Jūratė Juškaitė / V.Šereikos nuotr

„Mes esame žmonės, ne propaganda!“ – skelbia šią savaitę vykstančio festivalio „Baltic Pride“ ir jau trečiųjų eitynių Lietuvoje „Už lygybę!“ rengėjai. Įvairių vertinimų sulaukiantis renginys vis dar nepalieka abejingų. Reakcija į eitynes yra puikus atskaitos taškas visuomenės požiūrio į seksualines mažumas brandai aptarti.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė, portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė sako, jog ilgą laiką iš fakto, kad vyksta LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) eitynės, buvo galima kelti skandalus. Anot jos, tai atsidurdavo žiniasklaidos antraštėse lyg šiandien – prekybos tinklo „Lidl“ atėjimas į Lietuvą. Perkeliant šį faktą į socialinį kontekstą – žmonių nepasitenkinimą mažmeninės rinkos sistema, – naujienos apie „Lidl“ tampa sensacija. LGBT eitynių faktas katalikiškų vertybių kontekste taip pat pritraukia daug dėmesio.

Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Kaip pabrėžia Jūratė, nuo pirmų eitynių 2010-aisiais iki antrų keitėsi pats žiniasklaidos diskursas: „Atsirado antraščių, kurios nesiekia neigiamo efekto, nesukelia neigiamų minčių. Diskursas iš skandalizuojančios pozicijos keičiasi į neutralią.“

Faktą, kad Vilniuje vyksta seksualinių mažumų eitynės, galima pateikti ir kaip „vyksta LGBT maskaradas“, o tai jau turi atitinkamą reikšmę. Bet, pašnekovės teigimu, Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Didžiausias, bet mažiausiai matomas

Keičiasi ir eitynių normatyvumas. 2010 m. teismuose buvo sprendžiamas jų teisėtumas apskritai, 2013 m. tik po teismo sprendimo Vilniaus miesto savivaldybė leido žygiuoti Gedimino prospektu. Šiemet Savivaldybė nedarė jokių papildomų kliūčių dėl galimybės žygiuoti pagrindine sostinės gatve. Eitynės vyks nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo.

Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą.

Tai – viena iš priežasčių, lemiančių mažesnį eitynių matomumą, įsitikinusi Jūratė. „Kai nebeliko intrigos ir skandalo, pasidarė neįdomu. Nors šių metų „Baltic Pride“ bus didžiausias kada nors vykęs, su įvairias renginiais („Pride voices“ diskusijomis, LGBT fesitvaliu „Kreivės“ ir dar daugiau), tai nėra skandalų fonas. Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą“, – pastebi ji.

2013 m. eisenoje žygiavo 500-800 žmonių, šį šeštadienį tikimasi iki 2 tūkst. dalyvių. Atsiranda vis daugiau organizacijų, kurios planuoja žygiuoti oficialiai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto studentų atstovybė su akademine bendruomene, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Liberalų sąjūdis.

Laukia pačių LGBT žmonių proveržio

Remiančiųjų LGBT ratas auga, viena partija į savo programą yra įtraukusi tos pačios lyties asmenų partnerystę. Jūratė prisimena, kad prieš kurį laiką apie tai net negalėjo pagalvoti, tada tikėjosi, kad tik politikai nekalbėtų sovietinėmis klišėmis.

Lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Pačių politikų, kurie palaiko LGBT, irgi daugėja. Yra labai aiškiai palaikančių seksualines mažumas, bet dauguma, mąstydami apie savo rinkėjus, pasisako labai nuosaikiai: kad jie yra žmonės, kaip ir visi. Tokios bendros frazės, anot pašnekovės, yra pirmas žingsnis kaitos link.

Bendra situacija dar toli gražu nėra gera: praėjusių metų Eurobarometro duomenys rodo, jog lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Kita vertus, viešojoje erdvėje daugėja pozityvios informacijos LGBT tema, žmonės pradeda suprasti esmę ir dabar lieka iššūkis tik jiems patiems – ar šiemet išdrįs ateiti į eitynes.

„Tai jau nėra 2010-ieji, kai realiai rizikavai gauti į galvą. Tas skaičius, kuris buvo atėjęs į antras eitynes, nereprezentuoja pačios bendruomenės dydžio. Žinau daugybę žmonių, kurie tiesiog bijojo eiti. Daugelis nėra atviri savo šeimoms. Kadangi eitynėse buvo žiniasklaidos, jie bijojo patekti į televiziją“, – prisimena Jūratė ir sako, kad proveržis dabar turi įvykti pačioje LGBT bendruomenėje.

Eitynės tapo lūžio tašku

Pirmose „Baltic Pride“ eitynėse dalyvavusi Jūratė pamena, kad labiausiai anuomet gąsdino nežinomybė, kas įvyks: „Buvo aiški nuojauta, kad nesi tikras, ar policija susitvarkys, ar nesusitvarkys, nes nenori susitvarkyti.“ Visgi tas renginys, pasak jos, įrodė įstatymo viršenybę Lietuvoje.

Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla.

Tos eitynės buvo lūžio taškas, bet ne seksualinių mažumų viešinimo pradžia. „Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla. Pavyzdžiui, 2009 m. į pradėtas svarstyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas reaguota piketu prie Prezidentūros.

„2010 m. praktiškai nebuvo „atvirų‟ žmonių iš LGBT bendruomenės, nesakyčiau, kad didelis lūžis įvyko ir po pirmųjų eitynių. Viena pusė buvo paprasti žmonės, atėję pasakyti, kad jie yra ir turi teisę į susirinkimus. Kita pusė buvo rėkiantys, agresyvūs buduliai, kurie atėjo ne ginti kažkokias vertybes ir savo poziciją, bet rasti, kam duoti į galvą. Lūžis įvyko suvokime, kad pasaulis nuo eitynių nesugriuvo. Būtent dėl to jos tokios svarbios“, – akcentuoja Jūratė.

Jos žodžiais, 1970 m. pirmųjų eitynių Amerikoje metu irgi nebuvo saugu. Būta policijos ir protestuotojų smurto prieš dalyvius. Saugi renginio erdvė susikūrė tik po kurio laiko. „Žvelgiant istoriškai atrodo, kad Lietuva šia linkme žygiuoja daug sparčiau, – pažymėjo pašnekovė. – Mes žinom, kur einam, žinom, kad šios eitynės yra už žmogaus teises, kurios turi būti užtikrinamos modernioje demokratinėje valstybėje.“

Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises.

