LBA prezidento S. Kropo  lapkričio mėnesio bankų veiklos statistinių rodiklių komentarai

Tarpušventyje pamokslavimų ir taip pakanka, todėl apžvelgdamas bankų sistemos lapkričio mėnesio derlių stengsiuosi apsiriboti trumpu kelių rodiklių komentaru. Juolab, kad įdomių pokyčių, palyginti su spaliu, esama.

Pirmiausia į akis krenta po kelių optimizmo mėnesių gerokai bliūkštelėjęs bendrasis paskolų portfelis. Per lapkričio mėnesį jis sumažėjo net 1,19 mlrd. litų. Tačiau daryti išvadą, kad  žlugo begimstanti viltis jog skolinimas atsigauna būtų neapdairu, nes  didžiąją dalį paskolų nusiurbė gerokai sumažėjęs paskolų pačių bankų įmonėms portfelis. Priežasčių galima įžvelgti įvairių, tačiau panašu, kad intensyvaus antrinių įmonių finansavimo laikas baigėsi ir paskolos grįžta atgal į bankus. Tuo tarpu paskolų verslui portfelis kito nežymiai – mažėjo 85,11 mln. litų, o paskolų privatiems asmenims suma išliko veik nepakitus – didėjo 317 tūkst. litų.

Įdomu tai, kad gerokai sulysęs paskolų antrinėms įmonėms portfelis neturėjo įtakos turto rodikliui – bankų turtas per mėnesį išaugo 58,4 mln. litų ir pasiekė 75,45 milijardo. Statistika rodo, kad bankai laisvas lėšas gausiau investavo į skolos vertybinius popierius, kurių portfelis per mėnesį išaugo 536,9 mln. litų iki 7,21 milijardo.

Tuo tarpu būsto paskolos ir toliau išlieka madingos, tačiau santūriai. Per mėnesį naujų paskolų išduota už 163,33 mln. litų – beveik  20 mln. litų mažiau nei spalį. Taigi, besipučiančio būsto paskolų burbulo kol kas nematyti nė iš tolo. Tą patį rodo ir bendrasis būsto paskolų portfelis, kuris per lapkritį padidėjo 15,54 mln. litų. Tai yra labai mažai, turint galvoje viso beveik 19,9 mlrd. litų siekiančią tokių paskolų sumą.

Indėlių portfelis didėjo 41,47 milijono iki 47,79 mlrd. litų – pokytis, sakykim tiesiai, menkas. Įvertinus tą faktą, kad Europos centrinio banko bazinės palūkanos greičiausiai kurį laiką išliks labai žemame lygyje ir tai, kad indėlių draudimo įmokos Lietuvoje yra vienos aukščiausių Europos Sajungoje, o  reguliavimo ir  priežiūros sąnaudos bankams  smarkiai  didėja,  galima teigti, kad palūkanos už trumpalaikius indėlius (o kitokių Lietuvos bankų klientai dėl esamo teisinio reglamentavimo ir  neturi galimybių laikyti)  neturi jokių prielaidų didėti. Taigi, šios taupymo  priemonės  patrauklumas  ilgainiui gali pradėti blėsti.

Šiek tiek užbėgant už akių kalendoriui, galima konstatuoti, kad bankai metus užbaigia sustiprėję, o rinkoje aiškiai dominuoja racionaliai optimistiniai ekonomikos augimo lūkesčiai.

Tačiau tai nieku gyvu nereiškia, kad pasiektas etapas, kai galima šiek tiek atsipūsti – atvirkščiai. Norint aktyviai prisidėti prie ūkio plėtros, bankams teks gerinti turto ir įsipareigojimų valdymą, pirmiausia – siekti bankų veiklos teisinės ir reguliavimo aplinkos  tobulinimo.

Turint galvoje faktą, kad per kelis metus bankai susidurs su labai dideliais naujais iššūkiais, tokiais kaip pasirengimas euro įvedimui, migracija į bendrą Europos mokėjimų eurais erdvę, prisijungimas prie Europos bankų sąjungos ir kiti, norisi  palinkėti valdžios institucijoms net tik sklandžiai vykdyti darbus susijusius su šių projektų įgyvendinimu, bet taip pat nepalikti be dėmesio Lietuvos ūkio finansavimo klausimų.

Būtina įgyvendinti priemones, švelninančias reguliavimo reformų neigiamą poveikį įmonių ir ilgalaikių projektų finansavimui, vengti verslo ir namų ūkio kreditavimo reguliavimo ir mokestinių iškraipymų bei netolygumų tarp regiono valstybių ir atskirų finansavimo veiklos sektorių, plėsti finansavimo priemonių arsenalą bei kurti pakankamą motyvaciją ilgalaikio taupymo priemonių plėtrai.

Bankų specialistams prognozuojant, jog kitais metais Lietuvos ūkis pasieks prieškrizinį 2008-ųjų ekonomikos lygį, tai patvirtina ir apsukų nemažinantys, dar didesniu tempu nei pernai augantys marketingo biudžetai. 2014 metais išlaidas rinkodarai ketina didinti 62,3 proc. marketingo specialistų.

ardavimų skatinimas bei įvaizdžio formavimas ir toliau didės (atitinkamai 72,13 proc. ir 62,3 proc.). Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) atlikta rinkodaros specialistų apklausa rodo, jog marketingas internete ir netradiciniai reklamos sprendimai jau trečius metus neužleidžia pagrindinių pozicijų įmonėms skirstant marketingo biudžetą.

