BFL

„Bankų sektoriaus perspektyva: daugiau atsakomybės, konkurencijos ir saugumo“, – sako Lietuvos banko vadovas, su kuriuo kalbamės apie šalies bankininkystės dabartį ir ateitį.

„Kryptys“: Lietuvos bankininkystės sektorius įsivedus eurą žengė į naują etapą: Lietuvos bankas tapo Eurosistemos dalimi, jūs – Europos centrinio banko (ECB) valdančiosios tarybos nariu, formuojančiu pinigų politikos kryptis, priimančiu palūkanų sprendimus, kurie daro įtaką valstybės, verslo ir žmonių gyvenimui. Kas iš esmės pasikeitė ir ką šie pokyčiai davė šalies bankininkystei ir visai Lietuvai?

V.V.: Prisijungimas prie euro zonos reiškia Lietuvos pinigų politikos kokybinį pasikeitimą. Iki narystės euro zonoje importavome Europos centrinio banko pinigų politiką, nedalyvaudami priimant sprendimus. Dabar dalyvaujame ir tai yra esminis kokybinis pokytis – iki tol mes teoriškai turėjome pinigų politikos funkciją, dabar ją turime praktiškai. Dalyvaujame sprendimus tiek priimant, tiek juos įgyvendinant. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos bankas dalyvauja plataus masto vertybinių popierių supirkimo programoje. Centriniams bankams didelėmis sumomis perkant vertybinius popierius siekiama, kad dar labiau sumažėtų ilgalaikės palūkanų normos namų ūkiams, verslui, valdžios sektoriui ir sustiprėtų finansų institucijų bei verslo paskatos investuoti.

Įstojus į euro zoną, šalies finansinei sistemai tapo pasiekiami papildomi likvidumo instrumentai. Pasinaudodami vadinamuoju ECB langeliu, Lietuvos bankai iš Eurosistemos jau yra pasiskolinę maždaug 350 mln. eurų.

Tapome ir bendro priežiūros mechanizmo nariu, tai reiškia, kad visa šalies bankinė sistema yra prižiūrima ECB, o trys didžiausi bankai – tiesiogiai.

Aš pats kas dvi savaites vykstu į ECB būstinę Frankfurte prie Maino dalyvauti valdančiosios tarybos posėdžiuose, kuriuose diskutuojame pinigų politikos ir kitais  klausimais. Taigi anksčiau buvome už durų ir mums tik pranešdavo apie sprendimus, o dabar dalyvaujame diskusijose tuos sprendimus priimant, turime balsavimo teisę, galime reikšti ir reiškiame savo nuomonę.

„Kryptys“: O kiek tie pokyčiai svarbūs eiliniam Lietuvos piliečiui?

V.V.: Tiek, kiek eiliniam Lietuvos piliečiui yra svarbi integracija į euro zoną. Mažai valstybei kuo didesnė integracija, tuo geriau, nes tai sukuria papildomą saugumą, visų pirma ekonominį. Dėl netradicinių pinigų politikos priemonių taikymo (išplėstos turto įsigijimo programos) jau spėjome pajusti pastaraisiais mėnesiais reikšmingai mažėjančią palūkanų naštą. Aišku, mes, kaip centrinis bankas, esant tokioms žemoms palūkanoms matome tam tikrą riziką, susijusią su galimu palūkanų pakilimu. Žinoma, tai atsilieps ir mūsų balansui, visos euro sistemos balansui. Tai sudaro prielaidas didėti tam tikroms rizikoms kreditų rinkoje. Esant žemoms palūkanoms, gali būti pamirštas atsargumas ir dėl to didėtų prasiskolinimo rizika.

„Kryptys“: Lietuvos bankas ką tik visuomenės ir specialistų diskusijoms pateikė Atsakingo skolinimosi nuostatų pataisas. Kai kas jas jau pavadino priešiškų jėgų veiksmais, siekiant sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, nes siūlomas sugriežtinimas apribos nemažos dalies žmonių galimybes apskritai pasiskolinti būstui. Ar toks šių pataisų tikslas?

V.V.: Mano atsakymas labai paprastas: ruošk vežimą žiemą, roges – vasarą. Kai yra žemos palūkanos, ruoškis palūkanų šokui.

Pirmiausia taip sakantys žmonės mažiausiai yra nemandagūs. Antra, jie, matyt, nesupranta, kad Lietuvos bankas turi tiesioginį mandatą daryti įtaką kreditavimo politikai, tai yra kiek įmanoma apsaugoti ekonomiką nuo kreditų burbulų pūtimosi ir skausmingo jų sprogimo, kuris nėra naudingas nei bankams, nei paskolas paėmusiems klientams. Nekilnojamojo turto pardavėjų būgštavimai dėl stosiančio skolinimo yra, švelniai tariant, perdėti. Faktas yra tas, kad šiuo metu būsto rinkoje tik apie 30 proc. visų sandorių finansuojami paskolomis. Likusios dalies Atsakingo skolinimosi nuostatai neliečia.

Be to, siūlomose pataisose numatyta nauja galimybė bankams dešimtadaliui naujai suteikiamų paskolų taikyti Atsakingo skolinimosi nuostatų išimtį. Taip pat mes siūlome nuo 40 iki 30 metų sumažinti maksimalios būsto paskolos trukmę. Tai reiškia, kad žmogui per mėnesį reikės mokėti didesnę įmoką, bet kartu yra reikšmingai sutaupoma bendra kredito palūkanų suma. Todėl reikėtų matyti ilgesnio laikotarpio perspektyvą, o ne tik šiandieninę naudą.

Mes siūlome, o įsigaliojus nuostatas ir reikalausime, kad bankas klientui parodytų galimą palūkanų šoką – kas būtų, jeigu palūkanos išaugtų. Kad žmogus matytų ir galėtų įvertinti savo galimybes prisiimti tokį ilgalaikį įsipareigojimą. Todėl tikrai nemanau, kad šių priemonių visuma kažkam kenktų.

„Kryptys“: Bet negalima neigti, kad dalis jaunų žmonių neteks galimybės pasiskolinti būstui.

V.V.: Kaip jau minėjau, būsto rinkai šie pokyčiai turės minimalų poveikį, tačiau padės labiau apsaugoti nuo neatsakingo skolinimo ir skolinimosi. Nuo 2011 m. Atsakingo skolinimosi nuostatuose numatytas reikalavimas turėti 15 proc. pradinį įnašą nuo įsigyjamo būsto vertės. Taip pat numatyta, kad paskolos įmoka negali viršyti 40 proc. žmogaus mėnesio pajamų. Tai verčia galvoti.