„Prieš 30-40 metų žmonės tiesiog ėjo į gatves ir nežinojo, kas iš to išeis. Todėl tai truko gerokai ilgiau. Čia, Lietuvoje, kaip manoteises.lt sakė dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, 2010 m. dalyviai žygiavo lyg gyvuliai narve, o 2013-aisiais narvo nebeturėjome. Tikiuosi, kad šiais metais ta saugi erdvė dar labiau prasiplės, – viliasi portalo redaktorė. – Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises. Nemanau, kad Lietuvoje tai greitai atsitiks, bet kada nors tai neabejotinai įvyks.“

Ulrike Lunacek / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų Ulrike Lunacek tapo pirmąja savo homoseksualios orientacijos neslepiančia politike Austrijoje. Europos Parlamento (EP) pirmininko pavaduotoja teigia, kad gėjai, lesbietės ir translyčiai asmenys kasdien yra tarp mūsų. Jų yra kiekvienoje politinėje partijoje, nepriklausomai nuo ideologijos, kiekvienoje ministerijoje, sporto ar religinėje organizacijoje, mokykloje, universitete, įmonėje.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Visais istoriniais laikotarpiais, visoje mūsų planetoje tos pačios lyties porų buvo ir yra. Problemų atsiranda tada, kai imama neigti šį faktą ir nenorima, kad tokie žmonės apskritai egzistuotų”, – sako EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narė, viena iš LGBTI teisių grupės vadovių, dalyvausianti šeštadienį Vilniuje vyksiančiose „Baltic Pride 2016” eitynėse „Už lygybę“.

Mintimis apie tai, ką politikui reiškia būti LGBTI aktyvistu ir kaip politikai gali prisidėti prie LGBTI teisių plėtros, ji dalijasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

– Ar ginti LGBTI teises tampa lengviau, jei esi politikas?

– Nemanau, kad LGBTI aktyvistui būtina būti politikui. Aš savo veiklą pradėjau nuo pilietinės visuomenės ir, prieš tapdama politike, beveik dvidešimt metų buvau aktyvistė. Tad neabejoju, kad pilietinė visuomenė yra būtinas demokratijos komponentas. Pilietinė visuomenė spaudžia politikus judėti pirmyn.

Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

Būnant politiku, ginti LGBTI teises nebūtinai lengviau ar sunkiau. Bet, žinoma, kur kas lengviau prisijungti prie partijos veiklos, kai jau esi viešai paskelbęs apie savo orientaciją. Kai 1995-aisiais aš pirmą sykį kandidatavau rinkimuose į parlamentą, man sakė, kad buvau neįtikėtinai drąsi, viešai paskelbdama, jog esu lesbietė. Bet aš niekuomet to neslėpiau, nes paprasčiausiai nemačiau prasmės. Juk negali nuspręsti, ką įsimylėsi, tad kodėl tai turėtų būti problema? Toks yra mano požiūris.

Taip, turiu pripažinti, kad tą akimirką drąsos man tikrai prireikė, tačiau tai buvo nepalyginamai lengviau nei grėsmė visą laiką baimintis šantažo. Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

– Jei kalbėtume apie visuomenę, kas turėtų būti pirmiau: politinis sprendimas ar visuomenės nuomonė? Vis dar dažnai pasigirsta, kad mūsų visuomenė daug kam nepasiruošusi: LGBTI eitynėms, tos pačios lyties asmenų santuokoms ar partnerystei. Tačiau jų įteisinimas yra visų pirma politinis sprendimas. Tad ar politikai turėtų žengti visuomenės priekyje ir priimti tokius sprendimus, ar jiems reikėtų įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir šiuos pokyčius vykdyti lėtai bei palaipsniui?

– Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Pavyzdžiui, Maltoje nuo 2014-ųjų įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, iš esmės visiškai prilygstanti santuokai. Tačiau ji yra labai konservatyvi ir katalikiška šalis, kurioje net iki 2011 metų buvo draudžiamos skyrybos. Tad šiuo atveju pirmiausia įvyko politinis sprendimas. Bet tokių pokyčių įteisinimas nėra tas pats kaip, tarkime, euro įvedimas, kai yra aiškūs finansiniai kriterijai ir pagal juos sprendžiama, ar šalis tam pasirengusi, ar ne. Tai sudėtingiau, be abejo, reikia ir politikų, nebijančių pokyčių.

„Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kad LGBTI bendruomenės atstovai būtų matomi, žmonės galėtų juos pastebėti tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime ir sakyti: „Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu. Įstatymai privalo būti priimti, bet lygiai toks pat reikšmingas matomumas. Be to, LGBTI bendruomenei būtina turėti heteroseksualių sąjungininkų. Tuomet visuomenei bus lengviau suprasti, kaip LGBTI asmenims svarbu gyventi tokį patį šeimyninį gyvenimą, kuris būtų įteisintas įstatymais.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, juk jums prireikė tiek drąsos per visą sovietų okupacijos laikotarpį kovoti už savo laisvę. Jūs kovojote už susirinkimų, žodžio laisvę, net už laisvę galvoti ir pasakyti tai, ką galvoji. Tad neabejoju, kad laisvės mylėti ir nebijoti to parodyti užsitikrinimas taip pat būtų puiki lietuviškos tradicijos dalis – jūs siekėte laisvės ir ją išsikovojote.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą.

O eitynės taip pat atspindi susirinkimų laisvę. Tai yra vienas iš tarptautinės ir europinės teisės, prie kurios Lietuva prisijungė, pamatinių teisių pagrindų. Susirinkimų teisė yra acquis communautaire dalis ir privalo būti gerbiama, jei tik tie susirinkimai yra taikūs. O Vilniuje iš eitynių dalyvių pusės niekuomet nebuvo jokių smurto apraiškų.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą. O solidarumas reiškia, jog reikia ateiti ir reikšti savo palaikymą, net ir tuo atveju, jei sunku suvokti, kaip kažkas gali įsimylėti tos pačios lyties žmogų.

– Lietuvoje politikai, kurie iš esmės sutiktų palaikyti LGBTI teises, neretai tiesiog bijo tai daryti, nes nenori prarasti rinkėjų. Kaip spręsti tokią problemą?

– Žinote, kai buvau paauglė, net nenutuokiau, kad žodis „lesbietė“ apskritai egzistuoja, Austrijoje buvo draudžiamos bet kokios homoseksualumo apraiškos. Dabar viskas paprasčiau. Gausu filmų ir knygų, pateikiančių teigiamą homoseksualių žmonių įvaizdį. Be to, vieši asmenys nebeslepia savo homoseksualumo. Jūsų kaimynėje Latvijoje užsienio reikalų ministras viešai prisipažino esąs gėjus. Tokie pavyzdžiai padeda parodyti rinkėjams, kad viskas gerai, jei žmogus yra homoseksualus arba palaiko LGBTI teises.

Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

Lenkijoje LGBTI asmenų artmieji ir draugai sukūrė organizaciją „Akceptacja‟, kurioje tėvai pasakoja apie savo išgyvenimus priimant ibei susitaikant su savo vaikų  homoseksualumu ar transseksualumu. Tai – puikus matomumo pavyzdys. Tad politikai galėtų kviesti tokius žmones pasidalinti patirtimi ir papasakoti savo istorijas. Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

– Kaip dar galima šviesti visuomenę?

– Viskas prasideda jau mokykloje. Būtina kalbėti apie gėjus ir lesbietes kaip apie įprastą dalyką: egzistuoja lesbiečių ir gėjų poros, o kai kurios iš jų turi vaikų. Juk jei apie kažką nekalbėsi, tai neišnyks. Tad kodėl nesuteikus tokioms poroms saugumo?

Be to, Lietuvoje veikiantis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas užkerta galimybę suteikti vaikams informaciją apie įvairias šeimas, tarp jų – ir LGBTI šeimas. Tad šio įstatymo pokyčiai neabejotinai prisidėtų prie švietimo.

– Tačiau kai kurie politikai siekia rinkėjų palankumo tvirtindami, kad gina tradicines šeimos ir katalikiškas vertybes, bando apsaugoti vaikus nuo neigiamos įtakos.

– Kokią neigiamą įtaką jie turi omenyje? Žmonės neretai būna susidarę klaidingą įspūdį, kad homoseksualumas, ypač vyrų, yra kažkokiu būdu susijęs su prievarta. Tačiau pedofilijos atvejų pasitaiko nepriklausomai nuo orientacijos. Aš viliuosi, kad žmonės, kurie gina tradicines vertybes, nepateisina smurto prieš vaikus.

Jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo?

Šeimą apibūdina ne lytis, o meilė ir tarpusavio ryšys. Meilė, rūpestis vienas kitu, sunkių laikų išgyvenimas drauge yra tikrosios šeimos vertybės. Jei du vyrai ar dvi moterys nori susituokti, tai yra labai tradiciška. Santuoka apskritai yra labai tradicinis ir konservatyvus dalykas. Tad jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo? Tai supranta net konservatyvių pažiūrų politikai, pavyzdžiui, (Jungtinės Karalystės premjeras) Davidas Cameronas.

Mano tėvai buvo itin konservatyvūs, bet priėmė mane tokią, kokia esu. Net Katalikų bažnyčioje gausu gėjų ar lesbiečių. Jėzus Kristus palaikė žmones, nustumtus į visuomenės paraštes. Jis siekė, kad visuomenėje visi jos nariai jaustųsi gerai. Manau, jei Jėzus Kristus gyventų mūsų laikais, jis taip pat dalyvautų eitynėse.

BFL

Ukrainoje prieš savaitę vykusios pirmosios masinės seksualinių mažumų eitynės praėjo be incidentų, tačiau po tragiškiausių JAV istorijoje žudynių naktiniame gėjų klube Floridoje dėmesys tokioms eitynėms išaugo visose šalyse, kur jos planuojamos. Taip pat – ir Lietuvoje, kur tokios eitynės šį šeštadienį vyks trečią kartą. Po nelaimės JAV paramą Vilniuje vyksiančiam renginiui išreiškė nemaža dalis Lietuvos visuomenės veikėjų, žurnalistų, taip pat Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir daugelis Vakarų šalių ambasadų.

Diplomatai pareiškė užuojautą žudynių gėjų klube Orlande, JAV, aukų artimiesiems ir nurodė palaikantys pastangas stiprinti visuomenės sąmoningumą LGBT bendruomenėms aktualiais klausimais trijose Baltijos šalyse. „Žmogaus teisės yra universalios ir taikomos visiems, nepaisant seksualinės orientacijos, lytinio tapatumo ar išraiškos“, – pabrėžiama ambasadų deklaracijoje.

Renginio organizatoriai aiškina eitynėmis siekiantys didinti seksualinių mažumų matomumą visuomenėje bei jos pakantumą. O kritikai šį renginį vadina homoseksualizmo propaganda, neatitinkančia krikščioniškų vertybių.

Gėjų eitynės nėra įprastas renginys, taigi ir saugumo iššūkiai ne visai įprasti. Bet palyginti su pirmosiomis eitynėmis, aplinka darosi ramesnė, iššūkių mažėja.

Tarp aršiausių renginio kritikų tradiciškai yra buvęs Kauno meras ir Seimo narys Vytautas Šustauskas bei dabartinis Seimo narys Petras Gražulis. Nors jie perspėja, kad ramiai eitynių nestebės, o P.Gražulis net aiškina, kad yra „kai ką sugalvojęs“, policijos pareigūnai renginio metu neramumų nelinkę prognozuoti.

„Gėjų eitynės nėra įprastas renginys, taigi ir saugumo iššūkiai ne visai įprasti. Bet palyginti su pirmosiomis eitynėmis, aplinka darosi ramesnė, iššūkių mažėja. Praktika rodo, kad kai kurie žmonės iš to linkę darytis politinę reklamą ir lygioje vietoje sukelti problemų. Kita vertus, mūsų žmonės tokioms eitynėms darosi tolerantiškesni, šis renginys tapo ne toks įdomus, o jeigu visuomenė mažiau tuo domisi, automatiškai ir mums darbas paprastėja. Kiek šiemet eitynėse dalyvaus policijos pajėgų, negalėčiau atskleisti, bet galiu pasakyti, kad kasmet jų skaičius mažinamas. Palyginti su pirmuoju renginiu, pajėgų stipriai sumažinome, nes nematome tokio didelio poreikio“, – teigia Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininkas Dainius Daukantas.

Eitynių dalyviai šį šeštadienį žygiuos Gedimino prospektu nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo. Planuojama, kad renginyje dalyvaus iki tūkstančio žmonių.

Priminsime, kad pirmasis LGBT paradas Baltijos šalyse įvyko dar 2004 m. Taline, pas­kui 2005 m. buvo surengtas Rygoje. Valdžios institucijų leidimą organizuoti eitynes 2010 m. gavo ir Lietuvos LGBT bendruomenė.

„Baltic Pride“ organizuoja Lietuvos asociacija LGL, Latvijos organizacija „Mozaīka“ ir Estijos LGBT. Vieni reikšmingiausių festivalio rėmėjų – asociacija „ILGA-Europe“, švedų RFSL federacija bei „Amnesty International“.