„Mūsų tyrimas rodo, jog atsigavusios po krizės įmonės labai intensyvina konkurencinę kovą dėl užimamos rinkos dalies. To apraiškos matosi ir šiuo metu vykstančiuose veiksmuose – vieši mobiliojo ryšio operatorių kainų ir reklamos karai užkulisiuose slepia daugybę ne taip matomų mažesnių įmonių grumtynių dėl rinkos dalies. Jos taip pat dažnai pasitelkia agresyvias reklamos priemones“, – sako LiMA valdybos pirmininkas Simonas Bartkus. Jo teigimu, iš tyrimo matyti, jog ateinančiais metais, priešingai nei ankstesniais, kai visas marketingo biudžetų augimas buvo sutelktas į pardavimų skatinimą, įmonės pasiruošusios investuoti ir į įvaizdį.
LiMA rinkodaros specialistų apklausa parodė, jog mažinti išlaidas marketingui planuoja perpus mažiau marketingo vadovų nei 2013 m. – vos 9,84 proc. (2013 m. tokių buvo 21,3 proc.). Iš tų įmonių, kurios ketina 2014 m. mažinti rinkodaros biudžetus, 50 proc. metinė apyvarta yra nuo 20 iki 50 mln. litų. Daugiausia tai mažmeninės prekybos, finansų, farmacijos sektoriaus atstovai. Tuo metu 27,87 proc. rinkodaros specialistų yra linkę marketingo biudžetus kitais metais išlaikyti tokius pat, kaip ir šįmet. Iki 20 proc. didinti marketingo biudžetus ketina 52,46 proc. įmonių.
Marketingo specialistų nuomone, 2014 m. išlaidos reklaminiams skydeliams turėtų didėti 36,07 proc. 44,26 proc. įmonių rinkodaros atstovų linkę didinti išlaidas mokamai paieškai („Google Adwords“). Tuo metu pusė apklaustųjų prognozuoja, jog išlaidos šioms rinkodaros sritims neturėtų kisti, palyginti su 2013 m. Socialinių tinklų populiarumas tarp verslo segmentų ir toliau didėja – išlaidas komunikacijai socialiniuose tinkluose planuoja didinti 57,38 proc. įmonių, t.y. 16,38 proc. daugiau nei 2013 m. bei 6,38 proc. daugiau nei 2012 m.
Žvelgiant į rezultatus, marketingo išlaidos įvairioms reklamos priemonėms turėtų išlikti panašios, kaip ir šiais metais. 63,93 proc. specialistų 2014 m. planuoja ir toliau didinti išlaidas reklamai internete. Netradicinėms reklamos priemonėms išlaidas ketina didinti 62,3 proc. apklaustų rinkodaros specialistų, 16,39 proc. – reklamai televizijoje, po 21,31 proc. – reklamai radijuje ir spaudoje, lauko reklamai – 13,11 proc.
Palyginti su 2013 m., kitąmet marketingo vadovai planuoja didinti išlaidas pardavimams skatinti 72,13 proc. (2013 m. prognozuota, kad išlaidos didės 61,3 proc., 2012 m. – 61 proc.), įvaizdžiui formuoti ar palaikyti – 62,3 proc. (2013 m. – 60 proc., 2012 m. – 44 proc.). 67,21 proc. specialistų prognozuoja, jog išlaidos rinkos tyrimams kitais metais neturėtų skirtis nuo šių metų išlaidų.
2013 m. marketingo išlaidas sumažino 22,95 proc. apklaustų marketingo specialistų (šių metų pradžioje tai padaryti planavo 21,3 proc. įmonių). 85,71 proc. įmonių, mažinusių išlaidas rinkodaros biudžetams, tai darė mažindamos išlaidas reklamai, 50 proc. – keitė marketingo priemones į pigesnes; 42,86 proc. – derėjosi su reklamos planavimo ir kūrybinėmis agentūromis; 7,14 proc. – mažino marketingo skyriaus darbuotojų atlyginimus, 14,29 proc. – atsisakė dalies marketingo padalinio darbuotojų, 14,29 proc. – atsisakė išorinių vykdytojų paslaugų.
LiMA apklausoje dalyvavo 120 Lietuvos marketingo asociacijos narių – rinkodaros specialistų ar šių skyrių vadovų.

Beveik pusė Lietuvos gyventojų nuogąstauja – jei prekybininkams pavyks susimažinti mokesčius už mokėjimo kortelių priėmimą, vartotojai jokių nuolaidų nepajus, o padidėjusios bankų sąnaudos bus užkrautos jiems ant pečių didesnių mokesčių už mokėjimo korteles pavidalu.
Tokias išvadas vakar Vilniuje vykusioje konferencijoje „Link pasaulio be grynųjų” pristatė Lietuvos Vartotojų Organizacijų Aljansas, kuris apžvelgė kartu su rinkos tyrimų bendrove „Vilmorus” atliktą vartotojų nuomonės tyrimą.
Apklausti gyventojai teigia manantys, kad jei prekybininkams tenkanti mokėjimo sistemos išlaikymo sąnaudų dalis sumažėtų, kortelių turėtojams tektų padengti trūkstamą dalį.
Daugumai gyventojų toks variantas nėra priimtinas – 90 proc. šiuo klausimu nuomonę turinčių gyventojų nenorėtų už mokėjimo kortelių aptarnavimą mokėti daugiau, nei moka dabar.
Tik nedidelė gyventojų dalis (6 proc.) mano, kad sumažinus kortelių aptarnavimo įkainius, prekybininkai sumažintų kainas už prekes ir paslaugas. Dauguma (77 proc.) nuogąstauja, kad tai yra mažai tikėtina.
Gyventojai taip pat teigė, kad pakilus metiniam mokesčiui už naudojimąsi kortelėmis, jie dažniau naudotųsi grynaisiais pinigais (56 proc.). Daugelis žmonių atsisakytų kortelių, jei jiems tektų sumokėti visus su kortelių  naudojimu susijusius mokesčius, įskaitant tuos, kuriuos dabar sumoka prekybininkai.
„Vasarą Europos Komisija pasiūlė reglamentą, paremtą bendrijos poreikiu skatinti atsiskaitymus mokėjimo kortelėmis. Tačiau Lietuvos gyventojų išsakyta nuomonė leidžia teigti, kad sumažinus tarpbankinius apsikeitimo mokesčius už kortelėmis vykdomas operacijas, kaip siūloma dabartiniame reglamento variante, tikslas pasiektas nebus, nes gyventojai kaip tik mažiau naudosis kortelėmis. Kitaip tariant, apklaustieji įsitikinę, kad dirbtinis ribojimas tiesiog pakeis mokėjimų sistemos išlaikymo sąnaudų paskirstymo struktūrą ir labiausiai nukentės, kaip visuomet, paprasti vartotojai”, – sakė Kęstutis Kupšys, asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius.
Kęstučio Kupšio teigimu, tyrimas atskleidė ir tai, jog Lietuvos vartotojai žino kitų – jiems priimtinų  – būdų skatinti atsiskaitymus kortelėmis Lietuvoje.
Gyventojų manymu, kortelių naudojimo intensyvumą pirmiausiai padidintų didesnis mokėjimo terminalų skaičius (37 proc.). Elektroninius atsiskaitymus įsuktų ir užtikrinama galimybė atsiskaityti už mažos vertės – iki 10 litų – pirkinius (22 proc.).
Mokėjimai kortelėmis lietuviams svarbūs. Tyrimo respondentai pastebėjo, kad mokėjimo kortelės, palyginti su grynaisiais, visuomenei teikia daug privalumų: palengvina turistų gyvenimą (34 proc.), sutaupo laiko (30 proc.), padeda kovoti prieš sukčiavimus ir pinigų plovimą (27 proc.).
Tačiau vartotojai pripažįsta, kad Lietuvoje už prekes ir paslaugas lengvai atsiskaityti mokėjimo kortelėmis (debetinėmis ar kreditinėmis) gali ne visada, tad paskatos būtų reikalingos.
Interviu respondento namuose buvo surinkti šių metų liepą tyrimų bendrovės „Vilmorus”. Apklausta 1000 respondentų. Tyrimo objektas – 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai.

Vidurio ir Rytų Europos šalių (VRE) komerciniai bankai nerodo entuziazmo daugiau skolinti nekilnojamojo turto (NT) projektų plėtrai. NT projektus palankiausia finansuoti Čekijoje, Slovakijoje ir Lenkijoje, o Baltijos šalys ketvirtus metus iš eilės lieka sąrašo pabaigoje.

Tokius rezultatus parodė pasaulinio audito, mokesčių ir konsultacijų įmonių tinklo KPMG atliktas VRE šalių bankų tyrimas „KPMG NT rinkos barometras 2013“, kuriame buvo apklausti daugiau nei 40-ies bankų vadovai iš Baltijos šalių, Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos ir Vengrijos.

Atsižvelgiant į bankų pateiktus atsakymus bei statistinius duomenis, VRE regiono šalys buvo įvertintos pagal palankumą finansuoti NT projektus. Trečius metus iš eilės šiame reitinge pirmauja Čekija, tačiau nedaug nuo jos atsilieka Slovakija ir Lenkija. Baltijos šalys jau ketvirtus metus reitinge užima priešpaskutinę poziciją – 2013-aisiais prastesnė padėtis finansuoti NT projektus buvo tik Slovėnijoje.

