Ispanas drobiniais drabužiais su linų vainiku ant galvos dalyvauja religinėse apeigose baltų šventavietėje. Tai ne spektaklio scena, o tik viena iš daugelio tikrų baltiškų švenčių akimirkų, kurias ne pirmus metus organizuoja menininkas Žilvinas Danys. Jo rūpesčiu daugybė užsieniečių vis daugiau sužino apie Lietuvą ir senąją lietuvių kultūrą.
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt
Baltiškos pasaulėžiūros europietis įkvėpimo semiasi ne tik sodyboje Šiaurės Rytų Lietuvoje, bet ir stiprios energetikos vietose visoje Europoje. Tinklaraštis Euroblogas.lt su menininku kalbasi apie lietuvišką tapatybę, panašėjančią Europą ir jaunų menininkų galimybes joje.
– Žilvinai, tavo darbų internetinėje galerijoje gausu instaliacijų ir kitų meno kūrinių fotografijų iš įvairių baltiškų švenčių. Pats rašai, kad tave labiausiai įkvepia senosios Europos kultūros. Kurios?
– Mane įkvepia panteistinės pasaulėžiūros kultūros (žvelgiančios į gamtą kaip į dievybės įsikūnijimą, − red. past.). Jų daug, bet labiausiai išskirčiau keltus Šiaurės Ispanijoje ir iberus Pietų Ispanijoje.
– Vienas tavo projektų „Geografinės plotmės“ analizuoja Pietvakarių Ispanijos ir Šiaurės Rytų Lietuvos gamtą. Kodėl būtent Ispanija tave įkvėpė? Kaip ten atsidūrei?
– Į Ispaniją pirmą kartą nuvažiavau studijuoti 2013 metais. Tai buvo toks globalus susipažinimas su šalimi, susižavėjau architektūra, pietietišku gyvenimo būdu. O antrą kartą važiavau ten jau su konkrečiu kūrybiniu tikslu trims su puse mėnesio, gyvenau tokioje mažytėje rezidencijoje Valensijoje ir ieškojau projektui tinkamų vietų.
Jei tik norit kažką veikti, lietuviai labai motyvuoti žmonės ir iškart sutinka prisidėti. Ispanai sutinka ir lietuvius vadina šiauriečiais su pietietišku charakteriu.
Kol kas iberų pusiasalis mane įkvėpė labiausiai. Ispanija, Portugalija, Viduržemio jūra, Atlanto vandenynas, kalnai, žmonės… Ispanijoje gyvenau beveik metus, o Portugalijoje praleidau penkis mėnesius (abu kartus Žilvinas ten vyko pagal ERASMUS mainų programą, – red. past.). Per tą laiką gerai išmokau ispanų kalbą, turiu nemažai draugų ispanų, pas kuriuos galiu nuvažiuoti, jie atvažiuoja čia. Aš jų netgi klausiu, ar jaučiat, kaip šiltai lietuviai jus priima? Atvažiuojat ir kiek galimybių jums čia atsiveria. Jei tik norit kažką veikti, lietuviai labai motyvuoti žmonės ir iškart sutinka prisidėti. Ispanai sutinka ir lietuvius vadina šiauriečiais su pietietišku charakteriu. Aš irgi galvoju, kad yra kažkoks ryšys tarp lietuvių ir Pietų kraštų.
– Prie padidėjusios žmonių migracijos turbūt labiausiai prisidėjo įvairios mobilumo programos. Ar tau kaip menininkui teko jomis naudotis?
– Taip. Mano nuomone, mobilumą skatinančios programos jaunimui yra vienas geriausių Europos Sąjungoje sukurtų dalykų. Gauti stipendiją, išvažiuoti, patirti, pažinti kitą kultūrą, kitą šalį. Pavyzdžiui, su Jordi (ispanų menininkas Jordi Navaro Navarrete, − red. past.) susipažinome man gyvenant Ispanijoje, tada suorganizavau jam „mobilumą“ atvykti į Lietuvą. Atvyko, išplėtė pažinčių ratą. Po to dar ne kartą sugrįžo į Lietuvą pagyventi ilgesniam laikui. Gyveno Klaipėdoje ir Rygoje, surengė parodą „Baltiški ženklai“, su lietuviais dirbo Juodkrantėje prie skulptūrų.
