SEB bankas tapo pirmuoju banku Lietuvoje, visiškai integravusiu lizingo paslaugas į banko veiklą: nuo šiol lizingo paslaugas teikia ir visą turtą administruoja nebe antrinė bendrovė „SEB lizingas“, o bankas. Lapkričio 25 dieną „SEB lizingas“ baigė savo veiklą ir buvo galutinai prijungtas prie SEB banko, perėmusio visus antrinės bendrovės įsipareigojimus ir turtą. Toks lizingo paslaugų teikimo modelis SEB grupėje jau sėkmingai įgyvendintas Švedijoje.

„Norėjome visas skolinimo paslaugas savo klientams teikti  vienoje vietoje – banke, ir jau šiandien tai užtikriname, kadangi visi lizingo bendrovės integravimo procesai sėkmingai baigti“, – sako SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis.

Pasak A. Čičelio, gyventojai ir įmonės jau įprato dėl lizingo paslaugų kreiptis į banko darbuotojus, tačiau klientams nuo šiol bus dar patogiau jomis naudotis, bus paprasčiau visus rūpimus klausimus adresuoti vienai įmonei.

Prijungus lizingo bendrovę prie banko, jame buvo įkurtas Lizingo departamentas, kuriame dirba buvusios bendrovės specialistai.

Bendrovės „SEB lizingas“ reorganizavimas ir prijungimas prie SEB banko neturi jokios įtakos galiojančių sutarčių sąlygoms. Gyventojai ir įmonės kaip ir iki šiol dėl išperkamosios nuomos paslaugų gali kreiptis į bet kurį banko klientų aptarnavimo skyrių ar asmeninį vadybininką, taip pat į lengvųjų automobilių prekybos partnerius.

Bendrovės „SEB lizingas“ integracijos pirmasis etapas Lietuvoje įvyko 2010 metais, kai UAB „SEB lizingas“ pakeitė teisinę formą ir tapo AB „SEB lizingas“. Integruojant lizingo paslaugas į banką, buvo  perkeltos ir pardavimo, ir tolesnio klientų aptarnavimo funkcijos. Šiemet, įgyvendindamas baigiamąjį integracijos etapą, SEB bankas perėmė visą bendrovės „SEB lizingas“ turtą, teises ir pareigas.

„Snoro“ bankroto administratorius lapkričio 19 d. atliko pirmąjį 300 mln. litų mokėjimą bankrutuojančio banko antros eilės kreditoriui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kadangi pirmos eilės kreditoriams – banko darbuotojams – jau yra išmokėti 9,3 mln. litų ir visi jų kreditoriniai reikalavimai patenkinti. Pagal teismo patvirtinimą, „Indėlių ir investicijų draudimui“ per tris kartus iki 2014 m. sausio 31 d. bus išmokėti 425 mln. litų.
„Turime galimybę pradėti atsiskaitymus su antrosios eilės kreditoriais, šis pirmasis mokėjimas „Indėlių ir investicijų draudimui“, nors ir yra palyginti nedidelis, labai svarbus pasiekimas bankroto procese. Tai aiškus ženklas, kad „Snoro“ grupės bankroto procedūros juda į priekį, – sako „Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis. – Negalime pamiršti, kad esame gavę beveik 30 tūkstančių kreditorinių pareiškimų iš daugiau kaip 50 skirtingų pasaulio šalių, o banko turtą kreditoriams siekiame sugrąžinti iš beveik 20 valstybių“.
Pasak N. Cooperio, atlikus šiuos mokėjimus, dar 1,3 mlrd. litų bus išmokėti „Indėlių ir investicijų draudimui“, kai tik baigsis sukauptų lėšų investavimo terminai ir bus gautas teismo leidimas. Lėšos yra investuotos į įvairios trukmės Lietuvos vyriausybės obligacijas ir laikomos indėliais bankuose. Kreditorių naudai taip pat bus išmokėtos lėšos, ateityje gautos realizavus banko turtą.

Statistikos departamento duomenimis, realus šalies BVP trečiąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, padidėjo 2,2 proc. (pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką). BVP augimo kreivė nulinko žemyn po tvirtos plėtros laikotarpio – užregistruotas kukliausias ekonomikos ūgtelėjimas per pastaruosius trejus metus.

Svarbiausios to priežastys – lėtesnė eksporto ir pramonės plėtra, kurios dar nepajėgia atsverti vidaus rinkos pagyvėjimas. Prie neigiamų plėtros veiksnių prisidėjo ir tai, kad žemės ūkio sektoriui sudėtinga išspausti kad ir menką augimą po įspūdingo praėjusių metų derliaus.

2013 m. viduryje ūkis perėjo nuo eksportinių prie vidaus paklausos „degalų“. Eksporto „lokomotyvo“ sulėtėjimo ženklai trečiąjį ketvirtį tapo akivaizdūs. Antai rugpjūtį, palyginti su 2012 m. rugpjūčiu, eksporto apimtis šiek tiek smuktelėjo – tai jau daugiau negu trejus metus negirdėtas dalykas. Tiesa, atmetus rafinuotus naftos produktus, ir eksporto, ir pramonės augimo rodikliai dar išliko santykinai tvirti.

Bet kokiu atveju, eksporto „auksinės dienos“ artėja į pabaigą. Euro zonos ūkio pokytis persilaužė į teigiamą, tad Vakarų rinkose paklausa pamažu tvirtėja, tačiau laukti ženklaus postūmio neverta. Rusijos ekonomikos apsnūdimas, Baltarusijos sunkumai nerodo gerų perspektyvų rytų rinkose, o prie jų savo ruožtu prisideda lietuviškų prekių importo į Rusiją ribojimas. Svarbu ir tai, kad eksporto konkurencingumas pasmerktas prastėti dėl darbo užmokesčio ir energijos sąnaudų didėjimo. Papildomų sunkumų sudarys darbo jėgos trūkumo problema.

Mažmeninės prekybos srityje, atvirkščiai, galima įžvelgti kylantį pagyvėjimą. Pagal mėnesinius prekybos duomenis, trečiąjį ketvirtį apyvarta paūgėjo 6,2 proc. (atsižvelgus į infliaciją) – dvigubai sparčiau negu metų pradžioje. Taigi pagrindinis ūkio ramstis persikelia iš eksporto rinkų į vidaus vartojimo ir investicijų sferą. Gerėjant užimtumo rodikliams, pradėjus kilti vidutiniam realiajam darbo užmokesčiui, padaugėjo prielaidų, jog šalies ekonomikos augimas pagaliau taps jaučiamas eiliniams gyventojams. Be kita ko, trečiąjį ketvirtį apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus veiklai teigiamą postūmį suteikė pirmininkavimo ES Tarybai renginiai.