Bulgarijos LGBT bendruomenės aktyvistai Devas Georgiefas ir Glorija Filipova / V.Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Birželio 18-ąją vaivorykštinės LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės eitynės vyks ne tik Vilniuje, bet ir Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Abi šalys išlieka vienomis priešiškiausių seksualinėms mažumoms Europos Sąjungoje. Apie kylančius iššūkius, visuomenės reakcijas ir labai lėtus pokyčius Bulgarijoje pasakoja šios šalies LGBT bendruomenės aktyvistai Glorija Filipova ir Devas Georgiefas.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Tolerancijos trūksta ir mums, ir bulgarams

„Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, tiek Lietuva, tiek Bulgarija išlieka vienos priešiškiausių seksualinėms mažumoms tarp Europos Sąjungos (ES) narių. 2015 metų apklausa rodo, kad dviejų tos pačios lyties asmenų intymiems santykiams visiškai nepritaria du trečdaliai respondentų Lietuvoje ir kiek mažiau Bulgarijoje (ES vidurkis – 27 proc.). Bemaž pusė lietuvių ir du iš penkių bulgarų jaustųsi itin nejaukiai, jei jų kolega darbovietėje būtų gėjus, lesbietė ar biseksualus asmuo (ES vidurkis – 13 proc.). Tokių asmenų aukščiausiame valstybės poste nenorėtų matyti po beveik 60 proc. respondentų abiejose šalyse (ES vidurkis – 21 proc.).

Sausus statistikos duomenis vaizdžiai iliustruoja ir lietuviams kiek tolerantiškesniems pasijusti leidžia keletas detalių.

Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

Antai jei į atlikėjo Ten Walls akibrokštą pernai prezidentė Dalia Grybauskaitė sureagavo kviesdama atviriau diskutuoti apie mūsų uždarumą ir homofobiškumą, Bulgarijos partijos GERB pirmininkas Bojko Borisovas prieš 2014-ųjų parlamento rinkimus pareiškė: „Pas mus visi normalūs. [Partijoje] nėra gėjų“ (bulg. Всички са нормални. Нямаме гейове). GERB rinkimuose gavo daugiausia balsų, o B.Borisovas tapo ministru pirmininku.

Bulgarijoje tėra vienas politikas – Viktoras Lilovas, viešai prisipažinęs esąs homoseksualus.

Politinės partijos Lietuvoje dalyvavimo „Baltic Pride“ eitynėse klausimą svarsto net prezidiumo posėdžiuose. Kai kurie politikai eitynėms nepritaria, tai viešai demonstruoja. Bulgarijoje „Sofia Pride“ nesulaukia jokio šalies politikų dėmesio. Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

„Kasmet nuo 2008 metų rengiamose eitynėse dalyvauja daugelio ES šalių ambasadų atstovai, sveikina susirinkusiuosius, sako kalbas. Bėda, kad apie renginį informuojanti žiniasklaida jų pasisakymus ignoruoja, vėliau reportažuose atrodo, lyg ten jų nė nebuvo, – apgailestauja Glorija ir Devas. – Ar dalyvauja Bulgarijos politikai? Ką jūs, aišku, kad ne.“

Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises.

Anot jų, šiemet eitynėse dalyvaus nemažai tradicinės seksualinės orientacijos žmonių – artimųjų, kurie savo dalyvavimu nori parodyti visapusišką palaikymą ir supratimą. „Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises“, – šypsosi Devas.

Net lesbietės abejoja dėl eitynių

Pernai „Sofia Pride“ sutraukė kiek daugiau nei pusantro tūkstančio dalyvių (Sofijoje gyvena maždaug 2 mln. žmonių). „Sunku pasakyti, koks buvo tikslus dalyvių skaičius. Prieš renginį turėjome 1500 apyrankių, jas visas išdalinome, dalis žmonių prisijungė vėliau ir apyrankių nebegavo. Šiemet dalyvių tikimės dar daugiau“, – skaičiuoja Glorija.

Susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Vis dėlto nei ji, nei Devas neslepia pačioje Bulgarijos LGBT bendruomenėje kylančių nesutarimų dėl eitynių reikalingumo. „Štai aną savaitę buvau susitikusi su lesbiečių pora, viena jų laukiasi dvynukų, o kita dėl to labai jaudinasi, išgyvena, nes vaikams gimus neturės į juos jokių teisių (Bulgarijoje tos pačios lyties asmenų šeimos teisiškai nepripažįstamos – aut. past.). Moterys pasakojo man apie savo rūpesčius ir problemas, kiek daug iššūkių joms kyla tokioje netolerantiškoje visuomenėje. Bet kalbai pasisukus apie „Sofia Pride“, viena pareiškė, kad eitynės visiškai nereikalingos, ir ji tokiai idėjai nepritarianti. Įdomus paradoksas – žmonės nori pokyčių, bet nenori juose dalyvauti, tikisi, kad jie kažkaip savaime atsiras, – stebisi pašnekovė. – Pokyčiai vyksta labai lėtai, nes visuomenėje esame nematomi. Žiniasklaida mumis visiškai nesidomi, daugiausia dėmesio sulaukiame tik prieš eitynes. Turime išnaudoti šį laiką, inicijuoti pokalbius apie mūsų bendruomenę ir jos problemas. Deja, daugybė žmonių to iki šiol nesupranta.“

Merginos teigimu, situacija per pastaruosius keletą metų pagerėjo – visuomenė nebėra aršiai nusiteikusi prieš renginį (2008-aisiais vykusių pirmų eitynių dalyvius agresyvios grupuotės apmėtė Molotovo kokteiliais, buvo sulaikyta 60 asmenų). Tačiau susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Mama bijo kaimynių reakcijos

Glorija ir Devas yra bendraamžiai – 24-erių. Paklausti, kaip situacija LGBT žmonių atžvilgiu Bulgarijoje pasikeitė per pastaruosius dešimt metų, abu ėmė juoktis.

Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali.

