Stasys Kropas/BFL

3 klausimai apie bankinių paslaugų naujoves Bankų asociacijos prezidentui Stasiui Kropui

– Civilinio kodekso pataisomis Seimas patvirtino naują indėlių rūšį – neatšaukiamą terminuotąjį indėlį. Kai palūkanos už indėlius jau kurį laiką yra nulinės ar neigiamos, ar gyventojai iškart susigundys nauja taupymo priemone ir puls dėti neatšaukiamų indėlių?

– Tokia priemonė nėra skirta šiam laikotarpiui, negalima pasakyti, kad atsiradus tokiai galimybei bankai iškart pradės mokėti didesnes palūkanas. Kol kas tai neaktualu, nes esame netipinėje ekonominio ciklo būklėje: palūkanos neigiamos, o mokamos už 5 ar net 10 metų vyriausybių vertybinius popierius nelabai skiriasi nuo mokamų už trumpalaikius indėlius. Esant normaliai ekonomikos raidai, pliusinėms palūkanoms, neatšaukiami indėliai, liaudiškai kalbant, yra maždaug 1,5 proc. brangesni. Vadinasi, jei terminuoto, atšaukiamo indėlio palūkanos yra 2 proc., už neatšaukiamus indėlius bankai turėtų mokėti 3,5 proc.

Manau, kad neatšaukiami, ilgesniam kaip vienų metų terminui padedami indėliai turėtų būti naudingi klientams ir ekonomikai. Ypač tada, kai baigiasi europiniai pinigai, bankams, kredito įstaigoms svarbu turėti resursų, žaliavos, iš kurios būtų galima teikti ilgesnio laikotarpio paskolas.

Žinoma, vartotojai nepuls nešti pinigų į bankus ir bankai nepuls aktyviai siūlyti šios priemonės. Klientams susipažinti, priprasti prie neatšaukiamų indėlių reikės tikrai ne vienų metų, tai ilgalaikio laikotarpio priemonė, todėl neatšaukiamų indėlių portfelis didės laipsniškai.

– Kokios su būsto paskolomis susijusios naujovės, įtvirtintos Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme, yra svarbiausios gyventojams?

– Klientams svarbiausia standartinė informacija apie kreditą, kurią suteikti turės visi kredito davėjai, įskaitant ir dabar neprižiūrimus. Įmonės, fiziniai asmenys, greitųjų paskolų bendrovės darė tam tikrą „versliuką“ pasiskelbdami, kad teikia paskolas, tačiau dabar jie turės deklaruoti veiklą ir atitikti reikalavimus.

Klientas per 14 dienų, skaičiuojant nuo kredito sutarties sudarymo, galės persigalvoti ir atsisakyti jau sudarytos sutarties. Tačiau, matyt, gali būti taip, kad per tas 14 dienų nuo sprendimo priėmimo bankai bus nelabai linkę išmokėti pinigų ir palauks, kol sueis šis terminas. Žinoma, galbūt konkurencija lems tai, kad bankai paskolos pinigus perves iškart ir prisiims riziką. Tačiau manau, kad bent iš pradžių bus bendro netikrumo, todėl sutartyse gali būti numatyta sąlyga, kad pinigai sąskaitą pasieks po 14 dienų. Bent jau aš taip elgčiausi, jei būčiau banko vadovas.

– Nuo vasario bankai privalės pasiūlyti ir būtiniausių bankinių paslaugų krepšelį, kurio maksimali kaina – 1,5 euro per mėnesį. Klientams, atrodytų, kainuos pigiau, bet bankams tokios „lubos“ nepatinka. Kodėl?

– Mūsų supratimu, šis reguliavimas yra be tikslo, galbūt jis buvo paremtas politiniais, ne ekonominiais skaičiavimais. Iš esmės tai yra konkurencijos ribojimas ir galbūt net koncentracijos didinimas. Nežinau, kaip klientai, bet aš dabar šią priemonę vertinu šiek tiek skeptiškai. Juk klientas galėjo pasirinkti įvairius bankus, nemokamai atsidaryti sąskaitas ir susidėlioti jam tinkamiausią krepšelį.

Be to, su krepšeliu atsirado dar vienas reikalavimas: nuo vasario bankai nebegalės taikyti skirtingų mokesčių pavedimams banko viduje ir tarp skirtingų bankų. Faktiškai visuose bankuose vidiniai pavedimai nieko nekainuoja, jais visą parą naudojasi šeimos nariai. Tačiau dabar reikalavimas suvienodinti kainodarą reiškia apmokestinti vidinius pavedimus. Jei yra tarpbankinių pavedimų mokesčiai, vadinasi, turi atsirasti mokėjimai ir už vidinius pavedimus. Natūralu, kad bus klientų nepasitenkinimo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

SCANPIX NUOTR.

Euro zonos ekonomikos augimas lėtėja, o tarp ES šalių atsiranda vis daugiau prastos ekonominės sveikatos požymių. Tačiau, užuot prognozavę naują krizę, ekonomistai ragina neprarasti optimizmo.

Rima JANUŽYTĖ

Kol kas bent Lietuvoje viskas labai primena 2008-ųjų krizės priešaušrį: bankai be atvangos skolina ir, jusdami grynųjų stygių, siūlo puikias sąlygas indėliams. Antai „Swedbank“ atgaivino tradiciją siūlyti trumpalaikį taupymą be jokių terminų, o tokiam „indėliui“ pasidėti pakanka vos 5 eurų. Panašiai geras sąlygas taupyti šis bankas siūlė ir maždaug prieš 8–9 metus.

Savo ruožtu gyventojai ima būsto paskolas, ne­kilnojamojo turto projektų plėtotojai praneša apie nuolat augančias butų kainas. Logistikos bendro­vės, dažnai vadinamos ekonomikos lakmuso po­pierėliu, veržiasi diržus. Žodžiu, jei vertintume tik per savo pačių patirtį, galėtume drąsiai teigti, kad Lietuvoje bręsta ekonomikos krizė.

Panašių požymių randasi ir visoje Europos Są­jungoje. Vėl skelbiami bankai, neišlaikantys vadina­mųjų „streso testų“. Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Prisiminkime PIGS (angliškų Portugalijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos pavadinimų trumpinys). Šį kartą tai Italija ir Prancūzija. Tačiau ekonomistai ramina: viskas būsią gerai. Ar tą patį, ką patvirtina nuojauta, kalba ir skaičiai?

Euro zonos skaičiai „stringa“

Preliminariais ES statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas lėtėja.

Per praėjusį ketvirtį, palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, euro zonos ketvirčio ekonomikos augimas su­lėtėjo perpus iki 0,3 proc. Smuktelėjo ir metinis euro zo­nos BVP augimas: palyginti su ankstesniu ketvirčiu, jis sumažėjo nuo 1,7 iki 1,6 proc. Tiesa, ekonomistai prognozavo, jog augimo nuosmukis bus netgi kiek didesnis, t. y. prieaugis sudarys vidutiniškai 1,5 proc.

Nieko itin džiugaus ir kalbant apie visą Europos Są­jun­gą: Bendrijos ketvirčio eko­nomikos prieaugis sudarė 0,4 proc. ir buvo mažesnis už jau ir taip labai kuklų ankstesnio ketvirčio rezultatą, kai ES BVP augo 0,5 proc.

Vienintelė gera žinia, kad liko nepakitęs bent jau metinis ES BVP augimas (priešingai, nei euro zonos atveju), kuris dabar siekia 1,8 proc.

Nedarbas mažėja

Nedarbo srityje Europoje šalis šaliai nelygu. Euro zonoje nedarbas šiuo metu siekia 10,1 proc. – tiek pat, kiek ir gegužę, o tai – žemiausias rodiklis nuo 2011 m. liepos. Visoje Bendrijoje nedarbo lygis dar mažesnis – 8,6 proc. Kai kurių šalių rodikliai iš tiesų labai geri. Štai mažiausias nedarbas yra Maltoje – vos 4 proc., tik kiek didesnis jis Čekijoje ir Vokietijoje. Užtat Ispanijoje, o ypač

Graikijoje, nedarbo rodikliai yra labai prasti – atitinkamai 19,9 ir 23,3 proc. Panašūs jie buvo ir šioms šalims artėjant prie giliausios ekonominės krizės, nors Grai­kijos ir Ispanijos valdžios kaip sutarusios aiškina, kad abi valstybės rodo pakilimo ženklus ir apie jokią naują krizę ar jos grėsmę čia nėra nė kalbos.

Butų pardavimas padvigubėjo

Nors šiame Europos kontekste Lietuvos ekonomikos rodikliai nėra prasti, mūsų šalies ekonomika šiuo metu yra itin „burbuliuojanti“. Ir štai kodėl. Pirmiausia – ypač suaktyvėjusi nekilnojamojo turto rinka, kurios intensyvumas stebina net visko iki krizės ir po jos regėjusius analitikus.

Antrąjį šių metų ketvirtį butų ir namų pirkimo–pardavimo sandorių kiekis buvo didesnis ne tik palyginus su pirmuoju šių metų ketvirčiu, bet ir aukštesnis, jei palygintume su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. VĮ Registrų centro duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje sudaryta net penktadaliu ( 19 proc.) daugiau butų ir beveik 7 proc. daugiau namų pirkimo–pardavimo sandorių, palyginti su antruoju 2015 m. ketvirčiu. Antai ba­landžio–birželio mėnesiais Lietuvoje vidutiniškai per mėnesį buvo sudaroma po 890 namų ir 2,84 tūkst. butų sandorių. „Ober-Haus“ duomenimis, namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Antrasis šių metų ketvirtis išsiskyrė ir sparčiau augusiomis butų kainomis. Skirtingai nuo ankstesnių laikotarpių, didesnis butų kainų augimas buvo fiksuojamas ne tik Vilniuje, bet ir visuose šalies didmiesčiuose. Pavyzdžiui, sparčiausias kainų augimas balandį–birželį buvo užfiksuotas Šiauliuose, kur butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,5 proc. (iki 585 Eur/kv.m.). Vilniuje butų kainos per tą patį laikotarpį augo 2,4 proc. (iki 1,376 tūkst. Eur/kv.m.), Kaune – 2,1 proc., Panevėžyje – 1,8 proc., Klai­pėdoje – 1,2 proc.

„Ober-Haus“ duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose tiesiogiai iš statytojų buvo nupirkta arba rezervuota 1,395 tūkst. naujos statybos butų jau pastatytuose ir statomuose daugiabučiuose na­muose. O tai – net 45 proc. daugiau nei per 2015 m. II ketvirtį.

Neparduotų naujų butų skaičius, nepaisant itin iš­augusios tokių butų pasiūlos, bent jau sostinėje su­mažėjo penktadaliu ir šiuo metu neparduotų bu­tų kiekis Vilniuje yra mažiausias nuo 2014 m. trečiojo ketvirčio bei mažėja antrąjį ketvirtį iš eilės. Ana­li­tikai tokią situaciją aiškina padidėjusia gyventojų perkamąja galia ir bendru ekonomikos augimu.

