"Scanpix" nuotr.

Lietuvos keliamos tarptautinės bangos dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės turėtų pasiekti ir Kiniją, kuri kredituoja baltarusiškus projektus. Lietuvos politikams kaimynų jėgainė yra nesaugi elektrinė prie Neries, o patiems baltarusiams – „elektros šventovė“ prie kelio iš Azijos į Europą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio 20–23 dienomis Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume paminėjo ir Baltarusijoje statomą Astravo atominę elektrinę (AE). Šio pro­jekto kritikai Prezidentė išmaniai pasirinko vandens temą: „Mūsų valstybė gerai tvarko savo vandens išteklius ir gali didžiuotis puikia jo kokybe. Bet daug kas priklauso ir nuo kaimyninių ša­lių požiūrio į energetinės infrastruktūros saugumą. Lietuvos kaimynystėje statoma Astravo atominė elektrinė aušinimui naudos Neries upės vandenį. Šis projektas neatitinka tarptautinių sau­gumo reikalavimų. Todėl apie tai kalbėti būtina aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Upės neturi sienų, o neatsakingas vandens išteklių naudojimas gali turėti skaudžių padarinių visiems.“

Sausio 22 d. pareiškimą dėl baltarusių „taikaus atomo“ padarė Prezidentas Valdas Adam­kus, Vytautas Landsbergis, Liberalų sąjūdžio pir­­mininkas Eligijus Masiulis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Kar­bauskis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Lands­bergis. Vandens jie nepilstė, o nusitaikė į reak­torių ir betoną.

Veiksniai, keliantys nerimą, apibūdinami vie­nu žodžiu – „rusiški“. Politikai rašo: „Jė­gai­nės statybai vadovauja „Rosatom“ dukterinė įmo­nė, bus naudojama praktikoje neišbandyta, eks­perimentinė rusiška reaktoriaus technologija. Statybos darbus pagal Rusijoje – Baltarusijoje suprantamą darbo kultūrą atlieka vietos statybos bendrovės. Branduolinės saugos priežiūrą vykdo jokios patirties ir jokio savarankiškumo nuo autoritarinės politinės valdžios neturinti valstybės institucija.“

Astrave planuojamas statyti reaktorius VVER-1200. Bandymų tikslams pastatytų VVER-1200 prototipų nėra, tačiau tai nesutrukdė numatyti tokiam reaktoriui vietos dar neveikiančiuose „Rosatom“ objektuose: Leningrado AE-2 (60 km nuo Sankt Peterburgo priemiesčių) ir Hanhikivi AE (Suomija). Pastarosios statybos pradžia numatyta 2018 m. Mažesnio galingumo reaktoriai VVER-1000 jau veikia Tianvanio AE Kinijoje. Ši elektrinė stovi per 30 km nuo 4,7 mln. gyventojų turinčios Lianjungano miesto aglomeracijos. Be Rusijos elektrinių, VVER-1000  dar veikia Indijos Kudankulamo (Indija) ir Bušero (Iranas) AE.

Stato, kaip yra įpratę

Nors priežiūrą vykdo „savarankiškumo nuo autoritarinės politinės valdžios neturinti valstybės institucija“, pati autoritarinė Baltarusijos valdžia neskuba susitarti su pasauliu. Astravo AE statoma nebaigus tokiam objektui būtino įver­tinimo, kurio reikalauja Jungtinių Tautų po­veikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija. Kadangi vertinimo nėra, jis nesuderintas su kaimyninėmis valstybėmis, taigi ir Lietuva.

Nuogąstavimus dėl rusiškos ir baltarusiškos darbo kultūros stiprina nuogirdos, atsklindančios iš statybų. Seimo narys Linas Balsys (Mišri Sei­­­mo narių grupė) „Veidui“ perdavė Bal­ta­ru­sijos opozicinių politikų, su kuriais jis bendravo, liudijimus, kad Astravo AE statybų aikštelėje vagiama viskas, ką tik galima pavogti.

Dar didesnėje migloje nei Astravo AE po­vei­kis aplinkai skendi šio objekto ekonominis pagrindimas, paprasčiau kalbant, verslo planas.