„Prieš dešimt metų man buvo keturiolika, tuo metu nepažinojau nė vieno homoseksualaus asmens ir pati vos pradėjau suvokti, kad man patinka merginos, – prisimena Glorija. – Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis persikrausčius į Sofiją, kai pasikeitė aplinkinių ratas, atsirado naujų pažįstamų. Apskritai Bulgarijoje būti kitokiu įmanoma turbūt tik sostinėje. Esu iš Perniko, nedidelio miesto šalia Sofijos. Randai ant mano riešų iki šiol ryškūs. Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali. Štai sėdžiu prieš jus ir pasakoju apie eitynių organizavimą. Ryte dalyvavau radijo laidoje, kurioje kalbėjau apie feminizmą. Tiesa, dabar mama jaudinasi, ką reikės sakyti kaimynėms, jei šios atpažino mano balsą. Ji dirba kirpykloje, kur suplaukia visi miestelio gandai ir tikriausiai išgirs įvairiausių komentarų apie savo dukrą…“

Devas teigia, kad mokykloje buvo vienintelis, atvirai prisipažinęs, kad yra transseksualas: „Juokingiausia, kad baigus mokyklą daugybė žmonių prisipažino esantys ne tokie, kokiais visi manė juos esant. Aš to neslėpiau, bet geriausiai pasijutau po mokyklos išvažiavęs studijuoti į Ameriką. Ten sutikau daugybę į save panašių žmonių. Tiesa, dabar, bendraudamas su paaugliais, matau, kad jie žymiai atviresni, drąsesni.“

„Prie to turbūt labiausiai prisideda internetas. Žmonės gali laisvai bendrauti, dalintis savo istorijomis. Neseniai su draugais juokavome, kad Tumblr (socialinis tinklas, kurio vartotojai kuria mini dienoraščius – aut. past.) masiškai gelbėja gyvybes“, – šypsosi Glorija.

Organizatorių nuotr.

Pas kaimynus – dar blogiau

Paklausti, kaip LGBT bendruomenės situaciją Bulgarijoje įsivaizduoja po dar dešimties metų, pašnekovai kiek pasimetė.

„Nelengva net įsivaizduoti. Problemų yra tiek daug, o mes vis dar įstrigę diskusijose, ar mums reikia tų eitynių, tai ką kalbėti apie rimtesnius klausimus. Vis dėlto svarbu pripažinti, kad daugybę pokyčių atnešė Bulgarijos įstojimas į Europos Sąjungą (2007 m. sausio 1 d. – aut. past.). Pas mus situacija tikrai kur kas geresnė nei kaimyninėse Makedonijoje ar Serbijoje – tel dėl eitynių organizavimo kyla kone tikri karai. ES gali mus priversti, įpareigoti keistis bent jau teisinėje sistemoje. Deja, vis tiek užtruks, kol pasikeis ir žmonių mąstymas“, – teigia jaunuoliai.

Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Kaip LGBT renginiai ir eitynės Lietuvoje ir Bulgarijoje galėtų atrodyti po keliasdešimties metų, galima pamatyti apsilankius… Izraelyje. Jo sostinė Tel Avivas tituluojamas ir pasaulio gėjų sostine. Lankiausi ten vykusiame „Tel Aviv Pride 2016“. Renginys nustebino ne dalyvių gausa (jų buvo per 100 tūkst.) ar sumania logistika, bet įvairiomis, regis, neesminėmis detalėmis.

Bene kiekvienas gatvės stulpas buvo papuoštas LGBT vėliavėlėmis. Didesnės ar mažesnės vėliavos su užrašu „LGBT friendly“ puošė daugybę kavinių, restoranų, barų ir parduotuvių. Jose nevaržomai linksminosi ar ramiai apsikabinę sėdėjo tos pačios lyties poros. Šalia gražių miesto atvirukų buvo siūloma įsigyti ir, pavyzdžiui, dviračiu važiuojančios gėjų poros atvaizdą. Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Wamala Dennis Mawejje / Euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Gali bet kada atsidurti kalėjime ar būti užpultas – vien įtarus, kad jauti potraukį tos pačios lyties žmonėms. Turi nuolat rūpintis savo saugumu. Šeima ir draugai nusisuka, todėl jautiesi vienišas ir įsibaiminęs. Taip gyvena kovotojas už seksualinių mažumų teises Wamala Dennis Mawejje. Kai garsiai prisipažino esąs gėjus, prarado ir bičiulius, ir artimuosius, bet niekada nesigailėjo dėl šio žingsnio. Priešingai – jis tapo LGBT teisių gynėju gimtojoje Ugandoje, kur būti homoseksualiu tolygu būti nusikaltėliui.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Šią savaitę Dennis atkeliauja į Vilnių dalyvauti „Baltic Pride‟ renginiuose. Birželio 16-ąją jis Lietuvos rusų dramos teatre vyksiančiame renginyje „Pride Voices“ dalysis patirtimi kovojant už seksualinių mažumų atstovų žmogaus teises. „Laukiu galimybės pabendrauti su žmonėmis Europoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje ir ypač Vilniuje, – kelionės išvakarėse duotame interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo ugandietis. – Mane sujaudino jūsų pareikšta parama ir tikiuosi susivienyti mūsų kovoje judant pirmyn.“

Norėjo įteisinti mirties bausmę

Uganda yra turbūt dažniausiai iš visų LGBT žmonėms (lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams) priešiškų kraštų linksniuojama viešumoje. Ji liūdnai pagarsėjo dėl teisės akto, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu‟, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.

Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Prieš porą metų šios itin religingos, bene krikščioniškiausios Afrikoje šalies konstitucinis teismas paskelbė niekiniu prieš homoseksualus nukreiptą įstatymą. Bet ne dėl pamintų žmogaus teisių, – tiesiog balsuojant už projektą dalyvavo per mažai parlamentarų ir buvo pažeista procedūra. Tam įtakos turėjo ne vien nepaliaujanti aktyvistų kova, bet ir tarptautinių donorų spaudimas.

Sprendimas mažai ką pakeitė. Ugandoje tebegalioja 1950 metais priimtas baudžiamasis kodeksas, kurio 145 straipsnyje teigiama: „Bet kuris asmuo, kūniškai pažinęs kitą asmenį nusižengdamas gamtos tvarkai; kūniškai pažinęs gyvulį; ar leidęs vyrui kūniškai pažinti jį ar ją nusižengiant gamtos tvarkai, padaro nusikaltimą ir yra baudžiamas įkalinimu iki gyvos galvos.‟

Ką reiškia homoseksualui atsidurti Ugandos kalėjime, gali papasakoti Pepe Julian Onziema, viena iš nedaugelio nesislepiančių šios šalies lesbiečių. Prieš keletą metų ji buvo sulaikyta už skrajučių dalinimą ŽIV klausimams skirtoje konferencijose. Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Kaip teigė Dennis, minėtą įstatymą paskelbus negaliojančiu „antigėjiškai nusiteikusi kariauna‟ mobilizavo mases ir dar labiau sustiprino prieš LGBT žmones nukreiptą retoriką. Panaši atmosfera tvyro daugelyje Afrikos šalių, bet Ugandoje seksualinių mažumų priešininkai esą šaukia garsiau ir yra labiau susitelkę.

„Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų. Šeima ir draugai nuo tavęs nusisuka, tad galiausiai tampi labai vienišas ir įsibaiminęs‟, – atviravo sostinėje Kampaloje gimęs ir užaugęs 31-erių aktyvistas.

Apie savo seksualinę orientaciją jis garsiai prabilo dar 2003-aisiais, bet tai nutiko netyčia. Dennis norėjo kaip nors pakeisti situaciją šalyje, tad teko atsiskleisti įvairiuose forumuose. Jei būtų prisipažinęs vaikystėje, ne tik būtų buvęs pravardžiuojamas, bet ir būtų buvęs išmestas iš mokyklos – kad kitų vaikų tėvai neatsiimtų savo atžalų.

Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu.

„Netekau artimųjų ir draugų. Iki šios dienos galiu remtis tik į bendraminčius, – neslėpė pašnekovas. – Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu. Bet niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes esu tikras, kad elgiuosi teisingai.‟

Pašnekovas yra organizacijos „Icebreakers‟, kurios veikla apima ir homoseksualių jaunuolių gynimą, ir AIDS testus bei lubrikantų dalinimą, programų direktorius. Dennis sakė tapęs aktyvistu, nes matė beprasmę niekuo dėtų LGBT žmonių kančią ir jautė galintis padėti ją sumažinti. Nejau nesibaimino, pasirinkdamas tokį kelią? „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės ir negaliu aplaidžiai žiūrėti į saugumą, – pripažino vaikinas. – Bet taip pat žinau, kad dabar sustojęs nieko nepakeisiu, tad toliau kovoju, tik stengiuosi veikti saugiai. Dirbant saugumas man yra rūpestis Nr. 1.‟

Jam būna nejauku važiuoti visuomeniniu transportu, kad koks fanatikas neatpažintų, ar jei kas nors per ilgai spokso. Tai – ne paranoja. Netoli akies likęs randas iki šiol primena sykį į veidą sviestą ir sudužusį butelį.

Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟.

Ne tik pats Dennis, bet ir kiti LGBT žmonės Ugandoje bei jo organizacija sulaukia asmeninių ar žiniasklaidoje reiškiamų grasinimų. Ne vienas buvo užpultas. Niokojamos ir „Icebreakers‟ patalpos, nors jos įrengtos neskelbiamoje, nepažymėtoje ir saugomoje vietoje. Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟. Pirmasis viešai homoseksualumą pripažinęs ir daugelį gėjų įkvėpęs Ugandos aktyvistas Davidas Kato prieš penketą metų buvo uždaužytas savo namuose. Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Call me Kuchu‟ („kuchu‟ luganda kalba reiškia „gėjus‟).

Dar daugiau – patys policininkai medžioja homoseksualus. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook‟ žinomam ar numanomam seksualinių mažumų atstovui atsiunčia žinutę „Man patinka tavo šypsena‟, pasiūlo susirašinėti, vėliau – susitikti ir galiausiai atėjusį sulaiko. Dennis pasiima tokius nelaimėlius, kurių per metus būna apie dešimt, iš policijos – kaltinimai paprastai nepasitvirtina pritrūkus įrodymų, nes sekso taip ir nebūna.

Vardija teigiamus pokyčius

Nepaisant tokios atmosferos, Dennis įsitikinęs, kad LGBT žmonės turi atsiskleisti agresyviai. „Kartais verta likti tyliam pogrindyje ar už užvertų durų, bet kartais būtina prabilti, kad būtum išgirstas. Kalbėdami apie agresyvumą neturime omeny smurto. Tenorime būti girdimi ir pastebimi visoje šalyje‟, – paaiškino jis. Aktyvistas tai rodo savo pavyzdžiu: ėmė rašytitinklaraštį, nevengia pasirodyti televizijoje.

Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.

Makerere universitete Kampaloje gautą ekonomisto diplomą Dennis padėjo į stalčių. Jo darbas šiandien – rūpintis LGBT žmonių sveikata, teikti jiems psichologinę pagalbą visoje Ugandoje, būti geresnio jų gyvenimo lobistu. „Mano varomasis variklis – kova už tai, kas, tikiu, yra teisinga, – sakė pašnekovas. – Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.‟

Nepaisant nepalankių įstatymų, neigiamo visuomenės nusistatymo ir pavojų, LGBT žmonėms Ugandoje per pastarąjį dešimtmetį pavyko gerokai pasistūmėti į priekį. Seksualinės mažumos tapo matomos, todėl nebegirdėti pareiškimų, kad jos neegzistuoja. Žiniasklaidoje pavyko pradėti dialogą apie seksualinę orientaciją ir, nepaisant priešiškumo, dalis žmonių supranta ir remia homoseksualus.

Vyriausybė, teisininkai, policija ir medikai taip pat įtraukti į LGBT žmonių reikalus – praeityje tai buvo neįmanoma. Teismus pasiekia įvairūs skundai, kai kurias bylas pavyko laimėti. Šiuo metu nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo įregistruoti LGBT žmonių organizaciją SMUG – Dennis pasigyrė šioje istorinėje byloje esąs vienas iš trijų asmenų, padavusių į teismą vyriausybę.

Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni.

Dar daugiau – Ugandoje būna renginių, skirtų LGBT kultūrai ir teisėms. Antai pernai rugpjūtį vyko „Pride Uganda‟, 2013-aisiais – „Beach Pride UG‟. Saugiose vietose vyksta ne tik eitynės, bet ir kultūros bei filmų festivaliai, vakarienės, koncertai, šokiai, spektakliai, teminės įvairovės dienos. „Turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, todėl, jei tik kas nors padeda sustiprinti mūsų matomumą, to imamės. Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni‟, – aiškino Dennis.

Ugandietis pripažino, kad organizuoti šiuos renginius itin sunku, bet aktyvistai deda visas pastangas, nes žino, kad tai svarbu jų darbui. Iki šiol šalyje vyko trys „Pride‟ festivaliai, ketvirtasis numatytas rugpjūtį. Tiesa, organizatoriai kol kas suka galvą, iš kur gauti pakankamai pinigų, bet viliasi sulaukti paramos iš bendraminčių užsienyje. Nors homoseksualumas Ugandoje neteisėtas, tokie renginiai gali vykti. Mat įstatymas draudžia tik intymius santykius su tos pačios lyties asmenimis, bet ne asociacijas. „Jei neužsiimi seksu, įstatymo nepažeidi, – sakė pašnekovas. – Štai kodėl toliau kovojame, kad įstatymai dar nepablogėtų ir nebūtų uždrausta net tokia veikla.‟

Kitty Anderson / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš 2000 vaikų gimsta neaiškios lyties, turėdamas vyriškų bei moteriškų choromosomų mišinį ir dvejopus lytinius organus. Tad apie 1,7 proc. visų mūsų yra interseksualūs. Statistiškai gimti interseksualiu taip pat tikėtina, kaip turėti raudonus plaukus. Gamta nelinkusi skirstyti pagal griežtą lytiškumo apibrėžimą, todėl šiuo metu gydytojai nusprendžia, kuriai lyčiai vos gimusį vaiką priskirti. Dažniausiai tai daroma remiantis jo vyraujančiomis savybėmis, pavyzdžiui, chromosomomis. Atliekama operacija, kurios metu pašalinama viskas, kas nepriklauso pasirinktai lyčiai, kitaip tariant, vaikas normalizuojamas.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

Negalėjau patikėti, kad artimas žmogus man melavo visus 13 metų. Pajutau, kad nebegaliu pasitikėti savo mama.

