Jauni profesionalai Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei finansų ministrė Ingrida Šimonytė, “mamos” Dalios Grybauskaitės pavairuojami, banko “Snoras” nacionalizavimo istorijoje parodė, kad Lietuva nėra užpelkėjęs liūnas.

Jie pademonstravo, kad ir pas mus, kai norima, sugebama veikti greitai, užtikrintai, profesionaliai ir nelaukiant pačių liūdniausių pasekmių. Žinoma, kažkiek pavėluota jau buvo, ir rinktis teko tarp blogo ir blogiausio, tačiau vis tiek tai geriau nei banko bankrotas, išvogti milijardai ir indėlininkai be pinigų. Tai tarsi pavyzdys, kaip turėtų veikti valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai.
Dar geresnis pavyzdys jie būtų, jei tokią operaciją būtų suorganizavę vasarą ir pasirinkę mažiau verslininkams bei indėlininkams skausmingą modelį. Tuomet praradimų būtų buvę mažiau. Tačiau bet kokiu atveju jie atrodo kaip šviesuliai, palyginti su dvigubai už juos vyresniais nomeklatūriniais kolegomis, kurie viską paleisdavo pasroviui ir tikėdavosi, kad laikas viską sustatys į vietas. Tik kyla klausimas, kam jie patys tuomet reikalingi.
Beje, laikas ne viską sustato į vietas. Mano manymu, jei ankstesnis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas su savo komanda būtų ne rymojęs ir laukęs savo kompensacijų, o veikęs kietai, principingai ir reikliai, šimtai tūkstančių žmonių neturėtų tokių rūpesčių, kokių patiria šiandien. Ir tai dar gali būti ne pabaiga, dar gali išlįsti kokių mums nemalonių galų, gali paaiškėti, kad blogi gandai apie kai kurias finansų institucijas – visai ne gandai. Juk mes turime per mažai tikros informacijos. O tie, kurie turi, įsitikinę, kad bankų sektoriuje svarbiausia nesikarščiuoti. Tačiau kai nesikarščiuoja Lietuvos bankas, tada karščiuojasi ir net siautėja indėlininkai bei verslininkai.
Tiesa, ir V.Vasiliausko su I.Šimonyte negalima pergirti, nes pastarosiomis dienomis ir jų veiksmų tempas lėtėja, o tai komplikuoja padėtį. Juk jie patys teigė, kad kuo greičiau viską sutvarkys, tuo didesnė sėkmė lydės. Deja, nepavyko. O kai į šią istoriją visu savo svoriu įsitrauks teisėtvarkos institucijos, tempas dar sulėtės, prasidės tąsymasis ir daugybė neprofesionalių veiksmų, tad “Snoro” nacionalizavimo finalas gali nebeatrodyti taip pažangiai, kaip atrodė prieš 10 dienų. Be to, lietuviai piktoki žmonės: girdint ekonomistų prognozes, kad “Snoro” nacionalizavimas visos Lietuvos BVP augimą gali paversti nuliu ar net minusu, V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė iš didvyrių ir didmoterių gali virsti nepasitenkinimo taikiniais. Ir žmonėms nebus svarbus faktas, kad jei “Snoras” nebūtų nacionalizuotas, jo bankroto pasekmės būtų keleriopai pragaištingesnės.
Gal ir per daug miniu du asmenis. Šiaip ar taip, už jų stovi komandos. Didelės komandos. Štai Lietuvos banke dirba daugiau nei 800 žmonių (tai dvigubai daugiau nei Šveicarijos nacionaliniame banke), ir šis kolektyvas neatrodo labai įkvepiančiai, jei prie R.Šarkino nieko nematė ir jei situacijai “Snore” įvertinti dabar tenka samdytis 25 užsienio ekspertų grupę. O ką tokiu atveju veikia Lietuvos banko ekspertai? Už ką jiems mokama alga?

Galbūt Lietuvos bankas, Vyriausybė ir Seimas, nacionalizuodami “Snoro” banką, pasielgė ir labai išmintingai, apsaugojo mus nuo didelių nelaimių, tačiau kartu savo veiksmais sukėlė ir nenumatytų pasekmių – visuomenėje pasėjo didžiulį nerimą.

