„Veidas“ dvidešimtą kartą dalija bananus – balandžio 1-osios proga sveikina veikėjus, kurie nuo praėjusios balandžio 1-osios sugebėjo apstulbinti visko mačiusią lietuvių tautą itin keistomis teisybėmis. Geriau patyrinėjus aiškėjo, kad tai melagystės arba bandymai kurti utopijas. Tad imkite savo bananus, gerbiami veikėjai, ir sakykite vien tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą – kaip ne kartą esate prisiekę, padėję rankas ant konstitucijų, šventų raštų ir kitų įpareigojančių relikvijų.
„Veido“ bananai puikiai dera prie balandžio 1-osios. Niekas niekada nėra jų tikrų matęs – vien gelsvų vaisių paveikslėlius.

Metų užuomarša: Ramūnas Karbauskis – už pamirštus deklaruoti milijonus eurų

Maža to, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis pernai gruodį nusipirko galingą visureigį „Cadillac Escalade“ už 73 tūkst. eurų, jis dar pamiršo tai deklaruoti. Visuomenei kažkiek parūpo, kad tokiu visureigiu važinėja mafiozas Tonis Sopranas iš amerikiečių serialo. Bet ir R.Karbauskio mašinos rajumas neliko nepastebėtas. Ne mažiau kaip 11 litrų degalų šimtui kilometrų suvartojanti mašina – gal ne pats tinkamiausias dalykas politikui, kurio partijos pavadinime įrašytas žodis „žalieji“.

Nerūpestingasis R.Karbauskis buvo pamiršęs deklaruoti ir daugiau dalykų. Ieškantieji klaidų namų darbuose ėmė žvalgytis R.Karbauskio turto užsienyje. Aptikti dveji prabangūs apartamentai Katalonijos sostinėje Barselonoje, du namai Ispanijos kurortuose ir netgi baldų parduotuvė. Be to, R.Karbauskis yra pasiskolinęs įspūdingas sumas iš Ispanijos bankų. Šie apie tai žino, o Lietuvos įstaigos ėmė gauti informaciją tik po to, kai žiniasklaida priminė „valstiečių“ lyderiui, kad reikia pildyti visas grafas.

Ko R.Karbauskis tikrai nepamiršo – savo sutuoktinės. Politikas neneigia, kad ją turi. Būtent Lina Karbauskienė vadovauja bendrovei „Corporation Mobiliaria del Baltico“, kuriai priklauso minėta parduotuvė Blaneso kurorte. Ką veikia L.Karbauskienės vadovaujama bendrovė? Ogi prekiauja baldais, tekstile, apmušalais, vynu ir stipriaisiais gėrimais. Ir ima įspūdingas paskolas – 691 tūkst. ir 770 tūkst. eurų. Už jas buvo įkeistas Karbauskių nekilnojamasis turtas Ispanijoje.

Taigi L.Karbauskienė egzistuoja, o jos turto deklaracija tuščia. Tai nereiškia, kad R.Karbauskis turi žmoną, kuri neturi turto. Veikiausiai ji moka mokesčius kitoje valstybėje. Užtat L.Karbauskienė „žalesnė“ už savos sutuoktinį – daug važinėja dviračiu.

Metų mažmožis: eksparlamentarė Greta Kildišienė – už brangias smulkmenas, dėl kurių teko atsisakyti Seimo nario mandato

Greta milijoninių sumų, šimtatūkstantinių kreditų, kuriuos pamiršo deklaruoti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, buvo ir toks mažmožis, kaip jo pavaduotoja partine linija Greta Kildišienė. Tiesą sakant, neturėjo ko deklaruoti, todėl ir nedeklaravo: žiniasklaidos įkyriai klausinėjamas apie ryšius su išvaizdžia G.Kildišiene, R.Karbauskis atrėžė, kad ryšiai tiktai tarnybiniai, ir nieko daugiau.

Pirmąkart į Seimą pernai išrinkta politikė niekam neužkliuvo, kol neišlindo mažmožis – ji važinėjosi R.Karbauskio įmonei „Agrokoncernas“ priklausančiu automobiliu „Range Rover“, kurį išperkamosios nuomos būdu buvo įsigijusi jos motina. G.Kildišienė tokio mažmožio nedeklaravo. Menkutis užmaršumas, jei lygintume su R.Karbauskiu, nepasirodė mažmožis kitiems politikams, kurie sušneko apie verslo grupių paramą Seimo nariams.

Iki šio skandalo G.Kildišienė jau buvo pasižymėjusi įvairiuose veiklos baruose: buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Panevėžio miesto skyriaus pirmininkė, labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“, Naisių vasaros projektų bei Naisių vasaros teatro ambasadorė, Europos Parlamento nario Bronio Ropės biuro Panevėžio regiono vadovė. Tiesa, karjeros pradžioje būta mažmožio – maždaug 1300 litų, kuriuos Greta, tuomet dar Mikalauskaitė, neva pasisavino iš įmonės, kurioje dirbo. Tačiau pinigus ji galiausiai grąžino ir su darbdaviais susitaikė.

Kitas politinis laiptelis – R.Karbauskio partijos vicepirmininko postas ir Seimo nario mandatas G.Kildišienei buvo paskutinė politinė aukštuma. Pakursčiusi publikos vaizduotę ruonių kailiniais ir neprastu Juozo Statkevičiaus kolekcijos paltu, trenkė ji tą mandatą ant stalo ir liko vien kūrybinga asmenybe. Besikabinėjantieji prie mažmožių nepastebi mažmožio jos biografijoje – ji yra teisės studijų ragavusi kanklininkė.

Ištvermingoji G.Kildišienė visų tų skandalų metu Vilniaus kolegijoje apsigynė aprangos technologijų ir verslo specialybių diplominį darbą. Beje, tai irgi paltas.

Metų išradėjai: Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Robertas Šarknickas ir Zenonas Streikus – už svarstykles pozityvumui sverti

Trys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantys Seimo nariai – Dovilė Šakalienė, Robertas Šark-nickas ir Zenonas Streikus kovo 16 dieną registravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas ir todėl dar iki balandžio 1-osios davė žiniasklaidai pagrindo tyčiotis visų pirma iš D.Šakalienės (nuotr.), su kuria tuos juokus sukeliančios pataisos buvo sutapatintos.

Seimo nariai siekė įtvirtinti nuostatą, kad visuomenės informavimo priemonių turinyje privalėtų būti mažiausiai 50 proc. pozityvios informacijos. Autorių įsitikinimu, tokiu atveju „bus pasiektas teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos skleidimo balansas, padidės pasitikėjimas valdžios institucijomis, žiniasklaida ir valstybe, augs piliečių sąmoningumas, aktyvumas bei pilietiškumas. Visuomenė aktyviau įsijungs į šalies politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo aktualijų sprendimą (…), įstatymas turės teigiamos įtakos korupcijai ir nusikalstamumui mažinti ir ženkliai sumažins visuomenės nusivylimą ir nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir žiniasklaida“.

Kas yra socialistinis realizmas, visuomenė jau beveik pamiršo. O juk tai būta kūrybinio principo, pagal kurį rikiuoti ir cenzūruoti sovietiniai menininkai. Buvo reikalaujama, kad kūrinys vaizduotų tikrovę, kuri šiek tiek gražesnė, nei yra iš tiesų, – taip rodytas pavyzdys, kurio reikia siekti. Būtent tokiais principais remiantis leidžiamas žurnalas „Korėja“, kurį pavarčius kai kam gali kilti noras emigruoti į Šiaurės Korėją, tą grožio, gėrio, pažangos, gerovės karalystę – bent jau tokią žinią siunčia svaigūs ir blizgantys žurnalo puslapiai.

Kaip redaktoriui nuspręsti, kas pozityvu, kas negatyvu? Pvz., medžiotojas legaliai nušovė kiškį, tačiau grįždamas namo įvažiavo į griovį, nes nenorėjo sutraiškyti į kelią išbėgusio pudelio. Kiškį nušovė, bet ar gerai, kad žvėreliai medžiojami? Mašina griovy – labai negatyvu, bet vairuotojas, kuriam pagailo pudelio, lyg ir gyvūnų draugas pasirodė esąs.

Beje, įstatymo projekto estafetę D.Šakalienei ir jos draugams perdavė buvusios kadencijos Seimo narys socialdemokratas ukmergiškis Kazys Grybauskas, dirbęs Kaimo reikalų komitete. Pozityvu ar negatyvu, kad jis nespėjo patekti į skandalą dėl tokio projekto?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

Balandžio 1-oji. „Veido“ trispalvių bananų projektas jau sulaukė pilnametystės – aštuoniolikos, tačiau jo herojų, darančių mūsų valstybę bananinę, deja, nemažėja.

Melagių ir juokų dienos proga „Veidas“ karčios pajuokos dozę skiria tiems, kurie šaiposi iš mūsų ištisą „ataskaitinį laikotarpį“ – nuo vienų iki kitų metų balandžio 1-osios, o tie jų juokai ne juokais kenkia valstybei.

