D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Baltijos regione matysime daugiau NATO karių. Ypač – iš mažiausią BVP gynybai skiriančių NATO priklausančių valstybių.

Antai keturios Višegrado grupės (V4) šalys – Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija – ką tik Jūrmaloje sutarė, kad kiekviena nuo 2017 m. pradžios į Baltijos šalis trijų mėnesių laikotarpiui nuolat siųs po 150 karių. Iš šių šalių dosniai gynybos sritį finansuoja tik Lenkija, o Slovakija, Čekija ir Vengrija šiuo požiūriu yra tarp NATO autsaiderių.

Savotiška situacija ir dėl Lietuvos svajonių sulaukti nuolat dislokuojamos NATO kariuomenės. Priminsime, kad pernai Baltijos šalių kariuomenių vadai paprašė kiekvienoje iš jų dislokuoti po sąjungininkų batalioną, o dabar mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tikina, kad tarptautinių sąjungininkų bataliono dydžio pajėgų atsiradimas Baltijos šalyse – jau visiškai tikėtinas. Belieka, kad sprendimas būtų patvirtintas liepą Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus.

Tačiau net jei kalbama apie bataliono dydžio vienetą su visa parama, per daug džiūgauti neturėtume. Mat Lietuvoje dislokuoti bataliono dydžio vienetą kol kas tvirtai pasiryžusi tik Vokietija – valstybė, prieš kelerius metus nuskambėjusi dėl apgailėtinos savo kariuomenės – bundesvero būklės.

„Veidas“ jau yra rašęs apie 2014 m. Vokietijoje kilusį skandalą, kai buvo paskelbta Vokietijos kariuomenės karinių pajėgų pagrindinio inspektoriaus generolo Volkerio Wiekerio ataskaita apie kariuomenės padėtį. Pavyzdžiui, joje teigiama, kad iš 406 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ veikia tik 280, o iš 180 šarvuočių „Boxer“, kuriuos turi sausumos pajėgos, naudoti tinkami tik 70, nes visi kiti – remontuojami.

Panašiai yra ir su laivais, kurių dalis apskritai tik stovi uostuose, o kita dalis plaukioja, bet nevisiškai sukomplektuoti. Iš 31 sraigtasparnio „Tiger“, kuriuos teoriškai turi kariuomenė, techniškai tvarkingų tėra 10, iš 33-ijų NH-90 – tik aštuoni. Karinės oro pajėgos šiuo metu gali pasikliauti vos 42-iem iš 109 naikintuvų „Eurofighter“ bei 38-iais iš 89-ių „Tornado“. Ir taip toliau.

Praėjus porai metų Vokietijos leidinys „Der Spiegel“ žinią apie ketinimą Baltijos šalyse, greičiausiai Lietuvoje, dislokuoti savo batalioną dabar trimituoja kaip sensacingą. Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus. Antai Vokietijos Bertelsmanno fondo užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 57 proc. Vokietijos gyventojų nepritartų savo karių siuntimui ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei šias užpultų Rusija.

Be Vokietijos, galimybę skirti batalioną Baltijos šalims svarsto Didžioji Britanija, du batalionus – JAV.

Lenkija ir Baltijos šalys spaudžia, kad Aljanso karinis dalyvavimas regione būtų kiek įmanoma didesnis. Vis dėlto JAV, Vokietija ir Didžioji Britanija pabrėžė, kad tos pajėgos turi atitikti 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį, draudžiančią Aljansui nuolatos dislokuoti dideles pajėgas arti Rusijos sienų. Kadangi tame dokumente tikslus pajėgų dydis nėra įvardytas, NATO pareigūnų nuomone, keturių batalionų dislokavimas atitiktų galiojančius suvaržymus. Be to, Vokietijos ir JAV pareigūnai pabrėžė, kad tos pajėgos bus rotuojamos, siunčiant jas į Baltijos regioną ir iš jo išvedant, todėl tai nebus nuolatinis dislokavimas.

Brangstanti energija artimiausiais metais labiausiai įtakos Baltijos šalių transporto sektoriaus įmonių pelningumą. Tokie duomenys gauti tarptautinės audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovės KPMG analitikams Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atlikus tyrimus ir įvertinus energijos resursų kainų įtaką įmonių pelningumui.

Tyrimas, kuris buvo atliktas visose trijose Baltijos šalyse, atskleidė, kad Latvijos ekonomika yra labiausiai iš trijų valstybių įtakojama energijos kainų augimo, o mažiausiai šis augimas palies Estijos ekonomiką. Pavyzdžiui, pramonės sektoriaus pelningumas Estijoje yra daugiau nei 4,5 karto didesnis nei Latvijoje, ir 2 kartus didesnis nei Lietuvoje, o energijos suvartojimas pramonės sektoriuje panašus, todėl galima teigti, kad pramonės sektorius Estijoje yra efektyviausiai dirbantis.

„Visose trijose Baltijos šalyse labiausiai nuo energijos išteklių kainų priklausomas transporto sektorius ir jame veikiančios įmonės. Taip yra todėl, kad transporto sektoriuje energijos poreikis sudaro didžiausią veiklos išlaidų dalį, o pelno rodikliai – mažiausi“, – tyrimą komentavo KPMG partneris Rokas Kasperavičius.

Mažiausiai kainų kilimas įtakoja prekybos ir paslaugų sektorius, todėl, kad šio sektoriaus įmonėse išlaidos kurui ar energijai sudaro sąlyginai mažą bendrų išlaidų dalį.

Lietuva labiausiai priklauso nuo importuojamų energijos išteklių

„Kiekvienos valstybės energetinė priklausomybė matuojama pagal importuojamos energijos dalį bendrame jos ekonomikos suvartojamos energijos kiekyje. 2010 metais Baltijos šalyse pagaminta 5,5 milijonai tonų naftos ekvivalentų ir importuota 11, 4 milijonai tonų naftos ekvivalentų – importuojama dvigubai daugiau nei pagaminama“, – sako R. Kasperavičius.