Pirmą savaitę atsakingi asmenys veikė užtikrintai, antrą jau atsirado dvejonių, o tai iš karto kelia bangas visuomenėje. Štai iš “Veido” užsakymu praėjusią savaitę, lapkričio 21–23 d., tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos aiškėja, kad žmonės sutrikę, net 45 proc. respodentų nepasitiki ne tik “Snoru”, bet ir visais Lietuvos bankais. Tiesa, 54,8 proc. bankais pasitiki arba pasitiki kai kuriais.
Įdomūs apklaustųjų atsakymai ir į dar vieną klausimą, ar po “Snoro” nacionalizavimo liko silpnų, ydingai valdomų ir tvarkomų bankų, kurių indėlininkai nėra saugūs. Daugiau nei pusė atsakė, kad Lietuvoje ir be “Snoro” dar yra nepatikimų bankų, o 8,4 proc. buvo dar konkretesni ir teigė manantys, kad yra dar vienas į “Snorą” panašus, abejonių keliantis prorusiškas bankas.

Ar po banko “Snoras” nacionalizavimo jūs pasitikite Lietuvos bankais? (proc.)

Ne, nepasitikiu    45
Taip, pasitikiu    31,6
Pasitikiu tik kai kuriais    23,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,2

Jūsų nuomone, ar po “Snoro” nacionalizavimo liko silpnų, ydingai valdomų ir tvarkomų bankų, kurių indėlininkai nėra saugūs? (proc.)

Taip, Lietuvoje dar yra nepatikimų bankų    54,2
Lietuvos bankas pateikia per mažai informacijos, todėl apie bankus turiu per mažai žinių ir negaliu daryti išvadų    20,8
Ne, visi kiti bankai yra pakankamai stiprūs    12,6
Yra dar vienas į “Snorą” panašus, abejonių keliantis prorusiškas bankas    8,4
Yra mažų, silpnokų bankų, bet jie saugūs    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. lapkričio 21–23 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Trečiadienį neeiliniame Vyriausybės posėdyje nuspręsta nacionalizuoti banką „Snoras“. Priimtas sprendimas banko „Snoras“ akcijas perimti visuomenės poreikiams.

Apie tai pranešė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Lietuvos banko valdyba vėliausiai iki sekmadienio vakaro turi susirinkti į posėdį ir nuspręsti, ką daryti toliau.

Laidoje „Panorama“ dalyvavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigė, kad gyventojams nereikia sunerimti, jų indėliai išliks stabilūs ir atsiimti juos bus galima jau pirmadienį: „Mes garantuojame, kad žmogus, kuris turi iki 100 tūkst. eurų indėlį banke, gali jaustis visiškai saugus, kadangi naujasis administratorius, įvertinęs banko būklę, ir vėliausiai, pabrėžiu, vėliausiai jau pirmadienį visi indėlininkai vėl galės disponuoti savo lėšomis“, – tvirtino V. Vasiliauskas.

Anot V. Vasiliausko, visi sprendimai dėl tolimesnės banko veiklos bus priimti sekmadienį, o gyventojams siūloma nesijaudinti, nes yra vertinama banko būklė.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas sakė, jog banko „Snoras“ akcijų vertė yra gerokai sumenkusi ir vertinti šiandien dar sunku. Sprendimas nacionalizuoti banką buvo priimtas, įtariant, kad jis yra nemokus.

Vyriausybė ir Lietuvos bankas įtaria, kad „Snore“ nėra daugiau nei milijardo vertybinių popierių.

Lietuvos banko (LB) valdyba trečiadienį pranešė, kad bankui „Snoras“ skiriamas laikinasis administratorius ir taikomos laikinosios banko turto apsaugos priemonės. LB valdyba nutarė teikti Vyriausybei išvadą, kad veiksmingiausias tolesnis banko problemų sprendimo būdas – pasinaudoti Finansinio tvarumo įstatyme įtvirtinta teise Vyriausybei perimti banko akcijas visuomenės poreikiams. Nušalinta visa buvusi banko valdyba.

Apie šį beprecedentį įvykį šalies finansų rinkoje – artimiausiu metu “Veide”.

