Nepaisant besitraukiančios krizės, per vienus pastaruosius metus bankams ir greitųjų kreditų įmonėms prasiskolinusių lietuvių skaičius šoktelėjo beveik 17 tūkst., o skolos padidėjo 0,8 mlrd. Lt.

Iš viso, bendrovės “Creditinfo” duomenimis, šių metų kovą pradelstos Lietuvos gyventojų skolos siekė 2,2 mlrd. Lt – vien per kovą jos išaugo 97 mln. Lt. Kita vertus, po truputį daugėja ir skolas sugebančių grąžinti žmonių – kovą iš skolininkų sąrašo buvo išbraukta beveik 11 tūkst. mūsų tautiečių, o bendra grąžintų skolų suma siekė 14 mln. Lt.

Pasak “Creditinfo” gen. direktoriaus Andriaus Bogdanovičiaus, labiausiai auga gyventojų skolos bankams, kredito unijoms ir greitųjų kreditų įmonėms. Kiek mažiau skolininkų skaičiuoja telekomunikacijų bendrovės ir išperkamosios nuomos paslaugų teikėjai. O štai būti komunalinių paslaugų teikėjų skolinikais žmonėms nedrąsu – tokių skaičius per kovą, palyginti su vasariu, išliko nepakitęs.

BFL

Bankininkai krizę ištvėrė, tačiau žaizdų dar neišsilaižė: milijardai litų įstrigę pas nemokius klientus, atgauti bent dalį jų truks ne vienus metus.

Todėl skaudžiai pirštus nudegę bankininkai naujus klientus, kurių ir taip nedaug, vertina itin priekabiai, penktadienį rašo dienraščio “Lietuvos ryto” priedas “Finansai”.

Pernai bankai uždirbo 671 mln. litų – 22 mln. litų daugiau nei užpernai – vadinasi, kiekvienas Lietuvos gyventojas bankams pernai tiesiogiai ar netiesiogiai už jų paslaugas sumokėjo 200 litų.

Pavyzdžiui, bankas SEB nusprendė apmokestinti net pinigų įmokėjimą į savo sąskaitą banke, jeigu tai daroma ne savitarnos aparatu.

Vis stiprėja ir konkurencija dėl to, į kurį banką gyventojai turi pervesti savo atlyginimą. Dauguma bankų už pažadą algą gauti jų banke pažeria krūvas nuolaidų ar nemokamų paslaugų.

Paskolų lygis jau keletą mėnesių nebemažėja: grąžinamas ankstesnes paskolas kas mėnesį kompensuoja nors ir atsargiai, bet jau išduodamos naujos. Jei ne atidėjimai blogoms paskoloms padengti, bankai jau senokai veiktų pelningai.

Tačiau kada bankų paskolų maišai plačiau atsivers klientams – niekas nežino.

“Šiuo metu paskolų srautas iš bankų vis dar prislopęs tiek dėl jų padidėjusio atsargumo, tiek dėl pačių klientų nenoro skolintis”, – sako Lietuvos banko finansinio stabilumo skyriaus viršininkas Mindaugas Leika.

SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė sako, kad gyventojų skolinimasis šįmet augs, bet tikrai nestaigiai: tam nėra jokių priežasčių.

Pasak “DnB Nord” analitikės Jekaterinos Rojakos, jau matyti, kad atsigauna mažmeninė prekyba, keletą savaičių iš eilės mažėja indėlių bankuose. Bet ar tai rodo, kad gyventojai ima daugiau vartoti, spėlioti dar per anksti.

Ji įsitikinusi, kad verslo paskolų poreikis pašoktų nebent tuo atveju, jeigu įmonės pradėtų sparčiai skolintis įrangai atnaujinti.

Pasak jos, rinkoje konkurencija gana didelė, tad jei viena įmonė imtųsi iniciatyvos, kitos sektų jos pavyzdžiu. “Daugelis įmonių veikia pelningai, skolintis galėtų. Manau, esame labai arti lūžio taško”, – svarstė J.Rojaka.

Pasak M.Leikos, iki krizės bankai pernelyg mažai kreipė dėmesio į tai, kad varžydamiesi dėl rinkos dalies ir pelno jie per daug sušvelnino paskolų sąlygas. Paskolų buvo išduota daug, jos buvo pigios, o užstato vertė – per maža, palyginti su paskola. “Buvo rizikuojama visos sistemos stabilumu”, – aiškino M.Leika.

Kažkada bankams užteko, kad atskaičiavus įmoką vienam šeimos nariui liktų 400-500 litų per mėnesį, dabar vidurkis -1 tūkst. litų.

M.Leika sako, kad sprogus nekilnojamojo turto burbului ir išaugus nedarbui neverta tikėtis, kad kils paskolų paklausa. “Tačiau jei mažėja paskolų portfelis, menksta ir bankų pajamos. Tai ilgai tęstis negali, kitaip uždirbamų pajamų neužteks padengti nuostolius dėl paskolų nuvertėjimo ir palūkanų išlaidų”, – prognozavo M.Leika.

Jau pusmetį bankai kas mėnesį išduoda maždaug po 100 mln. litų naujų būsto paskolų. Keletą mėnesių nekinta vartojimo paskolų srautas – jų kas mėnesį išdalijama apie 25 mln. litų.

Šiuo metu net penktadalis visų paskolų pagal vertę (19,5 proc, arba 11,4 mlrd. litų) yra vadinamos blogomis. Aštuntadalis verslui paskolintų pinigų – iš viso 3,5 mlrd. litų – liko bankrutavusiose arba restruktūrizuojamose įmonėse.

Bankai tikisi atgauti apie 70 proc. blogų paskolų, tad 3,4 mlrd. litų dar teks nurašyti.

Už tarpininkavimą atliekant tam tikras banko paslaugas bankai susižeria vis daugiau komisinių. Kai kurių bankų klientai netrukus vėl bus nustebinti didesnių paslaugų ir operacijų įkainių, rašo “Vilniaus diena”.

Viešai skelbiamus bankų veiklos rodiklius nagrinėjantis nepriklausomas ekspertas Vladimiras Trukšinas “Vilniaus dienai” sakė, jog pernai Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai iš kitų paslaugų, tai yra susirinkdami komisinius, uždirbo beveik 673 mln. litų. Šias pajamas per metus pavyko padidinti 24 mln. litų.

“Bankų paslaugų įkainiai turi psichologinę savybę. Atrodo, kad jie yra nedideli, tačiau nuo 2008 m. nuolat didinami jie kasmet bankams atneša vis daugiau pajamų. O iš paslaugų įkainių gaunamos pajamos auga sparčiau nei pačių paslaugų apimtis”, – sakė V.Trukšinas.

Jau paskelbta, kad nuo gegužės 2 dienos vietiniai lėšų pervedimai SEB banko padalinyje iš vienos sąskaitos į kitą kainuos 3 litus, o į kitą Lietuvoje registruotą banką – 4 litus. Šiuo metu šios operacijos dar kainuoja 1 litu pigiau. O, pavyzdžiui, “Swedbank” pervedimas iš vienos savo sąskaitos į kitą litais kainuoja 1,5 lito, 2 litus – į kito asmens sąskaitą.

