"UUS Donald Cook" nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Didžiausią pavojų Baltijos jūroje kelia ne avantiūristai Rusijos lakūnai, o labai suvaržyta erdvė. JAV nelinkusios pamiršti šio regiono ir į vasarą vykstančias NATO karinių jūrų pajėgų pratybas BALTOPS atsiųs dar daugiau pajėgų, sako Klaipėdoje viešėjusio eskadrinio minininko „USS Donald Cook“ kapitonas Charlesas Hamptonas.

Ką reiškia būti 154 metrų ilgio, naujausios ginkluotės prikimšto laivo, turinčio maždaug 300 asmenų įgulą, kapitonu? „Tai svajonė“, – pripažįsta kapitonas Ch.Hamp­­tonas, iškart pridurdamas, kad tai ne darbas vietos ūkinių prekių parduotuvėje.

Praėjusiais me­tais jose dalyvavo mažiausiai du JAV kariniai lai­­v­ai. Kiek žinau, šią vasarą suplanuota daugiau.

Suprantama, „USS Donald Cook“ Baltijos jūroje pasitiko ne tik svetingi NATO sąjungininkų uostai, bet ir Rusijos karinė aviacija, pralėkdama per keletą metrų nuo laivo. Ar kilo pavojus laivui? Ką jūs tokiu atveju darytumėte? Ka­pitonui Ch.Hamptonui tai buvo ne pirmas su­­si­dūrimas su pavojingai manevruojančiais rusų lėk­tuvais. Prieš dvejus metus laivą taip pat „sveiki­no“ Rusijos aviacija Juodojoje jūroje. Patirtis, nuolatiniai mokymai, pasak Ch.Hamptono, įgalina kiekvieną JAV karinio laivo kapitoną žinoti, kada panaudoti mirtiną jėgą, o kada – ne.

„Klaipėda – nuostabus europietiškas uostas. Mūsų jūreiviai čia puikiai praleido kelias dienas, apžiūrėjome miestą, jo įžymybes. Mes net dalyvavome alaus ture ir ragavome lietuviškų patiekalų. Noriu pasakyti, kad jūsų virtuvė nuostabi“, – pokalbį telefonu su „Veidu“ kapitonas pradėjo nuo pagyrų Lietuvai, o ir vėliau negailėjo gerų žodžių Lietuvos kariniam jūrų laivynui bei kitoms kariuomenės rūšims.

– Ar galite papasakoti mūsų skaitytojams apie jūsų atvykimo į Klaipėdą tikslus?

– Tai reguliarus, suplanuotas vizitas pagal  6-osios JAV karinės flotilės veiklos programą. Sa­vo apsilankymu mes dar kartą patvirtiname Jung­­tinių Valstijų įsipareigojimus NATO – ap­lan­kome mūsų NATO partnerius ir draugus Bal­­tijos regione. Mes dirbame su NATO part­ne­riais. Esame suplanavę pratybas, kurių tikslas – didinti veiksmų koordinaciją tarp karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų.

– 2014 m., tuoj po Krymo aneksijos, jūs atlikote panašią misiją Juodojoje jūroje. Kokie buvo tos operacijos tikslai ir ar juos pavyko įgyvendinti?

– 2014 m. mes dalyvavome taip pat reguliarioje misijoje tarptautiniuose vandenyse ir aplankėme savo sąjungininkus bei NATO partnerius Juo­­dojoje jūroje. Konkrečiai – lankėmės Ru­munijoje ir Bulgarijoje. To vizito metu taip pat surengėme bendras pratybas Juodojoje jūroje tiek su Bulgarijos, tiek su Rumunijos kariniu jū­rų laivynu. Tai buvo ypač sėkmingos trys savaitės Juodojoje jūroje.

– Kiek truks jūsų misija Baltijos jūroje?

– Baltijos jūroje būsime dar kelias savaites. Bet konkrečios darbotvarkės pasakyti negaliu dėl prie­žasčių, susijusių su saugumo klausimais.

– Kokių panašumų pastebite tarp dabartinio pasiplaukiojimo Baltijos jūra ir 2014-ųjų misijos Juodojoje jūroje?

– Kiekviena galimybė dirbti su savo NATO są­jungininkais yra labai teigiama. Tai didžiulė pa­tir­tis, nes mes mokomės vieni iš kiti. Pa­gi­li­na­me ži­nias ir sustipriname veiksmų koordinavimą. Kaip ir Juodojoje jūroje, taip ir čia, Bal­tijos jū­ro­je, misija – sėkminga. Taigi daug pa­našumų.

– Kaip vertinate Rusijos reakciją?

– Taip, Rusija reagavo į mūsų apsilankymą Juo­dojoje jūroje. Kaip dabar, po dvejų metų, žinote, tuomet lėktuvai irgi praskrido virš laivo. Mūsų laivas vėlgi buvo tarptautiniuose vandenyse. Lėktuvai veikė mūsų erdvėje, tačiau tai buvo pavojaus nekeliantis kontaktas.