Manau, viena priežasčių, kodėl krizė taip skausmingai palietė paskolų turėtojus, buvo ta, kad Lietuvos bankas tuo metu nebuvo įvedęs tokių taisyklių.

„Kryptys“: Bet kodėl neturime oficialios statistikos arba ji nėra skelbiama, kiek žmonių, paėmusių būsto paskolas, Lietuvoje bankrutavo?

V.V.: Tam tikri duomenys yra, bet to, matyt, reikėtų klausti Bankroto departamento prie Ūkio ministerijos. Kaip rodo jų skelbiama statistika, bendras fizinių asmenų bankrotų skaičius 2014 m. siekė beveik 350, 2013 m. buvo iškelta beveik 120 fizinių asmenų bankroto bylų. Šie bankrotai nebūtinai susiję su būsto paskola, tačiau tikrai ne paslaptis, kad prie nekilnojamojo turto burbulo pūtimo, vėliau jo sprogimo prisidėjo neatsakingas skolinimas ir neatsakingas skolinimasis. Vaizdžiai kalbant, tai buvo abipusis aistringas tango. Todėl griežtindami skolinimą siekiame, kad ta meilė būtų brandi, o ne iš pirmo žvilgsnio, nes įsipareigojimai yra ilgalaikiai.

„Kryptys“: Kokie yra Lietuvos banko tikslai bei prioritetai šiandien ir žvelgiant į ateitį?

V.V.: Lietuvos bankas yra suformulavęs savo strateginius trejų metų laikotarpio iki 2016-ųjų tikslus. Pirmiausia tai finansų sistemos struktūrinių problemų užkardymas, numatant papildomus reikalavimus bankams. Be minėtų siūlomų atsakingo skolinimo nuostatų pakeitimų, bankų laukia nemažai pokyčių, susijusių su naujų direktyvų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, šalia 8 proc. minimalaus kapitalo pakankamumo reikalavimo atsiras papildomų reikalavimų kapitalui.

2016 m. į nacionalinę teisę perkeliant būsto paskolų direktyvą, siūlysime vartotojams naudingas nuostatas. Sieksime, kad prieš pasirašydamas sutartį vartotojas gautų išsamią informaciją, ir ypač svarbu, kad ji būtų lengvai palyginama. Tam ketiname nustatyti lengvai palyginamos ikisutartinės informacijos formą. Ketiname apkarpyti galimybes užsienio valiutos riziką perkelti besiskolinančiam vartotojui. Be to, reikia sudaryti vartotojams palankesnes sąlygas grąžinti paskolas anksčiau laiko. Pavyzdžiui, apriboti priešlaikinio kredito grąžinimo mokesčių dydžius ir nustatyti visai rinkai bendras taisykles, kaip tokie mokesčiai turi būti skaičiuojami.

Nuolatinį dėmesį skiriame ir kitoms finansų įstaigoms. Šiuo metu kuriamas naujas kredito unijų modelis ir jau tikimės birželio mėnesį kartu su Finansų ministerija parengti naują Kredito unijų įstatymą.

Dėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos reguliavimo savo pasiūlymus jau esame pateikę Seimui. Manau, kad tai, kas yra siūloma, tiesiog privalo būti įgyvendinta. Matome suinteresuotų žmonių daromą spaudimą, kad reguliavimas nebūtų griežtinamas. Kaip verslo spaudimą aš jį suprantu, bet nepateisinu, nes kitoje pusėje yra paprastas vartotojas. Matant finansinę grąža, kuri yra susijusi su šia verslo sritimi, reklamų biudžetus, o kitoje pusėje – didžiulį paskolas grąžinti vėluojančių asmenų skaičių, sunku tai vadinti ypač etišku verslu. Todėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos sąlygų griežtinimas yra vienas iš šių metų Lietuvos banko prioritetų.

Dar vienas strateginis tikslas – Lietuvos banko, kaip kompetencijų centro, plėtra. Mūsų tyrimų centras yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu. Norime rengti sau tyrėjus. Centre jau darbuojasi užsieniečiai, užsienio universitetuose studijas baigę doktorantai, Lietuvai perduodantys savo tarptautinę patirtį. Centro darbuotojams bus privaloma tam tikrą laiko dalį skirti paskaitoms universitete, siekiant kelti ekonomikos mokslo lygį Lietuvoje.

Kaip žinoma, Lietuvos bankas valdo nemenką finansinį turtą, anksčiau vadintą užsienio atsargomis. Portfelį sudaro keli milijardai eurų, ir mūsų tikslas yra optimali grąža, be abejo, užtikrinant pakankamą šio turto likvidumą. Siekdami didesnės grąžos, mes einame į naujas rinkas ir investuojame į naujus finansinius instrumentus. Nes akivaizdu, kad investicijos į tokius tradicinius bankininkystės produktus, kaip euro zonos šalių vyriausybių vertybiniai popieriai, grąžos neužtikrina. Galime pasidžiaugti, kad esame įkėlę koją į Kinijos rinką ir, beje, buvome vienas pirmųjų tai padariusių Europos centrinių bankų.

Siekdami užtikrinti grynųjų pinigų cirkuliacijos saugumą ir efektyvumą, iki metų pabaigos ketiname parengti naują grynųjų pinigų modelį. Šiuo metu Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, kaip grynųjų pinigų tvarkytojai, dubliuoja vieni kitus, grynųjų pinigų aptarnavimo paslaugos rinkai nieko nekainuoja, o tai daro grynuosius pinigus patrauklius. Siekiame, kad atsiskaitymų operacijose įvyktų esminis lūžis elektroninių atsiskaitymų naudai. Jei lyginsime situaciją Baltijos ir Šiaurės šalių regione, Lietuva yra visiškoje uodegoje. Iš visų kortelėmis atliekamų operacijų atsiskaitymai sudaro tik kiek daugiau nei 20 proc., o kortelės daugiausia naudojamos pinigams išgryninti. Tai nėra efektyvu. Teikiant mokėjimo paslaugas bankams tikrai yra kur pasitempti.

Su tuo susijęs perėjimas mokėjimų srityje prie SEPA standarto. Visai euro zonai taikomas standartas sudarys galimybę paprasčiau naudotis kitose ES šalyse esančių mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis. Jis Lietuvoje bus taikomas nuo 2016 m. Tai vartotojams ir įmonėms sukurtų vieno langelio galimybę ir integruotų Lietuvą į bendrą 34 valstybių mokėjimo paslaugų rinką. Dabar įmonės priverstos sąskaitas turėti daugelyje bankų.