Gegužės 3 dieną kai kuriuos paslaugų įkainius privatiems ir verslo klientams didina bankas “Citadele”, nuo gegužės 16 dienos banko paslaugų įkainius keičia ir bankas “DnB Nord”.

Kai kurias paslaugas nuo vasario pabrangino ir “Swedbank”. Nuo birželio pradžios kai kurių užsienio valiutų pervedimą į sąskaitas dvigubai didina bankas “Snoras”.

Tuo tarpu “Lietuvos rytas” antradienį rašo, kad kai kurie mūsų šalies degalų prekeiviai jau kreipėsi į Konkurencijos tarybą: juos piktina tai, kad bankai Lietuvoje ima pernelyg daug už atsiskaitymą kortelėmis.

“Verslo žinių” duomenimis, didžiausią derlių iš paslaugų ir komisinių bankai buvo surinkę 2008 metais, o labiausiai jų priaugo 2007 metais – 148 mln. litų. Pernai šių pajamų gauta 24,6 mln. litų daugiau nei prieš metus.

Ekspertų nuomone, krizės pamokas komerciniai bankai, kuriais dabar nepasitiki 57 proc. gyventojų, išmoks tik vienu atveju – jei jos bus perkeltos į teisės aktus.

Valstybės tarnautoju dirbantis 26 metų vilnietis Robertas (pavardė redakcijai žinoma) po aštuonerių metų gyvenimo nuomojamame bute jaučiasi pribrendęs nuosavam būstui. Be to, ir situacija palanki – nekilnojamojo turto kainos kritusios. Kadangi santaupų vaikinas neturi, vienintelė galimybė įsigyti būstą – banko paskola.

Pasiteiravęs visuose bankuose, Robertas gavo atsakymą, kad paskolą gaus. Nors vieno banko vadybininkai preliminariai apskaičiavo, kad galėtų suteikti iki 170 tūkst. Lt paskolą, vaikinas tiek nesiskolins. “Mano atlyginimas į rankas – 1900 Lt. Aš pasiskaičiavau, kokią įmoką bankui per mėnesį galiu mokėti, ir pagal tai ieškau buto. Skolinsiuosi iki 100 tūkst. Lt”, – pasakoja vaikinas, ieškantis vieno kambario buto. Pasiskolinęs tokią sumą, bankui jis turėtų mokėti apie 600–650 Lt mėnesinę įmoką.

Roberto pavyzdys rodytų, kad lietuviai krizės pamoką išmoko. Bent jau kol kas. Prieš trejus metus nedaugelis atsisakydavo paslaugaus banko vadybininko brukamos didesnės paskolos dar geresniam butui įsigyti. O juk per krizę ir bankai dvigubai sugriežtino paskolų išdavimo sąlygas. Kai užsukę į SEB banką “Veido” žurnalistai prisistatė potencialiais klientais ir pasiteiravo apie galimybę gauti paskolą, banko vadybininkė apskaičiavo, kad per mėnesį uždirbdamas apie 3000 Lt klientas galėtų tikėtis 250 tūkst. Lt paskolos. 2007-aisiais žmogui, gaunančiam tokias pajamas, buvo siūloma iki 400 tūkst. Lt paskola.

Atidžiau bankai tikrina ir gyventojų mokumą. Banko “Swedbank” skolinimo gyventojams skyriaus vadovė Aida Budreikienė informavo, kad bankas atkreipia dėmesį į kliento kredito istoriją – ankstesnių įsipareigojimų vykdymą, kreditų naudojimą, taip pat į tai, ar gyventojas atsiskaito už paslaugas kitoms įmonėms, pavyzdžiui, telekomunikacijų bendrovėms.

Be to, prieš trejus metus bankuose skaičiuota, kad sumokėjus paskolų įmoką žmogui pragyventi užtektų ir 500–600 Lt. Dabar ši riba gerokai kilstelėta – dauguma “Veido” apklaustų bankų atsakė rekomenduojantys, kad finansinių įsipareigojimų mėnesio įmoka neviršytų 40 proc. šeimos grynųjų mėnesio pajamų, o mažesnes pajamas gaunančių gyventojų – 30 proc. Užsukus į banką konsultantai dabar aiškina, kad pragyvenimui turėtų likti 900 Lt per mėnesį.

Bankus stengiasi apeiti lanku

Nors “Veido” apklausti bankai tvirtino, kad patenkina apie 90–95 proc. paraiškų paskolai gauti, atsigavimo paskolų rinkoje dar nėra.

“Negalime sakyti, kad paskolų rinkoje jaučiamas šiltėjimas, nes vis dar ryški naujų paskolų mažėjimo tendencija nefinansinėms korporacijoms. O namų ūkių paskolų rinkoje jaučiama stagnacija. Nuo 2010 m. kovo naujų paskolų išdavimas gyventojams nustojo kristi, stabilizavosi ir dabar apimtys kas mėnesį beveik vienodos”, – padėtį rinkoje apžvelgia Lietuvos banko Statistiko departamento vyr. ekonomistas Žilvinas Kalinauskas.

Lietuvos banko duomenimis, šiemet vasarį bankai gyventojams išdavė būsto paskolų, vertų 180 mln. Lt. Tai beveik 4 mln. Lt daugiau negu sausį, tačiau 46 mln. Lt mažiau nei gruodį. Paskolų būstui įsigyti išdavimas piką buvo pasiekęs 2007 m. rugpjūtį, kai paskolų suma siekė milijardą litų.

Iš tiesų, tiek sugriežtėjus paskolų išdavimo sąlygoms, tiek sunkmečiu pašlijus bankų reputacijai, būstą perkantys gyventojai, jei tik gali, stengiasi apeiti bankus lanku. “Šiuo metu daugiau būsto pirkimo sandorių sudaroma už grynuosius pinigus, nes iš esmės tie sandoriai nedideli – dažniausiai Kaune perkami vidutinės klasės vieno dviejų kambarių butai, kainuojantys 100–130 tūkst. Lt. Net neatsimenu, kada sandoriui iki 100 tūkst. Lt klientas ėmė banko paskolą. Tačiau jei perkamas daugiau nei 200 tūkst. Lt kainuojantis butas, žmonės daliai sumos ima banko paskolą”, – padėtį rinkoje apžvelgė Kauno nekilnojamojo turto bendrovės “S. IMPERIJA” direktorė Ieva Masaitytė.

“Jei vertinsime pastarųjų sandorių statistiką, 70 proc. žmonių už būstą mokėjo grynaisiais”, – antrina ir Vilniaus nekilnojamojo turto bendrovės “Uusmaa Lithuania” vyresnioji nekilnojamojo turto brokerė Audronė Kuprionytė.