– Kokios yra laivo ginkluotės panaudojimo taisyklės? Kaip nusprendžiate, ar laivui kyla rimta grėsmė? Kitaip tariant, kokioms sąlygoms esant panaudotumėte mirtiną jėgą?

– Nuspręsti, kada panaudoti mirtiną jėgą, – visada iššūkis vadui. Bet tam mes esame pa­reng­ti. Kiekvieno laivo kapitonas turi teisę į sa­vigyną. Kai išeiname į jūrą, mes ir visi jūreiviai laive esame pasirengę ginklu apginti laivą.

– Kiek kartų teko patirti tokią įtemptą situaciją?

– Aš nežinau tikslaus skaičiaus, bet Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas vykdo operacijas vietose, kur kapitonai turi priimti tokius sprendimus. Nuolatinės treniruotės ir patirtis garantuoja, kad mes esame pasirengę šiuos sprendimus priimti.

– Kaip vertintumėte Baltijos šalių karinius laivynus? Kokį vaidmenį Lietuvos karinis laivynas atlieka NATO saugumo sistemoje ir kokias jo silpnybes įžvelgtumėte?

– Man tik kelis kartus teko dalyvauti bendrose NATO operacijose. Be to, tai vyko Vi­dur­že­mio jūroje ir šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Vis dėlto žinau, kad Lietuvos karinis jūrų laivynas užsitarnavo puikią ir labai garsią reputaciją išminavimo operacijose. Kaip mi­nėjau savo pareiškime, Lietuvos karinio laivyno gebėjimai sumažinti minų kiekį Baltijos jūroje yra labai ge­rai žinomi. Taip pat puikią reputaciją, JAV vyriausybės nuomone, turi Lie­tuvos specialiosios pajėgos, tas pat pasakytina ir apie JAV specialiųjų pajėgų požiūrį.

– Kokie yra didžiausi NATO karinio laivyno iššūkiai Baltijos jūroje?

– Baltijos jūra yra strategiškai svarbi tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Tačiau tai labai suspausta erdvė, priešingai nei, tarkim, Ra­mu­sis vandenynas ar net Viduržemio jūra. Labai daug šalių ribojasi su Baltijos jūra ir visos turi panašių interesų.

Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tokia su­spausta erdve, kaip Baltijos jūra, tai išties yra iš­šūkis.

Santykinai maža erdvė, kurioje turi manevruoti laivai ir lėktuvai, yra didžiausias iššūkis Baltijos jūroje. Kitaip nei Viduržemio jūroje ar At­lanto vandenyne, kur šimtai mylių atvirų van­­denų, Baltijos jūroje erdvė suspausta ir įvykiai vystosi gerokai greičiau.

– Ar įmanoma apginti Klaipėdos uostą ir už­tik­­rinti saugų jūros tiltą sąjungininkams konflikto atveju?

– Tai priklauso nuo pajėgų struktūros bei nuo tin­kamų pajėgų buvimo tinkamoje vietoje ir tin­­kamu laiku. Į šį klausimą, manau, geriau at­sa­kytų laivyno vadovybė.

– Tęsiant šią temą, ar galima sakyti, kad vienas iš jūsų misijos tikslų yra patikrinti galimybę įveikti Rusijos pranašumą – vadinamąjį A2/AD (anti-access and area denial) faktorių?

– Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tokia su­spausta erdve, kaip Baltijos jūra, tai išties yra iš­šūkis. Taip pat patekimas ir išvykimas į ar iš Bal­ti­jos jūros – tik vienas, per Danijos salas. Ta­čiau ma­­nau, kad NATO šalių nuo Baltijos jūros pa­krantės ir toliau į Vakarus pajėgumai leidžia kalbėti apie galimybes panaikinti A2/AD faktorių.

– Ar galime tikėtis didesnio JAV karinio jūrų lai­vyno Baltijos jūroje?

– Manau, kad tokios reguliarios suplanuotos mi­­sijos tęsis. Mūsų laivynas dislokuotas Is­pa­ni­jo­je ir atplaukti iš Ispanijos į Baltijos jūrą trun­­ka tik penkias dienas.

Mes dalyvaujame kiekvienose BALTOPS pra­­­tybose, vykstančiose vasarą. Praėjusiais me­tais jose dalyvavo mažiausiai du JAV kariniai lai­­v­ai. Kiek žinau, šią vasarą suplanuota daugiau. Mūsų buvimas Baltijos jūroje yra ne tik sveikintinas, bet ir tęsis toliau.

– Ką reiškia būti JAV karinio jūrų laivyno kapitonu? Ar tai buvo jūsų svajonė?

– Taip, tikrai – svajonė. Kartu tai 20 metų sunkaus darbo ir atsidavimo rezultatas. Vadovauti šiai komandai – tikra privilegija ir garbė. Kartu – ir milžiniška atsakomybė, bet aš tuo džiaugiuosi. Ir jūs esate teisus – tai mano svajonė.

– Ar jūsų darbe daug streso?

– Tai tikrai ne darbas vietos ūkinių prekių parduotuvėje.