Lietuvos bankas taip pat siekia būti patrauklus ir konkurencingas darbdavys. Esame įdiegę darbuotojų vertinimo sistemą bei darbo užmokesčio sistemą, kuri leidžia mums būti konkurencingiems finansų rinkoje. Vienas mūsų strateginių tikslų – būti vienu iš trijų efektyviausių centrinių bankų Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Vaizdingai kalbant, iki struktūrinių pertvarkymų Lietuvos bankas rinkoje atrodė kaip drambliukas, dabar manau, kad esame arkliukas, bet dar ne žirgas. Kai būsime leopardas, tuomet bus galima pasakyti, kad viskas yra gerai.

Efektyvumo pavyzdžiu laikyčiau Suomijos centrinį banką, kuris išsiskiria optimaliu darbuotojų ir atliekamų funkcijų santykiu. Tačiau šis bankas, kaip ir daugelis Europos centrinių bankų, neturi priežiūros funkcijos.

„Kryptys“: Kokie pokyčiai laukia komercinių bankų?

V.V.: Kaip ir sakiau, bus didinami kapitalo pakankamumo reikalavimai, stiprinama finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir informavimas. Bus peržiūrima indėlių draudimo sistema, kuriamas bankų gaivinimo fondas. Šiuo metu į indėlių draudimo fondą mokama nuo viso indėlio sumos. Lietuvos banko nuomone, draudimas turėtų būti mokamas nuo draudžiamos sumos – nuo 100 tūkst. eurų, indėlių draudimo bazė sumažėtų maždaug 30 proc. Tačiau būtų diferencijuojamas mokestis, atsižvelgiant į banko rizikos laipsnį. Rizikingi klientai mokėtų didesnę draudimo įmoką.

Svarbiausia, kad problemos bankiniame sektoriuje nekeltų problemų viešiesiems finansams, tai yra mokesčių mokėtojams.

„Kryptys“: Bankai deda daug pastangų keisdami savo įvaizdį: nori atrodyti draugiški ir verti žmonių pasitikėjimo. Ką patartumėte savo prižiūrimiems bankams, kad keistųsi ne tik įvaizdis, bet ir esmė?

V.V.: Iš tiesų, forma yra svarbu, bet daug svarbiau turinys. Finansinių paslaugų vartotojas yra mažiau profesionalus nei bankas, kurio paslaugomis šiuolaikiniam žmogui tenka naudotis nuolat. Todėl mes turime gerbti savo klientą ir labiau juo rūpintis. Bankinis sektorius, kaip ekonomikos finansavimo šaltinis, yra vyraujantis ir tai – Europos bei Lietuvos išskirtinumas. Todėl bankinio sektoriaus, kaip išskirtinio finansuotojo, atsakomybės standartas yra aukštesnis. Bankai neturi piktnaudžiauti vartotojų pasitikėjimu.

„Kryptys“: Verslo kreditavimo politika: kaip ją vertinate ir kaip ji turėtų keistis?

V.V.: Dabartinis kreditavimo lygis labiau susijęs su paklausos, o ne pasiūlos  faktoriumi. Bankai tikrai turi pinigų, todėl tai yra klausimas verslui – kiek jis nori skolintis ir daryti investicijas skolintais pinigais. Šiuo metu verslo paskolų grąžinama daugiau, nei išduodama, bet ta tendencija yra mažėjanti. Visa tai, žinoma, susiję su lūkesčiais, geopolitine situacija. Vis dėlto bankai šiemet prognozuoja nedidelį verslo paskolų portfelio augimą.

„Kryptys“: Ką tik grįžote iš Vašingtono, kur dalyvavote Tarptautinio valiutos fondo pasitarimuose dėl priemonių pasaulio ekonomikos atsigavimui paspartinti. Kaip toliau bus skatinama pasaulio ekonomika ir kokie didžiausi tarptautinės finansų sistemos iššūkiai?

V.V.: Daug kur pasaulyje vyrauja skatinamoji centrinių bankų politika. Tiesa, JAV padėtis šiek tiek kitokia – tikimasi, kad centrinis bankas pradės didinti palūkanas, nes JAV ekonomikos padėtis yra nebloga. Kalbant apskritai pasaulio ekonomika auga, nors ir ne taip, kaip prognozuota. Euro zonos padėtis – gerėjanti, tačiau trapi. Besivystančiose šalyse situacija įvairi: nuo Rusijos iki Brazilijos, kurių ekonomika traukiasi, iki Kinijos, kurios ekonomika auga, bet ne tiek, kiek prognozuota, ir Indijos, kurios ekonomika auga sparčiau, nei tikėtasi.

Dabar svarbiausias klausimas – kaip skatinamoji politika atsispindės realioje ekonomikoje, ar bankai pagaliau pradės skolinti verslui, ypač tose šalyse, kurios susiduria su tam tikrais sunkumais: Italijoje, Ispanijoje. Žinoma, didžiausias galvos skausmas išlieka Graikija. Visa euro zona suinteresuota programos pratęsimu ir negalvoja apie blogąjį scenarijų. Būtina susitarti dėl reformų sąrašo, dėl būtinų įgyvendinti priemonių. Tačiau, kaip sakoma., kėdės – šiandien, pinigai – rytoj.

Aušra Pocienė

Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.

Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.

Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.

Dėl euro didėja valstybės rizika?

Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos  padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.

Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.

Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.

„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.

„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.

Kas tas ŠER?

Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.

Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.

Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.

Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.

Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.

Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.

„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.

Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.

„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.

Lietuvos bankas: pažeidimų nėra

Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.

Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė   Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.

„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.

Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.

„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.

Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.

Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.

Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.

„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.

Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė

Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.

Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.

I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.

„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.

Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų  sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.

Kas vertas medalio?

O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.

„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.

Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti  „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.

Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.

Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių  komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.

Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.

Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.

Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir  B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.

Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.

„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.

Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.

Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.

Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.

Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.

„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.

Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?

Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.

Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.

Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.

„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.

Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.

Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.

Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.

Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.

Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.

Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.

O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“

Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto  reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.

Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis

ekonom

Atrodytų čia niekam neturėtų kilti klausimų – kuo spartesnė ekonomikos plėtra, tuo daugiau žmonių susiranda darbą ir tuo žemesnio nedarbo lygio įmanoma pasiekti. Taip teigdami mes pirmiausia prisimename 2004-2007 m., kuomet dviženklis BVP ūgtelėjimas per metus neatrodė fantastiškas, o darbo rinka priminė Sacharos dykumą ir buvo galima ramiausia širdimi išsiųsti Darbo biržos darbuotojus atostogauti, kadangi darbo neturėjo tik tie žmonės, kurie labai nenorėjo dirbti.

Šiandien situacija yra iš esmės kitokia. Viena vertus, jau pasiekėme prieš krizę buvusį BVP lygį, atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir investicijos, optimistiškesni tampa verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, teiginys, kad mūsų ekonomika auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje pridengia tą aplinkybę, kad augimo tempas yra tris kartus lėtesnis nei bumo metais. Be to, pastarąjį dešimtmetį dėl demografinių veiksnių ir emigracijos šalies darbo jėgos struktūra pakito tiesiog neatpažįstamai tiek amžiaus, tiek kvalifikaciniu požiūriu.

Prieš dešimtmetį nebuvo preteksto kalbėti apie struktūrinio nedarbo problemas (jos ir tada egzistavo), kadangi darbo rinka it galingas siurblys pasiglemždavo bent kiek judančius ir dirbti galinčius žmones. Dabar taip nebėra – tuo pat metu registruojame tūkstančius laisvų darbo vietų ir naujų bedarbių. Darbdaviai jau choru skundžiasi, kad formaliai laisvos darbo jėgos yra, tačiau rasti norimų darbuotojų sunku ar net neįmanoma.

Nors ekonomikos augimo tempu lenkiame kitas Europos Sąjungos valstybes, nedarbo lygis yra didesnis nei regiono vidurkis ir, svarbiausia, nebedemonstruoja tendencijos mažėti. Antai skaičiuojame jau penktuosius atsigavimo po globalinės finansų krizės metus, o pirmąjį 2014 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje vis dar sudarė 12,4 proc. ir, beje, didėjo antrą ketvirtį iš eilės.  Jeigu nieko nebus daroma ir įvykiai tekės natūralia vaga, nedarbo lygis smuktelės artimiausiais mėnesiais dėl sezoninio aktyvumo protrūkio nekilnojamojo turto, statybų, prekybos ir viešbučių bei restoranų sektoriuose, tačiau atėjus šaltajam sezonui darbo rinkos problemos taps dar aštresnės. Vargu ar čia padės ir vakar ES institucijų galutinai palaimintas euro įvedimas 2015 m.

Paradoksalu, tačiau ambicingi planai kelti minimalią mėnesio algą šiandien nėra didžiausias pavojus užimtumui, kadangi laisva darbo vieta dažniausiai neužimama ne dėl pernelyg aukštos darbo jėgos kainos, o jos netinkamumo kvalifikacijos ir patirties požiūriu. Efektyviausias problemos sprendimo būdas – aktyvaus darbo jėgos profesinio orientavimo ir perkvalifikavimo programa, fokusuojant dėmesį ne tik į jaunimą, bet ir ilgalaikius bedarbius, kurių lyginamasis svoris bedarbių gretose sustingo grėsmingai aukšto 40-45 proc. lygio. Teritorinėse darbo biržose įsiregistruojančių bedarbių srautą padėtų sumažinti taip pat smulkiojo ir vidutinio verslo reguliavimo liberalizavimas bei mokesčių naštos palengvinimas.

Jeigu šios priemonės bus taikomos pernelyg vangiai, anksčiau ar vėliau teks spręsti nemalonią dilemą, ar nevertėtų atpalaiduoti darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos varžtų. Esant dviženkliam nedarbo lygiui, pagrįsti tokios politikos reikalingumą šalies gyventojams būtų nepaprastai sunku.

Pasaulio finansų rinkų situaciją analizuojantis leidinys „Bloomberg Markets“ paskelbė 20-ties 2014 metų stipriausių pasaulio bankų sąrašą, kuriame devintą vietą užima SEB bankas Švedijoje. SEB bankas taip pat išrinktas trečiuoju tarp stipriausių Europos bankų.

Pirmą vietą „Bloomberg“ geriausiųjų dvidešimtuko sąraše užima Honkonge veikiantis bankas „Hang Seng Bank“, antrą – Kanados „Desjardins Group“, trečioji vieta atiteko Japonijos bankui  „Norinchukin Bank“. Stipriausio Europos banko titulą „Bloomberg“ suteikė Vokietijos bankui „Bayerische Landesbank“, antrą vietą  skirdamas Suomijos bankui „Pohjola“.

Į geriausiųjų dvidešimtuko sąrašą pateko aštuoni Azijos ir aštuoni Europos bankai, keturi Šiaurės Amerikos bankai ir vienas Artimųjų Rytų bankas.

Tarp „Bloomberg“ pasaulio stipriausiųjų dvidešimtuko sąraše vietą išsaugojusių Europos bankų yra ir Švedijos bankai „Svenska Handelsbanken“ (11-oji vieta) ir  „Swedbank“ (14-oji vieta), taip pat Swiss UBS (12-oji vieta) ir Vokietijos „Unicredit“ (16-oji vieta) ir „Deutsche Bank“ (20-oji vieta).

„Bloomberg“ vertino bankus, kurių turto vertė ne mažesnė kaip 100 mlrd. JAV dolerių ir lygino tokius jų rodiklius kaip pirmo lygio kapitalo ir pagal riziką įvertinto turto, neveiksnaus turto ir viso turto, atidėjinių kreditams ir neveiksnaus turto, indėlių ir finansavimo santykio bei efektyvumo.

Namų ūkių finansinė padėtis 2014 metų pirmą ketvirtį buvo geresnė, palyginti su 2013 metų pradžia: ūgtelėjo vidutinis darbo užmokestis į rankas, mažėjo šildymo išlaidos. Statistika rodo, kad namų ūkiai dėl mažesnių išlaidų netikėtai sutaupytų lėšų piniginėse neužlaiko. Taip pat yra požymių, kad kai kurie žmonės jau iš anksto „savarankiškai įsiveda“ eurą, teigiama naujausiame SEB banko leidinyje „Namų ūkių finansinio turto barometras“.

„Dėsninga, kad pirmas metų ketvirtis namų ūkiams dažniausiai būna vienas sudėtingesnių finansiškai. Pirmiausia todėl, kad tenka atriekti didesnę dalį pajamų šildymo sąskaitoms. Vis tik ši žiema buvo ne tokia šalta ir gerokai trumpesnė, be to, pastebimai mažėjo šildymo kainos. Tai lėmė, kad namų ūkiai, palyginti su praėjusių metų pirmais mėnesiais, galėjo sutaupyti apie penktadalį šildymui skirto biudžeto“, – sako Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė.

