Rusijos nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje (ES) Vladimiras Čižovas sako, kad Baltijos šalys galėtų užimti “konstruktyvesnę” poziciją ES ir Rusijos dialoge.

Interviu BNS naujienų agentūrai V.Čižovas sakė, kad Baltijos šalių požiūris stabilizuojant ir plėtojant ryšius tarp 27 šalis vienijančio bloko ir Maskvos galėtų būti “konstruktyvesnis ir pozityvesnis”.

“Nenoriu lyginti Baltijos šalių viena su kita ir su kitomis ES šalimis, nes regiono šalis sieja ne tik geografija, bet ir bendra istorija. Bet tos šalys galėtų būti konstruktyvesnės”, – sakė V.Čižovas.

Diplomatas sakė, kad rusų tautinės mažumos situacija Rusijai svarbi. Jis taip pat paminėjo esą egzistuojantį “nacizmo šlovinimą”.

“Viskas priklauso nuo žmonių. Šioje šalyse yra žmonių, kurie nuoširdžiai nori vystyti santykius su Rusija. Bet yra ir tokių, kurie žvelgia į Rusiją su baime, kurie, pavyzdžiui, galvoja, kad NATO nėra ką veikti Afganistane, bet ji turi grįžti kovoti su agresija, kuri, jų manymu, kyla iš Rusijos”, – sakė V.Čižovas ir pridūrė, kad toks požiūris esą gali destabilizuoti situaciją Europoje.

Baltijos šalių namų ūkių finansinė padėtis pastaruosius dvejus metus blogėjo labiau nei Europos, tačiau kitais metais jų pajamos ir vartojimo išlaidos gali šiek tiek padidėti, prognozuoja SEB banko ekspertai.

SEB banko parengtoje “Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje” teigiama, kad vartojimui didėti daugiausiai prielaidų sudaro padidėjęs gyventojų optimizmas.

Prognozuojama, kad didesnės Estijos gyventojų pajamos ir kitais metais įvyksiantis euro įvedimas Estijoje lems geresnę šios šalies namų ūkių finansinę padėtį, tačiau skirtingai nei Lietuvoje, Estijos ir Latvijos namų ūkių finansiniai įsipareigojimai ir toliau išliks didesni negu finansinis turtas.

Lietuvoje namų ūkių finansinio turto grynoji vertė (apskaičiuojama iš finansinio turto atėmus įsipareigojimus) per pirmąjį pusmetį padidėjo 103 mln. eurų (355,6 mln. litų), tačiau tai labiausiai lėmė mažėjantis gyventojų paskolų portfelis.

Lietuvos namų ūkių pajamų ir išlaidų santykis pirmąjį pusmeti toliau blogėjo – pajamos mažėjo, o pirmojo būtinumo prekių ir paslaugų kainos didėjo. Prognozuojama, kad ir artimiausioje ateityje Lietuvos gyventojų pajamos didės lėčiau negu bendras kainų lygis.

Be to, nors Lietuvos namų ūkių finansinis turtas, atėmus įsipareigojimus, yra didžiausias visose Baltijos šalyse, lietuviai savo finansinę padėtį ateityje vertina pesimistiškiausiai.

Lietuvos namų ūkiai finansinio turto turi 2 mlrd. eurų daugiau negu įsipareigojimų, kai Estijos gyventojų namų ūkių finansiniai įsipareigojimai viršija finansinį turtą 2 mlrd. eurų, o Latvijoje – 2,5 mlrd. eurų.

Didžiausią vidutinį darbo užmokestį gauna Estijos dirbantieji. Tik šioje šalyje stebimas ir metinis vidutinio darbo užmokesčio didėjimas, kuris per metus augo 1,2 proc. ir šiuo metu siekia 822 eurus.

Tuo metu Lietuvoje ir Latvijoje vidutinis darbo užmokestis sumažėjo – atitinkamai 5,4 proc. ir 6,3 procento.

