Per ateinantį dešimtmetį Lietuvos bankininkystė gerokai pasikeis: mažės grynųjų pinigų cirkuliacija, retės mūsų apsilankymai bankuose.

Lūkuriavimas eilėje norint išsikeisti pinigų į kitą valiutą ar atsidaryti sąskaitą banke 2020 m. atrodys kaip tolimas prisiminimas. Gyventojai internetu teiks ir paraiškas paskolai gauti, ir atsidarinės sąskaitas – dažnai netgi mobiliuoju telefonu.
Judėjimo į skaitmeninę erdvę tendencija ryški jau dabar: bankai vienas po kito praneša uždarantys savo skyrius, trumpinantys darbo valandas bei mažinantys skyriuose teikiamų paslaugų spektrą. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, 2011 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvoje veikė 703 bankų skyriai, o 2012 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje jų liko tik 420. Darbuotojų skaičius bankuose sumažėjo net 1,5 tūkst. – iki 8,3 tūkst.
„Manau, kad klientų aptarnavimo bankų padaliniuose sumažės iki minimumo, o aptarnavimas persikels į klientų biurus ir namų ūkius, nes visi reikalai bus tvarkomi elektroniniu būdu. Internetu bus galima pateikti visus reikiamus dokumentus, o jie bus ratifikuojami elektroniniu parašu“, – skaitmenizuotą bankų ateitį regi Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas.
Mykolo Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros profesorė Eugenija Martinaitytė priduria, kad Australijos ar Kanados bankai, naudodamiesi mobiliąja platforma, jau dabar paslaugas teikia 24 valandas per parą, tad ir Lietuvoje ateinančiais metais neišvengiamai spartės mobiliosios bankininkystės paslaugos ir daugės jų vartotojų. „Pastarųjų metų kryptys yra aiškios: tai informacinių technologijų integravimas su bankinėmis sistemomis. Tai suteikia sinergijos efektą – atsiranda naujų paslaugų teikimo galimybių“, – tvirtina E.Martinaitytė.
Su tokiomis prognozėmis sutinka ir ekonomistas Antanas Buračas, manantis, kad per artimiausius dešimt metų įsivyraus elektroniniai atsiskaitymai – elektroniniai piniginiai vienetai bus naudojami visais atsiskaitymo lygiais. „Drauge su planšetiniais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais atsiranda unikalių galimybių patogiai, negaištant laiko sutvarkyti savo reikalus“, – pabrėžia A.Buračas.

Priežiūra griežtės

Be judėjimo į interneto erdvę, šiandien matoma ir dar viena nauja tendencija, kuri keis bankininkystės suvokimą per ateinančius 8–10 metų. Finansų krizės smarkiai supurtyta Europos Sąjunga griežtina reguliavimą ir bankų priežiūrą. Bankininkystės ekspertai prognozuoja, kad ši tendencija vis stiprės, o jos pasekmes pajus ir Lietuvos verslas.
A.Buračo nuomone, neišsiversime be pakartotinių bandymų ES paversti federacine valstybe su viena finansų sistema ir, ko gero, bendru biudžetu. „Tikėtina, kad federacinės tendencijos vis dėlto įsigalės, ir tai turės didelės įtakos bankinių struktūrų tvarkymui – komerciniai bankai taps labiau priklausomi nuo centrinio banko. Priežiūra griežtės, nes komercinių bankų savivalė pradėjo kelti didelę grėsmę valstybių finansiniam saugumui: Latvijos, Pietų Europos, net Islandijos pavyzdys parodė, kad valstybės, kurios neblogai tvarkėsi, smarkiai nukentėjo dėl užsienio bankų filialų nevaldomų spekuliacijų, o vėliau valstybei buvo užmesta nepagrįsta skolos našta“, – stiprėjančio noro labiau kontroliuoti bankus priežastis vardija ekonomistas.
Pasak jo, visą dešimtmetį finansų sektorius per spekuliacijas didino savo kvotą perimdamas nuo 10 proc. iki pusės įvairiose šalyse sukuriamos pridėtinės vertės. Kaip jis tai sugebėjo? „Bankai pučia fiktyvų kapitalą – tai ne vien kreditai, bet ir garantijos, indėlių sertifikatai bei kiti išvestiniai vertybiniai popieriai. Susidarė nenormali situacija, kai fiktyvių, nepadengtų vertybinių popierių masė, skirtingais skaičiavimais, 30–40 kartų viršija atitinkamų šalių sukurtą bendrąjį vidaus produktą. Mažiausias finansinis sukrėtimas, ir didelė dalis tų fiktyvių dokumentų bus anuliuota, nes neturi realaus padengimo“, – vis dar egzistuojantį pavojų atskleidžia A.Buračas.
Tai suprasdamos ES institucijos leidžia vis naujus apribojimus. Nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus mano, kad Lietuvos verslo įmones labiausiai palies Europos centrinių bankų pirmininkų priimtos “Bazelio III” taisyklės, turinčios įsigalioti nuo 2013 m. “Bazelio III” pakete svarbiausi du reikalavimai: pirmąjį, 10 proc. kapitalo pakankamumo, reikalavimą bankai Lietuvoje net viršija, tačiau kitas reikalavimas – turėti 30 proc. likvidaus turto, kurį būtų galima per 30 dienų paversti grynaisiais pinigais, jau tiesiogiai gali paveikti Lietuvos bendroves ir pakeisti paskolų politiką.
„Ateityje verslui gauti paskolas bus sudėtingiau, greičiau bus nutraukiamos jų sutartys ir sutrumpės grąžinimo laikotarpis: nemanau, kad paskolos bus išduodamos ilgiau ne 3–5 metams. Taigi investicijų, kurių atsipirkimo laikotarpis 7–10 metų, ateitis miglota. Rizikingi ar inovaciniai projektai turės būti finansuojami iš kitų šaltinių, ir bankai dar toliau nutols nuo šio segmento. Manau, kad bankų balansų pokyčiai privers keisti įmonių balansus – pirmiausia padidės sąnaudos. Įmonės dar negalvoja apie tai, bet turėtų įvertinti, kaip tai paveiks materialines investicijas, rizikingesnių inovacinių projektų finansavimą. Bankai Lietuvoje jau pradėjo skaičiuoti “Bazelio III” taisyklių įtaką savo veiklai“, – tvirtina V.Katkus.
Dėl didesnio reguliavimo ir prisiminimų apie pragaištingas pigių paskolų bumo pasekmes bent jau kelerius artimiausius metus tiek gyventojams, tiek verslui skolinimosi galimybės bus ribotos – panašios kaip dabar. Dėl šios priežasties S.Kropas mano, kad bankų pajamos iš skolinimo veiklos didės nedaug arba visai nedidės, o vis didesnį vaidmenį vaidins kitos paslaugos: „Bankai turi potencialo teikti įvairių kitų patrauklių produktų įmonėms – pradedant įmonių balansų valdymo ir baigiant konsultavimo bei tarpininkavimo verslui paslaugomis – ir taip kompensuoti mažėjančią galimybę uždirbti iš skolinimo.“

Bankų žlugimo neišvengsime?

