Apie praėjusių savaičių įvykius – STT veiksmus prieš BNS žurnalistus – kiekvienas turi savo nuomonę. Vieni tvirtina, kad yra teismo sprendimas ir viskas yra teisinga, kiti – kad pažeidžiamos spaudos ir žodžio laisvės, dar kiti ragina palaukti prieš vertinant.

O visi kartu rizikuojame „pro medžius nepamatyti miško“. Žiniasklaida ir specialiosios tarnybos yra svarbiausi kovos su korupcija centrai. Kur gali nuvesti situacija, kai ilgam įvaromas pleištas tarp specialiųjų tyrimų tarnybos ir žiniasklaidos? Ypač dabar, kai vis didesnė visuomenės dalis darosi nepakanti korupcijai ir pradeda remti kovojančius su ja.

Naujausias pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ užsakymu atliktas tyrimas apie korupciją rodo, kad 88 proc. lietuvių teigiamai vertina piliečius, kurie susidūrę su korupcija praneša apie ją teisėsaugos institucijoms. Tačiau kaip po pastarųjų įvykių žmonės drįs pranešti apie pastebėtus korupcijos atvejus? Žurnalistai, viešinantys informaciją, susilaukė kratų ir apklausų. Kas yra ta su korupcija kovojanti komanda?

Praėjus metams po „Baltųjų pirštinių“ įkūrimo galima teigti, kad daliai visuomenės būtent ši pilietinė iniciatyva tapo neformaliu kovos su korupcija simboliu. 64 proc. lietuvių mano, kad žmonių pranešimai apie korupciją teisėsaugos institucijoms padeda ją mažinti, tačiau net 65 proc. į klausimą ar asmeniškai susidūrę su korupcija jaustųsi saugūs pranešti apie ją teisėsaugai atsakė, jog jų sprendimas priklausytų nuo aplinkybių. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad situacijos aplinkybės ne visuomet gali būti palankios. Tačiau kas tuomet valdo valstybę – žmonių pilietiškumas ar (ne)palankios aplinkybės?

Visuomenės nuomone, apie korupciją pranešti reikia, tokie pranešimai padeda kovoti su korumpuotomis institucijomis, tačiau tvirtai apsisprendusių pranešti apie korupciją lietuvių žymiai mažiau nei palaikančių pranešančius, tyrimo duomenimis – apie korupciją praneša 22 proc. gyventojų. Ar tai reiškia, kad žmonės ieško trečiųjų šalių, kurios išdrįstų padaryti tai, apie ką visi tik tyliai kalba? Specialiosios tarnybos, pamynusios žurnalistų teisę neišduoti šaltinių, greičiausiai smarkiai sumažino paprastų piliečių norą prisidėti prie informacijos apie korupcijos atvejus viešinimo.

O kuo mažiau bus aktyvių piliečių, tvirtai apsisprendusių pranešti apie korupciją, tuo lengviau korumpuoti veikėjai nebaudžiami užsiims savo juodais darbais. STT pažymos skandalas Lietuvą nukėlė daugeliu metų atgal. Ar tiek pat atgal nusikėlė ir lietuvių supratimas, kad tik viešumas gali padėti išguiti korupciją iš mūsų šalies? Sužinoti tai galima tik susidūrus su konkrečiais korupcijos atvejais.

Vienas aktyvus žmogus, išdrįsęs pats pranešti apie korupciją teisėsaugai, o ne palikęs šią užduotį atlikti tokioms iniciatyvoms kaip „Baltosios pirštinės“, – puikus pavyzdys kitam piliečiui, kuris sieks išgyvendinti „šešėlį“ susidūręs su juo pats. Tik piliečių suvokimas, kad jie ir yra valstybė, kad jie patys kuria skaidrų valstybės ir turtingesnį savo gyvenimą, padės naikinti tokius visuomenės sopulius kaip korupcija.

