SEB bankų pirmą kartą atlikta Baltijos šalių didelių įmonių finansų vadovų apklausa parodė, kad 51 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių bendrovių verslo perspektyvas vertina kaip geras arba labai geras.

Vis tik, nepaisant teigiamų prognozių, didelės Baltijos šalių įmonės nuosaikiai vertina apyvartos augimo perspektyvas, o iššūkius sieja su  trimis sritimis – paklausa, tinkamos darbo jėgos trūkumu ir žaliavų kainų svyravimais.

„Nors dėl pastarojo meto geopolitinių įvykių atsirado naujų prielaidų didėti įmonių neužtikrintumui dėl ateities, vis dėlto akivaizdu, kad nemaža dalis Baltijos šalių didelių įmonių ekonominiu sunkmečiu priėmė reikiamus sprendimus, leidusius stabilizuoti veiklą ir finansinę situaciją. Kita vertus didelės įmonės susiduria su naujais iššūkiais tiek vietinėse, tiek eksporto rinkose. Akivaizdu, kad pamažu atsigaunanti vidaus rinka Lietuvoje atsveria lėtėjantį eksportą, todėl didžiųjų įmonių nusiteikimas dėl ateities optimistiškesnis negu Estijoje, kur verslas reaguoja į smarkiai sulėtėjusį ekonomikos augimą, kuris prasidėjo 2013 metais, ir todėl Estijos įmonės linkusios ateitį vertinti atsargiau“, – sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Apklausos duomenimis, optimistiškiausiai regione nusiteikusios Latvijos didelės įmonės – daugiau kaip pusė (59 proc.) šios šalies apklaustų finansų vadovų nurodė, kad verslo ateitį vertina palankiai. Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Lietuvos didelės įmonės – 55 proc. jų taip pat mato geras verslo perspektyvas. Tuo tarpu Estijos stambus verslas, lyginant su Lietuva ir Latvija, nusiteikęs nuosaikiau – čia verslo perspektyvas gerai arba labai gerai vertina 37 proc. didelių įmonių finansų vadovų.

Apklausos rezultatai taip pat parodė, kad 69 proc. didelių Baltijos šalių įmonių palankiai arba labai palankiai vertina dabartinę bendrovės finansinę situaciją. Tuo tarpu 8 proc. regiono didžiųjų įmonių ją vertina atsargiai, o dar apie ketvirtadalis (23 proc.) – vidutiniškai. Lietuvoje savo finansinę situaciją palankiai vertina  daugiausia – 72 proc. – didelių įmonių, vidutiniškai – 24 proc., ne taip palankiai – 3 procentai.

Per artimiausius 12 mėn. didelės Baltijos šalių įmonės daugiausia tikisi iki 10 proc. apyvartos augimo – tokias prognozes pateikė 47 proc. tyrime dalyvavusių įmonių finansų vadovų. Didesnio negu 10 proc. augimo laukia 18 proc. įmonių, o 24 proc. jų mano, kad apyvarta artimiausiu metu išliks tokia pati. Bene optimistiškiausiai šiuo klausimu vėlgi nusiteikusios Lietuvos ir Latvijos didelės įmonės – didesnį negu 10 proc. pajamų augimą planuoja atitinkamai 20 ir 22 proc. stambaus verslo. Tuo tarpu Estijos didelės bendrovės linkusios rinktis atsargesnes prognozes – dviženklio didėjimo tikisi apie 12 proc. įmonių.

Apklausos duomenimis, didelės įmonės Baltijos šalyse artimiausiu metu orientuojasi į vidaus rinkų diktuojamą plėtrą, todėl daugiausia investicijų numato būtent namų rinkose – tokių planų turi 44 proc. didelių bendrovių. Apie 10 proc. didelių įmonių turimas perteklines lėšas ketina investuoti į plėtrą užsienyje, o apie 27 proc. skirs turimiems įsiskolinimams padengti.

Visgi, stambus verslas mato ir tam tikrų sričių, kurios kelia susirūpinimą. Labiausiai Lietuvos (44 proc.), Latvijos (55 proc.) ir Estijos (53 proc.) didelės įmonės nerimauja dėl paklausos, t. y. kur parduoti gaminamą produkciją, kai eksporto rinkos nebėra tokios stabilios.

Pasak A. Čičelio, tokie verslo nuogąstavimai, nulemti užsienio rinkų nestabilumo, jau tęsiasi kuris laikas, o pastarieji įvykiai Ukrainoje ir Rusijoje verslui stabilumo nesuteikia. „Vis tik, Lietuvos stambus verslas yra gana neblogai diversifikuotas ir tai atsispindi didelių įmonių lūkesčiuose, kadangi jų rezultatai priklauso nuo kur kas platesnės eksporto geografijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Estijos didelės įmonės susiduria su kur kas didesniu neapibrėžtumu dėl ekonomikos nuosmukio vienoje pagrindinių eksporto rinkų – Suomijoje“, – sako A. Čičelis.

Visose trijose šalyse opia problema stambiam verslui ir toliau išlieka tinkamos darbo jėgos trūkumas. Su šiais sunkumais nuolat susiduria informacinių technologijų, transporto, statybų ir kiti sektoriai. Be to, remiantis apklausos rezultatais, matyti, kad kai kurioms didelėms įmonėms 2014 m. rūpesčių gali sukelti ir darbo užmokesčio augimas – tiesa, labiausiai Estijoje (42 proc.), nes  Lietuvoje ir Latvijoje tokių įmonių yra beveik perpus mažiau, atitinkamai 22 ir 24 procentai. Tokius skirtumus lemia nevienodas vidutinio darbo užmokesčio augimas regione: Estijoje jis ir toliau didėja sparčiausiai ketvirtus metus iš eilės, o Lietuvoje ir Latvijoje vidutinis darbo užmokestis auga beveik du kartus lėčiau.

Nemažą susirūpinimą stambiam verslui kelia ir žaliavų kainos: Lietuvoje, kur lyginant su kaimyninėmis šalimis yra didžiausia pramonės ir gamybos koncentracija, šis klausimas neramina daugiausia – 29 proc. – didelių įmonių.

Pirmą kartą SEB bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atliktoje didelių įmonių finansų vadovų apklausoje iš viso dalyvavo beveik 200 bendrovių. Apklausa buvo atlikta 2014 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje.

Bendrovė „Nelja Energia“ Estijai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje planuoja statyti vėjo jėgainių parką, kurio galingumas sieks 700-1100 megavatų.

Pasak vakar „Baltijos energetikos forume“ dalyvavusio „Nelja Energia“ plėtros vadovo Siimo Paisto, Baltijos jūra yra ypač tinkama vėjo jėgainėms statyti, o Lietuvai priklausančioje jūros teritorijoje sąlygos gali būti dar palankesnės nei teritorijoje, kuri priklauso Estijai.

„Baltijos jūra labiau tinka jūrų vėjo energetikai plėtoti ne tik už Šiaurės jūrą, bet ir už Atlanto vandenyną. Tarp visoms trims Baltijos šalims priklausančių teritorijų jūroje yra ypač jūrų vėjo jėgainėms statyti palankių plotų. Ekspertai juos vadina „auksiniais“, – teigia S. Paistas.

Jo teigimu, vėjas jėgainėms iš visų Baltijos šalių ypač tinkamas Estijoje. Upsalos universiteto Švedijoje Meteorologijos instituto atlikto tyrimo duomenimis, palankiausias vėjas Estijai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje siekia 9,01-9,25 metrus per sekundę.

Estijoje, pasak S. Paisto, šiuo metu plėtojami du dideli jūrų vėjo energetikos projektai. Bendrovė „Nelja Energia“ prie Huiimaa salos šiuo metu atlieka poveikio aplinkai tyrimą, planuodama statyti 700-1100 MW galingumo jėgainių parką. Per metus jis galės pagaminti 2,4-3,8 teravatvalandžių elektros energijos. Bendrovės skaičiavimais, šis jėgainių parkas turėtų būti pradėtas statyti 2015 m. Iki kitų metų vidurio valstybė turėtų parengti šios teritorijos planavimo dokumentus. Kitą jėgainių parką planuoja pastatyti bendrovė „Eesti Energia“.

