A.Lukašenka, BFL nuotr.

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Gytis JANIŠIUS

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, Valstybė – liaudžiai.

70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik  1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: “Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima.

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

Šis straipsnis pirmą kartą buvo spausdintas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

"Scanpix" nuotr.

2015-uosius baltarusiai įsimins kaip metus, kai žurnalistei Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija, o Aliaksandras Lukašenka penktą kartą iš eilės tapo šalies prezidentu. Nors įvykiai kaimyninėje Ukrainoje vis nukreipdavo visuomenės dėmesį nuo ekonominių valstybės problemų, praėjusiais metais jų tapo nebeįmanoma nepastebėti: nors buvo jaučiamas politinių ir ekonominių santykių su Europos Sąjunga atšilimas, Baltarusijos ekonomika patyrė geroką nuosmukį. A.Lukašenka sutelkė turimas diplomatines pajėgas naujų partnerių paieškai už Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių ribų – Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Ar šis Minsko bandymas jau davė naudos?

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Oficialių šaltinių teigimu, Baltarusija yra užmezgusi diplomatinius santykius su 48 (iš 54) Afrikos valstybėmis. Vis dėlto didesnis dėmesys, ypač šiuo metu, skiriamas ekonominei diplomatijai, siekiant padidinti Baltarusijos eksporto mastus. Nors pastarieji metai Afrikos ir Vidurio Rytų šalims buvo gana sunkūs politiniu ir ekonominiu atžvilgiu, 2014 metais Baltarusijos eksportas į šiuos regionus išaugo 31,5 proc. ir pasiekė 521,9 mln. JAV dolerių.

Sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių.

Minskas į Afrikos rinkas žvelgia iš pragmatinės perspektyvos, nepamiršdamas, jog ši užsienio politikos kryptis – bene pati silpniausia dėl daugelio jų politinio ir ekonominio nestabilumo. Vasaros pabaigoje Užsienio reikalų ministerijos atašė Dmitrijus Kičevas pažymėjo, kad sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių. A.Lukašenka ir jo komanda pradėjo intensyviai susitikinėti su Alžyro, Gvinėjos, Egipto ir kitų valstybių atstovais, vis pabrėždami, jog esamo bendradarbiavimo nebepakanka – reikia didinti tarpusavio prekybos, verslo ir bendrų projektų įvairiose srityse mastą.

Vis dėlto naivu manyti, kad nauji Afrikos partneriai ar atsinaujinę ryšiai darytų didelę įtaką Baltarusijos eksportui. Tai įrodo ir oficialūs skaičiai: nors su Egiptu ir Zimbabve prekyba išaugo, su Alžyru nuo 2011 m. iki 2014 m. susitraukė nuo 18,4 iki 6 mln. dolerių, o su Gvinėja – nuo 1,9 iki 0,6 mln. JAV dolerių. Turint omenyje, jog Minskas neišnaudoja viso savo potencialo, reiktų manyti, kad ekonominiai ryšiai su Afrikos valstybėmis tik papildo iš prekybos su kitais žemynais gaunamas pajamas, bet artimiausiu metu net nepretenduoja tapti svarbiausia prekybos kryptimi.

Minskas jau kurį laiką žvalgosi ir į Lotynų Amerikos rinką, galinčią tapti tramplinu Baltarusijai įsilieti į platesnio masto pasaulio prekybos tinklus. Glaudūs ryšiai su Venesuela, Ekvadoru, Brazilija ir Kuba ne tik padėjo pamatus bendrų įmonių įkūrimui, abipusės prekybos skatinimui, bet ir išplėtojo kultūrinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Santykiai su Kuba netgi suteikė savotiško teigiamo svorio kitų Lotynų Amerikos valstybių akyse, kurį Baltarusija noriai išnaudoja savo reikmėms, o Kuba vertina ją kaip vieną iš nedaugelio sąjungininkių Europoje.

Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų.