Tarp tokių pirkėjų – ir šiuo metu vaiką auginanti 28 metų vadybininkė Vaida Jakubauskaitė, kartu su vyru planuojanti pirkti keturių kambarių butą Šiauliuose. Nors jauna šeima išsiaiškino, kad reikiamą 190 tūkst. Lt paskolą gautų ir iš banko, būstui įsigyti jie ketina skolintis iš artimųjų. “Dalį butui reikalingos sumos turime, o kitą dalį ketiname skolintis iš šeimos narių. Geriau jau susitarsime su jais negu su bankais. Taip turėsime mažiau įpareigojimų – nereikės įkeisti bankui buto, bus lankstesnės grąžinimo sąlygos. Iš dalies tokį sprendimą priėmėme ir dėl to, kad šeimos nariai turėjo atliekamų pinigų”, – savo apsisprendimą argumentuoja Vaida.

Tai, kad dalis gyventojų nenori su bankais turėti nieko bendra, visiškai nestebina. Per krizę komercinių bankų reputacija gerokai pašlijo. Daugeliui verslininkų žodis “bankas” per pastaruosius dvejus metus tapo nauju keiksmažodžiu, o Nukentėjusiųjų nuo bankų asociacijos steigėjas Klaipėdos verslininkas Romualdas Meginis tvirtina, kad asociacijos narių gretos kasdien didėja.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės “Baltijos tyrimai” duomenimis, 2010 m. birželį komerciniais bankais nepasitikinčių gyventojų skaičius pasiekė pastarojo dešimtmečio piką: nepasitikintys bankais teigė net 64 proc. apklaustųjų (panašus skaičius buvo tik 2001 m.), o pasitikintys – tik 27 proc.

Apžvelgdama nuo 1996 m. atliekamą tyrimą, “Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė tvirtina, kad 1996–2002 m. dauguma Lietuvos gyventojų nepasitikėjo komerciniais bankais, tačiau 2004–2008 m. (iki pavasario) pasitikinčiųjų bankais dalis labai padidėjo.

“Kai augo ekonomika bei gyventojų pajamos ir buvo lengva gauti kreditus, bankams pavyko sukurti “draugišką” įvaizdį. Deja, prasidėjus krizei šis įvaizdis griuvo – nuo 2008 m. vasaros nepasitikinčiųjų komerciniais bankais dalis labai padidėjo. Bankai vėl matomi kaip svetimi, besirūpinantys savo pelnu ir neatsižvelgiantys į žmogaus problemas. 2011 m. pradžia rodo šiek tiek geresnį požiūrį į komercinius bankus nei 2009–2010 m., tačiau dar anksti spręsti, ar tai laikinas pagerėjimas, ar palankesnio vertinimo pradžia”, – komentuoja R.Ališauskienė.

Ypač per bankų įvaizdį kerta jų prašymu areštuojami nemokių skolininkų butai bei žemės sklypai. Ši tendencija piką pasiekė pernai, ir nors įmonių turto šiemet jau areštuojama mažiau, gyventojų turtas arešto žyma paženklinamas taip pat gausiai, kaip ir pernai: Hipotekos įstaigos duomenimis, per tris šių metų mėnesius areštuoti 695 gyventojų ir 151 įmonių nekilnojamojo turto objektai, įkeisti bankams. Hipotekos įstaigos duomenys rodo, kad tiek 2010 m., tiek šiemet pagal prašymus areštuoti nekilnojamąjį turtą pirmauja “DnB Nord” bankas (šiemet jau 70 butų ir 67 žemės sklypai).

Antroje vietoje pagal aktyvumą – “Swedbank” (šiemet 30 butų ir 45 žemės sklypai), trečioje – SEB (šiemet 19 butų ir 38 žemės sklypai).

Skolintis – tik pirkiniams, kurie nenuvertės

Prieš keletą metų lietuviai iš banko buvo įpratę skolintis viskam – butui, verslui, automobiliui, šaldytuvui, televizoriui, o galiausiai – net atostogoms ar dantų balinimui. Tačiau ką reiškia gyvenimas skolon, geriausiai atskleidė krizė: pirmiausia bankrutavo skolintais pinigais intensyvią plėtrą vykdę verslininkai, o tie prasiskolinę gyventojai, kurie neprarado darbo, o vėliau ir buto, sukandę dantis stengėsi ir grąžinti paskolas, ir išgyventi iš sumažintų atlyginimų. Tad kada ir kam reikėtų skolintis iš banko? Finansų ekspertai sutaria: paskolą reikia imti tam turtui, kuris duoda tau grąžą.

Asmeninis finansų konsultantas Aurimas Vengris, iki 2007 m. vadovavęs viešajai įstaigai “Finansinių problemų sprendimai”, pabrėžia, kad skolintis iš banko turtui, kuris po kiek laiko smarkiai nuvertės, tikrai neverta. “Vokiečio Bodo Schaferio knygose parašyta, kad turtas skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Jei perki butą, kurį planuoji išnuomoti, tai aktyvas: tai turtas, į kurį verta investuoti ir kuriam įsigyti verta skolintis. Tačiau buitiniai dalykai, tokie kaip mašinos, mikrobangės, šaldytuvai, – turtas, kuris ne atneša pinigų, o valgo kitas pajamas, nes mašiną juk reikia remontuoti, drausti. Tokiems daiktams paskolos imti nereikėtų. Daugelis žmonių paskolas ima ir panaudoja ne visai pagal paskirtį”, – aiškina A.Vengris.

Pasak jo, buitinė technika ir pramogos – dalykai, kurių vertė bėgant laikui tik krinta. “Tik išvažiavęs iš salono naujas automobilis iš karto nuvertėja 30 proc. O jei perki jį išperkamosios nuomos būdu, papildomai kainuoja draudimas, sutarčių sudarymas, ir automobilis labai išbrangsta, nors po penkerių metų jis bus vertas tik pusės tos sumos, kurią sumokėjote. Be to, kai kurie lietuviai automobilį perka kaip didžiulį turtą, nors B.Schaferis sako, kad automobilis turi kainuoti ne daugiau kaip trys–šeši tavo atlyginimai”, – aiškina A.Vengris.

Iš skolintų lėšų įsigyti nuosavą butą, kuriame pats gyvensite, jau protingesnis sprendimas, nes tokio turto vertė niekada nenukris taip drastiškai kaip automobilio ar šaldytuvo, kuris po kelerių metų gali sugesti ir tapti nulinės vertės.

Mykolo Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros docentas Stasys Taraila priduria, kad taisyklė, kada imti paskolą, labai paprasta: verta skolintis, jei pinigus investuosite, o tos investicijos grąža bus didesnė už mokamas palūkanas. “Jei už 5 proc. palūkanas pasiskolinote iš banko pinigų verslo projektui, iš kurio jūs uždirbate 10 proc., tuomet apsimoka, nes pinigai iš banko sukuria papildomą pridėtinę vertę”, – pabrėžia S.Taraila.

Iš skolininkų perimto turto pirkėjai – antrinės bankų įmonės

Nors bankai paskolų vis dar išduoda gerokai mažiau ir daug griežtesnėmis sąlygomis nei ekonominio pakilimo metais, pirkėjai ir nekilnojamojo turto specialistai šiemet jau pastebi šiokį tokį atšilimą.