Įmonių investicijų srityje matyti šiokių tokių pragiedrulių, tačiau jie kol kas menki. Pramonės gamybos pajėgumų panaudojimo rodikliai pasiekė rekordines aukštumas tai aiškus simptomas investicijoms didėti. Vis dėlto artimiausiais ketvirčiais sunku tikėtis investicijų proveržio dėl vis dar atsargių verslo lūkesčių ir santūraus skolinimosi apetito. Statybų ir nekilnojamojo turto sektoriuje girdėti daugiau atsigavimo bruzdesio – iš mirties taško pajudėjo būsto kainos, didėja atliekamų statybos darbų apimtys ir verslo pastatų, ir gyvenamojo būsto segmentuose.

Nepaisant lėtesnio ekonomikos augimo, po penkerių reabilitacijos metų Lietuvos ekonomika baigia iškopti iš nuosmukio duobės. Trečiąjį 2013 m. ketvirtį realaus BVP apimtis jau tik per plauką nepasiekė prieškrizinių 2008 m. aukštumų. Tai viena iš geresnių žinių net ir sulaukus lėtesnio plėtros rodiklio.

Nors vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius 2013 metų antrą ketvirtį, palyginti su darbo užmokesčiu prieš metus, padidėjo visose Baltijos šalyse, Estijoje jis augo sparčiausiai – 8,5 procento.

Tuo tarpu Latvija pirmavo pagal realiojo darbo užmokesčio augimą dėl rekordiškai mažos infliacijos, teigiama SEB grupės ekspertų rengiamoje Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje. Estijoje vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius 2013 metų pirmą ketvirtį padidėjo 6,3 proc., o antrą ketvirtį – 8,5 proc., palyginti su darbo užmokesčiu prieš metus. Lietuvoje darbo užmokestis pirmą šių metų pusmetį išaugo beveik 4,5 proc. ir šis augimas buvo daug spartesnis, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu. Latvijoje vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius pirmą ketvirtį padidėjo 3,8 proc. ir 4,7 proc. antrą ketvirtį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu ketvirčiu. „Maždaug trečdalį vidutinio darbo užmokesčio prieš mokesčius augimo Lietuvoje lėmė minimalios mėnesio algos padidinimas. Tokią pačią situaciją šių metų pradžioje stebėjome ir Estijoje. Tai, kad šiemet darbo užmokesčio augimas šiose šalyse buvo didesnis, lėmė realiojo darbo užmokesčio spartesnį augimą. Dėl šios priežasties ir dėl mažos infliacijos dirbantieji Lietuvoje ir Estijoje labiau pajuto pajamų, o ne pragyvenimo išlaidų padidėjimą“, – sako SEB banko Latvijoje šeimos finansų ekspertas Edmundas Rudzitis. Vis tik sparčiausiu realiojo darbo užmokesčio augimu regione išsiskyrė Latvija. Tai lėmė rekordiškai žema infliacija šalyje: vidutinis realusis darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį Latvijoje padidėjo 5,2 proc., palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, ir pralenkė vidutinio darbo užmokesčio prieš mokesčius augimą. Estijoje antrą ketvirtį realusis darbo užmokestis padidėjo 4,9 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu ketvirčiu, o Lietuvoje darbą turinčių žmonių perkamoji galia didėjo lėčiausiai: realusis darbo užmokestis 2013 metų pirmą ketvirtį čia padidėjo 2,1 proc., antrą ketvirtį – 3 proc., palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai. Pasak SEB banko eksperto Latvijoje, palyginti su prieškriziniais 2008 metais, Lietuvoje vidutinis realusis darbo užmokestis yra vis dar mažesnis beveik 13 proc., Latvijoje – 8 proc., o Estijoje – beveik 3 procentais.

Būsto ar kitokio kredito ėmimas iš banko – vienas iš svarbiausių sprendimų, kurį tenka priimti šiuolaikiniam žmogui.

Dažnai imdami kreditą mes įsipareigojame bankams didžiulėmis sumomis ir ilgam laiko tarpui, todėl neprotingai paėmę kreditą galime sugadinti ir savo, ir artimųjų gyvenimus. Deja, tokį atsakingą sprendimą neretai priimame gerai neįsigilinę į situaciją, nežinodami visų savo teisių ir aklai pasitikėdami tuo, ką mums sako bankas.

Lietuvos bankų klientų asociacija (LBKA) parengė 11 svarbiausių patarimų, kuriuos prieš imdami kreditą privalo žinoti visi bankų klientai, sąrašą. Šis sąrašas pateikiamas žemiau. Jeigu svarstote imti kreditą arba jau turite kreditą – įsigilinkite į kiekvieną jo punktą ir papasakokite apie sąrašą savo artimiesiems, kuriems tai aktualu. Visiškai nesvarbu, kurio banko klientas esate – patarimai vienodai tinka visiems.

1.    Jeigu galite – neimkite kredito.
2.    Jeigu tokios galimybės neturite, būkite labai atsargūs bendraudami su banku. Nepamirškite, kad Jus ištikus finansiniams sunkumams, bankai neprivalo Jums teikti nuolaidų ar kitaip padėti. Svarbiausias bankų veiklos tikslas – pelnas, kitaip sakant, uždirbti iš Jūsų kuo daugiau pinigų. Todėl bankas ir sudaro ilgalaikę kredito sutartį su Jumis.  Suvokite, kad pasitaikius galimybei bankas sieks bloginti Jums kredito sąlygas – kelti palūkanas, reikalauti iš Jūsų sutarties ir kitokių administravimo mokesčių ir pan.
3.    Prieš imdami būsto kreditą, pasitarkite su nepriklausomu konsultantu – juk ši sutartis gali Jus lydėti visą gyvenimą, tad pasikliauti vien tik banko, kuris turi savų interesų, patarimais nevertėtų.
4.    Nelaiduokite visu savo turtu – toks laidavimas gali atnešti nepataisomų pasekmių Jums ir Jūsų šeimai. Pasirūpinkite santaupomis, kad, susiklosčius netikėtai situacijai, bent keletą mėnesių galėtumėte laiku atsiskaityti su banku.
5.    Neskubėkite priimti galutinio sprendimo dėl sutarties su banku, net jei bankas Jus spaudžia apsispręsti kuo greičiau. Verčiau prieš imdami kreditą gaukite bent keleto bankų pasiūlymus – konkurencija tarp bankų sudarys galimybę pagerinti kredito sąlygas.  Nepamirškite, kad paskola yra produktas, toks pats, kaip, pavyzdžiui, poilsinė kelionė. Jeigu sąlygos Jūsų netenkina, galite dėl jų derėtis arba ieškoti kito paslaugos teikėjo, kurio sąlygos Jums bus priimtinesnės. Neprivalote iš karto priimti visų banko siūlomų sąlygų.
6.    Išsireikalaukite, kad kredito sutartyje būtų numatyta aiški tvarka, kaip su Jumis bus elgiamasi, jei laiku negalėsite mokėti įmokų bankui.
7.    Įforminkite visus susitarimus ir derybas su bankais raštu – el. laiškais, raštais. Patartina daryti ir pokalbių garso įrašus, nes bankai gali įrašyti pokalbius net Jūsų neįspėję. Pateikdami savo raštą bankui, jo kopiją su banko spaudu pasilikite sau. Saugokite visą susirašinėjimų ir kitokio bendravimo su banku istoriją.
8.    Nepriimkite jokių sprendimų pasirėmę žodiniais banko darbuotojų pažadais, net jeigu pažįstate darbuotojus. Nepamirškite, kad vadybininkas, su kuriuo bendraujate, bet kada gali būti pakeistas, o atėjęs naujas tikrai nežinos apie Jūsų žodinius susitarimus su ankstesniu vadybininku.
9.    Būkite budrūs, jeigu derantis dėl paskolos banko darbuotojai Jums siūlo tiesiogiai su paskola nesusijusius finansinius produktus, kurių Jums nereikia. Banko darbuotojai dažnai gauna premijas už parduotų paslaugų ar produktų kiekį, todėl ir stengiasi įsiūlyti įvairias paslaugas ar produktus, nebūtinai reikalingus klientui ir atitinkančius jo interesus.
10.    Ginčus su banku spręskite Lietuvos banko Ginčų nagrinėjimo komisijoje. Jei manote, kad Jūsų kredito sutartis nelygiateisė, kreipkitės į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Konsultuotis visada galite su Lietuvos bankų klientų asociacija.
11.    Jei jau turite kreditą – būkite aktyvūs, stebėkite, kaip keičiasi rinka. Nepamirškite, kad kredito sąlygos priklauso ir nuo Jūsų.

