerui Vladimirui Putinui užimti prezidento postą. V. Putinas, buvęs KGB papulkininkis, ėmėsi daug griežtesnės politikos tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Prasidėjo vadinamųjų oligarchų ir opozicionierių suėmimai, pablogėjo santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, agresyvėjo retorika.

Daug pasako ir V. Putino požiūris į SSRS žlugimą: jis pavadino jį didžiausia dvidešimto amžiaus geopolitine katastrofa. Po dviejų prezidento kadencijų V. Putinas išlaikė tradiciją „paskirti“ įpėdinį ir remti jį per prezidento rinkimus. Dmitrijus Medvedevas, buvęs Prezidento administracijos vadovu ir vicepremjeru, 2008 metais buvo išrinktas prezidentu. Jis ėmėsi kiek liberalesnės politikos, švelnino retoriką, atsikratė korumpuotų „karaliukų“, tokių kaip Jurijus Lužkovas, stalinines represijas pripažino kaip baisią visai šaliai patirtį.

Aišku, daug kas sako, kad tai – V. Putino sankcionuota politika, tačiau kiti teigia, kad D. Medvedevas nori uzurpuoti valdžią ir nesutaria su V. Putinu. Tačiau galimas ir „gero ir blogo policininko“ vaidmenų scenarijus: V. Putinas, gana griežtas ir negalintis nusileisti, laikosi savo politikos, bet puikiai supranta, kad jam reikia jaunimo ir liberaliau mąstančių žmonių palaikymo, o Rusijai reikia išsikovoti prestižą užsienyje, tad jo siekti pavesta D. Medvedevui.

Rusijos raida daro stiprią įtaką jos santykiams su posovietinėmis šalimis. Tuos santykius lėmė ir pačių buvusių sovietinių respublikų raida, tad norint suprasti tiek šių santykių istoriją, tiek dabartines peripetijas reikia apžvelgti pastarojo dvidešimtmečio šių valstybių vystymosi kelią.

Baltijos valstybės

Nors Rusija ir paleido respublikas, vis dėlto norėjo jas išlaikyti savo įtakos sferoje jau vien dėl SSRS buvusių glaudžių ekonominių ryšių, tačiau Baltijos respublikos, patyrusios ilgą okupaciją, nenorėjo turėti nieko bendro su Rusija: neįstojo į NVS, išėjo iš rublio zonos, pareiškė norą įstoti į ES ir NATO, taip dar labiau atsiribojant nuo rytinės kaimynės. Tokių tendencijų nesustabdė net ir 1992 metais Lietuvoje, o 1995 metais Estijoje grįžusios kairiųjų vyriausybės.

Baltijos valstybėms geriau sekėsi dorotis su kilusiomis ekonominėmis problemomis, buvo pažabota hiperinfliacija, sėkmingai, nors ir ne be sunkumų, buvo pereita prie rinkos ekonomikos modelio. Tiesa, daug žmonių buvo nusivylę nauju gyvenimu, kai kurių finansinė padėtis smarkiai pablogėjo dėl nuvertėjusių rublinių indėlių, tačiau kitų – smarkiai pagerėjo, taip atsirado socialinė atskirtis. Įmonių privatizacija buvo vykdoma už investicinius čekius, tai vyko nevisiškai skaidriai. Tačiau Baltijos valstybių vidaus raidoje pavyko išvengti didelių sukrėtimų, karų, stambių politinių krizių ir panašių dalykų, kurie lydėjo rytines posovietines kaimynes.

1993 metais iš Lietuvos, o 1994 metais iš Latvijos ir Estijos buvo sėkmingai išvesti SSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijai, likučiai. Latvija ir Estija priėmė gana griežtus pilietybės įstatymus, šių valstybių pilietybę galėjo gauti tik tie žmonės, kurių protėviai čia gyveno iki 1940 metų. Tiesa, Latvija vėliau pratęsė tą laiką iki 1991 metų, kad palengvintų įstojimą į ES. Lietuva taip griežtai nepasielgė, tačiau čia ir nebuvo tokio skaičiaus kitataučių.