Estijoje senatvės pensija taip pat yra didžiausia nei kitose Baltijos šalyse ir siekia 305 eurus. Vidutinė pensija Latvijoje 2010-ųjų metų antrąjį ketvirtį buvo 250 eurų, ji per metus padidėjo 1,6 procento. Lietuvoje vidutinė pensija, per metus sumažėjusi 8 proc. ir yra mažiausia Baltijos šalyse – 216 eurų.

Pastaraisiais metais labiausiai sumažėjo Latvijos gyventojų pajamos, toliau “rikiuojasi” Lietuvos ir Estijos gyventojai. Latvijos namų ūkių vartojimo išlaidos per metus sumažėjo 24 proc., Estijos ir Lietuvos – atitinkamai 18 ir 17 procentų.

Prognozuojama, kad kitais metais Baltijos šalyse vartojimo išlaidos turėtų liautis mažėti ir pradėti kopti į viršų. Nors šalių ekonomikos augs tik keliais procentais, gyventojų nuotaika turėtų pagerėti.

“Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgą” SEB bankas ruoš du kartus per metus. Joje nagrinėjamas namų ūkių finansinis turtas ir įsipareigojimai, aptariamas įvairių socialinių ir ekonominių reiškinių tiesioginis ar netiesioginis poveikis manų ūkiams.

Seime minint Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) rezoliucijos dėl Lietuvos aneksijos 50-ąsias metines, prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį sakė, kad laisvės kelias būtų buvęs dar tragiškesnis, jei okupuota Lietuva nebūtų jutusi Vakarų paramos.

“Baltijos šalių laisvės kelias būtų buvęs dar sunkesnis ir tragiškesnis, jei nebūtume jautę nuolatinės paramos iš mūsų draugų geležinės užuolaidos išorėje. Europos šalių parlamentarų rezoliucija yra dar vienas patvirtinimas, kad buvome, esame ir būsime Europos dalis, kad mums visiems brangios tos pačios laisvės ir demokratijos vertybės”, – sakydama kalbą Seime per rezoliucijos metinių minėjimą sakė D.Grybauskaitė.

1960 metais Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją “Dėl padėties Baltijos valstybėse minint dvidešimtąsias jų prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą metines”, kuria pasmerkiama sovietų okupacija ir išsakoma viltis, kad “komunistinė priespauda neįstengs sugniuždyti tikėjimo laisve bei demokratija”.

Pasak prezidentės, rezoliucija patvirtino, kad remiantis tarptautine teise Baltijos valstybės išlieka nepriklausomu tarptautinės teisės subjektu. Lietuva, Latvija ir Estija išsaugo galimybę laisvu tautų apsisprendimo keliu siekti nepriklausomybės.

Rezoliucija pabrėžiama, kad Baltijos valstybių nepriklausomą egzistenciją de jure dar pripažįsta dauguma laisvojo pasaulio šalių vyriausybių, jos raginamos remti šių šalių emigrantų pastangas išsaugoti savo kultūrą, tradicijas ir kalbą, “belaukiant tos dienos, kai Estija, Latvija ir Lietuva, kaip laisvos valstybės, galės suvaidinti savo vaidmenį mūsų demokratinėse tarptautinėse institucijose”.

Kalbėdama minėjime prezidentė pabrėžė, jog prieš 50 metų priimta rezoliucija atskleidžia istorinę vertę tų veiksmų, kurių laisvoji Europos dalis ėmėsi, siekdama, kad pasaulis nepamirštų iš politinio žemėlapio ištrintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

“Dokumento tekste asamblėjos nariai, – savo šalių piliečių vardu – ne tik garsiai pareiškė, jog Baltijos šalių aneksija yra nelegali ir buvo atlikta prieš žmonių valią, bet ir išreiškė įsitikinimą, jog komunistinė priespauda neįstengs sugniuždyti lietuvių, latvių ir estų tikėjimo laisve ir demokratija. Europai rūpėjo, kad okupuotos šalys būtų pasirengusios, kai ateis diena, vėl grįžti į demokratinių valstybių būrį”, – kalbėjo prezidentė.

