Prieš kelias savaites Lietuvos banko valdybai Ūkio banką pripažinus nemokiu ir visam laikui atšaukus jo veiklos licenciją, iš 750 jo darbuotojų nemaža dalis neteks darbo.

Tiesa, tikslus skaičius kol kas nežinomas, nes dalį Ūkio banko turto, sandorių, teisių ir įsipareigojimų perims Šiaulių bankas. “Dalį darbuotojų Šiaulių bankas pakvies dirbti savo skyriuose, o dalis darbuotojų bus reikalinga įvairioms funkcijoms Ūkio banko dalyje, kuriai bus keliama bankroto byla, atlikti, bet kol kas negalime atsakyti, kiek darbo vietų bus išlaikyta”, – sako Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas.
Beje, ir kitų bankų darbuotojams neretai tenka darbo ieškotis kitur. Mat dėl populiarėjančių elektroninių paslaugų mažėja bankų skyrių. Štai SEB banke praėjusių metų pabaigoje darbuotojų buvo 10 proc. mažiau nei 2011-ųjų pabaigoje. „Mažesnį darbuotojų skaičių lėmė tai, kad bankas įgyvendino veiklos efektyvumo didinimo priemones. Be to, nuolat plečiame savitarnos padalinių sritį. Tiesa, darbuotojų daugėja „SEB grupės“ Vilniuje įsteigtame paslaugų teikimo centre. Nuo 2008 m. čia sukurtos 328 naujos darbo vietos”, – tvirtina SEB personalo departamento direktorė Indrė Bartulytė-Užupė.
Tuo tarpu banke “Swedbank” nuo 2010 m. darbuotojų skaičius nesikeičia, nes, banko atstovo Sauliaus Abraškevičiaus žodžiais, daugėjant elektroninių paslaugų anksčiau jas teikusiems žmonėms patikimos kitos funkcijos, tarkime, paskolų ar draudimo srityje.

Prieš kelias savaites Lietuvos banko valdybai Ūkio banką pripažinus nemokiu ir visam laikui atšaukus jo veiklos licenciją, iš 750 jo darbuotojų nemaža dalis neteks darbo. Tiesa, tikslus skaičius kol kas nežinomas, nes dalį Ūkio banko turto, sandorių, teisių ir įsipareigojimų perims Šiaulių bankas.

“Dalį darbuotojų Šiaulių bankas pakvies dirbti savo skyriuose, o dalis darbuotojų bus reikalinga įvairioms funkcijoms Ūkio banko dalyje, kuriai bus keliama bankroto byla, atlikti, bet kol kas negalime atsakyti, kiek darbo vietų bus išlaikyta”, – sako Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas.
Beje, ir kitų bankų darbuotojams neretai tenka darbo ieškotis kitur. Mat dėl populiarėjančių elektroninių paslaugų mažėja bankų skyrių. Štai SEB banke praėjusių metų pabaigoje darbuotojų buvo 10 proc. mažiau nei 2011-ųjų pabaigoje. „Mažesnį darbuotojų skaičių lėmė tai, kad bankas įgyvendino veiklos efektyvumo didinimo priemones. Be to, nuolat plečiame savitarnos padalinių sritį. Tiesa, darbuotojų daugėja „SEB grupės“ Vilniuje įsteigtame paslaugų teikimo centre. Nuo 2008 m. čia sukurtos 328 naujos darbo vietos”, – tvirtina SEB personalo departamento direktorė Indrė Bartulytė-Užupė.
Tuo tarpu banke “Swedbank” nuo 2010 m. darbuotojų skaičius nesikeičia, nes, banko atstovo Sauliaus Abraškevičiaus žodžiais, daugėjant elektroninių paslaugų anksčiau jas teikusiems žmonėms patikimos kitos funkcijos, tarkime, paskolų ar draudimo srityje.

Sapnavau dantims itin žalingai saldų sapną: pasaulis, kuriame sąžiningi korporacijų klerkai, neragavę „baltųjų apykaklių“ nuodėmių, sekmadieniais patarnauja Šv. Mišiose, o jų žmonos – gieda Bažnyčios chore; griežtai atskirti investicinius sprendimus nuo kitų paslaugų teikiantys bankai; baudžiamojon atsakomybėn už pareigų neatlikimą traukiami valstybių centrinių bankų darbuotojai; ištremiami Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutos fondo tarnautojai, siekę naudos vien trumpuoju laikotarpiu; pagaliau įkurtas Sąžiningos bankininkystės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos…

Tuštybės demonas išsiviepęs palaižė ausį ir sukikeno: „Kelkis, man nuobodu klausytis“. Nusipurčiau ir pabudau.

Ne, tai ne košmaras. Anaiptol. Tai labai naivus ir linksmas sapnas. Kodėl linksmas? Todėl, jog niekada neišsipildys. O naivus todėl, kad mūsų Tauta jį sapnuoja jau nuo 2001 m. liepos pirmosios, kuomet veiklusis AMB (tebūna jam lengva žemelė) iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) sėkmingai iškopiūravo pasaugos indėlio institutą.

Ką „pasaugoti“ reiškia teisiškai? Atsivertę naujausios versijos CK (aktuali nuo 2012-09-01), skaitome: „Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje” (6.830 str. 1 d.). Pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė” (6.830 str. 2 d.).

Norėčiau susapnuoti kitokį sapną: parlamentarai ir Vidas Vasiliauskas ima ir padaro tai, ką prieš keliolika metų leido sau tuometis Seimas ir Lietuvos banko (LB) vadovas. Mūsų seimūnų ir Reinoldijaus Šarkino bei jo vadovaujamo LB valdybos sąžinė prieš 15 metų buvo žymiai švaresnė.

Įsivaizduokite „Gerovės banką“, kuriame a) indėliai, padėti „pasaugoti“, laikomi atskirose sąskaitose; b) pasaugos indėlių pinigais bankas disponuoti negali (!); c) “Gerovės bankas“ pamokas ruošia taip, kad kiekvienos dienos pabaigoje grynųjų pinigų litais kiekis negali būti mažesnis už visų tą dieną priimtų pasaugos indėlių pinigų kiekį. Irgi grynaisiais. Perskaičiuotą litais. Galiausiai sapno kulminacija –  d) punktas: „Bankai ir kitos kredito įstaigos, pažeidusios šią tvarką, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“.

Sakysite, naivus sapnas, ar ne? Deja, tai – citata iš „Į bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitas pagal pasaugos sutartis priimtų saugoti indėlių apskaitos ir šių lėšų išsaugojimo garantavimo tvarkos”. Šią tvarką LB valdyba patvirtino 1998 metų rugpjūčio 31 dieną nuostabiu nutarimu Nr. 156.

Viršuje išvardinti naivaus sapno epizodai atitinka minėtos tvarkos straipsnius. Punktas a) – 3 str.: “Pagal pasaugos sutartis priimti saugoti indėliai įrašomi į atskiras sąskaitas. Sąskaitos pavadinime turi būti žodis “pasauga”. Punktas b) – 5 str.: “Pagal indėlio pasaugos sutartį bankas ar kita kredito įstaiga, priėmusi iš indėlininko pinigus į jo vardu atidarytą sąskaitą, negali jais disponuoti”. Punktas c) – 6 str.: “Kiekvienos dienos pabaigoje banko lėšų korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke, kituose bankuose ir grynųjų pinigų banko kasoje suma, perskaičiuota litais, negali būti mažesnė už pagal pasaugos sutartis priimtų indėlių sumą, perskaičiuotą litais”.

Tikiu, kad skaitant, rodos, neįtikėtinus, tarsi iš fantastikos srities, dalykus, natūraliai kyla klausimas: kur prapuolė pasaugos indėlio institutas?

Po keliolikos metų valdžios žmonių sąžinė ėmė šlubuoti. Štai kaip ekonomistė Rūta Vainienė aiškina šias viršuje paminėtų ponų sąžinės iškrypimo priežastis, lėmusias pasaugos indėlio destrukciją. Vainienė teigia, esą naujajame CK neliko pasaugos indėlio todėl, nes […] “tada argumentuota, kad šie indėliai neturi paklausos, nesudaromos sutartys dėl tokių indėlių laikymo” (“Vargas dėl pinigų”, Verslo žinios, 2011-12-05).

Pabrėžtina, kad pasaugos indėlio institutas civiliniame kodekse atsirado 1998-aisiais, kai per 1994-1997 metų krizę “subankrutavo” keliolika komercinių bankų.

CK, įsigaliojusiame 1998 metų birželio 11 d., galima surasti neįtikėtinų teiginių: “Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės disponuoti pagal indėlio pasaugos sutartį jai perduotais pinigais. Į pasaugai priimtus indėlius negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal šiuos indėlius priėmusių banko ar kitos kredito įstaigos prievoles” (4683 str).

Viršuje minėtas LB nutarimas ir rėmėsi būtent šita CK versija. Kaip sakoma, net ir žirgui aišku, kodėl buvo pradangintas pasaugos indėlis – juk dabar bankininkams ramiau, ar ne? Iš realybės pašalinus pasaugos indėlį, su gyventojų ir verslo indėliais gali elgtis, kaip tinkamas. Ką ir regime Ūkio banko istorijoje. Tą pačią nesąmonę girdėjome prieš pusantrų metų, kai ekonomikos specialistai ir apžvalgininkai kalbėjo dėl Snoro banko: esminių pokyčių ekonominei situacijai šalies mastu nepajusime.

Tad kuomet R. Vainienė teigia, kad “nebuvo paklausos”, norisi nusišypsoti ir paklausti: nebuvo poreikio rūpintis eilinių mokesčių mokėtojų grynųjų pinigų saugojimu? Ar bankininkai, sočiai pamaitinę AMB ir kitus veikėjus, labiau domėjosi, kaip čia iš padedamų indėlių užsidirbti? “Pinokio” istorija, deja, tik patvirtina antrąjį variantą.

Pasaugos indėlio atsisakymas išduoda kelias opias dabartinės bankų sistemos Lietuvoje problemas. Snoras“  ir „snoriukai“  sugriuvo, Ūkio bankas – griūva. O kaip sekasi gyventi kitiems? Ar bankų darbuotojai gali pasigirti švaria sąžine? Ar finansinių institucijų vadovai prisimena, kas yra „socialiniai atsakinga“ kompanija? Sprendžiant iš to, kaip teigiama komercinių bankų interneto svetainėse (žr. Apie banką „Misija“ arba „Vizija“. Ačiū Dievui, ne kokios „vertybės“), visų pirma tai turėtų būti verslo subjektas, kuris laikosi įstatymų.