Komentarą parengė pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ iniciatorius Tadas Langaitis

Aplinkybės lemia, kaip lietuviai reaguotų, susidūrę su korupciją, tačiau apie korupciją teisėsaugos institucijoms pranešantys žmonės apklausos dalyvių vertinami teigiamai – tokias tendencijas atskleidžia pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės” užsakymu atlikta interneto vartotojų apklausa.

Daugiau nei pusė (65 proc.) apklaustųjų į klausimą, ar asmeniškai susidūrę su korupcija jaustųsi saugūs apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, atsakė, kad jų sprendimas priklausytų nuo aplinkybių.

„Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei pusė apklaustųjų, deja, nėra įsitikinę, kaip jie korupcijos atveju elgtųsi. Jei sprendimą lemia aplinkybės, vadinasi, dažnai apie korupciją yra nutylima, leidžiant kitiems ir toliau piktnaudžiauti užimamomis pareigomis. Nors tokiu atveju reikėtų nedelsiant rinkti atsakingų institucijų telefono numerį“, – teigia pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ iniciatorius Tadas Langaitis.

54 proc. interneto apklausoje dalyvavusių lietuvių labai palankiai vertina piliečius, kurie susidūrę su korupcija apie tai praneša teisėsaugos institucijoms, dar 34 proc. vertina palankiai. 4 proc. dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad toks elgesys yra neigiamas. Taip pat daugiau kaip pusė (64 proc.) gyventojų teigia, kad žmonių pranešimai teisėsaugos institucijoms apie korupcijos atvejus padeda mažinti korupciją šalyje.

„Susidaro toks įspūdis, jog žmonės tikisi, kad kažkas kitas praneš, nors yra įsitikinę, kad pranešimai mažina korupcijos lygį šalyje. Skandinavijos šalyse, į kurias lygiuojamės, būtų nesuprantama, kodėl apie pastebėtą korupcijos atvejį nepranešama teisėsaugai“, – sako Tadas Langaitis.

Pasak Tado Langaičio, Lietuvai prieš keliasdešimt metų atgavus Nepriklausomybę dalis visuomenės ir šiandien vis dar nežino, ką su ta laisve daryti: „Tam, kad šalis taptų tikrai demokratiška valstybe, patys lietuviai turi atrasti savyje atsakomybės ir pilietiškumo – kiekvieno žmogaus indėlis yra svarbus, nes kiekvienas yra atsakingas už aplinką, kurią kuria.”

Interneto vartotojų tyrimą „Baltųjų pirštinių“ užsakymu atliko tyrimų agentūra „OMD“. Tyrimas buvo atliktas š.m. spalio 14-18 dienomis, naudojant „OMD Snapshots“ tyrimų sistemą. Tyrime dalyvavo tūkstantis 15-50 metų amžiaus respondentų.

Pilietinė iniciatyva „Baltosios pirštinės“ buvo sukurta praėjusiais metais per Seimo rinkimus pasirodžius pranešimams apie perkamus rinkėjų balsus. „Baltųjų pirštinių“ savanoriai siekia fiksuoti korupcijos atvejus ir viešinti visuomenėje.

„Veidas“ pradeda naują tradiciją rinkti Metų žmogų. Šiemet šį titulą skyrėme pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ organizatoriams ir dalyviams.

