CamilleTriadou nuotr.

Aštriais kultinio belgų choreografo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ šokio akordais šįmet pradedamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Kad įspūdis greit neišblėstų, po įvadinio spektaklio visų šokio gerbėjų paskutinį kartą šį sezoną laukia Metų scenos reiškinys – Auksinio scenos kryžiaus laureatas „Contemporary?“. O festivalio atidarymo vakarą vainikuos ir tarsi įžanga į šeštadienio spektaklius taps Suomijoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių choreografo Andriaus Katino darbas WORK.

Šeštadienio mozaika: su kitų šalių prieskoniu

„Naujojo Baltijos šokio“ šeštadienis skirtas svečiose šalyse besidarbuojančių lietuvių choreografų ir šokėjų – Andriaus Muloko (Olandija), Ugnės Dievaitytės (Ispanija), Vilmos Pitrinaitės (Belgija) kūriniams pristatyti.

Tiesa, prieš tai savo talentą atskleis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasikinio ir šiuolaikinio šokio specializacijų moksleiviai, pristatysiantys savo kurtas choreografines miniatiūras – įžvalgesni žiūrovai galės mėginti pasidairyti po Lietuvos choreografijos ateities aruodą. Po jų leisimės į choreografo Martyno Rimeikio „Kelionę“ – tai geriausias pernykščio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projekto „Kūrybinis impulsas“ kūrinys.

A. Mulokas savo darbe „Criseless“ ritualiniu būdu ieško pusiausvyros tarp virtualaus pasaulio ir tikrovės. „Pateikiu keletą spalvotų įvairialypio gyvenimo modelių, kurie kartais prieštarauja vienas kito grožio supratimui, bet niekada nesikėsina į paties grožio prigimtį. Susidūrimas su nuopuoliu dar nereiškia, kad įvyko krizė, tai labiau primintų kelionę permainingo oro sąlygomis, kai prireikia tinkamos amunicijos, kad išgyventum“, – apie savo darbą sakė A. Mulokas.

U. Dievaitytė su kolege Poliana Lima iš Brazilijos sukūrė spektaklį „Kūnai“, kuris atskleidžia nuostabią šokių abstrakcijos galią, iš kurios gimsta tiesioginė ir sudėtinga kalba iš kūno į kūną. Scenoje rodomi kūnai – gyvi, judesio pagauti. Kaip teigė autorės, kūnas – tai gyvenimo, patirties, dvilypumo šaltinis.
Neabejotinai nustebins V. Pitrinaitės darbas. Choreografė sumanė „Mis pasaulio“ konkursą perkelti į Lietuvą, taigi šeštadienio vakarą nepraleiskite progos pamatyti, kaip nugalėti varžoves seksis Lietuvos atstovei. Ironiškas vaidinimas „Mis pasaulis 2014 Lietuva“ – šeštadienio vakarą Menų spaustuvėje.

Sekmadienį – premjera, paieškos ir pažinimas

Sekmadienio repertuaras prasidės hiphopo ritmu. „Naujojo Baltijos šokio“ gerbėjams atvežamas tik vasario pabaigoje Prancūzijoje pristatytas naujausias daugybę šalių apkeliavusios prancūzų hiphopo šokio trupės „Compagnie Malka“ spektaklis „La preuve par l’autre“. Lietuva taps pirmąja užsienio šalimi, kurios žiūrovai išvys naująjį prancūzų darbą – trijų veiksmų ir šešių šokėjų kūrinį.

Tą patį vakarą šokio gerbėjams bus pristatytas ir ukrainiečių trupės „TanzLaboratorium“ spektaklis „Galimybės žiaurumas“. Trupė sukūrė trilogiją, dedikuotą trims įtakingiems XX a. teatro režisieriams – Lesui Kurbasui, Vsevolodui Meyerholdui ir Antoninui Artaud, jų mirtims, baimėms ir idėjoms. „Galimybės žiaurumas“ yra trečioji trilogijos dalis, atspindinti A. Artaud „teatro alchemiją“. Kūrinys veikia kaip performansas-instaliacija, kur pagrindinis vaidmuo priklauso žiūrovo suvokimui, o aktoriai egzistuoja kaip daiktai. Ši instaliacija – tai bandymas suprasti tai, kas visada lieka tik veiksmo potencialas, kas negali būti iki galo įvykdyta, apie galimybės žiaurumą.

Sekmadienį į „Ieškojimų kabinetą“ pakvies ir Kauno šokio teatras „Aura“. O puikūs kauniečiai šokėjai, buvę „Auros“ solistai Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas (šiųmetis Auksinis scenos kryžius jam skirtas kaip geriausiam šokėjui) intriguoja savarankiška premjera – spektakliu „ID: nr-688e“.

Pernai visose Baltijos šalyse augo vidutinis bendras darbo užmokestis, kuris praėjusiais metais viršijo prieškrizinį lygį, teigiama Baltijos šalių SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“). 2013 metais vidutinis darbo užmokestis prieš atskaitant mokesčius Estijoje padidėjo 7,6 proc., Lietuvoje – 4,7 proc., Latvijoje – 4,6 procento.

