Nuo fašisto, kolaboravusio su nacionalsocialistine Vokietija, iki nacionalinio didvyrio, paklojusio pamatus Ukrainos valstybingumui bei laisvei, – tokie radikaliai skirtingi įvaizdžiai siejami su ukrainiečių politiniu veikėju Stepanu Bandera. Pasak Albertos universiteto istoriko Davido Marpleso, net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po mirties S.Banderos asmenybė kelia tokias stiprias emocijas, kad įvertinti jo veiklą nešališkai tebėra itin sudėtinga.

Šiandieninio konflikto Ukrainoje sąlygomis S.Banderos reikšmė yra išaugusi tiek, kad jo bei bendražygių vartotas šūkis „Slava Ukraini! Gerojam slava!“ („Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“), taip pat raudonos-juodos nacionalistų vėliavos ir plakatai su jo atvaizdu tapo neatsiejamais Maidano bei pasipriešinimo agresijai atributais. Nenuostabu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą pabrėžė, jog protestuotojai garbina Adolfo Hitlerio parankinį, o Ukrainos vadovai bandė įtikinti Rytų ir Pietų regionų gyventojus, kad gąsdinimai apie fašizmo atgimimą yra tik Kremliaus propagandos priemonė.

Šiandien, kai, pasak istorikės Anne Applebaum, Ukrainai reikia sveiko nacionalizmo, reiškiančio susirūpinimą savo šalies ateitimi bei jos gerove, S.Banderos veiksnys yra vienas svarbiausių naujosios Ukrainos tapatybės konstravimo kontekste.

Kas toks buvo S.Bandera?

S.Bandera gimė 1909 m. teritorijoje, kuri priklausė Austrijos imperijai. Kita dabartinės Ukrainos dalis tuo metu buvo valdoma Rusijos imperijos, tačiau geopolitiniai pokyčiai bei karai ilgainiui lėmė tai, kad Vakarų Ukrainos žemių kontrolė atiteko Lenkijai, o Rytų – Sovietų Sąjungai. Tuo metu, kai Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kilo nacionaliniai judėjimai ir buvo atkuriamos valstybės, ukrainiečiai išliko imperijų priespaudoje.

Trečiajame dešimtmetyje ėmė stiprėti nacionalistinės ukrainiečių nuotaikos: susikūrė Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), įvairiomis priemonėmis, tarp jų ir teroristinėmis, kovojusi prieš lenkų bei sovietų įtaką šalyje. Į šiuos procesus aktyviai įsitraukė ir Europoje dominuoti pradėjusios fašistinės ideologijos paveiktas S.Bandera: jis siejamas su Lenkijos vidaus reikalų ministro Bronislawo Pierackio nužudymu, taip pat keliomis dešimtimis kitų politinių žmogžudysčių, už kurias 1936 m. lenkų buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Prieš pat karą atgavęs laisvę, S.Bandera vėl prisijungė prie nacionalistų, kurie skilo į dvi grupes: OUN-M ir radikalesnę OUN-Bandera (OUN-B).