Šią savaitę “Veidas” jau šeštą kartą pristato Lietuvos komercinių bankų reitingą. Jame kiekvienas skaitytojas pagal jam svarbiausius kriterijus išsiaiškins, kuris bankas jam priimtiniausias.
Tačiau vertinant iš esmės visas Lietuvos bankinis sektorius nėra patrauklus. Mūsų bankai iš tiesų elgiasi kaip tas bankininkas iš anekdoto: kai saulė šviečia, maloniai pasiūlo skėtį, o kai ima lyti, skėtį atima.
Dauguma mūsų šalyje veikiančių bankų yra užsienio kapitalo, ir blogiausia, kad jie lietuvius vertina kaip infantilus, kuriems nesunku ant ausų kabinti makaronus. Iki 2008 m. jie ieškojo kvailių ir jų rado, aiškindami, kad visas pasaulis gyvena iš paskolų, tad kodėl taip gyventi negali lietuviai. Bankininkai puikiai žinojo, kad tūkstančiai žmonių, kuriems jie išdavė kreditus, iš tiesų nėra pajėgūs jų grąžinti, jie taip pat žinojo, kad iki beprotybės skatindami skolinimąsi jie pučia nekilnojamojo turto ir kitus burbulus, bet tempo nė nemanė sulėtinti.
Prasidėjus krizei, jie lietuvius kvailino jau pagal kitą programą: manipuliuodami skaičiukais, prirašinėdami ir nurašinėdami, žaisdami su atidėjiniais ir neva blogosiomis paskolomis (kurios iš tiesų buvo ne tokios ir blogos) jie vaidino, kad ir jiems sunkmetis padarė didžiulę žalą, esą ir jie patiria šimtamilijoninius nuostolius. Palyginti neblogai suvaidinę kankinius ir dar šiek tiek padelsę, jau 2010 m. Lietuvos bankai nustojo maivytis ir vėl ėmė skelbti apie šimtamilijonius pelnus.
O šių metų pradžioje jie, tarsi nieko nebūtų įvykę, pradėjo naują naivuolių paieškos etapą: mūsų bankų ekonomistai vėl skelbia šviesias Lietuvos makroekonomines prognozes (nesvarbu, kad visoje Europoje finansinis sektorius gyvena apokaliptinėmis nuotaikomis), mūsų bankininkai vėl kviečia skolintis būstui, įrodinėdami, kad jis jau nebepigs (nors dar tikrai pigs), vėl kviečia investuoti į vertybinius popierius (tarsi nebūtų girdėję, kad ankstesnės investicijos baigėsi juodais minusais).
Lietuvos bankininkai mano, kad jie labai gudrūs ir jų manipuliacijų niekas nesupranta, nepastebi, kad jie socialiai nėra atsakingi. Iš tiesų viskas yra matoma ir suvokiama. Tegul a.a. R.Sikorskis kažkada ir teigė, kad lietuviai – veršių tauta, vis dėlto matydami, kad 2009 m. bankai mūsų valdžiai kreditus suteikdavo už 7–9 proc. palūkanas, o už indėlius žmonėms mokėjo 2 proc. palūkanas, daugelis suprato, jog tai viso labo bankininkų pasipinigavimas.
Todėl bankų reputacija mūsų šalyje nėra gera, žmonės bankams nėra lojalūs. Žinoma, dar nepasiekėme to lygmens, koks buvo tarpukariu, kai kiekvienas pasirašęs paskolos sutartį su banku buvo lyginamas su plaukiku, kuris po kaklu pasirišęs akmenį, bet ta linkme einame. Kartu komercinių bankų vadovai ir atstovai neturėtų labai stebėtis, kodėl daugybė lietuvių taip palaiko valstybinio banko idėją ir ji iš lėto pradeda materializuotis.
Kai komerciniai bankai į Lietuvos gyventojus pradės žvelgti pagarbiai, kai savo šūkį “asmeninis finansų patarėjas” įgyvendins ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, tada galbūt Lietuvoje į bankus nebebus žvelgiama kaip į vilkus.

BFL

Savaitraštis “Veidas” jau šeštą kartą pristato Lietuvos bankų reitingą.