Yra toks kelis kartus pavadinimą keitęs „DnB“ bankas. Kodėl vidurinė pavadinimo raidė mažoji, – neaišku. Gal tai psichologiškai sietina su interesus apibrėžiančia triada „(ne)galiu-nenoriu-nedarysiu“? Suprantama turėtų būti, kad medžioti naujus klientus, prisidengiant istoriniais įvaizdžiais (Gedimino pilimi), ir kartu bylinėtis su esamais klientais teismuose – nėra socialiai atsakingas elgesys. Banko atstovas spaudai Andrius Vilkancas drebančiu balsu, lyg nusikaltęs vaikas, žurnalistei teisinasi: „įsigilinsime į kiekvieną atvejį atskirai“. Kokiuose aritmetikos kalambūruose pasiklydo genialios „DnB“ banko tarnautojos, siūlydamos klientams akmenį po kaklu? Ar galime visą kaltę, kalbėdami apie investicinių pasirinkimų rizikas, suversti vien klientams?

Šitas klausimas verčia ieškoti atsakymo į dar skaudesnį, populiarų šiomis dienomis, klausimą – ar bankų sistema Lietuvoje valosi?

Pasak tinklaraštininko Andriaus Užkalnio, valstybės sveikata taisosi: „Tie, kas skundžiasi Skandinavijos bankų įsigalėjimu ir nuobodžia, bedvase tvarka, tuo pačiu nevalingai atkreipia dėmesį į geriausią mūsų finansų rinkos aspektą: mums iš tiesų taip yra geriau, net jei ir nelabai patinka […] ir yra aiški tvarka, kas bus toliau” (Ūkio banko įvykiai – valstybės sveikatos požymis, lrytas.lt, 2013-02-13 ).

Nesinori sutikti su tokia pozicija. Jeigu išties trokštame pataisyti valstybės sveikatą, mums kaip tik turėtų rūpėti šalies finansinių institucijų dvasinė būklė. Kadangi nerūpi, lieka neišspręstos šios filosofo Vytauto Rubavičiaus pastebėtos problemos (Ekpertai.eu, 2013-02-20): 1. ŪB vadovai, taip pat V. Romanovas, anot LB banko valdybos pirmininko pavaduotojo R. Kuodžio, nežino, kaip veikė jų įmonė; 2. Šokti mėgstantis bankininkas gauna […] „ dovanų“ daugiau kaip už 200 milijonų litų, ir tokia “dovana” nepatraukia jokios mūsų priežiūros institucijos dėmesio”. 3. Kokia yra laikinojo administratoriaus skyrimo tvarka? 4. Kodėl banko administratoriaus atlyginimas mokesčių mokėtojams nieko nekainuoja, o banko uždarymas – kainuoja, netgi labai?

LB banko vadovas ir A. Užkalnis teisus vienu aspektu: „etika ir moralė — ne šio pasaulio dimensijos“. Nuostabu. V. Rubavičius ironizuoja: “Juk jei etika ir  moralė –  ne šio pasaulio dimensijos, tai reputacija taip pat neturi ryšio su tomis atgyvenomis. Gal V. Vasiliauskas turėjo omeny tik bankininkystę, tačiau juk toji glaudžiai susijusi su visu valstybės gyvenimu, daro jam didžiulį poveikį. Tad signalas Europai – įvažiuodami į Lietuvą nusimeskite visus etikos ir moralės „protezus“, išsilaisvinkite”.

Susigaudo puikiai tie ŪB vadovai, kaip veikia jų įmonė. Šį faktą išduoda pats R. Kuodis, teigiantis, esą “įmonių vadovai gauna kyšius už lėšų laikymą tam tikrame banke” (15min.lt, 2013-02-14)

Patepkime aliejumi skeptikų galvas – niekam nereikalingas tas pasaugos indėlis. Veidaknyge nesinaudojančių pensininkų turime nemažai, tad kam rūpintis, kiek pastarieji „dar temps“? Verčiau aktyviau domėkimės, kaip panaudoti jų turimus finansinis išteklius ir ekonominį neišprusimą.

Ekonominio neišsilavinimo vaisiai – kartūs, įstatymai, saugantys visų mūsų pinigus – saldūs: kieno indėlis neviršija 100 000 eurų sumos, tas nenukentės. Atsiprašau, – kodėl turėčiau mokėti sunkiai uždirbtus pinigus kažkam, kas tinkamai neatlieka savo namų darbų? Kas tie keli milijardai litų, kai asmeniškai neprivalai prisiimti atsakomybės. Paprasta yra duoti interviu „Žinių radijuje“ ir kalbėti, kad „žmonės nieko nepajus“. “Mistiniai garantiniai fondai pinigų juk nespausdina, o sukaupia juos irgi ne iš kosmoso, o iš kitų bankų, kuriems mes tą varganą pinigėlį atiduodame. Nereikia žmonių mulkinti ir klaidinti, kad milijardas atsiranda iš niekur. Fizikos fundamentaliausias dėsnis sako, kad niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Tas milijardas kažkur yra” (Ekpertai.eu, 2013-02-20).

Jeigu, sakykime, bent penktadalis privačių klientų, pasimokusių su baranauskų ir romanovų tipo atstovais, nusprendžia ilgalaikio terminuoto indėlio santaupas paversti pasaugos indėliu, nemažai eilinių mokesčių mokėtojų lieki apsaugoti.

Kita vertus, jei verslo atstovai nueina pasaugos keliu, naivi utopija „už sąžiningą bankininkystę“ tampa realiai veikiančiu mechanizmu, o visokie „jums artimi bankai“ ima ir… šiek tiek atsitraukia. Pagarbiu atstumu. Nes išties pradeda vertinti savo klientą. O ne kliedėti apie nulines rizikas ir investuoti užvakar 87-erių sulaukusios Kornelijos lėšas į III pakopos su akcijomis susietus pensijų fondus.

Viena iš pagrindinių priežasčių, mano nuomone, kodėl buvo atsisakyta pasaugos indėlio – vadinamasis „skardinės dėsnis“: kuo tuštesnė, tuo garsiau skamba. Štai gimtadienio proga p. Artūras Zuokas apdovanotas dovanomis, [...] „kokias jis pats labai mėgsta“. Gavęs tuščią vazą, į dangų paleido tris balandžius. Suprasčiau, jei būtų sulaukęs tikros juodos duonos kepalo ir keleto karvelių: duona – Pasninkui prieš Šv. Velykas, karveliai… na, patys suprantate – simboliškas dvasios ubago požymis.

Mūsų bankininkams irgi reikėtų įsteigti panašius apdovanojimus, pvz.: Metų tuštybės, Metų melagio ar  Metų „socialiai atsakingiausios institucijos“.

Pasaugos indėlio panaikinimas rodo, kad bankininkų sąžinė merdi, o kai kurių – net nebuvo užgimusi: jeigu bankų sistema valosi, tuomet tikrai pas mus atėjo moderniųjų technologijų ir klasterių karalystė. Tautiečiai yra itin neišprusę ekonomikoje, – akmuo į matematikos mokytojų daržą.

Bankininkų asociacijos vadovui p. Stasiui Kropui noriu pasiūlyti: pasidomėkite, prašau, jeigu rūpinatės savo dvasine būkle, kiek per tuos keletą metų (1998-2001) į šalies komercinius bankus buvo sunešta pasaugos indėlių. Jeigu kalba suksis tik apie kelis milijonus litų, turiu Jums kitą klausimą: kiek milijonų per keliasdešimt Nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos bankai išleido indėlių reklamai?

Pasiūlymai Tautos išrinktiesiems:
1.Gerb. Premjere, pasitikrinkite regą. Arba įsigykite stipresnius akinius ir sumažinkite atlyginimus savo patarėjams.
2.Gerb. LB vadove, kelkite sau aukštesnius tikslus, pvz.: turėkite daugiau klausimų. Daugiau.
3.Gerb. seimūnai, sugrąžinkite pasaugos indėlį. Kuo greičiau, tuo geriau.
4.Gerb. Jos Ekselencija Prezidente Dalia Grybauskaite, nevetuokite Seimo įstatymo dėl Pasaugos indėlio instituto sugrąžinimo į LR CK ir asmenų, atsakingų už pasaugos indėlio instituto panaikinimą, šalinimo iš šiuo metu užimamų pareigų. Įstatymas įsigalioja 2014 m. liepos 1 dieną.

Užsienio bankų filialai Lietuvoje surandami, į „Google“ paieškos laukelį įrašius magišką trijų žodžių kombinaciją – „socialiai atsakinga institucija“. Deja, kaip pastebėjo doc. Aušra Maldeikienė, [...] „kai tik banko darbuotojas ims pasakoti apie tai, kas nesusiję su jūsų vizito tikslu, paprašykite nesivarginti“ (Akcentai.info, 2013-02-12). Ir ieškokite tiesiausio kelio link palaimingo užrašo žaliame fone – „Išėjimas“.

Kaip mat pasijusite geriau – tarsi atsikratę metafizinio pavojaus. Siaubo, kurio nesate pajėgūs pažinti. Palengvės dūšioje, pamatysite.

Užtat ne piniginėje.

Kai tik banko darbuotojas ims pasakoti apie tai, kas nesusiję su jūsų vizito tikslu, bus geriausia, jei paprašysite nesivarginti, apsisuksite ir išeisite.