SEB banko finansų ekspertų teigimu, dėl didinamo minimalaus atlygio ir mažėjančios infliacijos visose Baltijos šalyse augo ir gyventojų perkamoji galia. Paskutinį 2013 metų ketvirtį realusis darbo užmokestis (atsižvelgiant į infliaciją)  sparčiausiai augo Latvijoje (6,2 proc.), tuo pačiu laikotarpiu Estijoje – 6 proc., Lietuvoje – 4,2 procento.

„Nepaisant palyginti lėto ekonomikos augimo tempo, darbo užmokestis Baltijos šalyse didėja jau trečius metus iš eilės. Tam įtakos turi ne tik minimalaus atlygio didinimas, bet ir gana įtempta padėtis darbo rinkoje: dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įmonės priverstos siūlyti didesnius atlyginimus ieškomiems darbuotojams. Be to, dėl palyginti nedidelės infliacijos didėja ir realusis darbo užmokestis, kuris, tikimasi, augs ir šiais metais“, – sako SEB banko Lietuvoje šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Remiantis SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje pateiktais duomenimis, nors visose Baltijos šalyse vidutinis grynasis darbo užmokestis viršijo prieškrizinį lygį, tačiau Estijoje jis augo greičiau negu Latvijoje ir Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius paskutinį 2013 metų ketvirtį Estijoje buvo 14 proc., o Lietuvoje ir Latvijoje – 2 proc. didesnis negu prieš pat prasidedant sunkmečiui.

Praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis į rankas gaunamas darbo užmokestis Estijoje buvo 785 eurai (2 710 litų), Latvijoje – 530 eurų (1 830 litų), Lietuvoje – 524 eurai (1 809 litai).

Visgi SEB finansų ekspertų teigimu, šis atotrūkis tarp Baltijos šalių ateityje turėtų mažėti – 2014 metais Lietuvoje ir Latvijoje tikimasi spartesnio atlyginimo augimo negu Estijoje. Prognozuojama, kad Lietuvoje vidutinis bendras darbo užmokestis turėtų didėti 5,5 procento. Latvijoje tikimasi 5-5,5 proc. atlyginimo didėjimo, kurį iš dalies lems minimalaus atlygio padidinimas iki 320 eurų (1 105 litų). Estijoje, kur metų pradžioje minimalus atlyginimas padidintas iki 355 eurų (1 226 litų), prognozuojamas 5 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimas.

Elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos apsaugotų nuo tokių kainos svyravimų, kokių patiriame šį rudenį.

Nauju galvos skausmu Lietuvos verslui tampa biržoje brangstanti elektros energija, kuri netruks persikelti į prekių ir paslaugų kainas. O tai reikštų naują infliacijos spiralės lanką, vadinasi – ir grėsmę euro įvedimui keliamoms sąlygoms.
Kalbėdami apie Baltijos šalių, prisijungusių prie skandinaviškos elektros prekybos biržos „Nord Pool Spot“, padėtį, specialistai kaskart pabrėžia, kad ji turėtų iš esmės pasikeisti 2015-aisiais, įgyvendinus „EstLink2“ projektą ir užtikrinus 1000 MW pralaidumą tarp Suomijos ir Estijos, bei dar stipriau – 2016-aisiais, kai pradės funkcionuoti Lietuvos tinklus su Lenkija ir Švedija susiesiančios jungtys.
„Pradėjus šių tarptautinių elektros jungčių eksploataciją 2015-ųjų pabaigoje Lietuva taps geriausiai sujungta elektros energetikos sistema visame regione. Techninės galimybės parsisiųsti elektros į Lietuvą padidės daugiau nei dvigubai, o bendrai Baltijos šalyse – daugiau nei 60 proc. Jei jungtys su Švedija ir Lenkija veiktų jau dabar, tai šiandieninė elektros kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje galėtų būti 1,8 cento už kilovatvalandę mažesnė, o metinė nauda Lietuvai siektų iki 180 mln. Lt per metus“, – skelbia elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Daivis Virbickas.
Priminsime, kad Vyriausybė be jokių papildomų investicijų, vien apribodama Lietuvos elektrinės bei mažiau efektyvių termofikacinių jėgainių gamybos kvotas, žadėjo jau kitąmet sumažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) reguliuojamą elektros tarifą dviem trimis centais. Tiesa, išvydusi rudeniškų biržos kainų „amerikietiškus kalnelius“ (rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, vidutinė kaina šoktelėjo net 21 proc.) ir išgirdusi kudašių nešti grasinančius nuostolių nebepakeliančius nepriklausomus tiekėjus, optimizmą apkarpė iki dabartinių kainų palaikymo.
Per biržą Lietuvoje šiemet nuperkama apie 70–75 proc. visos suvartojamos elektros (pernai ši dalis siekė 50–60 proc.).