Esą Lietuvoje vis labiau juntamas darbo jėgos trūkumas didina konkurenciją dėl darbuotojų, o tai kelia į viršų atlyginimus, mažėja ir nedarbo lygis. Dėl to vartotojai jaučiasi pakankamai užtikrinti ir vis labiau išlaidauja. Didėja ir jų optimizmas dėl šalies ekonomikos. Tačiau tai, kas Lie­tuvos ekonomiką šiandien augina, tiek daug vilčių teikti neturėtų.

Lietuvos ekonomiką augina „Lidl“ efektas

2 proc. – tiek per antrąjį ketvirtį, palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo Lietuvos ekonomika. Nors tai yra didesnis augimo tempas nei praėjusiais metais, kai ekonomika vidutiniškai augo 1,6 proc.

Daugiausia įtakos BVP augimui turėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių veiklos rezultatai. Kitaip sakant, stipriausiu ūkio plėtros varikliu išliko vidaus vartojimas ir neatsiejama jo palydovė – vidaus prekyba. Antai mažmeninės prekybos apimtys per antrąjį ketvirtį augo beveik 7 proc. – panašiai tiek, kiek ir per pirmąjį ketvirtį.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad vidaus rinkos padėtis susijusi su pastaraisiais metais stiprėjusia mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių perkamąja galia, kuriai augti padėjo keletas sprendimų kelti minimalią mėnesio algą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Darbo jėgos deficitas darbo rinkoje lėmė spartų vidutinio darbo užmokesčio didėjimą.

Tuo, žinoma, galima džiaugtis. Tačiau analitikai perspėja, kad vartojimu pagrįsta ekonomika nėra stabili – tam būtini gero eksporto ir investicijų rodikliai. O jie – visai nekokie. 2016 m. sausio–gegužės mėnesiais, palyginti su tuo pačiu

2015 m. laikotarpiu, šalies eksportas sumažėjo

1,3 proc., importas – 4,9 proc. Tiesa, šį sumažėjimą lėmė naftos produktų eksporto susitraukimas, kurį savo ruožtu išprovokavo naftos kainų kritimas. Lietuviškos kilmės prekių eksportas sumenko 2,2 proc.

Jei tarpusavyje lygintume du šių metų ketvirčius, tendencijos atrodytų dar nemalonesnės. Per pirmąjį ketvirtį prekių eksportas buvo ūgtelėjęs daugiau kaip 8 proc., o antrojo ketvirčio laikotarpiu, kaip rodo pirminiai duomenys, augimas jau siekė vos kelis procentus. Traukėsi ne tik naftos produktų, bet ir trąšų, reeksportuojamų vaisių ir daržovių eksportas. Augimo trajektoriją išlaikė tik grūdų, baldų, farmacijos produktų eksportas.

Mažėjo ir investicijos. Per pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos traukėsi beveik 7 proc., antrąjį ketvirtį, tikėtina, susitraukimo mastas išliko pa­našus. Neigiamas investicijų augimo tempas turėtų išsilaikyti visus 2016 m., o ryškesnis atsigavimas prognozuojamas tik 2017 m.

„Vien remiantis vartojimu būtų sunku tikėtis tvarios ir sparčios ūkio plėtros, kuri užtikrintų konkurencinį pranašumą ir stabdytų emigraciją.  Ilgai remtis vien vartojimo koja yra sudėtinga. Tikėtis tvaraus ir spartaus ūkio augimo galima tik tuo atveju, jeigu bus plėtojamas eksportas ir investicijos. Pastarosios, kaip ir buvo prognozuota, lėtėjo dėl ES finansavimo ciklo keitimosi“, – teigia DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė bei finansų analitikė Jekaterina Rojaka.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

„Brexit“ baimės – dar nerealizuotos

Nors Lietuvos verslo lūkesčiai itin dideliu optimi­zmu netrykšta, tačiau desperacijos irgi nėra. Nau­jausias liepos mėnesio Lietuvos ekonominio vertinimo rodiklis buvo aukštesnis nei pernai ir, pa­lyginti su birželiu, net ūgtelėjo, nors buvo pranašaujama, kad „Brexit“ referendumas optimizmo verslui nepaliks nė lašo. Sakykime, po „Brexit“ re­ferendumo kai kurie bankai (pavyzdžiui, „Dans­ke Bank“) net su­mažino Lietuvos BVP augimo prognozę.

Visgi aiškėja, kad su „Brexit“ susijusios baimės bent jau Lietuvoje kol kas dar nerealizuotos. Užtat euro zonos verslininkai nusiteikę kur kas pesimistiškiau.

Verslo lūkesčiai Europoje liepą nėrė į apačią – daugelis verslo atstovų įsitikinę, kad euro zonai antroje metų pusėje greičiausiai nepavyks išvengti recesijos. Jei taip nutiks, tai neabejotinai turės neigiamų pasekmių Lietuvos eksporto plėtrai. Juolab, kad apie ketinimus stabdyti investicinius projektus jau yra pranešusios kai kurios nuo Jungtinės Ka­ralystės rinkos labiau priklausančios Lietuvos įmonės. Todėl išlieka rizika, kad neužtikrintumas Eu­ropoje gali persimesti ir į Lietuvą bei stabdyti in­vesticijų plėtrą šalyje. Be to, kritusi Jungtinės Ka­ralystės svaro sterlingų vertė gali paveikti ir emi­grantų perlaidas į tėvynę, o tai gali neigiamai pa­veikti vartojimą mūsų šalyje.

Na, o kaip sekasi pačiai Didžiajai Britanijai?  Paskelbti nauji duomenys liudija, kad visai neblogai. Pavyzdžiui, praėjusį ketvirtį Didžiosios Bri­tanijos BVP ūgtelėjo 0,6 proc. Kita vertus, svaro vertė stabiliai krenta.

„Tai, kad svaro vertė vėl smuko, rodo, kad rinka linkusi žvelgti giliau. Rinkoje jaučiama, kad BVP taip smarkiai nebekils. Apskritai, šiuo metu rinkose visi geri rodikliai vertinami atsargiai“, – aiškina Nacionalinio Australijos banko Londono padalinio ekonomistas Geivinas Frendas. Jis ir kiti analitikai prognozuoja, kad šis ketvirtis gali būti paskutinis Didžiosios Britanijos ekonomikos „pasispardymas“, ir kad artimiausioje ateityje didesnio augimo tikėtis neverta. Priešingai, žadama, kad šalies BVP susitrauks. Ekonomikos tyrimų bendrovė „Markit Economics“ prognozuoja, kad Didžiosios Britanijos gamybos ir paslaugų sektoriuose šiuo metu fiksuojami akivaizdūs nerimą keliantys lėtėjimo ženklai.

„Dabar rinkos laukia Anglijos banko sprendimo dėl ekonomikos skatinimo priemonių“, – primena analitikai.

Didžiausios ligonės – Prancūzija ir Italija

Priemonių, kaip gelbėtis iš nemalonios situacijos, turės ieškoti ne tik Didžioji Britanija. Dar prieš „Eu­rostatui“ paskelbiant preliminarius euro zonos ekonomikos rodiklius, nerimo ženklai pasiekė iš Pran­cūzijos. Šios šalies ekonomika antrąjį ketvirtį stagnavo (augimas buvo 0 proc.), nors pirmąjį ketvirtį stiebėsi 0,7 proc. Tokia situacija netikėta net patiems prancūzams: šios šalies statistikos departamentas buvo prognozavęs, kad antros pagal dydį euro zonos ekonomika ūgtelės bent 0,3 proc., o vyriausybė – kad 2016 m. ekonomika augs bent 1,5 proc.

Italija – dar viena potenciali euro zonos ligonė, o tarp dešimties Europos bankų, neišlaikiusių vadinamųjų „streso testų“, net du yra Italijos: „Monte dei Paschi“ yra labiausiai pažeidžiamas visoje euro zonoje, o „Unicredit“ – pirmajame „ligonių“ penketuke.

Kita vertus, šiame juodajame bankų sąraše, kurį paskelbė Europos bankininkystės asociacija (EBA), dar yra Airijos, Ispanijos ir net Austrijos bei Vokietijos bankų.

Juodajame bankų sąraše yra ne tik Italijos, bet ir Airijos, Ispanijos, net Austrijos bei Vokietijos bankų.

„Nors ir matome, kad bankai pritraukė daug kapitalo, bankai nėra iki galo pasveikę. Darbo yra“, – teigia EBA vadovas Andrea Enria.

„Streso testais“, kuriuos rengė Europos bankininkystės institucija (EBA), Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija (EK), buvo patikrintas 51 ES bankas. Vertinta, kaip jie reaguotų į iš­a­ugusią kredito, veiklos ir rinkos riziką. Šie rezultatai nenurodo – bankai testą „išlaikė“ ar „neišlaikė“, veikiau jie padės tikslingiau veikti Europos ban­kų sistemą tobulinančioms ES institucijoms.

Gera žinia Lietuvai, kur veikia daug Skan­di­na­vijos bankų: šie bankai bandymus atlaikė be di­desnių sunkumų, o Skandinavijos šalys ir Lenkija pa­sirodė esančios saugiausi Europos regionai.

Rusijai  –  geriau, JAV – blogiau

Žvelgiant į viso pasaulio ekonomikos sveikatą, šiuo metu ryškėja dvi tendencijos. Pirmoji: nors Ru­­sijos ekonomikai yra palyginti blogai, to blogumo nebedaugėja, o analitikai įžvelgia ir stabilumo ženklų. Jie neliečia eksporto ir importo – šios sritys Rusijai vis dar lemia tik neigiamus rodiklius. Pa­vyz­džiui, Rusijos ekonominės plėtros ministerijos išankstiniais duomenimis, šalies eksportas pirmąjį pusmetį buvo 29,7 proc. kuklesnis nei prieš metus, o importas sumenko 9,5 proc.

Prekybos perviršis aptirpo 50,6 proc. iki 44,1 mlrd. dolerių. Rusiškos „Urals“ naftos vidutinė kaina tarptautinėje šiuo palyginamuoju laikotarpiu krito 33,9 proc. iki 37,7 JAV dolerio už barelį, o rusiškų dujų kaina Vokietijos pasienyje – 48,1 proc. iki 156,1 dolerio už tūkstantį kubinių metrų.

JAV – priešingos tendencijos. Nors šios šalies ekonomika auga, bet žymiai lėčiau, nei norėtųsi.

Per antrąjį šių metų ketvirtį metinis JAV ekonomikos augimas siekė vos 1,2 proc., nors tikėtasi, jog jis sudarys vidutiniškai 2,6 proc. Be to, neigiama linkme pakoreguotas anksčiau skelbtas pirmojo ketvirčio augimas, kuris siekė 0,8 proc., o ne 1,1 proc., kaip buvo pranešama.

Teigiama, kad labiausiai JAV ekonomikos augimo lėtėjimą lėmė verslo nenoras nei investuoti, nei kaupti atsargų.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

Verslo atsargos per antrąjį šių metų ketvirtį Amerikoje sumažėjo 8,1 mlrd. dolerių, arba labiausiai nuo pat 2011 m. trečiojo ketvirčio. Jos (tiksliau, jų menkumas) BVP prieaugį sumažino 1,16 procentinio punkto.