Pedagogė Regina Kavaliauskienė prieš keletą savaičių savo terminuotą indėlį, laikomą viename komercinių šalies bankų, iškeitė į indėlį iki pareikalavimo. “Nebeverta laikyti terminuoto indėlio – jokios naudos iš palūkanų, procentai tokie menki, kad “uždirbu” vos keliasdešimt litų per metus. O kadangi turiu vaikų, greit tapsiančių studentais, jų studijoms pinigų gali prireikti bet kada, todėl viską perkėliau į neterminuotą indėlį, kurį galėsiu atsiimti kada panorėjusi”, – pasakoja moteris.
Jos bičiulė Stefa, su kuria moteris pasitaria taupymo klausimais, prieš gerą pusmetį savo santaupas pernešė į vieną provincijoje veikiančią kredito uniją. Mat, viena vertus, poniai Stefai iš mažo miestelio toloka nuvažiuoti į rajono centrą iki, jos nuomone, patikimesnio banko, kita vertus, sugundė ir kredito unijos mokamos kone dukart didesnės terminuotų indėlių palūkanos.
Regina pasakoja, kad tarp jos pažįstamų daugėja tokių, kurie, nusivylę komercinių bankų mokamais mažais procentais už terminuotus indėlius, apskritai kredito institucijų godumu ir nenoru per pastarąją krizę solidarizuotis su šalies gyventojais bei verslu, savo santaupas iš terminuoto indėlio keičia indėliu iki pareikalavimo, o provincijoje esą plečiasi ratas žmonių, kurie savo santaupas patiki kredito unijoms.
Remiantis Lietuvos bankų asociacijos šių metų trijų ketvirčių duomenimis, šiuo metu komerciniuose šalies bankuose paprasti indėlininkai laiko beveik 26 mlrd. Lt: apie 16,4 mlrd. Lt visų žmonių santaupų laikoma terminuotais indėliais, o per 9,5 mlrd. Lt sudaro indėliai iki pareikalavimo.
Iš juridinių asmenų bankuose laikomų daugiau kaip 19 mlrd. Lt terminuoti indėliai nesiekia nė trečdalio, sudarydami tik kiek daugiau nei 5,8 mlrd. Lt, o indėliai iki pareikalavimo viršija 13 mlrd. Lt visų įmonių lėšų, laikomų bankų sąskaitose.
Vis daugiau Lietuvos gyventojų glumina, kad bankai indėlininkams moka apgailėtinas vieno ar pusantro nuošimčio dydžio palūkanas, o nuo skolininkų lupa devynis kailius, Vyriausybei milijonus skolino ir skolina už tikrai solidžias palūkanas.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” duomenimis, rugsėjį komerciniais bankais nepasitikėjo apie ketvirtadalį visų šalies gyventojų. O ką rodo objektyvūs finansinių institucijų pateikiami skaičiai: ar bankai geranoriški savo lojaliausiems klientams, kuriame banke ir kokios paslaugos pigiausios, o kurie bankai apie save nenori skelbti informacijos? Apie tai – mūsų savaitraščio tyrimas, sudėtas į bankų paslaugų reitingo lentelę.