Baltijos jūroje statyti jūrų vėjo jėgainių parkus pigiau nei Šiaurės jūroje

Per keletą paskutinių metų Baltijos jūroje atlikusi vėjo matavimus, geologinius ir kitus tyrimus „Nelja Energia“ apskaičiavo, kad į jėgainių parką prie Huiimaa salos reikės investuoti mažiau nei 2,5 milijonus eurų už megavatą. Bendrovės duomenimis, panašaus dydžio jėgainių parkui Šiaurės jūroje pastatyti reikia bent 3,5 milijonų eurų už megavatą investicijų. Pasak S. Paisto, mažesnes investicijas lemia palankesnės Baltijos jūros gamtinės sąlygos.

Lyginant su Šiaurės jūra, Baltijos jūroje bangavimas gerokai mažesnis, ir tai suteikia galimybę sparčiau ir su mažesnėmis investicijomis vykdyti jėgainių statybos darbus. Taip pat kaip privalumą ekspertas įvardina mažesnį vandens druskingumą, seklesnius vandenis, palankesnes geologines sąlygas, smėlio dugną, lengvai pasiekiamus uostus.

Lietuvos privalumas – neužšąlanti teritorija

Pasak eksperto iš Estijos, lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje ir Latvijoje sąlygos šiai energetikos sričiai  taip pat labai geros. Lietuva, anot jo, lyginant su Estija, turi privalumą – neužšąlančias teritorijas jūroje.

„Nors Lietuvos pajūrio teritorija nėra didelė, tačiau atradus tinkamus plotus šalis galėtų išties palankiomis sąlygomis plėtoti jūrų vėjo energetiką. Kadangi Lietuvai priklausanti potenciali teritorija neužšąla, reikėtų mažiau investuoti į jėgainių pamatus, o tai ženkliai sumažintų statybų išlaidas“, – sako ekspertas.

Lietuvoje, siekiant plėtoti jūrų vėjo energetiką, pirmiausiai turi būti patvirtintas jūros teritorijos bendrasis planas, o tuomet konkurso būdu atrinktos kompanijos galėtų vykdyti parengiamuosius tyrimus, kurie atsakytų, kiek investicijų reikėtų tokio projekto įgyvendinimui ir kokia galėtų būti gaminamos elektros kaina. Iki šiol Lietuvos teritorijoje statyti jūrų vėjo jėgaines norą pareiškė bendrovės „Nelja Energia“ padalinys Lietuvoje UAB „4 Energia“ ir „Achemos grupei“ priklausanti UAB „Renerga“.

„Nelja Energia“ – tai didžiausia vėjo energiją gaminanti ir vėjo energetikos technologijas plėtojanti įmonė Baltijos šalyse. Visų „Nelja Energia“ eksploatuojamų vėjo jėgainių Baltijos šalyse bendras galingumas sudaro 223 MW. Į vėjo energetiką bendrovė jau investavo daugiau nei 400 mln. eurų. „Nelja Energia“ yra Estijos ir Šiaurės šalių kapitalo bendrovė.

Vienas prekybos technologijų bendrovės „New Vision Baltija” įkūrėjų Evaldas Budvilaitis jai vadovauja ilgiau nei dvidešimt metų. Vis dėlto stagnacija čia net nekvepia – inovatyvumo ir veržlumo šiai įmonei galima tik pavydėti.

“Įmonė „New Vision Baltija“ patenka tarp dvidešimties svarbiausių IT paslaugų įmonių Baltijos valstybėse, o Lietuvoje ji yra dešimtuke”, – teigia asociacijos „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis.
Ši bendrovė teikia verslo valdymo sprendimus, sistemų integravimo bei priežiūros paslaugas prekybininkams ir, kaip teigia patys, parduoda ne produktus, kaip atskirus vienetus, bet produktų rinkinį individualiai kliento problemai spręsti.
Kadangi įmonė dirba su daugybe skirtingų partnerių visame pasaulyje, ji gauna labai daug pačios naujausios informacijos, nuolat jaučia rinkos pulsą, dėl to gali nujausti, kokie nauji produktai galėtų būti įdomūs bei naudingi klientams, ir netrunka jų pateikti. “Gal bus keista ir paradoksalu išgirsti, bet savo srityje „New Vision Baltija“ visame regione lygiaverčių konkurentų neturi”, – tvirtina E.Budvilaitis.
Šiuo metu „New Vision Baltija“ biurus turi penkiose šalyse, tačiau aktyviai veikia net septyniose. Kaip juokauja pats vadovas, lengviau pasakyti, su kuo iš civilizuotų valstybių jų įmonė nedirba, nei išvardyti, su kuo dirba. Svarbiausi įmonės klientai yra didesnieji prekybos centrų tinklai, tad į Baltijos šalis žiūrima kaip į bendrą namų rinką.
„Nuo 2004-ųjų mūsų verslo modelis nusistovėjo ir mes teikiame vienodas paslaugas Baltijos šalyse, o nuo 2008-ųjų visiškai persitvarkėme į kompaniją, kuriai, tarkime, Ryga ir Klaipėda visais atžvilgiais yra tas pats. Skirtumas tik tas, kad turime vesti atskirą buhalterinę apskaitą“, – aiškina vadovas ir patikslina, jog vis dėlto pasirinktas toks verslo modelis, kad didžioji dalis mokesčių sumokama ir daugiausiai darbuotojų dirba Lietuvoje.
Šalia aktyvaus darbo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur „New Vision Baltija“ užsirekomendavo kaip sistemų integravimo inovatorė, įmonė siekia dirbti ir platesniuose vandenyse: šiuo metu tikslinėmis rinkomis pasirinktos Rusija ir Suomija, kur bandoma plėstis per ten įkurtas antrines įmones.
Tačiau plėtra šiai bendrovei nėra savitikslė. “Plėtra ir inovacijos svarbu, bet patenkinti esami klientai – svarbiau, – tikina E.Budvilaitis. – Esami klientai yra pagrindinis mūsų prioritetas. Juk mes dirbame su verslo sistemomis, kurios, kad veiktų tinkamai, turi būti aptarnaujamos nuolat. Ir ne tik aptarnaujamos: sistemos turi būti nuolat tobulinamos. Mes jau seniai supratome, kad labiausiai verslui padeda klientų rekomendacijos.”
Įmonės vadovas pabrėžia, kad jų veikloje pasitikėjimas yra esminis dalykas. Tai galioja ir skverbiantis į naujas rinkas, nes didelės tarptautinės bendrovės nelinkusios pasitikėti naujais žaidėjais. Tuo buvo galima įsitikinti „New Vision Baltija“ stengiantis įeiti į Suomijos rinką: nors šioje šalyje aktyviai dirbama jau kelerius metus, tik dabar į šią įmonę imama žvelgti rimtai ir atsiranda pirmųjų užsakymų.
„Kadangi visi mūsų klientai dideli, „persilaužę“ ir užsitarnavę jų pasitikėjimą, pasistūmėsime daug. Pavyzdžiui, darome ir kitą didelį projektą su vienu Rusijos prekybos tinklų, turinčiu apie 7 tūkst. parduotuvių. Pavykus čia (o jau matyti, kad bus gerai), atsiras dar daugiau naujų galimybių“, – prognozuoja E.Budvilaitis.