Pasak J. Varanauskienės, paanalizavus gyventojų finansinę elgseną, matyti, kad dėl šių priežasčių sutaupytas lėšas jie skyrė vartojimo reikmėms.

„Matyti, kad mažėjant pirmo būtinumo prekių kainoms, daugiau nuperkama ne pirmo būtinumo prekių. Be to, yra ir kitų vartojimą skatinančių veiksnių – rinkoje ir toliau mokamos menkos indėlių palūkanos, gerėja gyventojų lūkesčiai dėl didesnių pajamų. Kai kam laukiamas euras taip pat yra priežastis keisti  finansinę elgseną“, – sako J. Varanauskienė.

Naujas pastebimas reiškinys – grynųjų pinigų mažėjimas. Preliminariais SEB banko skaičiavimais, šių metų pradžioje vienam namų ūkių litui, laikomam finansų institucijų indėlių sąskaitose, teko maždaug 21 centas, laikomas grynaisiais pinigais. Pernai ir užpernai buvo maždaug 23 centų, tenkančių vienam litui, santykis.

„Šis naujas grynųjų pinigų mažėjimo reiškinys gali būti aiškinamas dvejopai. Pirma, gyventojai pamažu įpranta dažniau atsiskaityti negrynaisiais pinigais. Antra, kai kurie žmonės jau keičia grynaisiais turimas litų santaupas į eurus. Pastarasis momentas šiuo metu yra gal net labiau lemiantis, nes, mažėjant grynųjų pinigų, indėlių nedaugėja“, – sako ekspertė.

Vis tik, pasak J. Varanauskienės, ne visų žmonių noras jau dabar santaupas grynaisiais keisti į eurus yra finansiškai pagrįstas, kadangi litai į eurus šiuo metu keičiami dar komerciniu kursu, be to, taikomas valiutos keitimo mokestis.

Kita vertus, kitų su euro įvedimu susijusių gyventojų elgsenos požymių rinkoje kol kas nepastebima. Didžioji dalis (78 proc.) santaupų finansų institucijose tebelaikoma litais, o būsto paskolų ir iki šiol buvo išduodama  daugiau eurais.

„Akivaizdu, kad gyventojams, jau pradėjusiems ruoštis euro įvedimui, daugiausia rūpesčių kelia grynieji pinigai. Ir nors šiuo metu gyventojai neskuba turimų santaupų litais nešti į finansų institucijas ir dėti indėlių, metų pabaigoje turėtų padaugėti žmonių, kurie taip padarys, kad lėšos sausio 1-ąją automatiškai virstų eurais be jokių papildomų mokesčių“, – sako J. Varanauskienė.

Sprendimas Lietuvai įsivesti eurą – vienas svarbiausių šių metų įvykių, jis turės rimtą ir ilgalaikį poveikį šalies ekonomikai. “Aiškiai matome efektą: euras vidutiniu maždaug septynerių metų laikotarpiu šalia įprasto ekonomikos augimo kasmet duoda maždaug iki 2 proc. BVP  lygio augimą”, – interviu “Veidui” tvirtina Lietuvos banko valdybos pirmininkas dr. Vitas Vasiliauskas.

VEIDAS: Paskutiniai iš Baltijos valstybių įsivesime eurą. Kaip manote, daugiau praradome ar išlošėme neįsivedę euro 2007-aisiais? Kokios Estijos ir Latvijos pamokos mums pravertė?
V.V.: Pirmiausia norėčiau priminti, kad mes pirmieji bandėme įsivesti eurą 2006 m. Nevisiškai sėkmingai, nes mūsų ekonomika, kaip paaiškėjo, nebuvo tvari. Kad ir kaip būtų nemalonu, reikia pripažinti, kad tuometis sprendimas nesuteikti leidimo prisijungti prie euro zonos buvo objektyvus. Po to prasidėjusi krizė parodė, kad Lietuvos ekonomika tuomet dar nebuvo pasiekusi struktūrinių pokyčių, nebuvo tvari. Dabar turime visiškai kitokią situaciją, esame padarę namų darbus ir atitinkame nominalius kriterijus. Ir atrodo, kad, žiūrint į priekį, išlaikysime tuos kriterijus tvarius.
Be abejo, kartais yra gerai nebūti pionieriumi ir eiti iš paskos, turint galimybę pasimokyti iš kitų klaidų. Estų ir ypač latvių euro įvedimo patirtis mums labai naudinga ir mes tuo mielai naudojamės. Kalbu apie pačią euro įvedimo techniką, projekto valdymą, mūsų, kaip centrinio banko, pasirengimą pinigų reformai.
Žinoma, Lietuva, neįsivedusi euro tuomet, daug prarado. Lietuvos banko ekonomistai yra apskaičiavę, kad jei būtų pavykę įsivesti eurą 2007 m., vien palūkanų visi kartu – šalies valdžios ir privatusis sektoriai – būtume sutaupę 3,7–4,9 mlrd. Lt, arba 0,59–0,79 proc. BVP. Pridėjus palūkanų ekonomiją už tuo laikotarpiu išleistus Lietuvos Respublikos skolos vertybinius popierius per visą jų galiojimo trukmę, finansinė nauda galėjo siekti 6,2–7,8 mlrd. Lt. Panaši suma per metus Lietuvoje skiriama senatvės pensijoms sumokėti.
VEIDAS: Kaip vyksta pasirengimas euro įvedimui? Kokius svarbiausius darbus dar liko atlikti?
V.V.: Esminis momentas – konvergencijos vertinimai, kurių tikimės sulaukti birželio pradžioje tiek iš Europos Komisijos, tiek iš Europos centrinio banko. Juose jau bus aiški žinia dėl galimybės prisijungti prie euro zonos. Turime Nacionalinį euro įvedimo priemonių planą ir jį įgyvendiname. Šioje vietoje išskirčiau grynųjų pinigų darbo grupę, kurios pagrindinis tikslas yra sklandus valiutos pakeitimas. Darbo grupė dirba labai intensyviai: ruošiamasi euro banknotų atsigabenimui, visų nominalų euro monetų nukaldinimui ir jų pateikimui pirmiausia bankams, paskui ir visiems kitiems subjektams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

SEB bankas suteikė 5 mln. litų vertės grįžtamojo lizingo paslaugų krovos technikos ir  industrinės įrangos bendrovei „Willenbrock Baltic“, prekiaujančiai nauja ir naudota įranga, besverčiančiai ilgalaike ir trumpalaike nuoma bei technine priežiūra Baltijos šalyse, Rusijoje ir Baltarusijoje. Gautą finansavimą bendrovė skirs nuomojamam mašinų parkui atnaujinti ir jo plėtrai.