Nors Lietuvoje bananai neauga, kai kurie veikėjai mūsų valstybę daro bananine respublika, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą ir šis terminas prilipo atsilikusioms, korumpuotų oligarchų valdomoms šalims. Tad labiausiai kenkiančioms valstybės pažangai personoms simboliškai ir skiriame trispalvių bananų ordinus.

Kaip kasmet, daugiausiai nominantų – iš politikos srities. Ne todėl, kad ten koncentruotųsi daugiausiai piktavalių ar kvailų žmonių, bet todėl, kad jų kvailystės kenkia visai visuomenei. Vien ką tik pasibaigę savivaldybių tarybų ir tiesioginiai merų rinkimai – toks pat darbymetis tiek teisėsaugininkams, tiek satyrikams.

Dar apmaudžiau, kad šiemet už tragikomišką korupcijos atvejį tenka apdovanoti tuos, kurie turėtų valstybę nuo korupcijos saugoti, – Temidės tarnus. Pavojinga tendencija: kaip reta užderėjo bananų derlius švietimo srityje.

Tragikomiška, tiksliau, būtų komiška, jei nebūtų tragiška.

Metų gurmanai: teisėjams – už vakarienę be čekio pas nuolatinį teismo klientą

Kai aštuoniolika aukšto rango Temidės tarnų – Apeliacinio teismo teisėjų ir kitų teisininkų, vykdami iš renginio Kaune, jų liudijimu, pakeliui stabtelėjo užkąsti užeigoje „Pas Radvilą“, niekam nė į galvą neatėjo, kad kai kam tai bus paskutinė tokia prašmatni vakarienė jų karjeroje.

Tiesa, šioje painioje istorijoje vis reikia patikslinimų teisėjų liudijimams. Tikslumo dėlei, užeiga nebuvo nei labai pakeliui (nes teko išsukti iš kelio bemaž 10 km, nors pakeliui prie pat kelio – ne viena užeiga). Antra, tai nebuvo spontaniškas „užsukimas“ užkąsti, nes užeigoje iš anksto buvo užsakyta ne tik vakarienė, bet net ir muzikantai.

Jei ne jie, gal nebūtų kilę jokio skandalo: mat gurmaniškos teisėjų vakarienės detalės ėmė lįsti į dienos šviesą, kai muzikantai pasiskundė, kad užeigos savininkas,  Kaišiadorių verslo magnatu vadinamas Algimantas Radvila, dabar dar ir politikas, nes išrinktas į Kaišiadorių rajono tarybą, jiems nesumokėjo už darbą, maža to, dar ir grasino.

Kas, kiek, kam ir už ką mokėjo, kyla ir daugiau klausimų, mat nėra jokių įrodymų, kad Temidės tarnams vaišės būtų kainavusios. Apeliacinio teismo kancleris Juozas Akstinas (dabar jau buvęs, nes kilus skandalui skubiai atsistatydino), tikina išsitraukęs iš asmeninės kišenės 290 eurų (apie tūkstantį litų) ir už visus sumokėjęs. Na, kas draudžia pavaišinti bičiulius už kancleriui turbūt kuklią sumą. Tačiau visa bėda, kad nei kancleris čekio išsaugojo, nei kasos dokumentuose pavyko atsekti buvus tokią įmoką.

O abejones, kad teisėjai neatsitiktinai pono Radvilos buvo sutikti taip vaišingai, Apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas kategoriškai atmetė dievažydamasis, kad užeigos savininkas neturėjęs už ką taip atsidėkoti teisėjams, mat šis teismas niekada jokių su juo susijusių bylų nenagrinėjęs. Bet ir vėl teko tikslinti teisėjų liudijimus, nes, ~eteismai.lt~ duomenimis, Apeliacinis teismas yra priėmęs mažiausiai keturis sprendimus, susijusius su šia įmone. Na, anot teismo atstovės spaudai, įsivėlė žmogiškoji klaida.

Deja, ne tik šio teismo teisėjai per pastaruosius metus pridarė „žmogiškųjų klaidų“. Štai Pasvalio rajono apylinkės teismo dabar jau buvusi teisėja Dalia Stankevičiūtė ne tik nenagrinėjo administracinių teisės pažeidimo bylų, bet netgi pažeidimą padariusiems asmenims įteikdavo teismo nutarimą, nors jis net nebūdavo priimtas. Panašiai elgėsi ir kai kurie kiti jos kolegos šiame teisme.

O tris vaikus girtas sutraiškęs ir iš tragedijos vietos pabėgęs Skuodo policininkas Saulius Paulikas, už tai nubaustas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, per „išsiblaškymą“ beveik dvejais metais anksčiau atsidūrė laisvėje: Vilniaus apylinkės teismui atrodė teisinga paleisti jį lygtinai, išsiblaškiusi teismo sekretorė laiku neišsiuntė prokurorei teismo nuosprendžio, tad ši negalėjo iš karto jo apskųsti.

Temidė Lietuvoje labai jau keistai išsiblaškiusi. Matyt, todėl taip drąsiai kalba apie „py*dinamus“ iš valstybės milijonus Alytas meras ar per viešuosius pirkimus Vidaus reikalų ministerijoje savų reikalus tvarkosi „tvarkiečiai“, o Darbo partijos juodosios buhalterijos herojai, nors teismo pripažinti kaltais, po apeliacinių skundų laukdami galutinio Temidės verdikto, toliau leidžia įstatymus, pagal kuriuos mes visi gyvename.

Metų „patriotai“: kai kuriems rusakalbių mokyklų pedagogams – už tėvynių supainiojimą

Rusijos informacinio karo Lietuvoje fronte – nepilnamečiai. Tiesa, kai kurie jaunieji Lietuvos piliečiai mokomi kariauti Lietuvai priešiškoje barikadų pusėje. Šiose pratybose šalia jų – Lietuvos mokytojai.

Feisbuke – nuotraukos Lietuvos nepilnamečių su Rusijos desantininkų uniforma, papuošta Georgijaus juostelėmis, dabar naudojamomis kaip prorusiškai nusiteikusių gyventojų ir asmenų, siejamų su Rusijos Federacijos specialiosiomis pajėgomis, atpažinimo ženklas. Kasmet į Rusijoje ar jai artimose posovietinėse valstybėse organizuojamas sukarintas stovyklas „Sojuz“ („Sąjunga“, suprask, nebeegzistuojant SSRS) važinėja Vilniaus Sofijos Kovalevskajos rusakalbės gimnazijos auklėtiniai, pernai vyko vaikai ir iš Vasilijaus Kačalovo gimnazijos. Juos lydėjo šių mokyklų mokytojai.

Stovyklos gausiai finansuojamos Rusijos gynybos ministerijos, jose dalyvauja, vaikus moko Rusijos žvalgybos struktūrų GRU ir FSB darbuotojai. Penkiolikos– aštuoniolikos metų moksleiviai mokomi šaudyti, atlaikyti psichologinius išbandymus ir net patys vykdyti psichologines atakas, nepilnamečiams smegenys plaunamos paskaitomis apie NATO grėsmes ir Sovietų Sąjungos pranašumus.

Nors per nepriklausomybės 25-metį Lietuvoje užaugo nauja, SSRS nė negyvenusi karta, Kremlius su tuo negali susitaikyti ir net nepilnamečiams bando diegti nebeegzistuojančios tėvynės „tėvynainių“ dvasią, taip išlaikydamas čia placdarmą savo įtakai, – juk tai suveikė Rusijai okupuojant Krymą, kariaujant Rytų Ukrainoje.

Kai kuriuos Lietuvos jaunuolius tai įkvepia likimą net susieti su Rusijos kariuomene: tokias stovyklas pamėgusios Vilniaus rusakalbės mokyklos absolventas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, netgi mokosi Riazanės aukštojoje oro desanto vadų mokykloje.

Tačiau Vilniaus S.Kovalevskajos gimnazijos direktorė Jevdokija Vasiljeva jokios bėdos dėl to, kad jos auklėtiniai reguliariai ugdomi Lietuvai nedraugiškos valstybės specialiųjų tarnybų ir kariškių, nemato. Direktorė sakosi nei savo auklėtinių, nei mokytojų ten nekomandiravusi, o ką šie veikia per atostogas, ne jos reikalas.

Tiesa, skelbta, kad užpernai stovykla vyko netgi prasidėjus mokslo metams. O į stovyklą vaikus lydėjusio V.Kačialovo mokyklos istorijos mokytojo Romano Abramovo nuomone, Rusijos žvalgybos remiamos sukarintos stovyklos kitų šalių nepilnamečiams – tai „kultūrinis bendravimas“. Nors Generalinė prokuratūra čia įžvelgia ne kultūros saitus, todėl pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą.