Vilniaus taupomosios kasos analitikas Stasys Jakeliūnas mano, kad 2020 m. bankininkystės rinkos dalyvių žemėlapis atrodys panašiai kaip ir šiandien. Naujų stambių žaidėjų vargiai atsiras, nes maža mūsų rinka nepatraukli dideliems užsienio bankams, o skandinavų finansinės institucijos ir toliau dominuos. Skandinaviški bankai iš Lietuvos artimiausius 5–10 metų niekur nesitrauks, nes, S.Jakeliūno skaičiavimais, jie į Lietuvos ekonomiką 2004–2008 m. įmerkė iki 30 mlrd. Lt, daugiausia nekilnojamojo turto ir statybų sektoriuose. „Nuo to, ar skandinaviški bankai ras kitų krypčių, kurioms galės skolinti – energetikos, pramonės įmonių, priklausys ir skandinaviškų bankų apetitai bei požiūris į mūsų rinką“, – mano S.Jakeliūnas.
Finansų ekspertai prognozuoja, kad į Lietuvą galėtų įžengti nebent Rusijos kapitalo bankai, kuriems mūsų šalis būtų vartai į ES, o S.Kropas dar tikėtųsi tinklinių žaidėjų, tokių kaip „Unicredit“, turinčių padalinius visose ES šalyse, atėjimo.
Beje, ateityje bankai konkurencijos gali tikėtis ir iš kitų šaltinių: atsilaisvinusias nišas užims kredito unijos arba visai nauji rinkos dalyviai. S.Jakeliūno nuomone, naujais žaidėjais galėtų tapti prekybos centrai ar mobilieji operatoriai: pirmieji galėtų užimti atsilaisvinusią fizinės bankininkystės nišą ir aptarnauti tuos klientus, kurie nenori keltis į internetą, o antrieji – plėstis į elektroninę erdvę ir siūlyti atsiskaitymo paslaugas. A.Buračas priduria, kad aptarnauti klientus regionuose tiesiogiai galėtų ir Lietuvos paštas, turintis daugybę smulkių skyrių.
Prognozuojant, kaip šalies bankininkystė atrodys per ateinančius 8–10 metų, natūraliai kyla klausimas dėl bankų žlugimo, stipriai supurtančio visą ekonomiką, atvejų: neišvengėme jų nei pirmąjį, nei antrąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį. Ar pavyks užkirsti kelią bankų griūtims ateinantį dešimtmetį?
A.Buračas atsako, kad ne. „Bankinės technologijos plėtojamos taip smarkiai, kad visuomenė ir priežiūros institucijos nespėja kontroliuoti visų galimų rizikos sričių. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų du mokslininkai gavo Nobelio premiją už rizikos vertinimo modelio sukūrimą, o per pusantrų metų pasirodė 160 to modelio modifikacijų. Ne tiek daug sričių, kuriose galime pamatyti tokį augimo tempą, – dar nebent genetika, kosmonautika, informacinės technologijos“, – apibendrina A.Buračas.

Lietuvos bankininkystė iki 2020 m.

1. Aptarnavimas. Klientų aptarnavimas persikels į elektroninę erdvę, o bankų aptarnavimo padalinių sumažės iki minimumo.
2. Elektroniniai atsiskaitymai. Sparčiai paplis elektroniniai piniginiai vienetai.
3. Mobilioji bankininkystė. Sąskaitas tvarkysime mobiliuoju telefonu.
4. Reguliavimas. Bankų reguliavimas ir priežiūra stiprės visos ES mastu.
5. Skolinimas. Dėl griežtesnio reguliavimo siaurės skolinimosi galimybės: paskolos bus išduodamos trumpesniam laikotarpiui, pasiskolinti rizikingiems projektams bus dar sunkiau.
6. Naujos paslaugos. Didieji bankai gaus mažiau pajamų iš skolinimo, tad plės paslaugų spektrą – stiprins konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas verslui.
7. Įstatymas. Bus priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas.
8. Nišos. Atsilaisvinusią aptarnavimo akis į akį nišą užims nauji žaidėjai, tokie kaip prekybos tinklai ar pašto skyriai.
9. Nauji žaidėjai. Į Lietuvos rinką gali įžengti rusiško kapitalo bankai.
10. Bankrotai. Bankų griūčių neišvengsime ir ateityje, nes bankininkystės sektoriuje pokyčiai labai staigūs.

BFL

Europos Komisija ketina pažaboti šešėlinės bankininkystės rinkos augimą, baimindamasi, kad taip sparčiai augdama ji sukels rimtą pavojų Europos finansiniam stabilumui, praneša Euroactiv.

Politikai ir verslininkai reguliariai iškelia problemą, kad valstybės ar viešosios institucijos milijonus litų už nedideles palūkanas laiko bankuose, o valstybė tuo metu priversta skolintis iš užsienio kreditorių už tris keturis kartus didesnes palūkanas. Štai Valstybinė ligonių kasa terminuotu indėliu laikė 247 mln. Lt Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, Klaipėdos jūrininkų ligoninė banko sąskaitose sugebėjo sukaupti 23 mln. Lt, po „Snoro“ skandalo paaiškėjo, kokias didžiules sumas jame laikė kai kurios su valstybės ar savivaldybių biudžetais susijusios institucijos.
Finansų ministrės patarėja Rasa Jakilaitienė teigia, kad visų šių atvejų negalima statyti į vieną gretą. Kaip nustatė Valstybės kontrolė, Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas buvo sudarytas iš valstybės brangiai pasiskolintų lėšų ir tikrai laikytas banke kaip indėlis. Tačiau dalis asignavimų valdytojų, pavyzdžiui, aukštosios mokyklos ar ligoninės, yra viešosios įstaigos, tad jos turi teisę imti užmokestį už tam tikras paslaugas ir tomis lėšomis disponuoti. Tiesa, šios įstaigos gauna dotacijas ir iš valstybės ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų. Savivaldybėms ir aukštosioms mokykloms Konstitucija suteikia tam tikrą veiklos, įskaitant ir finansinės, autonomiją.
„Valstybės pinigų srautai juda tarp keturių atskirų (valstybės, savivaldybių, „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo) biudžetų. Atitinkamai pagal sritis pasidalijama ir kontrolė bei atsakomybė. Labai svarbu, kad viešojo sektoriaus institucijos ir įstaigos vertintų biudžeto lėšas ne kaip savo, o kaip mokesčių mokėtojų turtą“, – pabrėžia R.Jakilaitienė.
Ministrės patarėja primena, jog valstybė skolinasi tikrai ne tam, kad pasiskolintas lėšas investuotų į terminuotus indėlius komerciniuose bankuose, o kad finansuotų viešąsias paslaugas ir įgyvendintų įsipareigojimus, kai suplanuotos išlaidos viršija pajamas. Tiesa, skolinamasi su tam tikra atsarga, nes skolinantis „iš vakaro“ smarkiai išaugtų Vyriausybės skolinimosi sąnaudos ir mažėtų investuotojų pasitikėjimas. Kadangi į biudžetą gaunamų pajamų ir išlaidų grafikai nesutampa, kartais laikinai susidaro laisvų lėšų sumos, kurios trumpam, dažniausiai iki mėnesio, yra investuojamos. Už šias lėšas gaunamos palūkanos naudojamos viešosioms reikmėms.
Dabar valstybės biudžeto ir pasiskolintos lėšos komercinių bankų terminuotuose indėliuose siekia 425 mln. Lt. Asignavimų valdytojų valstybės biudžeto lėšų likučiai komerciniuose bankuose sudaro 64,5 mln. Lt, iš jų 29,4 mln. Lt – aukštųjų mokyklų uždirbtos pajamų įmokos už mokslą ir kitas paslaugas.

Išaugusi rizika dėl antros pasaulinės recesijos bangos ir atsinaujinusios bankų krizės – didžiausios grėsmės, su kuriomis šiuo metu  susiduria pasaulio bankininkystės sektorius.

Makroekonominė rizika vertinama kaip didžiausia iš 30-ies galimų rizikų, kurias patiria bankai, atskleidė naujausia  tarptautinė bankininkystės sektoriaus apžvalga “Banking Banana Skins”.

Kasmetinė CSFI (angl. Centre for the Study of Financial Innovation) ir „PwC“ bankininkystės sektoriaus apžvalga parengta remiantis daugiau kaip 700 bankininkų, bankus reguliuojančių institucijų ir bankininkystės sektoriaus apžvalgininkų apklausa, vykdyta 58 – iose pasaulio šalyse.