Iš­kilių Lietuvos politikų pareiškimas – tarsi koks lengvais potėpiais ant kiniško šilko nu­pieš­tas regiono raidos scenarijus: „Visiškai akivaiz­du, kad Baltarusija niekada negalėtų grąžinti iš Rusijos ir Kinijos gautų milijardinių paskolų, jei Astrave pagamintą elektrą parduotų savo rinkoje ir negautų tvirtos valiutos už jos eksportą, pirmiausia į Lietuvą ir per Lietuvą.“

Atrodo tarsi citata iš neviešo verslo plano, pagal kurį Rusija ir Kinija suteikė baltarusiams kreditus. Pareiškimo autoriai Lietuvos valdžiai prisako užtvenkti baltarusiškos elektros tvaną: „Nesaugi elektrinė bus prijungta prie jau esančių galingų į Visaginą nutiestų ir ketinamų į Kruo­nį tiesti elektros perdavimo linijų, tad ten pa­gaminta elektros energija nevaldomai už­tvin­dys mūsų šalį su visokeriopais ekonominiais bei politiniais padariniais.“

Drauge nurodomas lietuviškas koziris, su ku­riuo mūsų šalis gali palikti Baltarusiją su „ubago terba“: „Turime duoti Baltarusijai ir pasauliui aiškų politinį signalą, labai tvirtai ir kategoriškai pareikšti savo valią jokiomis sąlygomis neįsileisti į Lietuvą nesaugioje Baltarusijos atominės elek­trinėje pagamintos elektros.“

Tačiau nėra jokių žinių, kad Astravo AE atsipirkimą Baltarusijos valdžia sieja su elektros eksportu į Lietuvą ir toliau į ES. „Oficialiai jie statosi savo reikmėms, bet sunku įvertinti, kokios išties tos reikmės yra. Apie eksporto planus neteko girdėti“, – sakė Seimo narys L.Balsys.

R.Karbauskis, vienas iš kreipimąsi į Vy­riau­sybę pasirašiusių politikų, „Veido“ paklaustas apie Astravo AE verslo planą, svarstė: „Prie­lai­dą, kad gali būti toks planas, galime daryti iš to, kad Vyriausybė iki šiol nepadarė jokio pareiškimo dėl Astravo, be tam tikrų reikalavimų pa­teik­ti informaciją, bet aktyvios pozicijos nesimato.“

Poziciją lapkričio 12 d. premjeras Algirdas But­­­kevičius, atsakydamas į konservatoriaus An­driaus Kubiliaus paklausimą, pareiškė: „Mes ne­­siruošiame jokios infrastruktūros pritaikyti tai ato­minei elektrinei ir nesirengiame pirkti elektros energijos iš atominės elektrinės.“ Šioje frazėje slypi pažadas nejungti nesaugios Astravo AE prie jau esančių galingų į Visaginą nutiestų ir ke­tinamų į Kruonį tiesti elektros perdavimo linijų.

Nemirtingas utopijos žanras

Migloje skendintys Baltarusijos valdžios eko­nominiai skaičiavimai – jeigu jų esama – atveria erdvę kultūriniams ir istoriniams svarstymams.

„Rusiškumas“ ar „baltarusiškumas – rimti argumentai, kai kalbama apie betoną ar įrangą. Greta to yra mentalitetas. Neseniai JAV kompanija „Stratfor“, prisistatanti kaip privati žvalgyba, paskelbė prognozę dėl Rusijos politinės ateities. Pranešimo autorius, ilgametis CŽV darbuotojas Stevenas L.Hallas, pasiekęs žvalgyboje karjeros aukštumas ir išėjęs į privatų verslą, bando įkalti elementarų dalyką: jeigu norima suprasti Rusiją, reikia į pasaulį pažvelgti ruso akimis. Tas pats galioja ir Baltajai Rusijai, kuri ilgai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikš­tystei. Lietuvai Astravo AE dabar yra grėsmės šaltinis. Kas tai būtų baltarusiams – žinoma, jeigu elektrinė būtų galiausiai pastatyta ir pradėtų veikti?

Prieš porą metų baltarusių filosofas ir politologas Aliaksejus Dzermantas, 2013 m. rugpjūtį skaitęs pranešimą Rytų Europos studijų centre Vilniuje, išspausdino straipsnį „Baltoji Vilnia“. Neseniai jis vėl priminė apie šį tekstą socialiniuose tinkluose. Baltąja Vilnia pavadintas ateities Astravas. Baltoji, kaip ir Naujoji, Vilnia įgarsina bei įraidina baltarusišką Vilniaus pavadinimą greta lenkiško Wilno ir rusiško Vilna (Вильна – taip miestas vadintas carų laikais).