Kapitonas Ch.Hamptonas

Kilęs iš nedidelio Teksaso valstijos miesto Korpus Kristi, esančio Atlanto vandenyno pakrantėje.

Turi pedagogikos ir vadybos magistro bei karinių strateginių studijų magistro laipsnius.

1997 m. tapo jaunesniuoju leitenantu.

Tarnavo fregatoje „USS Ford“, eskadriniuose minininkuose „USS Howard“ ir „USS Winston S.Churchill“. Nuo 2013-ųjų balandžio vadovauja „USS Donald Cook“.

Galėjo numušti

Rusijos šturmo lėktuvai Su-24 ne vieną kartą praskrido labai arti „USS Donald Cook“, kai šis tarptautiniuose vandenyse buvo pakeliui į Klaipėdą. Vienas iš lėktuvų praskrido ypač arti – už 9 metrų nuo laivo.

Tačiau lėktuvai atrodė neginkluoti, taip pat neįjungė kovinio radaro, todėl „USS Donald Cook“ į tas provokacijas neatsakė, tik nesėkmingai mėgino susisiekti su rusų pilotais per radiją.

Vėliau kapitonas Ch.Hamptonas pareiškė: „Tai, kas vyko pakeliui į Lietuvą, mūsų negąsdino. Tačiau visi manevrai vykdyti nesaugiai. Taikos metu tai yra nesuderinama su jokiomis profesinėmis normomis, neatitinka jokių tarptautinių standartų.“

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry pabrėžė, kad pagal karinių veiksmų taisykles tie lėktuvai „galėjo būti numušti“.

Rusijos pusė tradiciškai viską neigia – net ir tai, kas aiškiai užfiksuota vaizdo įraše. Pasak Rusijos gynybos ministerijos, šturmo lėktuvai Su-24, „aptikę laivą vizualinio matomumo zonoje… pasuko nuo jo, laikydamiesi visų saugumo priemonių“.

„Tai yra jėgos demonstravimas. Jie siunčia žinią, kad „mes nesame silpni, su mumis skaitykitės“, – incidentą Baltijos jūroje BNS komentavo saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius.

„Jeigu politinė įtampa būtų labai didelė ir karinio konflikto galimybė reali, tai tokie praskridimai gali išprovokuoti. Taip pat priklauso nuo to, kokio pobūdžio būna tie praskridimai. Iš esmės tai yra agresyvu“, – pridūrė ekspertas.

Šalia ligšiolinių atsiranda vis naujų failų mokslininkų ir aplinkosaugininkų darbotvarkėse, pavyzdžiui, mikroplastiko teršalų žala ar vis didėjančio triukšmo įtaka jūrai ir jos gyventojams.

Kai „Viking Line“ judi iš Talino į Helsinkį, net ir vis prasilenkiant su priešpriešiais ar ta pačia kryptimi judančiais laivais, fantazijos pritrūktų įsivaizduoti, kad bet kurią akimirką Baltijoje yra apie 2 tūkst. laivų. Baltija – viena mažiausių, bet labiausiai apkrautų jūrų. Ji ir viena labiausiai urbanizuotų: prie jos keturiolikoje valstybių gyvena apie 90 mln. gyventojų. Be to, šiame regione daug vis intensyvėjančios pramonės ir žemės ūkio, o jie teršia aplinką. Baltijoje smarkiai išplėtota žvejyba. Maža to, jūra tampa statybviete – čia nutiestas „Nord Stream“ dujotiekis, netrukus Baltiją kirs Lietuvos – Švedijos elektros jungtis, kyla vėjo malūnų „giraitės“. Nereikia užmiršti ir pavojingo abiejų pasaulinių karų cheminio palikimo jūros dugne.
O Baltija ir be žmogaus intervencijos – „stresinė“ jūra: negili – vidutiniškai 55 m, o didžiausias gylis – vos 459 m, kai, pavyzdžiui, Viduržemio jūros gylio rekordas – per 5 km, ir net Baikalo ežeras gilesnis. Baltija dar ir uždara, vandens apykaita su vandenynu nedidelė, mažos druskingo ir didelės gėlo vandens įplaukos.
Susidėjus į krūvą pačios gamtos ir žmogaus sukurtoms problemoms, ne veltui Baltija – viena pažeidžiamiausių ir viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.
„Baltijos jūra – žmogaus sukurtų problemų laboratorija, – sako Suomijos aplinkos ministras, Žaliųjų lygos atstovas vyriausybėje Ville Niinisto, pridurdamas: – Bet ši jūra gali būti ir tų problemų sprendimo laboratorija.“
O sėkmei reikia laboratorijos su daugybe skirtingų sričių specialistų. Svarbiausias Helsinkio įlankos metais paskelbtų 2014-ųjų ir birželį Turku surengtų Baltijos jūros dienų tikslas – dar kartą atkreipti dėmesį į Baltijos jūros sveikatą. Suomijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu Baltijos jūros skalaujamų valstybių žurnalistai, taip pat ir iš „Veido“, turėjo galimybę pamatyti, kaip šias problemas sprendžia Suomijos mokslininkai, valstybės institucijų ekspertai, privačių iniciatyvų autoriai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Ką norėjo įrodyti Lietuvos keliautojai, pasiryžę baidarėmis įveikti tūkstantį kilometrų nuo Vilniaus iki Talino ar užsibrėžę tikslą perplaukti Baltijos jūrą?