Ši tendencija ypač ryški Lietuvoje, kuriai, po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, prireikė subalansuoti savo energijos poreikius, pradėti tiesioginius energijos pirkimus ir jos gamybą kitose jėgainėse, naudojant gamtines dujas. Mažiausias energijos deficitas Estijoje, kuri sėkmingai plėtoja energijos gavybą iš atsinaujinančių šaltinių ir naudoja skalūnines dujas, tuo pačiu eksportuodama papildomą pagamintą energiją į kitas Baltijos šalis ir Nordpool prekybos zoną.

Skaičiuojant pagal bendrą ekonomikos suvartojamą energijos kiekį, daugiausia jos suvartojama Latvijoje.

Kuro įsigyti skiriama vis daugiau BVP

2000 metais Baltijos valstybėse išlaidos kurui pirkti sudarė 9,1 proc. BVP, tuo tarpu 2010 metais – jau 13 proc. Tai yra ženkliai daugiau nei kurui importuoti išleidžia kitos ES valstybės. Ekspertai prognozuoja, kad ir toliau kylant iškastinio kuro kainoms, iki 2020 metų Baltijos šalys energijos ištekliams išleis vis daugiau ir ilgainiui tai menkins jų ekonomikų efektyvumą bei kels rimtą pavojų ilgalaikiam vystimuisi.

KPMG tyrimo duomenimis, aukštų kainų ir priklausomybės nuo energijos importo Baltijos ekonomikose priežastis yra nepaprastai mažas energijos naudojimo efektyvumas. „Energijos naudojimo efektyvumą šalyje galime pamatuoti pagal tai, kiek naftos ekvivalentų kilogramų reikia kiekvieno 1000 EUR BVP sukūrimui. Visų trijų šalių rezultatai nedžiuginantys – šį rodiklį Baltijos valstybės, palyginti su visų ES šalių vidurkiu, viršija daugiau nei 4 kartus. O pavyzdžiui, Suomija, kuri yra Europos šiaurėje ir turi panašius šildymo poreikius, išlaiko BVP energijos efektyvumą, kuris yra tik 1,57 karto didesnis už ES vidurkį“, – komentuoja R. Kasperavičius.

Tarptautinė audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovė KPMG tyrimą „Verslo pažeidžiamumas energijos išteklių kainų pokyčiams“ atliko visose trijose Baltijos šalyse. Tyrime buvo įvertinta energijos išteklių kainų įtaka pagrindiniams verslo sektoriams bei analizuojama, kokią įtaką energijos išteklių brangimas turi verslo patiriamiems kaštams.