„Atsigaunanti gamyba ir pramonė Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse sudaro palankias sąlygas bendrovių, besiverčiančių industrinės įrangos nuoma, plėtrai. Be to, daugeliui įmonių patogiau techniką nuomotis, o ne investuoti į jos įsigijimą – taip su tiesiogine įmonės veikla nesusijusios problemos perleidžiamos spęsti tos srities specialistams. Atsižvelgdami į tai, pasiūlėme tinkamiausią finansavimo sprendimą – grįžtamąjį lizingą. Įmonė įkeitė valdomą įrangą ir gavo reikiamą finansavimą investicijoms ir tolesnei veiklos plėtrai greičiau ir palankesnėmis sąlygomis“, – sako SEB banko prezidento pavaduotojas Mažmeninės  bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.

„Willenbrock Baltic“ bendradarbiauja ir su mažomis įmonėmis, ir su didžiaisiais šalies gamintojais bei logistikos centrais, jūrų ir oro uostais. Bendrovė siūlo visą krovos logistikos darbams reikalingą techniką – nuo  industrinių krautuvų  logistikos ir  gamybos bendrovėms iki sunkiasvorės technikos, skirtos uosto krovos darbams. Taip pat bendrovė siūlo specializuotą krovos techniką metalo laužo, apvalios medienos ir birių krovinių krovos darbams, metalo laužo perdirbimo įrangą ir įvairios specializuotos komunalinės technikos. Baltijos šalyse bendrovė yra oficiali pasaulyje gerai žinomų technikos gamintojų, tokių kaip „LINDE Material Handling” „Terex Fuchs“, „SMV-Konecranes Lifting Businesses“, „TERBERG Benschop“ ir kt., atstovė.

„Pagrindinis mūsų uždavinys – užtikrinti nepertraukiamą darbą klientų įmonėse, tad daug dėmesio skiriame ir mūsų siūlomos technikos kokybei, ir kvalifikuotai bei greitai technikos priežiūrai“, – sako UAB „Willenbrock Baltic“ direktorius Tadas Blaževičius.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu 2014 metų banku Lietuvoje. Šiemet „Global Finance“ jau dvidešimt pirmą kartą sudarė augančių Vidurio ir Rytų Europos rinkų geriausių bankų sąrašą. Nuo 1999 metų SEB geriausiu banku Lietuvoje žurnalo ekspertų pripažįstamas dvyliktą kartą.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos „Global Finance” specialistai vertina finansų institucijas, yra turto augimas, pelningumas, strateginė partnerystė, klientų aptarnavimo kokybė, konkurencinių kainų politika ir paslaugų naujovės.

„Bankininkystės sektoriuje labai svarbu ilgalaikiai ryšiai su klientais. Todėl daug dėmesio skiriame ir gyventojų, ir įmonių konsultavimui, paslaugų tobulinimui, atsižvelgdami į besikeičiančius klientų poreikius, kuriuos ypač lemia sparčiai didėjantis technologijų vaidmuo kasdieniame gyvenime. Tai mums padeda išlaikyti patikimo finansų partnerio vardą ir nuolat judėti pirmyn. Džiaugiamės, kad šią SEB strategiją vertina ir tarptautiniai ekspertai“, – sako SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras.

Populiarus finansų specialistams ir šia sritimi besidomintiems skaitytojams skirtas žurnalas „Global Finance” yra leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 284 tūkst. skaitytojų 158-iose pasaulio šalyse. Dauguma jų – įmonių ir institucijų vadovai bei finansų specialistai.

BFL

„Švedija pasaulyje žinoma kaip konkurencinga, produktyvi, nuolat taikanti naujoves šalis. Į krepšelį įtrauktos akcijos ilgai veiklą vykdančių, tarptautiniu mastu įvairią produkciją gaminančių ir teikiančių paslaugas bendrovių, kurios patenka į didžiausiųjų darbdavių sąrašus ne tik Švedijoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje. Pamažu gerėjančios pagrindinės Švedijos prekių ir paslaugų eksporto rinkos – euro zonos – perspektyvos ir nuosekliai augantis vidaus vartojimas turėtų daryti teigiamą įtaką Švedijos bendrovių rezultatams“, – sako SEB banko Finansų rinkų departamento direktorius Rolandas Sungaila.
Akcijų krepšelį, su kuriuo susietos obligacijos, lygiomis dalimis sudaro dešimties Švedijos įmonių – „ABB Ltd“, „Autoliv Inc“, „Telefonaktiebolaget LM Ericsson“, „Hennes & Mauritz AB“, „Investor AB“, „Nordea Bank AB“, „Sandvik AB“, „Swedbank AB“, „TeliaSonera AB“ ir „Volvo AB“ – akcijos.

Obligacijos bus platinamos po 100 litų, 100 eurų ir 107 eurus. Pirmosios emisijos litais ir antrosios emisijos eurais tikėtina investavimo koeficiento reikšmė yra 20 proc., trečiosios emisijos eurais, kuri bus platinama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, – 100 procentų. Tikroji visų trijų emisijų „SEB Švedijos įmonės“ investavimo koeficiento reikšmė bus paskelbta 2014 metų gegužės 7 dieną. Investavimo koeficiento reikšmė rodo, kokia akcijų krepšelio, su kuriuo susietos obligacijos, vertės teigiamo pokyčio dalis tenka obligacijos savininkui. Jei akcijų krepšelio vertė nepasikeis ar sumažės, obligacijų išpirkimo dieną investuotojams bus išmokėta tik nominalioji obligacijų vertė (100 litų arba 100 eurų).

Visiems investuotojams taikomas obligacijų įsigijimo mokestis, kuris yra 1 proc. įsigyjamų obligacijų nominaliosios vertės.

Obligacijų galima įsigyti SEB banko klientų aptarnavimo padaliniuose ar naudojantis internetu. Prieš priimant sprendimą investuoti į šias obligacijas, investuotojams siūloma susipažinti su ne nuosavybės vertybinių popierių prospektu ir gauti išsamesnės informacijos apie šių obligacijų ypatumus, privalumus ir rizikos veiksnius. Tai galima padaryti visuose SEB banko klientų aptarnavimo padaliniuose ar banko interneto svetainėje www.seb.lt.