Minėjime kalbėjusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė pabrėžė, jog minėta rezoliucija patvirtino, kad Europos valstybių piliečiai Lietuvos neužmiršo, “nepaliko vienui vienų prieš galingiausią to meto imperiją ir laukia Baltijos šalių, kaip laisvų valstybių, sugrįžtant į Europos šeimą”.

“Ir tai buvo labai svarbu ne tik mums – okupuotoms Baltijos valstybėms. Tai buvo svarbu ir visai laisvai Europai, patvirtinusiai, kad jos politika pirmiausia yra grindžiama vertybiniais pamatais. Štai todėl šie dokumentai ir šiandien turi svarbią reikšmę mums visiems”, – sakė I.Degutienė.

Ji taip pat padėkojo visiems, kurie “okupacijos metais kalbėjo už mus, atstovavo mūsų svarbiausiems tikslams, atstovavo tiesai ir moralei”.

1960 metų rugsėjo 29 dieną ETPA priėmė Danijos parlamentarės Marie-Antoinette von Lowzow (Mari Antuanetės fon Lovzov) ir jos bendražygių inicijuotą rezoliuciją, kuria pasmerkta prievartinę Baltijos šalių okupacija ir išreikšta viltis, kad Baltijos šalys išsivaduos iš komunizmo priespaudos.

Vis dėlto kokia toji estų sėkmės formulė, kurią ir mes galėtume nusirašyti? “Estijos politinėje sistemoje egzistuoja konsensusas dėl svarbiausių reformų sprendimų. Pas mus politinė sistema labiau konfrontacinė, švytuoklės principo. Estai sugeba kitaip artikuliuoti visuomenės interesus, ten mažiau populizmo, partijų nuostatos nuosaikesnės, todėl lengviau priimti sprendimus”, – sėkmės dėmenis įžvelgia V.Nakrošis, darydamas prielaidą, kad tai pasiekta stipresnio vidurinio visuomenės sluoksnio, brandesnės pilietinės visuomenės pastangomis.

Talino gyventojas A.Kulvietis sako skaitąs lietuviškus laikraščius ir nepaliaująs stebėtis: kiekvieną dieną – po skandalą. “Niekas Estijoje apie tokius skandalus per daug nešneka. Štai su savo kompanionu estu darbe persimetame pora žodžių. Bet kad ir tokių įvykių kaip Lietuvoje nėra. Čia ramu ir stabilu. Estai dešimtkart apsvarstys, bet kai nuspręs, tai ir padarys. Kad būtų taip kaip Lietuvoje, kad vieną dieną įstatymą priima, kitą pakeičia, Estijoje negirdėjau – tai neestiškas dalykas. Net krizė Estijoje, ir ta kitokia – apie ją estai šneka pajuokaudami. Taip, mažiau žmonių parduotuvėse, restoranuose, yra praradusių darbą, bet nėra, kad kas nuolat skųstųsi, nėra masinės psichozės. Visi bando pratempti sunkmetį ir kuria ateities planus”, – pasakoja A.Kulvietis.

Vis dėlto analitikas J.Oatesas guodžia lietuvius, sakydamas, kad Lietuva ir Estija turi daugiau bendrumų nei skirtumų, o abi šalys atlaikė krizę kur kas geriau, nei daugelis prognozavo prieš porą metų. Lietuviams nereikėtų pavydėti estams ir juos tradiciškai remiančių suomių ar švedų, nes Lietuva kaimynystėje turi ekonomikos bumui pasiryžusią kaimynę Lenkiją, perspektyvias Ukrainą, Baltarusiją. O finansinė disciplina, kurią krizės metu pajėgė parodyti Lietuva, ne ką mažesnė nei Estijos. “Kardinalus kontrastas būtų lygintis su Graikija”, – lietuvius palaiko J.Oatesas.