Rusijos koncerno „Gazprom“ atstovų susitikimas su mūsų Vyriausybės atstovais, nors ir nedavė aiškumo dėl būsimų dujų kainų, bet, sprendžiant iš daugelio požymių, gali tapti persilaužimo tašku dvejus metus trunkančiame Lietuvos ginče su Rusijos dujų monopolininku.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad tai pirmas „Gazpromo“ ir Vyriausybės atstovų susitikimas nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Beveik metus derybos „kabojo ore“ – nors ir nebuvo oficialiai nutrauktos, bet faktiškai nevyko, akivaizdžiai abiem pusėms aiškinantis galimybę ir tikimybę išspręsti ginčą savo naudai ne taikiu susitarimu, bet Stokholmo arbitraže. Šis, kaip pamename, birželio mėnesį vieną „Gazpromo“ skundą prieš Energetikos ministeriją dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos atmetė nesvarstydamas.
Rudeniop „Gazpromas“ pateikė arbitražui jau akivaizdžiai profesionaliau surašytą ieškinį, tad šis nagrinėti priimtas. Šių metų vasarą turėtų būti žinoma, kaip Stokholmo arbitrai vertina Energetikos ministerijos pastangas per teismą nušalinti „Lietuvos dujų“ vadovybę, kuri, kaip teigia Vyriausybė, nevykdo savo tiesioginių pareigų – nesidera su „Gazpromu“ dėl dujų kainos Lietuvai.
Bet, regis, „Gazpromas“ nutarė pradėti spręsti ginčą su Lietuva nebelaukdamas Stokholmo arbitražo išvadų, kurios gali būti ne tokios palankios Rusijos monopolininkui, nei jo atstovai anksčiau mėgo vaizduoti. O pralaimėta byla „Gazpromui“ gali padaryti nepalyginti didesnių nuostolių, nei visa tų 3 mlrd. kubinių merų dujų, kurias jis kasmet parduoda Lietuvai, kaina. Mat iš esmės konfliktas vyksta ne tiek tarp Lietuvos ir „Gazpromo“, kiek tarp „Gazpromo“ ir Europos Komisijos, kuri visiškai remia Vilnių. Nes visas konfliktas su Rusijos monopolininku kilo todėl, kad Lietuva, priminsime, pradėjo vykdyti ES III energetikos paketą dėl privalomo dujų ir vamzdynų, kuriais jos tiekiamos, valdytojų atskyrimo, Briuselio žargonu vadinamo „unbundlingu“ (atskira prekės ir su ja susijusios paslaugos kainodara).
„Gazpromas“ labai norėtų priversti Europą arba visiškai atsisakyti „unbundlingo“, arba kiek galima toliau nutęsti jo įsigaliojimą, kad per tą laiką gautų kaip galima didesnį pelną. Tad prieš antradienį vykusį premjero Andriaus Kubiliaus ir „Gazprom export“ prezidento Aleksandro Medvedevo susitikimą skleisti gandai, neva vežamas pasiūlymas sumažinti dujų kainą Lietuvai mainais į „unbundlingo“ stabdymą.
Nežinia, ar toks „Gazpromo“ siūlymas buvo svarstomas, bet faktas, kad po derybų A.Medvedevas aiškiai pasakė, jog derybos dėl ES III energetikos paketo įgyvendinimo vyksta atskirai nuo derybų dėl dujų kainos. „Gazpromas“ pateiks Lietuvai savo klausimyną, kaip kadaise jau padarė antras didysis „Lietuvos dujų“ akcininkas – Vokietijos koncernas „E.ON Ruhrgas International“, prieš tris mėnesius pasirašęs su Vyriausybe sutartį dėl „unbundlingo“ įgyvendinimo iki 2014 m. spalio 31 d.
Antras vertas paminėjimo faktas – pakeistas „Gazpromo“ derybininkas su Lietuva. Anksčiau tiek Lietuva, tiek Latvija ir Estija „Gazprome“ priklausė tam pačiam padaliniui, kuris užsiiminėjo dujų sutartimis su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, o derybas kuruodavo „Piterio kagėbistų“ klano atstovas, „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas. Atitinkamas buvo ir nesiskaitymo su „pribaltais“ lygis, leidęs V.Golubevui 2011 m. sausį pareikšti, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 15 proc. sumažinta nebus „dėl šios šalies ypatumų taikant ES III energetikos paketą“.
Paprasčiau sakant, V.Golubevas atviru tekstu pasakė, kad „Gazpromas“ baudžia Lietuvą už Europos Komisjos direktyvų taikymą, o tai savo ruožtu leido Vyriausybei prabilti apie „Gazpromo“ energetinį šantažą ir kreiptis pagalbos į Briuselį, kuris nedelsiant „pasirašė“ už Lietuvą. Ir taip kategoriškai, kad net patį Vladimirą Putiną į bejėgišką pasiutimą įvarė.
Tad dabar į Vilnių jau atvyko dujų eksportą į Europą kuruojantis senas tarptautinio verslo liūtas, „Gazprom export“ prezidentas A.Medvedevas. Taigi tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys „Gazprome“ oficialiai „pervestos į Europą“, o santykiai irgi europietiški – dalykiški, be pūtimosi ir nusišnekėjimų, pasitariant su advokatais, nes suvokta, kad Vilniuje irgi nebe medžioklėje reikalus tvarkantis AMB sėdi, o žmonės, sugebantys su juristais prieš derybas pasitarti.
Nors vieną klaidą A.Medvedevas vis dėlto padarė. Juridiškai (su atsižvelgimu, kad kiekvienas jo žodis gali atsiliepti Stokholmo arbitraže) teisingai išaiškinęs, kad „Gazpromas“ visiškai nesieja dujų kainodaros Lietuvai su „unbundlingo“ įgyvendinimu, tik su perkamų dujų apimtimis, kad jokios diskriminacijos dėl ES direktyvų taikymo Lietuvai nėra, jis prasitarė, jog „Gazpromo“ kontroliuojamos „Lietuvos dujos“ pernai net nepradėjo derybų dėl dujų kainos: „Kai kurie kolegos Lietuvoje neteisingai traktuoja tiekiamų dujų kainą – jokios diskriminacijos jūsų šaliai nėra ir negali būti. Kol kas jokių derybų su Lietuva paprasčiausiai nebuvo.“
„Gazprom export“ delegacijos nariai irgi leptelėjo, jog „anksčiau surengti susitikimą su Lietuvos atstovais trukdė tai, kad „Lietuvos dujos“ iki šiol nėra pateikusios „Gazpromui“ jokios paraiškos dėl kainų mažinimo“. Ką tai reiškia, turint galvoje, kad pagal privatizavimo sutartį derybas su „Gazpromu“ dėl dujų kainos veda ne Vyriausybė ar ministerija, o „Lietuvos dujos“? Ogi tai, kad Energetikos ministerija, reikalaudama nušalinti savo pereigų nevykdančius „Lietuvos dujų“ vadovus, buvo absoliučiai teisi ir Stokholme ginčytis nebėra dėl ko. Tad nereikėtų nustebti, jeigu šiemet „Lietuvos dujos“ pakeis vadovus, tik jau nebe Energetikos ministerijos, o „Gazpromo“ iniciatyva.
Trečias pabrėžtinas faktas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje net nepastatytas ėmė mažinti dujų kainą: tiek Lietuvos, tiek Rusijos ekspertai neabejoja, jog dujų kaina „Achemai“ buvo „Gazpromo“ sumažinta tam, kad pasirašiusi ilgalaikę sutartį ši prarastų interesą pirkti dujas iš terminalo, kaip jau pažadėjo daryti „Lietuvos energija“ ir ketina daryti „Vilniaus energija“. Kad taip bus, dar pernai sausio mėnesį prognozavo „Eastern European Gas Analysis“ prezidentas Michailas Korčemkinas. Ir pasirodė visiškai teisus. O kas bus su dujų kainomis, kai terminalas pradės veikti?

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.

Išgyvenusios gilių ir skausmingų reformų metus Baltijos šalys sako esą pasiruošusios viskam – net kitai pasaulinei finansų krizei.

Šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus pasaulinė ekonominė krizė Baltijos šalis palietė skaudžiausiai. 2009 m. sprogus paskolų sukurtam nekilnojamojo turto burbului, Estijos BVP sumažėjo 14 procentų, Lietuvos – 15 procentų, o Latvijos – 18 procentų.

Ypač stebina tai, kad pasauliui ruošiantis antrajai galimos krizės bangai, Baltijos šalys ne tik demonstruoja spartų ekonominį augimą, bet taip pat, anot kai kurių komentatorių, tampa fiskalinio apdairumo politikos įgyvendinimo pavyzdžiais krizės nualintos euro zonos šalims ir įsiskolinusioms Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Preliminari BVP II ketvirčio statistika rodo, jog lyginant su tuo pačiu praėjusiųjų metų laikotarpiu, Estijos ekonomika išaugo 8,4 proc., Latvijos ekonomika – 5,3 proc., o Lietuvos BVP išaugo 6,1 proc..

„2008–2009 m. sunkią ekonominę krizę patyrusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad nors taisyti makroekonominį disbalansą ir vėl priversti ekonomiką augti esant fiksuotam euro keitimo režimui lengva nebuvo, visgi nebuvo ir neįmanoma“, – teigia „Fitch“ reitingų agentūros analitikė Michelė Napolitano.