Inovacijos tokio tipo įmonei – būtinybė

Nepaisant požiūrio, jog svarbiausia, kad būtų patenkinti jau esami klientai, inovacijoms bendrovėje „New Vision Baltija“ skiriamas didelis dėmesys. Tai įrodo ir faktas, kad 2008 m. ji tapo Žinių ekonomikos įmone.
Vienas pirmųjų „New Vision Baltija“ darbuotojų Saulius Kargaudas, dabar vadovaujantis įmonei „Kemek Engineering“, aiškina, kad tokio tipo įmonėms abu šiuos dalykus būtina suderinti: „Plečiantis, stengiantis įeiti į naujas rinkas, iš akių negalima pamesti jau esamų klientų ir kartu daug dėmesio būtina skirti vidaus rinkai, antraip tavęs rinkoje greitai gali nebelikti. O kadangi tai yra technologijų įmonė, ji nori nenori turi nuolat pasiūlyti ką nors naujo.”
Nors pažvelgus į bendrovės pajamų struktūrą matyti, kad maždaug pusę apyvartos sudaro svetimų produktų pardavimas, o kitą pusę – savo paslaugų, programinės įrangos kūrimas, diegimas ir aptarnavimas, jei kalbėtume apie grynąją sukuriamą vertę, apie 90 proc. sudarytų jų pačių produktai ir paslaugos.
Taigi bendrovėje „New Vision Baltija“ į inovacijas investuojama nuolatos: bendros išlaidos šioje srityje jau viršija 2 mln. Lt (iš jų daugiau nei pusė skirta visiškai naujiems produktams kurti). Ši tendencija nesikeičia jau ne vienus metus. Be to, kaip pabrėžia E.Žvirblis, ši įmonė atlieka taikomuosius mokslinius tyrimus, kuriais siekiama sukurti integruoto savitarnos sistemų sprendimo, skirto mažmeninei prekybai, prototipą.
Pats E.Budvilaitis išskiria dvi pagrindines inovacijų kūrimo ir diegimo kryptis: pirmiausia padėti prekybininkams sumažinti sąnaudas ir tinkamiau aptarnauti pirkėjus: „Daug dėmesio skiriame sąnaudų mažinimui atsiskaitymo taške. Į tai įeina viskas, kas susiję su kasų zonos optimizavimu ir pertvarka, pradedant nuo prekybos tinklo „Iki“ įdiegtų „Bitučių“ ir baigiant mobiliuoju apsipirkimu. Antra, kuriame inovacijas, padedančias parduoti daugiau: čia, pavyzdžiui, dirbame su lojalumo sistemomis, su duomenų apie pirkėjus analizavimu, leidžiančiu tinkamiau personalizuoti pasiūlymus.“
O kas, jo manymu, didžiausią potencialą turės ateityje? Ponas Evaldas neabejoja, kad išmanieji prietaisai. Be abejo, „New Vision Baltija” stengsis tai vienaip ar kitaip išnaudoti. Pavyzdžiui, jau šį mėnesį jie pristatys naują savo produktą – mobiliąją lojalumo kortelių piniginę „Lwallet“. Ji ne tik leis nebesinešioti daugybės susikaupusių kortelių (ir išvengti apmaudo, kai kokią nors iš jų pamiršti būtent tada, kada jos labiausiai reikia), bet ir padės prekybininkams geriau surinkti duomenis apie pirkėjus bei išvengti šiems neaktualių pasiūlymų siuntimo. „Tai nėra itin nauja, bet tikrai patogu“, – neabejoja vadovas.

Lubmino uostas Rytų Vokietijoje garsėja uždaryta Greifsvaldo atomine elektrine ir „Nord Stream“ dujotiekio „galine stotele“. Vietos gyventojai pasirengę šalia statyti dar ir vėjo parkus.

Prie nediduko Lubmino uosto kanalo krantinės pamažu daugėja automobilių: tiek mokslininkai, tiek žurnalistai renkasi pusdienio jūrinei ekspedicijai. Per rankas linksmai keliauja kremo nuo saulės buteliukas, o ir pati saulė nenuobodžiauja. Tik anapus krantinės kol kas mieguistai linguoja „Professor Albrecht Penck“ – praėjusio šimtmečio vidurį menantis vokiečių laivyno veteranas. Ekspedicijos komandoje yra solidžiai pražilusių vyriškių, kadaise tame pačiame laive atlikusių studento praktiką.
„Profesoriaus“ kajutkompanijoje – jauku, nors vis didėjančiam džiaugsmingai nešiojamųjų kompiuterių klavišus tarškinančių vokiečių žurnalistų būriui darosi ankšta. Įjungus motorą, mokslininkai svečius kviečia ant denio instruktažo – paaiškina, kad mėginių traukimo metu, darbuojantis laivo gervėms, pagrindiniame denyje bus leidžiama stovėti tik šalmais apsiginklavusiems žurnalistams. Tačiau bešalmiams niekas nedraudžia užsikabaroti į viršutinio denio aikštelę, esančią virš kapitono tiltelio, ir pamojuoti tolstančiai pakrantei.

„Nord Stream“ turistams

Kuo žymi Lubmino pakrantė? Anksčiau tikriausiai buvo žymi tuo, kad iš čia puikiai matyti grėsmingas ir niūrus nebeveikiančios Greifsvaldo atominės elektrinės stačiakampis: jos veikla buvo sustabdyta netrukus po Berlyno sienos griuvimo 1991-aisiais, mat elektrinėje veikė pirmosios kartos rusiški VVER reaktoriai, kurie neatitiko vakarietiškų branduolinės saugos reikalavimų.
Šiandien Lubmino pakrantė žymi tuo, kad joje į paviršių galvą iškelia 1224 km ilgio „Nord Stream“ vamzdyno gyvatė. Tiesa, jei to nežinotumėte – iš jūros gal ir nepastebėtumėte, nes pralindę dailią pakrantės kalvelę, kurią, kad neapželtų, nuganyti patikėta trims arkliams, vamzdžiai visu savo grožiu rangosi jau anapus kalvos įrengtoje aikštelėje.
Gamtinės dujos nuo Rusijos iki Vokietijos keliauja maždaug keturias dienas. Vyborge jos į dujotiekį patenka įšilusios iki 30 laipsnių Celsijaus, o keliaudamos jūros dugnu atvėsta iki 12 laipsnių. Atitinkamai krinta ir slėgis dujotiekyje, todėl vamzdžiai šiaurinėje, centrinėje ir pietinėje dujotiekio dalyse, nors yra to paties vidinio diametro, nėra identiški: juos dengia skirtingo storio gelžbetoninės armatūros danga. (…)

Gyvybė jūros dugne

Betgi grįžkime į „Profesoriaus“ denį, kuriame mokslininkų komanda iš pradžių batometru ima vandens mėginius, vėliau kaušiniu graibštu semia ir po vieną varto, džiaugdamiesi nelaisvėn pakliuvusiu neatsargiu jūros kirminu, šalia dujotiekio rastas kriauklytes. Randa ir visai mažyčių, kurios suteikia vilties, kad gyvybė Baltijos dugne prisitaikė prie vamzdyno intervencijos.
Tuomet į darbą pro laivo bortą paleidžiamas įmantrų dulkių siurblį iš pažiūros primenantis hidroakustinis prietaisas. Tiksliau – tik jo zondas, kuris valdomas specialu pultu važinėjasi jūros dugnu palei vamzdį ir dviem savo kameromis gyvai raportuoja, ką matąs, laive stovinčiam monitoriui. Žalsvame vandenyje šmėkšteli vienas kitas vandens augalas (juos, beje, dujotiekio tiesėjai nepasibodėjo baigę darbus „atsodinti“), kyšteli nosį viena kita smalsesnė žuvelė, netgi medūza praplasnoja mojuodama savo balzganomis skraistėmis.
Vokietijos taikomosios ekologijos instituto mokslininkų daugelyje tokių ekspedicijų surinkti duomenys leidžia tvirtinti: Baltijos jūros ekosistemai paguldytas dujotiekio vamzdis ypatingos žalos nepadarė. Dar dveji treji metai, ir gamta prisitaikys prie jai primesto svetimkūnio.

Romanas Baumanis, „Nord Stream“ atstovas Baltijos šalims: „Rusijai užteks dujų vamzdyno atšakoms užpildyti“

Jau tiriamos galimybės Baltijos jūroje tiesti trečią ir ketvirtą dujotiekio liniją. Klausiate, iš kur Rusija gaus tiek dujų? Pirmiausia – naujas galimybes atveria koncerno „Gazprom“ jungtiniai kontraktai dėl naujų telkinių įsisavinimo kartu su užsienio partneriais. Antras svarbus rezervas – gamtinės dujos, kurios iki šiol rengiant eksploatacijai naftos gręžinius būdavo paprasčiausiai deginamos. Jau atsirado šių dujų surinkimo technologijos, o turint omenyje naftos gręžinių kiekį Rusijos teritorijoje – tai solidūs ištekliai. Kompanija „NordStream“ skaičiuoja, kad 2030 m. Europai dujų reikės maždaug maždaug 100 mlrd. kubinių metrų daugiau nei šiandien. Nors išgyvenus ekonominę krizę tokios prognozės skamba optimistiškai, tačiau mes tikime Europos ūkio plėtra.