SEB bankas yra su finansine priemone susietų obligacijų rinkos šalyje pradininkas. Nuo 2004 metų bankas yra išleidęs 342 su finansine priemone susietų ne nuosavybės vertybinių popierių emisijas, kurių nominalioji vertė 1,261 mlrd. litų.

SEB banko atlikta mažų ir vidutinių įmonių apklausa „Verslo barometras“ rodo, kad inovacijas taikyti šiemet planuoja trečdalis (32 proc.) apklaustų Lietuvos įmonių. Pagrindinė jų dalis (26 proc.) ketina rinkai pasiūlyti naujų paslaugų ar produktų, tuo tarpu taikyti naujus verslo valdymo modelius, investuoti į personalo valdymo pokyčius – vos kelios.

SEB banko duomenimis, iš trijų Baltijos šalių daugiausia planų diegti naujoves versle turi Estijos mažos ir vidutinės įmonės (47 proc.). Šioje šalyje taip pat vyrauja kiek platesnis požiūris į inovacijas, pavyzdžiui, penktadalis (20 proc.) Estijos mažų ir vidutinių įmonių ketina diegti naujoves, susijusias su įmonės ir personalo valdymu. Latvijoje inovacijoms investicijų skirs šiek tiek daugiau įmonių negu Lietuvoje – 37 procentai.

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, santūrūs Lietuvos įmonių planai dėl inovacijų taikymo atsispindi ir Europos Komisijos skelbiamame oficialiame inovacijų reitinge, kuriame Lietuva yra priskiriama prie nuosaikių šalių novatorių.

„Inovacijų srityje lenkiame keturias Europos Sąjungos šalis, tarp jų Latviją, tačiau turime daug neišnaudotų galimybių. Būtent mažos ir vidutinės įmonės, kurias galima vadinti Lietuvos ekonomikos varikliu, savo veikloje turėtų nuolat ieškoti naujų sprendimų. Inovacijos padeda didinti įmonės konkurencingumą, plėsti verslą vidaus ir užsienio rinkose“, – sako V. Doveika.

Jo teigimu, svarbu, kad įmonės inovacijas suvoktų ne tik kaip naujų produktų ir paslaugų siūlymą ar informacinių technologijų taikymą. „Žengti žingsnį į priekį versle gali padėti naujo verslo modelio taikymas, nauji būdai bendraujant su savo klientais ar kūrybiški rinkodaros sprendimai. Todėl pirmą kartą Baltijos šalyse mažų ir vidutinių įmonių atstovams organizuojame renginių ciklą „Inovacijų laboratorija“, kuriame bus galimybė dalytis patirtimi, gauti praktinių patarimų ir reikiamų žinių apie inovacijų diegimą ir taikymą savo versle“, – sako  V. Doveika.

Pirmasis SEB renginys „Inovacijų laboratorija“ (angl. „Innovation LAB“) šiandien vyksta Vilniuje. Jame iš viso susirinko beveik 200 mažų ir vidutinių įmonių atstovų iš visos Lietuvos. Renginio metu įmonių atstovai turės galimybę išgirsti tarptautinių ir Lietuvos verslo konsultantų ir lektorių pranešimus apie inovacijų įvairovę ir svarbą, jų atveriamas plėtros galimybes ir kuriamą konkurencinį pranašumą, sužinos ne vieną sėkmės istoriją. Renginio dalyviai išbandys ir specialią inovacijų taikymo versle metodiką atlikdami praktines užduotis – kurdami realius verslo valdymo modelius.

„Pastarieji penkeri metai pasaulio ekonomikai nebuvo lengvi, o tai atsispindėjo ir įmonių veikloje taikant naujoves. Vis tik inovacijų diegimas versle turi būti nenutrūkstamas procesas ir svarbiausia, kad už kiekvienos iniciatyvos stovėtų žmonės, kurie tiki tuo, ką daro. Tokie žmonės, pritaikydami savo žinias bei patirtį ir įsisavindami investicijas, būtinas naujovių iniciatyvoms, gali pakeisti įmonių ateitį“, – sako pagrindinis renginio pranešėjas, verslo konsultantas ir keturių knygų apie inovacijas autorius Stefanas Lindegaardas, dirbęs ne tik su Europos, bet ir JAV, Azijos šalių bendrovėmis.

Jo teigimu, tokio pobūdžio renginiai inovacijų tema pasaulyje vyksta vis dažniau ir įmonėms jie tampa puikia galimybe pasisemti įkvėpimo, pasitikrinti tam tikras idėjas ir drąsiau jas įgyvendinti savo veikloje.

SEB renginiai „Inovacijų laboratorija“ kovo 5 dieną vyks Rygoje, o kovo 6 dieną – Taline. Juose taip pat dalyvaus maždaug po 200 kaimyninių šalių mažų ir vidutinių įmonių.

Šiuo metu SEB bankas Lietuvoje paslaugas teikia daugiau kaip 40 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių.

Šiais metais „Danske Bank“ atsidūrė tarp daugiausiai naujų darbo vietų sukūrusių darbdavių. Daugiau nei 300 naujų darbuotojų prireikė į Lietuvą iš Danijos perkeltam „Danske Bank“ grupės paslaugų centrui, o nemažai nuopelnų dėl šios investicijos pritraukimo tenka banko vadovams Lietuvoje.