Lietuvos bankų klientų asociacija yra asmenų, turinčių finansinius santykius su kredito įstaigomis, bankais, jų asociacijomis, pelno nesiekiantis susivienijimas. Organizacija įkurta 2010 m. Svarbiausias asociacijos siekis – kreditavimo sąlygų ir abiejų šalių elgesio skaidrumas, partnerystės lygiomis teisėmis santykių formavimas.

Iki nustatyto termino – rugpjūčio 7 dienos – bankrutuojančio Ūkio banko kreditoriai pateikė 1550 finansinių reikalavimų, kurių vertė siekia 1,326 mlrd. litų.

Tai sudaro 86,8 proc. bendro banko apskaitoje užfiksuoto įsipareigojimų dydžio – 1,568 mlrd. litų. Didžiausias Ūkio banko kreditorius – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jo dalis sudaro apie 60,4 proc. visų reikalavimų.
Ūkio banko bankroto administratoriaus komanda siūlymus pateikti finansinius reikalavimus iš viso išsiuntė 11 491 banko kreditoriui.
„Palyginti nedidelis pateikusiųjų reikalavimus kreditorių skaičius paaiškinamas tuo, kad didžiosios dalies reikalavimų sumos siekė kelis litus ar net centus. Galbūt skaitlingiausiai kreditorių grupei tokie praradimai tiesiog pasirodė nereikšmingi. Banke dirbanti komanda šiuo metu atlieka privalomą pateiktų dokumentų patikrą ir vertina reikalavimų pagrįstumą, tačiau jau dabar galime konstatuoti, kad svarbus bankroto procedūros etapas baigtas“, – sakė BAB Ūkio bankas bankroto administratorius Gintaras Adomonis.
Kauno apygardos teismas bankroto bylą Ūkio bankui iškėlė 2013 metų gegužės 2 dieną. Nutartis įsiteisėjo birželio 7 dieną.

Antrojo pagal turtą Skandinavijoje ir didžiausio banko Danijoje „Danske Bank“ filialas Lietuvoje, populiariausia telekomunikacijų bendrovė „Tele2“ ir VĮ Registrų centras, skatindami mobiliojo elektroninio parašo naudojimą Lietuvoje, įdiegė naują projektą – mobiliojo elektroninio parašo išdavimą banke.

Nuo šiol banko klientai ir asmenys neturintys sąskaitos banke galės gauti elektroninį asmens tapatybės  dokumento atitikmenį, integruotą į SIM kortelę.

Tai pirmasis atvejis Baltijos šalyse, kai mobilusis elektroninis parašas išduodamas ne tik mobilaus ryšio operatorių padaliniuose.

„Siekiame nustatyti naujus bankininkystės standartus, o šis bendras projektas leidžia bet kuriam telefono turėtojui išbandyti kone saugiausią ir moderniausią elektroninio parašo priemonę, kuri naudojimo patogumu pranoksta įprastas slaptažodžių korteles ar kodų generatorius“, – sako Darius Jasinskis, „Danske Bank“ Verslo plėtros tarnybos direktorius. Pasak D. Jasinskio, jungtis prie elektroninės ar mobiliosios bankininkystės mobiliuoju elektroniniu parašu galima bet kur, nereikia slaptažodžių kortelės arba generatoriaus, o telefono ekrane užtenka įvesti mobiliojo parašo kodą.

„Mobilusis elektroninis parašas yra ypač saugus ir patogus vartotojams. Džiaugiamės, kad pradėti naudotis šia paslauga bus dar paprasčiau ir kortelę klientai gaus tiesiai banko skyriuje“, – pabrėžia Mindaugas Kežionis, „Tele2“ Produktų skyriaus vadovas.

Mobilusis elektroninis parašas – viena saugiausių šiandien egzistuojančių elektroninių asmens identifikavimo priemonių, tačiau Lietuvoje juo naudojasi tik 0,8 proc. gyventojų.

Mobilusis elektroninis parašas yra apsaugotas kodu, kurį žino tik pats vartotojas, todėl pametus telefoną užtenka blokuoti SIM kortelę. Be to, naudojantis šia asmens identifikavimo priemone netaikomi pavedimų limitai.

Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko priimti sprendimai – radikalūs, tačiau jis neketina išduoti principų ir aukoti savo profesionalumo vardan populiarumo visuomenės akyse.