Palankumo finansuoti nekilnojamojo turto projektus indeksas
Bendra pozicija    2010    2011    2012    2013
1    Lenkija     Čekija     Čekija    Čekija
2    Čekija    Lenkija     Lenkija     Slovakija
3    Slovakija    Slovakija    Bulgarija    Lenkija
4    Vengrija     Rumunija     Rumunija     Rumunija
5    Bulgarija     Serbija    Vengrija    Bulgarija
6    Baltijos šalys    Vengrija    Slovėnija    Serbija
7    Rumunija     Bulgarija     Baltijos šalys    Vengrija
8         Slovėnija         Baltijos šalys
9         Baltijos šalys          Slovėnija

„Tyrimas atskleidė, kad Baltijos šalių bankai NT projektus iki šiol finansavo atsargiau nei kitų regiono šalių bankai, tačiau pastebėta, kad per ateinančius 12–18 mėn. Baltijos šalių bankai ketina gerokai padidinti NT paskolų portfelius. Tą lėmė šiek tiek atsigaunanti NT rinka Lietuvoje, taip pat gerėjančios makroekonominės sąlygos Lietuvoje“, – pastebi „KPMG Baltics“ partneris Rokas Kasperavičius.

Prognozuojant NT paskolų portfelių augimą per ateinančius 12–18 mėn., Baltijos šalių bankai buvo optimistiškiausiai nusiteikę. Didinti NT paskolų portfelius taip pat planuoja Čekijos bankai, o kitų regiono šalių bankai augimo neprognozuoja arba planuoja paskolų apimties mažėjimą (Vengrija, Lenkija, Bulgarija).

Paprašyti įvertinti pagrindines priežastis, kurios lems NT projektų finansavimo tendencijas, bankai labiausiai pabrėžė makroekonominę situaciją savo šalyse, kapitalo ir aktyvių investuotojų trūkumą bei bendrą Europos makroekonominę padėtį.

KPMG vykdoma VRE šalių bankų apklausa parodė, kad investicijos į NT projektus pasiekė 4,5 mlrd. JAV dolerių ir buvo 60 proc. didesnės nei pernai tuo pačiu metu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad nors ateityje regione tikimasi didėjančio skolinimo NT projektams, šios rinkos situacija vis dar neaiški.

„KPMG NT rinkos barometras 2013“ taip pat parodė, kad VRE šalių bankai labiausiai linkę investuoti į biurų pastatus, taip pat į pramonės ir mažmeninės prekybos objektus. Baltijos šalių bankai pirmenybę teikia pramonės objektams finansuoti, o mažiausiai linkę finansuoti būsto projektus.

Šiandien Lietuvos bankai vis dar linkę neprisiimti absoliučiai jokios rizikos, tad drąsiau skolina tik Vyriausybei arba itin sėkmingai veikiančioms įmonėms, o sumažėjusias pajamas iš skolinimo kompensuoja keldami paslaugų įkainius.

Jau penktus metus iš eilės Lietuvoje veikiantys bankai nerodo jokio noro sugrįžti prie savo ištakų ir pradėti gyventi iš skolinimo veiklos, o akcininkų nustatytą pelningumą bando pasiekti karpydami sąnaudas: uždarinėdami skyrius, mažindami darbuotojų skaičių, viliodami klientus į internetinę bankininkystę, taip pat didindami pajamas iš bankų įkainių. Tad šiais laikais bankai vis mažiau beprimena klasikinį banko suvokimą – kaip įmonės, kuri uždirba rizikuodama ir už palūkanas skolindama pinigus kitų verslų projektams. Būtent rizikos šiandien bankai kratosi it ugnies.
Tiesa, praėjus beveik penkeriems metams situacija galiausiai stabilizavosi ir nuo dugno pamažu lyg ir kylama: nors ir kukliai, naujų paskolų apimtys kas mėnesį didėja. Pavyzdžiui, šiemet per devynis mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų paskolų įmonėms ir namų ūkiams išduota 12 proc. daugiau. O naujos paskolos verslui ėmė didėti pirmą kartą po ketverių metų pertraukos – per devynis šių metų mėnesius naujų paskolų išduota 17 proc. daugiau.
Kita vertus, kaip pastebi ekonomistas prof. Antanas Buračas, nors naujų paskolų apimtys didėja, bendras paskolų portfelis iš vietos praktiškai nejuda: Lietuvos banko (LB) duomenimis, praėjusių metų antrąjį ketvirtį bankų klientams suteiktų paskolų suma siekė 53,3 mlrd. Lt, o šių metų antrąjį ketvirtį – 51,4 mlrd. Lt. Vadinasi, grąžintų paskolų bankai neperskolina, o veikiausiai vis dar išsiunčia motininiams bankams atgal į Skandinavijos šalis.
A.Buračas atkreipia dėmesį, kad šiandien ryškesnis paskolų portfelio augimas matyti tik viename segmente: palyginus pirmuosius du šių metų ketvirčius su praėjusių metų, beveik milijardu litų, arba 43 proc., padidėjo paskolos valdžios institucijoms. „Nes Vyriausybė – patikimas, stabilus klientas. Kita vertus, manau, kad paskolų valstybės institucijoms didėjimas susijęs ir su griežtesne Bazelio komiteto, o kartu ir Europos centrinio banko (ECB) bei LB finansinio stabilumo priežiūra, – griežčiau vertinamos paskolų gavėjų turtinės garantijos ir galimybės laiku grąžinti skolintas lėšas“, – komentuoja A.Buračas.
„Kadangi valstybė sugeba pasiskolinti užsienio rinkose, o blogiausiu atveju gali pakelti mokesčius ir taip padidinti įplaukas į biudžetą, tai yra mažiausiai rizikingas segmentas tarp visų. Dėl to bankai mielai dalyvauja Vyriausybės vertybinių popierių emisijose ar suteikia paskolas „Sodrai“. O paskolų didėjimo dinamika turėtų būti vertinama iš bendro portfelio atėmus paskolas valdžios institucijoms, nes jos tiesiogiai nesusijusios su ekonomikos plėtros galimybėmis. Eliminavus šį segmentą, dar labiau apčiuopiamas paskolų portfelio susitraukimas“, – aiškina ministro pirmininko patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.

Lietuva vis dar nepasitikima?