2013-aisiais nedarbas Lietuvoje vis mažėjo. Kas prie to prisidėjo labiausiai? Pasirodo, ne tik įprasti darbdaviai, tokie kaip prekybos ar restoranų tinklai, ne tik Lietuvos paštas ar “Lietuvos geležinkeliai” ir ne tik saugos ar švaros bendrovės.
Tarptautinių bendrovių pastangos taupyti sąnaudas paskatino aktyvesnį paslaugų centrų judėjimą iš brangių Vakarų ir Šiaurės šalių į pigesnes Rytų Europos ar Azijos valstybes. Šalių, į kurias verta perkelti savo paslaugas, sąraše pastaraisiais metais įsitvirtino ir Lietuva. Kasmet mūsų valstybėje atidaromi bent keli nauji paslaugų centrai, o seniau veikiantys praneša apie tolesnę plėtrą.
Šiais metais viena sėkmingiausių ir didžiausių investicijų šioje srityje – iš Danijos į Lietuvą perkelta dalis „Danske Bank“ grupės paslaugų centro veiklos. Ši investicija lėmė, kad Vilniuje per 2013 metus buvo sukurta apie 310 gerai mokamų darbo vietų vadybos ir administravimo, ekonomikos, finansų, bankininkystės specialybių absolventams, o „Danske Bank“ tapo viena aktyviausiai darbuotojus samdančių įmonių. Nuo praėjusių metų spalio, kai Lietuvoje įsikūrė šis paslaugų centras, jame jau įdarbinta 340 darbuotojų. Centras, į kurį investuota daugiau nei 16 mln. Lt, nuotoliniu būdu aptarnauja „Danske Bank“ grupės filialus įvairiose šalyse.
„Šios investicijos reikšmė – ne tik naujos ir gerai atlyginamos darbo vietos. Paslaugų centro darbuotojai atlieka labai daug skirtingų operacijų – daugiau nei 50, vadinasi, jie įgyja kompetencijų, kurias plačiai gali pritaikyti bet kurioje pasaulio šalyje. Integruojamės į globalią rinką – keliamos lietuvių profesinės žinios, skleidžiama skandinaviška kultūra, be to, skandinavų darbdaviams svarbi darbuotojų kompetencijų ugdymo sritis“, – šios investicijos reikšmę komentuoja VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.

Investuoti Lietuvoje padėjo įtikinti lietuvių vadovai

M.Dargužaitė atskleidžia, kad dėl šios investicijos Lietuva konkuravo net su 12 šalių, o galutiniame etape varžėsi su Indija. Tad kas lėmė, kad paslaugų centrą danai vis dėlto nusprendė kurti Lietuvoje? “Danske Bank A/S” Lietuvos filialo generalinis direktorius Gintautas Galvanauskas tvirtina, kad visų pirma bankas įsitikino, jog Lietuvoje nekyla problemų norint rasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Be to, savo kultūra esame artimi skandinavams, o Lietuvoje jau veikė banko filialas.
„Danske Bank“ grupės paslaugų centro direktorė Rosita Vasilkevičiūtė papildo, kad tokį pasirinkimą lėmė ir tai, jog Lietuva yra ES narė, o mūsų darbuotojai išsilavinę, mobilūs ir lankstūs – esant poreikiui sutinka vykti ilgesniems apmokymams į kitas šalis.
Pasak M.Dargužaitės, didelis nuopelnas dėl to, kad ši investicija atėjo į Lietuvą, tenka ir banko vadovams Lietuvoje. „Kad į Lietuvą buvo atkreiptas dėmesys, matau didelį banko filialo Lietuvoje vadovybės indėlį: jie buvo užsirekomendavę kokybišku darbu ir smarkiai dirbo, kad būtų priimtas sprendimas pritraukti šį centrą į Lietuvą. Kartais matome, kad vadovai Lietuvoje nelinkę pardavinėti mūsų šalies, kaip vietos investicijoms, o šis atvejis yra vienas tų, kai Lietuvos filialo vadovai daug lėmė“, – įsitikinusi M.Dargužaitė.
Beje, sklandus „Danske Bank“ grupės paslaugų centro kūrimosi Lietuvoje procesas dar kartą įrodė, kad lietuvių darbuotojai kvalifikuoti. „Lietuvoje šiam paslaugų centrui netgi pavyko pagerinti paslaugų kokybę, nes atliekant beveik visas funkcijas pasiekti tokius pat ar aukštesnius standartus darbuotojams trunka nuo dviejų savaičių iki dviejų mėnesių“, – priduria M.Dargužaitė.

„Snoro“ bankroto administratorius pradeda iš skolininkų perimto didelės vertės nekilnojamojo turto pardavimo procesą. Visas portfelis susideda iš 14 objektų ir yra vertinamas daugiau nei 50 mln. litų. Pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą papildys fondą, skirtą banko kreditorių išmokoms.
14 objektų, tarp kurių – žemės sklypai, veikiančios gamybos bazės, gyvenamojo būsto, komerciniai ir investiciniai objektai, bus parduodami priverstinėse varžytinėse.
„Turtas yra įvertintas nepriklausomų turto vertintojų ir pilnai paruoštas pardavimui. Manome, kad siūlomi objektai bus patrauklūs būsimiems pirkėjams, o jų pardavimas sugrąžins papildomą reikšmingą sumą banko kreditoriams. Tai taip pat svarbus signalas esamiems banko klientams, pabrėžiantis, kad būtina laikytis įsipareigojimų pagal paskolų sutartis „Snoro“ banke, nes visos sąskaitos yra kruopščiai prižiūrimos, o paskolos bus išieškomos, jei tam iškils būtinybė“, – sako Neilas Cooperis, banko „Snoras“ bankroto administratorius.
Nekilnojamojo turto pardavimą atliekančios bendrovės „Colliers“ Konsultavimo ir vertinimo departamento direktorės Ramunės Aškinienės teigimu, dauguma parduodamų objektų yra puikiose miestų vietose – Vilniaus senamiestyje, Užupyje, Antakalnyje, taip pat Palangoje, Basanavičiaus alėjoje, Juodkrantėje prie jūros. Tarp objektų yra dvi veikiančios gamybinės bazės Kelmės ir Šalčininkų rajonuose.
„Jau sulaukėme pirmojo susidomėjimo iš potencialių pirkėjų, nes dauguma parduodamų objektų – investiciniai, labai patrauklūs nekilnojamojo turto plėtotojams“, – teigia R. Aškinienė.
Parduodamas kitas turtas
Pradedamas pardavinėti nekilnojamasis turtas papildo 156 jau parduodamus banko perimtus nekilnojamojo turto vienetus. Pirmasis nekilnojamojo turto portfelis buvo paruoštas pardavimui šią vasarą, jį sudarė objektai, kurių kiekvieno vertė buvo mažesnė nei  1 mln. litų.
Bankroto administratorius taip pat yra pradėjęs pačiam bankui priklausiusių 19 nekilnojamojo turto vienetų pardavimą Lietuvoje bei užsienyje.
Kiekvieną savaitę taip pat yra rengiami įvairaus kilnojamojo turto aukcionai, kuriuose parduodami „Snorui“ priklausę baldai, kompiuterinė įranga ir kiti daiktai.
Parduodamus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto objektus galima rasti svetainėje www.snoras.com, daugiau informacijos apie parduodamą nekilnojamąjį turtą pateikiama svetainėje www.colliers.lt.