Beje, per kultūrą taip pat bandoma jauniems žmonėms plauti smegenis apie „sąjunginę“ buvusių sovietinių respublikų draugystę po Rusijos vėliava, ir kai kas tam lengvai pasiduoda. Štai rusiškame „Novaja volna“ dainų konkurse Jūrmaloje džemperiu su Rusijos vėliava pasidabino mūsų šiųmetės „Eurovizijos“ žvaigždutė Monika Linkytė, tiesa, neva iš patriotiškumo pasirišdama jį ant juosmens, bet taip, kad vėliava matytųsi.

Rusijai, bandančiai vadinamosiomis minkštosiomis galiomis didinti įtaką Lietuvoje, talkina dar viena mokytoja, ačiūdie, jau buvusi. Skandalais pagarsėjusi Milda Bartašiūnaitė iš pradžių mokykloje mokė vaikus anglų kalbos. Paskui praplėtė savo pedagoginio auklėjimo ribas iki visos tautos lavintojos sekso srityje ir pasiskelbė seksperte. Toliau plėtė savo pažinimo ribas, o kartu ir auditoriją, mokydama, kaip savo balkone arbatinuke verdant actą galima neutralizuoti NATO lėktuvų išmetamus cheminius teršalus, vadinamuosius chemtreilus. Maža to, sekspertė ėmėsi politinės veiklos: tapo Liberalų sąjūdžio nare, šių net siūlyta į Seimą, paskui virto šeimos gynėja, net bandė steigti, bet nesėkmingai, Šeimos partiją. Jau kaip Liaudies partijos narė ketino dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Nepavykus perėjo prie prorusiškos propagandos: Luhansko ir Donecko respublikoms turėjo būti garbė, nes M.Bartašiūnaitė paskelbė jas pripažįstanti, virtualioje erdvėje ir prorusiškuose susiėjimuose nuolat menkino Lietuvą.

Nuomonę Lietuvos pilietis gali turėti, gali ją reikšti, kad ir kokia keista ji būtų. Tačiau Valstybės saugumo departamentui ir Generalinei prokuratūrai kilo klausimų, ar M.Bartašiūnaitės ir dar aštuonių asmenų, tarp kurių – organizacijos „Būkime vieningi“ kūrėjai, pagarsėję laiškų Vladimirui Putinui ir Aliaksandrui Lukašenkai rašymu ir prorusiškais mitingais, nuomonė nesusijusi su tarptautiniais pinigų pervedimais. Lietuvos saugumo pareigūnai, metus stebėję šios grupės žmonių veiksmus, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, imtasi kratų jų namuose, taip pat spaustuvėje, kur spausdinamos proklamacijos, kuriose Lietuva menkinama, o Rusija ir jos okupacinė politika Kryme šlovinama, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimos antikonstitucinių grupių bei organizacijų kūrimo ir veiklos.

Galima būtų tyčiotis: rado mat Rusijos agentę – acto garintoją sekspertę. Tačiau jei liberalams ji atrodė tinkama valdyti valstybę, nenuostabu, jog gali apkvailinti ir mažiau praprususius patiklius žmogelius, tad populiarumas, kad ir per kvailystes, gal buvo taktinis žingsnis? O jei Rusija garbinama, jei raginama kilti į kovą su Lietuva, ir tai daroma koordinuotai, šią veiklą galbūt nuolat ir dosniai apmokant iš maitinančios Rusijos rankos, tai specialiosios tarnybos nebegalėjo to traktuoti tik kaip susibūrusios keistokų personų grupelės.

Bet dar norisi grįžti prie rusakalbių mokyklų Lietuvoje: tikrai ne visos jos paveiktos brokuoto patriotizmo ir ugdo ištikimybę ne savo ~patriai~ – valstybei, kurioje gyvename, o jos nedraugiškai kaimynei. Štai sostinės Levo Karsavino rusakalbė mokykla Kovo 11-osios išvakarėse apie patriotizmą pasikalbėti pasikvietė du garsius „Biplan“ muzikantus, taip pat rusakalbius. Olegas Aleksejevas ir Maksas Melmanas su moksleiviais ilgai diskutavo, kodėl jie – Lietuvos patriotai. Muzikantai sako su tautiečiais radę bendrą kalbą.

Metų matematikas: Rimantui Grigučiui – už egzaminų užduočių propagavimą

150×90=100. Tokią aritmetikos formulę sukūrė ir jos teisingumą ne kartą įrodė matematikas Rimantas Grigutis. Iššifruojant tai reiškia: jei prieš egzaminus korepetitoriumi samdai asmenį, kuris pats sudarinėja egzaminų užduotis, tai mokėdamas jam 150 Lt už pusantros valandos korepetitoriaus pamokas per egzaminą garantuotai gausi šimtuką. Žinoma, ne todėl, kad korepetitorius labai gerai moko, o todėl, kad jis moko spręsti per egzaminus būsiančias užduotis.

Kasmet egzaminai mokyklose sukelia skandalų: tai pasitaiko klaidų ar netikslumų užduotyse, tai jų formuluotės būna dviprasmiškos, tai iš moksleivių reikalaujama to, kas sunkiai įkandama net universitetų profesoriams. Tačiau tokio skandalo kaip pernai nebuvo (o gal tiesiog toks nebuvo iškilęs į viešumą): Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas, ilgametis Nacionalinio egzaminų centro Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas R.Grigutis nutekino informaciją apie matematikos egzamino užduotis. Beje, jos įstatymiškai turi tarnybos paslapties statusą, vadinasi, komisijos pirmininkas nutekino ne šiaip kokį nieką, o tarnybos paslaptį.

Maža to, egzaminų komisijos nariai pasirašo įsipareigojimą nedirbti korepetitoriais, nemokyti dvyliktokų, deklaruoja, kad neturi šeimos narių ar giminaičių, kurie tais metais baigia mokyklą. Tačiau R.Grigutis teikė korepetitoriaus paslaugas, ir darė tai nelegaliai. Paaiškėjo, kad egzamino užduočių kūrėjas ir vertintojas iš trijų abiturienčių, pas jį į namus ateidavusių papildomai mokytis, uždirbo 6500 Lt nelegalių pajamų. Beje, daugiau, nei nubaudė teismas, pripažinęs jį kaltu dėl tarnybos paslapčių nutekinimo ir skyręs 3900 Lt baudą.

Vis dėlto matematikos pliusų ir minusų dėlionė tuo nesibaigė: docentas dar nubaustas už nelegalių pajamų gavimą (jos buvo konfiskuotos), dar – pinigine bauda, be to, Nacionalinis egzaminų centras jam nesumokėjo atlygio, teko atsisveikinti ir su darbu Vilniaus universitete. Trims moksleivėms, vaikščiojusioms pas jį papildomai mokytis matematikos, pasisekė geriau: per egzaminą spręsdamos jau išmoktas užduotis jos visos gavo šimtukus.

Beje, nors egzaminų tvarka vis keičiama, jai vykdyti ir kontroliuoti sukurta ištisa mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma struktūra – Nacionalinis egzaminų centras. Deja, dėl to nesumažėjo nesąžiningumo, tarnybos paslapčių išdavimo atvejų, o ir gebėjimų lygis nepadidėjo. O, pavyzdžiui, geriausius rezultatus Europoje pasiekiančioje Suomijoje brandos egzaminai vyksta mokyklose, nes kas geriau už moksleivius mokiusį mokytoją žino, ko jis vertas. Pas mus visi mokytojai – įtariamieji, baiminamasi, kad jie negebės objektyviai vertinti savo mokinių. Tačiau, kaip paaiškėjo, centralizuota sistema tik brangesnė, bet nei skaidresnė, nei objektyvesnė.

Pabaigoje dar vienas svarbus skaičius metų matematiko užkoduotoje užduotyje: egzaminų užduotis atskleidęs jų rengėjas su Nacionaliniu egzaminų centru bendradarbiavo nuo 1999 m. Išaiškinti trys atvejai, kai jis mainais už korepetitoriaus mokestį atskleidė užduotis. O kiek tokių atvejų galėjo būti per penkiolika metų?

Metų darbdavė: Algimantai Pabedinskienei – už liberalų valstybės pinigų plovimą

5 mln. Lt – tiek skirta darbo grupei, kūrusiai naują socialinį modelį, paprasčiau tariant, pasiūliusiai, kaip liberalizuoti darbo santykius. Ar darbas vertas Nobelio premijos, kad taip dosniai atverta valstybės piniginė? Lyg ir ne. Bet, kaip aiškina dosnieji darbdaviai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, reikėjo „įsisavinti“ pinigus, taigi, kad jie nedingtų, ir nutarta padalyti komisijai, kurioje dirbo ir ministerijos darbuotojai.

Komisijos nariai pasiūlė gana liberalią darbo santykių sistemą, bet jiems toli iki jų darbdavių „liberalumo“ taškantis valstybės pinigais. Prezidentė tai įvardijo labai tiksliai – valstybės pinigų plovimu. Tačiau visi apsiplovė ir liko švarūs.