Pasak „Fitch“, Baltijos šalyse išorės disbalansas sumažėjo susiaurėjus vidaus rinkos paklausai, sumažėjus infliacijos ir darbo užmokesčio augimui, lyginant su prekybos partneriais. Ši vidinė devalvacija buvo skausmingas procesas: šiose šalyse 2008–2009 m. BVP realiai susitraukė 18 procentų. Tačiau jau 2011 m. stebimi greiti BVP augimo tempai ir išaugęs konkurencingumas, taip pat atkurtas pasitikėjimas šalių mokumu.

Suprantama, kad regiono vadovai džiaugiasi, jog jų vykdoma kieta politika jiems suteikė dar stipresnius šarvus tam, kad, atsiritus naujai krizės bangai, jie būtų pasiruošę ją nugalėti.

Estijos Ministras Pirmininkas Andrus Ansipas interviu dienraščiui „Emerging Markets“ sako: „Mūsų finansai turi išlikti geros formos, toks yra mūsų uždavinys. Kai mūsų finansų būklė gera, tada lengviau išgyventi visus kitus sunkumus“.

Andrus Ansipas yra tikras, kad prisijungimas prie euro zonos problemų, su kuriomis dabar susiduria šalis, nepadidino, tačiau jis vos gali nuslėpti savo nusivylimą dėl ES pietinių valstybių išlaidavimo tendencijų. Jis sako, kad Estija yra visiškai patenkinta euro įvedimu, nes šalis tampa „dar patrauklesnė“ tiesioginiams užsienio investuotojams. Nors euro zona kelia tam tikro susirūpinimo, tačiau jis nusiteikęs optimistiškai, kad ES sėkmingai įveiks naujus iššūkius. Jis mano, kad Baltijos šalys tam taip pat yra pasirengusios ir pavyzdžiu pateikia Latviją, kurios deficitas prieš dvejus metus siekė 50 procentų, o šiais metais bus tik 3,8 proc., o ateinančiais metais, jo skaičiavimais, turėtų būti apie 2,5 proc..

„Tai – sėkmės istorija“, – sako jis, pridurdamas, kad praėjusiais metais Estijoje buvo nedidelis 0,1 procento BVP perteklius, šiemet taip pat prognozuojamas perteklinis BVP. Mūsų nedidelis skolos lygis taip pat rodo, kad mes esame geriau pasirengę.

Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius sako, jog apie pažangą galimą spręsti iš ankstesnių Baltijos valstybių kolegų susitikimų. „Akivaizdu, kad mūsų diskusijų temos pasikeitė. 2009 m. kalbėjome apie tai, kaip išgyventi nuosmukį. 2010 m. siekėme labiau įsigilinti į situaciją, o paskutiniame posėdyje apie mūsų valstybių ekonomiką beveik nekalbėjome. Mes įveikėme labai labai gilią krizę.“

Kaip ir A. Ansipui, euro zona jam kelia tam tikrą susirūpinimą, tačiau jis užtikrintai patikina: „Dabar mes turime nacionalinių priemonių receptą, kuris mums padės susidoroti su bet kokia pasauline krize.“

BALTIJOS ŠALIŲ METODAS

Visiems norintiems greitai susipažinti su Baltijos šalių metodu A. Kubilius siūlo perskaityti neseniai išleistą Latvijos Ministro Pirmininko Valdžio Dombrovskio ir švedų ekonomisto Anderso Aslundo knygą apie tai, kaip Latvija nugalėjo finansų krizę. Šioje knygoje pateikiamos devynios išmoktos pamokos, įskaitant ir tokius intriguojančius pavyzdžius kaip „gerokai perdėta stabilios vyriausybės teikiama nauda“ arba „tarptautinių diskusijų makroekonomikos klausimu menka nauda, o gal net ir žala“.

Nors trijose Baltijos valstybėse taikomos taupymo priemonės buvo daugeliu atvejų griežtesnės nei Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje, tačiau žmonės neprotestavo, matyt, dėl savo stoiško charakterio ir sąmoningumo suvokiant, jog reikia aukotis. 2010 m. rinkimuose A. Ansipui pasisekė net padidinti parlamentinę daugumą. Nenukentėjo ir A. Kubiliaus vadovaujamos TS-LKD partijos reitingai šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose.

Su didžiausiu vidiniu pasipriešinimu susidurti teko V. Dombrovskiui. Jo Vienybės partija liko trečia neeiliniuose rugsėjo 17 d. rinkimuose, daugumą balsų laimėjus prorusiškai Santarvės centro partijai, kuriai nepakako balsų daugumai suformuoti.

Tuo metu, kai „Emerging Markets“ buvo spausdinamas, atrodė, kad V. Dombrovskis sudarys koalicinę vyriausybę su antrąją vietą užėmusia Reformų partija, kuri įsipareigojo laikytis fiskalinės konsolidacijos ir euro įvedimui reikalingų priemonių.

Kalbėdamas prieš rinkimus V. Dombrovskis buvo įsitikinęs, kad jo politikos kursas padėjo Latvijos ekonomikai atsitiesti ir gerai pasiruošti bet kokiam galimam nuosmukiui.

„Visas buvęs disbalansas jau sutvarkytas: jau nebėra nekilnojamojo turto burbulo, baigėsi ekonomikos perkaitimas, sustabdytas nežabojamas paskolų dalijimas. Atgavome konkurencingumą, finansinį stabilumą ir mūsų ekonomika vėl pradėjo augti”, – prieš rinkimus sakė V. Dombrovskis.

Jis pabrėžė, kad nepaisant to fakto, jog per dvejus metus BVP iš viso sumažėjo 25 proc., nereikia užmiršti, jog Baltijos šalims prireikė tik dviejų dešimtmečių pereiti iš sovietinės centralizuotos ekonomikos sistemos į vieną lanksčiausių laisvosios rinkos sistemų Europoje.