Saulius Gulbinskas, Jūrinio slėnio jūros ekosistemų laboratorijos vadovas: „Kol kas „Nord Stream“ vamzdyno įtaką lietuviai gali pajusti nebent dujų kainoje“

Baltijos jūros dugno reljefas labai įvairus – yra vietų, kuriose vamzdyno intervencijos sukelti pokyčiai išliks ilgam, o kituose rajonuose vamzdyno poveikiui panaikinti gali pakakti vos kelių mėnesių. Tai labiausiai susiję su dugno nuosėdų (smėlio, dumblo) judėjimo intensyvumu. Ten, kur nuosėdos dinamiškesnės, intervencijos pėdsakai naikinami greičiau. Ir atvirkščiai: ten, kur dugno uolienos kietesnės, pėdsakai išlieka ilgiau. Tik ar dugne paguldytas dujotiekio vamzdis gali pakenkti jūrai?
Derėtų prisiminti, kad Baltijos jūroje nėra rajonų, kurie būtų saugomi kaip geomorfologinės vertybės. Juk mes Palangos paplūdimiams maitinti žemsiurbe irgi siurbėme smėlį iš jūros dugno, palikdami jame iškastas tranšėjas.
Kalbant apie „Nord Stream“ daromą žalą, dažniausiai turimas omenyje vamzdyno klojimo darbų poveikis vertingiems biotopams. Jei jūros dugnas pakeičiamas taip, kad retos, saugomos augalų ar gyvūnų rūšys nebegali ten gyventi, yra negerai. Tačiau kiekvienas konkretus atvejis vertas atskiro tyrimo.
Manyčiau, kad pagrindinė rizika, susijusi su šiuo projektu, yra ne biologinio, o technologinio pobūdžio, nes jūros dugne vykstančius procesus prognozuoti sudėtingiau, nei vykstančius sausumoje. Ar povandeninės srovės nepaplaus vamzdyno atramų, ar korozija ilgainiui nepakenks dujų vamzdžiams – štai dėl ko turėtume labiausiai jaudintis. Dujotiekis – hidrotechninis įrenginys, reikalaujantis nuolatinės jo būklės priežiūros. Bet kol kas „Nord Stream“ vamzdyno, kuris arčiausiai nuo mūsų šalies krantų praeina ties Gotlando įduba, įtaką lietuviai galėjo pajusti nebent dujų kainoje. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Estija reformas įgyvendino labai greitai, lietuviai ir latviai tai darė lėčiau. Deja, pastaroji taktika neamortizavo skurdo, didino valdžios ir piliečių atskirtį“, – dabartinį lietuvių ir latvių atsilikimą nuo estų aiškina estė sociologė M.Lauristin.