Įtampos ir manipuliacijų kupiną politinį spektaklį Seime balsuojant dėl Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės neliečiamybės panaikinimo – politinį farsą, kokio dar nebuvo per visą Seimo istoriją, posėdžių salės balkone iki paskutinės minutės stebėjo ir kelios dešimtys neabejingų piliečių, kurie kaip švarių rankų ir skaidrios politikos ženklą laikė iškeltas rankas su baltomis pirštinėmis.
Dauguma šių jaunų žmonių pirmą kartą taip tiesiogiai įsitikino, kokia purvina ir žemos politinės kultūros yra didžioji Lietuvos politika. Antradienį, kai juodosios buhalterijos byloje kaltinamos Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas per savo klapčiuką Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, visomis išgalėmis manipuliavusį Seimo statutu savo partijos naudai, pasiekė, kad balsuojant dėl neliečiamybės būtų padaryta pertrauka iki ketvirtadienio, šie jauni, su politika lig šiol beveik nesusidūrę piliečiai patyrė tikrą vertybinį šoką.
Nors dabar, kai po visų įmanomų bandymų vilkinti procesą ir daryti spaudimą koalicijos partneriams socialdemokratams V.Uspaskicho politinė neliečiamybė jau panaikinta, o jis ir vėl lyg niekur nieko laido juokelius, mėgindamas vaizduoti nerūpestingą vyruką, tąkart į Seimo posėdžių salę susirinkę piliečiai aiškiai pamatė, kad neliečiamybės išsaugojimas provincijos numylėtiniui „Agurkichui“ buvo tarsi gyvybės ir mirties klausimas. Prieš balsavimą Seimo salėje V.Uspaskichas atrodė itin neramus: jo veidas buvo įraudęs, trūkčiojantis dėl nervinio tiko. Vado dešinėje sėdinti V.Vonžutaitė, buvusi partijos centrinės būstinės vadovė, nuolat koordinavusi veiksmus tarp kitų partijos narių, taip pat atrodė itin išsigandusi, ligšiolinio pasitikėjimo savimi nebebuvo likę nė kvapo. Vėliau kalbėdama iš Seimo tribūnos ji net apsiašarojo.
Kad pasinaudodamas Seimo nario mandatu išsisuktų nuo teismo, V.Uspaskichas išnaudojo visus psichologinio spaudimo ginklus socialdemokratams palaužti, bet galiausiai liko it musę kandęs.
Tai yra ir tam tikra tų jaunuolių su baltomis pirštinėmis, sukilusių prieš politikų bandymą slėptis nuo teisingumo prisidengiant Seimo nario mandatu, pergalė. Jų buvimas Seimo salėje aiškiai trikdė V.Uspaskichą, o galbūt – kas galėtų tai paneigti – turėjo įtakos ir parlamentarų apsisprendimui balsuojant.