SU EKSPORTU SUSIJUSIOS PROBLEMOS

„Žinoma, mes esame geriau pasirengę nei buvome prieš trejus metus, tačiau mūsų problema yra ta, kad mūsų ekonomikos atsigavimas yra labai susijęs su eksportu. Eksporto augimas per pirmąjį šių metų pusmetį buvo 37 procentai, o tai reiškia, kad mes vis labiau priklausome nuo to, kas vyksta pasaulio ekonomikoje ir ypač kitose Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Rusijoje“, – sako V. Dombrovskis.

Jis taip pat pastebi, jog Lietuvai gali tekti koreguoti savo strategiją, jei susirūpinimą toliau kels rinkose išliekantys neaiškumai ir susilpnėjusi Vokietijos ekonomika.

Analitikai perspėjo, kad eksporto paklausos mažėjimas gali neigiamai veikti regiono augimą, nepaisant reikšmingo pagerėjimo fiskalinėje srityje. „Blogos Europos naujienos turės įtakos augimui šiais ir kitais metais“, – teigia už naujas rinkas atsakingas „Capital Economics“ vyriausiasis ekonomistas Neilas Shearingas. Rugsėjo 15 d. straipsnyje jis prognozavo, kad 2012 metais Latvijos ir Lietuvos BVP augimas sulėtės iki 2 proc., Estijos – iki 3 proc.

Apie su eksportu susijusią riziką taip pat kalba „Danske Bank” vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė: „Didelė priklausomybė nuo eksporto augimo mažina tvarios plėtros perspektyvas“.

„Vidaus paklausa Baltijos šalyse sugrįš tik tada, kai atsigaus į eksportą orientuotos pramonės šakos. Sunku tikėtis, kad šiandien greitai atsigaus statybos ir nekilnojamojo turto sektoriai, nors šių į vidaus augimą orientuotų sektorių augimas turi nemenko potencialo.“

Nors Baltijos šalys iš krizės kopė panašia trajektorija, svarbu pažymėti, kad visos jos naudojo skirtingą strategiją, o tai reiškia, kad jokiu būdu negalima garantuoti vienodų rezultatų. Estija rėmėsi bumo metu sukauptais rezervais ir susitelkė ties Mastrichto kriterijų įgyvendinimu siekdama įsivesti eurą.

Latvija, kuriai bumo metu nepavyko sukaupti rezervų, kreipėsi į TVF ir ES prašydama 7,5 mlrd. eurų krizės programai įgyvendinti, tačiau ji neabejotinai gavo daugiau naudos iš tarptautinių skolintojų teikiamos ekspertinės pagalbos ir griežtos priežiūros nei iš pačių pinigų.

Tuo tarpu Lietuva pasirinko trečią kelią, priimdama jai tinkamo finansavimo dokumentą ir siekdama atgauti pasitikėjimą rinkomis. Nors tai gali pasirodyti ypač radikalius pasirinkimas, tačiau Lietuva nepasidavė Švedijos finansų ministro Anderso Borgo (Švedijos bankai Baltijos regione yra patys didžiausi) ir kitų ES svarbių asmenų 2009 m. spaudimui kreiptis į TVF, kaip teigiama „Wikileaks“ skelbiamuose dokumentuose.

Lietuvos strategiją prižiūrėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Estijos finansų ministras Jurgenas Ligis pernai susilaukė plojimų savo šalį niekam nesitikint nuvedęs į euro zoną, tačiau I. Šimonytės šaltakraujiškas krizės valdymas buvo lygiai taip pat svarbus.

Ji sako, kad vidinė devalvacija ir fiskalinis konsolidavimas – nors skausmingas ir procikliškas – buvo pagrindinės priemonės išlaikant ekonomikos konkurencingumą, taip pat šalies sugebėjimą grąžinti savo skolas. „Ekonomikos gebėjimas greitai reaguoti yra pagrindinis dalykas, tačiau fiskalinė politika turi išlikti apdairi, ir turi būti laikomasi struktūrinio balanso principų, kad ateityje būtų išvengta greitų ir griežtų procikliškų korekcijų, būtinų norint išlaikyti leistiną biudžeto deficitą”, – priduria ji .

Ji nesitiki tokių didelių kredito įplaukų kaip 2005–2007 m., ir perspektyvos, jos nuomone, yra labiau subalansuotos nei prieš metus, bet ji pripažįsta, kad daug kas priklauso nuo to, kas vyksta kitose pasaulio šalyse, nes Lietuvos ekonomika yra labai atvira.

EURO ZONOS NARYSTĖ

Kalbant apie eurą galima pastebėti subtilų dėmesio posūkį nuo euro priėmimo visomis įmanomomis išgalėmis iki labiau pragmatinio požiūrio, kurį lemia užsitęsusios euro zonos problemos.

„Valiutos susiejimas su euru reiškia tam tikrą natūralų spaudimą žengti link faktinės narystės euro zonoje, nes pereinamojo laikotarpio tvarka negali trukti amžinai, o valiutų keitimo rizika negali būti sumažinta kitaip,” – sakė I. Šimonytė. Jai taip pat aišku, kad dabar narystė taip pat reiškia tam tikras išlaidas, kai tuo tarpu anksčiau buvo matoma tik nauda.

„Mūsų politika vis dar orientuota į tai, kaip tvariai atitikti Mastrichto kriterijus, o ne į patį eurą: išmokę skausmingą šios krizės laikotarpio pamoką žinome, kad Mastrichto kriterijai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos kiekviena šalis turėtų stengtis tvariai įgyvendinti“.

Panašiai ir Latvijoje, kur krizės paramos programos 2012 m. pabaiga reikš, kad šaliai reikia pradėti refinansavimo ciklą 2014–2015 m., todėl nebus jokio laiko nusiraminti, – sako „Swedbank“ Latvijoje vyriausiasis ekonomistas Martins Kazaks. Į euro priėmimą reikia žvelgti ne kaip į savaiminį tikslą, bet kaip į, Estijos atveju, galutinį reformų proceso rezultatą.