Kaip lyginome bankus

Visus bankus vertinome pagal 23 skirtingus parametrus, kiekvienam kriterijui suteikdami skirtingą svorio koeficientą. Daugiausiai, aštuonis balus iš šimto, suteikėme už bankų išduotų būsto paskolų, įvertintų pinigine verte, kiekį. Po septynis balus suteikėme net keletui kriterijų: būsto paskolų fiksuotoms bei kintamoms palūkanoms tiek litais, tiek eurais; bankų prašymu hipotekos teisėjų areštuotam tiek fizinių, tiek juridinių asmenų turtui. Už gyventojams suteiktų vartojamųjų paskolų kiekį, išreikštą pinigine išraiška, bei už terminuotų indėlių tiek litais, tiek eurais palūkanų dydį bankai galėjo gauti maksimaliai po šešis balus. Bankų turimų bankomatų skaičių vertinome penkių balų suma. Bankų pelnas (arba nuostoliai) buvo įvertintas keturiais su puse balo.
Už 10 tūkst. Lt dydžio vartojamosios paskolos, suteiktos penkeriems metams, palūkanų dydį bei už suteiktą labdarą bankai maksimaliai galėjo gauti po keturis balus. Banko skyrių ir aptarnavimo vietų skaičiui suteikėme trijų balų svorį; komisinių mokesčių už pavedimus iš kliento sąskaitos į kitą banką tiek banko padalinyje, tiek internetu – dviejų balų svorį. Po pusantro balo bankai galėjo gauti už dokumentų, imant būsto paskolą, tvarkymo mokesčio dydį, už paskolos sąlygų pakeitimo mokesčio dydį, taip pat už delspinigių, vėluojant grąžinti paskolą, dydį. O už didelį aktyvių banko klientų skaičių, interneto klientų skaičių bei mokėjimo kortelių turėtojų skaičių bankai galėjo užsidirbti maksimaliai po vieną balą.
Tie bankai, kurie nėra skaidrūs ir nuo visuomenės slepia informaciją, reitinguojant už konkretų nepateiktą kriterijų negavo jokio balo.
Palyginti su pernykščiu reitingu, šiųmečiame atsirado vienas naujas kriterijus: bankų klientams teikiamų vartojamųjų paskolų palūkanų dydis. Šiek tiek keitėme ir bankams įkeisto turto vertinimą: pernai pateikėme, kiek bankų prašymu hipotekos teisėjai areštavo įvairaus nekilnojamojo turto pagal rūšis, o šiemet – pagal pirkėją. Šis parametras geriau parodo, kuris bankas su kokiais klientais elgiasi agresyviau: vieni daugiau turto yra perėmę iš fizinių asmenų, kiti – iš juridinių.
Daugiausiai bankui įkeisto ir hipotekos teisėjų, bankui prašant, arešuoto tiek paprastų žmonių, tiek įmonių turto turi AB “DnB Nord” bankas (praėjusią savaitę pasivadinęs AB DNB banku) Iš viso AB “DnB Nord” banko prašymu hipotekos teisėjai areštavo 624 fizinių asmenų valdomus nekilnojamojo turto objektus: butus, patalpas, namus, žemės sklypus ir 165 – juridinių asmenų. Šiam bankui įkandin pagal areštuoto fizinių asmenų turto mastą seka AB “Swedbank”, paprašęs teismo areštuoti 469 paprastų žmonių valdomus nekilnojamojo turto objektus. O pagal juridinių asmenų areštuoto turto kiekį DNB vejasi SEB bankas – 105 areštuoti juridinių asmenų nekilnojamojo turto vienetai. Tiesa, negalima nepaminėti, kad visi šie trys paminėti bankai yra ir stambiausi, tai yra turi daugiausiai klientų, ir ekonominio burbulo metais suteikė daugiausiai paskolų.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bankrotai, kurių dažniausia priežastis buvo įskola bankams, darosi vis retesni – dabar Lietuvoje jau kurį laiką stebimas bankrotas įmonių, kurios nebeturi didesnių įsipareigojimų bankams, tačiau ekonomikos sunkmečio sąlygomis išsilaikyti nesugebėjo. Šią tendenciją įžvelgia Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininkė Renata Kaladytė.
Jos teigimu, šiuo metu dažniausiai bankrutuoja statybos ir prekybos įmonės. „Statybos įmonės vis dar bankrutuoja dėl bankų vykdomos kreditavimo politikos pasikeitimo, o prekybos įmonės bankrutuoja dėl negebėjimo tinkamai konkuruoti su prekybos centrų vykdoma sutartine politika“, – sako ekspertė.
Tiesa, bankrotų skaičius gerokai sumažėjo. Šiemet per pirmą pusmetį bankroto procedūros pradėtos 672 įmonėms – pernai per tą patį laikotarpį bankrutavo 792 įmonės, o 2009 m. – 984 bendrovės.
Pasak R.Kaladytės, administratoriai iš praktikos žino, kad naujus verslus dažniausiai „nužudo“ nesugebėjimas sumokėti mokesčių (ypač “Sodrai”). Pradinis 10 tūkst. Lt įstatinis kapitalas dažnai būna per mažas, kad įmonė per pirmus metus sugebėtų įvesti prekę ar paslaugą į rinką ir kartu sumokėti visus mokesčius.

Greitųjų kreditų bendrovės turėtų susimąstyti dėl savo įvaizdžio Lietuvoje, nes 98,4 proc. apklaustų šalies gyventojų nuomonė apie šias bendroves neigiama arba vidutiniška. Teigiamai greitųjų paskolų bendroves vertina vos 0,2 proc. respondentų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, keliolika apklaustųjų minėjo, kad patyrė daug sunkumų, kol grąžino pasiskolintus pinigus, o keletas teigė, kad buvo pasiskolinę, bet daugiau niekada neketina to daryti.
Įprastus bankus Lietuvos gyventojai vertina pozityviau: dauguma (beveik du trečdaliai) apklaustųjų mano, kad jų pinigai Lietuvos bankuose yra saugūs. Tiesa, 35,8 proc. respodentų pabrėžė, kad jų pinigai šalies bankuose saugūs tik iš dalies, kol pasaulyje neprasidėjo rimtesnė finansų krizė.

Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvoje veikiančias greitųjų kreditų bendroves? (proc.)

Vidutiniška, jos gali gyvuoti, bet aš jų paslaugomis nesinaudoju    65,4
Neigiama, nes jos apgaudinėja ir apiplėšinėja žmones, lupdamos milžiniškas palūkanas    33
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4
Teigiama, nes jos man ir kitiems pritrūkusiems pinigų suteikia kreditus priimtinomis sąlygomis    0,2

Kaip vertinate, ar Jūsų pinigai Lietuvos bankuose šiuo metu saugūs? (proc.)