Prieš porą metų šioje skiltyje rašiau: „Saugokitės – jus keri bankų danajai.“ Tada bandžiau atkreipti dėmesį į agresyvią bankų asmeninių finansų patarėjų ar net ištisų institutų invaziją viešojoje erdvėje. Pastarieji, nuolat kalbėdami apie atsakingą skolinimąsi, labai suaktyvėjo krizės pradžioje, nors jų pastabos būtų buvusios naudingesnės ir prasmingesnės anksčiau, tuo metu, kai visi, raginami šūkio „butai brangzzzz“, skolinosi per daug nemąstydami.
Praėję metai rodo, kad buhalteriniai pirmųjų krizės metų bankų nuostoliai jau keleri metai vėl virtę pelnais, o visą naštą už neapgalvotus veiksmus teko prisiimti itin savo gyvenimą suvaržiusiems skolininkams. Užtat akivaizdžiai stiprioji bankų pusė susitvarkė taip, kad nuostoliai prislėgė tik tuos esą „neatsakinguosius“. Taigi sakykime tiesiai: jie išlošė, nes apgavo naivius ir patiklius.
Neprisiminčiau šitų klausimų ir neaštrinčiau žaizdų, jeigu Lietuvai jau artimiausiais mėnesiais vėl negrėstų nauja nesąžiningos reklamos banga, kai nutylint realias rizikas įkyriai kalbama tik apie galimus laimėjimus, ir taip, sukūrus neišvengiamos pergalės iliuziją, vėl plačiais tinklais graibomos ir labai kuklios žuvelės.
Kad mano baimė turi rimtą pamatą, neseniai dar kartą įsitikinau „Swedbanko“ Tuskulėnų skyriuje, klausydamasi to, ką aiškina tokia banko tarnautoja ponia Jolanta. Sužinojau, kad klientė tiesiog tuoj pat turi apsispręsti dėl antros pakopos pensijų sutarties, nes tai esą tikrai garantuos moteriai didesnes išmokas, juolab kad “Sodra” ir taip vargu ar išliks. Prisiminta, kad taip yra „visame pasaulyje“. Aiškinta, jog puiku jau vien tai, kad jei klientė mirtų dar nesilaukusi pensinio amžiaus, šita pensija jai tikrai bus išmokėta (suprask, gaus vaikai…).
Ponios Jolantos iš „Swedbanko“ kalba buvo primityvus ir labai tiesmukas sudėtingo investicinio produkto reklamavimas. Taip ir nesupratau, ar ponia Jolanta tikrai tiki, kad taip yra „visame pasaulyje“, ar tiesiog plepa, ką liepė viršininkai. Bijau, kad abi prielaidos teisingos. Ir dar man atrodė, kad ji taip ir nesuvokė, jog tai per penkiasdešimt metų perkopusiai moteriškei kukliu paltuku (po to su ja pasikalbėjusi sužinojau, kad jos mėnesio pajamos „būna, siekia ir tūkstantį litų“) ji beveik garantuotai mažina būsimą “Sodros” pensiją.
Beje, ponios Jolantos ir jos kolegės paklaususi, ar tikrai ir „Swedbanko“ Asmeninių finansų instituto patarėjai sako, jog galima šitaip žaisti su kitų žmonių pinigais, išgirdau puikią, kad ir kaip ją vertintum, repliką: „Maža, ką jie kalba.“ Taigi, matyt, neatsitiktinai šio banko Asmeninių finansų institutas skelbiasi esantis „nepriklausoma „Swedbank” banko dalis“. Tad jo paskirtis – šviesti visuomenę asmeninių finansų valdymo klausimais – realioje banko praktikoje virsta buka reklama. Ir manau, kad ir to „nepriklausomo“ instituto darbuotojai puikiai žino, jog banko (ir net tik šio…) darbuotojai turi asmeninius planus, kiek pensijų, draudimo produktų, investicinių paslaugų ar kitų banko teikiamų paslaugų privalo kas mėnesį išplatinti. Ir nors darbuotojams (tai man liudijo ne vienas žmogus) už tai nemokama, tačiau nevykdydamas tokių planų gana greit atsistosi eilėje į darbo biržą.
Kaip žinome, nuo kitų metų kinta kai kurios pensijų sistemos nuostatos, ir esamiems pensijų kaupimo dalyviams, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2013 m., suteikiama teisė apsispręsti dėl pensijų kaupimo naujomis sąlygomis. Nuo balandžio iki rugsėjo jie gali raštu kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę dėl sutikimo mokėti papildomą įmoką savo lėšomis arba raštu vienašališkai sustabdyti pensijų įmokų pervedimą į pensijų fondą.
Ta žinia reiškia ir kitą jau pradėtą aktyvią medžioklę, kai visokios jolantos, danutės ar algučiai kalbės bet ką ir bet kam, kad tik vykdytų anuos planus. Ir po to skaitysime, kad patarė netinkamai, kaip skaitėme „pirkau „Snoro“ obligacijų, nes labai gera kaimynė sakė, kad bus gerai“; „pervedžiau įmonės sąskaitą į bankrutuojantį banką, nes labai jau malonus darbuotojas su manimi bendravo“; „pirkau tokių su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų, nes perskaičiau lankstinuke, kad garantuotas prieaugis – net 6 proc. per metus“ (čia “DnB Nord” banko 2007 metų pasakėlės, dėl kurių teismai pluša jau geras penkmetis).
Kas bus kaltas, kai ateis laikas ir gražūs pažadai daugeliui žmonių su menkomis pajamomis virs mažesne pensija? Naivaus ir patiklaus žmogaus menkas finansinis išprusimas? Bankų vadovai, verčiantys eilinius darbuotojus dirbti jiems tikrai sunkiai įveikiamą ir pagal išsilavinimą (kalbu iš asmeninės patirties), ir pagal laiką, kuris skiriamas klientui, darbą? Tie darbuotojai, kurie kalbėjo iki galo nesuvokdami, ką kalba? Tie darbuotojai, kurie pakampėje močiutės piniginę atims, kad tik įtiktų savo darbdaviams ir užsidirbtų kokią premiją? Ar tie bankų vadovai, kuriems ideologija aukščiau kokios eilinės moteriškutės kukliu paltuku ir apytušte pinigine?
Konkrečiu atveju kalbu apie vieną „Swedabanko“ vadovų, UAB „Swedbank investicijų valdymas” direktorių Aurimą Maždžierių, kuris, paprašytas pakomentuoti konkrečią konsultavimo situaciją, tardė mane, ar aš iš esmės pritariu valstybinei pensijai, ar privačiam kaupimui. Matote kokį nors sąryšį? Aš ne. Išskyrus ideologinę prievartą. Mat labai nuoširdžiai pritariu privačiam kaupimui ir juo naudojuosi, bet puikiai suvokiu (na, teko mokytis matematikos…), kad vyresnio amžiaus žmonėms (ypač moterims) su kukliomis pajamomis rezultatas gali būti liūdnas. O jeigu dar į pensiją teks eiti per kokią nors eilinę finansų krizę, kai kris pajamingumas?
Beje, pastebėjote, kaip noriai bankai įrašinėja visus jūsų pokalbius, kai skambinate pačiu menkiausiu klausimu, ir kaip niekada neįrašinėja savo įkyrių nereikalingų paslaugų, kortelių, investicinių produktų reklamų? Matyt, gerai suvokia, kaip tai atrodytų rimtesnėje diskusijoje.
Labai tikiuosi, kad jau artimiausiu metu Lietuvos žiniasklaidoje atsiras daug profesionalių nei finansiškai, nei ideologiškai NESUINTERESUOTŲ žmonių komentarų, kam ir kada verta kaupti privačiuose pensijų fonduose (tokių žmonių tikrai daug) ir kam toks žingsnis gali reikšti labai abejotinus rezultatus. O iki tol drįsiu pateikti vieną patarimą: kai tik banko darbuotojas ims pasakoti apie tai, kas nesusiję su jūsų vizito tikslu, paprašykite nesivarginti. Ir prieš darydami sprendimą paklausinėkite bent keletą daugiau išmanančių žmonių, palaukite dar tik žadamos skaičiuoklės, kuri parodys galimą jūsų pasirinkimo rezultatą. Spręskite ramiai, nes vilkai jūsų tyko, net jei neužsiauginote nei tankios vilnos, nei sultingos mėsytės.

Kas bus kaltas, kai ateis laikas ir gražūs pažadai daugeliui žmonių su menkomis pajamomis virs mažesne pensija? Naivaus ir patiklaus žmogaus menkas finansinis išprusimas?