Mėgstantiems gamtą ir aštresnius pojūčius plaukimas baidarėmis Lietuvos upėmis – gana įprastas laisvalaikio leidimo būdas, tačiau taip keliauti, pasirodo, galima ne vieną šimtą kilometrų. Tai įrodė trys klaipėdiečiai prieš pora metų perplaukę Baltijos jūrą ir per keturias paras įveikę daugiau kaip tris šimtus kilometrų.
Paulius Paulionis, Marius Norvaišas ir Domantas Laukevičius plaukti baidarėmis iki Švedijos nusprendė norėdami pagerbti P.Paulionio tėvą, kuris 1995 m. perplaukė Baltijos jūrą su valtele, tačiau netoli Lietuvos krantų žuvo. Žygį jie taip pat skyrė lietuvių keliautojams anksčiau įveikusiems Baltiją – Vidmantui Urbonui,Vytautui Žaliui, Audriui Skurvydui ir kitiems.
Prieš septynerius metus kilusią mintį vaikinai bandė įgyvendinti 2009 m., norėdami tokiu būdu paminėti dar ir Lietuvos vardo tūkstantmetį. Deja, tąkart kelionę teko nutraukti net neįpusėjus. Mat prasidėjo audra, o bangos siekė apie keturis metrus. Nors vyrai irklavo net ir esant dideliam bangavimui, tačiau juos lydinčios jachtos kapitonas nenorėdamas rizikuoti keliautojų gyvybėmis ir matydamas, kad bangos vis didėja, be to, artinasi naktis, liepė žygį nutraukti. „Fiziškai buvome gerai pasiruošę, todėl apmaudu, kad nepavyko. Grįžę į krantą du mėnesius tarpusavyje visai nebendravome, nes jautėmės nusivylę. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad kapitonas taip nusprendė, nes neturėjome tinkamos įrangos ir aprangos. Naktį mūsų kelionė galėjo baigtis tragiškai“, – nepavykusį žygį prisimena M.Norvaišas.

Pasaulis susitraukė iki bangos ir kompaso

Tiesa, nesėkmė užkietėjusių keliautojų neatbaidė nuo minties perplaukti baidarėmis Baltijos jūrą. Užgniaužę nuoskaudas ir apmaudą, kad nepavyko pergudrauti gamtos stichijos, klaipėdiečiai pradėjo ruoštis antram žygiui. „Vienas komandos draugas dėl šeimyninių priežasčių atsisakė dar kartą plaukti, tačiau prisijungė dvidešimtmetis studentas Domantas. Atsidūrus vidury jūros komanda labai svarbi, tad su bet kuo negalėtum dalyvauti tokiam žygyje“, – dėsto Marius.
Be to, šį kartą jie geriau pasiruošė kelionei. Atidžiai išstudijavo orų prognozes, jau susiruošę žygiui dar beveik savaitę laukė kol, meteorologai praneš, kad artimiausiomis paromis neturėtų kilti audra ir nepūs stiprus vėjas. Taip pat nusipirko ilgesnes ir lengvesnes baidares su integruotais kompasais, apsirūpino specialia įranga, nuo šalčio saugančiais ir vandens nepraleidžiančiais kostiumais, navigacijomis, turėjo geresnius irklus. Visai tai klaipėdiečiams kainavo 52 tūkst. Lt.
Be to, jie įdėjo ir daug pastangų, kad tinkamai pasiruoštų fiziškai. Marius devynis mėnesius kasdien treniravosi baseine, kūną stiprino sporto salėje ir kartą per savaitę žaidė tenisą. Taip pat visi daug treniravosi jūroje. „Ilgiau nei pusę metų be darbo ir treniruočių nieko nemačiau, tačiau turėjau tikslą, todėl nebuvo labai sunku“, – teigia 33-erių metų vyras.
Taigi vardan ko klaipėdiečiai taip stengėsi ir suvokdami, kad rizikuoja gyvybėmis nėrė į Baltijos bangas? „Antrą kelionės dieną pagalvojau, ką aš čia veikiu? Pasaulis sumažėjęs iki bangos ir kompaso – nieko daugiau aplinkui nematau. Klaipėdoje draugai linksminasi džiazo festivalyje, o aš sėdžiu nutirpusiais kojų pirštais ir geliančiu kūnu. Tačiau jausmas, kai žinai, kad judi link tikslo labai malonus ir atperka visus sunkumus“, – atskleidžia Marius.
Jis sako, kad sau nieko nenorėjęs įrodyti, nesiekė ir pasitikrinti savo fizinių galimybių. Tiesiog norėjo parodyti, kad lietuviai iki galo neišnaudoja Baltijos ir visai be reikalo neplaukioja jūra baidarėmis.
Po tragiškos tėvo žūties Paulius buvo prižadėjęs mamai, kad niekada neplauks per jūrą su baidare, tačiau norėjo pagerbti tėvo atminimą. O Domantas stengiasi išbandyti kuo daugiau ir įvairesnių ekstremalių pramogų.