Remiantis oficialiais duomenimis, nuo 2011 m. iki 2014 m. eksportas į Venesuelą ir Boliviją sumažėjo nuo 198,8 iki 99,7 mln. dolerių, vadinasi, beveik dvigubai. Prekyba su Ekvadoru, daugiausia nafta ir žemės ūkio prekėmis, krito nuo 20,8 iki 13,5 mln. dolerių, su Brazilija – nuo 1224,1 iki 709,5 mln. dolerių ir netgi su Kuba susitraukė beveik trigubai – nuo 34,1 iki 13,1 mln. dolerių. Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų. Tik tokiu atveju kada nors ateityje ši didžiulė rinka gali būti tinkama alternatyva Baltarusijos tradicinėms eksporto rinkoms (daugiausia – Rusijai ir NVS šalims) pakeisti, tačiau ir tai – vargiai tikėtina.

Minskas ekonominių partnerių rado ir Azijoje: tai ir seniai užgimę ryšiai su Kinija, ir naujai mezgami su Laosu, Mongolija ir Vietnamu – valstybėmis, norinčiomis skatinti bendradarbiavimą ne tik su Rusija ir Kinija, bet ir su kitomis pasaulio šalimis. Įdomu pažymėti, kad praėjusių metų gruodį Baltarusija ir Vietnamas įsipareigojo 2016–2018 m. vykdyti bendrą ekonominę, mokslinę, edukacinę ir kultūrinę programą, leisiančią sutvirtinti abiejų valstybių santykius. Sėkmingas jos įgyvendinimas turėtų ateityje paskatinti kitas regiono valstybes taip pat atsigręžti į Minsko siūlomas galimybes ir potencialą.

Flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje.

Didesni prekybos mastai su Indija ir Pakistanu – taip pat A.Lukašenkos prioritetų sąraše, tačiau flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje. Santykius su Pekinu (kaip ir su keliomis kitomis regiono valstybėmis), užmegztus daugiau nei prieš dvidešimtmetį, iš dalies palaikė panašūs šalių valdymo principai. Nesikišdamos į viena kitos vidaus politikos reikalus, šios valstybės galėjo susitelkti siekti abipusiai naudingos ekonominės naudos, tačiau akivaizdu, kad A.Lukašenka Kinija suinteresuotas labiau. Niekas neabejoja, kad Pekinas galėtų investuoti į Baltarusiją daug daugiau, tačiau vis dėlto tai per maža rinka, neturinti ko pasiūlyti mainais, išskyrus save kaip partnerį Europoje.

Eksportas į Pakistaną nuo 2011 m. iki 2014 m. sumažėjo nuo 48,8 mln. iki 42,6 mln. dolerių, į Indiją – nuo 333 mln. iki 212,1 mln. dolerių, į Mongoliją – beveik trigubai, iki 21,7 mln. dolerių, į Vietnamą – nuo 164,3 iki 108,5 mln. dolerių ir tik į Kiniją šiek tiek padidėjo – nuo 636,6 iki 640,3 mln. dolerių. Ar eksporto pagyvėjimas į Kiniją teikia vilties? Vargu, ypač matant, kokį didelį prekybos deficitą Minskas patiria net ir padidinęs eksporto ir sumažinęs importo mastus, ir žinant, kad bene vienintelė prekė, kurią Pekinas noriai perka, yra kalio karbonatas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad paskutinį kartą Minskas turėjo teigiamą prekybos su Kinija balansą tik 2005 metais. Todėl vėlgi – Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Pastaruoju metu A.Lukašenka ir jo komanda kone desperatiškai ieškojo naujų ekonominių partnerių Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Smunkanti prekyba tradicinėse rinkose, daugiausia – su Rusija ir NVS šalimis, verčia Minską ieškoti išeičių ir naujų galimybių, tačiau kol kas paieška ne itin sėkminga.

Dauguma straipsnyje minėtų valstybių nėra ekonomiškai pajėgios reguliariai dideliais kiekiais pirkti baltarusiškas prekes, na, nebent vieną populiariausių – kalio karbonatą. Žvelgiant į oficialius duomenis, praėjusiais metais prekybos mastai tiek su vadinamaisiais tradiciniais partneriais, tiek ir su naujais traukėsi, todėl Minskui belieka tikėtis, kad taip intensyviai vykdyta naujų partnerių medžioklė ateinančiais metais pagaliau atneš naudos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 20 d.