Jorgas Asmussenas – vienas ES finansų vairą šiuo metu sukiojančių aukščiausio lygio vadovų ir autoritetų. Europos centrinio banko (ECB) valdybos narys, atsakingas už tarptautinius ryšius, iki šio atsakingo posto užėmė taip pat itin svarbias pasaulio finansams pareigas – buvo Pasaulio banko viceprezidentas, Vokietijos finansų ministro pavaduotojas, dirbo ES finansų ir ekonomikos komitete. Tad jo įžvalgos labai svarbios Lietuvai, kaip ir visai Europai.
J.Asmusseno pozicija taupymo, finansinio stabilumo, ekonomikos skatinimo klausimais vienareikšmė: jis nė neabejoja, kad tik taupydama Europa nepraras konkurencingumo pasaulyje. Kaip to siekti ir kaip visai Europai, taip pat ir Lietuvai, skatinti ekonomikos augimą, “Prognozių” interviu su šiuo garsiu Europos ekonomistu ir politiku.
PROGNOZĖS: Esate valstybių taupymo šalininkas. O kaip ECB gali prisidėti užtikrinant finansinę drausmę visoje euro zonoje?
J.A.: Ne ECB turi užtikrinti finansinę ar fiskalinę drausmę. Fiskalinės politikos srityje atsakomybė tenka šalių vyriausybėms. Tačiau ECB pareiga – įspėti vyriausybes, o ypač euro zonos šalių finansų ministrus, apie neigiamus netvarios fiskalinės politikos padarinius. Galiausiai pačios finansų rinkos turės drausminantį poveikį, nes iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.
PROGNOZĖS: Paskolos verslui tokiose šalyse kaip Ispanija ar Graikija yra gerokai brangesnės negu Vokietijoje. Ar tokia situacija Jums atrodo normali?
J.A.: ECB svarbu, kad jo vykdoma pinigų politika be iškraipymų veiktų visoje pinigų sąjungoje. Finansų krizės metu pastebėjome finansų rinkų susiskaldymą. Iš tiesų, viena iš tokio susiskaldymo pasekmių buvo tai, kad kai kuriose šalyse įmonės moka didesnes palūkanas. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jos kaip skolininkės yra mažiau patikimos; taip yra tik dėl jų geografinės vietos. ECB sprendė šią problemą taikydamas iki finansų krizės nenaudotas specialiąsias pinigų politikos priemones, nors, beje, visos jos priklauso arsenalui, kuriuo ECB galėjo naudotis ir anksčiau.
PROGNOZĖS:  Kaip galėtumėte paaiškinti vieną naujausių ECB sprendimų – esant kritinei situacijai vienoje ar kitoje ES šalyje bankui tapti jų paskutiniu skolinimosi šaltiniu ir supirkti vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje? Argi tai nepažeidžia Lisabonos sutarties nuostatų, kad ECB draudžiama būti valstybių finansiniu donoru?
J.A.: Jūs į viena suplakate keletą dalykų, kuriuos reikėtų atskirti. ECB nėra paskutinis vyriausybių skolinimosi šaltinis, todėl ECB visiškai nepažeidžia draudimo dėl valstybių finansavimo. Nauja specialioji priemonė, kurią mes vadiname vienakrypčiais pinigų politikos sandoriais, kaip pinigų politikos priemonė suteikia euro sistemai galimybę vykdyti intervenciją į vyriausybių obligacijų antrinę rinką. Tokie sandoriai ECB leidžiami – jie aiškiai apibrėžti ECB statuto 18-ame straipsnyje, tad jeigu reikėtų pradėti vykdyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių programą, ECB veiktų nepažeisdamas savo įgaliojimų.
PROGNOZĖS: Ką manote apie siūlomą ES įvesti įvesti finansinių sandorių mokestį (Tobino mokestį)? Yra manančių, kad tai galėtų atnešti milijardus eurų papildomų pajamų iš mokesčių. Ar to pakanka, kad mokestis būtų įvestas? Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad šis mokestis yra ekonomikos augimo stabdis?
J.A.: Kaip ir daugumos idėjų atveju, taip ir finansinių sandorių mokestis turi privalumų ir trūkumų. Kalbant apie konkrečius pasiūlymus, reikėtų pamąstyti, kam šis mokestis skirtas ir kaip jį įvesti. Šiuo mokesčiu gali būti siekiama sumažinti svyravimus finansų rinkose, pažaboti spekuliaciją ar tiesiog padidinti pajamas. Mano nuomone, toks mokestis gali atnešti papildomų pajamų, tačiau nereikėtų tikėtis labai didelio poveikio rinkų svyravimams ar piktnaudžiavimui. Nederėtų nuvertinti ir dar vieno aspekto. Turint omenyje pastaraisiais metais Europoje kilusias finansų krizes, įvedus finansinių sandorių mokestį atsirastų sąžiningo naštos pasidalijimo sąvoka.
PROGNOZĖS: ES konvergencijos tikslas buvo tai, kad skurdesnės šalys galėtų pasivyti turtingesnes. Tačiau dabar, panašu, pinigai paprasčiausiai pervedami iš stiprių šalių neturtingoms šalims. Ar, Jūsų nuomone, nėra pavojaus, kad tai gali sumažinti Europos konkurencingumą pasaulyje?
J.A.: ECB nuomone, konvergencijos tarp šalių reikia tam, kad ekonominė ir pinigų sąjunga galėtų tinkamai funkcionuoti. Mes tai vertiname pagal Mastrichto konvergencijos kriterijus, tačiau analizė nebūtinai turi tuo neapsiriboti. ???Nesutinku su Jūsų pasakymu, kad konvergencija pagrįsta pinigų pervedimais iš vienų valstybių kitoms. Mano manymu, konvergencija – tai į stabilumą orientuotos ir augimą skatinančios politikos rezultatas. Vertinant iš tokios pozicijos, konvergenciją galima būtų pasiekti vykdant tinkamą struktūrinę ir tvirtą fiskalinę politiką ir derinant ją su patikima pinigų politika, užtikrinančia stabilias kainas. Struktūrine ir fiskaline politika turi pasirūpinti vyriausybės, o centrinis bankas yra atsakingas už pinigų politiką.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate Lietuvos sprendimą finansinių neramumų laikotarpiu skolintis rinkoje , o ne pasinaudoti pigesniu oficialiu finansavimu, pavyzdžiui, iš TVF?
J.A.: Šiuo atveju kalbame ne vien tik apie skolinimosi sąlygas. Negaliu kalbėti už TVF, tačiau neabejoju, kad žinote tai, jog TVF teikia finansavimą tik tuo atveju, jei viena iš jo šalių narių susiduria su rimtais finansavimo sunkumais. Tačiau ir tokiais atvejais skolinimuisi iš TVF keliamos tam tikros sąlygos. Todėl, jei tik įmanoma, geriausia, kad savo reikmėms patenkinti vyriausybės siektų finansavimo rinkoje.
PROGNOZĖS: Kokia, Jūsų nuomone, yra euro zonos ateitis, atsižvelgiant į riziką, kad po skolų krizės gali kilti dar viena bankų krizė?
J.A.: Europos Sąjungoje bendrai, o ypač euro zonoje pagerėjus ekonomikos valdymui, politika bus įgyvendinama daug griežčiau, negu praeityje, laikantis disciplinos. Vyriausybėms, finansų sistemai ir, galiausiai, visiems piliečiams bus naudingas didesnis stabilumas, kurį padės pasiekti naujoji sistema. Be to, rengiamės sukurti finansų rinkos sąjungą ir aš labai palankiai vertinu tai, kad gruodžio mėn. finansų ministrams pavyko susitarti dėl bendro priežiūros mechanizmo, kuriam pradėjus veikti, bankų priežiūra bus vykdoma Europos lygiu. Todėl manau, kad šiuo metu naujos bankų krizės rizika yra daug mažesnė, negu iki politikų sprendimu įgyvendintų minėtų pakeitimų. Tačiau vien tuo negalima pasitenkinti, reikia dar daug ką padaryti: 2013 m. pradžioje turėtume nedelsdami Europoje pradėti taikyti naująsias kapitalo poreikio taisykles, žinomas pavadinimu „Bazelis III“, o tam, kad Europos bankų priežiūros mechanizmas galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jį turėtų papildyti bendras bankų pertvarkymo mechanizmas ir Europos bankų pertvarkymo fondas.
PROGNOZĖS: Ar realu tikėtis, kad valstybės narės laikysis naujųjų fiskalinių taisyklių? Juk beveik nėra euro zonos šalių, kurios atitiktų bent jau visus Mastrichto kriterijus.
J.A.: Pirma norėčiau paminėti faktą, kad 2011 m. Estija, Liuksemburgas ir Suomija atitiko Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Šias šalis verta išskirti.
Neseniai išgyvenome didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ekonomikos krizę. Ekonomikos nuosmukis valstybių narių biudžetuose paliko didelius plyšius. Tačiau turiu pasakyti, kad per porą paskutinių metų situacija labai pagerėjo tiek pavienėse valstybėse, tiek euro zonoje bendrai. Palyginti su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis, euro zonos padėtis yra santykinai gera. Kaip pavyzdį paminėsiu skolos ir BVP santykį: euro zonoje jis yra 93 proc., palyginti su 107 proc. JAV ir 236 proc. Japonijoje. Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų pernelyg užtikrintai, tačiau esu įsitikinęs, kad vyriausybės suvokė fiskalinės drausmės svarbą, ir tai yra jų pačių naudai.

“Iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.”

Toliau taupyti ar jau atveržti diržus, skatinti vartojimą, gal net skolinantis? Tai bus vieni pirmųjų klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujoji Vyriausybė. O ką, jei būtų premjeras ar finansų ministras, siūlytų patyręs Londono bankininkas Darius Daubaras?