“Dabar bankai jau patys ieško nekilnojamojo turto bendrovių, yra suinteresuoti bendradarbiauti, o prieš metus ar dvejus tokių dalykų praktiškai nebuvo”, – šiltėjantį bankų požiūrį sako juntanti I.Masaitytė.

Ir A.Kuprionytė tvirtina, kad šiuo metu, jei atitinki visus reikalavimus ir imi visą banko siūlomą paketą, maksimaliai gali gauti iki 90–95 proc. reikiamos sumos finansavimą. Dar pernai retas bankas siūlydavo daugiau nei 70–85 proc.
Kad atsigaunant ekonomikai ima reaguoti ir bankai – nenuostabu, juk jie uždirba iš pinigų skolinimo. Tačiau svarbiausias klausimas – ar sugrįš 2006–2007 m. laikai, kai bankai paskolas dalijo į kairę ir dešinę?

“Aš manau, kad laikyti, jog pasimokyta iš krizės, galima tik tada, kai pamokos perkeliamos į įstatymų bazę ir suvaržo bankų veiklą”, – įsitikinęs finansų analitikas Valdemaras Katkus.

Tam tikrų pastangų šioje srityje matyti: Vyriausybė pritarė Fizinių asmenų bankroto įstatymui, o Seime svarstomos Bankų įstatymo pataisos, kuriomis siūloma drausti su bankais susijusioms bendrovėms įsigyti turtą, kurį bankas parduoda dėl skolininko negalėjimo grąžinti paskolos.

Šias Bankų įstatymo pataisas parengęs Seimo narys Petras Gražulis tvirtina, kad toks įstatymas galėtų užkirsti kelią bankų savivalei. “Dabar, kai kainos kritusios ir pirkėjų nėra, bankai įsteigia antrines įmones ir parduoda joms iš skolininkų perimtą turtą, o jei gauta suma nepadengia kredito sumos – išieško iš laiduotojo. Supirktą turtą bankai palaikys dvejus trejus metus, o kai rinka atsigaus, brangiai parduos. Kadangi nuostolius dėl nepadengtos kredito sumos bus išieškojęs iš skolininko ar laiduotojo, užsidirbs dvigubai. Manau, kad tai piktnaudžiavimas. Jei antstolis, išvaržydamas turtą, negali nei pats dalyvauti aukcione, nei jo šeimos nariai, kodėl bankui sudaromos išskirtinės teisės?” – kodėl reikalinga tokia pataisa, argumentuoja P.Gražulis. Jis piktinasi, kad bankas, suteikdamas paskolą, siekia pelno, o jokios rizikos neprisiima.

Iš tiesų šiuo metu rengiamuose aukcionuose, kuriuose siūlomas už skolas bankų perimtas turtas, aktyviausi pirkėjai – antrinės bankų įmonės, įsteigtos nekilnojamajam turtui valdyti. Nekilnojamojo turto agentūros “Ober-Haus” generalinio direktoriaus pavaduotojas Nerijus Juodelis “Veidui” tvirtino, kad įmonė nuo pernai surengė keturis tokius aukcionus. Juose bankų antrinės įmonės įsigijo 40–50 objektų, o su bankais nesusiję pirkėjai – šiek tiek daugiau nei 10 objektų. Tiesa, dabar labiau įsidrąsina ir nepriklausomi pirkėjai: trečiajame aukcione iš 34 objektų septynis įsigijo ne bankų antrinės įmonės.

N.Juodelio įsitikinimu, jeigu pasiūlytos Bankų įstatymo pataisos ir būtų priimtos, padėties jos nepakeistų. “Jei aukcionuose nedalyvaus bankų antrinės įmonės, liks daug neparduotų objektų ir jie grįš atgal į bankus. Nežinau, kuo įstatymas pakeis situaciją. Koks skirtumas, ar bankas, ar banko antrinė įmonė tvarkys turtą – bankas įkurs atskirą departamentą ir atliks tas pačias funkcijas”, – laukiantį scenarijų dėlioja N.Juodelis.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo nepakanka

Skandinaviški bankai Lietuvoje ypač šiaušėsi dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo, nors dalies jų motininių bankų gimtinėje Švedijoje toks įstatymas veikia. Jei šiam įstatymui pritars Seimas, tikimasi, kad nuo 2012 m. bankrutuoti galės žmogus, nebegalintis vykdyti per 20 tūkst. Lt siekiančių įsipareigojimų. Dabar šį reikalavimą Lietuvoje atitinka apie 8 tūkst. žmonių.

Ekspertų manymu, pagal šį parengtą įstatymą bankrutuoti bus brangu ir sudėtinga. “Šis įstatymas sukurtas oligarchams”, – piktinasi R.Meginis. O A.Vengris svarsto, iš ko žmogus mokės atlygį jam priskirtam asmeniniam bankroto administratoriui, jei bus visiškai prasiskolinęs.

Nors Lietuvos bankų asociacija gąsdina, esą priėmus šį įstatymą pabrangs paskolos, ekspertai mano, kad tai tik privalumas, užkirsiantis kelią lengvų paskolų dalijimui. “Daugeliui pabrangusios paskolos bus stabdys nesiskolinti. O skolinantis skatins pirkti daiktus, kurie duoda naudos ar išlaiko vertę, o ne švaistyti paskolą buitinėms prekėms ar kelionėms”, – mano A.Vengris.

Fizinių asmenų bankroto įstatymui pritariantis finansų analitikas Stasys Jakeliūnas jo projekte taip pat įžvelgia ydingų dalykų. Pavyzdžiui, nemokumo apibrėžimas pernelyg bendras ir kyla klausimas, kaip jis bus interpretuojamas.

“Nemanau, kad įstatymas, koks dabar siūlomas, iš esmės pakeistų situaciją paskolų rinkoje, nes nemanau, kad pagal šį įstatymą daug kas rizikuotų bankrutuoti. Kita vertus, ribojimai ir administravimas – iš esmės teisinga kryptis, nes prasidėtų piktnaudžiavimas”, – įsitikinęs ekspertas.

Vis dėlto S.Jakeliūnas įspėja, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymas ir Bankų įstatymo pataisos – tik pirmi reikalingi žingsniai. “Tikrai neužtektų šių dviejų sprendimų bankams kontroliuoti. Reikia kur kas daugiau ir konkretesnių veiksmų, kad skolinimas būtų atsakingesnis, labiau pamatuotas. Pavyzdžiui, informacija sutartyje turėtų būti pateikiama taip, kad gyventojai suprastų, išgrynintos pasekmės ir padariniai tam tikrų scenarijų atvejais: tarkim, kas bus su paskola, jei litas nuvertės”, – dėsto ekspertas.

S.Jakeliūno nuomone, labai svarbu, kad skolinantis būstui įsigyti paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykis neviršytų tam tikro rodiklio – geriausia 80 proc. Pasak eksperto, šiuo metu bankų priežiūros institucijos Skandinavijoje komerciniams bankams rekomenduoja, kad šis rodiklis neviršytų 85 proc., ir net svarsto įvesti tokį reikalavimą.