Baidare – iš Vilniaus į Taliną

Nors visi trys vaikinai aistra baidarėm užsikrėtė dar vaikystėje ir yra išbandę daugelį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių upių, tačiau plaukiant per Baltiją susidūrė su dar nepatirtais iššūkiais. Jiems grėsė dehidratacija, galėjo sušalti, išsekti fiziškai ir apsiversti, o esant dideliam bangavimui atversti baidarę sudėtinga. Be to, oras gerokai pakoregavo kelionę. 210 km ruožą iki Gotlando salos klaipėdiečiai tikėjosi įveikti per dvi paras ir pailsėję dar per 24 valandas nuplaukti likusią kelio dalį iki Švedijos. Tačiau per dvi dienas pavyko nuirkluoti tik pusę maršruto. „Pasikeitė vėjas, paskui prasidėjo stiprus bangavimas, pritrūkom vandens, tad antrą naktį praleidome mus lydinčioje jachtoje. Likus vos 30 kilometrų iki Gotlando vėl kilo audra, viena baidarė apsivertė, todėl laukti kol nurims bangavimas taip pat teko jachtoje“, – prisimena M.Norvaišas.
Vis dėlto nemalonumai neatbaidė vaikinų nuo kelionių jūra. Šią vasarą Marius su Domantu planuoja išbandyti kitą ilgą maršrutą – iš Vilniaus baidarėmis nuplaukti iki Talino. Šią atkarpą prieš trejus metus baidare jau įveikė kėdainietis Darius Plėštys. 500 km Lietuvos bei Latvijos upėmis ir dar tiek pat jūra iki Talino Darius mėnesį plaukė norėdamas netradiciškai paminėti Baltijos kelio dvidešimtmetį. Be to, siekė parodyti, kad kaimynines šalis galima aplankyti ir tokiu būdu. „Daug kas sakė, kad neįmanoma baidare įveikti tūkstančio kilometrų. Pakeliui sutikti laivų kapitonai nesuvokdavo, kaip galima jūra plaukti baidare, juokėsi, kad su saulėgrąžos lukštu iriuosi. Žvejai Latvijoje, paskui ir estai negalėjo patikėti, kad tokį atstumą atplaukiau su baidare“, – žmonių reakcijas prisimena Darius.
Šiandien 36-erių vyrui malonu prisiminti ir svetingą mūsų kaimynų sutikimą. Estijoje jam nei karto neteko nakvoti palapinėje, nes pamatę jo baidarę ir sužinoję kelionės tikslą visi sutikti žmonės kvietė pernakvoti jų namuose, o kai kurie net ir pirtį užkurdavo. Užtat kai plaukė Lietuvos upėmis, prieš norėdamas krante įsikurti stovyklavietę pirmiausia turėdavo iškuopti kalnus šiukšlių.
Darius tikina, kad kelionėje patyrė labai daug nuostabių įspūdžių, įsitikino, kad lietuviai visai be reikalo latvius ne visada gražiai vadina, o estams klijuoja lėtapėdžių etiketes, nes iš tiesų jie visi puikūs ir draugiški žmonės. Tačiau vyrui teko iškęsti nemažai ir nepatogumų. „Nors buvau visai šalia Saremo salų kranto, tačiau užėjo labai stiprus rūkas, tad dvi valandas irklavau nematydamas krantų, nežinodamas, kur plaukti. Irkluoti trukdė žvarbus vėjas, kelis kartu apvirtau. Kaip elgtis apvirtus jūroje neturėjau patirties, tačiau kelionėje sutiktas estas pamokė specialios irklavimo per bangas technikos, taip pat kaip atversti baidarę“, – pasakoja D.Plėštys.