D.D.: Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo ekonominės situacijos – tai nėra vien juoda ar balta. Kol kas negalima atveržti diržų iki galo, bet ekonomikai atsigaunant tai neturi būti vienintelė ar prioritetinė politika. Ekonomikos atsigavimo laikotarpiu labai svarbus balansas: taupymas balansuojant viešuosius finansus išlieka svarbus, bet tuo pačiu metu labai svarbus vartojimas, nes jis stimuliuoja ekonomikos augimą. Tačiau jį skatinti reikia daugeliu įrankių, o ne vienu – atveržiant diržus, išlaidaujant, skolinantis. Tam yra įvairių priemonių, pavyzdžiui, didinti Vyriausybės išlaidas dideliems infrastruktūriniams projektams, tokiems kaip elektrinė, suskystintų dujų terminalas, uosto plėtra, kiti dideli projektai, finansuojami ir iš ES pinigų, kuriuos labai svarbu tinkamai panaudoti, nes tai taip pat gali smarkiai paskatinti ekonomikos augimą ir vartojimą.
Kadenciją baigianti Vyriausybė nemažai padarė, kad krizės laikotarpiu suvaldytų viešuosius finansus, o dabar Lietuvai esminis klausimas – kaip stimuliuoti ekonomikos augimą ir vartojimą, nes tai didintų visuomenės gerovę, apsispręsti, kas tie Lietuvos ekonomikos augimo varikliai ir kaip Vyriausybė turėtų juos skatinti. O tai daryti reikia visomis įmanomomis priemonėmis: per fiskalinę politiką, mokesčių politiką, subsidijas, ES fondų pinigais. Vien diržų veržimo čia neužteks.
VEIDAS: Bet ar laisvesni diržai nepaleis vėjais ligšiolinės Vyriausybės pastangų subalansuoti biudžetą?
D.D.: Lietuva pagal BVP santykį su skola nėra nei Graikija, nei Italija, o skolinimasis yra geras finansinis įrankis, jei juo naudojamasi su saiku ir deramai, – tai priėjimas prie kapitalo, reikalingo šalies plėtrai. Čia klausimas – ne skolintis ar nesiskolinti, bet kokiais masteliais ir kokiam tikslui. Svarbu skolintis ne pravalgymui, o tam, kas duotų postūmį ekonomikai, produktyvumui augti, verslo plėtrai. Pavyzdžiui, skolinimasis dideliems infrastruktūriniams projektams ar didelį potencialą turinčioms ekonomikos sritims laikui bėgant atsiperka, jeigu tai ekonominiai projektai, skatinantys ekonomikos augimą, darantys šalį ir jos žmones produktyvesnius. Tam skolintis normalu, ir visos valstybės tai daro.
Viešiesiems finansams subalansuoti reikia trumpalaikių paskolų, ir tai įprastas įrankis, kurį taip pat naudoja visos valstybės ir visi verslai. Jei tai valdoma, tai normalus procesas.
VEIDAS: Naujosios Seimo daugumos partijos žada kelti minimalią algą, tačiau darbdaviai tikina, kad tai didintų nedarbą, nes jie neišgalėtų tokių algų mokėti. Kurią pusę palaikytumėte?
D.D.: Vyriausybė nori truputį paskatinti žmones. Reikia išanalizuoti statistiką, kiek žmonių minimalią algą gauna viešajame sektoriuje ir kaip tai paveiktų viešuosius finansus. O privatus verslas augant ekonomikai uždirba daugiau, tad natūralu, kad su augančia ekonomika laipsniškai turi kilti ir algos.
Nemanau, kad nuosaikus minimalios algos pakėlimas galėtų sukelti didelių struktūrinių pasekmių darbo rinkai, bet gali turėti tam tikros įtakos viešųjų finansų subalansavimui.
VEIDAS: O ar verta Lietuvai įsivesti progresinius mokesčius, kaip žada rinkimus laimėjusios partijos?
D.D.: Progresiniai mokesčiai tinkami tam tikroms valstybėms tam tikru etapu. Ar Lietuva pasiekė tą tašką, kai jie galėtų būti įvesti? Manau, ne, nes Lietuva – dar auganti valstybė, vidurinis sluoksnis tik formuojasi, visuomenės segmentacija dar nėra tokia, kad progresiniai mokesčiai generuotų daug įplaukų į biudžetą. Vyriausybei svarstant, ar juos įvesti, turėtų rūpėti du klausimai: pirma, ar jie gerokai padidintų įplaukas į biudžetą, antra, ar skatintų verslą, žmonių verslumą, iniciatyvumą. Jei šie mokesčiai, kaip ir bet kurie kiti, neteisingai sudėlioti, jie neskatina verslumo, apsunkina gyvenimą tiems, kurie daug dirba ir kuria pridėtinę ekonominę vertę, todėl dalis žmonių išvažiuoja iš šalies ar bando išvengti mokesčių mokėjimo.
Augant ekonomikai, didėjant visuomenės segmentacijai gali būti priimtini ir progresiniai mokesčiai, bet tada ir mokesčių rinkimo sistema turi būti labai aiški, kad juos būtų galima surinkti. O augančios ekonomikos šalims tinkamesnė būtų kuo paprastesnė, žmonėms lengvai suprantama tiek verslo, tiek gyventojų asmeninių mokesčių sistema. Tai skatina verslo plėtrą, žmonių aktyvumą darbo rinkoje, mažina mokesčių vengimą.
VEIDAS: Naujoji valdžia žada gausybę pridėtinės vertės mokesčių lengvatų. O kaip jūs vertinate mokesčių lengvatas?
D.D.: PVM – labai svarbus, nes daro didelę įtaką vartojimui, bet yra ir labai svarbus biudžeto pajamų šaltinis.
O mokesčių lengvatas valstybės paprastai taiko toms sritims, kurios gali būti postūmis visai ekonomikai arba kurios yra svarbios valstybei. Lengvatomis reikia padėti įsibėgėti ir smulkiajam verslui. Tai ypač aktualu Lietuvoje, nes smulkusis verslas mūsų valstybės ekonomikos sistemoje labai svarbus.
Mokesčių lengvatos turėtų būti nustatytos tam tikram laikotarpiui, kol kuri nors socialinė grupė ar verslo šaka atsistos ant kojų. Jos negali būti per daug išplėstos, kad tuo nebūtų naudojamasi kaip galimybe mokėti mažiau mokesčių. Reikia gerai pasverti, ar jos neiškreipia rinkos kai kurių grupių naudai, nepadaro didelės žalos kitoms. Ir bet kuriuo atveju tai turi būti subalansuota su viešųjų finansų galimybėmis.
VEIDAS: Didžiausia viešųjų finansų skylė – socialinio draudimo biudžetas. Tačiau net sumažintos motinystės išmokos – vienos dosniausių pasaulyje. Ar tai pateisinama, jei sprendžia svarbią valstybei demografinę problemą?
D.D.: Lietuvai, turinčiai viešųjų finansų nepriteklių, mokėti dideles socialines išmokas vienai ar kitai grupei kitų grupių ar visos ekonomikos sąskaita ne visai teisinga ir išmintinga. Žinoma, jei kuri visuomenės grupė labai pažeidžiama ar, pavyzdžiui, išmokos didinamos dėl ilgalaikio svarbaus valstybei tikslo, motinystės išmokų atveju – gimstamumui didinti, gal tai teisinga. Tačiau vis tiek tai turi būti suderinta su viešųjų finansų politika, labai neproporcingai neišskiriant vienos ar kitos grupės kitų atžvilgiu.
VEIDAS: Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, medikų ar mokytojų net daugiau nei turtingose Vakarų šalyse. Ar be esminės viešojo sektoriaus reformos įmanoma subalansuoti viešuosius finansus?
D.D.: Lietuvoje mažėja gyventojų, o tai lemia pasikeitusias viešojo sektoriaus rodiklių tūkstančiui gyventojų proporcijas. Bet jei mokytojų ar gydytojų per daug, laikui bėgant rinka tai subalansuos. Vyriausybė taip pat gali tam daryti įtaką: turėti tam tikrų profesijų specialistų perkvalifikavimo programą, per valstybės finansavimą universitetus skatinti rengti mažiau tų sričių specialistų, kažkiek reguliuoti algos dydį, nes kuo didesnė pasiūla, tuo mažesnis uždarbis. Bet rezultatas pasijus per ilgesnį laikotarpį, nes Vyriausybei radikaliai tą imti keisti sunku.
VEIDAS: Ar siūlytumėte imtis papildomų priemonių, kad Lietuva įtilptų į Mastrichto kriterijus ir kaip įmanoma anksčiau įsivestų eurą?
D.D.: Manau, Lietuva bus pasirengusi įvykdyti Mastrichto kriterijus per porą metų, tik klausimas, ar pati euro zona bus pasirengusi priimti naujų narių. Žinoma, būti euro zonoje – tam tikras prestižas. Bet Lietuva yra ES narė, naudojasi visais ES, kaip vienos rinkos, pranašumais, litas susietas su euru, tad euro įsivedimas metais anksčiau ar vėliau padėties radikaliai nepakeis. Gal net geriau įeiti į euro zoną tada, kai pati sistema bus išėjusi iš krizės. Kažkoks dirbtinis rodiklių forsavimas didelių pliusų ar laimėjimų Lietuvos ekonomikai nesuteiktų.
VEIDAS: Ženkli Lietuvos viešųjų finansų dalis – ES parama. Į kurias sritis būtų tikslingiausia investuoti iš ES gausimus milijardus nauju 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu?
D.D.: ES pinigus reikia nukreipti į tas sritis, kurios padėtų auginti ekonomiką. Žinoma, esminis klausimas – kurios sritys Lietuvoje yra tie ekonomikos augimo varikliukai. Esame šalis, neturinti didelių gamtinių išteklių ir tokių sričių, kurios „vežtų“ visą ekonomiką, remiamės tradicinėmis ekonomikos šakomis – transportu, žemės ūkiu ir pan. Naujo postūmio varikliais galėtų tapti informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan. Tai padėtų šaliai auginti naujas inovatyvias įmones, naujus didelės pridėtinės vertės produktus, kurie galėtų būti parduodami brangiau ir visame pasaulyje. Lietuva tam tikrai turi intelektinio potencialo, bet šios sritys turi būti skatinamos kryptingai, pradedant nuo su tuo suderinta švietimo sistema, valstybės fiskaliniais instrumentais, mokesčių lengvatomis, taip pat ir ES fondų lėšų nukreipimu į šias sritis. Tai gali duoti labai didelį postūmį Lietuvos ekonomikai.
Kitas svarbus įrankis augančios ekonomikos šalims artėti išsivysčiusiųjų link – investavimas į didelius infrastruktūrinius projektus, reikalingus šalies ekonominiam potencialui didinti, jai įsilieti į pasaulinę ekonomiką. Pavyzdžiui, uostų turėjimas didina eksportą, pigesnė elektros energija šalies reikmėms ir eksportui leidžia šalies ekonomikai augti.
VEIDAS: O tradicinėms pramonės šakoms ES pinigų skirti neverta?
D.D.: Tiek ES, tiek ir valstybės pinigus reikia panaudoti subalansuotai. Tradicinės pramonės šakos – didelė dalis Lietuvos eksporto, daug darbo vietų. Jos taip pat turi rasti kelius, kaip augti. Bet ateities augimo varikliukai – naujos sritys, kurios fokusuojasi į intelektinį potencialą. Tad tradicines pramonės šakas irgi reikia palaikyti, bet daug į jas investuoti nereikštų postūmio naujai konkurencingai ekonomikai, kuri remiasi į tai, kuo mes išsiskiriame iš kitų.
Skandinavijos šalys Lietuvai galėtų būti geras pavyzdys, kaip aukšto intelektinio lygio šalys, kurioje gerai išplėtota švietimo sistema, gali sukurti daug įdomių pasauliui produktų – IT, telefonų, interneto, dizaino, o tai gali būti šalių ekonomikos augimo ir piliečių gerovės variklis.

Ekonomistai ir analitikai paistalais vadina bankininkų kalbas apie socialinę atsakomybę, apie rūpinimąsi klientų ateitimi ir valstybe: Lietuvoje veikiančių komercinių bankų veikla pastaraisiais metais paneigia bet kokį bankų geranoriškumą.

Rinkimų išvakarėse per Lietuvą nuvilnijo nauja kalbų apie indėlininkų santaupų apmokestinimą banga. Bet šįkart tokias kalbas varinėjo jau patys bankininkai.
Tiesa, dar pernai lapkritį žiniasklaidoje pasklidus panašiems pranešimams (kuriuos, beje, žurnalistai nugirdo bankų kuluaruose), Lietuvos bankų asociacijos prezidentas dr. Stasys Kropas dievažijosi, girdi, visiška nesąmonė apmokestinti santaupas, nes vyresni žmonės puls atsiimti indėlių ir juos vėl kiš į kojines. O toks indėlininkų elgesys, pasak komercinių bankų “advokato” S.Kropo pernykščio pareiškimo, smarkiai pablogintų bankų skolinimo, ypač verslui, situaciją. Mat net 78 proc. viso bankų paskolų portfelio sudaro vietos indėlininkų sunešti litai ir eurai.
Bet štai indėlininkams, kurių pinigų likimu pernai buvo taip susirūpinę bankininkai, šiemet mokamos palūkanos yra maždaug penkis kartus mažesnės nei statistinis infliacijos rodiklis ir kelis kartus mažesnės nei užsienio šalyse.
O paanalizavus bankų paskolų portfelio dinamiką per pastaruosius keletą “poburbulinių” metų tampa akivaizdu, kad jis nekinta: kaip subliūško, taip ir stirkso įdubusiais šonais. Nors bankininkai ginasi, esą nėra kam skolinti. Antra vertus, tos įmonės, kurios dirba su rimtais Vakarų partneriais ir Lietuvoje negauna paskolų, nevaržomai skolinasi Vakaruose ar netgi tos pačios Skandinavijos bankuose, kurių filialai pas mus tikrai nepasižymi lankstumu.
Taigi tiek su indėlininkais, tiek su paskolų gavėjais mūsų bankai dažniausiai elgiasi atžagariai, o neretai ir bjauriai, todėl visuomenė bankus dabar vertina kur kas prasčiau nei prieš penkerius šešerius metus, kai bankai buvo net įraudę nuo burbulų pūtimo. Tačiau patys bankininkai ir šiandien save vertina kuo puikiausiai ir labiausiai mėgsta kalbėti apie socialinę atsakomybę, tiksliau, kokie jie patys socialiai atsakingi. O kaip yra iš tiesų?