Bet šiek tiek istorinės atminties. Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius kadencijos pradžioje duodamas interviu rūstavo: „Mes nesielgiame kaip konservatoriai, kurie imdavo iš šalies ekspertus už milijonus, o patys sėdėjo kabinetuose. (…) Mes neišlaidaujame – darbo grupėse be jokio papildomo atlygio geranoriški dirba net profesūra. O auditas dar įvertins tuos praėjusią kadenciją išleistus milijonus – kas gali paneigti, kad tas sumas su kažkuo buvo dalijamasi. (…) Vidiniai auditai daromi keliose ministerijose, kol kas nenorėčiau sakyti kuriose. Kur valstybės pinigai panaudoti ne pagal paskirtį, tikrai kelsime klausimą apie atsakomybę.“ ~Deja vu~.

Pirmtakus kritikavę dabartiniai valdantieji taip atsiveržė diržus, kad įvairių ekspertų paslaugoms pernai išleido dvigubai daugiau mokesčių mokėtojų pinigų nei užpernai – 20,9 mln. Lt. Vien Energetikos ministerija, aršiai kritikuota premjero A.Butkevičiaus už išlaidavimą ankstesnės kadencijos metu, 2013 m. ekspertams sumokėjo 1,5 mln. Lt, o pernai – jau 11,2 mln. Lt. Tai kiek bus šiemet? Beje, net ir daugėjant darbuotojų priemokos už papildomą darbo krūvį pernai taip pat buvo dosnesnės – siekė net 75 mln. Lt.

Štai ir paaiškėjo, kiek kainuoja naujosios Vyriausybės ir jos ministrų sudarytų darbo grupių, anot premjero, geranoriškumas. Kad nors iš to būtų kiek naudos. Kol kas kyla labai daug abejonių, ar iš tų 5 mln. Lt vertės siūlymų liberalizuoti darbo rinką bus kas nors panaudota. Belieka pridurti: dabartiniai valdantieji baigia nugyventi pustrečius iš ketverių kadencijos metų. Vien per pirmus kadencijos metus pristeigta apie pusšimtį darbo grupių ir komisijų. Pagrindinių jų rezultatai tokie: darbo grupės mokesčių sistemai tobulinti darbas suspenduotas, nes valdantiesiems nepatiko jos siūlymai; darbo grupė dėl Visagino atominės elektrinės projekto darbą baigė, išvadas pateikė, sprendimo nėra; darbo grupė nedarbui mažinti sukurpė dokumentą, tačiau ko jis vertas, jei nei diskutuojama, nei priimami sprendimai; o dėl pensijų reformos nėra nė siūlymų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė žadėjo ir nedarbą mažinti, ir pensijų sistemą reformuoti, ir gigantiškus vaikų namus išdalyti į mažas šeimynas. Šis pažadas pajudėjo iš mirties taško tik po skandalo, kai paaiškėjo, kad vienoje tokių institucijų – Švėkšnoje vienos mergaitės jaunesnes pardavinėjo prostitucijai, kai kilo nepilnamečio seksualinio išnaudojimo skandalas Viešvilės vaikų globos namuose. Kiek dar reikia sulaužyti vaikų likimų, kad valdininkai imtųsi konkrečiai ką spręsti?

Metų magas: Martynui Laiviui – už nuoseklumą pradanginant turizmo bendroves

Nuo pernykštės iki šiųmetės balandžio 1-osios Lietuvoje nemokiomis paskelbtos keturios turizmo bendrovės. Galima būtų užjausti – tai iš tiesų gana rizikinga verslo sritis. Tačiau, kaip rodo faktai, rizikinga ne visiems vienodai. Trys iš keturių mirusių bendrovių susijusios su jau ne pirmi metai šioje srityje, tai yra tokių įmonių bankrotinimo, besispecializuojančiu Martynu Laiviu.

Nesėkmių kelionių versle profesionalas, prieš imdamasis privataus verslo, dirbo stambioje šios srities bendrovėje „Tez Tour“. Ši teismuose bandė prisiteisti, jos įsitikinimu, dėl buvusio darbuotojo prasto pareigų atlikimo patirtą 1,3 mln. Lt žalą. Tačiau įrodyti jo kaltės nepavyko.

Paskui M.Laivys valdė liūdnai pagarsėjusias „Star Team Group“ ir jos antrines bendroves „Star Holidays“ ir „Star1 Airlines“. Tiesa, valdė neilgai – jos neišsilaikė nė pusantrų metų, o nuostoliai siekė apie 15 mln. Lt. Bet M.Laivys ir vėl iš balos išbrido beveik sausas, dėl nesėkmių apkaltinęs išsiveržusį Islandijos ugnikalnį, kuris kažkaip tikslingai Lietuvoje nutarė nuvaryti į bankrotą tik M.Laivį.

Bet turizmo skandalų entuziastas nenuleido rankų ir ieškojo naujų vardų savo naujiems kelionių verslo kūdikiams. Pernai jis per pusmetį ir įsteigė, ir subankrotino „Go Planet Travel“ ir „Go Baltic Travel“. Jos priklausė „Grand Go Group“ įmonių grupei, registruotai mokesčių rojumi vadinamame Kipre. Beje, pastarosios įmonės vadovas lietuvis, dar valdęs ir stambų Gruzijos prekybos centrą, šioje šalyje kaltintas korupcija, net buvo sulaikytas Gruzijos oro uoste.

Pernai žlugo ir „Neoturas“, kurio vadove ir viena iš stambių akcininkių iki pernai vasaros buvo M.Laivio žmona Daiva. Beje, nauju „Neoturo“ vadovu iki jo bankroto rugpjūtį spėjo pabūti Gintaras Balčius, kurio turizmo bendrovė „Interturas“ bankrutavo prieš porą metų.

Toks įvykių nuoseklumas kelia asociacijas su Naujaisiais metai, kurie neapsieina be fejerverkų, o turizmo verslas Lietuvoje – be vis naujų „feniksų“, nors mokesčių mokėtojai išlaiko turizmo organizatorių veiklai kontroliuoti ir jų finansinėms galimybėms įvertinti skirtą valstybės įstaigą – ištisą Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos.

Keturių turizmo bendrovių per vieną pusmetį žlugimas pagaliau paakino svarstyti tai reglamentuojančių teisės aktų pataisas ir šiek tiek sugadino karjerą tuometei Turizmo departamento vadovei Raimondai Balnienei. Prieš kadencijos pabaigą ji net susizgribo stoti į Socialdemokratų partiją, kuri valdo Ūkio ministeriją. Aukščiausio posto išsaugoti nepavyko, tačiau už prastą savo misijos kontroliuojant turizmo bendroves atlikimą kritikuota valdininkė dabar dalija patarimus naujajai vadovei –  Turizmo departamente tebedirba vyriausiąja patarėja.

Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, kad mūsų valdantieji tiek nacionaliniu, tiek regioniniu mastu kuria valstybinį kapitalizmą, nors nesugeba kontroliuoti net tų sričių, kurias privalo kontroliuoti, ir vis labiau nori plėstis į privataus verslo teritoriją: dėl kelių korumpuotų ar nevykusių verslo sandorių valstybės žinion nori susigrąžinti energetikos ūkį, milijonai žeriami sostinės savivaldybės valdomoms avialinijoms ar nuosavam taksi. O juk visų klaidų aukos – klientai.

Štai kol laiviai ir vėl atgims iš pelenų kaip feniksai, prie suskilusios geldos liko nuo „Star1 Airlines“ nukentėjusių apie 16 tūkst., nuo „Star Holidays“ – 1,3  tūkst., nuo „Go Planet Travel“ ir „Go Planet Travel“, „Neoturo“ – dar keli tūkstančiai žmonių. Beje, dar 2,3 tūkst. klientų liko apgauti pernai spėjusio ir susikurti, ir bankrutuoti „Fresh Travel“, valdžiusio „Plius Travel“ prekės ženklą.

Tūkstančiai žmonių patyrė didžiulių materialinių, laiko, nervų nuostolių. Jie neteko pinigų, sumokėtų žlugusioms bendrovėms už negautas paslaugas (net jei gavo draudimo išmokas, tai kompensuoja tik dalį išlaidų), dar daugiau prarado skubotai pirkdami naujus lėktuvų bilietus ar keliones. Vietoj poilsio žmonės valandų valandas buvo įkalinti oro uostuose ar viešbučiuose, už kuriuos nebuvo pervesti jų sumokėti pinigai.

Ar juos turėtų guosti, kad dalyvavo magijos seanse, kai tam tikri verslininkai be pasekmių sau pradangina vis naujas turizmo bendroves, o valstybės tarnautojai kaip kokios magų padėjėjos šiuos procesus nustebusiu veidu stebi ir tik skėsčioja rankomis?