A.Dzermanto svarstymai prasideda vokiečių rašytojo Ernsto Jüngerio citata: „Elektrinė taip pat yra šventykla, tačiau tai pastebima tiek pat menkai, kiek šventykloje pastebima elektrinė.“ Kalambūras primena, kad šventykla gali suteikti energijos dvasiai. A.Dzermantas apipina Astravo statybas technologinės utopijos vaizdais, kurie gali savaip energizuoti ateities vektoriaus ieškančią baltarusių visuomenę.

Autorius primena, kad statybų aikštelę pašventino katalikų ir stačiatikių kunigai. Jis per­spėja, kad pasaulis grimzta į tamsą – tai ­rodo švytinčių taškelių mažėjimas Žemės kosmi­nėse nuotraukose: planeta naktimis vis la­biau „išjungia elektrą“. „Tačiau Baltarusija ne­nori būti mažakraujė ir grimzti į tamsą, todėl stato savą „Šviesos šventyklą“ – elektrinę“, – rašo A.Dzermantas. Nuo savęs pridurkime, kad Žemėje naktimis tamsiau dėl energijos taupymo, o ne dėl elektros stygiaus.

A.Dzermanto vizijose Baltąja Vilnia pervadintas Astravas turėtų tapti vos ne nauja Bal­tarusijos sostine – jei ne oficialia, tai bent moksline. Autoriaus vaizduotė mato į Baltąją Vilnią perkeltus Baltarusijos aukštųjų mokyklų fa­kul­tetus. Nuo 8 tūkst. iki 30 tūkst. gyventojų išaugęs mies­tas taptų traukos centru didesnio uždarbio ir aukš­tesnio statuso ieškantiems Lie­tuvos gy­ven­to­jams: neišsivaikščiojusiems Visa­gino atominin­kams, Vilnijos lenkams. Ar tai dar vie­na Rytų Lie­tu­vos socialinio ir ekonominio vys­tymo programa?

A.Dzermantas svajoja: „Faktiškai greta lietuviš­ko Vilniaus gali atsirasti naujas centras, kita Vil­nia, baltarusiška Vilnia, Baltoji Vilnia – šiuo­laikinis miestas su atomine širdimi. Tech­no­lo­­gi­nė sala, elektrinio švytėjimo centras, švytėjimo, sklin­­dančio į visas puse iš senosios metropolijos, valdžiusios žemes tarp Baltijos ir Juo­dosios jūrų.“

A.Dzermanto utopija primena Naujuosius Va­siukus iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo ro­mano „Dvylika kėdžių“. Galima būtų numoti į tai ranka – tiesa, konstatavus, kad baltarusiška vaizduotė vis dar piešia savus Elektrėnus, o lietuviškoji – pragmatiškesnė.

Viena įtaigiausių lietuviškų utopijų: turtingų ES pensininkų karšinimo zona, kurioje plotai tarp senelių namų užsėti biokurui tinkamų veislių augalais. Stiprioji lietuviškos utopijos pusė – senoliai niekur neišnyks ir biokuras ilgokai bus paklausus. O dėl  Baltosios Vilnios kyla abejonių, ar ji pergyvens Ketvirtąją pramonės revoliuciją, kuriai buvo skirtas šiųmetis Davoso forumas. Tačiau negalima numoti ranka į kitą dalyką, kuriuo persmelkta baltarusiška utopija: nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Be to, Baltarusija – suvereni valstybė. Jai tiesmukai neįsakysi – galima vien diplomatiškai patarti.

Kinija audžia Šilko kelią

Lietuvos politikų vaizduotėje mūsų šalis gali pasukti elektros jungiklį ir taip privesti prie bankroto nelemtąją elektrinę bei pridaryti nuostolių kreditoriams iš Kinijos. O kodėl kinai negaili kreditų tolimos Baltarusijos energetikai? Šios mįslės įminimas – Naujasis šilko kelias. Prekės iš Kinijos į Europą šiuo metu plukdomos jūra pro Singapūrą, Sueco kanalą. Kelio sausuma parametrai: dukart greičiau, už­tat iki 70 proc. brangiau.