Be to, per antrąjį šių metų ketvirtį šalyje sumažėjo ir investicijos į gyvenamąjį būstą. Jos krito net 6,1 proc., arba daugiausiai nuo pat 2010 m. trečiojo ketvirčio. Šis rodiklis smuko pirmąkart per pa­skutinius dvejus metus.

Amerikiečiai vartoja dar daugiau

Užtat Amerikos vartotojų išlaidos, kurios sukuria net apie 70 proc. šalies bendrojo vidaus produkto vertės, per praėjusį ketvirtį paaugo net 4,2 proc., arba labiausiai nuo pat 2014 m. pabaigos. Prie ekonomikos augimo jos prisidėjo net 2,83 procentinio punkto. Be to, nuo 1,5 iki 1,6 proc. buvo padidintas per pirmąjį ketvirtį užfiksuotas šio rodiklio prieaugis. Vis dėl to laukta, jog per antrąjį ketvirtį vartotojų išlaidos augs dar sparčiau, t. y. prognozių vi­durkis siekė 4,4 procento.

Prie nepasiteisinusių prognozių iš dalies prisidėjo tai, kad savo išlaidas 0,9 proc., arba labiausiai per paskutinius dvejus metus, sumažino JAV valdžia. Daugiausiai sumažintos buvo karinio pobūdžio išlaidos, be to, susispaudė ir atskiros valstijos. O tai, be jokios abejonės, prisidėjo prie ekonomikos au­gimo sulėtėjimo.

Ar JAV galėtų grėsti ekonomikos stagnacija ar net recesija? Analitikų vertinimu, ne. „Stratfor“ atkreipia dėmesį, kad po pastarojo sunkmečio JAV ekonomika yra tokia diversifikuota, kad vieno ar kito sektoriaus nesklandumai negalėtų turėti didesnės reikšmės visos šalies ekonomikos sveikatai. Kita vertus, nedidelės turbulencijos yra neišvengiamos.

„Vis dėlto net JAV skola, kuri per ateinančius kelis dešimtmečius gali tapti šalies galvos skausmu, neturėtų nugramzdinti JAV ekonomikos į recesiją. Su savo resursais ir stiprybėmis JAV ekonomika atsitiestų žaibiškai, tad baimintis nėra ko“, – žada „Stratfor“ analitikai, tuo pačiu nuramindami ir Eu­ropą. Jai, kaip ir JAV, atsitiesti esą nebūtų sun­ku, net jei to prireiktų. Tikėkimės, kad artimiausiu me­tu neprireiks.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BLF

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

– Kas mums gresia, jei įvyktų vadinamasis „Brexit“ – iš ES pasitrauktų Didžioji Britanija: ar iki Lietuvos atsiristų šio Londono žingsnio pasekmės, ar mes esame toli nuo globalių finansinių procesų ir gyvename saugiai kaip Dievo užantyje?

– Europos finansų sistema glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Londonas – pagrindinis ES finansinis centras, per kurį keliauja dauguma atsiskaitymų. Be to, tai pagrindinis operacijų eurais centras. Anglai dirba efektyviai, jų bankai likvidūs ir jų teikiamos paslaugos visus tenkina. Jei įvyktų „Brexit“, tai būtų gan didelis iššūkis tiek Jungtinei Karalystei, tiek visai ES finansų sistemai.

Gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

Be to, Didžioji Britanija išsiderėjusi daugybę lengvatų ir finansininkams ten dirbti paprasčiau nei žemyninėje Europoje. Anglams pasitraukus reikėtų derėtis ir visą sistemą, kuri susigulėjusi per dešimtmečius, formuoti iš naujo. Be to, gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

– Ar Berlynas su Paryžiumi realiai gali perimti iš britų finansinių paslaugų rinką?

– Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, sudėtinga, tačiau paslaugų kiekis, vadinamasis rinkos gylis, Londone kur kas didesnis, pačios sistemos ir siūlomi produktai išvystyti kur kas geriau nei kitur Europoje ir mėginti tiesiog perimti jų verslą būtų sunku. Tikiuosi, bet kokiu atveju bus pamėginta išlaikyti tą vertę, kuri jau sukurta, ir nebus mėginama tiesiog šiurkščiai perdalyti rinkos.

– Ar mes pajusime, jei prasidės šios kovos?

– Mūsų bankai naudojasi kolegų Londone paslaugomis, ir jos tiesiog brangtų. Didžiojoje Britanijoje dirbančios finansinės institucijos teikia paslaugas visam pasauliui, dėl to mastas didelis ir paslaugos santykinai pigios.

Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka.

Iš kitos pusės, mūsų finansų sektorius palyginti primityvus, daugumą pasaulyje pripažintų ins­trumentų mes dar tik pradedame naudoti. Net jei britai nutrauks šių paslaugų teikimą, mums smūgis bus kur kas mažesnis nei Nyderalandų ar Prancūzijos bendrovėms, dirbančioms labiau išvystytos rinkos sąlygomis.

– Kas mūsų laukia, kai po 2020 m. baigsis ar bent stipriai sumažės ES parama, kuri šiandien sudaro didelę mūsų biudžeto dalį?

– Turime tam ruoštis, ir vienas pagrindinių būdų – sukurti efektyvų finansų sektorių, kad galėtume naudotis moderniomis finansinėmis priemonėmis, kurios ir pakeistų ES paramą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankai verslui ir gyventojams skolina pustrečio karto mažiau nei bankai ES šalyse senbuvėse. Pas mus, skaičiuojant pagal BVP, paskolos sudaro apie 40 proc. BVP, o kai kuriose valstybėse – 130 proc. Normalus ir neperkaitintas lygis – apie 90 proc. Kiti instrumentai – akcijos, obligacijos, lizingas, draudimo produktai – pas mus praktiškai neegzistuoja ir sudaro tik 9 proc. BVP. Vidutiniškai euro zonoje jie viršija 100 proc. Tai resursai, kurie padeda verslui.

Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį.

ES parama – ne tik gėris. Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka. Rinkos mechanizmai savo ruožtu ekonomiškai naudingesni, nes verčia konkuruoti.

– Kaip suprantu, milžiniškos paramos nutraukimas nebus problema.

– Verslui ne, tačiau viešajam sektoriui bus sudėtinga. Pakeisti ES lėšas paskolomis ir finansiniais instrumentais bus sudėtinga. Reikės ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, kurti projektus kartu su verslu ir siekti, kad jie atsipirktų. Kita bėda – daugumos savivaldybių tarnautojų kvalifikacija per menka, kad sukurtų ir įgyvendintų tokius projektus. Didmiesčiuose tokių žmonių rasime, bet provincijoje administracija gana silpna.

Šoką dingus ES paramai patyrė daugelis šalių. Mums tai taip pat teks pereiti ir išgyventi.

– Ar tai nesmogs žemės ūkiui, vienai svarbiausių mūsų ekonomikos sričių?

– Spėju, kad šiai sričiai parama nebus visiškai nutraukta. Remiami vokiečiai, prancūzai, ir nebus taip, kad jie pinigų gaus, o mes ne. Tačiau jei grįšime prie „Brexit“, tai Didžioji Britanija yra viena didžiausių ES donorių. Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį. Vis dėlto viliuosi, kad ūkininkai bus remiami, nes pagal ekonomikos išsivystymo lygį mums dar reikia vytis ES šalis senbuves.

– O kaip verslas – ar jis galės kaip lygus varžytis su vakarietišku?

– Verslui reikia motyvacinių priemonių, kurios paskatintų naudotis rinkos priemonėmis, o ne ieškoti paramos. Svarbiausias valdžios uždavinys yra skatinti pasiūlą, kuri po krizės sustingusi. Investicijų lygmuo vis dar mažesnis, nei turėtų būti. Jei nieko nesiimsime, atsiliksime nuo kaimyninių šalių. Mes siekiame, kad Vyriausybė padėtų kurti darbo vietas ir skatintų investicijas, kurios būtų remiamos ne tik ES pinigais. Tam padėtų įvairios garantijos, lengvatos, didinančios šalies patrauklumą ir lengvinančios verslo sąlygas.

– Atėjo tarpusavio skolinimosi platformos, kilo greitųjų kreditų bumas. Kiek tai pakeis finansų rinką? Galbūt ateityje tai taps alternatyva bankams?

– Nauji žaidėjai greitai nepakeis susiklosčiusios padėties. Tokie žaidėjai, kaip rizikos kapitalo fondai, tarpusavio skolinimosi platformos, dirba su kur kas rizikingesniais klientais nei bankai. Taip mūsų segmentai prasilenkia. Bankams tokie rinkos dalyviai naudingi. Verslas, kuris pradedamas ir užauginamas finansuojant palyginti brangiais pinigais, vis tiek bėgant laikui ateis į tradicinius bankus, nes čia pinigai bus pigesni.

– Negi viskas taip šviesu?

– Deja, ne. Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuriai rūpėtų finansų sektoriaus plėtra ir kuri matytų visą paveikslą, ne atskiras jo dalis. Viskas palikta savieigai. Jei bus finansuojami tik ypač saugūs verslo ir viešieji projektai, kaip dabar, rinkai tai bus žalinga, nes neskatins augimo.

Palyginkime Estiją ir Latviją, kurios nuėjo skirtingais keliais nei mes. Jos visada turėjo savo viziją bei strategiją ir kartu augino visą sektorių.

– Koks jų kelias? Gal galime kažko pasimokyti?

– Estai Taliną kuria kaip finansų centrą. Jie jau reitinguojami tarp pasaulinių finansinių paslaugų centrų, kurie dirba ne tik su vietiniais klientais. Estų pagrindiniai klientai – Skandinavijos įmonės, todėl jie dabar neturi sunkumų ir sėkmingai pritraukia vis daugiau pinigų. Netgi skandinavų investicijos į visas Baltijos šalis ateina per Taliną. Jų vidaus rinkoje paskolų lygis du tris kartus aukštesnis nei pas mus.

Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų.

Latviai klestėjo, kol buvo normalūs ES ir Rusijos santykiai, nes specializavosi aptarnaudami Rytų valstybių finansinius resursus. Dabar ši veikla jiems kelia sunkumų, nes neaiškios kilmės pinigai iš buvusių sovietinių respublikų kelia įtarimų tarptautinėms organizacijoms. Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų. Jų bankininkystės sektoriui sudėtingas laikotarpis, nes bankų paprašyta atlikti auditus, kad jie atitiktų Vakarų finansinėms institucijoms taikomus reikalavimus. Ta­čiau tai tiesiog geopolitinės situacijos pasekmės.

– Kokia mūsų strategija ir kryptis?

– Mūsų finansų sektorius neturėjo jokios strategijos ir vystėsi chaotiškai. Niekur nėra pasakyta, ko mes norime, ką skatiname. Netgi su dabar veikiančių bankų akcininkais nėra dialogo, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų diskutuojama, ką pritraukti ateityje.

Jei kalbėtume apie tarptautines nišas – mes jų ne­turime. Be to, esant dabartiniam reguliavimui ne­galėsime plėsti paslaugų eksporto, pavyzdžiui, bal­tarusiams. Turime dirbti vidaus rinkoje ir priim­ti teisės aktus, kad galėtume čia veikti efektyviai.