„Jei mes negalime sutvarkyti ekonomikos iki to meto, tai reikš brangesnį refinansavimą ir pinigų iš biudžeto atidavimą užsienio šalims, užuot juos naudojant savo ekonomikai plėtoti“, – sako M. Kazaks, įvertindamas tai, kad tikimybė yra beveik viena iš trijų, kad pasaulio BVP augimas bus mažesnis nei 2% šiais metais.

Tačiau galiausiai kaip teigia „Danske Bank“ analitikė V. Klyvienė, Baltijos šalys gali šio bei to pamokyti ir didžiąsias valstybes, nes šiandien situacija keičiasi, ir Europa mato, kad reikėtų sekti Baltijos valstybių pavyzdžiu“, – sako ji.

„Fiskalinis konsolidavimas, darbo rinkos ir kitos struktūrinės reformos ne tik nesužlugdo šių šalių ekonomikos, bet net padeda tapti konkurencingesnėmis ir galiausiai sustabdo netvarų skolos augimą, kuris kelia grėsmę visai euro zonai”.

www.emergingmarkets.org | Mike Collier

BFL

Vakar Europos Komisija pateikė planą, pagal kurį bus skirta 50 mlrd. eurų investicijoms į Europos transporto, energetikos ir skaitmeninių tinklų gerinimą. Naujienas dėl investicijų energetikos srityje Europos parlamente pristatė už šią sritį atsakingas komisras G. Otingeris.

Komisijos valandoje dalyvavęs Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pasidžiaugė, kad naujame investicjų plane yra atsižvelgta į Baltijos šalių problematiką – šio regiono energetinę izoliaciją bei atskirtį nuo ES geležinkelio tinklo.

Anot Europos parlamentaro, taip pat teigiamai reikia vertinti Europos Komisijos pasiūlymą sukurti naują projektų finansavimo priemonę, išleidžiant jų finansavimui skirtas projektų obligacijas.

Europos Komisija savo plane akcentuoja, kad konkurencijai energetikos rinkoje pasiekti, reikalinga nutiesti jungtis, kurios leistų tiekti energiją visoms valstybėms narėms. Šiam tikslui pasiekti numatyta iki 2020 metų dujų sektoriui skirti 30 proc. daugiau investicijų, o elektros energijos sektoriau iki 100 proc. daugiau investicjų nei buvo skiriame 2000 -2010 m. laikotarpiu.

Tiesa, Europos Komisijos dokumente teigiama, kad elektros energijos srityje daugiausiai lėšų pareikalaus aukštos įtampos elektros energijos perdavimo sistemos, energijos akumuliavimo ir pažangiųjų tinklų technologijų diegimas, tačiau nėra atskirai išskiriama atominės energetikos sritis, kuriai būtų numatomos europinės investicijos.

Europos Komisija akcentuoja, kad tai pirmas kartas, kai ES s biudžeto lėšomis bendrai finansuojamas plačios energetikos infrastruktūros kūrimas. ES bendrai finansuos iki 50 proc. tyrimų ir darbų išlaidų, o išskirtiniais atvejais, kai projektai yra būtini regioniniam ar visos ES energijos tiekimo saugumui ar solidarumui užtikrinti, – iki 80 proc. projektų kainos.

„Atsižvelgiant į naujienas, kurias Europos Komisija pateikė vakar, Lietuva gali pretenduoti į 80 proc. siekiantį finansavimą statant dviejų krypčių dujotiekio jungtį su Lenkija, taip pat šalies Vyriausybė turėtų aktyviai siekti Visagino atominės elektrinės projekto pripažinimo kaip regioninės svarbos ir didnančio regiono energetinį saugumą bei taip pat pretenduoti į dalinį šio projekto finansavimą“ – Europos Komisijos investicijų planą vertino Zigmantas Balčytis

krize1

Ataskaitoje didžiausias dėmesys skiriamas Graikijai, Airijai ir Portugalijai, kurios naudojasi ES/TVF finansine pagalba, tačiau, pasak agentūros, kai kurios Baltijos valstybių patirtys gali būti naudingos ir Ispanijai.

Pasak Fitch, Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija), išgyvenusios staigų ekonomikos nuosmukį 2008-2009 metais, pademonstravo, kad nors ir sudėtinga, tačiau visgi įmanoma ištaisyti didelius makroekonominius disbalansus ir grįžti prie ūkio augimo, net ir esant fiksuotam valiutos kursui euro atžvilgiu.

Tuo pačiu Fitch pažymi, kad pasinaudoti Baltijos šalių patirtimi daugiausia galimybių turi ne Graikija ar Portugalija, bet Airija, kuri turi daugiau panašumų su šiomis valstybėmis – lankstesnę darbo rinką, atvirą ekonomiką bei patrauklią verslo aplinką.

Pranešime teigiama, kad nors Baltijos valstybėse įvykusi “vidinė devalvacija” buvo skausmingas procesas, tačiau jau 2011 metais  šių valstybių ekonomikos vėl ėmė sparčiai augti, o tam įtakos turėjo stiprus eksporto atsigavimas. Valstybės atgavo konkurencingumą ir pasitikėjimą jų mokumu.

Pasak Fitch, kai kurios euro zonos valstybės gali atkurti savo konkurencingumą vidutiniu laikotarpiu tik tuo atveju, jei pasinaudos Baltijos valstybių patirtimi ir sudarys prielaidas mažėti darbo užmokesčiui ir kainų lygiui.

Fitch primena, kad staigus ekonomikos nuosmukis lėmė Baltijos valstybių viešųjų finansų deficitus. Todėl ryžtingos savalaikės taupymo priemonės, apimančios valdžios sektoriaus atlyginimų mažinimus, buvo būtinos siekiant stabilizuoti viešuosius finansus. Kai kurios Fitch minėtos Euro zonos valstybės turi imtis analogiškų fiskalinės konsolidacijos priemonių tam, kad sumažintų viešųjų finansų deficitus, esant aukštam skolos lygiui.