Tačiau jis įžvelgia ir akivaizdžių skirtumų tarp lietuvių ir estų – tai skirtingas sprendimų priėmimo tempas. Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimas ir naujos Visagino atominės projektas, pasak J.Oateso, puiki to iliustracija. Estai, ypač tuose sektoriuose, kuriuose jie priklausomi nuo išorės sąlygų, griežtai laikosi strateginio planavimo ir to reikalauja iš kitų.

Sociologas Mindaugas Degutis priduria, kad prie estų lyderystę lėmusių veiksnių – Šiaurės šalims būdingos disciplinos galėjo prisidėti ir protestantizmas. Dar prieš šimtmetį sociologas Maxas Weberis pastebėjo ryšį tarp protestantizmo ir ūkio plėtros, mat išpažįstantieji šią religiją mano būsią išganyti, jeigu jiems sekasi darbas.

Į protestantizmą atsiversti nebūtina, tačiau pasimokyti iš estų – tikrai taip.

Taline – jokios euforijos, bet ne todėl, kad estai nesididžiuotų ar nesidžiaugtų, jog jau nuo sausio Estija taps euro zonos nare. “Estai žinią apie eurą sutinka santūriai, nes su juo gyvename jau ne pirmus metus. Visos kainos parduotuvėse ar kavinėse nurodomos ir eurais, turistai juo ir atsiskaitinėja jau kokie ketveri metai”, – paaiškina jau pusaštuonioliktų metų Taline gyvenantis buvęs Lietuvos televizijos žurnalistas Andrius Kulvietis.

Tačiau Lietuvoje estiškas euras, ko gero, bus paskutinis argumentas, kad anekdotai apie estų lėtumą neturi nieko bendra su šiandienos realijomis. Nebent pagrindinį herojų estą pakeistume lietuviu. Juk estai pirmieji iš trijų baltijiečių praėjusią savaitę tapo turtingų šalių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariais. Estija ir derybų dėl narystės ES pakviesta anksčiau nei Lietuva, nors tikrosiomis narėmis tapome tą pačią dieną. Estai jau balsuoja internetu, pasaulis jiems lenkia galvą už jų sugalvotą “Skype’ą”. 80 proc. estų teigiamai atsako į “Eurostato” klausimą, ar per pastaruosius metus perskaitė nors vieną knygą, o tokių lietuvių – mažiau nei 65 proc. Ir net tokį, atrodytų, elementarų dalyką, kaip talkos “Darom!” idėją, lietuviai nusižiūrėjo nuo estiškojo “Teeme”.

Dar pridurkime, kad estų vidutinis mėnesio atlyginimas į rankas 2009 m. ketvirtąjį ketvirtį 25 proc. viršijo mūsiškį, algos per dešimtmetį pakilo beveik triskart, o senatvės pensijos Estijoje buvo beveik ketvirtadaliu didesnės nei mūsiškės, dar iki jų sumažinimo nuo šių metų sausio, ir suprasime, kodėl pernai iš Estijos emigravo 4,5 tūkst., o iš Lietuvos – 22 tūkst. žmonių.

Estų politikai mažiau gaišta laiko tuštiems ginčams ir vis dar prisimena, dėl kokių prioritetų sutarė prieš dvidešimt metų atkūrę nepriklausomybę. Net žodį “krizė” estai taria lyg juokaudami. Akivaizdu, mūsų šiauriniai kaimynai ne tiek lėti, kiek racionalūs, pragmatiški, kryptingiau siekia tikslo ir mažiau parako išleidžia švilpukui. Kaip jiems tai pavyksta?

