Birželio 11 d. pirmą kartą per 40 metų Baltijos jūroje vykdomų JAV vadovaujamų karinių pratybų BALTOPS metu sąjungininkų pajėgos išsilaipino Lietuvos pakrantėje.

Pratybose, be JAV, šiemet dalyvavo dar šešių NATO valstybių – Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų ir Vokietijos laivai, lėktuvai ir kariai.
Apie tai, kodėl kariai Lietuvos pakrantėje išsilaipino tik dabar ir kokios realios pagalbos iš savo sąjungininkų galėtume tikėtis, jei būtume užpulti ar užklupti gamtos stichijos, kalbėjomės su Lietuvoje viešinčiu JAV Pensilvanijos karinių pajėgų generolu majoru Wesley Craigu.
VEIDAS: Lietuvos pajūryje buvo pademonstruotos įspūdingos karinės pratybos. Kaip nuo Antrojo pasaulinio karo apskritai pasikeitė karinės pajėgos ir jų galimybės?
W.C.: Per tą laiką technologijos, kuriomis naudojasi karinės pajėgos, pasikeitė stulbinamai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Lietuvos pajūryje matėme praskrendančius atnaujintus pokario strateginius bombonešius B-52, kurie pademonstravo, kaip dabar įmanoma nusitaikyti į smulkiausius taikinius. Dabar atakos yra labai tikslios – taikinys gali būti net ir konkretus sunkvežimis ar nedidelis statinys. O juk per Antrąjį pasaulinį karą buvo galima nusitaikyti tik į gana didelę teritoriją ar objektą.
Be to, dabar egzistuoja vadinamasis pasaulinis pasiekiamumas – per trumpą laiką, nuo kelių iki keliolikos valandų, karinės pajėgos gali atsidurti bet kurioje planetos vietoje, įskaitant Lietuvą. Tai, ką pademonstravo B-52, buvo 26 valandų misija – bombonešis be nusileidimo atskrido iš Luizianos valstijos į Lietuvą, atliko keletą sudėtingų manevrų ir išskrido atgal į Ameriką. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo neįsivaizduojama, nes tam nebuvo jokių techninių galimybių.
VEIDAS: Tai dėl to Lietuvai teko 60 metų laukti, kol JAV kariai išsilaipins Lietuvos pakrantėje?
W.C.: Tuo metu buvo visai kitokia situacija tiek Lietuvoje, tiek JAV. Lietuva nebuvo tokia šalis, kokią mes ją žinome dabar. Amerika buvo tiesiogiai atakuojama Japonijos. Be to, buvo priimtas sprendimas pirmiausia pasirūpinti Europa. Na ir, žinoma, tuo metu nebuvo tokių galimybių įveikti didžiulį atstumą per kelias valandas. Galiausiai tuo metu nebuvo ir tokių komunikacijos, informacijos perdavimo galimybių. Taigi, net jei būtume norėję, nebūtume galėję atvykti į Lietuvą.
VEIDAS: Vadinasi, dabar jūsų pagalbos sulauktume žaibiškai?
W.C.: Lietuva mums jau ne kartą yra padėjusi, tad ir mes jums padėtume. Žinoma, viskas priklausytų nuo JAV prezidento sprendimo. Jei jis sakytų – vykite, mes galėtume tai padaryti labai greitai. Be to, pajėgos galėtų atvykti iš kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, oro pajėgos iš Italijos pas jus galėtų prisistatyti labai greitai, o smogiamosios pajėgos iš Vokietijos čia galėtų atvykti per 72 valandas. Taigi prireiktų nuo kelių valandų iki kelių dienų.
VEIDAS: Tuomet ar svarbu, kokias pajėgas krizės atveju mes turėtume čia, Lietuvoje? Kitaip tariant, ar svarbi Lietuvos karinių pajėgų struktūra? Pavyzdžiui, ar Lietuvai tikrai verta investuoti į brangias oro pajėgas, o gal jų apskritai nereikia?
W.C.: Tokį sprendimą turi priimti jūsų šalies politikai, nes kiekvienos rūšies pajėgos reikalauja skirtingo dydžio išlaidų ir išteklių. Svarbu, kad Lietuva galėtų imtis pradinių karinių veiksmų, jei tam būtų reikalas, ir bent jau kurį laiką sulaikyti priešą, kol atvyks pagalba.
Yra daug variantų, kuriuos galima pasirinkti. Svarbu, kad mes žinotume, kokias pajėgas jūs turite, ir galėtume tiksliai suplanuoti, kokios pagalbos jums reikia, nes glaudžiai bendradarbiaujame, puikiai žinome jūsų galimybes.
VEIDAS: Kuo tokia maža šalis, kaip Lietuva, turinti nedideles pajėgas, gali būti naudinga?
W.C.: Žinoma, jūs niekada neturėsite tokių pajėgų kaip JAV, bet NATO iš jūsų to ir nelaukia. Jūs turite labai geras specialiųjų operacijų pajėgas, be to, turite puikių savanorių. Taigi, jeigu nemėginsite turėti visko, o koncentruositės į svarbiausias pajėgas, būsite labai naudingi partneriai.
VEIDAS: Vertinant iš JAV perspektyvos, kokioje vietoje viso pasaulio mastu yra Baltijos regionas pagal grėsmę, kad čia galėtų kilti karinis konfliktas?
W.C.: Sakyčiau, trečioje po Korėjos pusiasalio ir Artimųjų Rytų. Niekada negalime žinoti, kokių politinių pokyčių įvyks Rusijoje, todėl turime atidžiai stebėti šį regioną.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad daugeliu atvejų Rusija vykdo karines pratybas Baltijos jūroje kaip tik tuo metu, kai čia vyksta ir NATO pajėgų pratybos?
W.C.: Per BALTOPS pratybas Rusija daugelį metų iš tiesų pademonstruoja savo raumenis, tai tarsi standartinė procedūra, nors sakyčiau, kad Rusija yra labiau reaktyvi, nei proaktyvi.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors galėtų nutikti taip, kad Rusija prisijungtų prie NATO, – juk tokių kalbų vis pasigirsta, nors jos ir vėl tuoj pat pamirštamos?
W.C.: Ką gali žinoti. Kol Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas tik keičiasi vietomis valdžioje, to tikėtis nėra prasmės. Tačiau pasaulyje viskas labai greitai kinta. Juk niekas nesitikėjo, kad žlugs Varšuvos paktas. Aš pats daugybę metų studijavau šį paktą ir analizavau, kokios būtų Lenkijos ar tuometinės Čekoslovakijos galimybės susirėmimo su NATO atveju. Galiausiai kas būtų tikėjęsis, kad Rumunija stos į mūsų pusę? Taigi norėčiau tikėti, kad pokyčių atsiras ir Rusijoje, ir mūsų santykiai pasikeis.