Fitch pažymi, kad platus politinis sutarimas ir visuomenės susitelkimas buvo Baltijos valstybių stiprioji pusė, įgyvendinant taupymo priemones. Tuo pačiu agentūra įžvelgia rizikas, kad Portugalijoje ir Graikijoje visuomenės požiūris į taupymo priemones yra kitoks, o tai gali sutrukdyti šioms šalims įgyvendinti būtinas reformas.

119 geriausių golfo žaidėjų iš aštuonių pasaulio šalių (Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Australijos)  rugpjūčio 12-14 dienomis šalia Elektrėnų esančiame „Sostinių“ golfo klubo aikštyne varžysis dėl Baltijos šalių čempiono karūnos.

Tai paaiškėjo vėlų pirmadienio vakarą, kai baigėsi šių metų atvirojo Baltijos šalių golfo mėgėjų čempionato baigiamojo, trečiojo etapo dalyvių registracija.

„Lietuvos golfo federacijai ir jos vadovams malonu, kad baigiamajame turnyre jėgas išmėginti panoro tiek daug šio gražaus ir azartiško žaidimo mėgėjų, kurie atsisveikindami su sezonu jėgų tikrai netaupys ir neabejotinai pademonstruos finalo vertą kovą, – teigia Lietuvos golfo federacijos prezidentas Rolandas Dovidaitis. – Nors Baltijos šalių čempionatą, susidedantį iš trijų etapų ir sutampantį su visų Baltijos šalių nacionalinėmis pirmenybėmis, bendradarbiaudami su Latvijos ir Estijos golfo federacijomis šiemet surengėme tik pirmą kartą, tačiau jau dabar aišku, jog jis pasiteisino.“

Finalinės čempionato batalijos vyks viename iš pačių geriausių Lietuvos golfo aikštynų – 18 laukų „Sostinių“ golfo klube, kuris 2007 m. JAV žurnalo „Golf INK“ buvo išrinktas geriausiu nauju tų metų projektu tarptautiniame divizione (visas pasaulis, išskyrus JAV). Lietuviškas projektas pranoko net tokius „grandus“ kaip Jack Nicklaus projektuotą Punta Espada golfo klubą Dominikos Respublikoje ar Pete Dye aikštyną Mission Hills golfo klube Kinijoje.

Vienu iš karališkųjų žaidimų tituluojamam golfui puikus aikštynas – ne vien prestižo reikalas. Bet kokį turnyrą garsina ne vien puikūs laukai ar svetingi organizatoriai, bet ir jo dalyviai, jų titulai ir reitingai.

„Gaila, kad šiemet turnyro įskaitoje negalės varžytis pernai Lietuvos čempionu tapęs Arnas Kaunas, kuris pasiekęs puikių rezultatų tapo profesionaliu golfo žaidėju, – sako golfo federacijos varžybų komiteto narys, Kūno kultūros akademijos docentas Gediminas Mamkus. – Tačiau ir be jo į čempionato baigiamąjį etapą atvyksta labai daug pajėgių žaidėjų, tarp jų – ir aukščiausią reitingą tarp mėgėjų turintis mūsų tautietis Andrius Belkus iš Australijos.“

G. Mamkus prognozuoja, jog visgi didžiausia konkurencija dėl Baltijos šalių čempiono titulo ir baigiamajame etape bus tarp šių pirmenybių lyderių latvio Davio Puksto ir suomio Janio Hietaneno.

O kokios aikštyno šeimininkų, lietuvių galimybės?  Iš Lietuvos žaidėjų Baltijos čempionato dviejų etapų (iš trijų etapų įskaitiniai – du ) varžybose dalyvavo tik klaipėdietis Antanas Sadauskas, atstovaujantis golfo klubui „National Golf Resort” ir dabar užimantis 12 vietą.

Puikią galimybę užimti aukštą vietą turi ir šešiolikmetis vilnietis, „Sostinių“ golfo klubo atstovas Kornelijus Baliukonis, kuris sužaidęs tik vieno etapo varžybas užima 18 vietą. Turint omenyje, kad Kornelijus antrojo savo rezultato sieks žaisdamas namų golfo klube, jis turi gerą šansą pakovoti net dėl Baltijos šalių čempiono vardo.

Nėra abejonių, kad baigiamojo etapo varžybose pagerinti savo pozicijas sieks Arnoldas Balčiūnas, Simonas Krasaitis, Rolandas Gaidys, Juozapas Budrikis ir kiti.

Daug aiškesnė situacija moterų grupėje. Ne todėl, kad jų „Sostinių“ golfo aikštyne bus tik 14 iš 119 dalyvių.

Lietuvos moterų golfo žaidėjų garbę baigiamojo etapo varžybose gins ir šešiolikmetė „Sostinių“ golfo klubo atstovė Miglė Rusteikaitė, kuriai ne itin palankiai susiklostė ankstesnio etapo varžybos Latvijoje. Todėl prognozuojama, kad Miglė varžysis tik dėl patekimo į prizininkų šešetuką.

Pirmieji Baltijos šalių golfo mėgėjų atvirojo čempionato nugalėtojai ir prizininkai bus paskelbti sekmadienio, rugpjūčio 14-osios, vakarą.

BFL

Didmeninė degalų kaina Lietuvoje krinta jau visą mėnesį, tačiau degalinės tik dabar pradėjo po truputį mažinti kainas, rašo “Lietuvos rytas”.

Pasak analitikų, kainos Lietuvoje turėtų būti dar žemesnės, įvertinus nuo balandžio mėnesio pingančios naftos įtaką. Banko “Finasta” Kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas pažymėjo, kad pastaruoju metu skirtumas tarp mažmeninių ir didmeninių kainų išaugo.

“Anksčiau jis siekdavo apie 25-30 centų už litrą, o dabar – 45-50 centų. Galbūt degalinės nori atsigriebti už tai, kad dėl menkesnės paklausos neteko pajamų”, – svarstė T.Povilauskas.