Už finansinę drausmę – euras

“Nenoriu taip sakyti, bet taip yra: Taline visuomet buvo aukštesnis lygis, Lietuva visuomet buvo pora metų atsilikusi. Estijoje jaučiama, kaip stabiliai kyla gyvenimo lygis”, – pasakoja Taline gyvenantis A.Kulvietis.

Kad Estija visuomet buvo šiek tiek priekyje – ne naujiena, tačiau akivaizdu, kad atotrūkis tarp jų ir mūsų didėja ir pagal makroekonominius rodiklius, ir pagal tarptautinį pripažinimą, ir pagal gyvenimo lygį. Kodėl? Į šį klausimą pašnekovai tiek Estijoje, tiek Lietuvoje atsako tą patį: jei estai užsibrėžia tikslą, jo sugeba siekti labai kryptingai. Juk buvo sunkoka patikėti, kad krizės įkarštyje estai sugebės ne tik įtilpti į Mastrichto kriterijus, kurių nebeatitinka net euro zonos elitas, bet ir išgyventi su vos –1,7 proc. biudžeto deficitu. O tai, kad Estija jau nuo 1997 m. pradėjo kaupti stabilizavimo fondą, pernai jai leido apsieiti su mažiausia ES valdžios sektoriaus skola, palyginti su BVP (7,2 proc.).

“Pernai balandį buvo tokia situacija, kad turėjome susiimti, norėdami gauti kvietimą į euro zoną. Vyriausybė laikėsi labai griežtos pozicijos. Teko smarkiai karpyti valdymo išlaidas. Nepaisant prieštaringų vertinimų, įstatymu įteisintas darbo santykių liberalizavimas – dabar lengviau darbuotoją atleisti iš darbo, paprastesnė įdarbinimo procedūra. Jei ne darbo santykių liberalizavimas, vargu ar būtų pavykę tilpti į Mastrichto kriterijų – ne daugiau kaip 3 proc. biudžeto deficitą”, – pripažįsta Kalevas Kallemetsas, valdančiosios Reformų partijos programos komiteto ir Liberalų akademijos valdybos narys. Priminsime, kad Lietuvoje analogiškas įstatymų pataisas po užsitęsusių diskusijų Seimas pradėjo svarstyti tik prieš pusantros savaitės.

Estų politikas pabrėžia, jog norint ko pasiekti reikia ir valdžios griežtos pozicijos, ir visuomenės supratimo, kad reformos būtinos. Tačiau jis net dukart pakartoja, kad jam absoliučiai nesuprantama, kaip ankstesnė Lietuvos vyriausybė galėjo ignoruoti ne kartą pateiktas Europos Komisijos rekomendacijas ekonomikos pakilimo laiku užtikrinti nedeficitinį biudžetą. Deja, Lietuva nuo 1994 m. nė karto neturėjo nedeficitinio biudžeto. Tuo tarpu Estijos vyriausybė pernai ėmėsi net 9 proc. BVP dydžio biudžeto karpymų, už tai mainais gavo narystę euro zonoje, o tai neabejotinai bus patikimumo ženklas investuotojams. Tik, kaip yra sakiusi “DnB NORD” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka, tai gali nuvilioti investuotojus ir nuo Lietuvos. Tad euforija, kad iš estų euro turėsime naudos ir mes, kelia abejonių. Nauda nebent – pavyzdys, kad darant padaroma.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios pradėtas ekonomikos liberalizavimas Estijai pelnė pripažinimą kaip vienos liberaliausių ekonomikų pasaulyje. Ekonominės laisvės 2010 m. indekse ji užėmė 16 vietą iš 184 šalių (Lietuva – 29-tą). Estai pirmieji pasaulyje įsivedė vieno mokesčių tarifo sistemą. O tokio mokesčių kaitaliojimo kaip Lietuvoje, pasak jau pusaštuonioliktų metų Taline gyvenantis buvusio Lietuvos televizijos žurnalisto Andriaus Kulviečio, negalima nė įsivaizduoti.