Apklausa parodė, jog susirūpinimas dėl bankų ateities yra didžiausias per 13 tyrimo metų. Didžioji dalis  respondentų tikisi ateityje sulaukti daugiau bankų nacionalizavimo ir bankroto atvejų. Pagrindinė nerimo priežastis – euro zonos krizė, susijusi su keleto šalių finansinių įsipareigojimų nevykdymu.

„Atlikta apklausa parodė, jog bankininkystės sistema yra vertinama kaip  silpna ir nestabili.  Vis aiškiau jaučiamas bankų nerimas dėl grėsmių, susijusių su neramumais euro zonoje, dėl gręsiančio papildomo kreditų įšaldymo ir nežinios dėl nuolat besikeičiančių įstatymų“, – teigia „PwC“ vadovaujantysis partneris Lietuvoje Chris Butler.

Euro zonos žlugimas turėtų neigiamos įtakos bankams ne tik Europoje, bet ir pagrindiniuose pasaulio regionuose. JAV, Kanados, Kinijos, Argentinos ir Australijos šalių bankininkams euro krizė kelia didžiausią susirūpinimą.

Pirmoji žlugimo pasekmė būtų milžiniški kreditų nuostoliai (2 vieta reitinge). Po to sektų finansavimo krizė ir sunkumai išlaikant bankų likvidumą bei naujo kapitalo pritraukimo galimybių sumažėjimas (3 ir 4 vieta reitinge).

Šią situaciją komplikuoja padidėjęs politinio aparato kišimasis (5) ir reguliacinė bankininkystės sektoriaus aplinka (6). Nors įstatymų leidimo iniciatyvomis siekiama numatyti kaip išvengti bankų krizės, įstatymų pasikeitimai taip pat kelia sąmyšį ir reikalauja papildomų sąnaudų bei apsunkina kreditų ekonomikai išdavimą.

Tyrimas taip pat parodė, jog didelį respondentų susirūpinimą kelia bankų sugebėjimas atsigauti po krizės. Sparčiai kylanti rizika yra bankų veiklos tęstinumas, t.y. bankų sistemos sugebėjimas išgyventi didžiąsias finansinių institucijų nesėkmes.

Pirmą kartą „Banking Banana Skins“ tyrimas atskleidžia, kad bankų veiklos rizikos vertinimas išsivysčiusiose šalyse  yra mažiau optimistinis nei besivystančiose ekonomikose. Respondentai Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose savo perspektyvas įvertino daug pozityviau nei Šiaurės Amerikos ir Europos bankininkai stipresnio augimo dėka, tačiau jie jautėsi neapsaugoti nuo pasaulinės bankininkystės griūties.

Į „Veido“ klausimus atsako ekonomistas, 1996–2000 m. Lietuvos banko pinigų politikos departamento direktorius dr. Gitanas Nausėda

VEIDAS: Ar galima teigti, kad ilguoju laikotarpiu tie, kurie nepasitikėjo litu, finansiškai pralošė?
G.N.: Galima taip sakyti. Kai susvyruodavo žmonių pasitikėjimas litu, tokiais neapibrėžtumo laikotarpiais bankų mokamos palūkanos už indėlius litais išaugdavo, o už indėlius užsienio valiutomis, jei didėdavo, tai nedaug. Vadinasi, tie, kurie bijodavo dėl galimo lito nuvertėjimo prarasti dalį santaupų ir perkeldavo jas į eurus ar kitas valiutas, prarasdavo galimą uždarbį dėl skirtumo tarp palūkanų, mokamų už indėlius litais ir už indėlius užsienio valiuta. Kartais tai būdavo ženklios sumos.
Kitas pavyzdys: kai 2001–2002 m. vyko pasirengimas persieti litą nuo JAV dolerio prie euro, o persiejimo kursas dar nebuvo žinomas, ne kartą sakėme žmonėms, kad tokiu neapibrėžtumo laikotarpiu geriausia saugoti santaupas nacionaline valiuta. Tuo metu labai didelė dalis žmonių turėjo daug dolerių ir, nepaisydami visų perspėjimų, net ir po lito susiejimo su euru toliau laikė santaupas doleriais. Kaip žinoma, netrukus po lito susiejimo su euru dolerio kursas ėmė kristi ir jau po metų, 2003-iaisiais, už dolerį buvo mokama tik maždaug 3 Lt, kai kažkada santykis buvo 4 Lt už vieną dolerį. Per kitus trejus metus dolerio kursas dar labiau smuko, tad visi, netikėję litu, labai smarkiai pralošė.
VEIDAS: Prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, kam labiau pasisekė dėl paskolų – tiems, kurie jas ėmė litais, ar tiems, kurie ėmė eurais?
G.N.: Su paskolomis buvo kitaip. Tiems, kurie ėmė paskolas litais su ne fiksuoto, o kintamo dydžio palūkanomis (tokių dauguma), netikrumo laikotarpiais palūkanos gerokai išaugdavo. Tie, kurie ėmė paskolas eurais, tokio smarkaus palūkanų padidėjimo išvengdavo.
Dėl paskolų sakiau ir sakysiu: jeigu pasitikite litu ir jei pajamas gaunate litais, imkite paskolas eurais. Aš litu pasitikiu ir pats naudojuosi šia optimalia formule.
VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti: „lito krizė“, „pasitikėjimas litu krinta“. Kaip tai suprasti, jei kursas euro atžvilgiu jau dešimtmetį nekinta?
G.N.: Tikros lito krizės nė karto nėra buvę. Būdavo kitų, užsienio krizių aidas, kuris paveikdavo pasitikėjimą litu. Kildavo klausimų, ar Lietuva sugebės pasiskolinti pinigų finansų rinkose, ar sugebės atsiskaityti, ar Vyriausybė nesusigundys padengti skolų devalvuodama litą. Tokiais laikotarpiais vykdavo bėgimas nuo lito prie užsienio valiutų. Taip buvo per bankų krizę 1995–1996 m., per Pietryčių Azijos krizę 1997 m., dar keletu atvejų – iš viso gal penkis kartus. Pastarąjį tokį bėgimą nuo lito turėjome 2009-ųjų sausį, po „Lehman Brother“ bankroto sukeltos pasaulinės finansų krizės.

Lietuvos banko po dešimtmečio vėl prisimintos atviros rinkos priemonės dar kartą patvirtino, kad komerciniai bankai pinigų turi, bet įdarbinti jų vis dar nelinkę.