Taip, saugūs    63,2
Saugūs tik iš dalies, kol pasaulyje neprasidėjo rimtesnė finansų krizė    35,8
Man tai neįdomu, aš bankuose savo pinigų nelaikau    0,6
Ne, nesaugūs    0,4
Pasitikiu tik užsienio bankais    0

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. spalio 10–12 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Ką šiandien jaučia tūkstančiai lietuvių, dar dvidešimt ar trisdešimt metų mokėsiančių bankams paskolų įmokas už stipriai nuvertėjusius butus, namus, žemės sklypus? Ką reiškia žinoti, kad vienintelė galima išeitis – atiduodant paskutinius skatikus trūks plyš mokėti paskolas, nes net parduoti turimo nekilnojamojo turto negali: juk jis nuvertėjęs tiek, kad toli gražu nepadengtų paimtos banko paskolos.
Gerai žinau, ką tai iš tikrųjų reiškia: jausmas tikrai ne pats maloniausias. Kai maždaug prieš trejus metus, ekonominės krizės išvakarėse, paėmėme paskolą ir už 190 tūkst. litų (ir tai dar šiek tiek nusiderėję) nusipirkome penkiolikos arų žemės sklypą Vilniaus pakraštyje – pliką žemės lopinėlį laukuose be jokių komunikacijų, neasfaltuotais keliais ir artimiausia parduotuve už kelių kilometrų, tai buvo pigiausia, ką tuo metu galėjome gauti. Visi aplinkui, pradedant nekilnojamojo turto brokeriais ir baigiant bankininkais, ragino: pirkit, nes nieko pigiau nėra ir turbūt nebus. Nebuvo labai jauku, kai tvarkydami žemės pirkimo dokumentus sužinojome, kad šitas sklypas kadaise buvo pirktas vos už kelis tūkstančius litų, o tuo labiau kai paaiškėjo, kad į jį netgi neatvesta elektra, – šis faktas buvo paprasčiausiai nutylėtas. Nepaisant visko, atmosfera tvyrojo tokia, kad mums su šiuo pirkiniu dar labai pasisekė. Galima sakyti, laimėjome loterijoje. Todėl nusipirkę sklypą ir pradėję statytis namą džiūgavome kaip vaikai.
Šiandien to džiaugsmo jau nebeliko. Kai prieš kelis mėnesius, klampodama per purvynus (gyventojai jau dešimtmetį laukia, kada bus išasfaltuoti keliai, bet, ko gero, to teks laukti dar bent antra tiek), pasikalbėjau su keliais būsimaisiais kaimynais, gretimuose sklypuose namus besistatančiais žmonėmis, sužinojau dabartinę – realią savo žemės kainą. Penkiolikos arų gyvenamosios paskirties sklypai šioje vietovėje dabar parduodami vos už 50–60 tūkst. litų. Mes už žemę mokėjome triskart daugiau, vadinasi, kokie 140 tūkstančių tiesiog išgaravo. Bėda tik tokia, kad bankui juos grąžinti vis tiek teks, ir netgi dar daugiau – juk prisidės palūkanos.
Tad puikiai suprantu, ką jaučia daugybė lietuvių, kurių pirkti butai nuvertėjo trečdaliu ar perpus, o paimtos paskolos prislėgė it sunkus akmuo.
Nors ir tebeverkia, kokių didelių nuostolių patyrė nekilnojamojo turto burbului subliūškus, dabar kaip niekad aiškiai matyti, jog skandinavų bankai šia situacija kuo sumaniausiai pasinaudojo, o gal net visus įvykius iš anksto numatė. Bankai iš krizės balos išlipo beveik sausi – šių metų jų pelnai jau vejasi prieškrizinius laikus. Prie suskilusios geldos liko tik jų klientai, pasidavę pagundai gyventi būste, kurio, būkim teisingi, iš tikrųjų negalėjo sau leisti.
Bankai atsitiesė, jau skaičiuoja pelnus, o štai skolininkai dingti nebeturi kur: Lietuva – ne Amerika, kur dar gali banką priversti prisiimti dalį rizikos už nuvertėjusiam būstui pirkti išduotą paskolą. Jei jau pasiskolinai – tai ir mokėk sukandęs dantis tuos trisdešimt metų.
„Veidas“ šiame numeryje pamėgino atsakyti į klausimą, į kurį iki šiol nebuvo iki galo atsakyta: kas iš tikrųjų atsakingas už kilusį nekilnojamojo turto burbulą ir gyventojų praradimus, kokie yra realūs bankų nuostoliai ir ko mes iš to pasimokėme.