– Man regis, būtent jis užfiksuotas vienoje nuotraukų dėvintis šviesius drobinius drabužius, linų vainiką ir dalyvaujantis religinėse apeigose.
– Taip (šypsosi). Tai yra vienas pagrindinių mano, kaip menininko, veiklos siekių – su baltų kultūra supažindinti užsieniečius. Kalendorinėse šventėse, kurias organizuoju, visą laiką dalyvauja užsieniečiai, paskaitos vyksta anglų kalba arba yra verčiamos.
Aš kaip tik atvirkščiai, labai gražiai papasakoju apie mūsų kultūrą, baltiškus jos aspektus, šventes, piliakalnius, ežerus.
Pastebiu, kad kiti žmonės, nuvažiavę į didesnę valstybę, kuklinasi, vengia pasakoti apie Lietuvą. O aš kaip tik atvirkščiai, labai gražiai papasakoju apie mūsų kultūrą, baltiškus jos aspektus, šventes, piliakalnius, ežerus. Baltų kultūra man patinka, nes yra laisva interpretacijai. Menas, kūryba man yra galimybė grįžti į santykį su žeme ir tuo pačiu vėl kurti, aktualizuoti baltišką tapatybę.
– Kaip atradai savo santykį su ja?
– Esu miesto vaikas, užaugau ant asfalto. Bet vaikystėje nemažai laiko praleisdavau Kirkiliškio vienkiemyje, sodyboje Šiaurės Rytų Lietuvoje. Ten tiesiog nuostabi gamta. Būtent ta vieta ir išaugino manyje norą ir siekį pažinti jos kultūrą.
Pirmiausia ateina santykis su gamta, per jį pradedi ieškoti istorinės praeities. O per istorinę praeitį atsiveria tautosaka, kalba, mitologija, kalendorinės šventės, kurios būdingos tik šitai teritorijai, juk žiema ir vasara viską sudėliodavo. Atsirado bendraminčių, su kuriais pradėjome daryti bendrus renginius ir puoselėti baltišką tapatybę.
– Ar tų bendraminčių ir švenčių dalyvių daug?
– Jaunimo, prisiimančio baltišką tapatybę, tikrai yra daug. Tik jis gal nėra taip lengvai atrandamas, kaip kita publika. Į barą nuėjęs gal ir nesutiksi, nes tie žmonės dažniau renkasi sveiką gyvenseną arba ne taip dažnai vaikšto į populiariausias pasilinksminimų vietas.
– Sakyk, ar dėl savo veiklos nesusilauki kritikos? Juk, kad ir kaip bebūtų, oficialiai esame krikščioniškas kraštas.
– Nesame mes tikras krikščioniškas kraštas. Krikščionys esame tiek pat, kiek ir baltai, o baltiška pasaulėžiūra yra lygiavertė krikščionių kultūrai. Tapatybę pasirenkame patys. Šiandien Lietuvoje yra daugybė žmonių, savo pasaulėžiūrą tapatinančių būtent su baltų kultūra, kurios laisvė atsiveria per dalyvavimą šokių stovyklose, ugnies skulptūrų simpoziumuose, archeologinėse ekspedicijose, žygeivių žygiuose, baltiškos kultūros seminaruose. Tai tik atrodo kaip tam tikras laiko praleidimo būdas, bet iš tikrųjų atspindi baltišką pasaulėžiūrą. Ji yra įsišaknijusi giliau nei įsivaizduojame.
– Kaip manai, galbūt būtent baltiška kultūra turėtų tapti lietuviško „brandingo“ dalimi pristatant šalį užsienyje?
– Užsienio žiniasklaidoje apskritai trūksta informacijos apie mus. Būna paminėta, kad Lietuva – stiprių tradicijų šalis, tačiau kas slypi už to? Trūksta detalizavimo. Juk kiekvienas žmogus, atvažiavęs į naują šalį, nori patirti autentiką. Jam neįdomu matyti tai, ką jis ras ir savo šalyje.