Estijos ir Latvijos sprendimas automatiškai nesuteikti pilietybės gyventojams, kurie čia atsikraustė po sovietų okupacijos, ir kilusios problemos dėl Rusijos armijos išvedimo bei jos turto likimo, smarkiai apkartino šių šalių ir Rusijos santykius. 1993 metų viduryje po Estijos priimto nutarimo dėl pilietybės Rusija grasino iš viso sustabdyti karių išvedimą, griežtėjo karinga retorika, kuria itin džiaugėsi konservatyvieji komunistiniai Rusijos sluoksniai ir Estijos rusakalbiai, tačiau oficialiai karių išvedimas nebuvo sustabdytas. Kilo problemų ne tik dėl pilietybės, bet ir dėl rusų kalbos, Stačiatikių bažnyčios padėties. Rusija nuolat kalba apie žmogaus teisių pažeidimus ir rusakalbių mažumos teisių suvaržymus Baltijos valstybėse.

Labiausiai Baltijos valstybių ir Rusijos santykius kartina skirtingas istorijos supratimas ir vertinimas. Baltijos valstybės nori kompensacijų už okupacijos metais padarytą žalą, tačiau Rusija nenori pripažinti jokių okupacijų ir aneksijų. Negana to, Estijoje ir Latvijoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo suformuotos SS divizijos, kurios kovėsi prieš Raudonosios armijos karius, ir iki šiol Rygos centre kasmet vyksta šių pajėgų veteranų eitynės, taip dar labiau kartindamos santykius su rytine kaimyne, kuri Baltijos valstybes kaltina fašizmu.

Net ir tokie įvykiai Talino centre 2007 metais, kai prieš Bronzinio kario skulptūros iškėlimą į kapines protestavo rusakalbiai Estijos gyventojai, buvo susiję su skirtinga istorijos interpretacija: Estijai Antrasis pasaulinis karas (kaip ir Latvijai bei Lietuvai) buvo ne pergalingas ar išvaduojantis, o atnešantis naują okupaciją, tad šios valstybės šio karo rezultatus atsisako laikyti teigiamais ir pripažinti okupacinės kariuomenės paliktus jiems pergalės, o mums – okupacijos simbolius.

Baltarusija

Posovietinę Baltarusijos raidą aprašyti gana nesunku. Šalis palyginti anksti tapo valdoma autoritarinio lyderio, savo poste esančio jau 17 metų, ir išvengė visų demokratinei valstybei būdingų valdžios krizių, tačiau problemų užteko.

1990 metų liepos 27 dieną Baltarusijos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, tačiau liko SSRS sudėtyje. Nepavykus 1991 metų rugpjūčio pučui Maskvoje, Baltarusijos SSR paskelbė nepriklausomybę ir pasivadino Baltarusijos Respublika. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislovas Šuškevičius kartu su savo kolegomis – Rusijos ir Ukrainos vadovais – pasirašė Belovežo susitarimą, panaikinusį SSRS ir įkūrusį NVS. Kiekviena iš pasirašiusių valstybių turėjo ratifikuoti šį susitarimą ir be vargo tai padarė, tačiau įdomu tai, kad vienintelis Baltarusijos parlamento narys, balsavęs prieš šios sutarties patvirtinimą ir SSRS panaikinimą bei Sandraugos įkūrimą, buvo Aleksandras Lukašenka.

Kaip ir kitų posovietinių šalių, taip ir Baltarusijos raidoje korupcija buvo kasdienis reiškinys. A. Lukašenka susikūrė didelio kovotojo prieš korupciją reputaciją ir 1993 metais net buvo paskirtas parlamento antikorupcinio komiteto pirmininku. Jis apkaltino parlamento vadovą S. Šuškevičių ir dar apie 50 politikų korupcija. S. Šuškevičius buvo priverstas atsistatydinti, faktiškai kaltinimai tebuvo pretekstas buvusiai komunistinei nomenklatūrai pašalinti politikus, nepajėgiančius spręsti kilusių problemų.