Kol Lietuva svajoja apie elektros jungtį su Lenkija ir Švedija, Estija 2006 m. nusitiesė ją į Suomiją. Estai sugebėjo plėtoti alternatyviąją energetiką, o vėjo jėgainių gaminamos energijos kiekis per pastaruosius ketverius metus patrigubėjo. O kur dar skalūno atsargos Estijoje, kurios, viliamasi, net gali pakeisti pasaulio galios centrus.

Elektronikos ir telekomunikacijų srityje Estija tiek pažengusi, kad net įgijo pravardę “E-stija”.

Ypač toli estai pažengę reformuodami viešąjį sektorių ir valstybės valdymą. Lietuvoje, kaip žinome, dar tik derinamos valdymo reformos strategijos.

Net savo trūkumus estai sugeba paversti privalumais. “Lietuvoje neturėjome tokios rusakalbių problemos. Bet Estijoje priėmus griežtus estų kalbos reikalavimus valstybės tarnyboje, greitai pavyko “pravalyti” nomenklatūrą. Estijoje apskritai didesnės greitos karjeros galimybės, nes valstybės tarnyboje galioja ne karjeros, o postų principas. Estijoje daugiau nei Lietuvoje vadovaujamas pareigas einančių vadinamųjų “mačio” – trisdešimtmečių ir šiek tiek vyresnių jaunuolių, turinčių puikų, dažnai užsienyje įgytą išsilavinimą. Beje, estų doktorantams netgi privalu vieną semestrą studijuoti užsienyje”, – estų išskirtinumus vardija doc. dr. Vitalis Nakrošis, Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas.

Mažas pasipriešinimas reformoms

CNN, BBC, “Bloomberg” televizijų komentatorius, Taline įsikūrusios “Cicero Capital” bendrovės generalinis direktorius Jamesas Oatesas pastebi, kad ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius priėmė jaunesnių veidų ir į Ministrų kabinetą, ir į patarėjus. “Tai sveikintina, tačiau šiuo požiūriu dar reikia daugiau pažangos. Mano manymu, viena priežasčių, kodėl estai mažiau emigruoja, yra ta, kad valstybėje sprendžiamąjį balsą turi ir daugiau svarbių postų užima daugiau jaunesnės kartos žmonių. Lietuvoje krizės laikotarpiu daug jaunų žmonių dėl labiau hierarchinės visuomenės struktūros visai prarado darbą”, – lygina J.Oatesas.

Svarbu tai, kad estai ne tik valstybės valdymo, bet ir kitų reformų ėmėsi iš karto po nepriklausomybės atkūrimo. Jie turi europinių standartų sveikatos apsaugos sistemą. Kol mes verkiame, kad tam trūksta pinigų, estai pagal reitingą pirmauja ES pagal panaudojamų lėšų sveikatos apsaugai efektyvumą, o pasitikėjimas sveikatos apsauga prilygsta ES vidurkiui.

“Estai reformą ėmė įgyvendinti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo. Ją pradėjo paimdami Pasaulio banko paskolą, kurią investavo į studijų reformą. Kai pasikeitė sveikatos apsaugos sistemos personalo mentalitetas, mažesnis buvo ir pasipriešinimas reformoms. Estai labai išplėtojo privačią sveikatos pirminę priežiūrą. Elektroninės inovacijos padarė efektyvesnį sistemos valdymą”, – privalumus vardija Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė doc. dr. Danguolė Jankauskienė.

Be kita ko, Estijoje net nėra sveikatos apsaugos ministerijos – šiuos klausimus strateguoja Socialinių reikalų ministerija.
Estų neištiko ir tokia kaip Lietuvoje socialinio draudimo krizė. “Estus galima pagirti už apdairų elgesį su socialinio draudimo lėšų rezervu. O mes Seimo rinkimų metais rezervą išnaudojome motinystės išmokoms ir pensijoms didinti. Racionalus ir estų sprendimas didinti išėjimo į pensiją amžių. Žinoma, reikia žiūrėti, kiek tai paremta darbo rinkos priemonėmis, kad vyresni žmonės rastų darbo”, – sako Vilniaus universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.