Prieš dvejus metus Vitui Vasiliauskui užėmus Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko postą, atrodė, kad jaunas, vos 37-erių metų, kuklus, centrinės bankininkystės srityje patirties neturintis teisininkas esminių permainų nesiims. Finansų ir bankininkystės ekspertai prognozavo, kad jam reikės ilgai mokytis, kol galės savarankiškai strateguoti LB politiką. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad po septynerių metų advokato darbo į LB vadovo kėdę atsisėdęs V.Vasiliauskas nebijo priimti nepopuliarų sprendimų.
Labiausiai didžiąją dalį visuomenės ir nemažai politikų ponas Vitas papiktino, kai LB valdyba prieš pusantrų metų nusprendė paskelbti bankrotą „Snoro“ bankui ir laikinajam administratoriui sumokėjo daugiau kaip 17 mln. Lt, nors jo darbo rezultatų nebuvo matyti. Parlamentaras Algimantas Salamakinas net kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto iššvaistymo.
Šių metų pradžioje žlugus Ūkio bankui, V.Vasiliauskas vėl kaltintas ne tik tuo, kad galėjo anksčiau užkirsti kelią šio banko vadovų išsidirbinėjimui, bet ir tuo, kad skirdamas laikinąjį administratorių supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Mat dar rudenį Ūkio bankui gelbėti LB išsirinko V.Vasiliausko studijų laikų draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, o vėliau ir laikinasis administratorius juos nusisamdė.
„Pastarųjų dvejų metų sprendimai dėl „Snoro“ bankroto bylos iškėlimo ir dėl Ūkio banko padalijimo į gerąją ir blogąją dalis nebuvo paprasti, todėl natūralu, kad esama įvairių vertinimų bei nuomonių. Žvelgdamas iš šios dienos pozicijų nemanau, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Kiekvienas sprendimas buvo pagrįstas, nes rėmėmės faktais ir nepriklausomų ekspertų vertinimais. Taigi nebijau prisiimti atsakomybės ir būti nepopuliarus. Populiarumas ir profesionalumas nėra suderinami dalykai“, – pabrėžia V.Vasiliauskas.
Jis nemano, kad ir laikinajam „Snoro“ administratoriui sumokėta pernelyg daug. Mat tai tarptautinis bankrotas, kuris negali būti pigus. LB vadovo žodžiais, 17,5 mln. Lt buvo sumokėta už greitą, efektyvų ir kokybišką darbą. Be to, jie išleisti ne vieno žmogaus atlyginimui, o visos komandos, kurioje buvo tokie bankų restruktūrizavimo specialistai, kaip konsultacinė firma „Oliver Wyman“, patarinėjusi Ispanijos vyriausybei pertvarkant šios šalies bankus. „Gavom aukščiausio lygio ekspertus, todėl buvo išvengta galimų teisinių rizikų ir nuostolių valstybei. Teigiančiuosius, kad buvo iššvaistyti milijonai, drįsčiau pavadinti diletantais, neįsigilinusiais į procesus, kurie slepiasi po šiuo bankrotu“, – tiesiai rėžia V.Vasiliauskas.
O dėl kaltinimų supainiojus viešuosius ir privačius interesus Ūkio banko istorijoje LB valdybos pirmininkas nedaugžodžiauja: „Esu profesionalas, todėl pirmiausia perku paslaugą. Šioje vietoje mano etikos standartai labai aukšti. Kai kam dėl to galbūt ir apmaudu.“

V.Vasiliausko charizma – kuklumas, santūrumas, korektiškumas

Ne tik pats ponas Vitas pabrėžia besilaikąs griežtų moralinių principų – ir buvę kolegos jį apibūdina kaip ambicingą bei tvirtą stuburą turintį žmogų. „Vitas niekada nesitaiksto su nurodymais, kurie prasilenkia su jo moraliniais įsitikinimais. Nė vieno posto jis nesilaikė įsikibęs, atvirkščiai, iš darbo gali išeiti vien todėl, kad įmonė ar įstaiga neatitinka jo pasaulėžiūros. Vitas niekam nesilanksto ir nepataikauja“, – teigia Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Vytautas Vitkevičius, darbo reikalais su ponu Vitu bendraujantis penkiolika metų.
„V.Vasiliauskas turi savo nuomonę, tačiau kitų nespaudžia ją priimti, o visuomet išklauso argumentų. Vadovaudamas kūrė nuoširdaus bendravimo su pavaldiniais atmosferą, suteikė jiems daug laisvės“, – savo buvusį viršininką VMI ir Finansų ministerijoje apibūdina Finansų ministerijos Įstaigų veiklos priežiūros skyriaus vedėja Živilė Turevičienė.
Ji priduria nepastebėjusi, kad LB vadovas sąmoningai siektų užimti aukštus postus, stengtųsi būti pirmas ar turėtų kitų karjeristams būdingų bruožų. Taigi kas lėmė, kad V.Vasiliauskas ne lėtai kopė karjeros laiptais, o dideliais šuoliais ėjo nuo vienų atsakingų pareigų prie kitų?
Paskutiniame Vilniaus universiteto teisės studijų kurse pradėjęs dirbti VMI Mokesčių išieškojimo skyriaus teisininku, vos po dvejų metų jis tapo šio skyriaus viršininku, o jau po metų buvo pakviestas į Finansų ministeriją kurti Mokesčių departamento bei jam vadovauti. Dar po trejų metų V.Vasiliauskui prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuomet paskirta finansų ministre, patikėjo viceministro pareigas, kurias jis ėjo iki 2004 m. Paskui pasitraukė iš valstybės tarnybos ir tapo advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatu bei asocijuotu partneriu.
Beje, prezidentė dar kartą parodė pasitikėjimą ponu Vitu, pasiūlydama vadovauti jos rinkimų štabui, taip pat 2011 m. pateikdama Seimui V.Vasiliausko kandidatūrą užimti LB valdybos pirmininko postą.
„Neturėjo Vitas nei dėdžių, nei tetų, stumiančių jį į priekį. Gerą nuomonę apie save ir anksčiau, ir dabar jis pelno savo dalykiškumu. Be to, yra universalus žmogus, gebantis puikiai dirbti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. O jo charizma – tai kuklumas, santūrumas, korektiškumas. Niekuomet nesu girdėjęs jo šaukiančio ar įžeidinėjančio kitus žmones“, – LB vadovo asmenines savybes išskiria V.Vitkevičius.
Pasak Ž.Turevičienės, asmeninė branda ir darbas neskaičiuojant valandų V.Vasiliauską visuomet išskyrė iš kitų specialistų. Jos žodžiais, vos ponui Vitui pradėjus dirbti VMI pasklido kalbos, kad yra labai jaunas, bet išskirtinis specialistas. Moteris prisimena, kad eidamas finansų viceministro pareigas jis pats skaitydavo visus dokumentus ir prirašydavo pastabų, nes jam įprasta smulkmeniškai įsigilinti į kiekvieną darbą.
Iš Kauno kilęs V.Vasiliauskas sako, kad prie griežtos dienotvarkės įprato dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, mat iki ketvirtos klasės lankė pramoginius šokius, o vėliau šešis kartus per savaitę treniravosi tinklinio sporto mokykloje. LB vadovas neslepia, kad jo tėvai buvo griežti, tačiau būtent iš inžinieriaus tėčio ir mamos, dirbusios paslaugų srityje, jis perėmė atsakomybės jausmą bei tvirtas moralines nuostatas.
Savo tris sūnus, šešiolikos metų vyriausiąjį, vidurinėlį trečioką ir pagranduką, eisiantį į pirmą klasę, V.Vasiliauskas kartu su žmona bendrakurse Rasa auklėja panašiai.