Europos Komisija pasiūlė naują finansinių sandorių mokestį. „Norime teisingiau paskirstyti mokestinę naštą ekonomikoje. Iki šiol finansų sektorius mokėjo mažiau mokesčių nei kiti.

Jei šis sektorius mokėtų PVM, Europos šalių biudžetai papilnėtų 18 mlrd. eurų per metus. O juk finansų sektoriaus pelningumas aukštesnis nei daugelio kitų ekonomikos sektorių, o vadovų atlyginimai net 40 proc. didesni. Per krizę bankus šalys gelbėjo mokesčių mokėtojų lėšomis. Tad dabar siekiame deramo finansų sektoriaus indėlio į viešuosius finansus“, – įstatymo būtinybę „Veidui“ aiškino už mokesčių politiką atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta.
Kodėl bankai ir kitos finansų įstaigos lig šiol buvo mažiau apmokestinti? A.Šemetos manymu, ir dėl istorinių dalykų: anksčiau jie daugiau versdavosi finansavimo ir santaupų paslaugomis ir tik pastaruosius dvidešimt metų finansų sektoriuje paplito prekyba vertybiniais popieriais. Kai kurias tos prekybos rūšis galima pavadinti spekuliacinėmis. Pavyzdžiui, aukšto dažnio prekyba – tai yra per sekundės dalis kompiuterio atliekamos operacijos, paprastai skirtos rizikuoti ir spekuliuoti rinkose. Tokie sandoriai nekuria ilgalaikės ekonominės vertės ir dažnai būna rizikingi.
Bankai žinią apie siūlomą mokestį sutiko skirtingai. Tradiciniai, kurių verslas daugiausiai susijęs su paskolų ir taupymo paslaugų teikimu, jam neprieštarauja, aštriau reaguoja tie, kurie verčiasi ir pelnosi iš prekybos finansiniais instrumentais. „Tačiau man svarbu, kad idėją palaiko net 65 proc. ES gyventojų, panašus procentas ir Lietuvos piliečių, ir šis skaičius vis auga“, – tvirtina A.Šemeta.
Finansinių sandorių mokestis būtų taikomas tik finansų institucijų tarpusavio sandoriams, piliečių ir smulkaus verslo sandoriams jis neturėtų įtakos. Taip pat nebus apmokestinamos akcijų ir obligacijų emisijos pirminėse rinkose, skirtos realios ekonomikos finansavimui. Mokestis kasmet papildytų šalių biudžetus 57 mlrd. eurų. Kiek susidarytų Lietuvoje, kol kas nėra skaičiuota. EK siūlo tik minimalų mokesčio tarifą, 0,1 proc. tarifą prekybai akcijomis ir obligacijomis ir 0,01 proc. kitiems išvestiniams produktams, o šalys galėtų taikyti ir didesnius. Mokestis būtų taikomas pagal finansinės institucijos ar jos filialo registracijos vietą: jei Lietuvoje įsikūręs investicinis fondas per savo partnerius pirks akcijas Londone arba Niujorke, mokestis už sandorį bus mokamas į Lietuvos biudžetą. Dalis mokesčio sumos patektų į ES biudžetą, tiek pat sumažindama nacionalinius įnašus. Mokestis įsigaliotų nuo 2014 m.

JAV būsto finansavimo federalinė agentūra (FHFA) penktadienį pateikė ieškinius 17 stambių bankų, apkaltinusi juos pažeidus įstatymus dėl vertybinių popierių bei padarius žalos už 196 mlrd. dolerių, praneša agentūra „Associated Press“.

FHFA, reguliuojanti stambiausių JAV hipotekos kompanijų veiklą, „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“, tvirtina, kad bankai teikė neteisingą informaciją apie hipotekos popierius. Galiausiai per hipotekos krizę popieriai smarkiai atpigo, ir „Fannie Mae“ bei „Freddie Mac“ atsidūrė ties bankroto riba. Vien šioms kompanijoms gelbėti JAV valdžia išleido per 140 mlrd. dolerių.

Tarp bankų, iš kurių JAV ketina reikalauti kompensacijų, minimi „Ally Financial“, „Bank of America“, „Barclays Bank“, „Citigroup“, „Countrywide Financial“, „Credit Suisse“, „Deutsche Bank“, „First Horizon“, „General Electric“, „Goldman Sachs“, HSBC, „JPMorgan Chase“, „Merrill Lynch“ su padaliniu „First Franklin Financial“, „Morgan Stanley“, „Nomura“, „The Royal Bank of Scotland“ ir „Societe Generale“.