Arba štai mūsų Seimas policijos reformas įteisinusias įstatymo pataisas priėmė 2008 m., beveik dešimtmečiu vėliau nei estai. Beje, estų pasitikėjimas policija ją pertvarkius pagal skandinavišką modelį išaugo nuo 30 iki 78 proc.

Sustoti ties atliktomis reformomis estai neketina: prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas griežtai ragina nevilkinti tolesnių švietimo ir viešojo administravimo reformų. “O ir administracinė regionų reforma primena ištęstą liūdnos dainos priedainį”, – kritikuoja prezidentas.

"Veido" archyvas

Šiuo metu jau visą Europą baugina galimas Vokietijos kanclerės A.Merkel ir Rusijos vadovo V.Putino susitarimas kurti atskirą Rytų politiką

Po poros savaičių Lietuva galės pasitikrinti, kiek rimtai į ją, kaip į kaimynę bei partnerę, žiūrį didžiausių ją supančių valstybių vadovai.

Pirmomis birželio dienomis eismas Vilniuje vėl bus paralyžiuotas, Senamiesčio stogai nutūpti snaiperių, o gatvėmis lakstys sirenų ir raudonų bei mėlynų švyturėlių lydimi limuzinai. Vyks Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT), kurią sudaro vienuolika valstybių: Danija, Estija, Islandija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija ir Europos Komisija, posėdis. Paprastai taryboje valstybėms būna atstovaujama vyriausybių vadovų ar užsienio reikalų ministrų lygiu, tad Lietuva turi galimybę pirmą kartą per du nepriklausomybės dešimtmečius priimti Vilniuje net dviejų savo didžiausių kaimynių ir svarbiausių užsienio prekybos partnerių – Rusijos bei Vokietijos premjerus.

Vokietijai Baltijos šalys nerūpi

Klausimas, ar atvyks į Vilnių Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tapo svarbiausia būsimo Baltijos jūros premjerų susitikimo intriga. Ne paslaptis, kad abi šios valstybės nuo pat 1990-ųjų praktiškai ignoravo Lietuvą, matydamos joje ne tiek kaimynę ir partnerę, kiek kažin kokį istorinį nesusipratimą ar kliūtį darniems didžiausių regiono valstybių santykiams plėtotis.

Geriausias to rodiklis – realių, o ne nominalių valstybės vadovų vizitai. Tarp 1991 ir 2010-ųjų Lietuvos prezidentai viena ar kita proga lankėsi Vokietijoje bene šešiolika kartų. Premjerų ir Seimo pirmininkų vizitus net suskaičiuoti sunku.

Vokietija į tai atsakydavo prezidentų ar Bundestago pirmininkų vizitais, bet tam, kad būtų pasiekta pirmojo Vokietijos federalinio kanclerio (o ne simbolines funkcijas vykdančio prezidento) vizito, turėjo praeiti dešimtmetis. Tik tuomet, 2000-aisiais, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis teikėsi kelioms valandoms užsukti į Vilnių pakeliui į Rygą ir Taliną. Antrasis, šį kartą kanclerės A.Merkel, vizitas įvyko tik po aštuonerių metų, 2008-ųjų rugpjūtį, ir taip pat truko vos kelias valandas. Formaliai buvo aiškinama, esą kanclerė labai užsiėmusi dėl ką tik praėjusio Rusijos ir Gruzijos karo, bet vėlgi niekam nebuvo paslaptis, kad A.Merkel užsuko į Vilnių tik pakeliui į Estiją ir Švediją.