Jau visą mėnesį Lietuvoje veikia vadinamosios atviros rinkos operacijos, skirtos prireikus komerciniams bankams gauti papildomų pinigų ar perteklinius išteklius padėti kaip terminuotus indėlius, – indėlių ir skolos vertybinių popierių pirkimo bei atpirkimo aukcionai.
Šiuos sandorius Lietuvos bankas prisiminė ir vėl pasiūlė rinkoje po dešimties metų pertraukos. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Darius Petrauskas „Veidui“ tvirtino, kad ilgą laiką tarpbankinėje rinkoje nebuvo tokios specifinės situacijos, kuri pareikalautų praktinio šių priemonių taikymo. Analitikai mano, kad pasitelkti šias priemones Lietuvos banką paskatino „Snoro“ bankrotas ir euro zonos krizė: siekta suteikti komerciniams bankams galimybę ir greitai trumpam laikotarpiui pasiskolinti pinigų, ir apsaugoti bankų turimus išteklius nuo galimų euro turbulencijų.
Per mėnesį tapo akivaizdu, kad Lietuvos bankams šiuo metu svarbiau ne gauti papildomų lėšų parduodant Vyriausybės vertybinius popierius, bet atvirkščiai – įdarbinti savo laisvus pinigus, kurių bankuose, atrodo, yra pakankamai. Nuo gruodžio mėnesio įvyko penki terminuotų indėlių aukcionai, per kuriuos mažiausias palūkanas pasiūlę komerciniai bankai pasidėjo indėlius Lietuvos banke. Per pastarąsias dvi savaites septynioms dienoms komerciniai bankai pasidėjo po 900 mln. Lt indėlį, o iš viso per mėnesį – 2,8 mlrd. Lt (tiesa, dalis pinigų kas savaitę galėjo kartotis). Tuo tarpu vertybinių popierių Lietuvos bankui parduota tik už 210 mln. Lt, o pastarąsias dvi savaites tokių aukcionų iš viso nevyko.
Jei bankai deda indėlius už tokias menkas palūkanas – apie 0,41 proc., vadinasi, pinigų jie turi, tačiau galimybių pelningai įdarbinti pinigus suteikiant paskolas verslui ir gyventojams vis dar nemato. Po krizės bankai pakeitė skolinimosi sąlygas, o naujoji Lietuvos banko valdžia dar labiau sugriežtino reikalavimus, įvesdamas atsakingo skolinimo gaires.

Litui grėsmės nekelia

Nors kai kurie ekonomistai pradėjo skambinti pavojaus varpais, esą šios priemonės silpnina litą, nes Lietuvos bankas išleisdamas naujus litus superka šalies Vyriausybės vertybinius popierius, o ne įsigyja užsienio valiutos litams padengti, šių operacijų mastai nėra dideli ir grėsmės bent kol kas nekelia.
„Lito stabilumo griovimu tikrai nekaltinčiau, nes mastas nėra didelis, kad turėtų įtakos pinigų masei. Net atvirkščiai – statistika rodo, kad Lietuvos banke padedama kur kas daugiau indėlių, nei parduodama vertybinių popierių, tad pinigų kiekis komercinėje sistemoje mažėja, o ne didėja“, – pabrėžia kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitikas Stasys Jakeliūnas.
Jo manymu, šios priemonės greičiausiai pasiūlytos kaip prevencinė priemonė bankų sistemos stabilumui po „Snoro“ banko bankroto užtikrinti. Analitikas spėja, kad galbūt ši priemonė pirmiausia buvo skirta bankams, kurie neturi užnugaryje motininių bankų ir galėjo susidurti su problemomis dėl indėlių atitraukimo. „Jei būtų pasiūlyti tik vertybinių popierių pirkimo sandoriai, per daug tiesmukiškai galima interpretuoti, kam skirta. Norint tai šiek tiek užmaskuoti, pasiūlytas priemonių paketėlis“, – aiškina S.Jakeliūnas.
D.Petrauskas neslepia, kad tarpbankinėje rinkoje susidariusi situacija yra „Snoro“ bankroto išdava, tačiau pabrėžia kitą priežastį: išmokėjus indėlių draudimo sumas „Snoro“ indėlininkams, komercinius bankus pasiekė didžiulė injekcija.
„Nesant alternatyvų perteklinis likvidumas iškeičiamas į eurus ir ieškoma, kaip juos investuoti. Papildomos priemonės suteikia daugiau lankstumo patiems bankams, turintiems perteklinį likvidumą, nekeisti litų į eurus ir neieškoti pinigų įdarbinimo alternatyvų euro rinkoje, kuri, ne paslaptis, pastaruoju metu sušlubavusi ir neveikia idealiai“, – tvirtina Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas.
Mykolo Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros dėstytoja Eugenija Martinaitytė šiuos sprendimus vertina pozityviai, nes jie praplečia Lietuvos centrinio banko galimybes veikti monetarinę politiką. Iki šiol centrinio banko veiksmai buvo suvaržyti argumentais, kad Lietuvoje galioja valiutų valdybos modelis. „Akivaizdu, kad veikiantis valiutų valdybos modelis yra modifikuotas, lankstesnis, tai leidžia Lietuvos bankui vykdyti funkcijas, būdingas klasikiniam bankui, – aktyviai naudoti atviros rinkos operacijas“, – pabrėžia E.Martinaitytė.

Maždaug pusė Lietuvos gyventojų nepalankiai vertina Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus, nacionalizuojant finansinių sunkumų turintį komercinį „Snoro“ banką, kuriam iškelta bankroto byla, rodo BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Rait“ apklausa.

Labai neigiamai valdžios veiksmus įvertino 22 proc. apklaustųjų, 27 proc. teigė juos vertinantys greičiau neigiamai. Net 29 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų juos vertino nei teigiamai, nei neigiamai.

Vos 4 proc. apklaustųjų Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus įvertino labai teigiamai, 14 proc. – greičiau teigiamai. 3 proc. gyventojų nepareiškė savo nuomonės šiuo klausimu.

Vyriausybės ir centrinio banko veiksmus labai teigiamai dažniau vertina gyventojai su aukštuoju išsilavinimu, aukščiausiomis pajamomis (daugiau nei 1100 litų vienam namų ūkio nariui per mėnesį), trijų didmiesčių gyventojai, taip pat specialistai.

Greičiau teigiamai šiuos veiksmus statistiškai reikšmingai dažniau vertino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai bei specialistai.

Neutralios pozicijos (nei teigiamai, nei neigiamai) dažniau laikėsi rajonų centrų gyventojai bei moksleiviai ir studentai.

Vyriausybė lapkričio 16 dieną nacionalizavo „Snoro“ banką, o Lietuvos banko valdyba lapkričio 24 dieną nusprendė inicijuoti bankui bankroto bylą. Sprendimą iškelti bankroto bylą „Snoro“ bankui Vilniaus apygardos teismas priėmė gruodžio 7 dieną, bankroto administratoriumi paskirtas tarptautinės finansų konsultacijų bendrovės “Zolfo Cooper Europe” vyriausiasis partneris Neilas Cooperis.

„Rait“ gruodžio 5-12 dienomis apklausė 1025 šalies gyventojų nuo 15 iki 74 metų.

2012-aisiais Europoje išgyventi galimybę turi tik patys stipriausi ir mažiausiai vyriausybių skolų prisipirkę bankai. Visų kitų greičiausiai laukia liūdnas galas.

Pasaulinė reitingų agentūra “Standard&Poor’s” sumažino 37 pasaulio bankų reitingus. Tarp šių bankų atsidūrė ne tik tokie gerai žinomi bei stambūs Amerikos bankai, kaip “Bank of America”, “Citigroup” ar “Goldman Sachs”, bet ir daugybė Europos bankų. Pavyzdžiui, “Standard&Poor’s” nurėžė reitingus Didžiosios Britanijos bankams “Royal Bank of Scotland” ir HSBC, taip pat Šveicarijos UBS ir kitiems.
“Standard&Poor’s” pėdomis ketina pasekti ir kita reitingų agentūra “Moody’s”, paskelbusi, jog ketina sumažinti 87 Europos bankų reitingus. Agentūros taikinyje – daugiausia Ispanijos, Italijos, Austrijos, Prancūzijos bankai. Tarkime, reitingų sumažinimas gresia net 21 Ispanijos bankui, 17-ai bankų Italijoje, devyniems Austrijos ir aštuoniems Prancūzijos bankams, įskaitant tokius stambius Prancūzijos bankus, kaip “Paribas”, “Societe Generale”, Prancūzijos bankas ir Prancūzijos žemės ūkio kreditų bankas.
“Moody’s” analitikai aiškina, kad didžiausia šių bankų bėda – išpirktos valstybių skolos. Pavyzdžiui, Italijos ir Prancūzijos bankai tokių pavojingų skolų yra nupirkę už daugiau nei 100 mlrd. eurų, o iš viso Europos bankai vyriausybių obligacijoms šiuo metu yra išleidę apie devynis trilijonus eurų.
Iš esmės tai reiškia, kad Europos bankai balansuoja ties itin pavojinga riba, kai bet kurios euro zonos valstybės kolapsas reikštų ir neišvengiamą bankų griūtį.
Ir nors šiuo metu labiausiai rizikuoja Ispanijos bei Italijos bankai, ne ką mažesnis pavojus gresia ir Vengrijos, Rumunijos bei kai kurių Pietryčių Europos šalių bankams, kurių obligacijų vertė viršija 110 proc. tų šalių BVP.
Dar garsiau pavojaus varpai skamba Austrijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Štai Šveicarijos nacionalinis bankas neseniai įpareigojo du didžiausius šalies bankus UBS ir “Credit Suisse” reikšmingai sumažinti turimų obligacijų kiekį. Teigiama, kad šie bankai pastaruoju metu elgiasi itin neapdairiai ir neatsakingai, o jų turimų obligacijų vertė viršija 500 proc. Šveicarijos BVP.