1994 metais pradėjo galioti Baltarusijos konstitucija, kurioje buvo numatytas prezidento postas. A. Lukašenka, buvęs gana populiarus, nusprendė kandidatuoti. Jo populiarumui turėjo įtakos ne tik pasisakymai prieš korupciją, bet ir tai, kad jis buvo tikrai sovietiškas ir Sąjungos iširimą laikė didele blogybe, o tai nepriklausomą valstybę ištikusiomis problemomis nusivylusioms masėms buvo itin svarbu. Baltarusijai buvo svarbūs glaudūs ryšiai su Rusija: reikėjo gauti rusiškos naftos ir dujų, reikėjo Rusijos rinkos realizuoti savo produkcijai. Žmonių akyse A. Lukašenka buvo žmogus iš šlovingos praeities, kuris galbūt tą praeitį sugebės grąžinti.

Praeities grąžinimas visų pirma pasireiškė buvusios valstybės (BSSR) simbolių grąžinimu. Negana to, prezidentas pradėjo telkti valdžią savo rankose, jis pasirūpino galimybe savo nutarimu paleisti Aukščiausiąją Tarybą, vėliau per referendumą, kurio teisėtu nepripažino nei ES, nei JAV, tos galios buvo dar išplėstos. Santykiai su Vakarais itin suprastėjo, Baltarusija buvo laikoma diktatūrine šalimi, o A. Lukašenka keikė Vakarus, kad šie susimokė prieš jį.

Atviru grasinimu Vakarams tapo sprendimas, kuriuo prezidentas išvarė užsienio ambasadorius iš savo rezidencijų ir pasiūlė jiems kitas patalpas, dėl to A. Lukašenkai buvo uždrausta įvažiuoti į ES ir JAV. Prezidentas ir toliau nesiskaitė su žodžiais ir svaidėsi kaltinimais, pavyzdžiui, kad Baltarusijos sportininkams buvo sudaromos kliūtys dalyvauti 1998 metų Nagano žiemos olimpinėse žaidynėse. Santykius kartino artimi Baltarusijos ryšiai su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu ir Iranu bei ginklų pardavimo sandėriai su šiomis valstybėmis.

2001 metais A. Lukašenka buvo perrinktas prezidentu ir, nors kilo kalbų dėl rinkimų klastojimo, svarių įrodymų nebuvo. Prezidentas buvo populiarus, ekonomika jo kadencijos metais augo, tiesa, veikiau ne dėl geros ekonominės politikos, o dėl galimybės pirkti pigią rusišką naftą ir kitas žaliavas. Pramonė buvo labai kontroliuojama, taip pat pristabdyta privatizacija. A. Lukašenkos oponentai jo sukurtą sistemą vadino „lukašenkizmu“, tai – savotiška autoritarinė sistema su aiškia sovietinių laikų nostalgija ir stiprėjančiu asmens kultu. Prezidento šalininkai jį gynė, sakydami, kad jo politika leido šaliai išvengti tos suirutės, kuri ištiko daugelį kitų posovietinių valstybių.

2004 metais įvykusiame referendume prezidento kadencijų ribojimas (dvi kadencijos) buvo panaikintas ir tai atvėrė kelią „paskutiniam Europos diktatoriui“ siekti trečiosios prezidento kadencijos. Nors opozicija susivienijo ir iškėlė vieną kandidatą, A. Lukašenka vis tiek laimėjo didžiuliu skirtumu (oficialiai – 84 prieš 2 proc.). Opozicija bandė surengti protestus, panašius į tuos, kokie vyko Ukrainoje, tačiau valdžia tam buvo pasiruošusi ir spalvotoji revoliucija neįvyko. Liežuvio nelaikantis valstybės vadovas net pareiškė, kad jis suklastojo rinkimų rezultatus ne savo naudai: iš tikrųjų jis gavo 93 proc. balsų, tačiau įsakė paskelbti labiau Vakarams būdingus rezultatus.

Artėjant eiliniams 2010 metų prezidento rinkimams santykiai su Vakarais gerėjo, o su Rusija – blogėjo. Buvo panaikintas draudimas Baltarusijos pareigūnams keliauti į Vakarus ir to rezultatas – A. Lukašenkos ir popiežiaus Benedikto XVI susitikimas, nors prezidentas ne kartą yra sakęs, kad jis ateistas. Galbūt Vakarai tokia politika Baltarusijos ir Rusijos konflikto fone tikėjosi patraukti A. Lukašenką į savo pusę, deja, tai jiems nepavyko. 2010 metų gruodžio mėnesį įvykusių rinkimų rezultatai vėl buvo klastojami, o protestuotojai išvaikyti naudojant grubią jėgą, opozicijos kandidatai suimti.