Baltijos šalių raida nepriklausomybės metais buvo ir labai panaši, ir labai skirtinga. Išryškėjo tiek politinio gyvenimo skirtumai, tiek skirtinga gyventojų nuomonė apie savo šalies ekonominę bei socialinę raidą. Apie tai, kaip skyrėsi ir pynėsi Baltijos šalių kelias ir kokios perspektyvos laukia trijų Baltijos sesių artimiausiais dešimtmečiais, kalbamės su šį laikotarpį tyrinėjančia Estijos socialinių mokslų profesore, žurnaliste, filologe ir politine aktyviste Marju Lauristin.
VEIDAS: Palyginkite trijų Baltijos šalių raidą per pastaruosius 22 metus: kodėl dabar yra tiek daug ryškių skirtumų tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime?
M.L.: Visos trys šalys pradinėje pozicijoje turėjo panašias sąlygas ir panašią patirtį, taip pat ir panašias galimybes. Tačiau jos pasirinko skirtingas taktikas, lėmusias ir skirtingą raidos tempą. Vienas reikšmingiausių dalykų sugriuvus Sovietų Sąjungai ir pereinant iš socializmo į kapitalistinę santvarką buvo valstybės gebėjimas užtikrinti pagrindines, bazines piliečių reikmes – sveikatos ir socialinę apsaugą, švietimą. O juk trys Baltijos valstybės kone per vieną naktį nukirpo bambagyslę ir į savo rankas perėmė šias sritis, iki tol koordinuotas ir finansuotas iš Maskvos. Tik vienos, tokios kaip Estija, veikė labai greitai, o Lietuva ir Latvija pasirinko lėtesnį kelią.
VEIDAS: Kokia prieš 22 metus pasirinkta reformų įgyvendinimo taktika daro įtaką dabartinei Baltijos šalių gyvenimo kokybei?
M.L.: Estija reformas įgyvendino labai greitai ir per trumpą laiką – per pirmuosius ketverius nepriklausomybės metus sukūrė geras sąlygas rinkos ekonomikai. Latvijoje ir Lietuvoje tai truko porą metų ilgiau, nes Lietuva, siekdama sušvelninti drastišką perversmą, ėmėsi laipsniškų reformų. Deja, tokia taktika lėmė didelį gyventojų nepasitenkinimą, nes lėtas socialinės apsaugos kūri-mas neamortizavo didėjančio skurdo. Žmonės ėmė nepasitikėti savo valstybe, didėjo valdžios ir piliečių atskirtis.
O štai Estijos gyventojai tuo metu turėjo kur kas daugiau optimizmo, ir nors socialinė apsauga dar nebuvo visiškai išplėtota, ją kompensavo tikėjimas šalies ekonomikos ir technologinio progreso plėtra.
VEIDAS: Kaip Baltijos šalių raidą paveikė narystė ES?
M.L.: Tai turėjo ir pliusų, ir minusų. Oficialus kvietimas prisijungti prie ES privertė siekti politinio konsensuso ir orientuotis į ekonomikos, valstybės institucijų modernizavimą bei „vesternizavimą“. Tačiau tuo pat metu į šoną kaip mažiau svarbios buvo nustumtos su visuomenės raida susijusios problemos: mažėjantys gimstamumo rodikliai, didėjanti socialinė nelygybė, stiprėjantis nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Taip nutiko visose trijose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje dėl šios priežasties pasitikėjimas valdžia 2000–2001 m. smu ko iki rekordinių žemumų. Tačiau situaciją tiek Estijoje, tiek Lietuvoje ir Latvijoje pakoregavo įstojimas į ES. Tai ir vėl buvo tarsi nauja pradžia, kai reikėjo priimti lemiamus sprendimus. Ekonominės sąlygos buvo labai geros. Valstybių BVP per metus paaugdavo po 10 proc. ar net daugiau. Gyventojai buvo vis labiau patenkinti, o ekonomikos perkaitimo grėsmės niekas nepaisė. Tai buvo pirmas
M.L.: Tai vienas pačių reikšmingiausių veiksnių, nes kuo visuomenė homogeniškesnė, tuo ji solidaresnė. Šiuo atveju Lietuvos padėtis geresnė, o Estijoje ir Latvijoje solidarumo siekti itin sunku. Kita vertus, Estijos etninių mažumų atstovai yra didesni optimistai nei Lietuvos ir Latvijos etninės daugumos.
Belieka tikėtis, kad sunkmetis įkvėpė gyventojus atsigręžti į žmogiškąsias vertybes.
Gyventojams didžiausią nerimą kelia korupcija, socialinė nelygybė ir prasta šeimos finansinė padėtis. Maždaug ketvirtadalis lietuvių mano, kad yra neturtingi, o dar 25 proc. finansine padėtimi nesiskundžia. Beje, finansinė padėtis yra vienas rimčiausių klausimų ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Latvijoje net 39 proc. žmonių priskiria save pačiai skurdžiausiai gyventojų grupei.
VEIDAS: Tačiau šį atokvėpį sudrumstė krizė.
M.L.: Visoms trims šalims krizė buvo rimtas išbandymas, tačiau Estijai ją įveikti sekėsi lengviausiai, o štai Lietuvai ir Latvijai teko dėti itin daug pastangų, labai apriboti išlaidas. Kartu sumažėjo ir šeimų pajamos, prasidėjo emigracijos banga.
Vis dėlto visuomenės raidai reikšmingi ne vien materialiniai dalykai. Taip pat svarbu ir demokratijos, kultūros vystymasis, pagaliau – ryšiai tarp žmonių. O jie Lietuvoje ir Estijoje labai nusilpo: neliko vienijančio tikėjimo ir optimizmo, didėjanti socialinė atskirtis pradėta suvokti kaip natūralus dalykas. Žmonės tarsi pasidalijo į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“, o šią atskirtį dar labiau didino nepakankamos valstybės išlaidos socialinei apsaugai, palyginti su kitomis ES šalimis.
VEIDAS: Kiek šią atskirtį ir susvetimėjimą lėmė tautinė gyventojų sudėtis?
Tokių ženklų buvo ir pernai Estijoje vykstant rinkimų kampanijai: užtenka paanalizuoti politikų rinkimų pažadus, ir pamatysime, kad jie kur kas daugiau „svorio“ suteikė būtent žmogiškumui, vienybei. Tą patį paste-bėjau ir Latvijoje, o dabar – Lietuvoje.
VEIDAS: Ar prognozuojate, kad Baltijos šalių gyventojai taps didesniais optimistais?
M.L.: To tikėtis tikrai galima, tačiau kiekvienoje šalyje sava specifika. Juk per visus nepriklausomybės metus estai visuomet buvo didžiausi optimistai, lietuviai ir latviai – pesimistai. Netgi ligšiolinius valstybių pasiekimus palankiai vertina tik pusė estų, o Latvijoje net 63 proc. gyventojų nepatenkinti valstybės pasiekimais, Lietuvoje skeptikų – apie 40 proc.
VEIDAS: Ką galima padaryti, kad skeptikų Lietuvoje būtų mažiau?
M.L.: Paanalizuokime, kurias sritis kaip problemines nurodo nepatenkintieji šalies gyventojai, ir išgirsime atsakymą. Lietuvoje gyvenojų kad jų finansinė padėtis gera. Estijoje patenkintųjų šiek tiek daugiau – apie trečdalį.
Visose trijose Baltijos šalyse viena didžiausių problemų yra ir nedarbas. Taip pat – jau minėta nesėkminga nacionalinių mažumų integracija. Beje, ši problema Latvijoje ir Estijoje gyventojų suvokiama netgi kaip rimtesnė, palyginti su ekonominiais sunkumais. Šis nepasitenkinimas yra viena priežasčių, kodėl tiek daug Baltijos šalių gyventojų jaučia nostalgiją sovietiniams laikams.
Pavyzdžiui, Lietuvoje net pusė gyventojų mano, kad padėtis prieš 20 metų buvo geresnė nei dabar. Prie to prisideda ir bendras nusivylimas valstybės raida.
VEIDAS: Kokie Baltijos šalių gyventojų ateities lūkesčiai?
M.L.: Gera žinia ta, kad ateitį Baltijos šalių gyventojai vis dėlto vertina optimistiškai. Pavyzdžiui, apklausose į klausimą, kokie jų padėties šalyje lūkesčiai po penkerių metų,  daug geriau ar geriau nei dabar ją vertina net pusė estų, 35 proc. latvių ir 34 proc. lietuvių. Kad padėtis jų šalyje pablogės, mano kur kas mažiau žmonių: 13 proc. estų, 19 proc. latvių, 17 proc. lietuvių.
VEIDAS: Kaip prognozuotumėte: ar per artimiausią dešimtmetį Baltijos šalių gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu pagerės tiek, kad šiuo aspektu priartėtume prie kitų ES šalių?
M.L.: Tai lems daugelis veiksnių, pavyzdžiui, bendra atmosfera, socialinė aplinka, saugumo jausmas, paslaugų prieinamumas. Estijoje dėl to labiausiai nerimauja rusakalbiai, tad ir bendra šalies statistika ateityje priklausys nuo šių gyventojų lūkesčių išsipildymo.
Beje, su savo šalimi siejamas viltis ir lūkesčius labai gerai atskleidžia klausimas, ar gyventojai norėtų su ja sieti savo vaikų ateitį. Maždaug trečdalis Baltijos šalių gyventojų bent jau šiuo metu į tokį klausimą atsako neigiamai. Tai rodo ir gana silpną savęs identifikavimą su gimtąja valstybe. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie 20 proc. jaunimo netgi yra įsitikinę, kad ateities su Lietuva nesies.
VEIDAS: Kokios, jūsų prognozėmis, mažų valstybių, tarp jų ir Baltijos šalių, artimiausių dešimtmečių raidos tendencijos?
M.L.: Jau ir krizė parodė, kad pirmiausia ir labiausiai nukenčia mažos valstybės. Juk pirmosios krizės aukos Europoje buvo Baltijos šalys, Islandija. Tačiau šios valstybės pademonstravo, kad sugeba rasti sprendimą esant ir labai sudėtingai situacijai, ištraukti pačios save už pakarpos. Kaip joms seksis ateityje, priklausys nuo to, ar bus įveikta korupcija, ar sustiprės gyventojų vienybės jausmas. Dar viena progreso sąlyga – būtina, kad didėtų gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis, bet, kad taip būtų, šios institucijos turi pateisinti save.
Pagaliau svarbu, ar vieningos bus trys Bal tijos sesės. Pavyzdžiui, jos galėtų labiau mokytis viena iš kitos, labiau bendradarbiauti strateginiais energetikos klausimais ar vykdant fiskalinę politiką. Labai svarbu, kad gerėtų santykiai su kitais kaimynais, stiprėtų sąsajos su Šiaurės šalimis. Manau, ne vien Estija, bet ir visos trys Baltijos šalys vis rečiau vadinamos Rytų Europa ir vis dažniau suvokiamos kaip Vakarų Europos dalis.
VEIDAS: Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos, kurią esate palyginusi su regiono ekonomikos motorlaiviu?
M.L.: Estija iš tiesų dažnai vadinama pavyzdžiu, kai kalbama apie ekonomiką. Matau daug ženklų, kad Lietuva yra pasirengusi sekti Estijos pavyzdžiu, įskaitant prisijungimą prie euro zonos. Galima paminėti ir biudžeto perviršį, kuris Estijai labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, o dabar galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims kuo labiau subalansuoti biudžetą, kartu nenuskriaudžiant gyventojų.
Tas pat pasakytina ir apie priemones siekti BVP augimo – Estijos sprendimai galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims. Ne veltui Estija yra tarp 50 pasaulio valstybių, tinkamiausių pradėti verslą. Be to, Estijoje buvo įgyvendinta nemažai svarbių reformų.
Dar vienas progresui svarbus dalykas – technologijos. Beje, jos svarbios ne tik verslui, bet ir demokratijai. Juk elektroninis balsavimas gali piliečius paskatinti kur kas aktyviau dalyvauti sprendžiant svarbius valstybei klausimus, o tai didina ir vienybės jausmą, ir tikėjimą savo valstybės ateitimi, ir norą joje gyventi, dirbti.
Neabejoju, kad vienomis ar kitomis priemonėmis tai bus pasiekta visose trijose Baltijos šalyse. Galbūt vienos taps vedlėmis vienose srityse, kitos – kitose. Svarbu pastebėti gerus pavyzdžius ir jais sekti, pritaikant prie savo šalies aktualijų.
VEIDAS: Paminėjote reformas. Kokios Baltijos šalyse bus pačios reikšmingiausios?
M.L.: Kaip ir nepriklausomybės pradžioje, dabar visi sprendimai lems tolesnę raidą ir ateitį. Pavyzdžiui, Estijoje vyko spartesnis privatizacijos procesas, o tai labai padėjo sumažinti korupcijos lygį. Svarbu, kad ir dabar visi žingsniai būtų labai apgalvoti, pamatuoti, paremti gerais pavyzdžiais. Kaip minėjau, svarbu rasti būdų mažinti korupciją, didinti pasitikėjimą valdžia. Labai didelę reikšmę turės gebėjimas efektyviai tvarkyti šalies ūkį – mažinti biurokratiją, efektyviai valdyti lėšas, gerinti viešųjų paslaugų kokybę.
Be to, valstybės institucijų veiklai labai svarbus politinių partijų sutarimas, svarbių darbų tęstinumas. Pagaliau labai svarbi socialinė politika siekiant mažinti emigraciją, taip pat – pagerinti pensinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, mažinti socialinę ir ekonominę atskirtį. Jei visa tai bus įgyvendinta, galima tikėtis, kad po dešimtmečio atsiras terminas „Baltijos gerovė“. Labai to tikiuosi ir linkiu Baltijos šalių gyventojams. ■

Akcentuojamas naujas mūsų užsienio politikos ir ekonomikos prioritetas – Šiaurės šalys – Lietuvai naudingas tik kaip regioninis bendradarbiavimas šalia, bet ne vietoj, aktyvios integracijos į ES branduolį.