Kaip rodo Skandinavijos bankų elgesys Lietuvoje tiek per spartų ekonomikos kilimo, tiek per dar spartesnį ekonomikos smigimo laikotarpį, jų politika keičiasi pagal tai, kaip jie vertina šalies perspektyvas. Lietuvos ekonomika kyla jau ne vienus metus iš eilės, tad kodėl motininiai bankai iš Skandinavijos dar neįjungė žalios šviesos aktyvesniam skolinimui?
Norint atsakyti į šitą klausimą, nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus siūlo pažvelgti į paprastą rodiklį – paskolų santykį su lietuviškais indėliais. Šis rodiklis atskleidžia, ar bankai paskolas dengia iš susirinktų vietinių indėlių, ar vis dar yra priklausomi nuo motininių bankų.
„Jei paimsime penkis skandinavų bankus, kurie Lietuvoje sudaro visą bankininkystės esmę, tai 2008 m. penkių skandinavų bankų paskolų ir indėlių santykio vidurkis siekė apie 300 proc. Tai reiškia, kad bankai buvo išdavę tris kartus daugiau paskolų, nei turėjo lietuviškų indėlių. Šiemet po 9 mėn. šis rodiklis siekia maždaug 150 proc. Vadinasi, 2008 m. prie vieno sutaupyto lito skandinavai papildomai pridėdavo du litus, o šiuo metu – tik 50 centų. Taigi skandinavai didžiumą pinigų jau susigrąžino, o jei dar labiau išsigąs, gali mus apskritai palikti iš esmės tik su lietuviškais indėliais“, – „Veidui“ aiškino ekspertas. Jis suskaičiavo, kad nuo krizės pradžios skandinaviški bankai iš Lietuvos išpompavo net 17 mlrd. Lt.
Staigiai iš šalies ištraukus tokį kiekį pinigų, ekonomika buvo praktiškai paralyžiuota.
Iš penkių skandinavų bankų lietuviškais indėliais paskolas šiandien dengia tik vienintelis „Swedbank“. Pasak V.Katkaus, šio banko paskolų ir indėlių santykis sudaro 98 proc.,  tai yra jis išdavęs mažiau paskolų, nei turi indėlių.
„Kiti keturi skandinavų bankai priklauso nuo to, kaip situaciją vertina būstinės Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje. Kitaip tariant, šiuo metu paskolų didėjimas galimas tik tokiu atveju, jei patronuojantys bankai pradės leisti vietiniams bankams daugiau skolinti verslo įmonėms. O patronuojantys bankai į Baltijos šalis žiūri kaip į vis dar rizikingą zoną, nes įvertina visą riziką. Su Lietuva viskas gerai, bet baimę centrinės skandinavų bankų būstinės importuoja iš euro zonos“, – dėsto V.Katkus.
Jo nuomone, bankai įvertina faktą, kad ECB yra prispausdinęs labai daug pinigų, kurie valstybinių paskolų formomis suteikti komerciniams bankams, – šias paskolas ECB turėtų pradėti atsiiminėti nuo ateinančių metų antrosios pusės. O jei pinigų masė rinkoje pradės mažėti, palūkanos gali pradėti augti, ir kyla klausimas, kaip tai paveiks lietuvišką eksportą į euro zoną.
„Įmonės supranta šituos dalykus, nes tos, kurios eksportuoja į euro zoną, negauna ilgesnių kontraktų nei pusmečiui, o norint investuoti reikia turėti ilgalaikių kontraktų. Trumpalaikiai kontraktai reiškia, kad užsieniečiai irgi nežino, ar galės tiek pirkti, kiek pirko iki šiol“, – priduria V.Katkus.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas sutinka, kad Lietuvos verslo įmonės neskuba imti naujų paskolų. Verslas mato neapibrėžtumą dėl Rusijos ir euro zonos ekonomikos perspektyvų, todėl įmonės arba linkusios palaukti, arba finansuoti investicijas iš nuosavų lėšų, sukauptų ekonomikai atsigaunant. LPK lūkesčių indeksas rodo, kad didžiausią paskolų paklausą artimiausiu metu jaus vos pora sektorių – medienos bei baldų ir chemijos pramonė.
Kita vertus, netrukus įmonės bus priverstos nori nenori belstis į bankų duris, nes kol kas pramonės srityje investicijos 50 proc. mažesnės nei prieš krizę, o gamybinių pajėgumų išnaudojimo lygis pasiekė beveik maksimalų lygį – 73 proc. Tad norėdamos išlikti konkurencingos ir patenkinti užsakymų poreikį, toliau atidėlioti investicijų įmonės nebegalės. „Tad jei pasitvirtins hipotezės dėl euro zonos ekonomikos atsigavimo, jei matysime normalią makroekonominę būklę Rusijoje, galima tikėtis, kad kitais metais kreditavimo paklausa didės“, – prognozuoja A.Izgorodinas.
Ekonomistas priduria, kad paskolų poreikį paskatins ir kitais metais prasidedantis naujas 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpis – dalį investicijų bendrovės finansuos ES parama, o dalį – skolintomis lėšomis.
Paskolų portfelio augimo artimiausiais metais tikisi ir S.Jakeliūnas, nors kaip galimą kliūtį jis mato sugriežtėjusią LB ir europinių institucijų priežiūrą, kuri gali lemti dar mažesnį bankų apetitą plėtoti savo veiklą.
„Tai gali lemti, kad paskolų portfelio plėtra gali ir nepasiekti to lygio ar tempo, kurio mūsų šaliai reikėtų. Beliks žiūrėti, ar ir tebebūsime priklausomi nuo skandinaviškų bankų politikos, ar turėsime kitų alternatyvų“, – svarsto S.Jakeliūnas.
O alternatyvų ekspertas mato: gali atsirasti bankų iš kitų šalių, kurie kitaip matys Lietuvos rinką ir galimybes joje, arba valstybinis komercinis bankas, nors jis ir turi savo rizikų, arba Lietuvos paštas gali plėsti finansinių paslaugų spektrą ir įžengti į kreditavimo rinką, nes atlieka dalį mokėjimo funkcijų, turi plačią infrastruktūrą. „Parengęs informacines sistemas ir gavęs licencijas, Lietuvos paštas teoriškai galėtų vykdyti kreditavimo veiklą“, – mano S.Jakeliūnas.

Naujausios “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos rezultatai komercinių Lietuvos bankų vadovams ir atstovams bus netikėti ir labai nemalonūs.

Daugiau nei dešimt metų Lietuvos bankai prisistatinėjo kaip socialiai atsakingos įmonės, tačiau Lietuvos gyventojai jų tokiais nelaiko. Net 78,8 proc. sociologų apklaustų respondentų nemano, kad komerciniai Lietuvos bankai yra socialiai atsakingi. Kad jie tokie yra, mano vos 2,8 proc. apklaustųjų, o dar dešimtadalis prie socialiai atsakingų priskiria tik kai kuriuos bankus.
Respondentų taip pat teirautasi, ar po pastarųjų dvejų metų peripetijų, kai buvo uždaryti du bankai, jie apskritai pasitiki komerciniais Lietuvos bankais. Paaiškėjo, kad dauguma nepasitiki, šeštadalis pasitiki iš dalies, o visiškai Lietuvos bankais pasitiki tik 2,4 proc. apklaustųjų. Tai šiek tiek stebina, nes indėlių bankuose daugėja. Kita vertus, šį nepasitikėjimą galima ir paaiškinti: žmonėms nebesvarbu, kur laikyti pinigus, vis tiek palūkanos už indėlius nebeįžiūrimos, o bėdos atveju indėlius, kurie mažesni nei 100 tūkst. eurų, jie atgauna ir atgaus, nes šie apdrausti. Todėl žmonės, net ir nepasitikėdami bankais ar vertindami juos skeptiškai, pinigus į juos vis tiek neša, tik dabar elgiasi apdairiau ir stengiasi, kad sumos nebūtų didesnės nei 100 tūkst. eurų.

Ar jūs pasitikite komerciniais Lietuvos bankais? (proc.)

Ne    74,2
Iš dalies    17
Nežinau / neturiu nuomonės    6,4
Taip    2,4

Jūsų vertinimu, ar Lietuvos komerciniai bankai yra socialiai atsakingos įmonės? (proc.)