Baltarusijos ir Rusijos santykius ilgai buvo galima vadinti geriausiais iš tų, kurie susiklostė tarp Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų. Rusija tebėra svarbiausia Baltarusijos ekonominė ir politinė partnerė. Iki A. Lukašenkos prezidentavimo pradžios neatrodė, kad abipusiai santykiai bus tokie glaudūs, nors 1992 metais, nenorint nutraukti ekonominių ryšių, ir buvo pasirašyta laisvosios prekybos sutartis. Prezidentu tapus A. Lukašenkai šalys pradėjo dar labiau artėti, kol galų gale paskelbė sudarančios Rusijos ir Baltarusijos Bendriją. 1995 metais įvyko simbolinis pasienio stulpo, žyminčio ribą tarp Rusijos ir Baltarusijos, iškasimas. Kartu su susitarimais dėl muitų tai tapo įžanga į bendrą valstybę, kuri formaliai įkurta 2000 metais ir pavadinta Sąjungine Rusijos ir Baltarusijos valstybe: reikėjo pasirašyti sutartis, jas ratifikuoti ir t. t.

Ši sąjunga turėjo padaryti Rusiją ir Baltarusiją federacine valstybe su vienu prezidentu, bendra valiuta, kariuomene, himnu, herbu ir kitais atributais, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti. Nors dar ir dabar sklando bendros valiutos idėja, Rusija labiau nori, kad Baltarusija tiesiog įsivestų jų rublį, ir tiek.

„Jaunavedžių“ santykiai nebuvo be barnių. 2004 metais Rusijos dujų monopolistas „Gazprom“ panoro užsitikrinti patikimą ir stabilų dujų tranzitą į Europą per Baltarusiją, siekdamas perimti dujų tranzito sistemos kontrolę nuperkant sistemos operatoriaus „Beltransgaz“ kontrolinį akcijų paketą, tačiau nepavyko susiderėti dėl kainos. Tai privedė prie to, kad „Gazprom“ užsuko dujų tiekimo Baltarusijai čiaupus, krizė užtruko keletą mėnesių, kol buvo sudaryta nauja dujų tiekimo sutartis. Vėliau abipusiai santykiai vėl pradėjo gerėti.

2009 metais įvyko dar vienas barnis. A. Lukašenka apkaltino Rusiją, kad ši pasiūlė lengvatinę 500 milijonų JAV dolerių paskolą mainais į tai, kad Baltarusija pripažintų nuo Gruzijos atskilusias Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybes. Baltarusijos vadovas ėmėsi jam būdingos griežtos ir nevaldomos retorikos, pasakė daug karčių žodžių savo rytinės kaimynės adresu, o visa tai atvedė į vadinamąjį „pieno karą“: Rusija suvaržė pieno produktų importą iš Baltarusijos. Aišku, rusai sakė, kad produkcija neatitinka kokybės reikalavimų ir naujų standartų, tačiau A. Lukašenkos karčių žodžių fone tai atrodė kaip politinis sprendimas ir pamokėlė „sūnui paklydėliui“.

Konfliktas tuo neapsiribojo: Rusija priminė Baltarusijai, kad ši skolinga už dujas, o Baltarusija priminė Rusijai, kad ji nėra atsiskaičiusi už dujų tranzitą į Europą. Tai sukėlė naujus grasinimus, kad bus įvesti muitai ir sienų kontrolė. Per Rusijos televiziją buvo parodyta laidų apie A. Lukašenkos režimą ir jo „nešvarius darbelius“, į tai iš Baltarusijos pusės buvo atsakyta panašiomis priemonėmis. Baltarusijos suartėjimo su Vakarais fone tai atrodė kaip rimto konflikto pradžia ir istorinis Baltarusijos politikos posūkis, tačiau po 2010 metų prezidento rinkimų šios viltys išsisklaidė.