„Man būnant šešių savaičių amžiaus buvo nustatyta, jog turiu XY chromosomą. Nors atrodžiau kaip mergaitė, turėjau ir vidines sėklides. Gydytojas įspėjo mamą, kad kalbėdama apie tai jaunesniame amžiuje gali mane psichologiškai sugniuždyti. Bet aš manau, jog buvo daug sunkiau tai išgirsti tokio amžiaus. Negalėjau patikėti, kad artimas žmogus man melavo visus 13 metų. Pajutau, kad nebegaliu pasitikėti savo mama.‟

Mergaitės pavyzdys pakeitė puseserės gyvenimą

„Santykiai su mama pagerėjo iš dalies dėl to, kad, man būnant 15-os, gimė puseserė, kuri taip pat interseksuali. Buvo nuspręsta jai taikyti kitokį ugdymo modelį. Susijusios problemos apkalbėtos, suteikta amžių atitinkanti informacija, atsakanti į klausimus apie jos kūną. Lytiškumas niekada neatskyrė jos nuo visuomenės.

Būdama dešimties pusseserė savo klasei parodė prezentaciją apie interseksualius žmones. Mūsų istorijos skirtingos. Ji visada žinojo ir gavo visus atsakymus, o aš patyriau didelę traumą, tai sužinojusi tik brendimo metu. Kaltinu tik gydytoją, kuris patarė šį faktą nuslėpti nuo manęs‟, – atviravo Kitty.

Šiuolaikinė medicina geba pašalinti lytinius organus, bet negali nustatyti, su kuria lytimi tas vaikas vėliau save sies.

Ciuricho universitete buvo tiriama, kiek įtakos tėvų pasirinkimui turi medikų nuomonė. Medicinos studentų grupė buvo padalinta į dvi grupes. Viena grupė žiūrėjo 6 minučių trukmės endokrinologo prezentaciją apie interseksualumą, kita gavo tokios pat trukmės vaizdo konsultaciją su psichologu. Eksperimento dalyvių pasirinkimą nulėmė medikų nuomonė: du iš trijų dalyvių, klausiusių gydytojo, pasirinko operaciją, šiam keliui pritarė tik 23 proc. kitos grupės narių. Studija patvirtino, jog tėvų pasirinkimą lemia informacija, kurią jie gauna iš gydytojų ir psichologų.

JAV Pietų Karolinos valstijoje vaiko, kuriam sulaukus 16 savaičių buvo atlikta tokia operacija, tėvai padavė ligoninę į teismą, mat jis, būdamas 10-ies, save laiko berniuku, nors visi jo vyriški organai buvo negrįžtamai pašalinti. Šiuolaikinė medicina geba pašalinti lytinius organus, bet negali nustatyti, su kuria lytimi tas vaikas vėliau save sies.

Prašo nevadinti sutrikimu

„Draugė, kuri biologiškai yra tokia pati, kaip aš, t.y. save identifikuoja kaip moterį ir išoriškai atrodo kaip moteris, bet turi vidines sėklides, nesuprato esanti interseksuali iki pat brendimo, – pasakojo islandė. – Menstruacijos neprasidėjo. Po tyrimų gydytojai nustatė ją turint vyrišką genotipą. Interseksualūs žmonės gimsta su vienai lyčiai nepriskirtinomis vidinėmis ir išorinėmis genitalijomis, todėl gydytojams sunku nustatyti, kuriai lyčiai vaiką priskirti.‟

Kai kurie tėvai niekada neišgirsta žodžių „interseksualumas‟ ar lyties diferenciacijos sutrikimas (LDS). Ši būklė dažnai būna užkoduota medicininiame žargone.

Specialistų teigimu, jei dėl genų mutacijų normaliai neveikia hormonus išskiriančios embriono lytinės liaukos arba pasikeičia audinių jautrumas hormonams, sutrinka ir kūno dalių diferenciacija. Tuomet kūdikis gali gimti su nevisaverčiais vyriškais ir moteriškais išoriniais lyties organais. Pavyzdžiui, berniukui išsivysto nevisavertės sėklidės, negaminančios pakankamai sėklidžių hormonų. Įprastai turėtų nustoti vystytis vyrui nereikalinga gimda, o šiuo atveju jis gali turėti ir vyriškus, ir moteriškus lyties organus.

Tuomet nustatomas vaiko kariotipas – kokių chromosomų yra kraujo ląstelėse, tiriamos vidinės lytinės liaukos, hormonų koncentracija kraujo serume. Būtinos ir vaikų endokrinologo, urologo, ginekologo, genetiko, psichologo konsultacijos.

Bet sunku suprasti, kiek objektyviai informuojami tėvai, ar to pakanka lemtingam sprendimui. „Kai kurie tėvai niekada neišgirsta žodžių „interseksualumas‟ ar lyties diferenciacijos sutrikimas (LDS). Ši būklė dažnai būna užkoduota medicininiame žargone‟, – tvirtina Kitty.

Vis daugiau garsenybių dalijasi savo istorijomis apie sunkumus, kylančius interseksualams.

Terminas „interseksualumas‟ (angl. intersex) medicinoje buvo naudojamas iki 2006 metų, kai nuspręsta jį pakeisti į „lytinės diferenciacijos sutrikimą‟. Žodis „sutrikimas‟ esą žemina interseksualius žmones, jų fiziologinę būseną paverčia liga. Tai nesąs sutrikimas, tiesiog kitoks lytinis vystymasis.

Kai kuriais atvejais lytinius organus pašalinti būtina dėl galimų sveikatos problemų. Jei dvejopi lytiniai organai nekenkia sveikatai, jaučiamas stiprus spaudimas dėl socialinės integracijos. Vis daugiau garsenybių dalijasi savo istorijomis apie sunkumus, kylančius interseksualams.

„Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 24-o punkto 3-iame skirsnyje sakoma, kad valstybės turi imtis „visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti‟, – pabrėžė pašnekovė. – Nusistovėjusios medicinos priemonės turėtų būti labiau kvestionuojamos, nes jos daro žalą.‟

– Kuo panašūs ir kuo skiriasi jūsų bei LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) judėjimų siekiai? – paklausėme Kitty.

– Žmogų sudaro trys glaudžiai susiję aspektai: seksualinė orientacija, lyties suvokimas, ir lyties charakteristikos. Mes vis juos turime. Vienas iš šių aspektų dažnai tampa diskriminacijos įrankiu, nukreiptu prieš mus, – tavo orientacija, identitetas arba kūno specifika.

Tačiau transseksualai kovoja už teisę į medicinos paslaugas, o interseksualai – atvirkščiai: nori, kad vaikai nebūtų operuojami tokiame amžiuje, kai patys dar negali išreikšti savo nuomonės.

Interseksualius žmones apibrėžia kitokios nei įprasta kūno charakteristikos, chromosomos, vidinės ir išorinės genitalijos, hormonų kiekis, anatominiai požymiai. Transseksualus sieja asmeninis savęs suvokimas: kuo jie jaučiasi, kaip save identifikuoja, kokiai lyčiai save priskiria. Abi grupės kovoja už visuomenės švietimą ir su diskriminacija. Tačiau transseksualai kovoja už teisę į medicinos paslaugas, o interseksualai – atvirkščiai: nori, kad vaikai nebūtų operuojami tokiame amžiuje, kai patys dar negali išreikšti savo nuomonės šiuo svarbiu klausimu. Nesakome, kad mums tos pagalbos nereikės, bet norime turėti teisę pasirinkti. Žmonės turi būti visapusiškai informuoti, turėti laisvą pasirinkimą.

– Koks pagrindinis interseksualių žmonių judėjimo (OII) tikslas?

– Sustabdyti bet kokią nebūtiną chirurginę intervenciją ir leisti vaikui pasirinkti vėliau. Turėdamas laisvą, informacija paremtą pasirinkimą ir visapusišką paramą, kuri padėtų suvokti šio pasirinkimo svarbą bei galimus padarinius.

Tam pritaria ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilas Muižniekas, pabrėždamas, jog šios organizacijos narės „turėtų sustoti vykdyti mediciniškai nereikalingą, „normalizuojantį‟ interseksualių žmonių gydymą, įskaitant negrįžtamą žalą turinčias genitalijų operacijas ir sterilizaciją, kai tai daroma be visapusiškai informuoto paciento sutikimo. Su lyties priskyrimu susijęs gydymas turėtų būti taikomas tik kai interseksualus asmuo yra pakankamai subrendęs ir informuotas priimti šį sprendimą‟.

Deja, viskas ne taip lengva. Nors interseksualumas – plačiai paplitęs, apie jį vengiama kalbėti, o teisinių priemonių imamasi retai.

Interseksualių vaikų tėvai suvokė, jog tuščias lyties langelis gimimo liudijime gali sulaukti neigiamo dėmesio visur, kur prašoma parodyti šį dokumentą.

Įvairios šalys renkasi skirtingus būdus teisiškai apibrėžti žmonių, mediciniškai priskiriamų abiem lytims, statusą. Australai jau nuo 2011 metų gali ties naujagimio lytimi palikti tuščią langelį. Naujojoje Zelandijoje tai leidžiama nuo 2012-ųjų. Bangladešas tokią pasirinkimo laisvę pradėjo taikyti taip pat 2011 metais, Nepalas – 2007 metais. Pakistanas nuo 2011 metų leido nerašyti savo lyties ir ant asmens tapatybės kortelių. Indija dar 2009-aisiais įteisino tokį pasirinkimą populiariausioje šalyje identifikavimo formoje – balsavimo dokumentuose.

2013 metų lapkričio 1 dieną Vokietija pirmoji Europojeįteisino galimybę gimimo liudijime nežymėti naujagimio lyties. Buvo tikimasi, kad ši naujovė atneš didelių pokyčių, deja, vėliau pastebėtos didelės spragos.

– Kokios?

– Vokietija suteikė šią galimybę tik naujagimiams, t.y. šį pasirinkimą turi tik 10 proc. interseksualių vaikų. Negana to, daugeliui naujagimių vėliau vis tiek buvo priskirta lytis. Interseksualių vaikų tėvai suvokė, jog tuščias lyties langelis gimimo liudijime gali sulaukti neigiamo dėmesio visur, kur prašoma parodyti šį dokumentą.

Trečiasis interseksualių žmonių forumas suformulavo pagrindinius bendruomenės reikalavimus. Jie numato du galimus lyties afišavimo variantus. Pirma, moteriška ar vyriška lytis naujagimiui turėtų būti priskirta jo gimimo liudijime. Esant neaiškumams galima tiesiog parašyti spėjimą, bet neatlikti jokių fizinių intervencijų. Tereikia pažymėti popieriuje, leidžiant vaikui pasirinkti, kai jis suaugs. Jei suaugęs interseksualus žmogus nori pasikeisti oficialią lytį, turi būti suteiktos sąlygos tai padaryti.

Prieš atsirandant internetui, daugeliui mūsų buvo įdiegta: labai neįtikėtina, kad sutiksime kitą tokį žmogų, kaip mes. Tai yra melas.

Antras būdas – neskelbti lyčių ant visų piliečių dokumentų (gimimo liudijimų, pasų ar vairuotojo pažymėjimų). Norėdami žmonės galėtų tuo dalintis, bet ne oficialiuose dokumentuose. Medikai neturėtų atlikti kosmetinių operacijų vaikams, kurie patys negali apsispręsti. Operacijos turėtų būti atliekamos tik esant rimtam pavojui gyvybei.

– Vilniuje vesite kūrybines dirbtuves – vieną iš „Baltic Pride‟ savaitės renginių. Ką jose pristatysite?

– Iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys, pradedant žmogaus teisių pažeidimais, baigiant priverstiniu biologinės lyties parinkimu chirurginiu būdu be asmens sutikimo. Išsamiau kalbėsime apie istoriją to, kas, tapo normaliu gydymo būdu žmonėms su truputį skirtingomis lyties charakteristikomis.

Prieš atsirandant internetui, daugeliui mūsų buvo įdiegta: labai neįtikėtina, kad sutiksime kitą tokį žmogų, kaip mes. Tai yra melas. Aš pirmą kartą sutikau kitą interseksualų žmogų 2005 metais. Bendruomenių, forumų, diskusijų grupių yra daug.