Valstybės dienos išvakarėse „Veidas“ jau devintą kartą skelbia Metų valstybės tarnautoją – juo išrinktas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Dviejų lietuviškų bankų griūtys, trijų kredito unijų veiklos sustabdymas, lig šiol didžiausia Lietuvos banko (LB) struktūrinė pertvarka ir bemaž ketvirtadaliu sumažintas darbuotojų skaičius – toks yra Vito Vasiliausko darbo LB kraitis vos per dvejus metus.
V.Vasiliauskui tai buvo sunkūs metai. Kai 2011 m. dar dirbdamas teisininku sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymo tapti LB valdybos pirmininku, V.Vasiliauskas negalėjo net įsivaizduoti, kad šios pareigos taps vienu didžiausių iššūkių jo gyvenime. O ypač kad sulauks tiek daug aršaus puolimo, šmeižto ir kaltinimų, lyg lavina užgriuvusių po sprendimo nacionalizuoti „Snoro“ banką.
Tačiau nepaisant skandalų ir ant jo kritusio įtarimų šešėlio, V.Vasiliauskas pasitikėjimo neprarado ir šiandien išlieka vienu Lietuvos valstybės tarnybos lyderių. Savaitraščio „Veidas“ apklausoje dalyvavę aukščiausio rango valstybės tarnautojai ir savivaldybių merai LB valdybos pirmininką V.Vasiliauską šiemet išrinko Metų valstybės tarnautoju.
Vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Tad koks jis, LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas, ir už ką jį taip vertina valstybės tarnybos elitas?

Atėjo į banką pačiu nepalankiausiu metu

Reikia pripažinti, kad V.Vasiliauskas į LB atėjo pačiu nepalankiausiu metu, kai reikėjo priimti sprendimus, kuriuos būtų nelengva priimti bet kam, net pačiai tvirčiausiai asmenybei. Atėjo tuo metu, kai juo mažai kas tikėjo, o tiksliau, netikėjo, kad jaunas teisininkas paveš tokias pareigas, nors tada jokiomis bankų krizėmis net nekvepėjo, priešingai – juk Lietuvos ekonomika sėkmingai kapanojosi iš krizės.
Ir štai praėjus vos pusei metų, kai V.Vasiliauskas patvirtinamas šalies centrinio banko valdybos pirmininku, griūva ketvirtas pagal dydį šalyje „Snoro“ bankas. Kad ir kokia viliojanti būtų LB vadovo alga, tuo metu su V.Vasiliausku apsikeisti vietomis būtų norėjęs nebent visiškas beprotis.
Negana to, paaiškėjo, kad tai dar tik pradžia, nes po kiek laiko žlugo dar ir Ūkio bankas, atsivėrė įsikerojusios piktžaizdės kredito unijose. O kur dar spaudimas optimizuoti išsipūtusį LB biurokratinį aparatą. Tad V.Vasiliauskas nuo pat pradžių gavo daug progų parodyti, ko jis yra iš tiesų vertas.
Taigi ką mes per šį laiką sužinojome apie V.Vasiliauską ir ar galime teigti, kad LB ir visa bankinė sistema tikrai yra patikimose rankose? Su savo pašnekovais pabandėme lyg mozaiką iš daugybės detalių padėlioti V.Vasiliausko, kaip LB valdybos pirmininko, portretą.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių nekyla – sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas šioje situacijoje veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
Parinktas „Snoro“ bankroto administratorius, dėl ko V.Vasiliauskas savo oponentų yra bene aršiausiai pliekiamas, V.Katkui atrodo iš tiesų pernelyg brangus. Beje, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas sako jau nebeskaičiuojantis, kiek lėšų dar nesibaigus procesui jau pareikalavo bankroto administratoriaus Neilo Cooperio paslaugos. „Jau susidarytų ne vienas šimtas milijonų litų. Ūkio banko administravimas kainavo žymiai pigiau. Tiesa, mūsų bendromis pastangomis paskutinį pusmetį pavyko tas išlaidas smarkiai sumažinti – 2012-2013 m. pirmo ketvirčio duomenimis, išlaidos banko konsultantams ir bankroto administratoriui sumažėjo nuo 35,6 mln. iki 17,8 mln. Lt. Tad tai atsakymas, kad tikrai buvo galima išleisti mažiau“, – teigia D.Arlauskas.
Kita vertus, V.Katkus pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju labai sunku pasverti, kas yra brangu ir kas ne, pamatuoti tą kainos ir kokybės santykį, kurį kaip tik ir akcentuoja LB vadovas. Ekspertas mano, kad daugiausiai patirties stoka ir tai, kad buvo praėję jau daug laiko po paskutinių bankų bankrotų Lietuvoje ir jų bankroto administravimo procedūros jau buvo užmirštos, nulėmė, jog „Snoro“ bankroto administratoriaus nuspręsta ieškoti užsienyje. Dėl to banko valdybai esą galėjo pasirodyti, kad Lietuvoje nėra tinkamos kompetencijos bankroto administratoriaus. Ekonomistas sako, kad jis pats nėra dėl to visiškai tikras – juk anksčiau bankų bankrotai Lietuvoje buvo kone kasdienybė, nors pripažįsta, kad „Snoro“ atvejis buvo iš tiesų neeilinis, nes reikėjo surasti tokį bankroto administratorių, kuris būtų pajėgus aptikti ir sugrąžinti didelius kiekius pinigų, išslapstytus po pasaulio ofšorinius centrus.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime turėti išorinius administratorius, kurie, nepaisant spaudimo iš kreditorių ar banko savininkų, eitų geriausiu keliu siekiant atgauti pinigus bankui. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje kainuoja nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai, ar pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.
„Bet palaukime, kol bankroto administratorius baigs darbą ir bus galima pasverti, ar patirtos sąnaudos buvo adekvačios gautai naudai“, – priduria V.Katkus.
Analitikas primena, kad neaiškumų kilo ne tik dėl „Snoro“ bankroto administratoriaus brangumo. Šiokį tokį šešėlį ant V.Vasiliausko metė ir etikos požiūriu nemaloni istorija, į kurią metų pradžioje įsipainiojo Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas, kaip konsultantus nusprendęs pasamdyti savo buvusio darbdavio – advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norcous“ teisininkus. Paaiškėjo, jog tai įvyko su V.Vasiliausko palaiminimu, šios istorijos nepapuošė ir pagarsintas faktas, kad jis ir šios advokatų kontoros vienas partnerių Irmantas Norkus buvo bendramoksliai. Tada V.Vasiliauskas ištarė savo garsiąją frazę, kad „etika ir moralė nėra finansų pasaulio dimensijos“, tuo pabrėždamas, jog jam, LB vadovui, svarbiausia buvo A.Audicko ir jo komandos darbo kokybė, o visa kita – jau detalės.
Pasak V.Katkaus, formaliai įstatymai nebuvo pažeisti. Bet tam tikrą neigiamą pėdsaką visa ši istorija visuomenei vis tiek paliko.
„Kaip bebūtų, V.Vasiliauskas yra tikrai sąžiningas žmogus. Dėl to nekyla abejonių“, – įsitikinęs V.Katkus. Jis didelį pliusą V.Vasiliauskui rašo už rodomą nuoširdų norą apginti bankų klientus, kas jie bebūtų – ar greitųjų kreditai naudotojai, ar indėlių laikytojai, ar komisinių mokesčių mokėtojai.
„Pastangos sumažinti komercinių bankų komisinius mokesčius, kurie padidinti siekiant kompensuoti iš paskolų išdavimo sumažėjusias pajamas, yra labai sveikintinos“, – vertino analitikas. Kaip dar vieną gerą žingsnį V.Katkus įvardijo pradėtą visos finansų rinkos suvienijimą, siekį sulyginti bankams ir kredito unijoms taikomus standartus.