Sutikęs bičiulę suomę, klausiau jos, ką prieš atvykstant pavyko sužinoti apie Lietuvą? Beveik nieko, labai minimaliai. O pats ne per seniausiai lankiausi Islandijoje. Jų kalba apskritai beveik nėra jokios informacijos apie lietuvių kultūrą.
– Ką veikei Islandijoje?
– Tai buvo vienas projekto „Klausinėjantys menai“ etapų. Veiklas organizavo Utenos meno centras, finansavo Islandija, Lichtenšteinas bei Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą, Lietuva ir Utenos rajono savivaldybė. Puikus projektas, puikiai suvadybintas. Dideli pinigų srautai, labai didelės galimybės menininkams realizuoti save, savo kūrinius, keliauti. Aš buvau savaitę, o kai kurie menininkai ten praleido ir mėnesį.
Vienas etapas buvo susijęs su etnokultūra, kitas su miestų viešosiomis erdvėmis, o trečias su žydų kultūra ir jos aktualizavimu. Aš buvau etnokultūros etape, Leliūnuose įsteigiau trumpalaikę platformą, kurioje vyko paskaitos, mokymai, kūrybinės dirbtuvės, su vietine bendruomene ant piliakalnio surengėme baltišką Mildos ir Medeinos šventę.
– Skamba išties patraukliai. O sakyk, ar pats rengi paraiškas struktūriniams Europos fondams?
– Kol kas ne. Iš tikrųjų šiandien Europos Sąjungoje yra sudarytos labai geros galimybės stažuotėms ir studijų mobilumui. Bet fondai kultūrinei veiklai yra per sudėtingi, kad jais galėtų pasinaudoti daugiau žmonių. Yra keistų reikalavimų, kurie tikrai ne visada reikalingi. Kaip, pavyzdžiui, ispanas, atvažiavęs į mano baltišką projektą, jausis europiečiu? Kaip atsiskleis europinė dimensija?
Man ES yra individų sąjunga, kiekviena tauta yra individas tarp individų.
To klausimo variacijų yra trys, atsakymui pagrįsti reikalaujama daugiausia teksto. Šitoje vietoje bandoma viską kažkaip dirbtinai suvienodinti, kad visi, pildydami tą paraišką, bandytume pritempinėti prie idėjos, kad mes visi čia tokie panašūs, tolerantiški, demokratiški. Man ES yra individų sąjunga, kiekviena tauta yra individas tarp individų. Savo projektais stengiuosi parodyti to individo išskirtinumą.
– Ties kokiu projektu dirbi dabar?
– Kuriu pilnametražį filmą apie pietų amerikietį iš Kolumbijos, kuris atvyksta į Lietuvą. Veiksmas vyksta XXI amžiuje. Pietietis ima regėti baltiškos kultūros vizijas ir ženklus, po to ima sutikti juos realybėje. Šios vizijos sukelia jo norą išsiaiškinti regėjimų prasmę ir atvykti į Lietuvą. Regėjimuose jį vedžioja tam tikros baltiškos dievybės-personifikacijos, o pati kelionė vyksta per tris baltiškas dimensijas – požemį, žemę ir dangų.
Vėliau pagrindinis veikėjas šiuos personažus atpažįsta realiame gyvenime, kurių beieškodamas galiausiai atvyksta į baltišką bendruomenę, švenčiančią Saulės šventę. Šiuo filmu noriu pasakyti, kad norint įeiti į kontaktą su tauta, reikia pirmiausia pažinti jos kultūrą, kalbą, papročius, tradicijas.
– Kas visa tai finansuoja? Kokioje stadijoje šis filmas, kada galima tikėtis premjeros?
– (Šypsosi). Į kultūrinius fondus kol kas dėl šio projekto nesikreipiau. Lietuvoje pinigų gauti paprasčiau didelio biudžeto filmams, o šis toks nėra. Nėra jis ir komercinis. Pagrindinį vaidmenį atlieka mano draugas, kolumbiečių aktorius Hugo Caicedo. Muzika rūpinasi bičiulis Gediminas Žilys. Turiu didelę bendraminčių komandą, man sekasi viską gerai organizuoti. Jau turime 20 minučių filmo, o premjera, manau, įvyks kitą žiemą.
Loading ...