Dar vienas S.Jakeliūno siūlymas – sukurti centrinį valstybinį kredito biurą, kuriame būtų fiksuojami visi gyventojų įsipareigojimai. Šiuo metu panašias paslaugas teikia dvi privačios įmonės.

Ar iš tiesų reikia visų šių saugiklių, kad nekiltų dar vienas pigių paskolų bumas? Koks teisingas atsakymas į šį klausimą, galime nuspręsti atsakę į kitą: ar 2006–2007 m. bankai įtarė, kad Lietuvoje besipučiantis nekilnojamojo turto burbulas sprogs? Naivu tikėtis, kad ne. Juk Lietuvoje paskolas lengva ranka dosniausiai dalijo Skandinavijos bankai, kurie kažkodėl taip ir nepasimokė iš ankstesnio pavyzdžio – prieš dvidešimt metų Švedijoje įvykusio nekilnojamojo turto nuosmukio dėl dalytų pigių paskolų.

Latvijos konkurencijos prievaizdams nustačius draudžiamąjį bankų susitarimą, dėl kurio nemažėjo mokėjimo kortelių tvarkymo mokesčiai, Lietuvos prekybininkai tikina bankams moką netgi daugiau nei jų kaimynai, todėl mano, kad pasidarbuoti Konkurencijos taryba irgi turėtų, nors patys į ją nesikreipia.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas teigia, kad mūsų prekybininkams teikiamos bankų paslaugos dar brangesnės nei latviams, o bankai esą gauna dideles sumas pajamų, kurias jiems nėra sunku uždirbti, nes sąnaudos, tikėtina, yra mažos, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Jei kalbėtume apie įkainius, tai Latvijoje, mūsų neoficialiomis žiniomis, mokėjimo kortelių tvarkymo mokestis yra apie 0,6 proc., o pas mus jis siekia apie 1 proc., mažoms parduotuvėlėms veikiausiai yra dar didesnis – 2-3 proc. Tad mums ta problema dar aktualesnė”, – sako M. Busilas.

Jis skaičiuoja, kad mokėjimo kortelėmis atsiskaito apie 15-20 proc. klientų, o už inkasavimą sumokama 4-5 kartus brangiau nei už tų, kurie moka grynaisiais.

Dienraščio duomenimis, nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas iki šiol nesulaukė Konkurencijos tarybos dėmesio dėl mokėjimo kortelių tvarkymo mokesčių dydžio derinimo tarpusavyje.

Tarnybos atstovė viešiesiems ryšiams Palmira Kvietkauskienė motyvuodama konfidencialios informacijos buvimu, neatskleidė, ar domisi mokėjimo kortelių tvarkymo mokesčiais Lietuvoje .

Skandinavijos bankai ir toliau atsiimant pinigus iš savo padalinių Lietuvoje krizės pradžioje prasidėjęs skandinavų pinigų atoslūgis ekonomikai atsigaunant ne tiktai neslūgsta, bet ir greitėja.

Per Baltiją iškeliauja ir už anksčiau išduotas paskolas sugrįžusios lėšos, ir indėliai, rašo “Lietuvos rytas”.

Bankai teigia nerandantys, kam būtų galima saugiai paskolinti pinigų Lietuvoje.

“Niekas neskuba skolintis: investicinius projektus verslininkai yra nugrūdę į stalčius. Bankai pinigų turi, bet negali jų tinkamai įdarbinti. Jei pinigai guli nepaskolinti, jie nuostolingi. Juos tenka investuoti į vertybinius popierius arba grąžinti skolas”, – sakė “Swedbank” kapitalo rinkų padalinio Lietuvos vadovas Tomas Andrejauskas.

Jo žiniomis, prasidėjus krizei užjūrio bankai savo padaliniams Lietuvoje pinigus skolino už gerokai didesnes palūkanas nei anksčiau.

Nepriklausomas analitikas Stasys Jakeliūnas svarsto, kad pinigai iš Lietuvos iškeliauja dėl itin sugriežtėjusių bankų reikalavimų skolintojams.

Nuo 2008-ųjų pabaigos iki šių metų sausio Lietuvos komerciniuose bankuose iš euro zonai nepriklausančiose šalyse įsikūrusių savininkų pervestų pinigų sumažėjo 13 mlrd. litų – daugiau nei perpus.

Valstybės remiamas paskolas studentams 2011-aisiais teiks šeši bankai: “DnB Nord”, “Nordea Bank Finland”, “Swedbank”, “Snoras”, Šiaulių bei Ūkio bankai.

Pernai šias paskolas teikė keturi bankai: “DnB Nord”, “Nordea Bank Finland Plc.” Lietuvos skyrius, “Snoras” ir “Swedbank”.

Siekdama užtikrinti kuo palankesnes paskolų sąlygas, kredito įstaigų atrankos komisija antradienį atrinko daugiau kredito įstaigų, palyginti su praėjusiais metais, o bankų maržų “lubas” sumažino nuo 3 iki 2,5 proc., pranešė Finansų ministerija.

Šiemet šešių bankų pasiūlyta maksimali marža litais yra nuo 1,9 iki 2,5 proc., o eurais – nuo 2 iki 2,5 procento.

Paskolų palūkanų dydis litais, kovo 8-osios duomenimis, būtų nuo 3,3 iki 3,9 proc., eurais – nuo 3,18 iki 3,68 procento. Paskolos studentams teikiamos kintamomis palūkanomis, kurių dydį lemia trijų mėnesių tarpbankinių palūkanų litais (Vilibor) arba eurais (Euribor) normos.

Anot pranešimo, sumažinta maksimali galima bankų marža bei Vyriausybės užtikrinamas valstybės finansų stabilumas leido dar labiau sumažinti valstybės remiamų palūkanų normas litais.

Taip pat tikimasi, kad kredito įstaigos dėl konkurencijos dar pagerins savo dabartinius pasiūlymus. Be to, studentai turi teisę individualiai derėtis su kredito įstaigomis dėl palankesnių sąlygų.

Kredito įstaigas, teikiančias valstybės remiamas paskolas studentams, komisija atrenka kiekvienais metais nuo 2009-ųjų.

Šiemet valstybė numato garantuoti iki 100 mln. litų valstybės remiamų paskolų.

Pernai komerciniai bankai išdavė 1,2 mln. eurų ir 22,6 mln. litų valstybės remiamų paskolų. Bendra išduotų valstybės remiamų paskolų suma 2010-aisiais sudarė apie 26,6 mln. litų.

Pagal galiojančią tvarką, jeigu metinė palūkanų, skaičiuojamų studijų metu už naudojimąsi paskola studijų kainai sumokėti, norma viršija 5 proc., palūkanų dalis, viršijanti 5 proc., apmokama iš valstybės lėšų, kuriomis disponuoja Valstybinis studijų fondas.

Ši nuostata netaikoma, kai apmokamos visos palūkanos, taip pat tada, kai paskolos gavėjas laikinai sustabdo studijas. Valstybinis studijų fondas taip pat konkurso būdu kiekvieno paskolų teikimo laikotarpiu atrenka dalį studentų, už kuriuos studijų laikotarpiu visiškai apmoka palūkanas bankams.