BFL

Viltys, kad kasmet modernėjančioje ir vakarėjančioje Lietuvoje mažės konkurencija dėl bananinių ordinų, deja, kol kas nepasitvirtino. Dar daug politikų, valstybinės reikšmės valstybės institucijų vadovų, verslininkų ir kitų piliečių mūsų valstybę daro bananine, kaip kad  JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, o šis terminas prilipo atsilikusioms, korumpuotų oligarchų valdomoms šalims.
Apmaudu, kad Lietuvoje tokių  kenkėjų veiksmų nepavyksta užkardyti nei valstybės sąrangos instrumentais, nei įveikti visuomenės nuomone, tad belieka dar vienas ginklas – ironija. O juk juokas – ginklas, kurio bijo net pasaulio diktatoriai. Tad balandžio 1-ąją – juokų, pašaipų ir melagių “profesinę” dieną – leidžiame sau pasišaipyti iš tų, kurie iš mūsų šaiposi likusias 364 metų dienas. Šįsyk paskyrėme trispalvių bananų ordinus penkiose nominacijų kategorijose. Tik iš anksto įspėjame, kad dauguma istorijų būtų juokingos, jei nebūtų graudžios.

Metų „patriotas“: V.Kaikariui – už „kalbančios dešros“ filosofiją
„Vaikšto dramblių kaimenės, o mes, kaip kokios musės, bandome reguliuoti tų kaimenių maršrutus“; „Negalime kalbėti nei apie tankus, nei apie patrankas. Galėsime jas sviestu tepti, kai neturėsime kur jo dėti, galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“; „Rudenį atvažiuosime su traktoriais ir nugriausime Seimą, prezidentūrą“; „Dabar mums greičiausiai teks tapti estais ar kirgizais, kad mes šioje šalyje (Rusijoje) galėtume normaliai vystyti savo veiklą“, – tokias „išminties“ čakras  lig tol visuomenei mažai žinomam įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkui ir vadovui Viliui Kaikariui atvėrė Rusijos tankai, perbraižantys Ukrainos žemėlapį. Išspinduliavęs tokias įžvalgas LRT laidoje „Dėmesio centre“  V.Kaikaris išlėkė į Rusiją – savo maitintoją. Grįžo dar labiau išsigryninęs savo poziciją: surengė spaudos konferenciją, kurioje pasiūlė kelti baltas vėliavas ir atsisakyti kariuomenės. O premjerą Algirdą Butkevičių, paraginusį verslininkus plėsti geografiją ne tik Rusijoje, pasiuntė pačiam tai ir pabandyti, o jau mes, suprask, verslininkai, buvome, esame ir liksime prie „didžiosios tėvynės“.
„Regėjau Kalbančią Dešrą“, – tiksliau, kaip kad rašytojas  Gintaras Grajauskas, V.Kaikario filosofiją sunku būtų apibūdinti, tad toks vardas lipte prilipo kaikariškos – dešrinės filosofijos apologetams. Na, jei vis dar mintame „Tarybinėmis dešrelėmis“, ko stebėtis, kad egzistuoja ir  „Kalbanti dešra“. Tik problema, kad tai, deja, nėra koks vienetinis gamybos brokas. Pats V.Kaikaris tikina, kad jam skambina visi „normalūs bičai“ ir pritaria jo filosofijai. Ir tokių „normalių bičų“ Lietuvoje nemažai, tik dauguma jų savo „patriotinę“ misiją Rusijai atlieka rafinuočiau, nei siūlydami, kaip kad V.Kaikaris, susikišti sūrį, kur nesueina.
Apie tokius „normalius bičus“ Lietuvos verslininkus – kaip apie Rusijos žvalgybos vienus iš pagrindinių taikinių – minima ir Valstybės saugumo departamento neseniai paskelbtame „Grėsmių nacionaliniam saugumui“ vertinime,  Tėvynės sąjungos parengtoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“.
Tyrėjai konstatuoja, kad kenkimo lig šiol labiau ieškota Lietuvoje veikiančių stambiųjų Rusijos energetikos kompanijų „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“, „InterRAO“, „Rosatom“ ir kt. veiksmuose – bandymuose daryti įtaką Lietuvos politiniams sprendimams, politizuotoje kainų, tiekimų ar Lietuvos strateginių projektų „stabdymo“ politikoje. Deja, ir Lietuvos verslas, susijęs su Rusija, vykdo pastarosios „patriotinę“ politiką Lietuvoje.
Kaip pastebima „Rusijos sulaikymo strategijoje“, esti įdomių keistenybių: su Rusija susiję Lietuvos verslininkai kažkodėl nepalyginamai aktyvesni viešojoje ir politinėje veikloje nei dirbantys su Vakarais ar vidaus rinkoje. Prie Rusijos pririšti verslininkai veržiasi į politiką, ima inicijuoti referendumus, gausiai dalija pinigus partijoms ar perka žiniasklaidą.
Konservatoriai vardija keistus sutapimus: referendumą prieš Visagino AE projektą inicijavo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kurio sūnus Gediminas, nors Lietuvoje labiausiai pagarsėjęs “FlyLAL” žlugimu, valdo stambų verslą Rusijoje, net yra Kremliuje atsiėmęs Rusijos Dūmos ir Rusijos Susisiekimo ministerijos apdovanojimą.
Kovą prieš Visagino AE, žemės nepardavimą užsieniečiams, „Chevron“ rėmė stambaus rusiškų trąšų importuotojo Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nuo rusiškų dujų priklausomas koncernas „Achema“ priešinosi valstybės statomam suskystintų gamtinių dujų terminalui.
Su Rusija susijęs verslas Lietuvoje siekia užvaldyti ir kuo daugiau Lietuvos žiniasklaidos. Viktoras Uspaskichas ar su juo susiję asmenys valdo  portalą „balsas.lt“, „Achema“ – dienraštį „Lietuvos žinios”,  R.Karbauskis  investuoja į populiarių televizijos serialų gamybą, Vladimiras Antonovas ir „Snoro“ bankas iki bankroto valdė per 30 proc. koncerno „Lietuvos rytas“ akcijų, o Vladimiras Romanovas „Diena Media News“ grupę, G.Žiemelis anksčiau valdė „Valstiečių laikraštį“ ir „ŽIA Valdos“ žiniasklaidos grupę.
Su Rusija susijęs lietuviškas verslas nevengia ir tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje: vienas stambiausių rusiškų trąšų importuotojų R.Karbauskis vadovauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, o de facto tebevadovaujantis Darbo partijai Viktoras Uspaskichas pradėjo kurti savo verslą nuo Rusijos dujų importo į Lietuvą, kuris neįmanomas be Kremliaus palaiminimo. 2003 m. Prezidento rinkimus laimėjo Rolandas Paksas, kurį milijonu parėmė rusiškų sraigtasparnių remonto verslą Lietuvoje ir Rusijoje valdantis Jurijus Borisovas. O 2014 m. Prezidento rinkimuose ruošiasi dalyvauti Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, žinomas savo ypač artimais ryšiais su verslininku Andriumi Janukoniu, kurio valdoma komunalinių paslaugų kompanija „City Service“ Rusijoje yra viena stambiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų, o jis pats buvo Rusijos realizuojamų energetikos projektų – „Baltiskij AE“ Karaliaučiaus srityje ir „Astravo AE“ Baltarusijoje – viešas advokatas.

BFL

„Snorui“ ir Co – už nepavykusį bandymą sugriauti valstybės bankų sistemą

Visa laimė, kad penkiabananiniai nevykėliai pasirodė esąs visas sąmokslo prieš valstybės bankų sistemą ir pačią valstybę „organizacinis komitetas“ – „Snoro“ savininkai, jų kišenėje sėdėjęs dienraštis, jų pakalikai valstybės institucijose, išdavę informaciją apie rengiamą banko perėmimą, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir padalinio, kurio darbas buvo kontroliuoti komercinius bankus, o ne ten darbinti savo šeimos narius ir šeimomis bičiuliautis su jų savininkais, vadovas, galų gale „Ernst and Young“ auditoriai, savo parašais garantavę „Snoro“ patikimumą. Jei ši antivalstybinė komanda būtų buvusi stipresnė, kartu su iššvaistytu „Snoru“ galėjo apgriūti ir visa bankų sistema.
Jau svylant „Snoro“ pagrindinių akcininkų – liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko padams, plepių pareigūnų dėka jie spėjo iš Lietuvos išpumpuoti dar 200 mln. Lt, o iš viso banke trūko beveik 4 mlrd. Lt turto. Maža to, per savo antrinę įmonę finansuojamo laikraščio padedamas „Snoras“ bandė sukelti bankų griūtį, paskelbdamas, kad neva kėsinamasi sužlugdyti vieną lietuvišką banką, bet neįvardydamas kurį.
Situaciją Lietuvos banko dabartinio vadovo Vito Vasiliausko ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės pastangomis suvaldyti pavyko. Tačiau per keturis mėnesius nedaug pasistūmėta, kad tokie atvejai nepasikartotų. Nubaustų nėra: nei bankininkų, nei juos prižiūrėti turėjusių brangiai mokamų valdininkų ar auditorių. Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas nemato jokios savo kaltės, nes, jo teigimu, „Snoras“ buvo labai patikimas bankas, mat turėjo licenciją. Maža smulkmena: tą licenciją Lietuvos bankas pats ir buvo išdavęs, tad aštuonių šimtų jo darbuotojų lyg ir turėjo pakakti kontroliuoti, ar „Snore“ dar likę pinigų.
Auditoriai iš „Ernst and Young“ tebeaiškina esantys niekuo dėti ir tebetikina šimtu procentų atitinkantys savo firmos šūkį – „Kokybė, kad ir ką darytume“. Jei viską jie daro taip kokybiškai, kaip tikrina bankų patikimumą, geriau jau nieko nedarytų.
Kas nutekino informaciją apie rengiamą banko perėmimą, galutinai irgi neaišku. Maža to, „Snoro“ kreditoriai skambina pavojaus varpais: bankroto administratoriaus komandos veiksmai skaidrumu neblizga, o administravimo išlaidos viršija 60 mln. Lt per tris mėnesius. Taigi, ar nebus taip, kad ko neiššvaistė buvę banko savininkai, baigs iššvaistyti banko gelbėtojai?