Bankams – nauji reikalavimai

Naujus nurodymus bankams sugalvojo ne tik šveicarai. Prieš kelias savaites susitikę Europos Sąjungos finansų ministrai nutarė pareikalauti, kad euro zonos bankai per ateinančius devynis mėnesius savo įstatinį kapitalą padidintų 108 mlrd. eurų, skirtų galimiems kitų metų nuostoliams padengti.
Tačiau jei tikėsime ekspertų skaičiavimais, ši suma – juokinga, palyginti su bankams gresiančiais praradimais. Nepriklausomi analitikai skaičiuoja, kad euro zonos bankų nuostoliai dėl šalių nemokumo sieks 275 mlrd. eurų, o Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, bankų nuostoliai kitais metais gali būti dar didesni – bankų sąskaita 2012-aisiais gali būti nurašyta vyriausybių skolų, vertų 300 mlrd. eurų. Beje, didžiausios šių nurašymų kaltininkės – Belgija, Graikija, Airija, Italija, Portugalija ir Ispanija, kurių beviltiškos skolos euro zonos bankams pridarys 278 mlrd. eurų nuostolių.
Na, o labiausiai dėl to nukentės Vokietijos ir Prancūzijos bankai, nes jie yra supirkę per 70 proc. visų nebegrąžinamų vyriausybių skolų.

Du scenarijai

Siaubą bankams kelia ne vien vyriausybių skolų nurašymai. Kaip teigia Didžiosios Britanijos analitinis savaitraštis “The Economist”, belieka džiaugtis, kad prie bankų durų eilėse nelaukia milijonai indėlininkų, skubančių, kaip Latvijoje ar Lietuvoje, atsiimti iš bankų savo jiems paskolintų pinigų. Tačiau tuo pat metu milijardai eurų nepastebimai iškeliauja iš Europos bankinės sistemos vertybinių popierių pavidalu, nes investuotojai paniškai traukiasi iš Europos į kitas pasaulio rinkas. Skaičiuojama, kad vien JAV fondai iš Europos rinkos atsiėmė 42 proc. čia cirkuliavusių pinigų, o Europos bankams išduodamų paskolų apimtys JAV nuo gegužės mėnesio smuko net 69 proc.
Dėl to Europos bankai priversti tiesiog pusvelčiui platinti akcijas, kad bent kažkaip prasimanytų grynųjų pinigų. Pavyzdžiui, “Citigroup” skaičiavimais, trečiąjį šių metų ketvirtį Europos bankai savo obligacijas platino vidutiniškai vos už 15 proc. pernykštės tokių pačių akcijų vertės.
Geriausia, kas dėl visos šios situacijos gali nutikti kitais metais, analitikų nuomone, yra likvidumo, arba kreditų, krizė, kuri reiškia, jog bankai tiesiog pristigs pinigų paskoloms ir kažkuriam laikui nustos jas dalyti verslininkams.
Blogiausias variantas – dėl to įvyksianti virtinė bankų bankrotų. Beje, didžiausia likvidumo problema šiuo metu yra Centrinėje ir Rytų Europoje, nors tos pačios problemos kamuoja visos Europos bankus.
Ima sklisti gandai ir apie galimą rimtą bankų likvidumo krizę Rusijoje, kuri neabejotinai turėtų didžiulę įtaką ne tik nuo Rusijos labiausiai priklausomoms Baltijos šalims bei Lenkijai, bet ir visoms Europos finansų institucijoms.
Beje, Latvijoje bei Lietuvoje ir be šios priežasties jau bankrutavo po vieną banką, o Lenkijos ši liūdna perspektyva dar tik laukia. Mat visai neseniai, lapkričio viduryje, “Moody’s” pakeitė Lenkijos skolinimosi reitingą iš stabiliausio į neigiamą. Tiesa, kol kas ne dėl tiksinčios Rusijos bombos, o dėl to, kad kitais metais laukiama Lenkijos ekonomikos augimo sulėtėjimo: šiemet Lenkijos ekonomika augs 4,1 proc., o kitais metais – 3,1 proc.
Vis dėlto Lenkijos nacionalinio banko vadovas Marekas Belka tikina, kad padėtis Lenkijoje tebėra labai gera, nes šalies bankų kapitalizacija yra nepriekaištinga, o grėsmė šaliai kitais metais gali kilti tik dėl to, jog bankams bus kur kas sunkiau skolintis iš kolegų euro zonos šalyse. Tai labai rizikinga, nes kitais metais daugiau nei pusei visų Lenkijos skolų sueina grąžinimo terminas, tad turimas skolas teks rekapitalizuoti, tai yra skolintis pinigų joms padengti, be to, veikiausiai kur kas brangiau nei įprastai.
Lenkijai gresia dar ir paskolų krizė, nes daugiau nei penktadalis visų šios šalies bankų paskolų fiziniams ir juridiniams asmenims išduota šiuo metu labai nestabilia valiuta – Šveicarijos frankais (tokios paskolos sudaro 21,3 proc. viso išduotų paskolų portfelio).

Stabiliausi – Skandinavijos bankai?

Nors Latvijoje praėjusią savaitę kilo panika dėl skandinaviško “Swedbank” veiklos, ekspertai ramina, kad ji visiškai nepagrįsta. Yra netgi priešingai: esą kitų šalių bankams gresiančių negandų greičiausiai išvengs tik skandinavų valdomos finansų institucijos. Šiuo atveju ne išimtis ir Latvijoje bei Lietuvoje veikiančios jų antrinės bendrovės. Kodėl?
Pirmiausia Skandinavijos šalių kitais metais laukia ekonomikos pagyvėjimas. Be to, beveik visos Skandinavijos šalys kitais metais tikisi smarkiai sumažinti vyriausybių skolas. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybės skola turėtų nukristi iki 36,3 proc. BVP ir būti dar mažesnė nei iki 2008-ųjų krizės, kai siekė 40,2 proc. BVP.
Danijos vyriausybės skola sumenks iki 44,1 proc. ir bus dvigubai mažesnė nei Europos Sąjungos šalių vidurkis. Na, o Norvegija iš naftos gaunamų pajamų yra sukaupusi netgi 530 mlrd. JAV dolerių taupymo fondą, tad jos valstybės skola, šiek tiek viršijanti 100 mlrd. dolerių, šiuo atveju nekelia jokių rūpesčių.
Svarbiausia tai, kad itin geri metai žadami visiems Skandinavijos bankams. “Nordea”, “Handelsbanken”, SEB ir “Swedbank” jau skaičiuoja būsimą pelną, tikėdamiesi, kad jis net dvigubai viršys šiemet uždirbtas solidžias sumas.
Tiesa, vienintelė išimtis, kai kalbama apie nuo Skandinavijos priklausomų bankų ateitį, yra Estija. Nors ši šalis vis dar tebelaikoma visos euro zonos pavyzdžiu, o 90 proc. šalies bankų yra antriniai Skandinavijos bankai, tačiau Estija, kaip euro zonos valstybė, yra kur kas labiau pažeidžiama dėl euro zonos valstybių skolos krizės nei jos “Baltijos sesės”. Tad Estijos centrinis bankas vyriausybę paragino kitų metų biudžetą planuoti remiantis ne “standartiniu”, o “kriziniu” scenarijumi ir neatmesti galimybės, kad šalies bankų sektoriaus laukia itin įtempti 2012-ieji.
Užtat tarp gerųjų pavyzdžių yra dar keletas pavyzdingų valstybių. Pavyzdžiui, itin teigiamai vertinama Čekijos bei Slovakijos bankų padėtis, mat jie yra nusipirkę itin mažai vyriausybių obligacijų, o jų vertė tokia nedidelė, kad net skolų nurašymai šių bankų nepriverstų bankrutuoti.
Apibendrinant galima teigti, kad 2012 m. daugiausiai šansų išgyventi turi tie bankai, kurių valdytojai nesusigundė greitu uždarbiu rizikingai skolinant pinigus jau ir taip itin prasiskolinusioms vyriausybėms arba kurių užnugaryje – stabilus investuotojų pasitikėjimas.