Vilnius metams tapo Baltoskandijos sostine: Lietuvai šiemet teko „Nordic Baltic 8“ (NB8) – trijų Baltijos ir penkių Šiaurės šalių vienos pagrindinių bendradarbiavimo institucijų koordinatorės pareigos.
Vektorių į Šiaurės šalis pastaruosius kelerius metus akcentuoja ir mūsų valstybės užsienio politikos strategai, ir verslas, kaip sėkmės garantas tai įrašyta ir į ilgalaikę strategiją „Lietuva 2030“. Ar tai siekis tapti beveik Jungtinėmis Šiaurės ir Baltijos šalių valstijomis, Baltoskandija, kaip siūlė tarpukario geopolitikas ir geografas Kazys Pakštas, motyvuodamas, kad sunku pasaulyje surasti kitą tokį regioną, kuriame būtų tiek daug nedidelių valstybių ir jos tarpusavyje taip gerai sutartų?
Naujausias mūsų valstybės istorijos etapas – taip pat su ryškiais šiaurietiškais akcentais: Islandija pirmoji pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, švedai tuoj pat atskubėjo su pagalba didindami Ignalinos branduolinės jėgainės saugumą, mokė demokratijos, rėmė švietimo, kultūros, socialinius projektus, Danijos kariniuose padaliniuose mūsų kariai mokėsi karybos ir taikos palaikymo. Šiaurės šalys buvo mūsų advokatai ir mentoriai rengiantis narystei NATO ir ES.
Tiesa, Lietuvai tapus šių elitinių klubų nare, santykiai su Šiaurės šalimis, kaip, beje, ir su kaimynais latviais bei estais, buvo šiek tiek atvėsę. Baltijiečiams atrodė, kad mus siejęs tikslas pasiektas ir toliau gebėsime savarankiškai bandyti prilygti aukštiems senos demokratijos šalių standartams. Tačiau bendri infrastruktūriniai projektai, verslo plėtra, kaip, beje, ir krizė, vėl privertė prisiminti glaudesnį bendravimą ir pakaitino diskusijas apie jų perspektyvas.

Perspektyviausias formatas – NB6
Bendradarbiavimo besikeičiančioje Europoje scenarijų Lietuvai – ne vienas. Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Gintaro Aleknonio manymu, kai kurias progas jau praleidome: 3B – trijų Baltijos šalių sąjungą, kažką panašaus į baltišką Beniliuksą, jei kurti, tai reikėjo prieš 22 metus. Eksperto vertinimu, perspektyviausia formulė – NB6 (trys Baltijos šalys ir Švedija, Suomija, Danija). Beje, šis šešetukas politiniu aspektu ir dabar veikia gana aktyviai, pavyzdžiui, derindamas pozicijas prieš kiekvieną ES vadovų ar užsienio reikalų ministrų susitikimą. NB8 formato trūkumas – kad Islandija ir Norvegija nėra ES narės.
Tuo bendradarbiavimo formatų pasirinkimas nesibaigia: o kodėl nuošalyje reikėtų palikti taip pat prie Baltijos esančias Vokietiją ir Lenkiją? Užsienio reikalų strategai kartoja, kad jos – irgi mūsų užsienio politikos prioritetinis vektorius, kurių yra ne vienas. Tačiau, G.Aleknonio manymu, sėkmingiausias bendradarbiavimas – tarp daugmaž lygiaverčių partnerių, o Vokietija ir Lenkija tiek dydžiu, tiek įtaka mus smarkiai lenkia.
Ir dar viena kombinacija – NB8+2+1, prie esamo valstybių rinkinio prijungiant Rusiją. Tai Baltijos jūros valstybių tarybos formatas, tačiau, kaip pripažįsta G.Aleknonis, jis pats problemiškiausias, nes tenka bendradarbiauti su nedemokratine valstybe.
Be abejo, tokie regioniniai santykiai bet kuriuo formatu įsivaizduojami tik lygia greta, o ne vietoj tolesnės intensyvios integracijos į ES branduolį, nors euro krizės alinamoje ES mokslininkai ir politologai modeliuoja įvairius bendradarbiavimo svorio centrų persiskirstymus.

Šiaurės ir Baltijos regione Lietuva būtų provincija
Taline vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje trijų Baltijos šalių nepriklausomybės metų raidos analizei, mokslininkai bei politikai karštai diskutavo ir apie bendro Šiaurės ir Baltijos regiono scenarijų.
Šiuo metu Šiaurės europiečių nusivylimas Pietų Europos valstybių finansiniu nedrausmingumu didina jų konsolidaciją ir solidarumą. Be to, situacija Pietų Europoje menkina ir pasitikėjimą ES prekės ženklu, kas savo ruožtu galėtų atverti kelius patikimesnių Šiaurės šalių prekės ženklui rutuliotis. Pasigirsta net diskusijų, kad euro ir ES krizei gilėjant svarstytinas taptų bendros Šiaurės šalių valiutos – kronos klausimas. Tačiau Šiaurės šalių regionas augančioms Azijos ir Amerikos rinkoms gali atrodyti per mažas, tad savo svoriui padidinti šiauriečiai regiono sampratą mielai praplėstų Baltijos trejetuku.
Tokį scenarijų analizavęs Talino universiteto Ateities studijų instituto direktorius Erikas Terkas mano, kad dėl Šiaurės ir Baltijos šalių sanglaudos labiausiai dvejotų Lietuva, nes baimintųsi, ar tai nepablogintų ekonominių santykių su Vokietija ir Lenkija, bet galiausiai, jei ES ištiktų gilesnė krizė, ir ji sutiktų. Tačiau toks scenarijus būtų naudingesnis Estijai, ir taip gana glaudžiai integruotai į Suomijos energetiką bei verslą; Latvijos vaidmuo išaugtų, nes geografiniu požiūriu ji atsidurtų centrinėje Šiaurės ir Baltijos šalių ašyje. O Lietuvai ekonominiuose projektuose kiltų pavojus likti šio darinio vakarine provincija.
Žinoma, didesnė integracija su Šiaurės šalimis būtų istorinis šansas Baltijos šalims modernizuoti ekonomiką, tapti Šiaurės šalių aukštųjų technologijų klasterių dalimi. Tačiau toks variantas svarstytinas tik ES krizės atveju. Jei Lietuva nekrizinėje ES pagrindinį vektorių nukreiptų tik į Šiaurės šalis, rizikuotų pasmerkti nesėkmei „Rail Baltica“, „Via Baltica“, energetikos projektus, nes tuomet sumažėtų ES susidomėjimas jais, o kartu ir finansavimas, be kurio jie taptų nerealūs. Šiaurės šalims šie transporto koridoriai nėra prioritetiniai, o naujos AE Lietuvoje projektas neatitinka jų propaguojamos atsinaujinančių šaltinių energetikos filosofijos. E.Terko analizės išvada Lietuvai tokia: perspektyviausias scenarijus – itin glaudi integracija į ES, lygia greta plėtojant regioninį bendradarbiavimą.

NB8 tampa tarptautiniu žaidėju
Žinoma, Lietuvai buvimas NB8 nare – didelis pranašumas. Šiandien tai 32 mln. gyventojų regionas su 1,5 trilijono JAV dolerių BVP, penkta pagal dydį Europos ir dvylikta pasaulio ekonomika. NB aštuntukas – aštuntas pagal eksporto apimtis pasaulyje, šeštas pagal sukauptąsias investicijas.
Esminiai Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiams – projektai su Šiaurės šalimis: elektros jungtis su Švedija, įsiliejimas į šių šalių elektros biržą. Lietuva turi ambicijų plėtoti verslo ryšius, 2015 m. tapti Šiaurės ir Baltijos regiono paslaugų rinkos lydere. Pasirašytos sutartys dėl Šiaurės šalių kalbų mokymosi intensyvinimo, dėl bendros mokslinių tyrimų ir technologijų plėtojimo erdvės kūrimo, bendradarbiaujama gynybos srityje. Kad ir kaip pyktume už skandinaviškų bankų pūstą nekilnojamojo turto burbulą, vis dėlto, kaip pabrėžia Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo koordinatorė ambasadorė Nijolė Žambaitė,  reikia įvertinti, kad jie krizės metais iš mūsų neišbėgo, nors kai kuriose šalyse taip pasielgė kitų šalių bankai.
Prieš porą metų įkurta neformali NB8 „išminčių grupė“ siūlo partnerystę intensyvinti: tarptautinėje arenoje dažniau skelbti bendrus politinius pareiškimus, kelti bendras kandidatūras tarptautinėse institucijose, jose drauge atstovauti visam regionui, dalytis diplomatinių atstovybių patalpomis, drauge organizuoti karines, krizių valdymo pratybas, kurti bendrą skaitmeninę rinką, bendrą Šiaurės ir Baltijos regiono informacinę erdvę.
Beje, NB8 kaip darinys pradeda įgyti ir tarptautinį pripažinimą: dukart Jungtinės Karalystės pakviesti tartis dėl bendrų sprendimų, NB8+JK lyg ir tampa ES šiokia tokia atsvara neformaliam Vokietijos, Prancūzijos ir Beniliukso junginiui.