Remigijui Šimašiui ir jo pavaldiniams – už nuopelnus paskutiniam Europos diktatoriui

Lietuva įdavė Aleksandro Lukašenkos režimui garsiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją, kuris nuteistas puspenktų metų griežtojo režimo kolonijos. Bet ar verta tuo stebėtis, kai pirmasis naujai išrinktą Lietuvos prezidentę aplankė – kas? Ogi „mielasis“ mūsų kaimynas A.Lukašenka, nors nerašyta taisyklė, kad pirmuoju tiek naujo valstybės vadovo užsienio vizitu, tiek ir priimtu užsienio svečiu valstybė paprastai rodo savo prioritetus.
Lietuvos bankų maloniai suteikta ir Teisingumo ministerijos Baltarusijai su entuziazmu persiųsta informacija apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ sąskaitas, atidarytas centro vadovo Alesiaus Beliackio vardu, suteikė režimui galimybę apkaltinti jį slėpus pajamas ir uždaryti į koloniją ketveriems su puse metų. Teisingumo ministerija teisinosi, kad tai buvusi rutininė klaida, padaryta iš nežinojimo. Bet, pasak parlamentaro Emanuelio Zingerio, klerkai galėjo nors „pagūglinti“, jei nebuvo girdėję kovotojų su Baltarusijos režimu pavardžių. Na, gal galėjo nežinoti jų pavardžių, bet negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje yra valdoma diktatoriaus. Tiesa, gal ministerijos klerkė, vadovavusi išdavystei, Baltarusijai jaučia visai kitokių jausmų, nes ten – jos vyro biznelis.
Teisingumo ministras R.Šimašius galiausiai pareiškė, kad šis skandalas naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją istorijoje dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo Austrijoje. Suprask, gal rusai ir sugundė bankininkus bei R.Šimašiaus pavaldinius išduoti režimui jo oponentus? Tokia sąmokslo teorija niekas nepatikėtų net balandžio 1-ąją.
O kaip gėdinome, kad Austrija – Rusijos liokajus, beje, jau tada, kai oficialūs Lietuvos pareigūnai žinojo, ką pridirbome pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Žodžiu, juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Andriui Kubiliui – už sėkmingą poligrafininko pagal politinius užsakymus karjeros startą

Fiziko diplomas Andriui Kubiliui pagaliau pravertė ir politikoje. Išstudijavęs, kaip galima paveikti žmogaus kūno elektrinį laidumą, jis ėmėsi poligrafininko pagal politinį užsakymą karjeros. Tenka pripažinti, sėkmingos. Štai poligrafas, kartą nustatęs, kad tuomečiai FNTT vadovai nutekino informaciją apie planuojamą “Snoro” banko operaciją, pakartotiniame tyrime ėmė ir “persigalvojo”. Kaip sakoma, rankų miklumas, ir jokios apgavystės: premjeras pats sėdo ir surašė atmintinę poligrafininkui, ko šis turi klausti kartą jau susikirtusio tuomečio FNTT vadovo, kad šis neprakaituotų. Ginkdie, negalima teirautis, ar apskritai kam prasiplepėjo apie “Snorą”, nes nuo tokios klausimo formuluotės tuometį FNTT vadovą kaipmat išmušė prakaitas. Premjeras prisakė klausti, ar jis informaciją nuleido tiesiai žiniasklaidai, nesmalsaujant, gal kartais ja pasidalijo su kuo kitu, pavyzdžiui, su premjero patarėjais.
Gal tokia sėkmė apgaunant poligrafą atvers A.Kubiliui naujas karjeros galimybes, nes juk po Seimo rinkimų vargu ar ir pats tikisi gauti kokį reikšmingesnį postą. Savo naujai atsiskleidusį talentą jis galėtų toliau panaudoti poligrafinio pageidavimų koncerto žanre. Pavyzdžiui, kaip ir vykstant FNTT skandalui, politikai galėtų užsakinėti, iš ko spausti prakaitą, iš ko ne. Štai konservatorių užsakymu jis galėtų patikrinti liberalcentristą Raimundą Palaitį, kodėl pirmajame poligrafo patikrinimo seanse tuo pačiu įtariamiems pareigūnams buvo uždavinėjami skirtingi klausimai. O jei mirtinai įgriso Irenos Degutienės konkurencija, būtų galima poligrafu ją patikrinti, pasmalsaujant, iš kur jos vyras gavo informacijos, leidusios diagnozuoti, kad VSD vadovas turi gaidžio sindromą, ar kaip nutiko, kad jos sūnus spėjo atlikti nors kokias operacijas prieš pat „Snoro“ nacionalizavimą, ar kodėl ji taip staiga užsinorėjo priešlaikinių Seimo rinkimų.
Atsižvelgiant į užsakymą, poligrafas galėtų patvirtinti, lygiai kaip ir paneigti, kad konservatoriai provokavo koalicijos žlugimą esminių energetikos projektų vėlavimui pateisinti, ar užduoti daugybę kitų komiškų (tiksliau, tragikomiškų) klausimų.
Moralas, deja, labiau tragikomiškas nei komiškas: net melo detektorius nesugeba atskirti, kur melas, kai jis, kaip ir jį turinčios specialiosios tarnybos, valdomas partiniu principu.

Kristinai Brazauskienei ir Vytautui Šustauskui – už trumpiausias politines vedybas su ambicijomis paveldėti prezidento vardą

Prezidento našlė ir ubagų karalius garsiąją Frederico Beigbeder tezę “Meilė trunka trejus metus” perfrazavo į “Politinė meilė trunka tris mėnesius”. Rugpjūtį įvykusios politinės jungtuvės lapkritį iširo. Ponia Kristina taip apibendrino įvykusį faktą: „Šustauskas mane suvedžiojo, tik aš jį palikau.“
Po našlės Nr. 1 valstybėje kojomis ubagų karaliumi tituluojamas V.Šustauskas buvo paklojęs brangiausią turtą – savo partiją, viešai garbino ponios Kristinos stiprybę, grožį ir protą. Ji skolinga neliko: į naują politinę šeimą atėjo su vertingiausiu kraičiu – Lietuvos prezidento vardu.
Tiesa, našlė lyg ir nepaveldi mirusio vyro pareigų. Tačiau taip atrodo mums, bet ne poniai K.Brazauskienei ir „ubagui“ V.Šustauskui. Vis dėlto Teisingumo ministerijai neleidus pasisavinti prezidento vardo, nuovokioji ponia Kristina buvo pasišovusi partiją pavadinti Prezidento našlės sąjunga, nes juk puikiai suvokė, kad buvimas prezidento našle – vienintelė jos politinė vertė, mat kitais nuopelnais ar darbais visuomenės labui pasigirti negali, nebent kad daug metų buvo tituluojama valstybine “bufetava”.
Galų gale, besiginčydama, kaip pakrikštyti partiją – ar būti Kovotojų, ar Vienytojų sąjunga, nauja politinė porelė galutinai susiniovė. Ponia Kristina įsižeidė: jei ką dovanoji, nebegali paskui atsiimti nė dalies dovanos, tai yra jei partiją V.Šustauskas jai padovanojo, nėra ko paskui bandyti tapti bent jos vicepirmininku. Juolab skelbė jam suplanavusi tinkamesnę misiją – prireikus išmalti dantis žurnalistams. Tad ponia Kristina lemiamo partijos susiėjimo išvakarėse telefonu atsiuntė atsisveikinimo žinutę “Labanakt” ir puolė steigti naujos asmeninės Demokratinės darbo ir vienybės partijos.
Nieko nauja, juk artėjant Seimo rinkimams partijas steigia visi, kas netingi: vieni – Drąsos, kiti – Emigrantų, treti – Žmonių, lyg kitos vienytų ne Homo sapiens. “Suvedžiotų”, kaip K.Brazauskienė, ar “pamestų”, kaip V.Šustauskas, priešrinkiminiame partijų neršte – daugybė. Svarbiau kitkas: kad rinkėjai nesiduotų suvedžiojami klounų, triukšmadarių ar našlių.