Apsaugotų nuo svyravimų, bet ne nuo didelės kainos

Nusiėmę „šviesios ateities“ rožinius akinius energetikai neretai priduria: „NordBalt“ kabelis lyg tyčia sujungs mus su tuo anapus Baltijos plytinčiu kraštu, kuris žinomas kaip brangiausia elektros energijos kainų zona visoje Švedijoje. O ir Lenkijos šiaurryčiuose, į kuriuos žada vesti „LitPol Link“ antžeminės linijos, vidutinis elektros energijos kainų lygis kol kas aukštesnis nei Baltijos šalyse. Kitaip tariant, jei „LitPol Link“ pradėtų veikti šiandien – ji dažniau tarnautų energijos eksportui į Lenkiją, nei pigesnės elektros importui į Lietuvą, nors, suprantama, leistų išvengti ir tokių nelogiškų kainos svyravimų, kokius stebime Baltijos perdavimo sistemų operatorių susitarimais nuo eksporto iš trečiųjų šalių dirbtinai apribotoje mūsų rinkoje nuo šios vasaros pradžios.
Tačiau panaudoti energijos „tranzitui“ dar sovietiniais metais, statant Ignalinos atominę jėgainę, neprastai išplėtotą Lietuvos elektros energijos perdavimo tinklą irgi būtų naudinga. Šiuo metu, Lietuvai importuojant elektros energiją iš Estijos, pelnosi Latvijos ir Estijos perdavimo sistemų operatoriai, o Lenkijos importo „LitPol Link“ kabeliu atveju jau nubyrėtų ir mūsiškiam „Litgrid“.
„Tam ir tiesiamos naujosios infrastruktūrinės jungtys, kad pigiausiai regione gaminama elektros energija galėtų būti perduodama kuo didesniais atstumais. Jei šiuo metu pradėtume eksploatuoti Lietuvos ir Lenkijos jungtį – taip, veikiausiai daugiau elektros ja tekėtų Lenkijos kryptimi, o ne atvirkščiai. Tačiau sunku prognozuoti, kokia padėtis rinkose susiklostys 2016-aisiais – tiek dėl kitų naujų jungčių atsiradimo (visų pirma „EstLink2“ ir „NordBalt“), tiek dėl paklausos pokyčių“, – komentuoja „LitPol Link“ generalinis direktorius Artūras Vilimas.
Šiuo metu Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, pasižyminčioje kraštovaizdžio draustinių gausa, jaučiama elektros generatorių stoka, tačiau vietinio tinklo išplėtojimas, siejamas su „LitPol Link“ jungties atsiradimu, visų pirma užtikrintų šiam regionui patikimesnį elektros tiekimą. A.Vilimas pabrėžia, kad esant išplėtotiems tinklams vietinės generacijos reikšmė patikimam elektros tiekimui mažėja, nors ambicingais elektros gamybos projektais, tokiais kaip atominė elektrinė, kaimynai nuo mūsų neatsilieka.