Ukraina

Ukraina istoriškai yra daug labiau priklausoma nuo Rusijos, sunkiau kratėsi priklausomybės nuo jos nei, pavyzdžiui, Baltijos šalys. 1991 metais išrinktas prezidentu Leonidas Kravčiukas, suprasdamas, kad visiškai atsiriboti nuo Rusijos nepavyks, bet ir nenorėdamas tiesioginės sąjungos su Rusija, pritarė NVS idėjai ir tapo vienu aktyviausių jos rėmėjų. L. Kravčiukas atsisakė bendros su Rusija valiutos ir bendros kariuomenės ir kartu su B. Jelcinu sėkmingai sutarė dėl karinių pajėgų padalijimo.

Vis dėlto ne visi Ukrainoje siekė atsiriboti nuo Rusijos. Šalis yra stipriai susiskaldžiusi simpatijų Rusijai požiūriu: rytinėje jos dalyje gausu rusakalbių gyventojų, kurių nuotaikos gana prorusiškos. Vakarinėje šalies dalyje, kurios dalis iki 1939 metų priklausė Lenkijai, daugumą sudaro etniniai ukrainiečiai, čia gajos nacionalinio sąmoningumo tendencijos. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Ukrainoje buvo įvairiais būdais bandyta demonstruoti savo nacionalinį ir istorinį skirtingumą nuo Rusijos, taip formuojant ukrainietišką tapatybę, tačiau rytinės dalies gyventojų arčiau Ukrainos valstybės pritraukti nepavyko ir šalis tik dar labiau susiskaldė.

Didžiausios problemos Ukrainai iškilo dėl Krymo, kuriame daugumą gyventojų sudarė rusai. 1992 metais Krymas pasiskelbė nepriklausoma ir nuo Rusijos, ir nuo Ukrainos respublika, o tai komplikavo Sevastopolyje esančios Rusijos karinės jūrų bazės priklausomybės klausimą. Vis dėlto krizės išvengti pavyko ir Krymas savo planų atsisakė, bet tik gavęs autonominės respublikos Ukrainos sudėtyje statusą ir gana daug savarankiškos valdžios įgaliojimų, nors Sevastopolio municipalinė teritorija liko tiesioginėje Ukrainos vyriausybės jurisdikcijoje. Dėl Sevastopolio bazės priklausomybės ilgą laiką vyko ginčai, tačiau galų gale ukrainiečiai sutiko nuomoti ją Rusijai.

Ne ką menkesnės problemos kilo ir dėl branduolinių pajėgų, po SSRS subyrėjimo likusių Ukrainos kontrolėje, likimo. 1993 metais Ukraina sutiko prisijungti prie JAV ir SSRS pasirašytos START-1 sutarties ir įsipareigojo perduoti Rusijai pusę savo branduolinio arsenalo, o iki 1999 metų – visiškai atsisakyti šio tipo ginkluotės. Rusai pasižadėjo tiekti pigesnį kurą ir gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą, o tai visų pirma reiškė patvirtinimą, kad Rusija nesieks prisijungti rytinės Ukrainos dalies ir Krymo, nes pagrindo tam buvo, mat norinčių prisijungti prie Rusijos pačiame Kryme netrūksta.

1994 metais Krymo prezidentu išrinktas Jurijus Meškovas deklaravo, kad regionas turi grįžti į Rusijos sudėtį. Nieko šis politikas padaryti nesugebėjo, nes į įvykius įsikišo Ukrainos parlamentas ir panaikino Krymo Respublikos prezidento postą. Maskva tylėjo, atrodė, kad klausimas išspręstas ir daugiau nesikartos, tačiau retkarčiais vis iškyla kokių nors problemų dėl šio regiono. 2008 m. nuskambėjo Ukrainos užsienio reikalų ministro Volodymyro Ohryzkos kaltinimas Rusijai, kad ši Krymo gyventojams dalija Rusijos pasus, o tai kartu su deklaracija, kad Rusija gins karine jėga savo piliečius užsienyje, tapo rimta problema. Kitais metais įvyko antiukrainietiškos demonstracijos, per jas buvo reikalaujama, kad Rusija Krymo atžvilgiu imtųsi tokios pačios politikos kaip dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos. Paskui iškilo Rusijos laivyno bazės nuomos klausimas ir nors jis galų gale buvo išspręstas, Krymas Ukrainai lieka atvira ir opi problema.