Užgaida, bet dar ne realūs sprendimai
„Suomiją mačiau kaip tam tikrą sektiną modelį Lietuvos reformoms“, – prisimena pirmasis Lietuvos ambasadorius Suomijoje, dabar Seimo narys Petras Auštrevičius. Jis neabejoja, kad Lietuvos užsienio politika turi būti daugiavektorinė, bet Šiaurės šalys yra viena labai svarbių ir ambicingų krypčių, nes juk šis regionas – ekonominės gerovės, technologinių inovacijų, visuomenės darnos, darnaus sugyvenimo su gamta etalonas.
Vis dėlto orientacija į šias valstybes dar nereiškia būti pasmerktiems sėkmei: Šiaurės Europos valstybės tokių rezultatų siekė ilgai, nuosekliai, per fundamentalius pokyčius, pavyzdžiui, visuomenės susitarimą dėl socialinio solidarumo, reiškiantį didelius mokesčius, be kurių nebūtų pasiekta ir tokios pažangos. „Klausimas mums: ar savo orientaciją į Šiaurės Europą esame pasirengę pagrįsti tokiais pat sprendimais? Kol kas ji paviršutiniška: gal turime daugiau vizitų, susitikimų, daugiau prekybos santykių, tačiau negalime persikelti jų gyvenimo modelio, jei tai tėra vien politinės deklaracijos, užgaida, nepagrįsta socialiniais, ekonominiais, kitokiais sprendimais. Šiandien tai tik įdomus pasiūlymas su daug pranašumų, nes norime orientuotis į pasaulio pirmo dešimtuko valstybes“, – vertina P.Auštrevičius.
„Nesiekiame tapti Šiaurės valstybe, nes esame, kuo esame, o mūsų ambicija – pasisemti patirties iš vienų labiausiai pasaulyje išsivysčiusių Šiaurės šalių, žinoma, neatsisakant kitų veiklos prioritetų, nes tai vienas kitam netrukdo“, – aiškina N.Žambaitė.
Ambasadorė tikina, kad didesnis dėmesys Šiaurės šalims – jokia revoliucija užsienio politikos srityje. Šiandieninis NB8 bendradarbiavimas – ne dirbtinai, o natūraliai susiklosčiusių santykių tarp kaimynų rezultatas ir viena ilgalaikės ateities strategijos krypčių. Pasisemti šiauriečių išminties, kuri jiems padėjo patekti tarp pasaulio lyderių, Lietuva suinteresuota labiau, nei įkūnyti Baltoskandijos idėją.

Rusijos grėsmė, Skandinavijos bankų pinigai ir energetika – trys veiksniai, susieję tris gana skirtingų interesų turinčias Baltijos valstybes į vieną geopolitinį vienetą.

Prieš ketvirtį amžiaus tris Baltijos valstybes siejo suvokimas apie XX amžiuje ištikusį bendrą likimą ir noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. 1989-aisiais šis noras išsiliejo Baltijos keliu, paversdamas Lietuvą, Latviją ir Estiją nedalomu geopolitiniu vienetu tiek didžiųjų valstybių galios žaidimuose, tiek Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės akyse.
Išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos pagimdytas emocinis Baltijos valstybių ryšys buvo toks tvirtas, kad jo pakako dar geram dešimtmečiui, nors jau siekiant nepriklausomybės išryškėjo skirtingas Lietuvos, Latvijos ir Estijos požiūris į jos siekimo būdus. Tai savo ruožtu pagimdė garsųjį principą: „vienos Baltijos sesės sėkmė yra visų sėkme“, kurio, tegu pasiraukant, buvo laikomasi daugiau nei dešimtmetį.
Raukytis teko todėl, kad jau nuo pat pradžių ėmė ryškėti tik iš pirmo žvilgsnio vienodų tautų charakterio skirtumai: estiškas pragmatizmas, lietuviškas herojinis romantizmas ir latviškas “pasimetimas”, nuo pat pradžių keliantis didžiausią pavojų Baltijos vienybei ne tik politiniu, bet ir geopolitiniu požiūriu.

Latvija – silpna vieta

Dar atgimimo laikais viename Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos sąjūdžio pareiškime nuskambėjo: laisvės tiltas tarp Talino ir Vilniaus tik tuomet bus tvirtas, jeigu atsirems į Rygos bokštus. Ši poetinė, tų laikų dvasią gerai atspindinti metafora kalbėjo apie rimtą esmę: sovietmečiu labiausiai nukraujavusi, didžiausią svetimkalbių gyventojų nuošimtį turinti Latvija yra silpniausia Baltijos valstybių grandis.
Vienas Latvijoje nemažai laiko praleidęs Lietuvos diplomatas, kartą Rygoje privačiai paklaustas, kodėl taip sunku rasti su latviais sutarimą, regis, akivaizdžiais klausimais, pasiūlė apsidairyti aplinkui. „Žiūrėk, šiame pastate įsikūręs prabangiausias Rygos naktinis klubas, – rodė diplomatas. – Jis priklauso rusų kapitalui. Aname pastatę įsikūręs kazino – jis priklauso rusų kapitalui. Šitą namą restauravo latvis milijonierius, bet pinigai – iš Rusijos. Latvijos didįjį verslą, Latvijos uostus taip pat valdo rusų kapitalas. Po nepriklausomybės atkūrimo latviai rusakalbius išstūmė iš politikos ir vykdomosios valdžios, nes manė, kad taip patikimai perims šalies valdymą. Niekas tuomet nepagalvojo, kad demokratinėje valstybėje kapitalas valdo politikus. O kapitalas Latvijoje – rusų rankose.“
Kaip parodė visai neseniai Latvijoje vykęs rusakalbių politikų ir visuomenės veikėjų suorganizuotas referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, įteisinimo, „rusiškoji“ problema Latvijoje niekur neišnyko, gal net padidėjo. Tegu latviai referendumą dėl kalbos laimėjo, bet 250 tūkst. rusakalbių – tai politinė jėga, su kuria negalima nesiskaityti ir kuri, nebūdama integruota į visuomenę, žvelgdama į Maskvą, kaip savo politinės tapatybės centrą, kybo kaip Damoklo kardas ne tik virš Latvijos, bet ir virš visų Baltijos valstybių.

Energetika ir skiria, ir sieja

Šitai smarkiai juntama vykdant bendrus Baltijos šalių energetikos projektus. Kuriant bendrą Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros žiedą, Estija pirmoji dar 2007-aisiais susijungė kabeliu su Suomija. Lietuva, turėjusi susijungti su Švedija, projektą derinti pradėjo dar 2004-aisiais, bet dėl grynai politinių priežasčių keltų nuolatinių nesutarimų su Latvija, kurioje vietoje kabelis turi būti įmerktas į jūrą, darbai prasidėjo tik 2010-aisiais.
Lygiai taip pat Latvija tapo bendros suskystintų dujų terminalo statybos stabdžiu. Nors Latvijos Inčukalno dujų saugykla turi tapti esmine projekto dalimi, Lietuvos pusė yra prieš bendrą terminalą Rygoje, nes jį iš tikrųjų kontroliuotų ne latviai, o „Gazpromas“. Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pabrėžė, kad bendrai terminalo statybai kliudo skirtinga teisinė aplinka: „Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos.“
Latvijos (kurioje, kaip pripažįsta patys latviai, tikroji valdžia priklauso keliems, dažniausiai verslo ryšiais su Rusija susijusiems oligarchams) politikai taip pat garsiausiai abejoja Visagino atominės elektrinės statyba. Tiesa, per pastarąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimą Prienuose, kuriame, priešingai, nei planuota, nepavyko suderėti dėl akcinio kapitalo pasiskirstymo, daugiausiai kausimų kėlė estai. Bet neatsitiktinai kovo 22 d. į Lietuvą aptarinėti energetikos klausimų atvyko Latvijos prezidentas. Regis, Rygoje dar bandoma kelti klausimą taip: arba regioninis terminalas pas mus, arba mes nedalyvaujame Visagino projekte. O jei regioninis terminalas Rygoje, tai „Gazpromui“ nusispjaut ant lietuviško „unbundlingo“.
Nepaisant šių kliūčių, energetika – vienintelė fizinė grandis, pagaliau ėmusi tvirtai sieti Baltijos valstybes. Jau antrus metus veikia bendra Baltijos šalių elektros birža, kartu tiesiamos elektros linijos netrukus sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Skandinavijos šalimis.
Antroji, ne fizinė, bet už ją gal net stipresnė jungtis – Skandinavijos bankų pinigai ir skandinaviškos investicijos. Švedijos, Suomijos ir Norvegijos bankai yra suteikę Baltijos šalyse apie 150 mlrd. Lt paskolų, dar apie 50 mlrd. Lt investavo verslas. Visose Baltijos šalyse veikia bendri bankų ir skandinavams priklausančių degalinių tinklai. Skandinavijos šalys atvirai skatina ir Baltijos šalių karinį bendradarbiavimą: kviesdamos prisidėti prie Šiaurės gynybos bendrijos NORDEFCO, jos išsireikalavo, kad Londone suplanuotas Didžiosios Britanijos ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavmo lygmuo būtų papildytas trimis Baltijos valstybėmis. Galima teigti, kad Skandinavija perėmė iš Jungtinių Valstijų, kadaise sukūrusių Baltijos ir Amerikos partnerystės tarybą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienytojos vaidmenį. Šalia NATO ir Europos Sąjungos.