Prabangos neatsisakė net per krizę
Kovo 11-osios Akto signataras bankininkas Vladas Terleckas, išgirdęs klausimą apie bankų socialinę atsakomybę, trukteli pečiais: “Aš jos nematau.”
“Iš tiesų bankai ir socialinė atsakomybė yra viena kitai priešingos sąvokos. Jie, kaip ir bet kuris kitas monopolininkas, galintis nulupti 100 ar 200 proc. pelną, tai ir daro. Ir jokios lyrikos bankininkystės sektoriuje nėra – tik pelnas”, – atvirai rėžia finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.
Tiek V.Terleckas, tiek V.Trukšinas pastebi, kad Lietuvos kredito įstaigų sektoriuje nesant reikšmingesnės konkurencijos bankai kaskart pateikia vis rafinuotesnių pasipinigavimo būdų.
Štai SEB bankas vasarop paskelbė įvedantis naują – sąskaitos aptarnavimo mokestį: už kiekvieną turimą sąskaitą reikia mokėti po vieną litą per mėnesį. O tai reiškia, kad, remiantis šių metų antrojo ketvirčio duomenimis, rodančiais, kiek kiekvienas bankas turi klientų ir sąskaitų, SEB banko klientai per mėnesį papildomai “sunešė” keletą milijonų litų. Ar tai nekvepia savotišku plėšikavimu, juolab kad kituose bankuose tokio mokesčio nėra? Vėliau tokiam bankui nebus sunku skirti nedidelį nuošimtį nuo šios sumos kokioms TV paramos akcijoms ir pavaidinti didžiulį socialinį jautrumą. Bet kaip tai atrodo, žinant visą kontekstą?
“Mane prajuokino Migracijos departamento darbuotoja, paklausdama, ar sutinku, kad už keičiamą pasą, be pakeitimo mokesčio, nuo mano debetinės kortelės būtų nuskaityti dar ir 2 Lt komisinių už šių pinigų pervedimą bankui. Pasiteiravau, ar turiu alternatyvą, – ji atsakė, kad turiu, galiu mokėti grynaisiais. Bet, pasirodo, už keičiamą pasą mokėdama grynaisiais turėčiau sumokėti dar didesnį komisinį mokestį – 3 Lt”, – su sarkazmo gaidele pasakoja Irma Baranauskienė.
Maža to, didieji bankai jau nebesiskaito ne tik su mažaisiais klientais, fiziniais asmenimis bei nedidelėmis įmonėmis, bet ir su verslo milžinais. Štai degalinių tinklą valdančios UAB „Lukoil Baltija” atstovai prieš keletą mėnesių atvirai pareiškė, kad mokesčiai, kuriuos verslas turi atseikėti bankams už klientų atsiskaitymą kortelėmis, yra plėšikiški, ir paragino savo klientus bei partnerius atsiskaityti tik grynaisiais. Mat, kaip pastebi degalų pardavėjai, dėl bankų lupikavimo už elektroninius atsiskaitymus kai kurių įmonių paslaugos ir prekės tampa nebekonkurencingos.
“Tokios gausos ir tokių didelių įvairių paslaugų tarifų neteko matyti niekur. Tai didelės sumos netgi tokios gerovės valstybės, kaip Švedija, gyventojams. Bet Švedijoje bankai šito nedaro, nes ten kiltų didžiulis visuomenės pasipiktinimas”, – tvirtina V.Terleckas.
Ir iš tikrųjų, kaip rodo Lietuvos banko pirmą kartą šiemet atlikta komercinių bankų mokėjimo paslaugų sąnaudų analizė, bankai tyčiojasi ir išsisukinėja ne tik prieš klientus, bet ir prieš savo veiklos pagrindinio cenzoriaus – centrinio šalies banko tikrintojus. Komerciniai bankai, pričiupti dėl plėšikavimo už kai kurias paslaugas, ėmė virkauti, girdi, jie pernai ne tik neuždirbo iš tirtų mokėjimo paslaugų jokio pelno, bet dargi patyrė beveik 100 mln. Lt nuostolių. Taigi jie ne tik ne lupikautojai, bet vargetų vargetos: girdi, negali nekelti paslaugų įkainių ir neimti komisinių, keletą kartų didesnių už tuos, kokius ima jų motininiai bankai savo šalyse (kur perkamoji galia keletą kartų didesnė), nes negalės išsimokėti šimtatūkstantinių metinių atlyginimų aukščiausiems administracijos vadovams, išlaikyti prabangių pastatų ir naujutėlaičių automobilių parko…
Bet naujasis komercinių bankų prievaizdas dr. Vitas Vasiliauskas bankininkams ūkiškai atšovė, kad gal užteks virkauti, nes tiesa kitokia: jokių nuostolių nėra, ir tegul bankininkai nevaro Dievo į medį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liepa Lietuvoje buvo karšta ir audringa, tačiau bankų sistemoje nieko panašaus nevyko – pokyčių būta, tačiau dauguma jų vyko įprastuose rėmuose.

Galima būtų netgi teigti, kad liepa bankuose buvo rami ir dėti tašką, tačiau tai nebūtų teisinga – bankuose tęsiasi procesas, kurį galima būtų pavadinti indėlių krize ir liepa buvo puiki šio proceso iliustracija. Beje, krizė, šiuo atveju, netipiška, nes indėlių bankuose netrūksta. Atvirkščiai, indėlių bankuose yra per daug. Liepą bendrasis indėlių portfelis primą kartą šalies bankininkystės istorijoje viršijo 44 mlrd. litų – per mėnesį pinigų įmonių ir gyventojų sąskaitose padaugėjo net 668,3 mln. litų ir bendra suma pasiekė įspūdingą skaičių – 44,3 milijardo. Tuo pat metu bendras bankų paskolų portfelis sumažėjo 166,2 milijono litų ir siekė 53,9 milijardo.

Verslo prasme tai reiškia grėsmingą žinią – bankų įsipareigojimai klientams didėja, o galimybės įdarbinti pinigus ekonomikoje negerėja. Ir tau jau tęsiasi gerus trejetą metų – bankai turi krūvą „trumpų“ pinigų, kuriuos laikyti yra brangu, nes didelio trumpalaikių pinigų poreikio rinkoje nėra, o ir numatomi reguliaciniai aktai verčia mažinti terminų neatitikimo riziką. Sveikas protas sako, kad bankai turėtų būti suinteresuoti daugiau skolinti ir ilgesniam. Taip ir yra. Bankams visiškai nenaudinga kaupti klienų pinigus niekur jų neįdarbinant. Iš čia kyla paprasta išvada – esama padėtis netenkina nei bankų, nei jų klientų Be abejo, tiek kredito paklausą, tiek reguliacinę aplinką lemia nepalanki situacija Europos Sąjungoje, tačiau kai kurie dalykai priklauso ir nuo vietinės politikos. Bankai nurodo, kad esama teisinė ir jų kreditavimo veiklos aplinka veikia tarsi apynasris, stabdantis laisvų rinkoje esančių pinigų įdarbinimą ekonomikoje. Todėl aišku, kad politinio ciklo pradžioje yra laikas o su atsakingomis institucijomis ieškoti galimybių išsiveržti iš užburto rato.

Šalia objektyvių aplinkos problemų, esama ir subjektyvaus faktoriaus, kuris bankų klientų elgseną paveikia ne ką mažiau – ir verslo, ir gyventojų norą investuoti atmuša nuolat vykstanti diskusija apie pasaulio ekonomikos perspektyvas, kurios daugeliui rodosi labai tamsios. Lietuvoje vasarą ši diskusija įgavo gal net kiek groteskiškų bruožų, nes viešai susikirto verslininkų ir ekonomikos teoretikų nuomonės dėl Lietuvos ekonomikos plėtros tendencijų. Atrodo, kad teoretikai laimėjo, o verslininkų optimizmas prigeso.

Natūralu, kad svarstymai apie niūrią ateitį daugelį bankų klientų verčia susimąstyti apie santaupas juodai dienai, pamirštant plėtros planus. Birželį, kai diskusija prasidėjo, bankų klientai sukluso. Ir to užtenka, kad didelė dalis aktyvių veiksmų, susijusių su išlaidomis, būtų atidėta.

Pažymėtina, kad liepą gyventojų einamosios sąskaitos pasipildė 94,1 mln. litų, o terminuotųjų indėlių sąskaitos – 27,1 mln. Pačios sumos nėra įspūdingos, tačiau tendencija nebūdinga vasaros atostogų laikotarpiui – paprastai vasaros malonumai ir kelionės sąskaitas tuštindavo. Šiuokart panašu, kad net per atostogas bankų klientai mieliau taupė, nei išlaidavo. Tą patį atsakymą perša ir pokyčiai vartojimo paskolų rinkoje ar overdraftai sąskaitose ir kortelėse – tiek vienoje, tiek kitoje eilutėje fiksuotas nedidelis mažėjimas.

Atsargumas ir nerimas dėl ateities jau keletą metų yra permanentinė nekilnojamojo turto rinkos būsena, tad čia ypatingų pokyčių vasara neatnešė. Naujų paskolų būstui suma jau maždaug metus svyruoja šiek tiek virš 100 milijonų litų per mėnesį ir liepa nebuvo išimtis – 113,8 milijono. Judėjimas vyksta, tačiau labai aktyviu jo niekaip nepavadinsi.

Birželio pabaigoje vykusiame ES viršūnių susitikime nutarta pertvarkyti euro zonos bankininkystę. Pagal naują tvarką, kuri gali įsigalioti jau kitais metais, euro zonos bankų priežiūrai turėtų būti įsteigta nauja institucija, o bankams patiriant finansinių sunkumų jiems būtų ne per vyriausybes skiriama parama, kaip iki šiol, o taikoma tiesioginė rekapitalizacija, taip apsaugant valstybes nuo papildomų skolinimosi išlaidų ir nuimant bankų gelbėjimo naštą nuo gyventojų pečių.
Nors ES viršūnių susitikime dalyvavusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tikina, kad naujoji tvarka Lietuvos bankų tiesiogiai nepaveiktų, Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus Vytauto Valvonio manymu, jei ES bankų sąjungos koncepcija būtų įgyvendinta ne tik euro zonos, bet ir visose 27 ES šalyse, didžiausiems Lietuvos bankams – Švedijos bankų antriniams bankams – irgi galėtų būti taikomi nauji šios reformos reikalavimai. “Turiu omenyje ir reikalavimus dėl bendros bankų priežiūros, ir indėlių draudimo sistemą bei bendro bankų pertvarkymo fondo sudarymą”, – aiškina V.Valvonis.
Bendra bankų priežiūra reikštų, kad ECB būtų tiesiogiai informuojamas apie bankų (labiausiai tikėtina, kad tik sistemiškai svarbių) stabilumą ir patikimumą. Na, o bendras bankų pertvarkymo fondas būtų sudarytas iš pačių bankų įnašų: Europos Komisija siūlo, kad bankai į tokį fondą turėtų pervesti 1,25 proc. visos turimų indėlių sumos, o bendras fondo kapitalas siektų apie 100 mlrd. eurų.
Kol kas neaiškiausia situacija dėl bendros indėlių draudimo sistemos, nes euro zonos šalys narės jau dvejus metus negali sutarti dėl Komisijos pasiūlytų indėlių draudimo schemų nuostatų. Šios detalės, pasak V.Valvonio, turėtų paaiškėti spalio mėnesį, kai Europos Vadovų Taryba, bendradarbiaudama su Europos Komisija, Euro grupe ir ECB, parengs konkretų veiksmų planą su įgyvendinimo terminais.
“2012 m. spalio mėnesį Europos Tarybai turi būti pateikta tarpinė, o iki metų pabaigos – galutinė ataskaita. Šioje ataskaitoje bus išsamiai aptartos pagrindinės priemonės, darbo metodai, kuriais ketinama įgyvendinti bankų sąjungos idėją”, – apibendrina V.Valvonis.