Jaunimas, kuriam ne vis tiek

Apie pilietinę iniciatyvą „Baltosios pirštinės“ visuomenė pirmą kartą išgirdo per pastaruosius Seimo rinkimus, kai po pirmojo jų turo išaiškėjus faktams apie masinį rinkėjų balsų pirkimą bendrai pilietinei akcijai susivienijo keli šimtai šalies gyventojų, daugiausia jaunimas. Per antrąjį rinkimų turą, apsimovę baltas pirštines, jie budėjo prie rinkimų apylinkių visoje Lietuvoje, kad sustabdytų galimą balsų pirkimą, ir padėjo užfiksuoti nemažai rinkimų tvarkos pažeidimų.
Praėjusią savaitę Seimui ruošiantis balsuoti dėl parlamentarų V.Uspaskicho, V.Gapšio ir V.Vonžutaitės politinio imuniteto, pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ organizatorius pasiekė neoficiali informacija, kad šįkart gali būti perkami pačių Seimo narių balsai. Norėdami paraginti parlamentarus atsakingai balsuoti ir nepasiduoti Darbo partijos spaudimui apsaugoti savo lyderius nuo teismo, jaunuoliai, per socialinius tinklus žaibo greičiu suorganizavę naują akciją už skaidrią politiką, vėl užsimovė baltas pirštines ir šįkart susibūrė jau Seimo rūmuose.
„Mes tvirtai tikime, kad įstatymų leidžiamoji ir teismų valdžia turi būti atskirta ir Seimo narių nebaudžiamumo neturėtų būti, – sako 35-erių metų Tadas Langaitis, aktyvus visuomenės veikėjas, vienas „Baltųjų pirštinių“ lyderių. – Esame čia tam, kad vykdytume balsų pirkimo prevenciją, nes taip yra griaunami demokratinės valstybės pamatai, kurie Lietuvoje, jaunoje mūsų valstybėje, ir šiaip dar nėra stiprūs. O jeigu mes leisime tam įsigalėti, prarasime ir tai, ką turime. Mūsų demokratinė valstybė gali tapti butaforinė ir iš esmės nustoti egzistuoti. Imuniteto naikinimo metu mes esame čia, kad Seimo nariai matytų, jog pilietinė visuomenė tai stebi, ir jaustų atsakomybę balsuodami.“
Tadas pridūrė, kad Seime susibūrusi keliasdešimties žmonių grupė tėra ledkalnio viršūnė: pasak jo, dar apie tūkstantį jų bendraminčių procesą stebi internetu ar per televiziją.
Turėję galimybę gyvai stebėti batalijas Seime, jaunuoliai neslėpė nusivylimo Lietuvos politikais, o ypač – Darbo partijos narių veiksmais. „Esu ir anksčiau stebėjęs Seimo posėdžius, bet tai, ką pamačiau šiandien, – viso to absurdo aš negaliu apsakyti, – po antradienio „politinio turgaus“, kokio nebuvo per visus 22 nepriklausomos valstybės metus, įspūdžiais dalijosi 24 metų Danielius Stasiulis, dar vienas „Baltųjų pirštinių“ iniciatorių. – Tai yra baisu, ir būtų gerai, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kad ir be baltos pirštinės, galėtų nueiti pasižiūrėti, kaip galima manipuliuoti mūsų demokratijos pagrindais, Seimo statutu ir vien dėl to vilkinti procesą. Man tai žadina pilietinius jausmus, norą ką nors daryti, nes nebegaliu būti tiesiog šiaip stebėtojas ir ignoruoti situacijos. Čia vyksta kažkokie nešvarūs dalykai, todėl mes ir atėjome – prižiūrėti tvarkos.“
Pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ dalyviai ne tik stebėjo Seimo posėdžius, kuriuose buvo sprendžiamas politikų teisinės neliečiamybės klausimas, bet ir aktyviai veikė už Seimo rūmų ribų. Po to, kai antradienį „darbiečiai“ pasiekė, kad balsuojant dėl neliečiamybės būtų padaryta pertrauka, ir pasigirdo kalbų apie galimą socialdemokratų šantažą, jaunimas socialiniuose tinkluose paskelbė parlamentarų telefono numerius ir elektroninio pašto adresus, ragindamas visus neabejingus žmones asmeniškai pakviesti Seimo narius dalyvauti ketvirtadienio balsavime. Taip pat daugybė akciją palaikančių gyventojų savo profilių nuotraukas socialiniuose tinkluose papuošė baltųjų pirštinių ženklu.

Rusijos arktinėms lapėms pavojų kelia auganti jų giminaičių – rudųjų lapių – populiacija, teigia mokslininkai. Pirmąkart Rusijos tolimojoje šiaurėje rudoji lapė buvo pastebėta besibraunanti į arktinės lapės olą, kur ji augina jauniklius. Arktinė lapė paliko savo olą įsibrovėlei, kartu palikdama savo mažylius rūpintis savimi pačius, praneša BBC.

Anot mokslininkų, tai yra įrodymas, jog rudosios lapės išstumia arktines lapes, kadangi šiltėjantis klimatas leidžia joms išgyventi daug toliau šiaurėje. Arktinės lapės gyvena kalnuotuose tundros arealuose, netoli šiaurinio poliarinio regiono. Ankstesnių tyrimų metu nustatyta, kad šios lapės traukiasi nuo pietinio jų paplitimo arealo krašto.

Mokslininkų įsitikinimu, taip yra todėl, kad rudųjų lapių populiacija plečiasi, ir ten, kur šių dviejų lapių rūšių paplitimo zonos persidengia, rudosios lapės ima dominuoti mažesnių arktinių lapių atžvilgiu. Nors šios konkurencijos stebėjimai buvo atlikti Švedijoje, tyrėjai iš Rusijos ir Norvegijos norėjo išsiaiškinti, ar arktinės lapės giliau šiaurėje patiria tą patį spaudimą. Jų tyrimų rezultatai publikuoti žurnale „Polar Biology“.