Pavyzdžiui, apskaičiavome, kad vien lizingo paslauga galėtų prisidėti prie ekonomikos stimuliavimo, tačiau tam reikia, jog Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos pakeistų dalį dabar galiojančių teisės aktų.

– Jei kalbame apie vidaus rinką, ar pas mus gali ateiti daugiau bankų?

– Nebent į kurį nors nišinį segmentą. Bijau, kad ateityje gali vykti bankų koncentracija. Prie to veda ir kai kurie teisės aktai, pavyzdžiui, vadinamoji paslaugų krepšelio kaina. Tai kelia nerimą dabar veikiančių finansinių institucijų savininkams. Mažmeninės bankininkystės rinka ir taip sudėtinga, nes gyventojų mažėja, apyvartos krinta, reguliavimas griežtėja. Investuoti į infrastruktūrą, saugumą, IT technologijas reikia vis daugiau. Lietuvoje bankinių paslaugų marža mažiausia ES. Iš kitos pusės, bankai dabar turi pakankamai kapitalo, kad veiktų stabiliai.

Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga.

Kai grąžos nėra, bankai mėgina atsisakyti šio sektoriaus. Tačiau kai finansinės institucijos atsisako mažmeninės bankininkystės, sudėtingiau tampa dirbti ir verslui, nes įmonėms reikia ne tik paskolų, bet ir mažmeninių paslaugų, pavyzdžiui, atlyginimų mokėjimo darbuotojams. O mažmeninėje rinkoje svarbu mastas. Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga. Dabar mėginama didinti paslaugų skaičių. Vartotojų nedaugėja ir nedaugės. Dėl to mums neramu dėl vadinamojo krepšelio, pagal kurį bus reguliuojama apie 80 proc. paslaugų. Ban­kai, turintys daugiau klientų, prisitaikys, tačiau tai bus smūgis mažesnėms įstaigoms.

– Galbūt lūžis įvyks ir naujų paslaugų poreikis didės daugėjant pabėgėlių?

– Reikalavimai dėl sąskaitos atidarymo pabėgėliui ir Lietuvos gyventojui – tie patys ir vis griežtėja. Tačiau net jei atvažiuos keli tūkstančiai naujų gyventojų, bankų rinka nepasikeis. Paskui juos neateis ir islamiški bankai, nes jiems keliami tokie pat reikalavimai kaip ir dabar veikiantiems. Tai stabdo rusiškas ir arabiškas finansines institucijas, kurios dažnai negali aiškiai atsakyti, kokia pinigų kilmė. Jiems paprasčiau eiti į tokias šalis kaip Kinija, kur reikalavimai kapitalui mažesni nei ES.

Stasys Kropas

Amžius 63 m.

1977 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

1990 m. išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

1990–1992 m. – Savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas.

1992 m. – ministras be portfelio.

1997–1999 m. – Lietuvos pasirengimo deryboms narystei ES delegacijos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

BFL

Trys klausimai Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkui Vitui Vasiliauskui

– Kokius tikslus keliate ir kaip žadate jų siekti per antrąją kadenciją?

– Pirmiausia – visos šalies finansų sistemos stabilumas ir tvari plėtra. Prisimenant 2008-ųjų krizės pamokas, taip pat įvertinant geopolitinius ir globaliuosius ekonominius neapibrėžtumus, būtina neprarasti budrumo. LB prisiėmė atsakomybę už visos finansų sistemos stabilumo stiprinimą. Šiai užduočiai įvykdyti jau taikomos priemonės, kurių paskirtis – apsaugoti kredito rinką nuo perkaitimo ir burbulų susidarymo, įtvirtinti atsakingo skolinimo ir skolinimosi doktriną, neaplenkiant nei smulkiausių vartojimo kredito teikėjų ar gavėjų, nei unijų, nei didžiųjų rinkos žaidėjų.

Taip pat būtina įgyvendinti esmines reformas kredito unijų ir vartojimo kreditų rinkose.

Toliau – finansinių paslaugų prieinamumas ir inovatyvių sprendimų diegimas. Ėmėmės dvejopos iniciatyvos: siekiame užtikrinti finansinių paslaugų prieinamumą pasitelkdami reguliacinius svertus, taip pat siekiame tobulinti mokėjimų rinkos in­frastruktūrą, skatinti inovatyvias mokėjimo priemones.

Turėtume sukurti nacionalinę mokėjimų strategiją, kurios kertiniais akmenimis turėtų tapti bekontakčių elektroninių mokėjimo priemonių plėtros skatinimas bei elektroninių mokėjimo paslaugų prieinamumo didinimas ir pasitikėjimo jomis stiprinimas. Taip pat būtina įgyvendinti esmines reformas kredito unijų ir vartojimo kreditų rinkose. Pradėjome jų sisteminę pertvarką, ėmėmės šalinti rizikų šaknis.

– Ar turite poziciją ir veiklos planą dėl greitųjų kreditų segmento?

– Turime ir planą, ir nemenką įdirbį. LB pasiūlius, neseniai įsigaliojo reikšmingi Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai, kurie suteikė daugiau galių priežiūros institucijai ir turėtų užtikrinti geresnę vartotojų apsaugą. Dabar svarbu suteiktus įgaliojimus maksimaliai veiksmingai panaudoti tam, kad naujų nuostatų įgyvendinimas duotų efektą, kurio tikimės mes ir vartotojai. Jei reikės, įvertinę rinkos raidą imsimės naujų reikalingų priemonių.

– Bankai apmokestina vis daugiau paslaugų, įvedamas vienos sąskaitos mokestis ir pan. Ką planuojate daryti?

– Mokėjimų paslaugomis naudojamės visi ir jautriai reaguojame į pokyčius, susijusius su paslaugų įkainiais. Deja, rinkos ranka čia ne visada suveikia. Todėl tenka jungti administracinio poveikio svertus, tokius kaip būtiniausių paslaugų įkainių ribojimas, ir kartu toliau kurti paskatas bei sąlygas, palankias aktyviai konkurencijai.

„Mokėjimo paslaugų krepšelis“ turėtų būti orientuotas į elektronines paslaugas ir užtikrinti ne mažiau kaip 10 elektroninių pervedimų, 550 eurų išgryninimą bankomatuose per mėnesį.

Esame pasiūlę mokėjimų įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad gyventojai galės gauti būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelį už reguliuojamą, vartotojams patrauklią kainą. Projekte numatyta, kad paslaugų krepšelis apims sąskaitos tvarkymą, mokėjimo kortelę, pervedimus, gautų lėšų įskaitymo administravimą, pinigų išgryninimą, taip pat jų įnešimą. LB nuomone, pagrindinės sąskaitos paslauga, kitaip tariant, „mokėjimo paslaugų krepšelis“, turėtų būti orientuotas į elektronines paslaugas ir užtikrinti ne mažiau kaip 10 elektroninių pervedimų, 550 eurų išgryninimą bankomatuose per mėnesį, o kitos operacijos turėtų būti neribojamos.

Pasiūlymui jau pritarė Vyriausybė, įstatymo pakeitimo projektas pateiktas Seimui.

BFL

Trys klausimai asociacijos “Už sąžiningą bankininkystę” vadovui Kęstučiui Kupšiui

VEIDAS: Vienam didžiausių Lietuvoje SEB bankui pranešus, kad jis ima mokėti nulines palūkanas už visus terminuotus indėlius eurais, jo pavyzdžiu netruko pasekti ir DNB bei „Swedbank“. Kodėl tai vyksta?

K.K.: Pinigai šiuolaikinėje visuomenėje yra dar viena prekė, kuri turi savo kainą, ir natūralu, kad jeigu pinigų šiuo metu rinkoje yra daug, tai ir kaina jų maža. Šiuo metu terminuoti indėliai, kaip pinigų sutelkimo priemonė, bankams nėra gyvybiškai svarbūs ir įdomūs. Turėdami galimybę pinigų veiklai gauti iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, motininių bankų, jie nėra suinteresuoti mokėti aukštas palūkanas už gyventojų indėlius. Tikėtina, kad palaipsniui bankai gali pradėti taikyti netgi  priešingą taktiką – už  banke laikomus pinigus gali tekti ir primokėti. Tokiu atveju sugrįžtumėme prie bankininkystės ištakų, kai bankas buvo vertinamas kaip pinigų saugykla.

VEIDAS: Kur žmonėms šiuo metu apsimoka „įdarbinti“ pinigus?

K.K.: Jeigu pinigai laikomi banke nebeneša jokios naudos, logiška juos „permesti“ į kitus investicinius produktus: pirkti akcijas, investuoti į investicinius fondus, dalyvauti kuriant tiesioginio skolinimo platformas. Kredito unijos vis dar moka vieną kitą procentą už terminuotus indėlius, taip pat pasidairius atidžiau galima surasti  užsienio šalių vyriausybių išleistų obligacijų, į kurias investavus galima gauti piniginės naudos. Žinoma, reikia įsisąmoninti, kad dažnai už pinigus siūlomas aukštas palūkanų procentas gali reikšti didesnę riziką tuos pinigus prarasti. Jeigu  investuotojas netoleruoja jokios rizikos, o prieaugis nėra būtinas, t.y. norima turtą tiesiog išsaugoti, galima ir toliau laikyti pinigus banke gaunant nulio procentų palūkanas ir džiaugtis, kad ten laikomi eurai yra ginami Lietuvos Respublikos įstatymu.

Kitas visuomenės mažiau įsisąmoninamas variantas – galvoti apie netikėtas pinigų „įdarbinimo“ alternatyvas. Galbūt kažkas iš artimųjų ar pažįstamų yra numatęs kurti verslą, kuriam reikia investicijų? Skolinkite arba dalyvaukite akciniame kapitale, kurkite verslą, galbūt jis duos grąžą, kuri smarkiai viršys lūkesčius. Jeigu nėra verslo idėjų, visada apsimoka investuoti tiesiog į save ar į šeimos narius. Labiau išsilavinę ir daugiau gebėjimų turintys žmonės uždirba daugiau. Siūlyčiau jiems pinigus paversti išmokta nauja kalba, įgytu nauju gebėjimu ar netgi nauja profesija. Dažnai žmonės sėdi ant pinigų maišo, bet skundžiasi, kad jų pajamos yra mažos. Tą pinigų maišą nukreipus į naujus gebėjimus, padidėja galimybė daugiau uždirbti, padaryti karjerą. Taigi į save investuoti pinigai grįžta su pinigine ir asmenine nauda.

VEIDAS: Galbūt kažkuriai visuomenės daliai šis bankų sprendimas naudingas?

K.K.: Labiausiai gali džiaugtis tie, kurie skolinasi. Asmenys, padėję piniginius indėlius banke, gauna nulį procentų palūkanų, tuo pat metu priešingame banko langelyje yra taip pat pigiai dalinamos paskolos. Smarkiai nukritus pinigų kainai šiuo metu būsto palūkanos siekia apie 2 proc., o tai rimta paskata ieškantiems galimybių įsigyti būstą. Kita vertus, nors vartojimo ir verslo paskolų palūkanos taip smarkiai nenukrito, jos vis vien yra žemesnės, todėl skatinamas vartojimas, verslo plėtra.