Šeima, draugai ir kvailiai dažniausiai tampa pirmaisiais naujo verslo rėmėjais. Tačiau internetas, paįvairinęs daugelį mūsų gyvenimo sričių, revoliucionuoja ir investavimo bei skolinimosi tradicijas.

Amerikos ir Didžiosios Britanijos vadovai vis dažniau akcentuoja besikuriančio ir smulkaus verslo svarbą ekonomikai. Smulkus verslas sukuria apie 60 – 70 proc. darbo vietų ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse narėse. Tačiau bankams vis mažiau investuojant į rizikos kapitalą, valdžios galvos liberaliau žvelgia į sparčiai internete besivystančias inovacijas investicijų srityje. Kokias inovacijas? Kaip toli jos yra pažengę? Kokios perspektyvos?

Kickstarter – internetinė platforma, viena didžiausių ir bene viena pirmųjų tokių investicinių alternatyvų pavyzdžių. Trejus gyvavimo metus pažymėjusi, Amerikoje įkurta sveitainė nuolat muša rekordus: pritraukiant vis daugiau smulkiųjų investuotojų, norinčių prisidėti prie idėjų įgyvendinimo. Vienas paskutinių sėkmingiausių projektų – sumanusis laikrodis Pebble, kuris per Bloototh funkciją jungiasi su iPhone ir be to, kad rodo laiką, taip pat galima skaityti žinutes, ar sužinoti, kas skambina. Laikrodžio sumanytojas pristatė idėją Kickstarter investuotojams prašydamas 100 tūkst. dolerių: po dviejų valandų norima suma jau buvo surinkta, o mažiau nei per mėnesį į projektą buvo investuota apie 10 milijonų dolerių. Kur kabliukas? Mainais už 99 dolerius investuotojai gauna po laikrodį; iš esmės tai, ką pasiūlo verslininkas. Toks masinis investavimas, plačiai žinomas kaip crowdfunding, per Kickstarter iš viso pritraukė beveik 500 mln. litų. Tiesa, idėja nesvetima ir Lietuvoje: internetinė platforma Burės suteikia galimybę investuoti į bendruomenei naudingus projektus, pavyzdžiui, vaikų darželio plėtrą, mainais už atžalos globą naujoje grupėje.

Tarpinis taškas tarp investuotojų ir verslo idėjų autorių, Kickstarter, tapo atspirtimi vystytis sudėtingesnėms finansinėms alternatyvoms. Inovacijos plinta domino principu: kuriasi naujos tarpininkaujančios platformos skirtingiems investuotojų ir skolininkų interesams tenkinti. Kickstarter kilo iš internete įkurtų labdaros svetainių. Vėliau atsirado platformos, per kurias smuklūs investuotojai gali paskolinti privatiems asmenims (Zopa, D. Britanija). Alternatyva patraukli abiems pusėms: greiti pinigai mainais į aukštesnes palūkanas nei siūlo bankai (Zopa metų vidurkis 5.6 proc.). Iš to išaugo alternatyvos, per kurias galima skolinti ir smulkiajam verslui (Funding Circle, D. Britanija). Viena iš paskutinių ir labiausiai kontraversiškų riziką mėgstantiems investuotojams – galimybė įsigyti naujai besikuriančios įmonės akcijų.

Lig šiol investavimas į rizikos kapitalą buvo griežtai reguliuojama, itin pasiturinčių sritis, tačiau tai, kas buvo sunkiai pasiekiama, internetinių platformų dėka tampa visiems prieinamu reiškiniu. Pavyzdžiui, galimybė bet kam įsigyti daug žadančios naujos Google ar vietinės besikuriančios alaus daryklos akcijų pagal išgales, 50 ar 50 tūkst. litų. Gundanti galimybė, atsižvelgiant į tai, kad rizikos kapitalas gali atsipirkti bent dešimteriopai. Tačiau dauguma naujų verslų yra pasmerkti žlugti, tai tvirtina ir naujai steigiamų įmonių guru Eric Ries iš Silicon Valley; taigi ir investicijos itin rizikingos. Todėl lig šiol buvo prieinamos tik akredituotiems investitoriams. Tačiau vienas iš crowdfunding portalų įkūrėjų Anglijoje Jeff Lynn sako, kad atėjo laikas pakoreguoti nusistovėjusią tvarką: „Pagal teisinius įstatymus, esi arba pasiturintis investuotojas, arba visiškas idiotas ir dėl to valdžia turi prilaikyti tave už rankos.“ Jeff Lynn įsitikinęs, kad yra ir kitokia visuomenės dalis: pakankamai sumanūs ir savarankiški, nebūtinai milijardieriai, tačiau norintys ir galintys invesruoti į naujas verslo idėjas.

Atsižvelgus į bankų skolinimo ir investicijų tendencijas didžiųjų šalių vadovai pradeda palankiau žvelgti į besivystančias alternatyvas. Balandžio mėnesį Amerikos prezidentas Barakas Obama pasirašė įstatymą, kuriuo siekiant plėtoti naują verslą ir sukurti naujų darbo vietų, buvo liberalizuota privačių įmonių akcijų prekyba. Tokiu būdu naujai įsteigtos įmonės, siekiant pritraukti kapitalą, galės labiau reklamuoti savo verslo idėjas, siūlyti pirkti akcijas nebūtinai akredituotiems investitoriams, kurių maksimalus skaičius buvo pakeltas nuo 500 iki 2000. Šis įstatymas – žalia šviesa naujų įmonių akcijų prekybai internete, kas ligi šiol Amerikoje buvo ribojama pagal 1933-ių ir 1934-tų įstatymus.

Kitapus Atlanto pokyčiai įsigalios 2013-tais, kai bus suderinti nauji teisiniai reikalavimai, o naujų įmonių akcijų prekyba D. Britanijoje vyksta jau daugiau nei metus, per kuriuos portalas Crowdcube pritraukė per 12 mln. litų (£2.8 mln.) investicijų. Šiemet planuoja startuoti dar kelios tokios platformos. Viena jų, Seedrs, netgi gavo finansinių paslaugų priežiūros agentūros (FSA) patvirtinimą. „FSA patvirtinimas – didelė pridedamoji vertė mūsų rinkai, suteikianti garantiją investuotojams. Nors privataus kapitalo įmonės yra rizikinga investicija, tačiau bent jau mūsų finansinės paslaugos yra saugios. FSA garantuoja, kad mes nepradingsim su pinigais, ar nesam tokie kvaili, kad juos prarastume,“ sako Seedrs įkūrėjas Jeff Lynn. Tikėtina, kad šios alternatyvos pritrauks vis daugiau verslininkų ir investuotojų, nes ir D. Britanijos vyriausybė yra suinteresuota, kad šios „tarpininkavimo“ paslaugos internete pasiteisintų. Visų pirma, pagal 2012 biudžeto planą, D.Britanija planuoja investuoti 100 mln. svarų sterlingų per tokius alternatyvius, aplenkiant bankus, kanalus, siekiant skatinti naujų ir besikuriančių verslų raidą. Antra, balandžio mėnesį puvo patvirtintos lengvatos, pagal kurias per mokesčių sistemą galima susigrąžinti pusę savo investicijų skirtų naujam ar besikuriančiam verslui.

Kita vertus, nors rizikos kapitalo vieša prekyba tampa vis labiau prieinama masėms, tačiau yra tam ir nepritariančių. Danvers Baillieu, interneto ir technologijų ekspertas iš advokatų kontoros Pinsent Masons, yra kritiškos nuomonės: „Finansų srityje žmonės siekia daugiau ir griežtesnių reguliavimų, o ne atvirkščiai. Mažiausiai ko mums reikia, tai suteikti galimybę žmonėms su ribotais ištekliais investuoti į rizikos kapitalą tam, kad jei prarastų savo pinigus. Pavyzdžiui, leisti investuoti santaupas į naujausią technologijų verslo idėją, apie kurią žmogus nelabai ką nutuokia, o vėliau paaiškėtų, kad tai tėra internetinė apgaulė.“

Kadangi internete besivystančios platformos yra naujas reiškinys, todėl pavyzdžių, kad kas labai pralobo, ar buvo apgautas nėra. Tačiau Liam Collins iš nevyriausybinės organizacijos NESTA, atliekantis tyrimą apie visuomenės investavimą, teigia, kad apgavystės tokiose platformose nebus tokia didelė problema kaip investavimas į tiesiog nevykusias idėjas. Nuo nepavykusio verslo niekas nėra apsaugotas, tačiau anot Liam Collins, kai keli šimtai žmonių analizuoja verslo planą, kam nors pastebėjus spragas, ar ką įtartina, tai galima aptarti su kitais potencialiais investuotojais portalo forume.

Nors Didžiojoje Britanijoje alternatyvių finansinių pasalų platformos labiau išsivystę, kol Amerika laukia savo eilės, tikėtina, kad vis tik minios ar visuomenės investavimas taps itin svaria finansine alternatyva naujam ir smulkiam verslui būtent už Atlanto. Pirmiausia dėl rinkos dydžio; antra, amerikiečiai iš esmės yra atviresni naujoms galimybėms, rizikingiems sprendimams ir labiau linkę investuoti, remiantis tarptautiniu verslumo tyrimu (Global Entrepreneurial Monitor 2011). Europiečių verslininkų galimybės išaugtų, jei jie galėtų siūlyti savo verslo akcijas tarptautiniu, bent jau Europiniu mastu. Kol kas tai neįmanoma, tačiau Briuselyje ką tik įsikūrė Europos masinio finansavimo bendruomenė (European Crowdfunding Network), kurios tikslas paversti šią finansinę alternatyvą tarptautiniu reiškiniu. Viena iš bendruomenės koordinatorių Eva Serlachius numano, kad procesas užtruks, kadangi: „ šalys laikosi vietinių privataus kapitalo rinkos reikalavimų. Tačiau finansinių paslaugų suderinimas tarptautiniu lygiu bus neišvengiamas, jei privatus kapitalas taps paklausiu produktu.“ Tokiu atveju, pavyzdžiui, lietuvis, steigiantis biokurą gaminančią įmonę, galėtų tiesiog internete pristatęs savo verslo planą pritraukti kapitalą iš Europos investuotojų, suinteresuotų žalia energija. Ar vietoj to, kad inovatyvios kompiuterinės programos autorius keliautų į Silicon Valley, ieškoti verslo angelų, tokių galėtų rasti bent kelis šimtus internete, nepaylant iš darbo vietos.