Tūkstantį kilometrų įveikė su paprasčiausia baidare

Darius įsitikino, kad jūra yra neprognozuojama, čia visko gali atsitikti ir visų gresiančių pavojų numatyti neįmanoma. Tad norint pasiekti užsibrėžtą tikslą belieka rizikuoti. Beje, rizikuojant gautas adrenalino pliūpsnis vienas iš tokių kelionių malonumų.
„Kelionei ypatingai nesiruošiau, plaukiau paprasta dviviete baidare, be jokių patobulinimų. Tik sėdynes paminkštinau, kad nugaros netrintų ir kompasą pritvirtinau“, – kaip ruošėsi ekstremaliam žygiui atskleidžia keliautojas.
Kompanijos visai kelionei jis taip pat neieškojo. Didesnę dalį maršruto nuplaukė vienas, nes draugai su savo baidarėmis prisijungdavo tik keliom dienom. „Plaukti iki Talino daugiau niekas nesiryžo. Vieni negalėjo mėnesiui iš darbo išeiti, kiti galbūt neišdrįso rizikuoti“, – svarsto Darius.
Ir priduria, kad jam ši kelionė buvo puiki galimybė atitrūkti nuo kasdienybės. „Kad atsijungčiau nuo civilizacijos ir organizmas prisitaikytų gyventi kitu ritmu, reikėjo kelių dienų. O paskui tiesiog irkluoji ir mėgaujiesi gamta. Nebuvo nei dienos, kad irkluočiau sukandęs dantis, nes nesiekiau nei sau, nei kitiems kažką įrodyti. Man tai malonumas“, – tvirtina Darius.
Beje, kitos kelionės jūra maršrutą jis nusibraižė dar neatplaukęs iki Talino. „Noras neišblėso, jėgų taip pat yra. Trūksta tik patogesnės jūrinės baidarės ir vėl plauksiu“, – planais dalinasi D.Plėštys.
Jis sako, kad be baidarės neįsivaizduoja laisvalaikio. Mat tik plaukiant, vyro nuomone, galima patirti tiek įvairiausių įspūdžių, iš arti stebėti gamtą, matyti kaip ji keičiasi.
M.Norvaišas pabrėžia, kad kartu su draugais perplaukęs Baltiją, jos nenugalėjo ir neįveikė gamtos stichijų. Tikslą klaipėdiečiams pavyko pasiekti tik todėl, kad susidraugavo su jūra. „Po tokios kelionės visos problemos, kurios iškyla gyvenime, sprendžiasi labai lengvai ir paprastai, atsakymai tarsi savaime ateina“, – apibendrina M.Norvaišas.

Reuters

Paskutinis pirmosios Šiaurės Europos dujotiekio atšakos vamzdis nuleistas į Baltijos jūros dugną, teigiama projekto operatorės “Nord Stream” pranešime.

Trys sekcijos, iš kurių sudaryta pirmoji dujotiekio atšaka, bus sujungtos tiesiog jūros dugne Suomijos ir Švedijos vandenyse šių metų vasarą. Gamtinių dujų tiesioginį tiekimą iš Rusijos į Europos Sąjungą Šiaurės Europos dujotiekiu planuojama pradėti paskutinį šių metų ketvirtį. Antrosios paralelinės atšakos statyba bus užbaigta 2012 metais.

Kompanija “Nord Stream” užbaigė pirmosios iš dviejų dujotiekio atšakų statybą pagal grafiką, per 13 mėnesių. Dujotiekio statyba buvo pradėta Vyborgo rajone 2010 m. balandžio 9 dieną.

ELTA primena, kad 1 tūkst. 224 km ilgio Šiaurės Europos dujotiekis tiesiogiai sujungs Rusiją ir Vokietiją, aplenkiant Baltijos šalis. Šiaurės Europos dujotiekis sujungs Rusijos Vyborgo uostą ir Vokietijos šiaurės rytuose esantį Greifsvaldo miestą Baltijos jūros dugnu ir užtikrins Rusijos dujų tiekimą Europai be tarpininkų. Projekto sausumos dalies statyba pradėta Rusijoje 2008 metais, o povandeninės dujotiekio dalies – 2010 m. balandį.

Pirmosios dujotiekio atšakos pajėgumas, tikimasi, sieks apie 27 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o antroji atšaka leis padidinti pajėgumą iki 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.

Balandžio 26 d. V. Putinas pareiškė neatmetąs galimybės padidinti Šiaurės Europos dujotiekio pajėgumą, tačiau konkrečių skaičių nepateikė.

Šiaurės Europos dujotiekį tiesia 2005 metais įsteigta bendrovė “Nord Stream”, kuriai buvo pavesta suprojektuoti, nutiesti ir eksploatuoti magistralinį Šiaurės Europos dujotiekį. Pagrindinė kompanijos akcininkė yra Rusijos kompanija “Gazprom” (51 proc. akcijų). “Nord Stream” akcininkės yra ir Vokietijos “Wintershall Holding”, “E.On Ruhrgas”(po 15,5 proc.), Nyderlandų “N.V. Nederlandse Gasunie” ir Prancūzijos “GDF Suez”(po 9 proc.).

“Gazprom” jau pasirašė ilgalaikius kontraktus dėl dujų tiekimo Šiaurės Europos dujotiekiu klientėms keliose ES narėse (Vokietijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje).

Švedijos ekspertas Magnusas Von Schenkas (Magnusas Von Šenkas) Budapešte vykstančioje aplinkosaugos konferencijoje paragino ruošti specialius planus, kuriais būtų rengiamasi galimiems naftos išsiliejimams Baltijos jūroje.

Pasak jo, tik laiko klausimas, kuomet kurios nors Baltijos pakrantės gyventojai žiniasklaidoje pamatys pranešimą: “1 tūkst. tonų naftos artėja prie mūsų kranto”.

Naftos išsiliejimo grėsmė, anot M.Von Schenko, didėja, nes Baltijos jūroje plaukioja vis daugiau tanklaivių. Jis taip pat pažymėjo, kad išsiliejusios medžiagos Baltijos jūroje išlieka ilgai, nes vandens apykaita joje trunka 30 metų, o vanduo yra šaltas, todėl nafta tirpsta lėčiau nei šiltose jūrose.