Ne    78,8
Tik kai kurie    10,6
Nežinau / neturiu nuomonės    7,8
Taip    2,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. spalio 28–30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai prie banko internete vis dažniau jungiasi tiesiai iš savo mobiliojo telefono – rodo SEB bankų Baltijos šalyse statistika. Vis dėlto estai kol kas smarkiai lenkia lietuvius ir latvius – mobiliuoju telefonu prie banko internete jungiasi kas šeštas Estijos, kas penkioliktas Latvijos ir kas dvidešimtas Lietuvos gyventojas, besinaudojantis SEB elektroninės bankininkystės sistema. Tuo pačiu laikotarpiu pernai mobiliuoju telefonu prie banko internetu jungėsi vienas iš keturiolikos estų, vienas iš penkiolikos latvių ir vienas iš trisdešimties lietuvių.

„Mobilieji telefonai sparčiai tobulėja, vis daugiau Baltijos šalių gyventojų naudojasi išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais. Todėl bankai taip pat nuolatos ieško būdų, kaip patobulinti mobiliesiems įrenginiams skirtas banko paslaugų internetu versijas, kad banko paslaugomis būtų galima naudotis kuo paprasčiau ir greičiau“, – sako Virginijus Doveika, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius.

Nuo 2011 metų vidurio, kai buvo atnaujinta SEB banko Lietuvoje mobilioji banko paslaugų internetu svetainė, prisijungimo prie jos ir atliekamų operacijų skaičius kiekvieną mėnesį didėja maždaug po 8 proc., o naujų vartotojų – po 4 procentus.

SEB bankas Lietuvoje šių metų rugpjūčio mėnesį atnaujino mobiliesiems įrenginiams skirtos banko paslaugų internetu svetainės dizainą, įdiegė technologinių naujovių. Nuo šiol vartotojai, besinaudojantys SEB mobiliąja banko paslaugų internetu svetaine, gali matyti daugiau informacijos, susijusios su asmeniniais finansais, pavyzdžiui, iš karto galima matyti ne tik sąskaitų likučius, bet ir naujausias atliktas sąskaitų operacijas. Atskirai pateikiama informacija apie mokėjimo korteles: visų turimų kortelių sąrašas, kortelių sąskaitų likučiai, operacijų išrašai. Vartotojai tiesiai iš šios svetainės gali išsiųsti bankui užklausą apie banko teikiamas paslaugas ar kitais klausimais. Daugelis pakeitimų yra svarbūs ir verslo klientams, pavyzdžiui, įmonės, naudodamos mobiliuosius telefonus, gali patvirtinti parengtus mokėjimo nurodymus.

Pirmąją mobiliąją banko paslaugų internetu svetainę SEB bankas Lietuvoje pristatė 2006 metais. 2011 metais buvo pristatyta ir išmaniųjų mobiliųjų telefonų turėtojams skirta speciali SEB banko paslaugų internetu programėlė.

Norint gauti geriausias paskolos sąlygas, į banką šiandien reikia eiti kaip į turgų: geri klientai gali nusiderėti nemažai, nes bankai jau pasiryžę dėl jų konkuruoti.

31 metų vilnietis Antanas J. kartu su žmona šiemet įsigijo erdvų senos statybos trijų kambarių butą Naujamiestyje. Jauna šeima nusprendė, kad laikas įsigyti būstą jau atėjo, juo labiau kad šiuo metu paskolų palūkanos mažos, o tokios jos amžinai nebus – kažkada turėtų pradėti kilti. Išsirinkę būstą ir nusprendę, kad skolinsis fiksuotomis palūkanomis, vilniečiai aplankė penkis skandinaviškus bankus ir susidarė įspūdį, kad bankai jau pasiryžę skolinti ir konkuruoti dėl patikimų klientų.
“Nusprendėme apeiti visus bankus, nes skolinomės didelę pinigų sumą 35 metams, tad net 0,1 proc. palūkanų per metus jau virsta nemaža suma. Iš tikrųjų bankai jau pasirengę konkuruoti dėl kliento – tiek maržomis, tiek aptarnavimu”, – įspūdį susidarė Antanas.
Tad DNB banke, kuriame paskolą ir ėmė “Veido” pašnekovai, nuo pradinės fiksuotų palūkanų normos paskolai eurais penkeriems metams jiems pavyko nusiderėti 0,2 proc. – iki 2,9 proc., iš kurių marža siekė 1,7 proc.
“Mums pavyko nusiderėti, nes įsigijome butą, kurio vertė didesnė nei mūsų paskola, tad argumentavome, kad nesame rizikingi klientai. Buto vertė – apie 300 tūkst. Lt, o mes iš banko skolinomės 200 tūkst. Lt, be to, mūsų pajamas pakankamos, kad padengtų įmoką”, – apie derybų eigą pasakoja Antanas.
Šalyje iš lėto daugėjant būsto pirkimo sandorių, vis daugiau gyventojų, kaip ir „Veido” pašnekovas Antanas, vėl ima žvilgčioti į bankų pusę ir sukti galvą, kaip pasiskolinti kuo naudingiau. Mat nors būsto kainos kritusios, o bazinės palūkanų normos šiuo metu rekordiškai mažos (skolinantis eurais 3 mėn. “Euribor” siekia 0,2 proc., o skolinantis litais “Vilibor” – 0,4 proc.), bankų pasiimamas atlygis – maržos – šoktelėjo du tris kartus. Įžvalgesni klientai supranta, kad bazinės palūkanų normos ateityje tikrai didės, todėl išaugusi bankų marža, už kurią teks mokėti visą paskolos laikotarpį, gali tapti nemenka našta.
Tad šiandien susitarus dėl būsto kainos derybų įgūdžių pamiršti nederėtų – jie pravers ir derantis su bankais dėl paskolos.