„Mes buvome nustebę, kai pamatėme rudąją lapę mūsų tiriamoje zonoje, esančioje Rusijos arktinėje tundroje, kadangi ši rūšis tokiose šiaurinėse teritorijose yra labai reta“, – aiškina mokslininkė Anna Rodnikova. Ji ir jos kolegos vasarą vykdytų tyrimų metu stebėjo, kaip rudoji lapė prisiartina prie arktinės lapės olos Jamalo pusiasalyje, Šiaurės vakarų Sibire.

Arktinės lapės oloje nebuvo, bet kai ji sugrįžo, ji elgėsi neryžtingai – kai pamatė rudąją lapę, sustojo už 50 m ir pradėjo loti. Nors rudoji lapė atrodė prastos būklės, ji šio netikėto susitikimo metu atrodė užimanti aiškiai dominuojančiojo poziciją. Nustojusi protestuoti, arktinė lapė pasitraukė iš varžybų ir nebegrįžo į olą.

„Buvo keista matyti, kad arktinė lapė-mama taip bijojo rudosios lapės, jog net nebandė ginti savo mažylių, kurie tikriausiai buvo olos viduje“, – sako A. Rodnikova.

Anot tyrėjų, šis susitikimas įrodo, jog rudosios lapės yra priežastis, kodėl arktinės lapės traukiasi dar toliau šiaurę. Nors arktinių lapių dar yra šimtai tūkstančių, jos laikomos svarbiu klimato kaitos indikatoriumi.

„Nemanome, kad klimato šilimas sudaro daug sunkesnes sąlygas arktinėms lapėms. Labiausiai tikėtina, kad šiltėjantis klimatas leidžia rudosioms lapėms išgyventi šiaurės sąlygomis. Taigi jos turi galimybę plėsti savo arealą į šiaurę, kur dominuoja prieš arktines lapes“, – teigia A. Rodnikova.

Saulius Žukauskas

technologijos.lt

Tarp daužymo galva į sieną ir lėkšto kvatojimo: subjektyvi sostinės teatrų naujienų apžvalga.

Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje „Menas“ yra scena, kai iš paveikslo, išvadinto „baltu šūdu“, raudodama pabėga baltai apsirengusi mergina – tarsi įžeista, nesuprasta kūrinio siela.
Tos ašaros nuo šiol persekios visus jautresnius meno kritikus. Vos ėmęsis recenzijos, pradedi neurotiškai žvalgytis, ar kartais iš kūrinio nekyšo nekaltai baltos kojytės, ir klausytis, ar tik nepradeda vaikiškai šniurkščioti jo tyra nosytė.
Seržą (akt. Arūnas Sakalauskas), brangiai įsigijusį baltutėlį (o gal nevisai) paveikslą, jo poelgio įskaudintas senas draugas Markas (akt. Darius Meškauskas) išvadina Galerijų Žiurke. Balta po sceną besisukinėjanti radijo ryšiu valdoma žiurkė spektaklį pradeda ir užbaigia. O tarp jos šokių – D.Kazlausko temperamento vertas trijų šaunių charakterinių artistų šou (trečiasis – Giedrius Savickas, vaidinantis besiriejančius draugus bandantį sutaikyti Ivaną). Aktorinių etiudų emocijos trykšta per kraštus, tempas didžiulis, ir veiksmas scenoje šiek tiek primena mažą krepšinio komandą, kurioje visi žaidėjai – vienas kitam nusileisti neketinantys asmenybės.
Vis dėlto svarbiausiu veikiančiuoju asmeniu lieka kandus, snobus išjuokiantis dramaturgės Yasminos Rezos tekstas, raginantis pirmenybę teikti žmogiškajam bendravimui, o ne meno skoniams ar jo rinkos dėsniams. Panašu, kad D.Kazlauskas kartu su „Idioteatru“ mėgina išrasti alcheminę „aukso vidurio“ teatro formulę, tenkinančią reiklesnius pramogaujančius žiūrovus.