BFL

Kas iš tiesų laukia už blizgančių fasadų? Patikimi ir saugūs Lietuvos bankai, kaip sako juos įvertinęs Europos centrinis bankas, ar lupikautojai ir manipuliuotojai, kaip tvirtina bankų klientų atstovai ir vietiniai finansų ekspertai? Aišku viena – laukia ilgas kelias pasitikėjimo link.

Aušra Pocienė

Ditirambai, atskrieję iš Europos centrinio banko (ECB) trims didžiausiems  Lietuvos bankams – SEB, „Swedbank“ ir DNB, sudarantiems daugiau nei 70 proc. visos šalies bankų sistemos, neužgožė skandalo dėl vieno jų – „Swedbanko“ būsto paskoloms litais taikytos vadinamosios PRIME kainodaros, pagal kurią nuo 2015 m. Lietuvai įsivedus eurą, klientams teks mokėti didesnes būsto palūkanas.

„Swedbanko“ Lietuvoje vadovė Dovilė Grigienė išplatintame pranešime aiškina, kad šios kainodaros keitimo principai atitinka Euro įvedimo įstatymo nuostatas, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Tačiau  faktas tas, jog palūkanos didės, o tai prieštarauja esminiam euro įvedimo Lietuvoje principui, kad palūkanos, kaip ir visos kitos kainos, dėl euro įvedimo didėti negali.

Kaip sako premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas, būsto paskolų gavėjams, kurių yra apie 7,5 tūkstančio, bankas įsiūlė ydingą ir sudėtingą paskolų kainodarą, kai nustatydamas palūkanas, be kitų sudedamųjų dalių, taikė ir vadinamąjį šalies rizikos faktorių, kurio metodika ir reikšmė skyrėsi priklausomai nuo to, kokia valiuta buvo išduodama paskola.

„Tai finansinė nesąmonė. Šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas yra tas, kad Lietuvai įsivedant eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Atvirkščiai, įsivedus eurą, finansų sistemos stabilumas padidės ir dėl to sumažės šalies rizika. Tokie kainodaros „perlai“ diskredituoja patį „Swedbanką“ ir jį prižiūrintį Lietuvos banką, kuris kol kas nepareiškė savo oficialios pozicijos dėl šio akibrokšto, taip pat kenkia euro įvedimo procesui ir daro žalą valstybės reputacijai“, – piktinasi finansų ekspertas.

Dramblys ir skruzdėlynas

Toks banko elgesys, pasak S.Jakeliūno, akivaizdžiai rodo, kad toli gražu ne visi bankai pasimokė iš krizės pamokų ir sugeba pripažinti savo klaidas. Nors tuomečiai „Swedbanko“ vadovai Lietuvoje ir Švedijoje pripažino padarę klaidų, jos yra tas pats, kas dramblio klaidos einant pro skruzdėlyną: netyčia užmina ir kartais net nepajunta, kad skruzdėlyno nelieka.

„Kadangi Lietuvoje nebuvo įvertinta ir aiškiai pasakyta, kodėl kilo 2008–2009 m. krizė ir kas dėl to kaltas, atsakomybės neprisiėmė nei Lietuvos bankas, nei komerciniai bankai, nei Vyriausybė, eksperimentus su gyventojais „Swedbankas“ tęsia ir toliau, visą riziką perkeldamas vėl tiems patiems vartotojams. Užuot atsisakęs dalies pajamų ir atšaukęs ydingą būsto paskolų kainodarą, bankas renkasi didžiulius reputacijos nuostolius, perka įtaką politikams ir bando individualiai tartis su klientais. Tačiau taip elgdamasis jis tik didina riziką sau, nes vienaip ar kitaip tai atsisuka prieš patį banką“, – be užuolankų banko elgesį vertina S.Jakeliūnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2015 m. sausio 1 dieną Lietuvoje įvedamas euras. Estai ir latviai jau išgyveno šį istorinį laikotarpį. Nors skaičiuoti svetimų pinigų nederėtų, remdamiesi kaimynų pavyzdžiais pasidomėkime, kokios permainos laukia mūsų šalies bankomatų naudotojų.

Juozas Ažubalis

Lietuvos banko duomenimis, šalyje šiuo metu veikia 1263 bankomatai. 2015 m. Lietuvai perėjus prie euro, nuo pirmos dienos bankomatuose litai nebus išduodami. Ką turi žinoti bankomatų naudotojai, pasakoja bendrovės „Penkių kontinentų bankinės technologijos“ (BS/2), prisidėjusios prie bankomatų parengimo eurui Estijoje ir Latvijoje, direktoriaus pavaduotojas Tomas Augucevičius.

– Kada Lietuvoje pradės veikti eurus išduodantys bankomatai?

T.A.: 2015 m. sausio 1 dieną eurui tapus naująja Lietuvos valiuta, visos sąskaitose litais laikomos lėšos bus oficialiu kursu konvertuotos į eurus. Bankomatai taip pat pereis į vadinamąjį euro režimą ir išduos tik eurus, o terminalai, kurių kasetės nebus užpildytos eurų banknotais, nuo Naujųjų metų turės būti uždaryti.

Euro įvedimui bankai ruošėsi jau ne vieną mėnesį. Visapusiškas bankomatų atnaujinimas prieš įvedant eurą paprastai trunka apie devynis mėnesius. Daugiau laiko pareikalauja grynuosius pinigus priimantys bankomatai, nes tenka ne tik atnaujinti jų programinę įrangą, bet ir pasirūpinti papildomais techniniais komponentais.

Lietuvai perėjus prie euro, garbė pirmajam simboliškai išsiimti 10 arba 20 eurų nominalo banknotą greičiausiai teks premjerui Algirdui Butkevičiui. Estijoje ir Latvijoje pirmąjį eurą iškart po vidurnakčio iš bankomato išsiėmė tuomečiai premjerai – Andrusas Asipas ir Valdis Dombrovskis.

– Iki kada bankomatuose bus galima išsigryninti ir įnešti litus?

T.A.: Gruodžio 31 dieną dauguma bankomatų dar išduos litus. Įnešti litus į sąskaitą naudojantis grynuosius pinigus priimančiais bankomatais, kurių mūsų šalyje šiuo metu yra 259, sausį turėtų leisti dauguma didžiųjų Lietuvos bankų. Tikslias datas ir vietas, kur tą bus galima padaryti, bankai artimiausiu metu turėtų skelbti patys.

Estijoje ir Latvijoje, kur aktyviai dalyvavome perėjimo prie euro procedūrose, visi mūsų prižiūrimi bankomatai buvo parengti eurui likus keliems mėnesiams iki sausio 1 dienos ir jau per pirmąsias 30 minučių sklandžiai pradėjo išdavinėti eurų banknotus. Pirmoji eurų išdavimo operacija mūsų valdomuose savitarnos įrenginiuose buvo atlikta praėjus vos penkiolikai naujųjų metų minučių.

– Kokio nominalo eurų banknotus išduos Lietuvoje veikiantys bankomatai?T.A.: Lietuvos bankas iš viso planuoja įsigyti 132 mln. vienetų eurų banknotų ir 370 mln. vienetų eurų bei euro centų monetų. Remiantis Europos Komisijos rekomendacijomis, pirmiausia bankomatuose bus išduodami mažesnio nominalo (5, 10, 20 ir 50) eurų banknotai, o stambesnio nei 50 eurų nominalo kupiūros nuo sausio 1 dienos kurį laiką nebus išduodamos. Tai palengvins darbą ir prekybininkams bei paslaugų teikėjams, kurie iš pradžių dar nebus sukaupę didelių pinigų sumų grąžai. Didesnio – 100, 200 ir 500 nominalo kupiūrų 2015-ųjų pradžioje taip pat bus galima gauti, tačiau jos bus išduodamos tik pinigų keitimo skyriuose. Beje, daugelyje euro zonos valstybių didžiausio nominalo bankomatuose esantys banknotai yra 50 eurų vertės. Įdomu tai, kad Lietuva taps ketvirtąja euro zonos šalimi, kurioje bankomatai išduos 5 eurų kupiūrą. Kitose euro zonos valstybėse smulkiausia bankomatų išgryninama kupiūra yra 10 eurų.

– Ar metų pradžioje prie bankomatų nesusidarys eilės norinčiųjų išsigryninti eurų? Ką rodo Estijos ir Latvijos patirtis?

T.A.: Kaimyninių šalių patirtis rodo, kad pirmosiomis dienomis po euro įvedimo grynųjų pinigų poreikis prekybos ir paslaugų įmonėse padidėjo nuo trijų iki penkių kartų. Tai lėmė įpareigojimas grąžą klientams atiduoti tik eurais. Vis dėlto mažų prekybos įmonių savininkai apyvartinių pinigų per kelias dienas daug neužsidirbdavo, todėl nuolat turėjo bėgioti į banką ar prie bankomato. Keisti vietinės valiutos į eurus bankomatuose suskubo ir metų pabaigos laukę bei santaupomis nepasirūpinę gyventojai.

Taigi Estijoje ir Latvijoje nedidelių eilių išvengti nepavyko. Tačiau po poros savaičių jos atslūgo. Vis dėlto tai nereiškia, kad pinigus reikia keisti jau dabar. Šiuo metu ši operacija yra mokama, o metų pradžioje valiuta bus keičiama nemokamai.
– Ką patartumėte Lietuvos bankomatų naudotojams, norintiems išvengti rūpesčių įvedus eurą?

T.A.: Gyventojams patarčiau paskutinėmis gruodžio dienomis atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, o iš bankomatų litų imti tik tiek, kiek būtina. Be to, siūlyčiau neskubėti išsigryninti eurų. Lietuvos bankas juos keis neribotą laiką, tad užsilikusius litus bus galima nemokamai iškeisti į eurus bet kada. Turintiems stambesnę grynųjų pinigų sumą rekomenduočiau įnešti ją į banko sąskaitą – taip laimėsite laiko, o kai prasidės litų keitimo į eurus bumas, pinigai sąskaitoje automatiškai „pasivers“ europine valiuta.

Beje, norėčiau paraginti gyventojus būti atidžius naudojantis bankomatais po euro įvedimo. Neskubėti spausti mygtuko įprastoje įrenginio ekrano vietoje renkantis pageidaujamą funkciją arba pinigų sumą. Atkreipkite dėmesį, kad pasikeitus valiutai galimi pasikeitimai ir grafinėje sąsajoje.

Taip pat noriu priminti, kad visa aktuali informacija apie euro įvedimą pateikiama Lietuvos banko interneto svetainėje ir specialiai euro įvedimui skirtame tinklalapyje www.euras.lt.

PR

BFL

Daugiausiai klientų 2014 m. antrąjį ketvirtį turėjo didieji Lietuvos bankai, priklausantys skandinaviškam kapitalui: „Swedbank“, SEB ir DNB. Didieji bankai naudojasi didžiausiu populiarumu ne tiek dėl ypatingų sąlygų, kurias suteikia savo klientams, kiek dėl to, kad yra labiausiai prieinami.

Martynas Šimulis

Lietuvos bankų klientų asociacija šių metų pradžioje apklausė daugiau nei 500 šalies įmonių vadovų, kuriais bankais naudojasi jų bendrovės. Rezultatai ir tarp juridinių klientų patvirtino tendencijas – populiariausi yra trys didieji bankai.