Sumažinti maržą padės didesnis lojalumas

Bankininkai neslepia, kad tokios pinigų kainos, kuri buvo prieš keletą metų išsipūtus NT burbului, kai bankai būstui įsigyti skolindavo vidutiniškai už 0,7–0,8 proc. maržą, jau nebebus. Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, krizės laikotarpiu brangęs bankų tarpusavio skolinimasis ir padidėjęs bendras atsargumas vertinant riziką dėl išduodamos paskolos turi įtakos ir nustatomai palūkanų normai.
Tad šiuo metu skandinaviški bankai atėjusiam klientui dažniausiai pasiūlys 2–2,6 proc. maržą, o už kiek pavyks pasiskolinti, jau priklausys nuo kliento finansinės padėties, kredito istorijos ir derybinių sugebėjimų. Pavyzdžiui, jauna specialistų šeima – Miglė ir Darius, šiemet su paskola Vilniuje įsigiję naujos statybos būstą, užsukę į pirmą banką kalbėtis dėl paskolos su kintamosiomis palūkanomis, išgirdo apie 2,2 proc. siekiančią maržą, tačiau po intensyvių derybų su penkiais bankais pasiskolino už 1,5 proc. maržą.
“Žinojome, kad tokia marža įmanoma, nes mūsų draugai prieš metus buvo gavę paskolą tokiomis sąlygomis. Tad atėję į bankus tiesiai šviesiai pareikšdavome, jog žinome, kad bankai skolina už tokią maržą, ir mes tokios norėtume. Nustebę vadybininkai tvirtindavo, kad už tiek dabar skolinama banko darbuotojams, bet toks pareiškimas neabejotinai mums labai pasitarnavo. Taip pat labai padėdavo, kai nuėję į banką pasakydavome, kiek pasiūlė konkurentas, – tuomet dažniausiai būdavo stengiamasi pateikti dar geresnį pasiūlymą”, – prisimena Miglė.
Įmonės “Paskolų ekspertai” direktoriaus pavaduotoja Jurgita Grisaitienė pastebi, kad šiandien geriausias sąlygas bankai pasirengę suteikti jaunai šeimai, kai abu dirbantys sutuoktiniai išsilavinę, o jų kredito istorija gera. Tokioms šeimoms vidutiniškai pasiūloma 1,7 proc. maržą.
“Mažesnę maržą taip pat gauna mažiau rizikingas klientas – toks, kurio mėnesio įmokos už turimus finansinius įsipareigojimus yra daug mažesnės nei mėnesio pajamos, kuris turi sukaupęs lėšų rezervą nenumatytiems atvejams. Taip pat, kaip rodo istorija bei nuolat analizuojama statistinė informacija, žmonės, kurie ilgesnį laiką dirba toje pačioje darbovietėje, turi atitinkamą išsilavinimą, paprastai gerai vykdo savo įsipareigojimus”, – į ką šiandien atsižvelgia bankai, aiškina ir “Swedbank” Finansavimo departamento direktorė Jūratė Gumuliauskienė.
O bendrovės “Paskolų brokeris” direktorius Tomas Dailidėnas atskleidžia, kad, banko vertinimu, rizikingiems klientams šiandien marža gali siekti net 3,5 proc., labai geriems klientams bankai šiandien sutinka paskolinti už 1,5 proc., o seniems, išskirtiniams klientams – ir už 1,3–1,4 proc. siekiančią maržą. Tiesa, norint pasiskolinti už tokią sumą, bankams teks labiau įsipareigoti ir pasiimti papildomų paslaugų – sudaryti pensijų kaupimo sutartį, apdrausti turtą ir gyvybę banko pasiūlytoje įmonėje, pervesti į tą banką savo atlyginimą ir t.t.
„Vienas pasirinktas banko produktas maržą vidutiniškai gali sumažinti 0,1–0,2 proc.”, – atkreipia dėmesį T.Dailidėnas. Jo žodžiais, tikėtis gauti mažiausią maržą gali gyventojai, atskaičius mokesčius gaunantys nuo 2,5 tūkst. Lt atlyginimą.
Norintiems sutaupyti specialistas taip pat pataria išsinagrinėti, ką siūlo banko partneriai: jei bankas kreditavęs daugiabučio statybą, perkant būstą tame name galima smarkiai nusiderėti. Be to, reikėtų apeiti visus bankus ir išgirsti jų pasiūlymus. Pasak T.Dailidėno, žmonių, kurie pereina per visus bankus ir susižino visas galimas nuolaidas, nėra daug. „Didžiuma lietuvių juk konservatyvūs. Jei atlyginimas jam mokamas, pavyzdžiui, per „Swedbank” banką, tai 99 proc. tikimybė, kad į „Swedbanką” jis ateis ir paskolos”, – pastebi pašnekovas.

Lietuvos bankai vengia savo klietams rodyti būsto kredito sutartis – tokią praktiką patvirtino Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) atliktas tyrimas. Iš aštuonių komercinių bankų, į kuriuos kreipėsi LBKA, vos trys savo tipines kreditavimo sutartis atsiuntė iš karto, dar trys pateikė antrąkart paprašius po dviejų mėnesių, o du didieji bankai prašymą ignoruoja iki šiol.

Kreipėsi du kartus
Parodyti būsto kredito  tipines sutartis LBKA prašė planuodama atlikti sutarčių lyginamąją analizę. “Siekėme atlikti sutarčių analizę, kuri padėtų identifikuoti aktualias bankų ir klientų problemas bei rasti galimus jų sprendimo būdus, pasiekti didesnio santykių skaidrumo. Tačiau kalbėti apie skaidrumą, kai bankai vengia net tipines sutartis atskleisti, kažin ar įmanoma“, – kalbėjo LBKA direktorius Rūtenis Paukštė.  Jo nuomone, skaidrus bankas neturėtų slėpti standartinių dokumentų, o tuo labiau – būsto kreditavimo sutarčių, kurių pasirašymas klientams yra vienas svarbiausių finansinių įsipareigojimų.
Į bankus LBKA šiemet kreipėsi du kartus. Pirmasis oficialus raštas su prašymu atsiųsti sutarties pavyzdį registruotu paštu buvo išsiųstas kovo 15 d. Po jo per mėnesį sutartis atsiuntė „Medicinos bankas“, „Swedbank“ ir „Nordea“. Po pakartotinio kreipimosi gegužės 17 d. savo standartines sutartis atsiuntė „Danske bank“, „Šiaulių bankas“ ir „Citadelė“. Kol kas jokio atsakymo nesulaukta iš SEB banko ir DNB.
Sulaukia klientų skundų
LBKA taip pat sulaukė klientų nusiskundimų, kad bankai vengė jiems rodyti kredito sutartis. Bankų klientai pasakojo, kad sutarčių turinys buvo atskleistas tik po to, kai jiems savo lėšomis įvertinus turtą, užpildžius prašymą bei pateikus visus būtinus dokumentus, bankas priėmė teigiamą sprendimą dėl kreditavimo.
„Bankai taip elgdamiesi tarsi įstumia klientą į kampą. Kad bankas imtųsi svarstyti, ar suteikti būsto kreditą, žmogui reikia pačiam savo lėšomis atlikti turto vertinimą, kuris kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Taip pat reikia užpildyti prašymą, pateikti šūsnį dokumentų. Ir tik tuomet, jeigu bankas priima teigiamą sprendimą, klientui atskleidžiamos sutarties sąlygos“, – dėsto advokatų kontoros TRINITI partneris, LBKA valdybos narys Vytautas Kalmatavičius. Jo įsitikinimu, bankų santykis su klientais Lietuvoje yra nelygiavertis ir klientai turėtų būti kuo aktyvesni gindami savo interesus.
Nepakanka laiko įsigilinti
R. Paukštės teigimu, tokia bankų praktika neskatina atsakingo klientų elgesio. „Bet kokią sutartį klientas turėtų įdėmiai perskaityti ir apsvarstyti neskubėdamas ir, pageidautina, dar bendravimo su banku pradžioje. O ypač atsargiai turėtų būti elgiamasi su būsto kreditavimo sutartimi, kuri pasirašoma 20-35 metų laikotarpiui. Tokia praktika, kai 8-14 puslapių sutartis „pakišama“ pasirašyti jau sutarus dėl kredito ir spaudžiant būsto įsigijimo sutarties bei kitiems terminams, ne tik iškreipia banko ir kliento santykį, bet ir sukelia skuboto, neteisingo sprendimo riziką“, – mano LBKA direktorius. Taip pat, LBKA žiniomis, dauguma bankų nėra linkę klientų prašymu keisti standartinių sutarčių sąlygų.