“Šiuo metu apie 30 Švedijos pakrančių savivaldybių turi tokius planus, bet mes manome, kad turi turėti visos”, – sakė ekspertas, kuris šiuo metu įgyvendina Europos Sąjungos finansuojamą Baltijos jūros apsaugos projektą “Baltic Master II” Švedijoje.

Pasak jo, specialus reagavimo į naftos išsiliejimą planas leidžia ne tik geriau suprasti, ką reikia daryti nutikus nelaimei, bet supaprastina įvairių tarnybų bendravimą, kurio kokybė tokiu atveju leidžia veikti žymiai operatyviau.

“Kuriant apsaugos planą, būtina planuoti į priekį, kokias teritorijas saugoti pirmiausia, kokias paaukoti didelio išsiliejimo atveju. Visko negalima apsaugoti”, – kalbėjo M.Von Schenkas.

Kalbėdamas apie kitas grėsmes Baltijos jūroje jis paminėjo ir šiuo metu jos dugnu tiesiamą dujotiekį “Nord Stream”, tačiau pridūrė, kad nėra šios srities žinovas, todėl išsamiai šito nekomentavo.

“Žvejyba kelia didžiausią grėsmę, tuomet teršimas trąšomis ir naftos išsiliejimai”, – kalbėjo M.Von Schenkas komentuodamas didžiausias grėsmes Baltijos jūrai.

Lietuvos gyventojai nerimauja dėl Baltijos jūros užterštumo, tačiau dauguma nėra linkę asmeniškai daugiau prisidėti saugant jūrą, rodo naujos apklausos rezultatai.

Tarptautiniame tyrime pusė Lietuvos gyventojų (48 proc.) sakė, kad nerimauja dėl aplinkosaugos situacijos Baltijos jūroje, o 57 proc. sutiko su teiginiu, kad situacija dabar yra blogesnė nei prieš 10 metų.

Kita vertus, BalticSurvey tyrime šeši iš dešimties Lietuvos gyventojų sakė manantys, kad jie negali vaidinti svarbaus vaidmens gerindami situaciją. Palyginimui, Lenkijoje ir Švedijoje daugiau nei pusė apklaustųjų įžvelgė galimybių patiems į gera pakeisti esamą padėtį.

Net 79 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad nesutiktų papildomai finansiškai prisidėti prie iniciatyvų gerinti aplinkosauginę situaciją. Lietuvoje taip pat santykinai daugiausia buvo tų, kurie teigė, kad jiems būtų nepriimtinas mokesčių didinimas siekiant pagerinti ekologinę padėtį – tokios pozicijos laikėsi 85 proc. apklaustųjų – panašiai kaip ir Latvijoje. Tuo metu mokesčių kėlimui, anot apklausos, mažiausiai priešintųsi skandinavai – danai, suomiai ir švedai.

Dauguma apklaustųjų Lietuvoje sakė sutinkantys, kad Baltijos jūrai daug problemų kelia šiukšlės, galimas naftos produktų išsiliejimas, nesprogusios minos ir palaidotas cheminis ginklas, deguonies trūkumas, tačiau nebuvo linkę sutikti, kad pavojų kelia per didelė žvejyba.

Daugiau nei pusė estų, lietuvių, lenkų ir rusų taip pat nurodė, kad grėsmę kelia dujotiekiai Baltijos jūros dugne. Kitose valstybėse taip manė mažiau nei pusė apklaustųjų.

Tyrimo duomenimis, prie Baltijos jūros yra poilsiavę 88 proc. Lietuvos gyventojų.

Šių metų balandžio – birželio mėnesiais devyniose valstybėse apklausta 9 tūkst. žmonių.

Ekspertų teigimu, Baltijos jūrai pavojų kelia pernelyg intensyvi žvejyba, tarša žemės ūkyje naudojamomis medžiagomis, o “Greenpeace” teigia, kad nėščiosios neturėtų valgyti jūroje pagautų žuvų.

Stiprus šiųmetis Baltijos jūros vandens “žydėjimas” dar padarys didelės žalos augmenijai ir žuvims – dalis jų ir toliau žus dėl deguonies trūkumo, kuris atsiranda pūvant dabar jau skęstantiems dumbliams, teigia gamtosaugininkas.

Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius Nerijus Zableckis BNS sakė, kad pūvantys dumbliai jūroje sudaro vadinamąsias dykumos zonas.

“Negyva zona reiškia, kad dugne miršta ir augmenija, ir gyvūnija, nes pūvant dumbliams suvartojamas deguonis ir ten susidaro “dykuma”. Nei žuvų, nei augalų nebelieka”, – sakė ekspertas.

Jis teigė, kad jau dabar Baltijos jūroje zonos, kuriose nėra gyvybės, siekia Lietuvos dydžio teritoriją.

“Jos dabar užima 70 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą – tai yra Lietuvos dydžio teritorija. Tai yra didžiulė netektis, nes automatiškai mažėja tiek žuvies ištekliai, tiek augmenija žūva”, – teigė N.Zableckis.