Vis dėlto pažvelgus į sąlygas, kurios suteikiamos privatiems klientams, tampa aišku, kad šie bankai nepateikia geriausių pasiūlymų jų paslaugomis besinaudojantiems žmonėms.

53-ejų metų Larisa, pagrindinę savo sąskaitą turinti viename didžiųjų Lietuvos bankų, terminuotąjį indėlį nusprendė patikėti lietuviško kapitalo bankui. „Šis bankas man pasiūlė gerokai geresnes sąlygas nepaisydamas to, kad iš pradžių aš nebuvau jų klientė. Terminuotąjį indėlį pasidėjusi šiame banke galiu būti tikra, kad per metus sukaupsiu daugiau pinigų, nei laikydama indėlį populiariame, dideliame, tačiau ne taip savo klientus vertinančiame banke“, – savo pasirinkimo motyvus „Veidui“ aiškina Larisa.

Ji teigia, kad ir savo suaugusiam sūnui, kuris netrukus planuoja imti būsto paskolą, patars kreiptis ne į didžiuosius Lietuvoje veikiančius bankus.

Daugiausiai palūkanų, pasidėjus terminuotąjį indėlį vieniems metams, „Veido“ atlikto bankų sąlygų tyrimo duomenimis, moka Latvijos koncernui priklausantis bankas „Citadele“. Palūkanos šiame banke siekia 1,15 proc. per metus. Nedaug nuo jo atsilieka Šiaulių ir Medicinos bankai. O štai lyderių pagal klientų skaičių pozicijas užimantys SEB, DNB ir „Swedbank“ bankai pagal šį kriterijų užima paskutines pozicijas.

Objektyviai ir vienareikšmiškai įvertinti būsto ir vartojimo paskolų kriterijų – sudėtinga. „Veido“ kalbinti bankų atstovai teigė, kad palūkanos ir paskolų suteikimo sąlygos negali būti generalizuojamos: kiekviena paskola suteikiama arba nesuteikiama atsižvelgiant į kliento finansines galimybes, šeimos narių skaičių, įsipareigojimus ir lojalumą bankui. Tačiau kai kurie bankai suteikia galimybę apskaičiuoti preliminarias įmokas ir sąlygas virtualiomis skaičiuoklėmis.

Palankiausias sąlygas imant 10 tūkst. Lt vartojimo paskolą penkeriems metams asmeniui, gaunančiam 3 tūkst. Lt atlyginimą ir neturinčiam šeimos bei vaikų, toks preliminarus skaičiavimas nustatė „Citadele“ banke, kur šias sąlygas atitinkantis asmuo kas mėnesį turėtų bankui mokėti po 217 Lt.

Virtuali „Swedbank“ skaičiuoklė parodė, kad didžiausią įmoką turėtų mokėti šio banko klientas – 249 Lt per mėnesį. Šiaulių ir „Nordea“ banko atstovai nurodė, kad paskolų sąlygų atskleisti negali, ir kiekviena vartojimo paskola bei mėnesinės įmokos yra derinama su kiekvienu besikreipiančiuoju atskirai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

„Lietuva, Latvija ir Estija geografiškai yra šalia, tačiau mokėjimo kortelių rinka  kiekvienoje šalyje skirtinga – šalių rinkos vystėsi atskirai, susiklostė skirtingos sąlygos, skirtingi klientų įpročiai. Mokėjimo kortelių rinka ir infrastruktūra Estijoje yra labai gerai išplėtota, todėl gyventojai čia daug rečiau atsiskaito  grynaisiais pinigais. Nors Lietuvos gyventojai vis dar daugiau moka grynaisiais pinigais, mokėjimo kortelių populiarumas kasmet auga – palyginti su 2010 metų pirmu ketvirčiu,  mokėjimo kortelėmis dalis Lietuvoje išaugo daugiau negu 7 procentiniais punktais per mėnesį“, – sako SEB banko prezidento pavaduotojas, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.

Pasak jo, du trečdalius mėnesio išlaidų (69 proc.) sudaro atsiskaitymai lėšomis, paimtomis iš bankomato. „Ši dalis yra labai didelė, ypač atsižvelgus į tai, kad neretai piniginėse lietuviai turi po kelias mokėjimo korteles, ir tai, kad dažnai atsiskaitydami už prekes ir paslaugas  gali mokėti mokėjimo kortele ar internetu“, – pastebi V. Doveika.

SEB bankų duomenimis, visose Baltijos šalyse mokėjimo kortelėmis prekybos vietose ar internetu daugiausiai atsiskaito jaunesni klientai (18–35 metų). Statistika taip pat rodo, kad atsiskaitymas mokėjimo kortelėmis už prekes ir paslaugas visose Baltijos šalyse populiaresnis didžiuosiuose miestuose. Didžiausią dalį savo pinigų iš bankomatų dažniau pasiima 55 metus perkopę žmonės.

Pasak V. Doveikos, visose Baltijos šalyse pastebima tendencija, kad dažniau atsiskaitantieji mokėjimo kortelėmis yra labiau linkę naudotis ir kitomis elektroninėmis banko paslaugomis, pavyzdžiui, interneto banku. „Natūralu, kad elektroninės banko paslaugos yra patrauklesnės naudotis jaunesniems klientams. Vis tik, analizuodami statistiką matome, kad aktyvesnių mokėjimo kortelių, taip pat interneto banko naudotojų kasmet daugėja ir tarp vyresnių klientų . Jie įgunda  mokėti banko kortele ar pervesti pinigus internetu ir tai tampa jiems įpročiu“, – sako V. Doveika.

Šių metų pirmo ketvirčio duomenimis, SEB bankai Baltijos šalyse buvo iš viso išdavę daugiau kaip 2 mln. įvairių mokėjimo kortelių: Lietuvoje – 945 tūkst., Latvijoje – 578 tūkst., Estijoje – 536 tūkstančius.

2014 m. sausio 1 dieną indėliai Lietuvos bankuose sudarė 47,6 mlrd. Lt. Tai yra visų laikų Lietuvos rekordas.

Aušra Radzevičiūtė

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pastebi, kad praėjusių metų pabaigoje reikšmingai padidėjo privačių asmenų indėlių suma, nors pajamos iš palūkanų ir toliau mažėja. Ekspertai įsitikinę, kad dalis šių pinigų artimiausiu metu gali būti nukreipti į nekilnojamojo turto rinką, o tai ne tik kels kainas, bet ir gali sukurti naujo burbulo pavojų.
V.Vasiliauskas sako, kad indėlių didėjimui įtakos turėjo gerėjanti šalies ekonominė padėtis ir namų ūkių finansinė būklė, taip pat rekordinė, 4,9 mlrd. Lt siekianti privačių asmenų piniginių perlaidų suma iš užsienio. Bankų duomenimis, vien tik gyventojai sąskaitose laiko maždaug 26 mlrd. Lt, ir tai taip pat Lietuvos rekordas. Šiandien taupo daugiau nei pusė – 59 proc. Lietuvos namų ūkių. 2009 m. tokių buvo 37 proc. Kaupti pinigus einamojoje sąskaitoje ar namuose tebėra populiariausias gyventojų sprendimas taupant juodai dienai: taip elgiasi 80 proc. taupančiųjų, o didžiausias taupymo „mokytojas“ – 2008 m. prasidėjusi ir Lietuvai ypač skausmingai smogusi ekonominė krizė.

Deja, bankų einamosiose sąskaitoje „įstrigę“ milijardai papildomų pajamų beveik negeneruoja: jau keletą metų iš eilės mažėja palūkanų normos, kai kada jos net būna nulinės, o faktiškai – net ir neigiamos.

Be to, statistika liudija, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje cirkuliavo 12 mlrd. Lt, ir tai – didžiausias grynųjų pinigų kiekis, kuris sukosi rinkoje per pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų. Iš dalies tai susiję su nepasitikėjimu komerciniais bankais (po „Snoro“ ir Ūkio banko žlugimo), kita vertus, negalima ignoruoti ir šešėlinėje ekonomikoje uždirbamų pinigų.

Kodėl pinigai marinuojami

Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius situaciją, kai už niekines palūkanas bankuose laikomi milijardai litų, vadina keista, tačiau nesiima vertinti, kokių motyvų skatinami lietuviai taip elgiasi. „Akivaizdu, kad žmonės tampa turtingesni, vadinasi, potencialiai galėtų daugiau vartoti, kažką pirkti ar investuoti. Bet tai vyksta labai lėtai“, – pripažįsta T.Pilipavičius.

Andrius Šuminas, klubo „Pinigų srautas“ prezidentas, atkreipia dėmesį, kad turint solidų indėlį banke, kai metinės palūkanos siekia bent 5 proc., jau galima kalbėti apie papildomas pajamas, tačiau dabartinės palūkanos nieko uždirbti neleidžia.

Taigi Lietuvoje gyventojai ir įmonės pinigų turi. Kas būtų, jeigu visi šie milijardai pradėtų aktyviai judėti ir „dirbti“? Robertas Juodka, advokatų kontoros VARUL vadovaujantysis partneris, pateikia paprasčiausią atsakymą: tokios didžiulės pinigų sumos, kuri sukaupta Lietuvos bankų sąskaitose, aktyvus pajudėjimas iškart sukeltų infliacijos bangą. „Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, susikaupė didžiulės pinigų sumos, o jos nejuda todėl, kad žmonės vis dar turi negatyvių lūkesčių – nėra tikri dėl ateities, baiminasi kažkokių sukrėtimų ar net kur kas rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, karo. Bet jeigu lūkesčiai vis dėlto imtų gerėti ir sukaupti pinigai būtų įmesti į vartojimo bei investavimo rinką, tai būtų didelis stimulas ekonomikai, tačiau neišvengiama pasekmė – infliacija“, – aiškina R.Juodka.

Pasak jo, rekordiškai daug pinigų turi ne tik gyventojai, bet ir verslas. Tačiau ir jis neskuba imtis naujų plėtros projektų, investuoti, nes taip pat baiminasi dėl ateities. „Kad ir kaip būtų keista, ekonomika nėra pagrįsta racionalumu ir grynu išskaičiavimu, kas atrodytų logiška. Aiškiai matome, kad psichologija ir masiniai lūkesčiai ima viršų“, – įsitikinęs R.Juodka.
Advokato teigimu, pinigų judėjimą rinkoje galėtų paskatinti kažkokios centrinio banko intervencinės priemonės arba pačių komercinių bankų aktyvesnis skolinimas. Tai galbūt įkvėptų verslą imtis plėtros projektų, bet kol kas viskas vyksta lėtai.