Atsipalaiduoti neleis euro įvedimas

Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp tų, kurie jo nemėgsta ir kritikuoja, vyrauja uždarant bankus dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję asmenys: prisiminkime, kiek šiame banke buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės požiūriu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Kas suvokia bankinę sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Reikia pripažinti, kad nemaža dalis „Snoru“ abejojusių žmonių tikėjosi spėti laiku iš jo „pabėgti“ išsinešę neblogas palūkanas, arba galvojo, kad problemų atveju valstybė imsis banką gelbėti, tad pavyks savo potencialius nuostolius perkelti mokesčių mokėtojams. Taip neatsitiko, tad pinigų neatgaunantys banko kreditoriai pyksta. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo atžvilgiu V.Vasiliauskui tekusi kritika daugiausiai buvo susijusi arba su asmeniniais interesais, arba su nesigilinimu.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas Skrinskas yra vienas tų „Veido“ surengtoje aukščiausio rango valstybės tarnautojų apklausoje dalyvavusių vadovų, kuris aukščiausią balą šiemet skyrė V.Vasiliauskui. Nors S.Skrinskas tiesiogiai nesusiduria Lietuvos banko vadovu, jo profesionalumas jam nekelia abejonių. „Kaip sako vokiečiai, ordnung ist ordnung – tvarka yra tvarka. Pas jį iš tiesų yra tvarka kaip pas vokiečius. Matyti, kad dirba užtikrintai, teisiškai pagrįstai. Tokioje institucijoje kaip LB kaip tik to ir reikia. O kadangi V.Vasiliauskas labai paiso įstatymų, visiems geras jis niekada nebus. Tai natūralu ir man atrodo, kad jo kolegos valstybės tarnyboje tai labai gerai supranta“, – paklaustas, kodėl V.Vasiliauską taip vertina valstybės tarnautojų elitas, komentavo S.Skrinskas.
Profesionalus ir griežtas, bet teisingas ir nekonfliktiškas, galintis be pykčio diskutuoti su visiškai priešingą nuomonę turinčiais žmonėmis. Kultūringas, kuklus, nearogantiškas, pareigingas – būdamas įsitikinęs, kad ką nors padaryti yra privalu, padarys tai nepaisydamas jokios kritikos ar į jį asmeniškai nukreipto šmeižto. Valstybės tarnyboje dažnai įmanoma netgi pakankamai ilgai ko nors nespręsti, nes gyvenimas akimirksniu nesugriūva, o atėjus kritiniam momentui tenka ryžtis arba pabėgti. Tačiau V.Vasiliauskas nėra tas žmogus, kuris pabėgs. Taip kolegos valstybės tarnautojai ir ekonomistai apibūdina V.Vasiliauską, šiemet išrinktą Metų valstybės tarnautoju.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad jį gerbia ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas man iš tikrųjų imponuoja. Teko apie poną Vasiliauską girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jo mėgti, gali nemėgti, bet bendraudamas su juo matai, kad pas šį žmogų nėra klastos, – dėstė D.Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška priešingybė R.Šarkinui, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors man norisi tikėti, jog jis taip negalvoja, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“
Kokie nauji iššūkiai artimiausiu metu laukia V.Vasiliausko? Panašu, kad ateina ramesnis laikotarpis, nes bankinė sistema, pasak R.Skyrienės, dabar skaidri, tad ir sukrėtimų nebeturėtų būti. Kita vertus, visiškai atsipalaiduoti V.Vasiliauskas negalės, nes laukia daug darbų, susijusių su euro įvedimu. Tuolab kad ir eurozonoje padėtis tebėra neaiški.
Neseniai paaiškėjo įdomi naujiena – nuo liepos 10 d. Lietuvos banko valdyboje pradeda dirbti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Prieš dešimtmetį V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė jau dirbo kartu: jis buvo finansų viceministras, o ji ministerijos Mokesčių departamento direktorė. D.Grybauskaitė tuo metu buvo finansų ministrė ir, kaip prisimena R.Skyrienė, šis tandemas buvo tikrai geras – mokesčių sistemoje iš karto prasidėjo teigiami poslinkiai.
„Tad dabar Lietuvos bankinė sistema tikrai yra gerose rankose“, – mano asociacijos „Investor’s forum“ vykdomoji direktorė R.Skyrienė.

Buvusio Ūkio banko pagrindinio akcininko Vladimiro Romanovo per kelis dešimtmečius sukaupti pirkiniai greičiausiai guls ant prekystalio, tačiau ekspertai abejoja, ar jie sulauks didelio susidomėjimo.

Buvęs Ūkio banko pagrindinis akcininkas V.Romanovas mėgo apsipirkinėti, o nežabodamas savo ambicijų nevengė net tokių objektų, į kuriuos likusi verslo visuomenė numodavo ranka – apleisti Sporto rūmai, „vaiduokliu“ virtęs Žalgirio futbolo stadionas, renginių veiksmo vieta paversta „Teatro arena“, krepšinio klubas „Žalgiris“ ir futbolo klubas Škotijoje „Hearts“, leidiniai „Vilniaus diena” ir „Kauno diena“. Visi šie su V.Romanovu siejami objektai šiandien arba galuojasi mirtimi, arba skendi didžiulėje nežinioje dėl ateities. Tad koks likimas jų laukia?