Lietuvos finansų ministerija irgi neturi atsakymų, kodėl degalai mūsų šalyje gerokai brangesni nei Estijoje. Nors pastarojoje šalyje vien dėl akcizo litras dyzelino turėtų būti 31 centu brangesnis nei Lietuvos degalinėse. Tokie degalų kainų skirtumai Baltijos šalyse stebina ne tik vairuotojus, bet ir pačius prekybininkus.

“Kartais Estijos degalinės dyzeliną pardavinėja didmenine kaina. Mes ir patys tuo stebimės. Tai kažkoks estiškas stebuklas”, – sakė bendrovės “Lukoil Baltija” Baltijos regiono mažmeninės prekybos vadovas Romas Turlinskas.

Dienraštis rašo, jog yra ir kitų paaiškinimų. Estijos degalinėse vis dar juntami degalinių kainų karo atgarsiai. Be to, Lietuvos prekiautojai užsimena apie pusiau legalias Estijos degalų importo schemas.

Mažeikių naftos perdirbimo įmonė “Orlen Lietuva” Estijoje valdo tik nežymią degalų rinkos dalį. Estai degalus importuoja iš Suomijos ir kitų šalių.

BFL

Visos trys Baltijos šalys norėtų statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus. Tai paaiškėjo per Taline šeštadienį įvykusį Lietuvos, Latvijos Ir Estijos premjerų susitikimą, skirtą aptarti SGD terminalo statybos projektą.

Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius gegužės 13-15 dienomis su darbo vizitu lankosi Estijoje, kur dalyvauja tarptautinėje Lenarto Merio (Lennart Meri) konferencijoje, primena ELTA.

Latvijos Premjeras Valdis Dombrovskis susitikime akcentavo, kad SGD terminalą statyti naudingiausia jo šalyje, nes čia yra terminalui reikalinga infrastruktūra.

Kadangi Lietuva ir Estija taip pat nori statyti terminalus, premjerai susitarė palyginti tokių projektų galimybių tyrimų rezultatus.

Latvijoje SGD terminalo projekto tyrimai bus užbaigti birželį, Estijoje – spalį, o Lietuvos terminai dar nežinomi, teigiama naujienų agentūros LETA pranešime.

ELTA primena, jog gegužės 9 d. Lietuvos Vyriausybė pasitarime nusprendė sudaryti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

SGD terminalą Lietuvoje ketinama pradėti statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais, iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką.

“Planai lieka, kad pirmieji darbai jau būtų pradėti daryti šiais metais, bet visiškai terminalas veiktų 2014 metais. Tam, kad jis pilnai veiktų, reikia ne tik pastatyti patį terminalą, dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, bet ir įgyvendinti visą dujų sektoriaus pertvarką, vadinamąją Trečią direktyvą”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė Premjeras Andrius Kubilius.

Pasak Vyriausybės vadovo, gegužės mėnesį ketinama išrinkti konsultantą, kuris, žinodamas tokių terminalų veiklos pasaulinę praktiką, padėtų realizuoti projektą.

Ketinama statyti plaukiojantį suskystintų dujų terminalą – prie krantinės laikant prišvartavus tam skirtą specialų tanklaivį, o kitu tanklaiviu atsigabenant suskystintų dujų.

Ateityje, pasak Premjero A. Kubiliaus, gali būti sprendžiama ir dėl dujų saugyklos reikalingumo. Šį klausimą A. Kubilius vadino ne pirmos svarbos dalyku.

Suskystintų dujų terminalo statybos metu reikalingus finansus norima sutelkti valstybės rankose ir tik jau pradėjus veikti terminalui svarstoma tartis ir su regiono partneriais dėl jų prisidėjimo prie terminalo veiklos.

BFL

Mokesčių politikos ekspertas Danielas Mitchellas, kurio straipsnis apie Baltijos valstybių ekonominio taupymo rezultatus išspausdintas viename įtakingiausių JAV verslo žurnalų „Forbes“, ragina JAV politikus pasimokyti iš Baltijos valstybių patirties, kaip kovoti su rimta ekonomine krize. Anot straipsnio autoriaus, tiek JAV, tiek ir Baltijos valstybėse susiklostė fiskalinės krizės situacija, kurią lėmė nepamatuotas išlaidavimas ir nekilnojamojo turto kainų burbulas.

Patyrusios ekonominį nuosmukį, Lietuva, Latvija ir Estija, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, nesivadovavo Keinso išlaidų didinimo politika. Teisės aktų leidėjai Baltijos valstybėse nusprendė, kad „negalima išlaidauti bandant pakilti iš nuosmukio ir skolintis atiduodant skolą.” Baltijos valstybės pasiryžo realiai sumažinti išlaidas ir tokią politiką taikė ne vieneriems metams. Pasak mokesčių politikos eksperto, griežta fiskalinė politika, regis, labai pasitvirtino Baltijos valstybėse. Patyrusi didžiulį nuosmukį, šių šalių ekonomika vėl atsigavo.

Danielas J. Mitchellas yra mokesčių reformos ir pajamų mokesčių politikos ekspertas. Prieš tapdamas „Cato“ nariu, Mitchellas buvo „Heritage Foundation“ vyresnysis mokslinis bendradarbis, taip pat senatoriaus Bobo Packwoodo ir Senato finansų komiteto ekonominis konsultantas. 1988 m. dirbo Bušo komandoje ir buvo atsakingas už Sveikos ekonomikos mokesčių ir biudžeto politikos rengimą. Jo straipsnių galima rasti tokiuose leidiniuose kaip „Wall Street Journal“, „ The New York Times“, „Investor’s Business Daily ” ir „Washington Times “. Jis yra dažnas svečias radijo ir televizijos laidose ir įvairiuose debatuose. Mitchellas turi Džordžijos universiteto ekonomikos bakalauro ir magistro laipsnius, o daktaro laipsnį apsigynė George Masono universitete.