Alternatyvos bankams

Visi kalbinti ekspertai vienu balsu tvirtina, kad lietuviams bene priimtiniausias pinigų „įdarbinimas“ – nekilnojamojo turto įsigijimas. Bet apie tai vėliau. Kokios dar įmanomos alternatyvos, kad pinigai nedūlėtų banko sąskaitose?
Klubo „Pinigų srautas“ prezidentas A.Šuminas atkreipia dėmesį į Vyriausybės taupymo lakštus. Pasak jo, kai Finansų ministerija juos platindavo, siūlydama 0,3 proc. metinių palūkanų, aktyvumas būdavo menkas, tačiau kai šių metų sausį buvo pasiūlyta jų įsigyti su 1 proc. metinių palūkanų, taupymo lakštų pavyko išplatinti net už 100 mln. Lt.
„Turėdami omenyje, kad taupymo lakštus gali pirkti tik fiziniai asmenys, matome, jog pasiūlius didesnes nei bankuose palūkanas suinteresuotumas padidėja iš karto. Todėl darau išvadą: žmonės yra linkę įdarbinti savo pinigus, bet kol kas bijo tai daryti ilgesniam laikotarpiui. Žinoma, čia veikia ir finansinio raštingumo dalykai: kuo didesnis taupymo ar investavimo laikotarpis, tuo didesnė galima grąža. Tai reikia tiesiog žinoti“, – samprotauja A.Šuminas.

Kalbėdamas apie alternatyvas, kur ir kaip Lietuvos gyventojai galėtų iš bankų perkelti savo pinigus, R.Juodka užsimena ir apie obligacijas. „Turime pripažinti, kad vertybinių popierių rinka Baltijos šalyse neišplėtota – arba jos iš viso nėra, arba ji labai sekli ir maža. Žinoma, egzistuoja galimybė išeiti į užsienio vertybinių popierių rinkas, bet Lietuvoje tai daro retas kuris. Trūksta žinių ir informacijos, nėra įpročių ir įgūdžių. Todėl norime ar nenorime, bet nekilnojamasis turtas lieka geriausiai suvokiama investicija. Ypač jeigu sutampa ir poreikis sau pačiam įsigyti naują būstą“, – apibendrina R.Juodka.

Saugiausia investicija – nekilnojamasis turtas?

Akivaizdu – pastaruoju metu nekilnojamojo turto rinka atsigauna, tai lemia ir turimų pinigų kiekis, ir eskaluojamos baimės, kad įsivedus eurą viskas neišvengiamai brangs. Pašnekovai neabejoja: nekilnojamasis turtas iš tikrųjų yra neblogas pasirinkimas, kai kalbame apie pinigų „įdarbinimą“.
„Suinteresuotumas ir paklausa didėja. Investuotojai nori turėti turtą, iš kurio gali papildomai gauti pajamų. Tarkime, nuomos pajamingumo Vilniuje vidurkis, paėmus nuo 2005 m., buvo apie 6,1 proc. Dabar – apie 6,3 proc. Kaune nuomos pajamingumas vidutiniškai siekė 7,9 proc. Sutikite – tai nepalyginti daugiau, negu dabar galima tikėtis uždirbti iš palūkanų, laikant pinigus banko sąskaitoje. Juolab kad lietuviui gana įprasta turėti kažkokio nekilnojamojo turto – jį galima pačiupinėti, jis yra suvokiama investicija, gana aišku, kokiu būdu duoda pajamų“, – aiškina A.Šuminas.
Pasak klubo „Pinigų srautas“ prezidento, nekilnojamojo turto rinka dar labiau suaktyvėtų, jeigu prisidėtų ir bankai, nes vis dėlto nemažos dalies gyventojų santaupos siekia tik kelias dešimtis tūkstančių litų, o už tiek pinigų galima įsigyti nekilnojamojo turto nebent mažame miestelyje ar kaime.

R.Juodka natūraliu procesu vadina tai, kad artėjant euro įvedimui pinigai aktyviau pradeda judėti į nekilnojamojo turto rinką, – taip buvo ir Estijoje, ir Latvijoje. Ar šis procesas darys įtaką kainų didėjimui? Pasak pašnekovo, valiutos keitimas, o ypač į tą, kurios nominalas didesnis, neišvengiamai tam tikrose grandyse sukelia kainų didėjimą, bet tai nebūtinai bus nekilnojamasis turtas. „Jeigu manęs klausiate, ar nekilnojamojo turto kainos stipriai padidės trumpuoju laikotarpiu įvedus eurą, atsakymas būtų „ne“. Jos netgi gali nukristi. Bet ilguoju laikotarpiu nekilnojamasis turtas vis tiek turėtų brangti“, – tikina R.Juodka.

A.Šumino įsitikinimu, nekilnojamojo turto kainas visuomet koreguoja paklausa ir pasiūla, todėl pats valiutos keitimas tikrai nėra priežastis jam brangti. Kita vertus, jau vien tik ažiotažas, paremtas spekuliacijomis, kad euras nekilnojamąjį turtą pabrangins, gali daryti įtaką kainoms. Tad kyla natūralus klausimas: ar visuomet jis yra gera investicija?
„Po praėjusios krizės, kai daug kas nusvilo, prisipirkę nekilnojamojo turto sukeltomis kainomis ir dėl to tikriausiai patyrė nuostolių, šiandien investuotojai viską vertina kur kas atsargiau ir atsakingiau: didesnis dėmesys kreipiamas į kokybę, žiūrima, kokioje vietoje yra konkretus objektas, koks būsto energinis efektyvumas ir panašiai. Jeigu kalbama ne apie trumpalaikes spekuliacijas, paremtas principu „pigiau nusipirkau – brangiau pardaviau“, dabar neperkama visko iš eilės. Ir euro baimė, manyčiau, šio atsargesnio požiūrio taip pat nepakeis“, – prognozuoja A.Šuminas.

Ką reiškia 47,6 mlrd. litų

2013 m. pabaigoje Lietuvos valstybės skola siekė beveik 47 mlrd. Lt.

„The Wall Street Journal“ skaičiavimu, turtingiausiu Rusijos žmogumi tituluojamas Ališeras Usmanovas valdo 47 mlrd. Lt vertės turtą.

2014 m. valstybės biudžetas: planuojama gauti 26,03 mlrd. Lt pajamų ir turėti 27,03 mlrd. Lt išlaidų.

2012 m. visa „Formulės 1“ industrija buvo vertinama 26 mlrd. Lt.

Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas per metus siekia 15 mlrd. Lt.

Lietuva Rusijos monopolininkei „Gazprom“ už gamtines dujas kasmet sumoka apie 3 mlrd. Lt.

2013 m. elektros skirstomųjų tinklų operatorė „Lesto“, neaudituotais duomenimis, uždirbo 47,6 mln. Lt pelno.

Sočio žiemos olimpinės žaidynės Rusijai kainavo 116 mlrd. Lt.

Ūkis auga, verslo naujokų lūkesčiai gerėja, jiems vis labiau reikalingas išorinis finansavimas, tačiau didžiųjų bankų durys smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams prasiveria tik retais atvejais: jei negali užstatyti brangaus ir likvidaus įmonės turto ar laiduoti asmeniniu turtu, būdamas verslo „planktonu“ į banką geriau nesikreipk.

Nepaisant to, kad didieji Lietuvos bankai jau ne pirmus metus skelbia uždirbantys nemažai pelno, skolinimo verslui specifika iš esmės nesikeičia. Rinkos naujokai, smulkieji ir vidutiniai verslininkai yra priversti ieškoti alternatyvių išorinio finansavimo šaltinių, ir jais dažniausiai tampa kredito unijos ar netgi specializuotos paskolų bendrovės. Tačiau Lietuvos bankui nusprendus sustabdyti didžiausios kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos veiklą ir panaikinti jos licenciją, be to, prisiminus ir kitas pastaraisiais metais uždarytas kredito unijas, kyla natūralus klausimas: ar tai tikrai patikimi rinkos dalyviai?
Marius Jansonas, nepriklausomas paskolų ekspertas, įsitikinęs, kad Lietuvoje verslo kreditavimo padėtis yra lyg ir normali, bet tikrai ne gera. „Pasakysiu iš savo patirties: smulkiajam ir vidutiniam verslui didžiųjų bankų durys yra beveik uždarytos. Dažnai su jais bendrauju ir žinau, kad klientai skirstomi pagal sektorius, kai kuriems jų, pavyzdžiui, smulkesniems transportininkams ar statybininkams, restoranų, kavinių savininkams, pasiskolinti bankuose nėra jokių šansų. Todėl vienintelė alternatyva – kredito unijos. Jos smulkiesiems skolino ir krizės laikotarpiu“, – sako M.Jansonas.
Kaip teigia Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU), praėjusiais metais 63-ijų sistemai priklausančių kredito unijų (įskaitant ir uždarytą Vilniaus taupomąją kasą) verslo paskolų bendrasis portfelis mažėjo, tačiau išduotų paskolų daugėjo. Kitais žodžiais, verslas skolinosi dažniau, bet mažesnėmis sumomis. „Praėjusiais metais vidutinė paskola verslui buvo per 178 tūkst., 2012 m. – 251 tūkst. Lt. Verslo paskolų portfelio rezultatams įtakos turėjo kredito unijų konservatyvus kreditų rizikos vertinimas ir kapitalo stiprinimas“, – aiškina LCKU komunikacijos specialistė Simona Juočepytė.

Kas ir kam skolina

Iš tiesų nė vienas Lietuvoje veikiantis komercinis bankas nepasakys, kad neskolina verslui. Teoriškai tokių išvadų negalima daryti ir matant skaičius apie bankų išduotas paskolas. Vis dėlto statistika yra tik sausi skaičiai, o nedidelio restorano ar suvenyrų krautuvės savininko, kuriam trūksta apyvartinių lėšų, galimybės pasiskolinti – atskira asmeninė istorija.
„Kokios alternatyvos? Greitieji kreditai, kredito unijos, fiziniai asmenys, privataus kapitalo fondai. Tuomet bankai. Visi pirmiau mano išvardyti šaltiniai nėra be trūkumų, bet visi randa savo klientų. Bankai tikrai galėtų skolinti daugiau, nes turi pakankamai pigių resursų. Kodėl neskolina? Jie tegul ir atsako. Neskolina ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, tik po labai ilgo laiko neseniai pasirodė žinia, kad bent jau JAV bankų paskolų portfelis augo rekordiškai“, – pasakoja Marius Čiuželis, finansų patarėjų bendrovės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris.
Pasak pašnekovo, po krizės bankai visus lengvai iš centrinių bankų gautus pinigus skyrė savų skylėms kamšyti, o ne ekonomikai per paskolas skatinti. „Nėra projektų? Netikiu. Ką tuomet veikia visos privataus kapitalo bendrovės? Kad bankai nesikeičia ir neprisitaiko prie rinkos ir į daug ką žiūri pro dešimties metų senumo akinius – tikra tiesa. Bet pasaulis nestovi vietoje, verslas nestovi vietoje, pinigų poreikis keičiasi. Kaip ir projektai. Gal todėl bankai dejuoja, kad jiems sunku?“ – samprotauja M.Čiuželis.
Pasak M.Jansono, komerciniams bankams kur kas labiau patinka dirbti su tarptautiniu verslu, senas tradicijas, rinką ir padėtį turinčiomis kompanijomis, kurios ima milijonines ar net milijardines paskolas. Tokių verslų Lietuvoje nėra daug, bet bankams, matyt, užtenka. Be to, pastaruoju metu bankai nemažą dalį pajamų atsiriekia už tiesiogines paslaugas – didindami įkainius už pinigų pervedimą.
Tiesa, skeptiškas didžiųjų bankų požiūris į smulkųjį ir vidutinį verslą nėra tiesiog piktybiškas elgesys: ekonominis sunkmetis aiškiai parodė, kad daugelis verslų nesugeba suvaldyti rizikos, apskaičiuoti savo galimybių.
„Manau, kad Lietuvoje labai trūksta finansinio švietimo ir net pačių paprasčiausių, pamatinių žinių apie verslo organizavimą. Neretai verslininkai net nesusimąsto, kiek kainuoja skolintas kapitalas, ar jie tikrai turės galimybių vykdyti įsipareigojimus ir pan. Dažnai nutinka, kad pasiskolinama daugiau, nei smulkusis verslas pajėgus uždirbti“, – atkreipia dėmesį nepriklausomas paskolų ekspertas.