Pastatų-vaiduoklių išvengti negalėjo

Vilniuje, Neries pakrantėje, prieš keletą metų įsikūrusi „Teatro arena“ žiūrovus vilioja ir į žinomų Lietuvos režisierių spektaklius, ir į užsienio atlikėjų koncerus. Šią kultūrinę erdvę administruojančios bendrovės „Teatro arena“ direktorius Valdas Petreikis tikina, kad Ūkio banko žlugimas šį sezoną suplanuotiems renginiams neatsiliepė, tačiau ateitį temdo nežinomybė dėl pastato likimo.
„Su Ūkio banku „Teatro arena” susijusi netiesiogiai – jis buvo pagrindinis mūsų mecenatas, o pats pastatas priklauso vienai iš dukterinių Ūkio banko bendrovių „Investicinio turto valdymas“. Dabar laukiame, kol Šiaulių banko valdytojai perims šį turtą ir pareikš poziciją dėl jo naudojimo, tad šiokia tokia nežinomybė yra. Tikimės, kad nauji šeimininkai į kultūrą turės teigiamą požiūrį ir veiklą tęsime toliau“, – vylėsi V.Petreikis.
Vis dėlto planuoti tolimesnę veiklą ir ieškoti naujų rėmėjų nežinant, kiek ilgai galės dirbti šiame pastate, „Teatro arenai“ sudėtinga. „Tai šiek tiek atsiliepia ir mūsų planams, nes šiandien be rėmėjo tokio tipo veikla praktiškai neįmanoma – veiklos sąnaudos viršija pajamas iš renginių organizavimo“, – apgailestavo V.Petrikis.
„Veido“ duomenimis, turto už 1,9 mlrd. Lt iš Ūkio banko perėmusiam Šiaulių bankui atiteko 16 nekilnojamojo turto objektų – ne tik „Teatro arena“, bet ir visa didžiulė teritorija su Sporto rūmais bei Žalgirio futbolo stadionu, kur V.Romanovas rengėsi išplėtoti grandiozines komercinės bei gyvenamosios paskirties statybas bei paversti Sporto rūmus konferencijų centru.
Kam Šiaulių bankui prireikė apleistų ir rinkoje šiandien ne taip jau lengvai realizuojamų nekilnojamojo turto objektų? Rinktis Šiaulių bankas nelabai turėjo iš ko, nes kitokio turto Ūkio banke paprasčiausiai nebuvo. Dėl šios priežasties Šiaulių bankui taip pat atiteko Ūkio banko dukterinės įmonės, užsiimančios ir nekilnojamojo turto objektų valdymu, ir finansine veikla. Kaip tvirtino laikinasis Ūkio banko administratorius Adomas Audickas, Šiaulių bankas perėmė 2,7 mlrd. Lt įsipareigojimų iš Ūkio banko, taip pat 1,9 mlrd. Lt turto, o skirtumą padengė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Sporto rūmų kompleksą turėtų plėtoti vienas investuotojas

Kai per tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo bus atliktas galutinis Šiaulių bankui perduoto turto vertinimas ir nustatyta jo vertė, tam tikras buvęs Ūkio banko turtas bus parduodamas viešai aukciono metu. Taip Ūkio banko laikinasis administratorius pasinaudodamas jam suteikta opciono teise Ūkio banko kreditoriams sudarė galimybę dalį turto parduoti per 9 mėn.
„Rinkoje šis turtas būtų pardavinėjamas už ne mažesnę kainą nei bus nustatyta galutinio vertinimo metu. Jeigu už tą turtą būtų pasiūlyta geresnė kaina, jis būtų parduotas brangiau. Tuomet Šiaulių bankui būtų kompensuotos išlaidos, o pinigai iš pardavimo skirtumo būtų išdalinti Ūkio banko kreditoriams. Tik po opciono bus aiški konkretaus turto priklausomybė ir sprendimai dėl atskirų nekilnojamojo turto projektų vystymo“, – abstraktybėmis kalbėjo Šiaulių banko rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Daiva Grikšienė.
“Veido“ duomenimis, aukcionų metu bus siūlomi ir tokie nekilnojamojo turto objektai, kaip Sporto rūmai ar Žalgirio stadionas. Šios teritorijos architektūrinę viziją rengęs architektas Sigitas Kuncevičius tvirtina, kad pagal detalųjį planą toje vietoje numatyta ir komercinės, ir gyvenamosios, ir sportinės paskirties statyba. Tik aplink istoriniu paminklu paskelbtus Sporto rūmus nustatyta apsauginė zona, kur negalima nei griauti, nei statyti, o, pavyzdžiui, dabartinę „Teatro areną“ numatyta demontuoti. „Šitos teritorijos detalusis planas patvirtintas, todėl savininkas galėtų rengti techninius projektus ir pradėti statybas. Teritorija suskirstyta į atskirus sklypus – arčiau Šeimyniškių galima statyba iki 9 aukštų, link upės aukštingumas mažėja“, – informavo architektas.
Šią teritoriją įsigijusi V.Romanovo valdoma įmonė Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) taip ir nesugebėjo per dešimtmetį įgyvendinti savo planų ir pastatyti čia gyvenamosios bei komercinės paskirties kvartalą, paversti Sporto rūmus į kongresų centrą ar prikelti Žalgirio stadioną antram gyvenimui, nors pastarasis projektas netgi laimėjo savivaldybės skelbtą konkursą: pirmus du planus sustabdė krizė, o trečiąjį – Ūkio banko žlugimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką iš tikrųjų vertina turto vertintojai – tikrąją turto vertę, kiek galima gauti jį konkrečią akimirką pardavus ar svajonę, kiek jis kainuotų realizavus pranašišką verslo planą?

Jei šių metų vasarį Ūkio bankas deklaravo turįs 3,8 mlrd. Lt turto, o, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, laikinasis banko administratorius jame terado 2,3–2,5 mlrd. Lt, vadinasi, apie 1,4 mlrd. Lt įvertintas oras.
Ką tik nuskambėjo kitas skandalas, kaip Nacionalinė kredito unija 4 mln. Lt įvertino sovietinės fermos likučius ir suteikė tokio pat dydžio paskolą. O ko vertos „snoriukų” kainos metamorfozės: “Veidą” konsultavusio turto vertintojo žiniomis, vieno tokio pastatėlio su visa įranga kaina buvo 60–80 tūkst. Lt. Vadinasi, 214 “snoriukų” kaina – apie 15 mln. Lt. Ekspertai prognozavo, kad parduodant juos bus gauta bent apie 6 mln. Lt, tačiau jie parduoti už 3,1 mln. Lt, vadinasi, po 14,5 tūkst. Lt už vieną, beveik penkiskart pigiau, nei kainavo.
Žinoma, turto vertės nustatymo procese daug subjektyvumo. Tačiau kai vertinant bankų turtą kai kurie objektai pasirodo esą pervertinti dešimtkart, bankui kilus problemų skirtumą padengti tenka visiems mokesčių mokėtojams. Belieka tikėtis, kad “Snorui” gelbėti paskolinti per 3,1 mlrd. Lt, o Ūkio bankui – 800 mln. Lt sugrįš į valstybės iždą.
Vis dėlto ar turto vertintojai nekvalifikuoti, ar nesąžiningi, ar apskritai neįmanoma bent kiek objektyviai nustatyti turto vertės? Jei teisingas atsakymas – trečiasis, kam tada piliečiai ir bankai tiek pinigų leidžia nepakaltinamiems vertinimams, atliktiems už juos neatsakančių turto vertintojų?