Be problemų, kilusių dėl Krymo padėties, Ukraina savo posovietinėje raidoje turėjo ir daugiau sukrėtimų. L. Kravčiuko prezidentavimo eros simboliu tapo infliacija, didelių įmonių bankrotai, korupcija, neskaidri privatizacija ir panašios bėdos, kurios, tarp kitko, nesvetimos ir Lietuvai. L. Kravčiukas nesugebėjo dorotis su ekonomikos ir politikos iššūkiais, nepasitenkinimas ir prorusiškos nuotaikos stiprėjo, tokių įvykių fone ministras pirmininkas Leonidas Kučma nusprendė siekti prezidento posto. Jis deklaravo glaudesnių santykių su Rusija atkūrimą, žadėjo kovoti su ekonominėmis negandomis ir korupcija.

Tokie pareiškimai sulaukė rytinės ir pietinės šalies dalių rinkėjų palaikymo, ir antruosiuose nepriklausomos Ukrainos prezidento rinkimuose L. Kučma triumfavo. Per šiuos rinkimus itin išryškėjo šalies susiskaldymas: vakarinė dalis balsavo už L. Kravčiuką, o rytinė ir pietinė dalys daugiausia balsavo už L. Kučmą. Balsai pasidalijo 52 prieš 45 procentus L. Kučmos naudai. Keisčiausia, kad 1999 metų rinkimuose L. Kučma daugiausia balsų gavo vakarinėje šalies dalyje, t. y. balsavimas, palyginti su ankstesniais rinkimais, apsivertė. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad rimčiausias jo varžovas (gavęs 37 proc. balsų) buvo Komunistų partijos kandidatas P. Symonenka, kuris pritraukė didelę dalį balsų rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.

Nors L. Kučma savo rinkimų programoje žadėjo ištaisyti savo pirmtako ir oponento padarytas klaidas ir spręsti šalies problemas, jo prezidentavimo erą daugelis pavadintų baisesne nei L. Kravčiuko. Korupcija pradėjo dar labiau augti, o su tuo susiję skandalai tapo kone kasdienybe, žiniasklaidos laisvės buvo pamažu varžomos, faktiškai Ukraina ėjo panašiu keliu kaip Baltarusija ir kai kurios kitos posovietinės šalys. Ekonominė situacija pirmą jo prezidentavimo kadenciją buvo gana prasta, tačiau nuo 2000 metų prasidėjo augimas.

Šiuo laikotarpiu Rusijos ir Ukrainos santykiai gerėjo, buvo pasirašyta Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis, be to, L. Kučma apie rusų kalbą visada kalbėdavo kaip apie „oficialią“. Rusija ėmėsi padėti Ukrainai statyti dvi nemažas atomines jėgaines. Tačiau netrūko ir nesutarimų. Ukraina buvo įsiskolinusi Rusijai už dujas bei naftą ir nevengdavo užsiimti apgavystėmis ir pasinaudoti tuo, kad per šalį nafta ir dujos tiekiamos Europai, atsukdavo „kranelį“ ir sau. Skolos buvo nurašytos tik Ukrainai perdavus paveldėtą iš Rusijos ginkluotę, pavyzdžiui, strateginius bombonešius „Tu-160“.

Didžiausias „epochos“ skandalas įvyko, kai buvo nužudytas žurnalistas Georgijus Gongadzė, kuris buvo prisikasęs prie daugelio valdžios nešvarių darbelių, tarp jų buvo ir nelegalūs ginklų pardavimo sandoriai. Žiauriai išniekintas žurnalisto lavonas buvo aptiktas 2000 metų rudenį. Netrukus opozicija paskelbė pasiklausymo įrangos, kuri nuo 1998 metų buvo įmontuota L. Kučmos kabinete, užfiksuotą medžiagą, iš jos buvo sužinota, kad L. Kučma pritarė radarų sistemų pardavimui S. Husseino valdomam Irakui ir liepė Ukrainos saugumui „pasirūpinti“ žurnalistu G. Gongadze. Šios bylos tyrimas tęsiasi iki šiol (neseniai atnaujintas), L. Kučmai buvo bandoma inkriminuoti kaltinimus, tačiau nesėkmingai. Sklando gandai, esą imunitetas L. Kučmai suteiktas susitarus, kad 2005 metais pasibaigus antrajai kadencijai jis pasitrauks iš politikos.