Naudodamiesi beviltiška verslininkų padėtimi bankai vis dažniau reikalauja užstatyti jau ne tik įmonės, bet ir asmeninį turtą. Tai jau pražudė nemažai verslininkų ir apskritai žlugdo lietuvių verslumą.

Nors mūsų premjeras ir ministrai nuolat kalba apie verslo sąlygų Lietuvoje gerinimą, kol kas viskas klostosi lygiai atvirkščiai ir tos sąlygos nuolat blogėja. Tiesa, jas blogina ne Vyriausybė, o biurokratai ir ypač dažnai – bankai.
Paprastai labai mažai įmonių išsiverčia be banko paskolos. O bankai mūsų valstybėje labai godūs: paskolas neretai siūlo su 12 ir daugiau procentų siekiančiomis palūkanomis, maža to, vis dažniau iš verslininkų pareikalauja laiduoti asmeniniu turtu. Nesvarbu, kad toks reikalavimas prieštarauja pasaulinei verslo logikai.
Iki 2007 m. šią priemonę bankai naudojo itin retai, tačiau nuo 2008-ųjų tokios sutartys pasipylė kaip iš gausybės rago. Būtent 2008 m. bankai išdavė daugiausiai paskolų juridiniams subjektams, nes verslininkai manė, kad ekonomikos pakilimas tęsis dar ilgai, ir nelabai suko galvos, kokios sąlygos įrašytos sutartyse, – svarbu, kad gauna paskolą. Bankai, viena vertus, lengva ranka dalijo paskolas, kita vertus, įrašė visas įmanomas sąlygas, taip pat ir laidavimą asmeniniu turtu, kad tik maksimaliai apsidraustų.
Dar labiau asmeninio laidavimo reikalavimas išplito atslinkus krizei. Realybėje viskas atrodydavo maždaug taip: prasidėjus sunkmečiui ir pablogėjus įmonės veiklos rezultatams bei sumažėjus bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei, bankas imdavo reikalauti, kad įmonė paskolą grąžintų anksčiau arba kad įmonės akcininkai asmeniškai laiduotų už jog grąžinimą savo turtu. Kadangi paskolos grąžinti dauguma neturėdavo galimybių, daugybė verslininkų ryžosi pasirašyti pražūtingas sutartis, kad jie sutinka laiduoti asmeniniu turtu.
Milijardierius Richardas Bransonas savo knygose tokią bankų praktiką stipriai kritikuoja, primindamas posakį: su kitu nesielk taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Jo įsitikinimu, negalima žmogaus versti ir verslą, ir šeimos gerovę statyti ant kortos. Verslas turėtų būti plėtojamas atskiriant jį nuo asmeninio gyvenimo. JAV apskritai laikomasi nuostatos, kad bankrotas – tai naujo verslo pradžia.

Bankas spaudžia paskutinius syvus

Vis dėlto buvęs įmonės savininkas Alvydas Valentinavičius jau niekada nesiims naujo verslo: neseniai jis ne tik prarado dešimt metų kurtą krovinių vežimo verslą, bet ir iki šiol tebesibylinėja su banku dėl pakibusios daugiau kaip 100 tūkst. Lt skolos.
Dabar pašnekovas pats dirba samdomu darbuotoju ir yra visai patenkintas savo statusu. Jam nebereikia nuolat patirti tos frustracijos, kurią patirdavo būdamas verslininku: nereikia rūpintis darbuotojais, nereikia išklausyti mokesčių inspekcijos reikalavimų, nereikia pasirašinėti velnio sutarčių su bankais, nereikia rizikuoti, į jį nebežiūrima kaip į priešą ar vagį. Nors kaip tik taip į jį buvo žvelgiama, kai jis buvo verslininkas.
Bet pažvelkime, kaip buvo sudorotas verslininkas A.Valentinavičius. Net ir iš draugų girdėdamas patarimų neprasidėti su bankais, jis vis dėlto suprato, kad be paskolos išsisukti nepavyks, nes juk vienas krovininis automobilis kainuoja apie pusę milijono litų. 2007 m. rudenį, vos tik prasidėjus deryboms su banku, nebuvo nė kalbos, kad už paskolą teks laiduoti asmeniniu turtu. „Tai žinodamas, aš iš viso nebūčiau ėmęs paskolos, nes griežtai laikiausi taktikos atskirti verslo ir šeimos reikalus“, – prisimena A.Valentinavičius.
Jis tikina iš pradžių gavęs visai kitokį preliminarios sutarties variantą, nei po to buvo pakišta pasirašyti. „Po to, kai iš anksto aptariamos sąlygas, bankas mėgsta ką nors keisti. Žino, kad tu jau nesipriešinsi, nes nebeturi laiko“, – tvirtina buvęs verslininkas.
Dabar jis gali kaltinti tik save, kad neišsireikalavo pirmosios sutarties kopijos ir neatidžiai perskaitė keliolika puslapių, kurių viduryje buvo įspraustas ir punktas dėl laidavimo asmeniniu turtu. Verslininkas vienareikšmiškai tikina, kad buvo apgautas.
Kai A.Valentinavičiaus įmonė bankrutavo, bankas pardavė sunkvežimius ir ne tik susigrąžino pinigus, bet ir uždirbo, taigi nuostolių nepatyrė. Bet remdamiesi sutartimi, banko atstovai suskaičiavo 175 tūkst. Lt įvairių baudų, kurias teismas sumažino iki 125 tūkst. Lt, nes jos buvo neadekvačiai didelės. Dabar byla perduota aukštesnės instancijos teismui, tačiau pašnekovas jau susitaikė su mintimi, kad teks atsisveikinti su tokios vertės šeimos turtu.
Šiuo atveju pats įmonės savininkas buvo įklampintas į laidavimo savo turtu liūną. Bet Lietuvoje esama daugybės netgi tokių pavyzdžių, kai bankai tiek suįžūlėdavo, kad imdavo reikalauti laidavimo asmeniniu ne tik verslininko, bet ir jo žmonos ar vaikų turtu. „Veidui“ žinoma viena dramatiška istorija, kai šeimos verslą įsteigęs verslininkas buvo priverstas sutikti su sąlyga, kad ir trys sūnūs prisiimtų atsakomybę už banko paskolą. Tuo metu jauniausiam buvo vos 19 metų, o ant jo galvos jau pakibo šeimos skolų našta.
Šiuo metu net 90 proc. kredito sutarčių Lietuvoje pasirašoma laiduojant asmeniniu verslininkų turtu. Pasak Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, tai perteklinis ir netgi pražūtingas bankų reikalavimas. Jis žinąs nemažai atvejų, kai 2009 m. viduryje įmonės gaudavo paskolas, įkeisdamos septynis kartus jų sumą viršijantį turtą. Pavyzdžiui, jei imi 100 tūkst. Lt paskolą, tai reikia įkeisti 500 tūkst. Lt įmonės turtą ir dar laiduoti apie 200 tūkst. Lt siekiančiu asmeniniu turtu.