Šūdas – ne sviestas

Tuo tarpu „Domino“ teatro detektyvinė premjera „Žirklės“ tinka visiems. Ypač – tiems, kurių nekankina liguistas polinkis į toleranciją. Jeigu mėgstate šaipytis iš gėjų, lenkų, Seimo narių ir pokalbiuose su draugais mielai įterpiate tokius juokelius kaip „šūdas – ne sviestas, o Kaunas – ne miestas“, – skubėkite į „Žirkles“. Pageidautina – mažiausiai tris kartus, kol surinksite pilną potencialių žudikų išpažinčių puokštę. Štai premjeroje ši prisipažinimo misija atviru žiūrovų balsavimu atiteko krūtiningajai Editos Užaitės vaidinamai blondinei, bet juk savotiškai apmaudu, kad neišvydome, kaip savąjį finalą pateiktų tą vakarą scenoje ryškiai dominavęs Eimutis Kvoščiauskas. Interaktyvaus teatro formulė kartu yra genialus marketinginis sprendimas, skatinantis žiūrovus pastatyme apsilankyti ne kartą.
Ir nors nebuvo labai jauku klausytis iš lėkštų juokelių audringai kvatojančios salės, – pripažinkim, kad lenko Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ yra ne vien žiūrovų pastabumą, bet ir jų sąmoningumo lygį gyvai tikrinanti laboratorija. Jei keistųsi žiūrovų reakcija – būtų priversti reformuotis ir jas provokuojantys spektaklio herojai, nes scenos ir publikos požiūris tokio žaidimo „žirklėse“ tegali išsiskirti tik iki tam tikros ribos. Bet pramogos ištroškusi lietuvaičių publika apie tai nemąsto ir nuolankiai leidžiasi aktorių „nukerpama“ lyg per… tebūnie – sviestą. Gal kas pagalvojo bent apie tai, kad ir gyvenime, kaip šiame spektaklyje, neretai „išrenkame“ kaltuosius viešu balsavimu?

Kita barikadų pusė

O ką žiūrovui siūlo priešinga, „akademinė“ teatrinių barikadų stovykla? Pirmiausiai – Yannos Ross režisuotą „Chaosą“. Spektaklį, siekiantį įteigti, jei tik teisingai supratau, štai kokią pagrindinę mintį: jei tu, mielas žiūrove (o ypač – moteriškosios lyties žiūrove), iki šiol dar nieko nebuvai sugriebęs ir visa jėga vožtelėjęs galva į sieną – užsirašyk pas psichoterapeutą, nes veikiausiai esi depresyvi asmenybė. Juk būtent tokia privalėtų būti natūrali sveiko individo gynybinė reakcija į nūdienos gyvenimo dirgiklius.
Trys moterys, trys skirtingos istorijos ir didelė tikimybė, kad bent vienoje iš jų vidutinio amžiaus žiūrovė atpažins savąją situaciją. Tuomet turės progą įvertinti ją iš šalies ir… atleisti sau agresyvius nevaldomo pykčio protrūkius. Kuo ne psichoterapija? Teatro bilietas kainuoja pigiau nei gydytojo seansas.
O jei pavargote knaisiotis savyje ir pasiilgote „senoviško“, emocionalaus, režisūrinės ekvilibristikos neprisodrinto, bet ir lėkštai kvatotis neverčiančio spektaklio – sukite į Valstybinį jaunimo teatrą. Čia rodoma nauja režisieriaus Valerijaus Griško „Skrydžio virš gegutės lizdo“ versija. Nepriekaištinga dramaturginė medžiaga (savaime retenybė nūdienos teatre), neprasti Andriaus Bialobžeskio, Gedimino Storpirščio, Jurgio Damaševičiaus, Igno Ciplijausko vaidmenys. Pastarasis, beje, spektaklyje drebėdamas kartoja vieną vienintelę frazę – „Dėjau ant visų…“ Bet – kaip kartoja!
Tad ar visada verta galva daužyti sieną, ieškant unikalių, niekur neregėtų režisūrinių ir scenografinių sprendimų? Ar šis procesas Lietuvoje netapo savitikslis? O gal jaunąją skaityti nepratusią kartą šiurpinantis „literatūrinis teatras“ nėra toks jau baisus baubas?
Individualūs atsakymai – sostinės teatrų premjerose.