Sauliui Stomai už donžuaniškus žygius ir „ūkinės partnerystės“ propagavimą

Naudingus darbus išmintinga derinti su malonumais – toks šūkis tiktų Sauliui Stomai, Seimo, tai yra mėšlo, kaip jis pats kažkada apibūdino šią instituciją, nariui. Praėjusį rudenį, po to, kai tariamai jo vos nepasmaugė buvęs kolega Arūnas Valinskas, S.Stoma sumanė internete susirasti jauną simpatišką padėjėją. Matyt, tam, kad ši padėtų ne tik dirbti sunkius parlamentaro darbus, bet ir maloniai kartu leisti laisvalaikį.
Deja, S.Stoma užkibo ant televizijos laidos kabliuko ir buvo suviliotas žurnalistės Rūtos Mykolaitytės, „žaliaakės Rūtos“. Ši įrašė S.Stomos flirto viražus, kuriuos galima būtų sudėti į knygelę „Kabinimo meno patarimai nevykėliams“.
Akių žalumo apžavėtas, S.Stoma įkrito į transą ir kaip tikras tetervinas tuoktuvių metu ėmė nebejausti, ką kalba. Tik gaila, kad tokiems Seimo „tetervinams“, atvirkščiai nei miško paukščiams, negresia išnykti. Parlamentaras demonstravo savo psichologijos žinias apie akių kontaktą tarp vyro ir moters, kai „nuskanuojama informacija“. Pasirodo, seimūnas neblogai gaudosi ir genetikoje, nes žurnalistei pasakojo, kaip „per pirmą pasibučiavimą (…) DNR pasiskirsto ir po to išanalizuoja kito žmogaus DNR“. Atrodo, kad S.Stoma drąsiai galėtų konsultuoti pasaulio mokslininkus.
Vis dėlto psichologiją S.Stoma išmano neblogai ir žino, kad ne pirmos jaunystės vyriškis jauną merginą sužavėti gali tik valdžia ir pinigais. Tad gyrėsi apie konservatorių jam pažadėtą rinkimų apygardą, apie planus patekti į Europos Parlamentą, kuriame jam būtų garantuotas „išlaikymas iki smertės“, tai reikštų, kad ir žaliaakė su juo neprapultų, būtų „su perspektyvom“.
Beje, pasirodo, S.Stoma saugo ir tradicinės šeimos vertybes, mat su buvusia žmona, nors ši „bjauroko charakterio“, jis palaikąs „ūkinę partnerystę“ – išties šis parlamentaras tikras perlas Tėvynės sąjungos karūnoje. Galbūt todėl Tėvynės sąjungos partijos bei Seimo etikos komisijos S.Stomą tik lengvai pabarė, kad daugiau taip nedarytų. Parlamentaras, ko gero, pasimokė, nes šiandien tikina bijosiąs susitikinėti net ir su vyresnėmis moterimis. Bet Seime jo funkcija labiau dekoratyvinė.

Babilių Vincukui už pastarąjį kelių erelio skrydį, o “prisikėlėliams” – už tai, kad nenuilsdami linksmino tautą

Paklaustas apie tai, ar mėgsta greitį, buvęs Tautos prisikėlimo partijos, o dabar Liberalų ir centro sąjungos narys Vincas Babilius, ko gero, atsakytų: „Be galo!“ Visą kadenciją šį parlamentarą persekiojo policininkai, tiksliau, jų rankose esantys ir prieš nosį vis kaišiojami greičio matuokliai, todėl V.Babilius vienu metu turėjo net penkias nuobaudas už tikrai įspūdingą greičio viršijimą.
Tačiau atrodo, kad ketverius metus skraidęs kelių erelis pagaliau trenkėsi į sausą eglelę, arba į geldą, kaip sako pats V.Babilius. O kalbant žmonių kalba – tai vožtasi į kito žmogaus vairuojamą „Mazda“ automobilį ir į šviesoforą. Matyt, nuo smūgio V.Babiliaus sąžinė buvo stipriai kontūzyta, nes jis pamiršo Lietuvos įstatymus ir nukentėjusiajam bandė siūlyti kyšį, kad nebūtų kviečiama policija, o vėliau apskritai paspruko iš įvykio vietos.
Kitą dieną vargšas seimūnas priminė vieną visiems iki skausmo žinomą laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ personažą ir dievažijosi, kad „negėrė“ ir „žinojo“.
Ko gero, tai nebus paskutinė linksma nata, kuria savo kadenciją ketina baigti „prisikėlėliai“, kurie ne tik tautos neprikėlė, bet ir patys „užsilenkė“.
Ryškiausia TPP žvaigžde suspindėjo Linas Karalius, kuris po apkaltos buvo ištrenktas iš Seimo, užtat šiandien yra laisvas keliauti po Tailando viešnamius ir dergti Palangos pajūrį. O jo ištikimasis Sanča Pansa Aleksandras Sacharukas nuo nuožmaus likimo smūgių vis dėlto kažkaip išsisuko.
Kita „prisikėlusioji“ Asta Baukutė šiandien save drąsiai gali vadinti anglų kalbos bei kūdikių žindymo viešose vietose specialiste. Šios klojimo teatro „salėms“ sukirptos aktorės kompetencija pakankama ir kraustymosi paslaugas teikiančiai firmai steigti. Žinome net firmos šūkį: „Iš buto neišvežame tik lubų, sienų ir grindų!“
O štai aksominių plikės ir balso savininkai – Valinskų porelė parodė, kad jiems vidinė etika svarbiau. Jie šoko, dainavo, filmavosi laidose, vedė renginius ir kitaip save rodė, nepaisydami Seimo Etikos ir procedūrų komisijos amsėjimo.
O kur dar kiti „prisikėlėliai“: santuokų žinovas Antanas Nedzinskas, taksistų bei policijos siaubas Seimo svyruonėlis Rokas Žilinskas, smurto šeimoje tyrinėtoja Donalda Meiželytė bei kiti smulkesni TPP juokdariai.

Antanui Bosui už itin gerą verslo uoslę

Antanas Bosas gali būti vadinamas tikru savo gyvenimo bosu: sėkmė jam šypsosi visada. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti skaitant paskalų žurnaluose jo paties užsakytus straipsnius apie puikią žmoną, vaikus, elnynus, atostogas užsieniuose bei milijonus generuojantį verslą. Visiems „stiliaus ikonos“ A.Boso pasiekimams surašyti neužtektų ir jaučio odos – juk tai buvęs Regbio federacijos prezidentas, siūlęs mokyklose įvesti privalomas šio sporto pamokas, taiklus medžiotojas, elnius šaudantis nuo verandos slenksčio, puikus vyras, savo žmonai paliekantis balso teisę tik orgazmo metu.
Tačiau atrodo, kad prieš kelias savaites A.Boso kruopščiai kurtas įvaizdis pradėjo eižėti. Štai jam priklausančios įmonės „Klaipėdos kranai“ darbuotojams pakako įžūlumo paduoti į teismą savo bosą, kuris daugiau nei dvejus metus nemoka jiems atlyginimų. Negirdėtas darbininkų akiplėšiškumas – negi negali šiek tiek palaukti pinigų? Juk dabar A.Bosas turi svarbesnių reikalų, nei kažkokia žlunganti įmonė ir jos skolos.
„Tegul komentuoja direktorius, o aš Italijoje!“ – štai ką atsako į tarptautinio darbininkų internacionalo reikalavimus žymusis uostamiesčio verslininkas. Matyt, užsiėmęs žmogus.
Dar vienas A.Boso „verslo uoslės“ įrodymas – Nobelio premijos ekonomikos srityje vertas investicinis viražas su DNB banko obligacijomis. 2007 m. šis verslo banginis, užstatęs namą, iš banko pasiskolino 20 mln. Lt, už kuriuos nusipirko su akcijomis susietų obligacijų. Deja, atūžus sunkmečiui vertybiniai popieriai nuvertėjo, o paskolos palūkanas mokėti reikia ir toliau. Bankui skolingas apie 2 mln. Lt A.Bosas neseniai banką padavė į teismą – turbūt vildamasis, kad jau nebegalioja patarlė apie kvailius bažnyčioje.
Kaip matome, A.Bosas yra sukaupęs tiek verslo patirties, kad ja netgi pasidalijo savo knygoje „Strateginis valdymas: nuo korporacijos iki valstybės“. Vis dėlto turbūt niekam Lietuvoje nesinorėtų, kad šis verslo „genijus“ parodytų, kaip moka valdyti valstybę.