Mane gąsdina viena Lietuvos verslo tendencija. Kalbu apie vis aktyvesnius bankų emisarus laikraščiuose, radijuje ar televizijoje. Pastaruoju metu jie jau nusitaikė į mokyklas. Štai aną savaitę mano paštą pasiekė, atrodytų, mielas kvietimas iš VšĮ Socialinių mokslų kolegijos, kuri kviečia prisidėti prie nacionalinio mokinių finansinio raštingumo ugdymo projekto “Valdau savo finansus – esu laisvas”.

Dabar, matyt, nustebote? Taigi puiki idėja ir šaunus konkursas. Ir aš pritarčiau, jeigu nematyčiau pagrindinio rėmėjo “DnB Nord” banko logotipo. Aš tikrai nemanau, kad tas bankas koks “blogietis” ir jo kažkaip reikėtų vengti. Atvirkščiai, jau greit dešimtmetis mokykloje vaikams aiškinu, koks bankų vaidmuo visuomenėje, kodėl be finansinių tarpininkų neišgyventume ir kodėl be stiprių bankų nėra ekonomikos, o ir valstybės augimo. Vis dėlto ir toliau tvirtinu – bankų veikėjus į mokyklas įsileiskime tik tada, kai vaikai jau išmokyti skirti informaciją ir reklamą. O žinodama, kad daugybė ekonomikos pamokų Lietuvos mokyklose išties yra gana deklaratyvių tezių apie verslo žavesį bei reklamos grožį surogatas, kurį pateikia specialių žinių stokojantys mokytojai, rimtai perspėju mokytojus ir tėvelius – bijokite danajų, dovanas nešančių.

Beje, skeptiškai vertinti bet kokią suinteresuotos pusės informaciją privalu ne tik mokykloje. Tai, kad informavimo apie sudėtingus investicinius produktus erdvę uzurpavo patys paslaugos teikėjai, yra prasta žinia, kalbanti ir apie tai, jog žiniasklaida šioje srityje kol kas nėra pajėgi, o, leisdama spausdinti dažnai paslėptą reklamą, pridengtą švelniu informavimo ar komentavimo šydu, pačiam paslaugos teikėjui, dar ir pagilina vieną imanentišką rinkos ydą. Ta yda – informacijos asimetriškumas.

Pirmasis bankas, aktyviai pradėjęs veikti asmeninių finansų lankose, buvo SEB bankas, kurio atstovė visuomenei pateikia išties neblogų paaiškinimų. Vėliau prabilo ir “Swedbankas”, net įsteigęs specialų asmeninių finansų institutą. Ir vėl – informacija gana aiški, netauškiama nesąmonių, mokoma būti atsakingam ir taupiam. Instituto vadovė netgi televizijos laidą, kurią labai mėgau, vedė ir aiškino žmonėms, kad nereikia kvailai skolintis ir kuo tai gali baigtis.

Bet vis tiek kartoju – be specialių paaiškinimų ir didelės įžangos neleiskite tų ar kitų bankų žmonių į mokyklas. Arba bent jau priverskite juos dalyvauti debatuose, kai oponuojantis asmuo įvardija kiekvieno privalumo kainą (riziką). Kodėl? Ogi todėl, kad šiuo atveju bankas visada stipresnis, nes jis apie sudėtingą parduodamą prekę žino daugiau, tad pateikdamas informaciją ir nutylėdamas tam tikrus momentus (arba išskaidydamas juos smulkiu šriftu sutarties platybėse) gali įvelti į labai nenuspėjamus žaidimus.

Prieš keletą mėnesių mano draugei, seniai įžengusiai į septintą dešimtmetį, “Swedbanko” darbuotoja pasiūlė įsigyti… antros pakopos pensijų draudimą (?). Nesąmonė, sakysite. Bet banko tarnautoja aiškino, kad privatus kaupimas labai naudingas, ir net nepasidomėjo, ar klientė apskritai turi kitų, be pensijos, pajamų. Ir dar atrodė, kad toji banko tarnautoja net neįtaria, kiek prieš ją stovinčiai moteriai metų.

Kita istorija liūdnesnė. Jau minėtas “DnB Nord” bankas 2007 metų birželį–liepą platino su Pasaulio banko akcijomis susietas obligacijas. Klientams buvo dalijami lankstinukai, kuriuose aiškinta: “garantuotas prieaugis – net 6 proc. per metus”, “obligacijų išpirkimo metu gausite visas savo investuotas lėšas ir prieaugį, kuris priklausys nuo padidėjusios akcijų vertės”, “jei indeksų krepšelio vertė nukris – jums garantuojamas ne mažesnis kaip 6 proc. prieaugis”. Ką girdite?

Ogi viskas bus nuostabu, tik gerai ir jokių trūkumų, nes nė žodžio apie rizikas, apie tai, kad galite prarasti viską, o jei investuosite skolintas lėšas, tai dar ir iki ausų prasiskolinti.

Reklamoje nenurodyta, kad investuotojas gali negauti finansinės priemonės teikiamų palūkanų ar kitos finansinės naudos; kad gali prarasti dalį ar visą investuotą kapitalo sumą; kad investuodamas skolintas lėšas (o bankas skolino pinigus šiai aferai…) netgi gali įgyti papildomų įsipareigojimų, kurie viršija investuoto kapitalo sumą. Minėtos rizikos buvo ir yra siūlomo įsigyti investicinio produkto esminės savybės, tad informacija buvo pateikta taip, kad žmogus nežinojo, kokią katę bankas slepia maiše. Buvo pažeistas ir reklamos koncentruotumo principas, nurodantis, kad informacija apie naudą ir riziką privalo būti skelbiama viename reklamos vienete. Taigi vidutinis vartotojas buvo skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis gal nebūtų priėmęs.

Rezultatas – daugybė bylų teismuose, šimtatūkstantinės kai kurių klientų skolos bankui, aiškinimasis apie profesionalius ir vadinamuosius vidutinius klientus bei tarpusavio kaltinimai. Akivaizdu, kad ta banko reklama buvo nekorektiška, melaginga, sąmoningai neprofesionali ir tikrai galėjo klaidinti vidutinį, neprofesionalų vartotoją, bet aišku ir tai, kad tas menkai ekonomiką išmanantis, naivus ir itin patiklus žmogus tikrai pasirašė sutartį, kurioje ta rizika jau buvo išdėstyta itin komplikuotų formulių pavidalu.

Aukštesnės ekonominės ir finansų kultūros šalyse kiekvienas bent kiek save gerbiantis leidinys (ypač ekonominis) turi savo nuosavą (ar net kelis) asmeninių finansų patarėjus, kurie nėra įvelti į interesų konfliktą ir atstovauja ne paslaugos tiekėjui, o vartotojui. Šie žmonės rašo ir kalba visų pirma ne apie privalumus, o apie galimas grėsmes ir rizikas.