Savininkai rinkosi didesnes kompensacijas, o ne teismus

Jei ne abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos išsidėstę kraštovaizdžio draustiniai ir kiti nepalankūs veiksniai, tiesia linija nubrėžta „LitPol Link“ trasa tarp Miklusėnų skirstyklos prie Alytaus ir Elko miesto skirstyklos Lenkijoje galėtų būti maždaug dvigubai trumpesnė nei dabar numatytoji. Tačiau vien mūsų šalies teritorijoje jai tenka aplenkti Metelių regioninį parką, Dusios, Metelių ežerus, dar Simną supančius ežeriukus, todėl atstumas nuo Alytaus iki Lenkijos sienos pailgėja iki 51 km. Lenkijos pusėje dar 112 km besidrieksianti „LitPol Link“ trasa eis per Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijas.
Lietuvos pusėje bus pastatyta apie 150 elektros stulpų, Lenkijos žemėje – dvigubai daugiau. Linijos statybos darbai bus pradėti kitų metų pavasarį. Vidutinis atstumas tarp atramų numatomas 320 m, pačių atramų aukštis – apie 50 m. Tiesa, Lenkijos pusės miškuose atramų aukštis pasieks ir 70–90 m, mat tenykštė teritorija kalvotesnė nei Lietuvos dzūkų ir suvalkiečių lygumos.
Parenkant trasos maršrutą, atsižvelgiama ir į jai tiesti reikalingų privačios žemės servitutų skaičių. Vien Lietuvos teritorijoje „Litgrid“ teko derėtis daugiau nei su keturiais šimtais žemės savininkų. Dauguma jų (per 80 proc.) geranoriškai pasirašė servituto nustatymo sutartis. „Litgrid“ bendrovės sprendimu jiems išmokėtos 30 proc. didesnės sumos, nei buvo nustačiusi Nacionalinė žemės tarnyba. Tačiau teisės į tokią skatinamąją priemoką neteko tie žemės savininkai, kurie pradėjo bylinėjimosi procesus, bei tie, kurių būsimosios jungties užsakovams tiesiog nepavyko rasti, – jiems liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos nustatytos kompensavimo sąlygos. Iš viso „Litgrid“ žemės savininkams išmokėjo apie 4 mln. Lt kompensacijų. Konkretūs jų dydžiai priklauso nuo žemės sklypo dydžio, vertės, žemės derlingumo ir kitų veiksnių. Vidutinė išmokama suma siekė 10 tūkst. Lt.
„Pagrindinė problema, su kuria susidūrėme, – emigravę ar žemės nuosavybės dokumentų nesusitvarkę sklypų savininkai. Teismai kilo tik dėl dešimties sklypų, tačiau su penkiais savininkais įtikinėjimo, o ne finansinių derybų būdu galiausiai pavyko susitarti. Vieną bylą jau laimėjome, dar keturi ginčai išnagrinėti, bet laukiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Nustatyti servitutai šių procesų metu galioja, nes teismai nematė pagrindo jų stabdyti. Gali keistis tik kompensacijos kaina“, – informuoja „Litgrid“ projektų planavimo skyriaus vadovas Mindaugas Mikalčius.
Lenkijos pusėje su žemės savininkais kol kas pasirašyta 76 proc. reikalingų servituto sutarčių. Kliūtimi tenykščiams linijos planuotojams buvo tapusi ir Bakalariavos valsčiaus taryba, blokavusi teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimą, todėl buvo nutarta šio sprendimo teisę perduoti aukštesnio savivaldos lygio institucijai – Palenkės vaivadijai. Jos sprendimo laukiama kitų metų pradžioje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandien baigiasi visą vasarą trukęs „Didysis žygis po Baltijos šalis 2012“. Šeštą kartą surengtas kelionių projektas, skirtas Baltijos šalių turizmo populiarinimui, sudomino ne tik gintarinio pajūrio gyventojus, bet ir kitų šalių keliautojų.
Projektui skirtoje svetainėje per visą laikotarpį iš viso užsiregistravo daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių. Beveik 10 proc. jų aplankė visus 30 rekomenduotų turistinių objektų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ir iš viso įveikė apie 2 tūkst. km. Vyriausias žygeivis buvo 68 m. latvis, jauniausias – aštuonerių Nojus iš Lietuvos.
„Tai – vienas sėkmingiausių ir labiausiai pasiteisinusių tarptautinių kelionių projektų. Kasmet augantis keliautojų po Baltijos šalis skaičius džiugina ir skatina toliau tęsti šią iniciatyvą, kuri padeda savo ir kaimyninių kraštų lobius atrasti asmeniškai, ne tik iš turistinių lankstinukų ar nuogirdų. Ypač džiaugiamės tais entuziastais, kurie šiame projekte dalyvauja jau ketvirtą ar penktą kartą. Vadinasi, mažose Baltijos šalyse vis dar yra, ką atrasti ir pažinti, o gerų atostogų ir įspūdžių tikėtis galima ne tik tolimuose egzotiniuose kraštuose“, – džiaugiasi Valstybinio turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė.
Žygeiviai ne tik aktyviai keliavo po Baltijos šalis, bet ir dalinosi savo įspūdžiais, komentarais, kūrė nuotraukų galerijas, diskutavo internetinėje erdvėje. Nemažai daliai keliautojų didžiojo žygio kataloge rekomenduojamos net ir savo krašto vietos buvo tikras atradimas.
Lankomiausi objektai Lietuvoje buvo Krekenavos regioninio parko lankytojų centras, L. Šepkos drožinių ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje, apžvalgos ratas prie Zaraso ežero ir karstinė įgriuva Karvės ola. Iš viso projektų dalyviams buvo siūloma aplankyti po 10 vertingų istorinių, gamtos ir architektūrinių objektų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Didžiojo žygio po Baltijos šalis laimėtojas bus išrinktas rugsėjo 12 d. Vilniuje. Jam atiteks pagrindinis prizas – skrydis dviems į pasirinktą Europos miestą su nakvyne 4-ių žvaigždučių viešbutyje. Kiti aktyviausi dalyviai bus apdovanoti kelionėmis į pasirinktą Baltijos šalies sostinę, tad vėl galės leistis į keliones.

Baltijos dugne rastą „NSO“ formos objektą tyrinėjanti švedų narų grupė „Ocean Explorer“ po naujausių objekto žvalgytuvių ir buvusio Švedijos Jūrų karinių pajėgų eksperto konsultacijos paskelbė, jog aiškėja tikroji disko pavidalo objekto paskirtis.

„Ocean Explorer“ mano, jog jų rastas objektas gali būti nacistų ginklas prieš priešo povandeninių laivų flotilę, Baltijos jūros dugne atsidūręs Antrojo pasaulinio karo metais. Sonarų duomenys rodo, kad 3 metrus nuo dugno pakilęs grybo pavidalo objektas su disko formos kepure, kurios skersmuo, kaip paaiškėjo – 60 metrų, o „storis“ – 7,5 metro, gali būti britų ir sovietų povandeninius laivus klaidinusio ginklo povandeninis pagrindas.