Schema: tikrintojų tinklas didelis, bet kiauras
Teoriškai kaip ir yra visas kontrolės tinklas, kuriame turėtų įstrigti turto vertintojų klaidos. Tačiau žlugę bankai apnuogino veikiančią schemą: turto vertintojai dažnai įvertindavo turtą tiek, kiek jų prašydavęs užsakovas ar bankas, tik to kažkaip nepastebėdavo visa ilga kontrolierių vora. O Ūkio banko variantas dar labiau komplikuotas, mat ten paskolos gavėjas ir davėjas – de facto dažnai vienas ir tas pats, nes kone pusė banko veiklos sukosi apie jo pagrindinį akcininką Vladimirą Romanovą bei jo aplinką.
Pirmoji grandis, kuri turėtų pastebėti neteisingą vertinimą, yra bankų vidiniai vertintojai, mat jie bent teoriškai turėtų pažiūrėti, ar išoriniai vertintojai realiai įkainojo paskoloms gauti įkeičiamą turtą. Tačiau dažnai patys vidiniai tikrintojai turtą ir vertindavo.
Neobjektyviam turto vertinimui tarpti padėjo ir auditoriai – respektabilia prisistatanti tarptautinė audito bendrovė „Delloite” daugiau kaip dešimt metų auditavo Ūkio banką, tačiau nieko blogo nepastebėjo.
Lietuvos banko priežiūros tarnyba neslepia problemų Ūkio banke įžvelgusi dar 2011 m. rugpjūtį, bet, pasak šios tarnybos vadovo Vytauto Valvonio, ilgai abejonių neskelbė, nes viena yra jausti, kad kažkas ne taip, o kita – tai įrodyti teisme, jei to prireiktų.
Šioje grandinėje reikia paminėti, kad turto vertintojus kontroliuoja dar ir valstybės institucija – biudžetinė įstaiga Turto vertinimo priežiūros tarnyba, pavaldi Finansų ministerijai. Bet ir jos atstovams Ūkio banko turto vertintojų darbo kokybė neužkliuvo. O juk ši tarnyba valstybės vardu lyg ir laiduoja už vertintojų profesionalumą, nes ji išduoda licencijas turto vertintojams ir gali išbraukti iš jų sąrašų.
Tarnybos vyriausioji specialistė, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas Monika Matelytė aiškina, kad jie atlieka ir planinius tyrimus, ir neplaninius, jei motyvuotai kreipiasi kompetentingos institucijos. Štai šiuo metu Lietuvos banko prašymu tarnyba tiria kelias ataskaitas, kurios, tarnybos turimais duomenimis, buvo parengtos paskoloms iš Nacionalinės kredito unijos gauti. Bet prašymų įvertinti Ūkio bankui ar “Snorui” priklausančio turto vertinimo ataskaitas tarnyba nėra gavusi.
Beje, dar yra ir pačių Turto vertintojų asociacija, kurioje veikia ir etikos komisija. Šiandieniniame kontekste skamba keistokai, bet jai vadovauja Ūkio banko vidinė turto vertintoja Regina Strelčiūnienė.
Tad visokių valstybės ir kolegų kontrolės institucijų daug, kitas klausimas, kiek iš jų naudos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Krizė nuginklavo dar vieną lietuviško kapitalo banką, tačiau 2011-ųjų lapkritį iš finansų rinkos iškritusio „Snoro“ turto ir įsipareigojimų kreditoriams likimas iki šiol tebėra neaiškus.

„Pastatas iš esmės pastatytas, nors iki galo ir nebaigtas. Šis keturaukštis yra pačiame miesto centre, prie magistralinio kelio. Jei su juo nieko nebus daroma dar vieną žiemą, statinys pradės plyšinėti, eižėti, nes tai stiklo, aliuminio konstrukcijų, o ne mūrytas statinys“, – tokį nelinksmą Utenos centre stūksančio bankrutavusio banko „Snoras“ didžiulio pastato vaizdą piešia Utenos miesto meras Alvydas Katinas.
Po „Snoro“ banko nuskendimo jau praėjo pusantrų metų, bet ir šiandien dar neaiškus tiek Utenoje esančio „Snoro“ pastato, tiek ir viso kito banko nekilnojamojo turto likimas. Vis dar nežinia, kas tuose pastatuose įsikurs.
O to turto ne taip ir mažai. „Snorui“, bankroto administratoriaus Neilo Cooperio duomenimis, priklausė nemažai nekilnojamojo turto (NT) objektų: būstinė Vilniuje, įskaitant ir pagrindinį filialą, banko filialai Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje bei kituose miestuose, „Latvijas Krajbanka“ būstinė ir jos komercinis pastatas Rygoje, vila Nicoje, įvairus banko NT, perimtas už paskolas, ir kitas ilgalaikis turtas.
N.Cooperis „Veidui“ sakė laukiantis NT vertintojų pranešimo, kokia yra bankrutavusio banko turto vertė: „Galiu užtikrinti, kad radome patikimus profesionalus, galinčius patarti dėl banko nekilnojamojo turto vertės. Laukiame oficialių jų ataskaitų ir turto įvertinimo. Tiesa, nors objektų vertė ir reikšminga, didelės įtakos atsiskaitant su kreditoriais ji neturės.“
Priminsime, kad iki šiol iš viso „Snoro“ nekilnojamojo turto parduoti pavyko tik mažmeninį 221-o „Snoro“ kioskelio tinklą Lietuvos paštui, ir tai tik už 3,1 mln. Lt (tai yra vos po 14 tūkst. Lt už vieną kioskelį).
„DNB būsto“ komercinio turto brokeris Dalius Baltokas mano, kad jei N.Cooperis nuspręstų pasinaudoti NT agentūros paslaugomis, didelė tikimybė, jog sandorius dėl turto pardavimo galima būtų sudaryti kur kas greičiau. “Juk „Snoro“ pastatai viešojoje erdvėje nereklamuojami, ir jei bankroto administratorius su potencialiais pirkėjais bendrauja tiesiogiai, tai, žinoma, turi įtakos pardavimo greičiui“, – „Veidui“ komentavo D.Baltokas.

Koks turtas lieka didžiausiai kreditorei
A.Katinas turi savo viziją, kaip būtų galima panaudoti niekada pagal paskirtį neeksploatuotą „Snoro“ pastatą Utenoje: tarkime, turto pardavimo aukcione jį galėtų perimti valstybė, nes ji yra didžiausia bankrutavusio banko kreditorė. Tada į maždaug 3 tūkst. kv. metrų ploto pastatą galėtų įsikelti Darbo biržos, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) skyriai ir Šv. Klaros ligoninės slaugos skyrius.
„Tokia vizija nėra nereali, nes Utenoje jau daug metų iš ES lėšų bandyta pastatyti Darbo biržos skyrių. Pinigų yra, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai lėšų pastatyti naujam pastatui neužtenka, taigi puikiausiai pakaktų sutvarkyti pusę aptariamo “Snoro” pastato, – aiškina Utenos meras. – O likusioje statinio dalyje galėtų įsikurti VMI skyrius ir dabartiniame pastate visiškai neišsitenkanti savivaldybės slaugos ligoninė. Taip atlaisvėtų pastatas prie pat Utenos kolegijos, kuris galėtų atitekti jos studentams.“
Mero manymu, pastatui įsigyti būtų galima panaudoti ir ES lėšas, skirtas Darbo biržos skyriaus statybai, tačiau paskelbus „Snoro“ turto aukcioną reikėtų pirkėjo dar ir kitai pastato daliai, kurią, anot A.Katino, išpirkti turėtų valstybė: „Beje, tai nebūtų milijardinės sumos, pastatui nupirkti prireiktų 6–8 mln. Lt, o jam įrengti per akis būtų 3–5 mln. Lt, kuriuos surinktų pačios institucijos.”
„Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, balansinė Utenoje statyto filialo vertė yra 5,8 mln. Lt.