Jau įpratome girdėti apie bankų sektoriaus nuopuolius kurioje nors šalyje, apie milijardus, skiriamus bankams gelbėti, apie bankininkų godumą, apie neigiamą bankų veiklos įtaką eurui ir galiausiai su nerimu užduodamą klausimą: o kieno dabar eilė? Lietuvoje irgi atsiėmėme savo porciją – pirma krito „Snoras”, vėliau Ūkio bankas, o galiausiai viską vainikavo sumenkęs visuomenės pasitikėjimas visu bankų sektoriumi.
Apie dabartinę padėtį šalies bankuose ir apie galimus ateities scenarijus “Veidas” kalbasi su Ūkio banką perėmusio Šiaulių banko administracijos vadovu Audriumi Žiugžda.

VEIDAS: Kaip nutiko, kad Lietuvoje beveik neliko lietuviško kapitalo bankų – ar lietuviai nemoka valdyti bankų?
A.Ž.: Nesutikčiau, kad lietuviai nesusitvarko su bankais. Nereikėtų spręsti iš kelių blogų pavyzdžių, juk yra ir gerų istorijų, kada lietuvių valdytus bankus pavyko brangiai parduoti užsienio bankams.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuvos bankų sektoriuje dar būtų vietos naujiems žaidėjams? Kokios šalies kapitalo jie galėtų būti?
A.Ž.: Vietos tikrai yra ir atsiranda tai patvirtinančių pavyzdžių: tarkim, ką tik savo veiklą Lietuvoje pradėjo Suomijos „Pohjola Bank plc”. Vis dėlto šiuo metu viso pasaulio bankai turi aibę problemų namie, tad pirma nori išspręsti jas vietinėse rinkose, o tik paskui svarstyti apie plėtrą ar investavimą kitose šalyse. Manyčiau, kad ilgainiui galėtume sulaukti susidomėjimo iš Vokietijos ir galbūt globalių JAV bankų, tačiau to gali tekti palaukti bent penkerius metus.
VEIDAS: O kaip vertinate diskusijas, kad Lietuvai reikėtų patikimo rusiško kapitalo banko, kuris esą būtų naudingas mūsų verslininkams, dirbantiems šioje rinkoje?
A.Ž.: Nedrįsčiau rusiško kapitalo bankų vadinti patikimais. Net ir valstybinių. Nors tenka pripažinti, kad rinkoje jaučiamas didžiųjų ar nišinių Rusijos bankų interesas dirbti Lietuvoje.
VEIDAS: Jau ne kartą yra nuskambėję siūlymų, kad Lietuvai vertėtų kurti valstybinį banką. Bet ar tai nėra idee fixe?
A.Ž.: Nemanau, kad toks bankas būtų reikalingas ir nemanau, kad valstybė jį valdytų sėkmingiau. Iš tiesų ji turi sukurti palankias sąlygas verslui, o ne pati kištis. O tokio banko sukūrimas galiausiai reikštų didesnes išlaidas mokesčių mokėtojams.
VEIDAS: Lietuvoje pašlijo ne tik bankų, bet ir kredito unijų reputacija. Jūsų žiniomis, ar kredito unijų priežiūra stiprės?
A.Ž.: Kol kas kredito unijos, palyginti su bankais, turi privilegijuotas sąlygas. Nors matome dideles Lietuvos banko pastangas griežtinti jų reglamentavimą, manau, kad reikalavimai kredito unijoms vis dar gerokai per maži ir priežiūros, veiklos reglamentavimo požiūriu jos vis dar stipriai atsilieka nuo bankų. Manau, ateityje jų priežiūra tikrai griežtės.
Kadangi tiek bankuose, tiek kredito unijose visi indėliai drausti ir draudimo sąlygos tokios pačios (bankroto atveju iki 100 tūkst. eurų indėlininkams kompensuojama), unijoms taikomi mažesni reikalavimai iškraipo konkurenciją. Kitose valstybėse yra du variantai: ten, kur didesnė rizika, arba turi mokėti gerokai daugiau už indėlių draudimą, arba draudžiamoji suma turėtų būti gerokai mažesnė.
VEIDAS: Kitaip tariant, jūsų supratimu, situaciją pagerintų rizika grįsta indėlių draudimo sistema?
A.Žiugžda: Taip, ji Lietuvai būtų naudinga.
VEIDAS: O kaip vertinate greitųjų kreditų bendroves ir kokią ateitį joms prognozuotumėte?
A.Ž.: Neigiamai. Nors, žinodami paslaugos populiarumą, matome, kad niša tokioms paslaugoms yra. Blogai, kad jų paslaugos brangiai kainuoja ir ne visada iš pradžių aišku, kiek klientui jos iš tikrųjų kainuos. Taip pat negerai, kad po tiek reklamos greitieji kreditai atrodo kone plataus vartojimo prekė – vos ne „Coca-Cola”. Šiai sričiai būtinas griežtas reglamentavimas, ir ilgainiui tai prisidės prie jų populiarumo mažėjimo. Manyčiau, kad jis sumenks bent penktadaliu.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip galėtų pasikeisti Lietuvos bankų sektoriaus vaizdas per artimiausius keletą metų?
A.Ž.: Po vienas kitą keitusių kreditų institucijų bankrotų ir jų gelbėjimo visame pasaulyje griežtėja reikalavimai, keliami bankams. Nors pats tikslas geras, tačiau tai sukelia sunkumų bankams veikti ir kartu riboja paslaugų prieinamumą paprastam klientui. Galima teigti, jog ateityje skolintis iš bankų taps sunkiau, ir bankų paslaugos brangs, kad kompensuotų dėl griežtesnių reikalavimų išaugusias išlaidas. Tai sudarys prielaidas atsirasti alternatyviems verslams, pavyzdžiui, alternatyvioms mokėjimo įstaigoms. Jau dabar internete matome alternatyvų bankams, per kurias galima atlikti mokėjimus apeinant bankų sistemą. Tokie alternatyvūs nišiniai žaidėjai tikrai stiprės ir jų daugės, kitaip tariant, bankai nebebus vienos ar kitos rinkos monopolininkai.
Taip pat, sakyčiau, per ateinančius penkerius metus bankai išsilaižys žaizdas ir sektorius taps dinamiškesnis, koks buvo prieš kokius septynerius metus, kai bankai pirko vienas kitą ir vyko didelė bankų konsolidacija. Neatmesčiau galimybės, kad po kurio laiko žmonės bus tie patys, bet dabar mums žinomas banko pavadinimas pasikeis į amerikietišką, vokišką ar britišką.

Šiuo metu Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema turi didelių trūkumų ir mokesčių mokėtojams ant pečių užkrauna didelę naštą.

3,9 mlrd. litų. Tiek visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams kainavo Ūkio ir “Snoro” bankų nuskendimas, tiksliau, indėlių draudimo išmokos šių bankų indėlininkams. Taigi, viena vertus, galima pasidžiaugti, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia ir, nepaisant tokių nesėkmių ar tebetvyrančių įtampų rinkose, išlaikomas pasitikėjimas finansine sistema. Antra vertus, ši sistema turi ir juodąją pusę, tiksliau, didžiulę ydą: Lietuvos gyventojai neskatinami mąstyti, jie netgi raginami maksimaliai rizikuoti, nešti savo pinigus į bet kokį bankelį ar kredito uniją, nes žino, kad savo indėlius (jeigu jie mažesni nei 100 tūkst. eurų) atgaus bet kokiu atveju. Ir jiems nerūpi, kad valstybei ir mokesčių mokėtojams tai milžiniška našta. Po “Snoro” bankroto dauguma neatsakingų žmonių nepasimokė, neatrodo, kad pasimokys ir po liūdnos Ūkio banko baigties.