Toks ginklas būdavo gaminamas iš vielos tinklo, kuris klaidindavo priešo povandeninių laivų radarus, todėl šie laivai dažniau atsitrenkdavo į kliūtis. Šio ginklo klaidinimo efektas prilygsta švyturių išjungimui pakrantėse, dėl ko laivų kapitonai praranda galimybę tamsoje pamatyti krantą ir gali užplaukti ant seklumos.

Buvęs Švedijos jūrų pajėgų karininkas, Antrojo pasaulinio karo ekspertas Andresas Autelusas (Anders Autellus) narams paaiškino, jog Baltijos dugne rasta struktūra galėjo būti antiradaro įrenginio, skirto apsunkinti britų ir rusų povandeninių laivų manevravimą, pagrindas.

Didžiulis plieno ir betono statinys gali tapti vienu iš svarbiausių karinių istorinių radinių per pastaruosius metus. Anot A. Auteluso, objektą turėtų gaubti dvigubas betono karkasas, sutvirtintas vielos tinklu. Jo paskirtis – klaidinti povandeninius laivus. A. Auteluso tvirtinimu, panašius objektus jūros dugnuose įrenginėdavo ir britai. Tai gali paaiškinti, kodėl prisiartinus prie objekto narams ėmė streikuoti nėrimo kompiuteriai ir elektros energijos tiekimo sistemos.

Eksperto aiškinimu, „ši Baltijos jūros sritis vokiečių karo strategams buvo gyvybiškai svarbi, nes šiuo jūros keliu iš Švedijos buvo gabenamos svarbios dalys nacistų karinei technikai. Be jų Vokietijos kariuomenė būtų seniai sustojusi“.

„Panašu, jog tai – vienas iš logiškiausių paaiškinimų tam, ką mes suradome Baltijos dugne, – sutinka vienas iš „Ocean Explorer“ narų Štefanas Hogebornas (Stefan Hogeborn). – Šis objektas guli tiesiai po labai svarbiu jūros keliu. Jis turėtų nežmoniškai daug sverti – vien betonas ir plienas. Kiti tame Baltijos jūros regione buvę nacistų priešpovandeniniai įrenginiai nebuvo tokie dideli.“

Rasto objekto tyrinėjimus „Ocean Explorer“ tęs toliau.

technologijos.lt

Šiais metais jau 16-ą kartą vykstantis Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” žada iš teatro salių keltis ir į spektakliams neįprastas vietas mados ir stiliaus centre „Europa“. Gegužės 6 d., sekmadienį, čia pasirodymus surengs lietuvių menininkų grupė „Žuvies akis“ bei vokiečių šokio kūrėjai „Silke Z./resistdance“.

Viso festivalio metu prekybos centre bus rodomas Berlyno šokio agentūros filmas „Berlin gogos“.

„Festivalis įgyja kitokį veidą: persikeldami į menui netradicines erdves siekiame kelti iššūkį nusistovėjusiai nuostatai, jog menas skirtas tik siauram publikos ratui, –  sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas. – Rengdami pasirodymus prekybos centre norime parodyti, kad menas gali būti ir kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.“

Pasak A.Imbraso, meno prieinamumą kiekvienam puikiai iliustruoja festivalio metu rodomas filmas „Berlin gogos“. Šiame Berlyno šokio agentūros kūrinyje į šokį siūloma žvelgti kitaip – jis čia pristatomas kaip prekė, pritaikyta kiekvienam pagal skonį. Lankytojus nustebinti ketina ir vokiečiai „Silke Z./resistdance“, „Europos“ erdvėje surengsiantys šiuolaikinio šokio improvizaciją.

Kiek kitaip, tačiau taip pat neįprastai, kviečia pažvelgti į šokį ir klaipėdiečių choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko trupės „Žuvies akis“ spektaklis „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“. Spektaklis, įkvėptas 1969-ųjų „The Beatles“ nario Johno Lennono ir jo žmonos Yoko Ono performanso „Bed In” nukels į gyvenamo buto erdvę, su jai įprastais buities atributais bei rašteliais, kuriais primenama nupirkti katei maisto, prisipažįstama meilėje ar priekaištaujama. Spektaklio metu, per šokį, kviečiama pažvelgti į poros santykius, jos bandymą išvengti konfliktų, nuolatiniame triukšme išgirsti ir suprasti vienas kitą.

Prekybos centro „Europa“ vadovės Gintarės Urnevičienės teigimu, šis bendradarbiavimas su festivaliu „Naujasis Baltijos šokis“ – tai bene pirmasis tokio pobūdžio meno ir verslo projektas. „Motinos dieną pas mus užsukę svečiai – net ir tie, kurie niekad neitų į teatro salę – galės bent akies kampučiu žvilgtelėti į šiuolaikinio šokio procesą ir, kas žino, galbūt susidomės juo ir labiau,“ – sako G.Urnevičienė.