Ieškinyje neminima kompensacijos, kurios tikisi JAV valdžia, suma. Valdžia reikalauja pripažinti hipotekos popierių pirkimo sandorius negaliojančiais ir priversti bankus sumokėti už patirtus nuostolius ir teismo išlaidas.

Lietuvos bankai nusprendė paskatinti šalies senjorus aktyviau naudotis elektronine bankininkyste ir kitomis bankų paslaugomis.

Nuo rugsėjo 1-os dienos banke “Swedbank” vyresnio amžiaus klientus pradės konsultuoti jų bendraamžiai. Šia naujove pradedamas priemonių komplektas “Senjorų finansų akademija”. 14-oje Lietuvos miestų, 26 “Swedbank” padaliniuose, kuriuose lankosi daugiausia vyresnio amžiaus žmonių, pradės dirbti 24 konsultantai. Jų amžiaus vidurkis – 60 metų, o vyriausiai konsultantei – 73 metai.
“Kalbėdamiesi su senjorais išsiaiškinome, kad jie kartais nedrįsta prieiti prie jaunesnio žmogaus banko padalinyje ar ilgiau trukdyti konsultanto, jei už jo eilėje laukia kiti žmonės. Todėl kilo mintis, kad jiems geriausiai galėtų pagelbėti ir ramiai suprantamai paaiškinti galintys jų bendraamžiai”, – tvirtina “Swedbank” Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė Orinta Bertašienė.
Didžioji dalis šiam tikslui įdarbintų konsultantų yra dirbę finansų sektoriuje, kiti – bibliotekininkai, pedagogai. Jie pensinio amžiaus žmonėms aiškins, kas yra elektroninė bankininkystė, kaip naudotis banko kortele, pasiūlys klientams čia pat pabandyti atsiskaityti specialiai akademijos reikmėms pritaikytais elektroniniais skaitytuvais, pasinaudoti bankomatu ar įnešti grynųjų į banko sąskaitą.
“Senjorų finansų akademijoje” projekto metu per keturis šių metų mėnesius planuojama pakonsultuoti apie 15 tūkst. Lietuvos senjorų.
Tuo tarpu SEB bankas, norėdamas paskatinti senjorus naudotis elektronine bankininkyste, liepą jiems pasiūlė nemokamą finansinių paslaugų planą “Senjoras”. Pasirinkę šį planą pensinio amžiaus klientai internetu gali nemokamai pervesti pinigus į kitas sąskaitas SEB banke ir atsiskaityti už komunalines paslaugas su įmonėmis, kurios su banku sudariusios įmokų surinkimo sutartis.

Vilnietė studentė Jūratė K. nustebo, kai SEB banke jai nepakeitė 5 eurų banknoto, nes ji su savimi neturėjo asmens dokumento. Tačiau labai sėkmingai tai padarė greta esančiame DnB NORD banke.

SEB banko Prevencijos departamento direktorius Audrius Šapola aiškina, kad Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas juos, kaip banką, įpareigoja atitinkamas institucijas informuoti apie atvejus, kai asmens bendra piniginės operacijos su grynaisiais pinigais suma, įskaitant ir valiutos keitimą, viršija įstatyme numatytą sumą. “Tai galioja ne tik vienu metu keičiamoms didelėms sumoms, bet ir tarpusavyje susijusioms valiutos keitimo operacijoms, kadangi tas pats žmogus didelę sumą pinigų gali dalimis keistis keliuose banko padaliniuose. Kad galėtume įgyvendinti šiuos įstatymo numatytus įpareigojimus, prašome klientų pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus”, – sako A.Šapola.
Tačiau ar tas pats įstatymas negalioja kitiems bankams? Pasirodo, DnB NORD ir “Swedbank” bankuose asmens dokumento reikalaujama, jei iš karto keičiama suma viršija įstatyme nurodytus šešis tūkstančius eurų ar ją atitinkančią sumą kita užsienio valiuta. “Be to, remiantis teisės aktais, bankai turi teisę identifikuoti bet kokį asmenį, atliekantį operacijas nuo vieno cento, jei toks asmuo bankui gali sukelti įtarimų”, – aiškina “Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius.
“Snoras” dokumento reikalauja, jei keičiama suma didesnė nei 20 Lt ekvivalentas, aiškina šio banko Viešųjų ryšių departamento direktoriaus pavaduotojas Tomas Vaišvila.