Nuteisti ar išteisinti?
Priminsime, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia nuo 1997 m., pradėjus drausti bankuose laikomus gyventojų indėlius, o nuo 2002 m. draudžiami ir finansų įstaigų, įmonių įsipareigojimai investuotojams. Taigi bankrutavus bankams ar kredito unijoms, fizinių ir juridinių asmenų indėliai iki 100 tūkst. eurų (345,2 tūkst. Lt) yra apdrausti ir visiškai kompensuojami. Jei indėlininkas paskirstęs savo indėlius po skirtingus bankus ar unijas ir jeigu šie neviršija 100 tūkst. eurų, kiekvienas jų kompensuojamas atskirai. Pasak VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” direktorės Aurelijos Mažintienės, nuo 1997 m. Lietuvoje, įskaitant Ūkio banką, įvyko septyni kredito įstaigų draudžiamieji įvykiai, o draudimo įmonė per šį laiką pervedė draudimo išmokų daugiau nei 387 tūkst. indėlininkų. Bendra jų suma – 4,11 mlrd. Lt (be Ūkio banko indėlininkų).
„Iš tiesų indėlių draudimas – vienas veiksmingiausių būdų siekiant užtikrinti finansų rinkos stabilumą, visuomenės pasitikėjimą ja ir suteikiantis žmonėms saugumo jausmą dėl savo pinigų, laikomų banke ar kredito unijoje“, – tvirtina pašnekovė.
Nepaisant minėtų privalumų, akis bado trūkumai. Štai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas mano, kad dabartinė indėlių draudimo sistema, vienodai apdraudžianti tiek bankuose, tiek kredito unijose padėtus indėlius, demotyvuoja žmones atsakingai įvertinti atitinkamų finansinių įstaigų riziką ir iškreipia konkurenciją.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tamulėnas sutinka, kad dabartinis draudimo sistemos modelis panaikina savireguliacijos mechanizmą ir sukuria moralinės rizikos problemą: žinodami, kad visa indėlių suma ir palūkanos garantuojami valstybės, indėlininkai turi ekonominių paskatų rinktis pačias didžiausias palūkanų normas siūlančius finansų rinkos dalyvius, kurie paprastai ir rizikingesni. “Taigi toks elgesys, kuris racionalus kiekvienam atskiram indėlininkui, sukuria nepageidaujamą poveikį visų Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu”, –  konstatuoja V.Tamulėnas.
Beje, svarbu ir tai, kad, kaip parodė Ūkio banko pavyzdys, didesnėmis palūkanomis susivilioja ne tik asmenys ar verslas, bet ir savivaldybės ar valstybės įmonės.
Kad „Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema nėra optimali viešojo sektoriaus atžvilgiu“, teigiama ir naujausioje Lietuvos banko parengtoje finansinio stabilumo apžvalgoje. Kai bankrutavo „Snoras“, trečias pagal sukauptus indėlius bankas šalyje, valstybei teko didelė našta per trumpą laiką kompensuoti visą tik 2008-aisiais, prasidėjus krizei, beveik penkiskart padidintą draudžiamąją sumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad įmokų į Indėlių draudimo fondą (IDF) tarifas pakeltas nebuvo, nors įvykus draudžiamajam įvykiui valstybė susiduria su kur kas didesniu lėšų poreikiu. Bankrutavus “Snorui” ir Ūkio bankui, abu kartus IDF nebuvo sukaupta užtektinai lėšų. Kalbant dar tiksliau, iki reikiamos sumos buvo labai toli.
Šiuo metu bankai moka draudimo įmokas, per metus sudarančias 0,45 proc. visų draudžiamų indėlių, o kredito unijos – 0,2 proc. V.Tamulėno nuomone, šią tvarką reikėtų keisti. Nors, jo nuomone, veiksmingiausia būtų taikyti nuo kiekvienos kredito institucijos veiklos rizikingumo priklausančias draudimo įmokas, bet kol kas tarpinis žingsnis galėtų būti suvienodintas (iki 0,45 proc. pakeltas) kredito unijų ir bankų indėlių draudimo įmokų dydis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip ir prieš penketą–septynetą metų, bankai ir draudikai vėl išsijuosę siūlo “įdarbinti” savo pinigus – investuoti į akcijas, fondus, apsidrausti investiciniu gyvybės draudimu ar pan. Kaip ir pakilimo laikotarpiu, vėl žadamas didžiulis uždarbis, o apie rizikas kalbama tik puse lūpų, neretai nutylint, kas su tais “įdarbintais” pinigais nutiktų, jei, tarkime, šalyje vėl prasidėtų krizė.

Į “Veidą” kreipęsis “Swedbank” klientas Jonas Marcinkevičius – vienas tų, kurie prieš krizę banko vadybininkų paakinti vos per kelias minutes apsisprendė investuoti į fondus. Tačiau po trejų metų iš jo investuotų 35 tūkst. Lt liko tik 5,4 tūkst. Lt. J.Marcinkevičiui pikčiausia, kad dėl to formaliai kaltas liko jis pats, o bankas ir tuos fondus siūlęs bei reklamavęs vadybininkas, pasirodo, visiškai neatsakingi.
Iš tiesų, kaip sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Vartotojų apsaugos ir švietimo skyriaus viršininkas Darius Andriukaitis, investavimas – tai tikimybė uždirbti, bet lygiai taip pat – tai ir tikimybė prarasti.
“Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius aiškina, kad tokią riziką klientui esą išaiškina investavimo tarpininkas, šiuo atveju – bankas: “Pagal įprastą praktiką fondo vienetų pirkimo metu klientui suteikiama tinkama informacija apie instrumentą, paaiškinamos investavimo rizikos ir paminima, kad fondo vertės svyravimo riziką prisiima investuotojas.”
Ar tokios rizikos buvo paminėtos ir ponui J.Marcinkevičiui? “Pasirašiau nežinodamas nei akcijų, kurias perku, kainos, nei jų kiekio. Turiu inžinerinį išsilavinimą, bet jo, pasirodo, nepakanka, kad suprastum sutarties turinį”, – dėsto investiciniais fondais nusivylęs gyventojas, mėginęs teisybės ieškoti ir banke, ir klientų teises ginančiose institucijose.
Deja, dauguma kreipimųsi dėl fondų vertės sumažėjimo į Lietuvos banką baigiasi niekuo, nes paaiškėja, kad gyventojas “nebūna tinkamai įvertinęs investavimo riziką ir turi nepagrįstų lūkesčių”. Ir nors tuos lūkesčius kadaise sužadino ne kas kitas, o patys bankai, vien už gražius žodžius jų nenubausi.
“Paprastai klientas raštu patvirtina, kad su šia informacija susipažino. Tad jei pretenzija pateikta būtent dėl fondo vertės sumažėjimo – greičiausiai ji nėra pagrįsta”, – antrina S.Abraškevičius.
Taigi bankai vėl lieka teisūs, o J.Marcinkevičius patenka į nepavydėtiną padėtį. Ir tokių istorijų ne viena ar dvi, o tūkstančiai.
Nors šis reiškinys turi ir gerąją pusę – tai pamoka visiems Lietuvos gyventojams nepasitikėti bankų siūlymais ir ignoruoti visus bankų vadybininkų tauškalus. Tą vis daugiau žmonių ir daro.