Spektakliai vyks:
Menininkų grupė „Žuvies akis“ (Lietuva) „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
Gegužės 6 d., 15.00, 16.30, 18.00 val., p.c. „Europa“, II aukštas
Silke Z./resistdance/Caroline Simon, António Cabrita, Bruno Alves Gomes, Catarina Gonçalves (Vokietija) vieša improvizacija
16.00, 17.30 val. p.c. „Europa“, I aukštas
Berlyno šiuolaikinio šokio go go agentūros (Vokietija) šokio filmas „Berlin gogos“ (idėjos autorius Christoph Winkler);
p.c. „Europa“, I aukštas

Ekonomikai augant, Estijoje ir Latvijoje padidėjo užimtumas ir realusis darbo užmokestis, teigiama naujausioje SEB Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“).

Pasak SEB Baltijos šalių namų ūkių ekspertų, uždarbiavimas užsienyje ir išvykusiųjų svetur pervedamos lėšos gerokai padidino namų ūkių pajamas visose trijose šalyse. Vis dėlto nepaisant pagerėjusios bendros situacijos, sumenkęs vartotojų pasitikėjimas Estijoje lėmė iki tol buvusio didelio pasitikėjimo rodiklių atotrūkio tarp Estijos ir kitų Baltijos šalių sumažėjimą. Namų ūkių balansai gerėjo — tą rodo namų ūkių santaupos, kurios yra didžiausios Estijoje, tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje jos sumažėjo. Dėl demografinės situacijos, t. y. mažo gimstamumo, didėjančio senyvo amžiaus gyventojų skaičiaus ir emigracijos ateityje visose Baltijos šalyse gali kilti problemų finansuojant pensijų ir socialinę sistemą. Tokiomis aplinkybėmis svarbesnis vaidmuo tenka privalomai ir savanoriškai pensijų kaupimo sistemoms, kurios gali užtikrinti didesnį finansinį saugumą senatvėje.

Užimtumas
Užimtumo lygis Estijoje padidėjo 11 proc., Latvijoje — 7,7 proc., Lietuvoje — 5,9 proc., palyginti su užimtumo lygiu 2010 metų laikotarpiu, kai nedarbas Baltijos šalių darbo rinkoje buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Nors užimtumo lygis padidėjo, tačiau buvo kur kas mažesnis, palyginti su laikotarpiu iki krizės — dabartinis užimtumo lygis Latvijoje ir Lietuvoje  atitinka 2002–2003 metų lygį.
SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitikas Edmundas Rudzytis: „2011-ieji Baltijos šalims buvo labai sėkmingo ekonomikos augimo metai, todėl Europos Sąjungoje jų ūkio augimas buvo sparčiausias. Sparčiai auganti ekonomika, paklausa užsienio šalyse ir vidaus vartojimas skatino investicijas ir turėjo teigiamos įtakos darbo rinkai. 2011 metais užimtumo lygis visose trijose Baltijos šalyse padidėjo — Estijoje užimtumo lygis padidėjo 6,7, Lietuvoje 3,1, Latvijoje 2 procentais. Visose trijose Baltijos šalyse sumažėjęs nedarbo lygis šiemet toliau mažės ir stabilizuosis pasiekęs 14 procentų ribą Latvijoje ir Lietuvoje, o Estijoje darbo rinkos pokyčiai bus mažiau pozityvūs.“

Realusis darbo užmokestis
Po 2008-2010 metų nuosmukio realusis darbo užmokestis didėjo Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje  realusis darbo užmokestis mažėjo. Palyginti su 2010 metais, Latvijoje realusis darbo užmokestis per metus padidėjo 0,1 proc., paskutinį 2011 metų ketvirtį jis padidėjo 0,6 proc., tuo tarpu Estijoje paskutinį praėjusių metų ketvirtį realusis darbo užmokestis padidėjo 2,1 proc., t. y. didėjo antrą ketvirtį iš eilės. Taigi 11 ketvirčių trukęs realiojo darbo užmokesčio mažėjimas Estijoje liovėsi. Tuo tarpu Lietuvos dirbančiųjų realusis darbo užmokestis mažėjo jau dvyliktą ketvirtį iš eilės — palyginus paskutinį 2011 metų ketvirtį su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, realusis darbo užmokestis sumažėjo 1,5 procento. Tačiau dėl didesnės mokesčių naštos Latvijoje darbo užmokestis atskaičius mokesčius vis dar išlieka mažiausias iš visų Baltijos šalių.