Ypač svarbu ir tai, kad, priešingai nei bankų ekspertai, nepriklausomi finansų patarėjai prisimena ne vien bankų klientų elgsenos trūkumus. Pavyzdžiui, panagrinėkite SEB ar “Swedbanko” interneto svetaines, skirtas asmeninių finansų valdymui. Galima įtarti, kad jas rengiančios ponios įsitikinusios, jog netinkama ir neracionali yra tik bankų klientų, kurie pernelyg švaisto ar, atvirkščiai, pernelyg taupo, elgsena, o va bankas tai visada ir kiekvienu atveju yra racionalios, atsakingos ir socialiai atsakingos elgsenos etalonas. Betgi netikiu, kad jos nežino, jog ir bankai daro klaidų, ir bankus (tiksliau, jų vadovus) kamuoja žmogiški godumo priepuoliai, kurie, pavyzdžiui, dabar visam pasauliui neša bėdas ir kančias.

Šiais metais komerciniai bankai žada stipriau atsukti paskolų čiaupą ir suteikti finansavimą ne vienam plėtojamam objektui. Dabar bankai gauna daugiau nekilnojamojo turto plėtotojų užklausų dėl naujų projektų kreditavimo, rašo “Verslo žinios”.

Visi dienraščio kalbinti bankų atstovai tvirtina, kad šiemet į jų rankas patenka kur kas daugiau užklausų ir finansuoti jie ruošiasi daugiau.

SEB banko valdybos narys ir Verslo bankininkystės departamento direktorius Aivaras Čičelis skaičiavo, kad šiuo metu per mėnesį bankas gauna 3-4 užklausas dėl naujų nekilnojamojo turto projektų finansavimo.

“Praėjusių metų pirmąjį pusmetį tokių apskritai nebūdavo. Plėtotojai tapo aktyvesni nuo pernykščio rudens, kai pasirodė pozityvių makroekonominių naujienų ir bendrovių lūkesčiai tapo geresni”, – sakė jis.

SEB bankas pernai finansavo iki 10 naujų nekilnojamojo turto projektų, šiuo metu rimtai analizuoja galimybes kredituoti apie 5 projektus ir planuoja, kad šiemet paskolas suteiks kur kas didesniam skaičiui plėtotojų.

“Swedbank” Ilgalaikio finansavimo skyriaus vadovas Einoras Čiagus teigė, kad bankas kas mėnesį sulaukia vieno-dviejų prašymų finansuoti naujus nekilnojamojo turto objektus.

“Po dvejų metų pertraukos jaučiame padidėjusį plėtotojų ir investuotojų susidomėjimą naujo būsto statybos projektais”, – pažymėjo jis ir taip pat teigė, kad bankas stiprins savo pajėgumą projektų finansavimo srityje.

“Be dominuojančio gyvenamojo būsto, atsiranda biurų projektų, ypač Vilniuje, kur A klasės administracijos pastatų užimtumas didėja. Jaučiame šiokį tokį ir logistikos centrų pagyvėjimą – dalis nori baigti anksčiau pradėtus centrus, kiti dairosi galimybių, kai į rinką ateina naujų dalyvių, kuriems reikia ir naujų patalpų”, – teigė “Nordea bank Lietuva” Verslo klientų departamento vadovas Giedrius Voveris.

Laikyti indėlius bankuose dabar labai jau neapsimoka, nes palūkanos šiemet sumušė visas žemumas ir yra tris keturis kartus menkesnės nei prieš trejus metus. Tiesa, jei kitos išeities nėra ir kaip taupymo būdą, šiaip ar taip, tenka rinktis indėlį, verta pasitikrinti, kurie bankai šiuo metu už terminuotus indėlius moka didžiausias palūkanas, nes pasiūlymai ir dabar skiriasi kelis kartus.

Taigi kol kas didžiausias palūkanas už indėlius moka skirtingos kredito unijos. Iš bankų didžiausias (nors tos didžiausios tesiekia tik 3–3,3 proc. už litus) siūlo mažesnieji bankai – Šiaulių, Ūkio ir “Snoras”. O mažiausias palūkanas už terminuotus indėlius siūlo bankai “DnB Nord” ir “Swedbank”.

Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas.

Vyriausybė, užsimojusi iš šešėlio ištraukti milijardą litų, svarsto galimybę apriboti atsiskaitymus grynaisiais. Šiam pasiūlymui dar nėra suteikta apčiuopiama forma. Tačiau net ir nesant jokių konkretesnių šios priemonės detalių galima vertinti jos poveikį daug platesniame kontekste, nei vien kova su šešėline ekonomika.

Pirmiausia reikia sutikti, kad šešėlis ir grynieji pinigai yra susiję, šešėlis gyvena grynųjų pinigų pavidalu, o dideli atsiskaitymų grynaisiais mastai gali byloti apie šešėlį. Vis dėlto grynųjų naudojimas yra tik šešėlio simptomas, jo pasekmė, bet niekada – priežastis. Šešėlyje žmonės ir verslai slepiasi nuo per didelių mokesčių, reguliavimo arba draudimo užsiimti tam tikra veikla.

Ribojant atsiskaitymus grynaisiais būtų siekiama vienintelio tikslo – kovoti su šešėliu. Argumentai prieš šį pasiūlymą daug margesni. Nemaža jų dalis – verslo sąlygų lygmens. Siūlomas reguliavimas padidintų banko paslaugų, su bankais susijusių inkasavimo paslaugų paklausą ir kartu padidintų šių paslaugų teikėjų pajamas. Prievartinė inkasacija sukurtų papildomą finansinę naštą kitiems verslo subjektams. Itin didelė ši našta būtų smulkiesiems, kurių verslo specifika lėmė patogumą atsiskaityti grynaisiais. Sunkumų gali kilti kaimo vietovėse, kur grynieji pinigai dabar yra populiarūs, ir perėjimas prie negrynųjų keistų daugelio gyventojų įpročius. Vertinant verslo sąlygas galima teigti, kad būtų mažinama konkurencija atsiskaitymų srityje, kuriamas atsiskaitymo monopolis.

Vis dėlto didžioji pasiūlymo riboti atsiskaitymus grynaisiais kritika kyla ne dėl verslo sąlygų bloginimo, bet dėl grynųjų apribojimo makroekonominio poveikio pinigų ir bankų rinkai. Šis poveikis nebus toks matomas, kaip dirbtinės rinkos sukūrimas ar padidėjusios kai kurių verslų sąnaudos, tačiau būtent dėl to, kad paslėptas – jis dargi klastingesnis.

Priklausomai nuo grynųjų “atidavimo” bankams masto ir sėkmės, tai lems didesnę infliaciją, rizikingesnius kreditus, o su jais – ir naujus kainų burbulus, padidėjusią riziką asmens finansams, potencialią naštą viešiesiems finansams.

Šių neigiamų padarinių priežastis ta, kad grynasis litas, patekęs į komercinį banką, gali “pasidauginti” kelis kartus.