Donatai Rimšaitei – už savotišką patriotizmą, arba su meile iš Rusijos

Sakoma, kad sportas vienija tautas. Deja, buvusios penkiakovės vicečempionės Donatos Rimšaitės pavyzdys byloja ką kita. Jau daugiau nei metus besimėgaujančiai Rusijos teikiamais patogumais, perspektyviai sportininkei niekaip nesiseka išplėšti teisės atstovauti šiai šaliai Londono olimpinėse žaidynėse.
D.Rimšaitės silpnybė ta, kad lipant ant apdovanojimų pjedestalo jai labai patinka girdėti Rusijos himną, todėl 2010 m. pabaigoje ji išvyko į Rusiją, pareikšdama, jog nuo šiol atstovaus šiai šaliai. Nuo tokio poelgio „apšalo“ ne tik visa Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija, bet ir sportininkės treneris Jurijus Moskvičiovas.
D.Rimšaitės motyvai buvo aiškūs: Rusijoje ji gavo keleriopai didesnes pajamas ir nepalyginti geresnes treniruočių sąlygas. Tiesa, sportininkė kažkodėl nesiryžo pasirodyti iki galo pragmatiška ir visiems norintiems jos klausytis ėmė sekti  pasakas apie užjūriuose gyvenančią meilę, tiksliau, apie Rusijoje gyvenantį mylimąjį. Kas jis toks – neatskleidė, tačiau 2011-ųjų vasarį vis dėlto ištekėjo už šio nematomo vyro. Nors iki dabar neaišku, kas jis: matyt, pabaisa vis dar neatvirsta į princą.
Nepaisant to, santuoka paspartino proziškesnius įvykius: praėjusių metų liepą Dmitrijus Medvedevas D.Rimšaitei suteikė Rusijos pilietybę, taigi atsirado oficiali galimybė atstovauti šiai šaliai. Gavus naująjį pasą, D.Rimšaitei teko atsisveikinti su Lietuvos pilietybe.
Kai galimybė dalyvauti šių metų olimpiadoje buvo jau ranka pasiekiama, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas trenkė ant stalo tūzą ir nesuteikė jai išimties, nepraėjus trejų metų laikotarpiui, olimpinėse žaidynėse atstovauti kitai valstybei. Tad, ko gero, D.Rimšaitei dar kelerius metus teks mėgautis jos pačios minėtais „žydinčiais sodais“ Rusijoje ir slaptojo vyro meile, kol pavyks lipant ant olimpinių žaidynių pjedestalo išgirsti šios valstybės himną.

Tora! Tora! Tora! Arba Lietuvos kamikadzėms, taranavusiems miražą

Kai kam per valandą netekti pusės karinių oro pajėgų būtų neįmanoma misija, bet tik ne Lietuvai ir jos didvyriams. Kaip paaiškėjo, visiškai nebūtina turėti orlaivio, apkabinėto raketomis ir kulkosvaidžiais, kad būtų įmanoma (beveik) numušti galingą prancūzų gamybos naikintuvą „Mirage“. Tą įrodė Lietuvos karinių oro pajėgų pilotai, prisiminę Antrojo pasaulinio karo metu japonų kamikadzių taikytą taktiką. Pasibaigus šaudmenims, šie nukreipdavo savo lėktuvus į priešo orlaivius ar laivus ir taranuodavo juos – garbingai žūdami ir sukeldami nuostolių priešui.
Kažkaip panašiai pasielgti bandė ir Lietuvos pilotai, nesvarbu, kad tai buvo joks karas, o viso labo pratybos. Taigi praėjusių metų rugpjūčio 30 d. per pratybas susidūrė Lietuvos karinis orlaivis L-39ZA „Albatross“ ir Prancūzijos karinių oro pajėgų naikintuvas „Mirage 2000“. Abu Lietuvos lėktuvo pilotai katapultavosi ir saugiai bei šlapiai nusileido į Rėkyvos ežerą. Deja, jų pilotuojamam lėktuvui nepasisekė: jis tėškėsi į netoliese esančią pelkę. Gerai, kad neužsidegė tradiciškai Lietuvoje smilkstantys durpynai, tačiau juodoji dėžė vis dėlto sudegė.
Apklausus visus įvykyje dalyvavusius pilotus paaiškėjo, kad abiejų orlaivių lakūnai tiesiog skirtingai interpretavo skrydžio eigą. Kad ir kaip stengėsi lietuviški kamikadzės, prancūzų „Miražas“, nors ir šiek tiek apgadintas, sugebėjo saugiai nutūpti Šiaulių kariniame oro uoste. Užtat Lietuvos karinės oro pajėgos (KOP) neteko pusės savo lėktuvų – mums liko vienintelis čekų gamybos „Albatrosas“.
Bet nėra to blogo, kas neįšeitų į gera: nors ir netyčinė, ši avarija tapo savotišku akstinu atnaujinti KOP lėktuvų „parką“ ir nusipirkti bent vieną naują orlaivį. Tiksliau, orlaiviuką. Sprendimas dėl įsigijimo bus priimtas dar šiemet, nors neaišku, kaip papūs politiniai vėjai prieš ir po rinkimų, mat reikia peržiūrėti kitų metų krašto apsaugos biudžetą, be to, tam turi pritarti Vyriausybės ir prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba.

Alkoholiui – už tai, kad ne vienam rimtam vyrui galvą susuko

Senovėje bočiai lietuviai, gerdami alų ar midų, dievams ant žemės nuliedavo. Šiandien daug pragmatiškesni laikai, ir dabartiniai vyrai viską pilasi į gerklę. Todėl tauta turi žinoti savo didvyrius.
Girtas ar ligonis? Štai tokią mįslę praėjusį balandį užminė aktorius Vytautas Šapranauskas, vesdamas humoristinį renginį. Vos liežuvį apverčiantis, kliuvinėjančiomis kojomis ir patinusiomis pandos akimis maestro buvo netekęs viso savo žavesio ir kalbos šmaikštumo. Televizijos atstovai teigė, kad aktorius sirgo, tačiau negailestingi TV3 prodiuseriai neiškvietė „ligoniui“ greitosios pagalbos.
Bet ne tik bohemos atstovams stikliukas pakiša koją. Štai praėjusį lapkritį Švenčionių meras Vytautas Vigelis su kolegomis „pasišiukšlino“ nenuvykdamas į Paryžiuje rengiamą komunalininkų parodą. Matyt, vyrus kankino skrydžio baimė, nes Varšuvoje paėmė ant drąsos, ir, atrodo, nemažai, nes buvo išlaipinti iš lėktuvo. Meras V.Vigelis iš pradžių teigė apskritai niekur neskridęs, vėliau pakeitė versiją ir porino turėjęs grįžti iš Varšuvos, kai sužinojęs apie žmonai daromą operaciją.
Išgėrus dažnam Lietuvos džigitui kylas noras šokti ant žirgelio ir nujoti pas mergelę. Štai neseniai su kvapeliu prie vairo įkliuvo Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus, o buvęs krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ direktorius Jonas Vainauskas, kaip koks Babilius, net avariją sukėlė. Aistrai pasivažinėti girtam neatsispyrė ir du aktoriai Ramūnai – Rudokas bei Cicėnas, pastarasis iš to linksmumo net šviesoforą nudaužė.
Smagiai sostinėje pasivažinėjo ir Baltarusijos diplomatas Jaroslavas Diktijevskis: sudaužęs net tris automobilius, jis tvirtino, kad labai pavargo darbe, ir atsisakė tikrintis girtumą. Vis dėlto praėjusių metų rekordai priklauso Lietuvos policijai: vasario viduryje per vieną savaitgalį neblaivūs prie vairo įkliuvo net penki pareigūnai. Generalinis komisaras Saulius Skvernelis nespėjo dalyti „vilko bilietų“.

"Moters savaitgalio" archyvas

Į varškę suberkite 1 cm storio griežinėliais supjaustytus bananus, išmaišykite, įpilkite šiek tiek mineralinio vandens (bet ne per daug) ir norimą kiekį cukraus. Viską išplakite plakikliu. Jei desertas per tirštas, įpilkite mineralinio vandens – varškė įgaus purumo. Paragaukite, jei trūksta cukraus, įdėkite.

"Moters savaitgalio" archyvas

Mėsą supjaustykite gabalėliais. Nuplautą obuolį suketvirčiuokite, išpjaukite sėklalizdžius ir supjaustykite kubeliais, nuluptus bananus – storais griežinėliais. Visus komponentus pakaitomis suverkite ant iešmų. Citrinos sultis sumaišykite su aliejumi bei cinamonu, įberkite pipirų. Šiuo marinatu aptepkite vėrinukus ir uždengtus pamarinavusi mažiausiai 1 valandą iškepkite ant grotelių.