Vartotojų pasitikėjimas
Nors Estijos namų ūkių pasitikėjimo rodiklis pranoksta Europos Sąjungos vidurkį, buvęs didelis Estijos ir kitų Baltijos šalių vartotojų pasitikėjimo rodiklių atotrūkis 2011 metais išnyko. Latvijos ir Lietuvos namų ūkių pasitikėjimas atitiko ES vidurkį: šių metų kovą Latvijoje jis buvo -18,1, o Lietuvoje buvo -21,3.
SEB banko Estijoje šeimos finansų ekspertė Triin Messimas: „Nors namų ūkių pajamos ir užimtumo lygis didėja, tačiau menką jų kaip vartotojų pasitikėjimą galima paaiškinti tuo, kad dėl paskolų krizės Europoje žmonės Baltijos šalyse ekonomikos perspektyvas vis dėlto vertina neigiamai.“

Namų ūkių balansai
Esant menkam vartotojų pasitikėjimui Estijoje, gerėja namų ūkių balansai — namų ūkiai Estijoje sukaupė daugiausia santaupų, jiems tenka daugiausia paskolų vienam gyventojui, tuo tarpu Lietuvoje buvo nustatytas mažiausias paskolų ir indėlių santykis — indėlių vienam gyventojui tenka daugiau negu paskolų. Latvijoje vienam gyventojui tenkanti indėlių finansų institucijose suma yra mažiausia, ko negalima pasakyti apie paskolas.
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė: „Matome, kad antrąjį pusmetį Estijos namų ūkių indėlių finansų institucijose padaugėjo 4,6 proc., tuo tarpu sumažėjo Latvijoje 0,5 proc. ir Lietuvoje 2,2 procento. Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas žmogus sukaupia santaupų. Jei indėlių sumą padalintume tik santaupas turintiems žmonėms, gautume, kad santaupų turinčių žmonių Latvijoje yra santykinai mažiau negu Lietuvoje ar Estijoje, tačiau tie indėlininkai yra sukaupę kur kas didesnes sumas.“
Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir didėjantis pensinio amžiaus žmonių skaičius
Tai, kad gyventojų skaičius mažėja ir didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius, turės neigiamos įtakos pensijų sistemų ir darbo rinkų tvariai plėtrai. Per ateinančius dešimt metų darbingo amžiaus žmonių skaičius gali sumažėti apie 10 proc. Latvijoje ir apie 8 proc. Estijoje ir Lietuvoje.
Dėl ekonomikos krizės ir didesnio socialinio biudžeto deficito antros pakopos pensijų fondų turtas auga lėčiau. Antrąjį 2011 metų pusmetį Estijoje antros pakopos pensijų fondų vertė buvo 1 600 eurų vienam klientui, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje vertė, tenkanti vienam klientui, buvo apie 30 proc. mažesnė: 1 110 eurų Lietuvoje ir 1 080 eurų Latvijoje.
Pasak SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitiko Edmundo Rudzyčio, jei įmokos į antros ir trečios pakopos pensijų fondus išliks tokios mažos kaip dabar, būsimų pensininkų pragyvenimo lygis sulaukus pensijos gali smarkiai smukti, todėl svarbu skatinti ilgalaikį lėšų kaupimą įgyvendinant mokesčių politiką ir didinti įmokas į antros pakopos pensijų fondus.

Nuvykus į Japoniją ne kartą teko patirti, kad japonai į Baltijos šalis žvelgia kaip į vieną regioną, o kartais mus prijungia net prie Skandinavijos valstybių. Kaip į vieną visumą į Lietuvą, Latviją ir Estiją dažnai žvelgiama ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar juo labiau JAV.
Kadaise ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų kalbėjo apie Baltijos seses, apie kažkokią Baltijos valstybių vienybę, apie kažkokį didesnį nei įprasta kaimynių artimumą, solidarumą, apie itin šiltus, kone giminiškus santykius. Bet dabar tokios kalbos itin retos ir apskritai baigia nunykti. Šiandien pačios Baltijos valstybės savęs tikrai nelaiko nei vienu centru, nei regionu, o iš tos kadaise deklaruotos vienybės telikę tik pavadinimas ir keletas karikatūrų. Priešingai, visos trys Baltijos sesės dabar elgiasi kaip pobjaurės, pasipūtusios, pavydžios, netgi bloga viena kitai linkinčios kaimynės iš Karoliniškių daugiabučio. O jau versle Baltijos šalys viena į kitą žvelgia tik kaip į konkurentes, retkarčiais – kaip į priešes, ir tik labai retai – kaip į partneres.
Kartais net atrodo, kad Lietuvos santykiai su sesėmis blogesni nei su kokia Argentina ar Zimbabve, nes su pastarosiomis valstybėmis jokių karų mes nekariavome, o štai su Latvija kariavome ir kiaulių, ir kiaušinių, ir pieno, ir maksimų, ir vežėjų, ir pasienio karus, o dabar kariaujame energetikos fronte. Latviai siekia statyti dujų terminalą, kuriuo naudotųsi visos Baltijos šalys, bet Lietuva įrodinėja, kad tai nesąmonė. O kai lietuviai ima kišti latviams savo naujos Visagino atominės elektrinės popierius, tuomet jau šie ima mojuoti špygomis. Paprasčiau tariant, ne tik vienybės, ne tik solidžios partnerystės, bet net elementarios pagarbos nebelikę.
Su estais kariavome mažiau, bet nuo to nė kiek ne lengviau, nes mūsų pavydas, o estų arogancija aptemdė abiem pusėms akis. Kitaip tariant, nuoskaudų per tuos 22 metus prikaupėme daugiau nei gražių akimirkų. Ir tai ne tik estų ar latvių, bet ir mūsų kaltė. Esame užsispyrę ir bjaurūs, todėl apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški. Su lenkais kalamės, iš rusų šaipomės, baltarusius ignoruojame, latvius stumdome nuo laiptų. Tiesą sakant, apskritai atrodo, kad nėra valstybės, su kuria Lietuvos santykiai būtų puikūs.
Žinoma, premjeras ir užsienio reikalų ministras tvirtins, kad viskas nėra taip blogai, kad tos ydos gana menkos, tik stipriai hiperbolizuojamos, kad esama daugybės gražių pavyzdžių, kurie iliustruoja mūsų santykių šiltumą. Bet tie šilti santykiai būdingesni paprastiems žmonėms, o visais kitais lygmenimis – tai retenybė.
Prieš pustrečių metų prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo išsikėlusi tikslą vesti Lietuvą didesnės bičiulystės su Skandinavijos šalimis keliu, bet kažkur ties Telšiais sustojo. O skandinavai kaip žvelgė į mus tarsi į trečią brolį, taip ir tebežvelgia.
O juk norėtųsi tiek nedaug: kad bent su viena kaimynine valstybe mūsų santykiai būtų puikūs ir kad Baltijos šalių vienybė nebūtų vien tik praėjusio amžiaus deklaracija. Tai duotų didžiulę naudą mūsų valstybei, tad gal verta pamėginti to siekti. Realiai, o ne šūkiais.

Apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški.

. Kita vertus, Baltijos šalių rinkos tendencijos ne ką tesiskyrė nuo Šiaurės šalių biržose fiksuotų pokyčių.

„Procesas šiek tiek priminė falstartą – investuotojai pirmame ketvirtyje vis dar bėgo į priekį, nors starto šūvio taip ir nepasigirdo. Lūkesčiai ir optimizmas atsidūrė toli priekyje prieš fundamentalius ūkio pokyčius, abejonių dėl ekonomikos augimo tvarumo vis daugėjo, todėl tiek Šiaurės, tiek Baltijos šalių rinkose vyko natūrali kainų korekcija. JAV skolos problemos dar labiau pakirto tikėjimą pasaulinės ekonomikos perspektyvomis,  todėl gali būti, jog antrajame metų pusmetyje stebėsime panašų rinkų nervingumą.

Guodžia tai, kad Baltijos šalių įmonės nemažina eksporto apsukų ir tai veikia kaip draudimas nuo vidaus rinkos stagnacijos. Eksportas lėmė tai, kad vartojimo prekių indeksas „Enskilda VPI“ per pusmetį ūgtelėjo 17,2 proc., tuo tarpu pirmąjį ketvirtį sėkmingai į viršų besiropštęs mažmeninės prekybos indeksas „Enskilda MPI“ per pusmetį prarado 6,7  proc. vertės. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad šio indekso pokyčiui reikšmingos įtakos turėjo ant bankroto slenksčio atsidūrusios bendrovės „Baltika“ situacija“, – komentavo „SEB Enskilda“ Lietuva asocijuotasis direktorius Artūras Gegužis.

Pasak  jo, optimizmo dėl eksporto perspektyvų nemažina daugiau ar mažiau stabilūs Europos biržų indeksai. Per pusmetį kilo tokie svarbūs sektoriai kaip statybos ir vartojimo prekių, antrame ketvirtyje teigiamas tendencijas demonstravo mažmeninės prekybos įmonės. „Augimas nebuvo labai reikšmingas, tačiau Europos rinkoje ir vertės mažėjimas buvo mažesnis nei Baltijos ar Šiaurės šalyse. Daugiausiai prarado bankai ir laivininkystė, tačiau ir šie indeksai mažėjo vienaženkliu skaičiumi. Pažymėtina, kad visose rinkose smuko komunalinių paslaugų įmonių vertė. Tendencijas lėmė brangstantys energetiniai ištekliai, o tai, savo  ruožtu, yra pavojaus signalas ir kitiems sektoriams, kuriuos energijos brangimas veikia netiesiogiai“, – sakė A.Gegužis.

Tačiau gera naujiena yra ta, jog absoliuti dauguma sektorių ir atskirų įmonių Baltijos šalių rinkoje vis dar lieka gerokai nuvertintos, palyginti su pasirinktu atskaitos tašku – 2007 metų liepa.  Gerokai pakilo  tik chemijos, medienos ir popieriaus bei paslaugų naftos pramonei įmonės, beveik pasiekė buvusią vertę farmacijos sektoriaus indeksas „Enskilda FI“ ir telekomai (TEO LT), tačiau visi kiti dar turi daug erdvės augimui.