Visa bloga valdžios praktika, susikaupusi per L. Kučmos prezidentavimą, išsiveržė per ketvirtus nepriklausomos Ukrainos prezidento rinkimus. Ryškiausias iš nešvarių epizodų buvo kandidato į prezidentus Viktoro Juščenkos apnuodijimas. Per pirmąjį rinkimų turą du pagrindiniai varžovai – Regionų partijos kandidatas, tuometis premjeras Viktoras Janukovyčius ir Viktoras Juščenka – surinko po 39 proc. balsų, antrajame ture V. Juščenka surinko 46 proc., o V. Janukovyčius – 49 proc. balsų. Rusijos ir Baltarusijos prezidentai V. Putinas ir A. Lukašenka suskubo pasveikinti V. Janukovyčių kaip naująjį Ukrainos prezidentą dar net nepaskelbus oficialių rezultatų, tačiau šie sveikinimai buvo gerokai skuboti.

Tiek V. Juščenkos šalininkai, tiek ir tarptautiniai stebėtojai pareiškė, kad rinkimai neatitiko tarptautinių standartų ir buvo nedemokratiški, dėl to Ukrainoje įvyko valdžios krizė ir taikūs V. Juščenkos šalininkų protestai, tai buvo pavadinta oranžine revoliucija. Protestams nerimstant, po mėnesio buvo surengti pakartotiniai rinkimai, kuriuose V. Juščenka, surinkęs 52 proc. balsų, buvo paskelbtas rinkimų laimėtoju. Nors būta įrodymų, kad L. Kučmos administracija ir Vyriausioji rinkimų komisija buvo įsivėlusios į rinkimų klastojimą, didelio masto bylų nebuvo pradėta, tik keli pavieniai asmenys buvo suimti ir kaltinti rinkimų rezultatų klastojimu.

V. Juščenkos prezidentavimo pradžia buvo kupina vilčių ir entuziazmo, tačiau prezidentavimo pabaigoje dauguma jo rėmėjų buvo nusivylę ir jo palaikymas visuomenėje nesiekė 10 procentų. Nors ir ankstesnių prezidentų kadencijos buvo audringos, V. Juščenkos prezidentavimas pabaigoje daug kam atrodė kaip viena didelė krizė. Dar pirmaisiais jo prezidentavimo metais buvo pakeista prezidento šalininkės oranžinės revoliucijos metu Julijos Tymošenko vadovaujama vyriausybė.

2007 metais prezidentas paleido parlamentą dėl konstitucijos pažeidimų ir paskelbė naujus rinkimus, tačiau parlamentas atsisakė išsiskirstyti ir posėdžiavo toliau, nepatvirtino naujų rinkimų finansavimo ir kreipėsi į Konstitucinį teismą. Bet V. Juščenka nesiruošė laukti nuosprendžio ir atleido tris Konstitucinio teismo teisėjus, 2008 metais vėl bandė paleisti parlamentą, sukėlė dar vieną politinę krizę ir įsivėlė į didelį konfliktą su J. Tymošenko. Prezidento populiarumas nuolat smuko ir per 2010 metų rinkimus jis nesurinko nė 10 procentų rinkėjų balsų. Prezidentu buvo išrinktas buvęs jo varžovas V. Janukovyčius ir jau pati jo kadencijos pradžia parodė, kad bus siekiama glaudesnių santykių su Rusija.

V. Juščenkos prezidentavimo laikotarpiu santykiai su Rusija blogėjo – nuo Ukrainos norų įstoti į NATO ir V. Putino pažado tokiu atveju aneksuoti Ukrainos rytinę dalį ir Krymą iki disputo dėl dujotiekio ir skolų už dujas, kai buvo nutrauktas šio svarbaus energijos šaltinio eksportas į Europą iki tol, kol Ukraina nesusimokėjo skolų. Santykius dar apkartino istorijos interpretavimo peripetijos ir holodomoro traktavimas kaip ukrainiečių tautos genocido. 2008 metais 53 proc. rusų apie Ukrainą atsiliepė neigiamai ir panašus skaičius išsilaikė ilgą laiką. Giminingos tautos darėsi vis labiau priešiškos. Tačiau V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžia ir jo prorusiška politika žada abiejų valstybių suartėjimą.

Marius Ėmužis

www.technologijos.lt