Bet netgi tokiam simboliniam vizitui pasiekti Lietuvos diplomatams ir parlamentarams teko kone skandalą surengti, atviru tekstu pareiškus prieš tai Vilniuje apsilankiusiai Vokietijos Bundestago parlamentarų delegacijai, kad abiejų valstybių santykius teks oficialiai įvardyti kaip blogus, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl partneriai Europos Sąjungoje ir NATO trejus metus negali prisikviesti iš esmės kaimyninės valstybės vadovės. Tik po šio Vilniaus demaršo A.Merkel teikėsi atkreipti dėmesį į Lietuvą ar, kaip liūdnai juokavo kai kurie mūsų diplomatai, padėti dienotvarkėje paukščiuką, kad lietuvių norai patenkinti, ir pamiršti juos visai likusiai savo kadencijai.

V.Putiną viliojo A.Merkel dalyvavimu

"Veido" archyvas

Paskutinį kartą tokio aukšto rango svečius, kurie birželio 1-2 d. laukiami Vilniuje, Lietuva regėjo 1997 metais vykusioje “Vilniaus koferencijoje”

Rusijos požiūris į Lietuvą buvo dar šaltesnis nei Vokietijos. Nors abiejų Dūmos rūmų pirmininkų ar vicepremjerų vizitai vykdavo gana reguliariai, nė vienas iš tikrųjų Rusijos vadovų Lietuvoje taip nė karto ir neapsilankė. Nedarė to nei formaliai palankumą Lietuvai deklaruoti mėgęs Borisas Jelcinas, juo labiau – V.Putinas, kuriam valdant tarp Maskvos ir Vilniaus kilo mažasis šaltasis karas. Lig šiol aukščiausias Rusijos politikas, apsilankęs Vilniuje, buvo premjeras Viktoras Černomyrdinas, 1997-aisiais atvykęs į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų konferenciją. Pabrėžtina, kad Rusija buvo vienintelė, konferencijoje dalyvavusi ne prezidento, o viso labo premjero lygmeniu, taip parodydama savo požiūrį į visas regiono valstybes.

Tai žinant nėra ko stebėtis, jog Lietuva, eilės tvarka gavusi rengti eilinį BJVT posėdį, dėjo visas įmanomas pastangas, kad kaip nors prisikviestų į Vilnių tiek A.Merkel, tiek vis dar svarbiausiu asmeniu Rusijoje esantį premjerą V.Putiną, iš esmės viliodama juos vieną kitu bei Europos Komisijos prezidentu Jose Manueliu Barroso, kuris taip pat dalyvaus BJVT posėdyje. Pastarąjį buvusiai kolegei – eurokomisarei, dabar prezidentei Daliai Grybauskaitei prisikviesti neturėjo būti sunku, bet A.Merkel tiek ji, tiek diplomatai surengė tikrą apgultį. Galutinį patikinimą, kad Vokietijos kanclerė dalyvaus BJVT posėdyje Vilniuje, D.Grybauskaitė išgavo su A.Merkel susitikusi kovo pabaigoje Briuselyje, vykstant ES Vadovų Tarybos posėdžiui. Tuo pat metu vyko ir “Kremliaus apgultis”, masinant V.Putiną atvykti į Vilnių numatomu A.Merkel dalyvavimu.

Nors galutinio atsakymo iš Rusijos dar negauta, iš susitikimo su V.Putinu prieš mėnesį išėjęs premjeras Andrius Kubilius buvo įsitikinęs, kad šis tikrai atvyks į Vilnių, jeigu čia atvyks A.Merkel. Premjero patarėjai mano, kad galutinis sprendimas Kremliuje bus priimtas po šį savaitgalį vyksiančio Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos renginių tiek Maskvoje, tiek Vilniuje. Galimybė, kad Rusija bandys rasti kokį formalų pretekstą paskelbti Lietuvą “nedraugiška valstybe” ir sugriauti ilgai derintą daugiašalį susitikimą, neatmetama.