"Nord Stream"

Baltijos jūros dujotiekis „Nord Stream“ yra draugiškesnis aplinkai ir turi mažesnį poveikį Baltijos jūros ekosistemai, nei buvo prognozuota. Tai rodo pirmieji aplinkos monitoringo duomenys, kuriuos „Nord Stream“ renka nuo vamzdyno tiesimo darbų pradžios.

„Mūsų išankstinės prognozės buvo pakankamai konservatyvios ir numatė, kad vamzdyno poveikis jūros ekosistemai bus mažareikšmis, trumpalaikis ir tik  vietinio pobūdžio.

Džiaugiamės matydami pirmuosius duomenis, kurie liudija, jog tiesimo darbų poveikis yra netgi mažesnis, nei prognozuota, – džiaugėsi „Nord Stream“ aplinkosaugos komandos vadovas Bruno Haelg. – Žinoma, mes toliau seksime įvairius rodiklius ir ateityje rinksime duomenis moksliniams tyrimams, tai bus tiek tiesiant antrąją vamzdyno liniją, ir dar penkerius metus pradėjus jį naudoti. Aplinkosaugos ir dujotiekio tiesimo technologine prasme sudėtingiausios vietovės yra „Natura 2000” teritorijos ir Suomijos įlanka. Joje vietomis dugno reljefas yra labai nelygus, čia taip pat yra nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų nuskendusių šaudmenų, teko pašalinti minų – tai mes padarėme pagal aukščiausius įmanomus standartus, kurie žymiai modernesni. Jį turi Baltijos  jūroje dislokuotas  karinis laivynas.

P. S. Sąjūdžio laikais turėjau tokį lipduką “Tik nereikia mūsų gąsdinti”. Taigi, gerbiami politikai, prašome nebauginti žmonių. Mat “Nord Steam” linija eina 100 km atstumu nuo mūsų teritorinių vandenų. Taigi… mūsų šis projektas visiškai neliečia.

"Veido" archyvas

Baltijos jūros dujotiekis „Nord Stream“ dar žingsniu priartėjo prie tikslo šių metų pabaigoje pradėti transportuoti dujas tiesiogiai iš Rusijos į Europos Sąjungą – ruošiamasi sujungti du iš trijų pirmojo „Nord Stream“ vamzdžio segmentus. Jie bus suvirinti jūros dugne netoli Suomijos krantų – ši sudėtinga procedūra užtruks dvi savaites. Birželio mėnesį Švedijos vandenyse, greta Gotlando salos, privirinus ir trečiąjį vamzdžio segmentą, bus baigta tiesti pirmoji „Nord Stream“ liniją. Antrąją ketinama užbaigti 2012 metais.

1224 km ilgio Baltijos jūros dujotiekis yra suprojektuotas be tarpinių kompresinių stočių. Dujoms keliaujant iš Rusijos į Vokietiją slėgis vamzdyne palaipsniui mažės, todėl trys dujotiekio segmentai yra pritaikyti skirtingam slėgiui ir sukonstruoti iš skirtingo storio vamzdžių. Segmentai tarpusavyje bus sujungti po vandeniu tose vietose, kur slėgis nuo 220 barų sumažėja iki 200, ir nuo 200 – iki 177,5. Šiandien pradedami jungti du segmentai – vienas, esantis Suomijos įlankoje, ir centrinis. Sujungimo darbai bus vykdomi jūroje, maždaug 80 metrų gylyje. Centrinė ir pietrytinė atkarpos bus sujungtos greta Gotlando salos taip pat po vandeniu – maždaug 110 metrų gylyje.

Visi trys vamzdyno segmentai yra kruopščiai patikrinami prieš sujungiant juos į vientisą vamzdį ir prijungiant prie dujotiekio atšakų Rusijos ir Vokietijos pakrantėse. Suomijos įlankos ir centrinė atkarpos jau išvalytos, patikrintos ir išbandytas jų atsparumas slėgiui, o šiuo metu tikrinamas pietvakarinės atkarpos atsparumas slėgiui. Darbai baigti ir Vokietijos pakrantėje, o Rusijos pakrantėje atsparumo slėgiui testus numatyta atlikti gegužės pabaigoje. Iki 2011 m. IV-ojo ketvirčio, prieš pradedant eksploatuoti dujotiekį, bus patikrintas ir visos sistemos veikimas.

Vamzdžių segmentai yra suvirinami nuotoliniu būdu

Dujotiekio segmentų hiperbarinį sujungimą po vandeniu vykdo Prancūzijos bendrovė „Technip“ naujuoju laivu „Skandi Arctic“. „Technip“ naudoja specialią Norvegijos kompanijos „Statoil“ Dujotiekių Remonto Sistemą (angl. Pipeline Repair System – PRS): į dugną yra nuleidžiami dideli H formos hidrauliniai mechanizmai, kurie gali pakelti ir pastumti vamzdį į reikiamą padėtį. Šių mechanizmų keliamoji galia siekia net 150 tonų. Suvirinimo įranga ir pats suvirinimo procesas yra valdomi nuotoliniu būdu iš „Skandi Arctic“ laivo, tačiau įrangą tvirtinta ir prižiūri narai. Jie dviem savaitėms nuleidžiami į jūros dugną specialioje dideliam slėgiui pritaikytoje kabinoje, kurioje ir dirba, ir ilsisi.

2012 m. nutiesus abi vamzdyno linijas, „Nord Stream“ dujotiekiu kasmet bus galima transportuoti 55 mlrd. kub. m. dujų. Tokio kiekio pakanka aprūpinti 26 mln. namų ūkius. Baltijos jūros dujotiekis bent iki 2015 m. bus vienintelis naujas dujų tiekimo į Europą maršrutas, kuriuo per metus galima transportuoti daugiau nei 10 mlrd. kub. metrų dujų. Šiuo metu Baltijos jūros dugne jau yra paklota 101 tūkst. plataus skersmens „Nord Stream“ vamzdžių, kurių kiekvienas sveria 23 tonas.

Penkios paros – tiek laiko prireikė trims lietuviams, kad baidarėmis perplauktų Baltijos jūrą.

Klaipėdiečiai Marius Norvaišas, Domantas Laukevičius ir Paulius Paulionis, šeštadienio rytą jūrinėmis baidarėmis startavę prie Palangos tilto, tikėjosi per kelias paras nuirkluoti iki Švedijos Gotlando salos, rašo “Lietuvos rytas”.

Baidarininkams teko grumtis su žvarbiais ir permainingais vėjais, juos merkė lietūs. Norėdami atsikvėpti audringoje jūroje, irkluotojai savo baidares sujungdavo specialiu prietaisu. Tada bangos juos mažiau blaškydavo.

Tik vieną kartą žygeiviai lipo į juos jūroje lydėjusią jachtą “Lietuva” pasipildyti maisto ir vandens atsargų.

Antradienio pavakare pasiekusi Gotlandą ir ten pailsėjusi trijulė paryčiais pučiant palankiems vėjams išplaukė kitos Švedijos salos Elando link.

Per pusantros paros nuirklavę 74 kilometrus žygeiviai išsilaipino Elande. Iš viso jie įveikė apie 300 kilometrų.

Pernai vasarą šių trijų klaipėdiečių kelionė baidarėmis per Baltiją nebuvo sėkminga – Švedijoje startavusius vyrus greitai sustabdė audros.

P.Paulionis sakė jūroje prisimindavęs savo tėvą Gintarą Paulionį, kuris prieš 14 metų irkline valtele “Alfred Jensen” pirmasis perplaukė Baltiją. Tačiau netoli Preilos jis žuvo užkluptas uragano.