Tarp teisėtumo ir teisingumo

Advokatų kontoros „Jurex“ advokatas Marius Tamošiūnas pastebėjo, kad nuo 2007 m. bankai ėmė siūlyti klientams standartines sutartis su įtraukta asmenine verslininko atsakomybe savo turtu. Paprastai būdavo klausiama: „Ar tu tiki, kad verslas pasiseks?“ Gavęs teigiamą atsakymą, banko atstovas tęsdavo: „Jei tiki, pasirašyk laidavimo asmeniniu turtu sutartį. Jei nesutinki, vadinasi, arba verslas nepasiseks, arba turi nedorų sumanymų.“ Tokio argumento priremtas verslininkas nebeturėdavo kur trauktis.
Pasak advokato, laidavimas asmeniniu turtu – iš principo normalus teisinis instrumentas, juk niekas nesiginčija dėl būsto įkeitimo, kai imi paskolą jam pirkti. Šiuo atveju klausimas, kaip šis instrumentas naudojamas. Bankai paprastai pamiršta, kad galima taikyti subsidiaraus laidavimo modelį: kai užstatui neužtenka turimo įmonės turto, įkeičiama asmeninio turto dalis. Bankroto atveju, tik išpardavus bendrovės turtą ir nepadengus viso kredito, imamasi asmeninio turto pardavimo.
„Šiandien bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos. Turint omenyje, kad sudarant sutartis derybų beveik nevyksta, jos parengiamos vienašališkai. Paradoksalu, bet verslininkas dar turi sumokėti mokestį už tokių sutarčių parengimą. Taigi šiuo atveju reikia jausti ribą tarp teisėtumo ir teisingumo“, – gana žiaurų bankų požiūrį į verslininkus apibūdino teisininkas.

Paskolos išduodamos atsargiai

Visos Europos bankai paveikti nepasitikėjimo nuotaikų (tad paskolų išdavimas gerokai susitraukęs), tačiau jie nesielgia taip kaip Lietuvos bankai. Šiuo metu Lietuvos bankai galimybę suteikti paskolą paprastai pradeda svarstyti tik tada, jei turto vertė ją viršija tris keturis kartus. Ir artimiausiu metu jokių didesnių prošvaisčių nematyti.
Banko DNB atstovas Andrius Vilkancas argumentuoja, kad, teikdamas paskolą verslui ir reikalaudamas įmonės ar asmeniniu akcininkų turtu laiduoti už visą ar dalį paskolos, bankas siekia sumažinti savo riziką verslo projekto nesėkmės atveju. Suteikus finansavimą be pakankamo užstato, visą riziką už verslo nesėkmę tektų prisiimti tik bankui, o tai būtų neatsakinga indėlininkų, kurie patikėjo bankui savo santaupas, atžvilgiu. Pasak pašnekovo, kai klientas dirba su banku ilgesnį laiką ir bankas pamato jo gebėjimą planuoti bei valdyti verslą, asmeninio laidavimo dažniausiai nebereikia.
Pradedantiesiems verslininkams, kuriems be asmeninio užstato gauti banko kreditavimo praktiškai neįmanoma, A.Vilkancas siūlo įvairias valstybės remiamas smulkiojo verslo skatinimo programas arba privataus verslo iniciatyvas.
Tačiau tuos kitus finansinius instrumentus, tokius kaip „Verslo angelai“, „Seed forum“, rizikos kapitalo fondai, kritikuoja S.Besagirskas. „Jei atidžiau juos paanalizuotume, jau geriau iš giminių pasiskolinti, bet pagalbos ten nesikreipti, nes sąlygos ten dar blogesnės nei bankų. Užrašome didelėmis raidėmis ant Ūkio ministerijos pastato „skatinimo planas“ ar „Saulėtekio komisija“ ir manome, kad paskatinome verslo kūrimąsi. Ne, nepaskatinome. To nežtenka“, – tvirtina pramonininkų atstovas.
Pasak „Swedbanko“ verslo bankininkystės kreditavimo vadovo Mindaugo Steikūno, asmeninis laidavimas aktualiausias smulkiajam verslui, kai reikia greitai pasiskolinti įmonės veiklai reikalingų lėšų. Vidutinio dydžio arba didelėse įmonėse asmeninio laidavimo praktika naudojama daug rečiau.
Tačiau tai iš principo tik atsikalbinėjimai. Aišku viena, kad bankai Lietuvoje drakoniškais savo reikalavimais pražudė daugelį verslininkų, tūkstančius verslininkų pražildė ir stipriai užgniaužė patį verslumą. Nes dauguma žmonių norėtų savo verslo, turi idėjų, bet nenori turėti reikalų su bankais. Jie laukia geresnių laikų, bet laukti teks dar ilgai. Tad daugybė įmonių taip ir negims.

Advokatas M.Tamošiūnas: „Bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos.“

Bankrutavęs bankas SNORAS nutempė žemyn ir piliečių pasitikėjimą Lietuvos komerciniais bankais. Jų visuomeninis reitingas smuko perpus, pastebimai sumenkindamas ir pasitikėjimą Lietuvos banku.

Net trys iš keturių šalies gyventojų lapkričio mėnesio visuomenės nuomonės apklausoje teigė nepasitikį komerciniais bankais, nors anksčiau jais ir Lietuvos banku labiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo.

Nors ir smarkai kritęs šių finansinių institucijų pasitikėjimo vertinimas “nesugebėjo perspjauti” Seimo ir Vyriausybės įvaizdžio. Kaip ir visus metus, taip ir metų gale jos – šio vertinimo rikiuotės dugne.

Lapkričio mėnesį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo keturiomis institucijomis: Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba – 83 proc. teigiamų atsiliepimų, Prezidento tarnyba – 68 proc., sielovados institucija Bažnyčia – 66 proc. ir krašto apsauga – 59 proc.

Kiekviena šių institucijų pasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų.

Dar keturiomis institucijomis šalies gyventojai daugiau pasitikėjo nei nepasitikėjo – Konstituciniu Teismu, Lietuvos žiniasklaida, Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei profsąjungomis.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 18-25 dienomis atliktos apklausos duomenimis, labiausiai šalies gyventojai nepasitikėjo Seimu ir Vyriausybe.

Tautos išrinktieji visuomenės nuomonės apklausoje įvertinti 85 nepasitikėjimo procentais. Vyriausybė – 80 proc.

Kitos institucijos, kuriomis nepasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų: jau minėtieji komerciniai bankai – 76 proc., teismai – 73 proc., prokuratūra – 68 proc., muitinės – 59 proc., savivaldybės bei policija – po 51 proc.

Per mėnesį nuo spalio apklausos kiek pagerėjo tik dviejų institucijų vertinimas – “Sodros” 4 procentiniais punktais bei profsąjungų – 2 procentiniais punktais.

Po SNORO nacionalizavimo ir bankroto labiausiai – dvigubai – sumažėjo gyventojų, pasitikinčių komerciniais bankais – sumažėjo 16 procentinių punktų. 8 procentiniais punktais per mėnesį krito pasitikėjimas Lietuvos banku.