Alternatyvų paieška

M.Jansonas primena, kad finansavimo smulkusis bei vidutinis verslas gali ieškoti įvairiuose užsienio šalių remiamuose fonduose, tačiau būtina ypač kruopščiai suformuluoti verslo idėją ir pateikti argumentuotą verslo planą. Ir būtent ši aplinkybė, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra „geroji naujiena“, nes verslininkai turės devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą – kirpti. Jeigu gali verslo nesiimti – nesiimk.
Bet jeigu jau tuo užsiimi, greičiausiai viena prieinamiausių išeičių – kredito unijos. Jose paskolos būna gerokai brangesnės nei komerciniuose bankuose – prasideda nuo 7–8 proc. ir reta kredito unija retam projektui nusileidžia iki 5–6 proc. palūkanų. „Todėl į kredito unijas paprastai ateina tie, kuriems paskolos neduoda bankai. Moki daugiau, bet gauni. Kiekviena kredito unija savo verslo ir paskolų riziką valdo savarankiškai. Neretai pasitelkiami ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas ar INVEGA“, – sako M.Čiuželis.
Kita vertus, kredito unijos paskolos bendrąja prasme nėra didelės, nes paskolų dydį apriboja kredito unijų kapitalas. Tai yra kredito unija norėtų ir galėtų išduoti, pvz., milijono litų paskolą, tačiau dėl riboto savo kapitalo ir nenorėdama nusižengti Lietuvos banko reikalavimams dėl paskolos dydžio vienam skolininkui (0,5 mln. Lt) dažnai tiesiog techniškai to negali. Pasak „MC Wealth Management“ vykdomojo partnerio, visuomet yra sindikavimo galimybė – kelioms kredito unijoms imtis vieno kreditavimo projekto, tačiau tai dar nėra itin populiari ir plačiai taikoma verslo praktika.
Verslui ieškant skolinimosi alternatyvų, į šią rinką žengia net ir tokie žaidėjai, kaip specializuotas bankas „Bigbank“, – ir į juos verslininkai kreipiasi tuomet, kai universaliuose bankuose jiems uždaromos durys, o kitų finansavimo šaltinių neturi. 2013 m. „Bigbank“ Lietuvoje dažniausiai skolinosi nekilnojamojo turto, gamybos ir prekybos įmonės, restoranai, viešbučiai ir kitos maitinimo įstaigos. Vidutinė paskolos suma – 100 tūkst. eurų. Vertinant konsoliduotai, paskolos verslui praėjusiais metais banke „Bigbank“ sudarė 10 proc. (15 mln. eurų), 2012 m. – 7 proc. (8 mln. eurų). Tad verslo paskolų suma išaugo beveik dvigubai.

Vis daugiau pasaulio bankų plečia veiklą interneto socialiniuose tinkluose ir ši tendencija kasmet vis stiprėja – skaitmeninėje erdvėje bankai pristato naujas paslaugas, taiko lojalumo programas, aptarnauja vartotojus.

Inovatyvūs bankai žengia dar toliau – vartotojus vilioja pramogomis ir žaidimais ar net siūlo atsiskaityti virtualiomis valiutomis.
Pasaulinis audito, mokesčių ir konsultacijų įmonių tinklas KPMG pristatė naujausią apžvalgą „Social Banker v2.0“ , kurioje apžvelgiamos naujausios bankų plėtros interneto socialiniuose tinkluose tendencijos.
Apžvalgos autoriai pastebi, kad sparčiai besikeičianti verslo aplinka verčia bankus ieškoti naujų pardavimų, bendravimo su klientais kanalų. Todėl populiarėjant interneto socialiniams tinklams, vis daugiau bankų ieško galimybių „Facebook“, „Twitter“ ir kituose vartotojų pamėgtuose socialiniuose tinkluose, o plintant išmaniesiems įrenginiams – pristato aplikacijas, skaitmenines klientų aptarnavimo platformas.
Pasak „KPMG Baltics“ “ Įmonių finansų skyriaus vadovo Dariaus Klimašausko, ši pasaulinė tendencija akivaizdi ir Lietuvoje.
„Optimizuodami veiklą Lietuvos bankai mažina klientų aptarnavimo skyrių skaičių ir vis daugiau paslaugų teikia internete. Jau dabar bankai gali pasigirti įspūdingais rodikliais – Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, šalies bankai turi daugiau nei 3,7 mln. internetinės bankininkystės vartotojų. Todėl skaitmeninė erdvė ir ypač interneto socialiniai tinklai tampa vis svarbesniu kanalu bankams reputacijai kurti ir stiprinti, pritraukti naujus ir išlaikyti esamus klientus, pristatyti naujas finansines paslaugas ar aptarnauti klientus.
Pasak D. Klimašausko, pagrindiniai Lietuvos bankai jau dabar yra pakankamai aktyvūs socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, aktyviai bendrauja su klientais ir reklamuoja paslaugas populiariausiame šalyje „Facebook“ tinkle, pristato naujienas „YouTube“, kuria mobiliąsias programėles išmaniųjų prietaisų naudotojams.
Naujausia KPMG tendencijų apžvalga  „Social Banker v2.0“ parodė, kad bankai skaitmeninėje erdvėje randa vis naujų būdų pasiekti vartotojus ir tikėtina, kad netolimoje ateityje nemažai šių naujovių pritaikys ir Lietuvos bankai.
„Social Banker v2.0“ autoriai pateikia svarbiausias bankų veiklos interneto socialiniuose tinkluose tendencijas.
Stiprinti santykius su vartotojais, kurti pasitikėjimą
Interneto socialiniai tinklai bankams gali būti efektyvus įrankis reputacijai kurti ir ugdyti vartotojų pasitikėjimą. Socialiniai tinklai atveria bankams galimybes ne tik pristatyti naujas paslaugas ar rinkodaros akcijas, bet ir išsakyti savo požiūrį į visuomenei rūpimus klausimus apie bankų sektorių, finansų rinkas, perteikti banko vertybes. Interneto socialiniai tinklai suteikia daug galimybių dialogui su klientais – bankas gali skatinti diskusijas su vartotojais, atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus ir perteikti savo požiūrį svarbiais socialiniais klausimais. Atvirumas ir noras bendrauti internete stiprina vartotojų pasitikėjimą banku, didina jo reputaciją visuomenėje.
Banko paslaugos – „Facebook‘e“
Socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“, gali būti ne tik įrankis informuoti klientus ar stiprinti reputaciją, tačiau ir vieta, kurioje bankas gali teikti savo tiesiogines paslaugas. Paradoksalu, inovatyviausius sprendimus siūlo ne Vakarų, o Afrikos bankai. KPMG tyrime detalizuojamas „GTBank“ pavyzdys – šis bankas dalį paslaugų teikia būtent socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, banko „Facebook“ profilyje galima atsidaryti banko sąskaitą, atlikti pinigų pervedimo transakciją, sumokėti už paslaugas ir panašiai. Bankas skiria didelį dėmesį jaunimo segmentui  ir mobiliajai bankininkystei. „GTBank“ inovacijos sulaukė didelio klientų dėmesio – 2013 metų pradžioje banko „Facebook“ profilio gerbėjų skaičius perkopė 1 mln. ribą.
Banko vadovo balsas socialiniame tinkle
Asmeninis banko vadovo „Facebook“ ar „Twitter“ profilis ar tinklaraštis taip pat yra veiksmingas įrankis stiprinti banko reputaciją. Asmeninė bankininko erdvė internete suteikia „veidą“ ir pačiam bankui, kuris dažnai vartotojo akyse yra suvokiamas, kaip tik „šalta“ verslo struktūra. „Social Banker v2.0“ pateikiama sėkmingų pavyzdžių, kaip įmonės vadovai savo asmeniniame socialinio tinklo profilyje perteikia ne tik bankui žinias banko klientams, svarbiomis su banko veikla susijusioms interesų grupėms ar banko darbuotojams.
Crowdsourcing‘as – vidinei banko kultūrai formuoti
Crowdsourcing (minios paslauga) – populiarėjantis reiškinys versle, kai paslaugoms ar produktams kurti, tobulinti, idėjoms generuoti užsakovas pasitelkia ne konkrečią įmonę ar specialistą, bet prašo interneto bendruomenės pagalbos. Šis įrankis yra patogus, nes leidžia pritraukti daug ir įvairių idėjų, tačiau komplikuotas, nes valdyti  crowdsourcing‘ą yra sudėtinga, o rezultatas gali būti nenuspėjamas.
Tačiau KPMG specialistai pabrėžia, kad šiuolaikiniai bankai šį įrankį gali pasitelkti banko vidinei kultūrai formuoti. Siekdami būti atviresni, bankai privalo labiau atsiverti ir priimti idėjas, kurias siūlo visuomenė. Jau dabar keletas globalių pasaulio bankų internete yra sukūrę bendravimo platformas, kuriose siūlo vartotojams siūlyti idėjas, kokie turėtų būti banko strateginiai uždaviniai, kaip gerinti klientų aptarnavimą, kokias socialines iniciatyvas bankas turėtų plėtoti.
Virtualios valiutos – galimybė ar grėsmė?
Pasaulyje vis labiau plinta įvairios virtualios valiutos, daugėja galimybių atsiskaityti jomis internete. Pavyzdžiui, populiariausia virtualia valiuta bitkoinais legaliai galima atsiskaityti daugiau tūkstantyje įvairių elektroninių parduotuvių ir šis skaičius vis didėja. Savo virtualia valiuta leidžia atsiskaityti ir „Facebook“ („Facebook“ kreditai), o inovatyvius virtualius atsiskaitymo būdus pristato vis daugiau bendrovių. Bankams virtualios valiutos yra ir galimybė, ir nemaža rizika. Virtualios valiutos yra paremtos vartotojų pasitikėjimu, o šios rinkos reguliavimas yra minimalus. Kol kas bankai atsargiai stebi virtualių valiutų bumą, nes pavojų yra nemažai – pradedant saugumo iššūkiais ir baigiant besiformuojančiais šių valiutų kainų burbulais.
Daugiau žaidimų ir pramogų!
Bankai susiduria su iššūkiu, kai finansinėmis paslaugomis reikia sudominti jaunesnius (20-30 metų) vartotojus, kuriems tradiciniai banko pasiūlymai dažnai būna neįdomūs. Skaitmeninėje erdvėje populiarėja vadinamoji gamification strategija, kai informacija, produktai ir paslaugos pristatomos žaidžiant virtualius žaidimus ir bendraujant su draugais interneto socialiniuose tinkluose.