Komerciniai bankai turi įstatymo suteiktą privilegiją saugoti tik keturis procentus į atsiskaitomąją sąskaitą padėtų lėšų. ES – tik du procentus. Kiti 96 procentai atsiskaitomosiose sąskaitose esančių lėšų gali būti ir yra perskolinami. Kai kas gal pasidžiaugs gausesniais kreditais, tačiau šiuo atveju naudos iš nesutaupytų pinigų skolinimo nėra – tik rizika.

Jei žmogus ar įmonė turi grynųjų pinigų, šiais pinigais naudojasi vien tik jis, ir niekas daugiau. Vos tik litas patenka į banko atsiskaitomąją sąskaitą (terminuotiems indėliams tai negalioja), jų padaugėja tarsi iš oro. Tais pačiais pinigais vienu metu naudojasi jau ne vienas savininkas, o keli. Kuriama piramidė, kai vienas grynųjų pinigų litas gali būti padaugintas net kelis kartus, pinigai multiplikuojami, Lietuvoje – apie keturis kartus.

Pinigų multiplikatorius, vykstantis dėl dalinių rezervų bankininkystės, yra daugelio ekonominių traumų priežastis. Pirmoji – būtent jis kartu su centrinių bankų spausdinamais pinigais sukelia verslo ciklus ir krizes. Išsamiai šį priežastinį ryšį yra įrodęs ir Nobelio premijos laureatas Friedrichas A.Hayekas. Antroji – multiplikatoriaus poveikis infliacijai. Pinigų kiekio didėjimas lemia kylančias kainas. Jei ši kainų dedamoji sutaps su numatomais pasiūlos ir paklausos nulemtais kainų kilimo lūkesčiais – bus rimtų problemų dėl kylančių ypač maisto, o ir kitų produktų, kainų.

Trečioji – bankų sistemos nestabilumas ir iš to kylanti rizika asmeniniams bei viešiesiems finansams. Neigiamas pinigų multiplikatoriaus poveikis ekonomikai visada yra tiesiogiai proporcingas grynųjų pinigų apribojimo mastams. Tai, kad dalis pinigų cirkuliuoja grynųjų pavidalu, prideda sveikatos ekonomikai.

Neįmanoma valdyti rizikos, kurią sukuria perskolinami atsiskaitomosiose sąskaitose esantys pinigai, nebent bankai šias lėšas laikytų neperskolindami. Kai perskolina, bankai remiasi tik viltimi, kad visi klientai vienu metu neateis atsiimti savo pinigų. Ekonomikai esant ramybės ir visuotinio pasitikėjimo būsenos, taip paprastai ir būna. Deja, ne visada, nes bankų laivelis itin lengvai įsiūbuojamas. Rimtai juokaujama, kad laikraščiu galima užmušti musę ir banką. Tad kuo daugiau pinigų laikoma bankų atsiskaitomosiose sąskaitose, tuo didesnis bankų sistemos labilumas. Štai Didžiojoje Britanijoje, siekiant kovoti su neigiamais dalinių rezervų sistemos padariniais, buvo registruota įstatymo pataisa, siūlanti, kad įmonės bankų sąskaitose lėšas galėtų laikyti ne vien paskolos, bet ir pasaugos pagrindais (kaip seife, tačiau patogumo dėlei – sąskaitoje).

Jei dauguma lėšų prievarta būtų laikoma bankuose, kiltų dar viena – moralinio neatsakingumo (angl. moral hazard) rizika. Įsivaizduokime, į kokią itin vertingo agento padėtį patenka komerciniai bankai. Bankų sąskaitose yra visi visų pinigai. Tokiu atveju jau ne tiek pats bankas, kiek valstybė, valdžia, tampa suinteresuota, kad bankų sistemoje nebūtų jokių nesklandumų. Apie tai garsiai nekalbama, bet ir bankai, ir valdžia numano, kad banko problemos būtų sprendžiamos bendrai – infliacija (centrinio banko spausdinamais pinigais), mokesčių mokėtojų pinigais, paskolų pinigais, kitų rinkos dalyvių pinigais ir kitais rinkoje nepriimtinais bei žalingais būdais. Tokiomis sąlygomis bankai natūraliai linkę prisiimti didesnę riziką, privatizuoti naudą ir nacionalizuoti sąnaudas, kai tokių atsiras. Tai nėra jokio konkretaus banko yda, tai valdžios nustatyto reguliavimo pasekmė. Kai kam kiltų pagunda atsakomybę permesti bankams. Pripažinkime, rinkoje yra verslų, kurie norėtų gauti privilegijų. Bet juk valdžios priedermė – jokių privilegijų nedalyti.

Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas. Kai keliama minimali alga, pamirštama apie didėsiantį nedarbą. Kai didinami akcizai, pamirštama kontrabanda. Kovojant su šešėliu ši bėda kartojasi. Kad kova su šešėliu duotų vien naudą, siūlomos grynųjų apribojimo priemonės yra pernelyg nutolusios nuo problemos ištakų – per didelių mokesčių.

Taip tikina su komercinių bankų atstovais susitikęs naujasis valstybės valdomos įmonės “Būsto paskolų draudimas” vadovas Marijus Jūris Mikalauskas, informuoja dienraštis “Lietuvos rytas”.

“Tokius atvejus, kai perkami keli būstai ir iš to norima užsidirbti, bankai vertins kaip verslą ir suteiks ne paskolą būstui įsigyti, o paskolą verslui. Tai bus kitokios paskolos, jų sąlygos blogesnės – mat yra susijusios su papildoma rizika”, – tikino M.J.Mikalauskas.

Kadangi spekuliantai būtų vertinami kaip rizikingesni klientai nei sau perkantys būstą gyventojai, jiems siūlomų paskolų palūkanos išaugtų.

“Manau, tai būtų teisinga. Dėl tokios bendros politikos bankai dar nėra sutarę, tačiau kai kurie jau turėtų skirstyti klientus į perkančius vienintelį būstą ir kitus”, – teigė Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.

Patys Lietuvos komerciniai bankai specialių paskolų sąlygų būsto spekuliantams dar nenustatė. Mat kol kas perpardavėjai nelabai domisi tik praėjusių metų viduryje atsigauti pradėjusia būsto rinka.

“Spekuliacinio pirkimo atvejų kol kas daug nepastebime. Jei padėtis keisis, tikrai esame pasirengę įvertinti naują situaciją į tai reaguoti”, – aiškino banko “DnB Nord” atstovas Andrius Vilkancas.

Spekuliantai turėtų negauti paskolų garantijų ir iš valstybei priklausančio “Būsto paskolų draudimo”. Taip pat draudimo nesulauks perkantys prabangų būstą.

“Mūsų paskolų sistema bus daug labiau socialiai orientuota nei anksčiau”, – sakė naujasis įmonės direktorius M.J.Mikalauskas.

Jis prognozuoja, kad artimiausiais metais būsto paskolų rinka kasmet ūgtelės maždaug 10-15 procentų. Tačiau įmanoma, kad vėliau vėl sparčiai ims pūstis naujas būsto kainų burbulas.

Kol kas paskolas būstui daugiausia ima jaunos šeimos, kurioms pradinį įnašą neretai padeda susimokėti tėvai.

Vidutinis paskolos dydis nesiekia 200 tūkst. litų.