Kinijos komunistų partijos ir valstybės vadovas Xi Jinpingas 2013 m. paskelbė, kad bus atgaivintas senovinis Šilko kelias – prekybinis sausumos maršrutas, besidriekiantis Kinijos ir Kazachstano teritorijomis. Kelias gali ap­lenkti Kaspijos jūrą ir per Rusiją, Baltarusiją atsiremti į ES sieną arba panaudojant jūrų keltus eiti per Azerbaidžaną, Gruziją ir vėl jūra iki Ukrainos ir ES.

Naujasis šilko kelias yra atsakas į Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimą, dėl kurio reikštas susirūpinimas ir Davoso forume. Akcijų kainų kritimas 2016-ųjų pradžioje, be viso kito sukeltas blogų žinių iš Kinijos, gal ir buvo netikėtas, tačiau pačios žinios – ne.

Kinija jau keleri metai ruošiasi lėtesnėms ūkio apsukoms. Šalies bendrojo vidaus produkto augimo mažėjimas nuo stulbinamų 10 proc. kasmet iki 6 proc., prie kurių leidžiamasi, lėtina viso pasaulio ekonomikos plėtrą. Tačiau 6 proc. – vis dar pavydėtinas rodiklis. Palaikyti ekonomiką kinai tikisi kurdami infrastruktūrą: tiesdami kelius, statydami uostus ir pramonės parkus. Naujasis šilko kelias – ne vien maršrutas. Tai reiškia ir pramonės perkėlimą iš Ki­ni­jos pajūrio regionų į mažiau išvystytas vakarines sritis.

Kinijos planuose Naujasis šilko kelias turėtų tapti vienu didžiausių pasaulyje infrastruktūros darinių. Tam tikslui įsteigtas Šilko kelio fondas su 40 mlrd. dolerių kapitalu. Už tuos pinigus bus tiesiami geležinkeliai ir automobilių keliai, statomos elektrinės. Visiems tiems da­lykams Kinija turi prikaupusi kapitalo ir tech­nologinės kompetencijos.

„Baltarusija – svarbus Šilko kelio mazgas“, – tai pasakė ne Baltarusijos prezidentas Aliak­san­dras Lukašenka, o Kinijos vadovas Xi Jin­pingas. Prie Minsko įkurtame pramonės parke „Didysis akmuo“ Kinija įsirengia „sausumos uostą“ – Europai skirtų Kinijos prekių perkrovos punktą, į kurį kinai pasirengę investuoti pu­sę milijardo dolerių. Antra tiek Kinija žada paskolinti Baltarusijos geležinkelių plėtros projektams. Baltarusijos geležinkelių pervežimuose 2014 m. konteineriai iš Kinijos sudarė 21 proc. visų konteinerių, ir kiniškų buvo triskart daugiau nei 2013 m.

Šiuo metu tarp Europos ir Kinijos nuolat kur­suoja arti dešimties konteinerinių traukinių, tarp jų ir lietuviškas „Saulė“.

Nežinia, ar Plungė, kurioje prieš kelerius metus atidarant nuotraukų parodą Kinijos te­ma išsilaipino kinų diplomatų desantas, ateityje jausis labai arti Šilko kelio. Ir vargu ar Že­mai­tijos reikalai kada nors darys didelę įtaką tam keliui. Tačiau yra regionų, kurių stabilumas itin reikšmingas Šilko kelio projektų sėkmei. Ten glaudžiai susiję tokie dalykai, kaip de­mografija, energetika ir vandens ištekliai.

Antai Vidurinėje Azijoje gausu dujų, bet ma­žai vandens. Vienintelis Tadžikistanas turi daug vandens, bet mažai gamtinių dujų. Viso re­giono tvarios ir tolygios raidos perspektyvos ne­­įmanomos be tarpvalstybinių susitarimų dėl vandens naudojimo.

D.Grybauskaitės ištarmė „upės neturi sie­nų, o neatsakingas vandens išteklių naudojimas gali turėti skaudžių padarinių visiems“ la­bai tinka Vidurinei Azijai, kurios demografinį spaudimą jaučia Rusija – santykinai daugiausia „gastarbaiterių“ Europoje priėmusi šalis (Ru­sija gali prarasti pirmenybę po pernykščio pa­bė­gėlių antplūdžio į Vakarų Europą). Sie­kiant tarpvalstybinio supratimo būtina operatyviai keis­tis informacija.

Už 55 km nuo Vilniaus kylanti atominė elek­trinė, kurios ateities perspektyva skendi mig­loje, – akis badantis tarpvalstybinio nesusišne­kėjimo pavyzdys.