Nuo spalio 5 procentiniais punktais sumenko pasitikėjimas Konstituciniu Teismu, teismais apskritai, prokuratūra ir muitinėmis.

Anot kompanijos “Baltijos tyrimai” sociologo Romo Mačiūno, po 2008-ųjų ekonomikos krizės pasitikėjimas komerciniais bankais buvo gerokai kritęs ir dvejus metus iki šių metų pradžios buvo stabiliai žemas. Nuo šių metų vasario pasitikinčių komerciniais bankais laipsniškai daugėjo ir vasaros pabaigoje jais pasitikėjo jau keturi iš dešimties – 38 proc. – suaugusių šalies gyventojų. Tačiau po banko SNORAS bankroto pasitikinčių komerciniais bankais sumažėjo nuo 32 proc. spalio mėnesį iki 16 proc. lapkričio pabaigoje.

Nepasitiki komerciniais bankais net trys iš keturių – 76 proc. – Lietuvos gyventojų. Per mėnesį nepasitikinčių padaugėjo net 20 procentinių punktų.

Labiausiai komerciniais bankais nepasitiki vyresni nei 30 metų žmonės bei kaimo gyventojai.

“Po SNORO bankroto gerokai sumažėjo pasitikėjimas ir Lietuvos banku. Spalio mėnesį šia institucija pasitikėjo daugiau nei pusė – 52 proc. – apklaustųjų, o lapkritį Lietuvos banku pasitikėjo 44 proc., didesnė dalis – 48 proc. – juo nepasitikėjo. Per pastaruosius 11 metų Lietuvos banku šalies gyventojai daugiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo, o aukščiausi šios institucijos vertinimai buvo 2007 metų gegužę – tada ja pasitikėjo trys iš keturių apklaustųjų”, – komentavo R. Mačiūnas.

Kaip parodė paskutinio rudens mėnesio apklausa, Lietuvos banku daugiau už kitus nepasitiki rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai bei tie, kurių šeimos pajamos per mėnesį yra mažiausios – iki 1500 litų.

Scanpix

Apibūdindamas absurdiškų gandų sukeltą situaciją Latvijoje, “Swedbank” Lietuvoje vadovas Antanas Danys teigia, kad pagrindo nerimauti banko klientams nėra, bankas atlieka visas funkcijas ir dirba kaip įprasta. Apie tai pranešė ELTA.

Penktadienį Latvijos socialiniuose tinkluose ir interneto erdvėje kilo absurdiški ir jokio pagrindo neturintys gandai, jog “Swedbank” nebedirba Estijoje, nėra galimybių išgryninti pinigų Švedijoje, Švedijos ir Estijos “Swedbank” vadovybės areštuotos. “Tai absoliučiai absurdiškos žinios. Latvijos finansų reguliavimo tarnyba praneša, jog kreipsis į policiją su prašymu ištirti tokių gandų šaltinį”, – sako A. Danys.

Jis pripažįsta, kad po neseniai sustabdytos “Latvijas Krajbanka” veiklos diskusijų apie Europos bankų sektoriaus reguliavimą ir euro ateitį Latvijos visuomenė į tokius gandus reaguoja labai jautriai. Latvijoje kai kurie gyventojai ėmė atsiiminėti pinigus iš bankomatų.

“Swedbank” Latvijoje informuoja savo klientus, kad bankas veikia įprastu režimu, visas 300 bankomatų tinklas aprūpinamas pinigais labai greitai, ir bankas, kaip įprasta, teikia paslaugas klientams visuose 59 padaliniuose.

Lapkričio mėnesį paskelbtoje Švedijos centrinio banko stabilumo ataskaitoje konstatuota, kad Švedijos bankų rizika yra gerokai mažesnė nei kitų Europos bankų, veikiančių tarptautinėse rinkose, Švedijos bankai yra gerai kapitalizuoti.

Gruodžio pradžioje reitingų agentūra “Standard & Poor’s” padidino “Swedbank” skolinimosi reitingus nuo A iki A+, bankui nustatyta stabili perspektyva. Reitingų kilstelėjimą lėmė pakankamo kapitalo, pelno ir verslo pozicijos, taip pat įvertinta banko galimybė skolintis, jo rizika bei likvidumas.

Latvijos finansų rinkų ir kapitalo komisijos pirmininko pavaduotojas Janis Brazovskis sako, kad “Swedbank” deramai atlaikė naktį į pirmadienį, kai smarkiai padidėjo grynųjų pinigų iš jo bankomato paklausa. Banko “Swedbank” valdybos pirmininkas Latvijoje Maris Mancinskis pirmadienio rytą sakė, kad klientai Latvijoje atsiėmė per 10 mln. latų indėlių.

Pinigus iš banko atsiėmė 10 tūkst. klientų. M. Mancinskis pabrėžė, kad atsiimtų pinigų suma nepaveiks banko operacijų, nes sudaro tik vieną procentą visų indėlių, pranešė “nozare.lv”. Pirmadienio rytą “Swedbank” klientai galėjo pasiimti pinigų iš 170-ies bankomatų, 130 – jau ištuštinti. Ilgiausios eilės prie “Swedbank” bankomatų nusidriekė Jelgavoje ir Ventspilyje.

“Neturiu jokios informacijos apie gandų šaltinius. Laukiame, kol valdžia juos nustatys”, – sakė M. Mancinskis.

“Swedbank” pagrindinio banko turtas Švedijoje sudaro beveik 750 mlrd. litų.

Šiandien valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ parinko bankus, per kuriuos bus mokamos draudimo išmokos gyventojams ir įmonėms, laikiusiems lėšas AB banke SNORAS

Vilnius, lapkričio 28 d. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ gyventojams draudimo išmokoms mokėti pasirinko AB SEB banką. Juridiniams asmenis draudimo išmokas mokėti pasirinkti visi bankai, kurie išreiškė susidomėjimą prisidėti prie šios svarbios funkcijos – draudimo išmokų mokėjimo – įgyvendinimo. Juridiniams asmenims draudimo išmokos bus mokamos šiuose bankuose: Vilniaus apskirtyje – AB SEB bankas, Kauno – AB Ūkio bankas, Klaipėdos – Danske bankas, Šiaulių – AB Šiaulių bankas, Panevėžio – Nordea bankas, Alytaus ir Marijampolės – AB bankas „Swedbank“, Telšių ir Utenos apskrityse – AB DNB bankas, Tauragės apskrityje – UAB Medicinos bankas.

Parenkant banką gyventojų išmokoms mokėti buvo atsižvelgiama į kuo platesnį banko padalinių, kuriuose bus aptarnaujami buvę AB banko SNORAS indėlininkai, tinklą visoje Lietuvoje, tokiu būdu sudarant galimybes gyventojams gauti draudimo išmokas AB SEB banko padaliniuose toje pačioje vietovėje, kurioje veikė ir paslaugas teikė AB bankas SNORAS. Taip pat, pasirenkant banką buvo siekiama kuo mažesnių kaštų ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir gyventojams, atsiimantiems draudimo išmokas šiame banke.

Šiuo metu tarp valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankų yra derinami visi reikalingi su sklandžiu išmokų mokėjimu susiję pasirengimo darbai (indėlininikų sąrašų sudarymas, duomenų patikslinimas, informacinių sistemų parengimas ir kiti reikiami darbai).

Pabrėžtina, kad nei gyventojams, nei įmonėms nereikia skubėti į bankus, taip pat nereikia imtis jokių papildomų veiksmų informuojant bankus ar pateikiant jam kokius nors dokumentus, nes visą reikalingą informaciją bankai gaus iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Apie išmokėjimo tvarką bankai ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ paskelbs viešai.

Galimybė disponuoti lėšomis bus sudaryta iki metų pabaigos.