Kickstarter pavyzdįs rodo, kad toks alternatyvūs finansinio tarpininkavimo kanalai yra paklausūs. Įvertinus šios laisvos rinkos internete naudą ir privalumus, vyriausybės nekliudo jų vystymuisi, bei imasi skatinamųjų veiksmų. Finansinių paslaugų alternatyvos internete, aplenkiant bankus, laikui bėgant pateiks ir apgaulės, ir neįtikėtinos sėkmės atvejų. Ir nors tai netaps panacėja finansinėms ligoms gydyti, tačiau jei nebūtų buvę problemos, tokios „tarpininkės“ iš vis nebūtų atsiradę, vadinasi, yra ką gydyti.

Simona Štrimaitytė

Gegužės mėnesio pabaigos bankų veiklos rodiklių analizė jau leidžia daryti atsargias išvadas apie sistemos veikimą žlugus vienom stambesnių žaidėjų ir ritantis nerimo bangoms Europos finansų rinkose.

Siekdama  išsiaiškinti, kokie procesai bankininkystėje vyksta ilgesniu laikotarpiu, asociacija taip pat nagrinėjo pokyčius lyginant su 2011 metų gegužės mėnesio rodikliais, iš kurių buvo „išdistiliuoti“ „Snoro“ veiklos rezultatai.

Galima konstatuoti, kad Lietuvos bankų sistema ketvirto pagal dydį banko netektį absorbavo, o gana konservatyvi daugelio bankų veiklos strategija, pagrįsta nuostata „atsarga gėdos nedaro“ leido sukaupti nenumatytiems atvejams reikalingus kapitalo rezervus.  Turint galvoje itin sudėtingą bankų situaciją kai kuriose Europos rinkose, toks bankų elgesys sistemai leidžia veikti stabiliai ir užtikrintai.

Tačiau tai nereiškia, kad bankai rinkoje elgias tarsi pasyvūs stebėtojai. Palyginti su balandžiu, bendrasis bankų paskolų portfelis padidėjo 252,6 mln. litų iki 53,9 milijardo litų, o vien privačioms įmonėms suteiktų paskolų suma išaugo 266,4 mln. litų. Per metus, palyginti su 2011 metų geguže, paskolų apimčių augimas siekė 734,9 mln. litų ir tai paneigia teiginius, kad bankų paskolų čiaupas yra stipriai užsuktas. Tiesa, reikia pripažinti, kad privatūs asmenys ir toliau labai atsargūs skolindamiesi – per mėnesį fizinių asmenų paskolų portfelis susitraukė 36,3 mln. litų iki 23,1 milijardo, o per metus sumažėjo beveik  718 milijonų. Tai atspindi pokyčius realioje rinkoje, kurie daugeliu atvejų yra neblogi, tačiau vartotojų nuotaikos prastos dėl skeptiško požiūrio į atsigavimo galimybes nuolat skambant niūrioms pranašystėms. Todėl fiziniai asmenys, prieš priimdami sprendimus skolintis, verčiau linkę palaukti aiškesnių ženklų ar giedresnių ekonomikos prognozių namų ūkiams.
Tęsiant žiniasklaidos pamėgtas analogijas su vandens čiaupais reikėtų konstatuoti, kad šiandien verslo higienai būtinų paskolų bankai suteikia vis daugiau, tačiau pinigų fontano perspektyvos abejotinos.
Jau tapo tradicija, kad nepaisant dramatiškų pokyčių aplinkinėse rinkose ir sistemos viduje, bankuose laikomų indėlių suma nuosekliai didėja. Šios tradicijos niekas nepakeitė – indėlių portfelis dramatiškai sumažėjo praėjusių metų lapkritį, tačiau iki gegužės bendra jo suma praktiškai atsistatė. Kitaip tariant, indėlininkams sugražinti pinigai pamažu sugrįžo į sistemą ir pasiskirstė veikiančiuose bankuose. Vien per gegužę bendrasis bankų indėlių portfelis padidėjo 521 milijonu litų iki 43,7 milijardo. Per metus nuo 2011 metų gegužės augimas siekė 5,3 milijardo litų – tai yra beveik tiek  pat, kiek indėlių apimtys sistemoje sumažėjo praėjusių metų lapkritį žlugus „Snoro“ bankui.
Tokios indėlių portfelio kaitos tendencijos perša dvi išvadas – vieną gerą, o kitą verčiančią susimąstyti. Puiku, kad tiek įmonės, tiek gyventojai  neprarado giluminio tikėjimo bankų sistemos stabilumu ir  pinigus toliau patiki bankams. Pasitikėjimas sistema ir jos priežiūra suvaidino labai reikšmingą vaidmenį tiek 2008 metų finansų krizės laikotarpiu, tiek „Snoro“ istorijoje. Tai, kad rinkoje nekilo panika ir bankams pavyko išgyventi be valstybės paramos nemaža dalimi lėmė pasitikėjimas. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad indėlių struktūra šiuo metu nėra palanki nei bankams, nei jų klientams. Problema ta, kad didžioji dalis indėlių bankų portfeliuose nors yra klasifikuojami kaip terminuoti pagal turinį yra iki pareikalavimo. Vadinasi, bankai negali naudotis indėliais kaip ilgalaikio skolinimo įrankiais, o bankų klientai negali tikėtis didesnių palūkanų už bankams patikėtas lėšas.  Taigi, egzistuojanti indėlių portfelio struktūra, iš vienos pusės, riboja bankų ilgalaikio skolinimo išteklius, o vartotojai, iš kitos pusės, neturi galimybių už indėlius gauti gerokai didesnių palūkanų.
Asociacijos nuomone, tokią situaciją lemia egzistuojanti teisinė aplinka,  pagal kurią Lietuvoje skirtingai nei daugelyje Europos Sąjungos šalių nėra tikros terminuotų indėlių kategorijos. Viena iš indėlio sutarties šalių, nepriklausomai nuo priežasčių ir motyvų, bet kuriuo momentu vienašališkai gali nutraukti terminuotojo indėlio sutartį, nepatirdama didesnių nuostolių. „Ilgesni“ pinigai, kurių poreikis bankams ateityje dar labiau didės įgyvendinant Bazelio III reikalavimus, leistų mokėti didesnes palūkanas, tačiau ilgalaikio indėlio atsiėmimo anksčiau laiko taisyklės privalo būti griežtesnės nei trumpalaikių indėlių.  Siekiant keisti indėlių portfelio struktūrą egzistuojančią tvarką reikėtų peržiūrėti ir keisti taip, kad tiek bankams, tiek jų klientams būtų naudingi ilgesnio termino indėliai.
Nepaisant vis pasigirstančių nekilnojamojo turto rinkos dalyvių pareiškimų apie mažėjančią namų ūkio būsto paskolų paklausą,  bankų duomenys rodo, kad būsto paskolų rinka išlieka  stabili.  Naujų būsto paskolų per gegužę išduota už 122 milijonus litų ir tai yra pagyvėjimas, lyginant  tiek su balandžiu, tiek su pirmaisiais metų mėnesiais.  Namų ūkiai ir toliau yra linkę mažinti  skolų naštą.  Gegužę bendrasis būsto paskolų portfelis sumažėjo 15,5 milijono litų, o per metus nuo 2011 metų gegužės jo traukimasis siekė 234,9 milijono litų
Apibendrinant galima konstatuoti, kad gegužė bankų sistemoje praėjo ramiai. Optimizmo suteikia pagyvėjimo ženklai skolinimo rinkoje. Stabilizavus sistemą galima galvoti apie tam tikrus vidinius pokyčius, kuriuos diktuoja tiek aplinka, tiek rinkos poreikiai – indėlių struktūros ir jos teisinio  reglamentavimo peržiūrėjimas galėtų būti žingsnis, kuris teigiamai paveiktų sistemos aktyvumą ir  stabilumą.

Daugiau informacijos:

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. Stasys Kropas
Tel.: (5)  249 6669
info@lba.lt

Naujausi Eurobarometro duomenys atskleidė, kad vos 1 proc. lietuvių yra paėmę paskolas iš bankų – tai pats mažiausias rodiklis visoje ES, kur paskolomis labiausiai naudojasi olandai (53 proc.), danai (48 proc.) ir švedai (45 proc.).

Vos 10 proc. lietuvių turi ir iš privačių asmeninių gautų paskolų, arba skolų: apie tokius neoficialius įsipareigojimus patvirtino 10 proc. šalies gyventojų. Tiesa, asmeninės skolos ne itin populiarios visose Baltijos bei Šiaurės šalyse, užtat Kipre asmeniškai kam nors skolingi 38 proc., Prancūzijoje – 25 proc. gyventojų.
Vieni mažiausių rodiklių Lietuvoje yra ir pagal naudojimąsi daugeliu kitų finansinių paslaugų. Pavyzdžiui, vos 2 proc. lietuvių turi įmonių akcijų, tiek pat investuoja į privačius fondus, nors ES vidurkis yra atitinkamai 11 ir 7 proc.
Tik vengrus su bulgarais lenkiame ir pagal kreditines korteles. Jas turintys nurodė 16 proc. lietuvių, o štai Liuksemburge kreditine kortele naudojasi 87 proc. gyventojų, bendras ES vidurkis – 40 proc.
Nelinkę lietuviai ir draustis. Pavyzdžiui, gyvybės draudimu yra apsidraudę tik 14 proc. gyventojų, nors Švedijoje – net 60 proc. Nepopuliarios ir kitos draudimo paslaugos – sveikatos, namų, automobilių draudimas. Pagal naudojimąsi tokiomis paslaugomis esame antri nuo apačios: Lietuvoje kuriuo nors iš šių draudimų naudojasi 35 proc., visoje ES – 51 proc., o štai Danijoje, Olandijoje ir Švedijoje – beveik 90 proc. gyventojų.
Tačiau pagal naudojimąsi bankų sąskaitomis beveik neatsiliekame nuo ES vidurkio, ir kitų rodiklių kontekste tai byloja, kad renkamės konservatyviausias, klasikines bankų paslaugas. Pavyzdžiui, banko sąskaitą turi 84 proc. europiečių, o Lietuvoje jomis naudojasi 83 proc. žmonių.