Anot gamtosaugininko, šiuo metu Baltijos jūros žydėjimas nėra didelis – piką pasiekęs itin karštomis liepos vidurio dienomis, pastarosiomis savaitėmis jis sumažėjo dėl bangavimo ir lietaus, kurie išmaišė vandenį. N.Zableckis sako, kad norint sustabdyti “dykumų” plėtimąsi Baltijoje būtina uždrausti skalbimo miltelius su fosfatais, mažinti taršą iš žemės ūkio, valyti nuotekas iš laivų.

“Kruiziniai laivai per metus Baltijos jūroje perveža apie 80 milijonų keleivių. Didžiulė dalis laivuose susidarančių kanalizacijos nuotėkų vis dar išleidžiama tiesiai į jūrą. Paskaičiuota, jog taip į jūrą patenka apie 72 tonas azoto ir 18 tonų fosforo. Be maistinių medžiagų nuotėkose gausu bakterijų, virusų ir kitų patogenų, maisto likučių, detergentų, taip pat sunkiųjų metalų. Problema būtų išspręsta, jeigu dauguma didžiųjų Baltijos jūros uostų, įskaitant Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, įsirengtų tinkamus nuotėkų surinkimo įrenginius”, – teigiama Lietuvos gamtos fondo dar vasarį prezidentei Daliai Grybauskaitei išsiųstame kreipimesi.

Lietuvos gamtos fondas yra labdaros paramos fondas, kurio tikslas – išsaugoti sveiką ir nepažeistą Lietuvos gamtinę aplinką. Fondo steigėjai – šalies visuomenės veikėjai, gamtininkai ir gamtosaugininkai.

Trečiadienį Europos Parlamentas nusprendė skirti 50 mln. litų aštuonioms valstybėms – Lietuvai, Danijai, Estijai, Latvijai, Lenkijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai – Baltijos jūros tyrimams.

Kaip teigiama pranešime, pinigai yra skirti pagerinti vienos labiausiai užterštų jūrų padėčiai pagerinti, nes valstybės vykdo Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą BONUS, ir lėšos reikalingos šiai programai tęsti.

50 mln. litų bus skirta iš Europos Sąjungos (ES) biudžeto, tiek pat dar turės skirti pačios valstybės.

ES skirs 1,25 mln. eurų programos BONUS-169 parengiamajai stadijai 2010-2011 metų laikotarpiu ir 48,75 mln. eurų jos įgyvendinimui 2012-2016 metų laikotarpiu.

Pagrindinis programos aspektas bus aplinkosauga, tačiau jos lėšomis taip pat galės būti finansuojami susiję projektai tokiose srityse kaip žuvininkystė, žemės ūkis, infrastruktūra, energetika ar transportas.

Nors Baltijos jūros regione vykdoma daug mokslinių tyrimų, dauguma jų, pasak pranešimo, vis dar yra nekoordinuojami. Atsižvelgiant į ribotas mokslinių tyrimų galimybes valstybių, regionų ir vietos mastu, numatoma ES lygmeniu paskatinti mokslinius tyrimus, kurie padėtų veiksmingai gerinti Baltijos jūros regiono aplinką.

Dėl šio sprendimo pasiektas susitarimas su ES Taryba, taigi jis turėtų įsigalioti netrukus.

Penkios paros – tiek laiko prireikė trims lietuviams, kad baidarėmis perplauktų Baltijos jūrą.

Klaipėdiečiai Marius Norvaišas, Domantas Laukevičius ir Paulius Paulionis, šeštadienio rytą jūrinėmis baidarėmis startavę prie Palangos tilto, tikėjosi per kelias paras nuirkluoti iki Švedijos Gotlando salos, rašo “Lietuvos rytas”.

Baidarininkams teko grumtis su žvarbiais ir permainingais vėjais, juos merkė lietūs. Norėdami atsikvėpti audringoje jūroje, irkluotojai savo baidares sujungdavo specialiu prietaisu. Tada bangos juos mažiau blaškydavo.

Tik vieną kartą žygeiviai lipo į juos jūroje lydėjusią jachtą “Lietuva” pasipildyti maisto ir vandens atsargų.

Antradienio pavakare pasiekusi Gotlandą ir ten pailsėjusi trijulė paryčiais pučiant palankiems vėjams išplaukė kitos Švedijos salos Elando link.

Per pusantros paros nuirklavę 74 kilometrus žygeiviai išsilaipino Elande. Iš viso jie įveikė apie 300 kilometrų.

Pernai vasarą šių trijų klaipėdiečių kelionė baidarėmis per Baltiją nebuvo sėkminga – Švedijoje startavusius vyrus greitai sustabdė audros.

P.Paulionis sakė jūroje prisimindavęs savo tėvą Gintarą Paulionį, kuris prieš 14 metų irkline valtele “Alfred Jensen” pirmasis perplaukė Baltiją. Tačiau netoli Preilos jis žuvo užkluptas uragano.